Mūsų poezija paženklinta susimąstymu. Tėvynė, gamta, meilė, vienatvė, sielų bendravimas, kentėjimai lyriški ir tragiški – visos šios idėjos jau seniai vaikšto po lietuvių poetų eiles, ieškodamos įsikūnijimo kaip aspektai tiesos, grožio ir prasmės, kaip idealo ilgesys ar išpažinimas tikėjimo. Algimantas Mackus priklauso šiai tradicijai todėl, kad jis ją griauna, ir griaudamas savaip tęsia. Jo talento ašmenys yra nukreipti prieš mūsų poetikoj įsitvirtinusias žodžių užtvaras, supančias ir slepiančias Mackaus pergyvenamą šio amžiaus tikrovę. Žodžiai, kurie tikrovės, jo sąmonėj esančios, nebeišreiškia, jam stovi prieš akis tartum beveidės kaukės – skydai. Ant jų visi realūs daiktai atrodo tartum nupiešti, lyg ant jau nebesančių valstybių herbų, kaip visų įprastinių idėjinių prielaidų ir tariamai išspręstų būties mįslių stilizuoti pavidalai. Į šią apgaulę, suvokiamą per nusistovėjusius poetinius įvaizdžius, ir visuotinai laikomą poetišku tikrovės ekvivalentu, ir atsimuša Mackaus talentas nelyg, jo žodžiais tariant, „į Dievo masę / dūžtanti avarija“.

 

Skaudžiai ironiškas tai paradoksas, kad Mackus sudužo kaip tik pačioje tikrovėje, o ne žodyje: jo žodis vis dėlto pralaužė spragą ir parodė mums bent keletą detalių grąsaus ir tikro egzilio pasaulio, jo – Mackaus – žemes. Tiesa, ta žemė ne vien iš akmenų ir juodžemio susideda, bet ir iš poetų žodžių, ateinančių tiek iš savų, tiek ir iš svetimų tradicijų, Mackaus priimtų ir išvardintų: Paul Celane, Jose Garcia Lorca, Dylan Thomas, Antanas Škėma, ir kitų. Tačiau tai vis rašytojai, kurių darbus persmelkia mirtis, šaltai dvelkianti už visų aistrų ir iliuzijų kaip paskutinis faktas, galutinai apibrėžiantis žmogaus ir laiko, žmogaus ir tikrovės santykį. Mackaus poetinė kalba šią mirtį pažįsta ir žino, kad ji ženklina žodžių pasaulį, kuriame patys pagrindiniai visuotiniai elementai: vanduo, žemė, erdvė ir ugnis, ir ranka paliečiama žmogaus esmė – kūnas ir kraujas – vaizduoja tiesas ir pergyvenimus diametraliai priešingus tiems, kuriuos tradicinė lietuvių poezija juose įžvelgdavo. Vanduo, kaip žemės kraujas, atneša gyvybę, bet pas Mackų, tikrovėje, kur „ledu ir akmeniu / sninga, sninga ir sninga,“ žaliame jo upių vandeny, „mes esame mirę svečiai“. Iš žemės kylanti žolė, šis „pavasaris, žaliom raidėm užrašomas,“ yra taip pat mirties apaštalas: „angele, juoda ir žalia, / angele, amžiną atilsį“. Erdvė yra Mackui „iškankintas plotas,“ kuriame vystosi dvidešimtojo amžiaus žudikiško pamišimo kruvina groteska, ir kuris savim išreiškia ir žmogaus tragišką kūną ir kraują: „Marijai kūno plotas / sučaižytas liemuo“. Lygiai taip ir Škėmos sutriuškintas kūnas, kolažas, tampa savotišku šių dienų žmogaus istorijos žemėlapiu. Ugnis yra didžiulė, įnirtusi saulė, perverianti nekaltuosius mūsų amžiaus neapykantos šviesa:

 

– Nedrįsdama surizikuoti neapykanta,

klaikioj likimo atpažinimo sekundėj

aš uždengiau rudąsias Jureko akis

nuo saulės smūgio, saulės įniršimo.

Tegul palieka jo išsirpusiose akyse

falsifikuotas mūsų amžiaus vaizdas.

 

Ir taip, pas Mackų randamės pasaulyje, kuriame mirtis nebus nugalėta. O tuo tarpu, iš tikėjimo, iš norėjimo tikėti sielos ir žodžio nemirtingumu išaugo mūsų tradicinės poezijos medis.

Nežiūrint to, kraupi Mackaus žemė, nors joje ir blaškosi juodi ir sidabriniai, kaip Pikaso „Guernikoj,“ save ryjantys mechaniški žvėrys, yra žemė mąstančio ir klausiančio, ieškančio ir suvokiančio, taigi, kaip daugelis mūsų poetų, jausmais protaujančio žmogaus, vedančio, anot paties Mackaus, nuolatinį laisvo žodžio dialogą su tiesa. Šiuomi Mackus tęsia ir atgaivina, iš tiesų atgaivina, o ne laidoja, mūsų poezijos idėjines tradicijas. Užtat jis kalbėjo su pilnu pagrindu ir teisėtai, kada sakė:

 

Tai, ką padarė jie [vyresnieji poetai] įgalina ir mus, jaunesniuosius lietuvių bardus, daryti, ką darome šiandien. Mums nereikėjo sugrįžti ir baigti kitų neatlikto darbo. Todėl mes galime didžiuotis lietuvių poezijos tradicija ir viltis, kad kada nors ir mes būsime tos tradicijos dalis.

 

Mackaus poetinė kalba, jo tematika ir pasaulėvaizdis darė jį tartum labai tolimu nuo praeities „bardų“, ar net nuo bendralaikių, iš vyresnės ar jaunesnės kartos, sudėjusių egzilio skausmą ir praradimą į tas pačias poetinio žodyno ir įvaizdžių skrynias, kuriose buvo atsivežtas iš namų gėlėtas, romantiškas lietuvių poezijos kraitis. Tiesa, pirmame savo rinkiny, 1950-tųjų metų Elegijose, dar Algimanto Pagėgio slapyvardžiu, Mackus didžiąja dalim kalbėjo žodžiais, nugirstais iš kitų poetų, ir ilgėjosi tėvynės per juos išgyventu sielvartu. Tačiau vidinę jungtį su klasikais Mackus išlaiko tuo, kad visa siela sukilo prieš žmogų išniekinantį smurtą, kaip tai darė jau Donelaitis, ir po jo Maironis, Putinas, Aistis ir kiti, o su bendraamžiais – tuo, kad įžiūrėjo beprasmybės žymenį šį smurtą įteisinusioj pasaulio santvarkos vertybių sistemoj. Pats vienas su savim (nors tai, žinoma, irgi romantiškas mostas, tuo priklausantis tradicijai) Mackus stovi tiktai beatodairiškam, kaip jo „besąlyginis Viešpats“, pasiryžime išdidžiai suvokti tremtį kaip agoniją ir tada iki galo išgyventi visas to pasekmes ir nuansus, iki negrįžtamo iškeliavimo ir paskutinės tylos:

 

...esame išvakarėse absoliutaus egzilo rašytojo vienišumo – rašytojo be skaitytojo, o po to – rašytojo be kalbos.

Mes privalome būti sąmoningi savo situacijai, ir todėl privalome įprasti į tuštumą.

 

Bet ar gali būti poetiškas save neigiantis žodis, ar gali jis skambėti tuštumoj? Taip, jeigu ta tyla yra tobulas žodžio išsipildymas, kaip Hamleto „the rest is silence“, nes poezija visuomet iškyla iš pirmykštės tylos ir veržiasi į paskutinę, aukščiausiąją tylą. Ir paradoksiškai, kelias į šią tylą prasideda nuo žodžio integriteto ir žodžio laisvės užtvirtinimo, gal nebūtinai politine prasme, bet greičiau su ta mintim, kad žodis turi būti išlaisvintas nuo poetiškos tradicijos ir kasdieninės vartosenos normų jam užspraustos susiaurinimo, lėkštumo, vienaprasmiškumo naštos. Mackus tai gerai suprato, kada sakė:

 

Aš tikiu į absoliučiai laisvą kūrybą ir net į forsuotą, kitų vadinamą šokiruojančiu, kūrybinės laisvės pabrėžimą, jei gyvenama tariamai laisvoje visuomenėje, kurios didžiuma kūrybinės laisvės, kad ir kitos laisvės vardan, nenori pripažinti.

 

Vienas iš specifinių žodžio nepriklausomybės paskelbimo būdų yra taip vadinamasis „susvetimėjimas“. Išlaikant žodžio prasmės branduolį, jam priskiriama jo prieš tai neturėta funkcija, pavyzdžiui, pas Mackų: „omnipotencijos pilnos hienos“. Dievybės atributas suteikiamas dvėselieną ėdančiam žvėriui, arba, toliau, tai maitai, kurią jis drasko, kurios yra „kupinas“. Kada mes šią staiga mums svetima virtusią kalbą įsisavinam, mūsų pasaulėvaizdis pasidaro jau nebeatšaukiamai kitoks – košmariškas, šiurpiai ironiškas, nepakeliamas. Po to belieka tik pasiskaityti apie Dachau, Sibirą, Vietnamą, ir žinosime, kad Mackaus neįmanomas įvaizdis yra eilinė šio amžiaus tiesa. Šitoks žodžio, įvaizdžio susvetimėjimas, kuris verčia iš naujo tartum pirmą kartą pergyventi tikrovę, yra padėtas į Mackaus poetinės kalbos pamatus. Dažniausiai jis tokios deautomatizacijos siekia, kaip šiame pavyzdy, per kalbos semantikos normoms diametraliai priešingą žodžių santykį: „Žvengia medinis žirgas kieme, / kanopomis kerta cementą“; „Lorde, o Lorde, tai Tu / išdavei Judą“; „pusto sniegas, pusto saulė“. Kitais atvejais šis atskyrimas nuo įprastinės žodžio funkcijos realizuojasi taip pat ir skirtingame kalbos klode, sakykim, folkloro dimensijoj: „saulužės nebegrįžti“; „pavasarį saulužė ištekėjo / už svetima kalba prašnekusio mėnulio,“ arba sąryšyje su svetimkalbiu literatūriniu tekstu, pavyzdžiui, Dylan Thomas: „And death shall have no dominion“ atliepimas: „Ir mirtis nebus nugalėta“. Kitais atvejais, deautomatizacįjos būdu atskleista mintis pasidaro suvokiama tik tada, kai mes atpažįstam ją lydinčią potekstę. Įpratę giedoti „Marija, Marija, skaisčiausia lelija, “ mes ne iš sykio suprantame Mackaus: „Marija negre / kruvinoji“. Toliau, kada skaitome: „ir laukia pilkoj atvirutėj / labąnakt iš Vilniaus Marija, “ atsidengia potekstė: tamsus Aušros Vartų Marijos veidas, perkirstas kardu. Afrikos, Lietuvos likimas prisilygina: „Šmaikštūs bizūnai rašai / gyvatėmis čaižo Marija“. Pagaliau, susvetimėji­mo atsiekiama ir tiesiog gramatinių kalbos normų pažeidimu: „miegosiu per Viešpaties angelą, / miegosiu per koplyčios vitražą“. Visais atvejais, iš pradžių momentui sutrikdyta skaitytojo sąmonė vėliau atpažįsta gilumi­nius prasmių klodus ir tuo save praturtina. Nesakysim, kad šio pas Mackų įgyto turto jungas būtų saldus ir našta lengva, bet toks yra mūsų laikas, tokia buvo jo sąmonė ir sąžinė – poetinė tiesa jam nebuvo pagražinta tiesa.

Paskiras žodis, įvaizdis ar simbolis nebus tikrai laisvi, kol jie tarpusavy nesudarys prasminės poetinių vertybių struktūros, nuosekliai išvystytos visumos. Mackus to siekia per visus savo rinkinius, nežiūrint to, kad jie tematiškai ir stilistiškai vienas nuo kito iki tam tikro laipsnio skiriasi, o ir savo viduje atspindi fragmentuotą mūsų amžiaus sąmonę. Vienas iš jungiančių faktorių yra pasikartojančių įvaizdžių grandys, kartais išsitęsiančios per visas tris knygas ir įgyjančios naujas prasmes naujuose kontekstuose. Pavyzdžiu gali būti lietaus įvaizdis, išplėtotas rinkiny Jo yra žemė iki suformulavimo: „Ant mūsų krinta negyvas lietus / ir mūsų kūnus pasiekęs pavirsta ledais“ ir perkeltas į Neornamentuotos kalbos generaciją kaipo „sniego litanija,“ kaipo malda: „Amžinai sopulingoji / ledu ir akmeniu / sninga, sninga ir sninga, “ ir tada sujungtas su kita įvaizdžių sistema, liaudies dainų klodu, kur „giliam vandenėly“„akmenėliai žydi“ ir ,,debesėliai lyja“, tuo pačiu nutiesiant šiai serijai tiltą į pagrindinį pirmosios dalies įvaizdį – stiklinį karstą, nes vanduo ir stiklas jau anksčiau buvo metaforiškai sulyginti mirties ženkle. Skaitom tartum per du rinkinius einantį antrą tekstą, į kurį parašyti eilėraščiai yra iš esmės tik kelrodžiai. Panašiu būdu, Neornamentuotos kalbos generacija pradeda jūros putų – karsto įvaizdį:

 

Ant tų marių mariųjų

supasi lovos,

laukiančios kūno.

Ir mirtis pagaliau

                       baisi.

 

Jis tada Chapel B gauna daugiaprasmio išsivystymo eigą kaipo komentaras liečiantis ir mūsų egzilio situaciją: „mes sklaidom, sklaidom ir sklaidom / archyvinio sapno putas,“ ir mūsų visuomenės atsiliepimą į Škėmos mirtį (kaip jį suvokė Mackus), „Sklaidome sapno putas / apsamanojusiom rankom, / pikto pavydo šauksmais / išlydime tolstantį plaustą.“ Ir galop, ryšium su tuo, paties Škėmos kūrybą:

 

Tolsta mūsų egzilė,

tolsta mūsų kalba.

Žilvine, Žilvinėėli,

bespalvė plyšta puta.

 

Įvaizdžių grandys padeda sujungti eilėraščių rinkinius į tematinius vienetus, išlaikant, pavyzdžiui, visą pirmąją Neornamentuotos kalbos generacijos dalį kaipo vientisą sistemą mirties taške, stiklinio karsto metaforos ženkle. Antroje gi daly, Johno ir Jureko baladės yra sujungtos agresijos ir krikšto tematika: vokiečiai kardu nešė krikštą Lietuvon, kolonizatoriai – Afrikon: Lietuvoj – Jureko karstas, Afrikoj – „juodaodis sapnas“. Iš čia Afrikos tematika pereina ir į Chapel B. Tikrovės faktas, Škėmos mirtis, nuosekliai transformuojasi Chapel B knygoje į poetinę dominantą, apsprendžiančią visą jos tematiką ir struktūrą.

Atsiekęs vientisumo savo poezijoj, Mackus įamžino joje ir savo paties ir mūsų epochos vienatvę. Bet jo vienatvė, kaip ir jo kūryba, nėra hermetiška; hermetiškas Mackus tik tiems, kas turi akis ir nemato, turi ausis ir negirdi. Mackaus kūryboje yra tiek skausmo ir tiek tiesos, kad jo žodžiai prasismeigia kaip kalavijas ir iki mūsų širdies, ir tada suprantame kokią didelę ir kilnią dovaną jis mums suteikė prašydamas ir mus lygiai taip už mūsų epochą kentėti ir, kas svarbiausia, tikėdamas, kad mes tam būsime pajėgūs.

 

Algimantas Mackus. Augintinių žemė. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1984.