Regimanto Tamošaičio nuotr.

Pusryčių išmintis yra paprasta:

Valgyk sūrį, gerk kavos

Ir nepyzdink Lietuvos.

Pavakarių išmintis? Na, kokia ten gali būti pavakarių išmintis? Jos gal nė nėra. Todring: šnekėkit kaip diedukai ir bobutės: snieduonė, večerė...

Nesuprantu aš kai katrų literatūros žinovų: sako, kad aš ir lietuviškai mokąs, ir lenkiškai, kiek jidiš, net gudiškai baltarusiškai krievu valoda , ką labiau, ką nelabiau, bet niekas neatkreipia dėmesio, kad moku (giriuosi) totoriškai: achlamonas – niekdaris, rimša – rašto žinovas, bunčiukus suprantantis  – tai tokie kariniai ženklai, vėliavos; vyr. achlamonas – vyr. niekdaris, bet yra ir achlamonkė – tai moteris; manatkės – turtas, pinigai, šmutkės ( manat  – pinigas, iš, turbūt, monetos, nes buvo Minerva Moneta tokia Romoje), jau neimant domėn tokių įdomių bei reikalingų žodžių kaip kutak (falas) ir dželach (la puta). Čia reikia atsiriboti nuo pachabščinos, toliau rašyti švelniai ir su patosu.

Pasakojama, kad profesorius Juozas Balčikonis paklausė totorės, kaip vadinasi tas dalykas, ką jis rankoje laiko, tai jinai atsakė:

Giulė.

Iš čia lietuvių kalbos norminė „gėlė“. Žiedas, kvietkeli mano brangiausias...

Pratęsiu savo mįslį jauną apie pusryčių išmintį. Vienas paršiuko ne niam niam, nelabai niam net veršiuko užpakalinio fasado, nes gaila veršiuko, bee, kad ir aš vaikystėj su broliais niekaip veršiuko kotletėlių nevalgėm, suaugę suvalgė ir pasakė:

Tai durni vaikai. Tiesiog pasileidę.

Kitas kumeliuko ne niam niam, arklienos (pamenu, rodos, prie Malenkovo, o gal prie Bulganino, į Čižiūnų parduotuvę atvežė dešros, parūkytos, tai niekas nei pirko, nei valgė: pagal kvapą nustatė, kad arklienos. Teko atgal į miestą išvežti, kiba miestelėnai ką supranta), o vištytę tai visi niam niam.

Brolis, pabuvojęs Kolumbijoje:

Turi ten jie ką niam niam, panašiai valgo kaip ir pas mus, tik prieskonių daugiau, fasoliukų gal daugiau, gerai ten auga, visokių spalvų. Vištienos daug... Gerai jiems: nėra jokių sezonų, metų laikų kaitos, nei jiems kailinių, nei vailokų. Amžina vasara.

Kaip Naisiuos.

Kęstą kolumbiečiai sutiko kaip savą žmogų, nors atvažiavo likbezo programoje (neraštingumo likvidavimo). Na na, pedagogika jų normali, mokyklos neblogos, vaikai šaukia:

Kęstutis, welcome! – „Kasparavičius“ jiems ištarti pernelyg keblu. – Bienvenido!

Jis pasakė:

Žinai, Ramūnai, aš nustebau, plojo kaip kokiam Maik Džeksonui. Tame Medelyne, vienoj mokykloj. Gal kokie trys šimtai moksleivių susibūrė.

Aš:

Taip tau ir reikia.

Tai štai kokie tie žėvo . „Llevo“ ispaniškai tariasi „ljevo“, o lotamerikoniškai – „žėvo“. Žėvo – tai latino americanos . Ir lietuviai Lotynų Amerikos – irgi žėvo . JAV – lūganai (ir latviai taipogi), Australijoje – aboridžynai .

Dažnas valgis Lotynų Amerikoje – moros y christianos – maurai ir krikščionys. Juodos pupelės ir balti ryžiai. Labai daug valgo moliūgų.

Žinoma ir grande masse visokių bananų, apelsinų mandarinų, karbulach.

Šviežut šviežutėlių.

Lietuvoje gyvena triūsia vienas mano bičiulis (ne socialdemokratas, tie gal jau ir pamiršo, kad jie bičiuliai), tai jis sudeda į lentyną savo pakelės karčiamėlėje viską, ką turi gero – tiesiai iš lysvės, iš sodo. Ką tik turi geriausio, pvz., slyvas „Skorospelaja“, o slyvos jo tikrai geros – glotnios lygutėlės. Skanios. Bet ne. Klientai: Daj užpernykščių apelsinų iš Maroko.

Jis ir šviežiai pas fermerį pirktą paršiuką šašlykui iščirškina, visos erkės iš devynių parapijų Aukštadvariop suropoja, ką tos erkės, ne tokios jos baisios, va, kaimynės katinėlis, iš miško parėjęs, voverę vaikęs, kniaukia, tai kaimynė, paėmusi ščipsus, katinaitį kaipmat nuo jų išvaduoja. Įkąstas vietas spiritu patrina, etanoliu, ba nuo odekolono felis domesticus pasibjaurėdamas vaiposi. Ekologija, tamsta. Bet iš tikro: erkės į svylančios mėsos kvapą pasispardydamos traukia, turėkit omeny, turistaujantys su iešmais. Kaimynas savo karčiamėlėj tai turi prieš erkes paslaptingą priemonę, Kanadoj užpatentuotą.

Todėl, kad taip reikia. Varge mano, senos pakalenijos žmogus esmi. Atsimenu, Stalinui dar nenusibaigus (skončalsia!) atsikeldavom kokią 4 h ryto... kol tetos duonkepę užkuria, gyvulius aplaksto, vyrai su „fanaru“ aina kluonan kulc, vaikai po trobą šmaižioja ir moterim trukdo, moterys malkų vandens atsineša, vilkus tolyn nubaido, kad skrebų nesuėstų, va, jau ir snieduonė, vaikams morkinių blynukų prikepta (tarkuotų), kol karšti skanūs saldūs, jei nevalgysi, matai, kaip Sargis pauslany meiliai į juos dėbčioja, tyl tyliai pasistūgčiodamas...

Miežiniai taipogi neblogi, kol karšti, paskui sudedami puodukin, užpilama grietinės, sviesto, bus minkšti kaip varlės, seniai su džiaugsmu suvalgys.

Pareina vyrai kūlę ir pavalgo karšto, toliau eina kulc, jau be „fanaro“.

Bobutė:

Aik, Jonai, kuznion pakalėc.

Jisai:

Kad jiej nesulauktų kad aš jiem už dyka dirbtau!

Jo kuznia buvo sukolchozinta.

Bobutė:

Aik, Jonai, aik, Mikonis darbadienių išrašys, – kikena.

Dziedukas į tokią nesąmonę net nesiteikia atsakyti ir išeina su Sargiu miškan, žvėrių pėdsakų paskaityt, ar sodelin kiškiam kilpų pastatyt, ba kiškių tadu labai daug buvo ir visi kenksmingi. Sodui, vadinasi, ir žmogui.

Ar matei, Ramūniukai, kiškį? Nu ir koks gi jis? Kap veršis didumo ir su ragais?

Vasarą rudenį su Sargiu pagrybauja, moterys kelmučių su bulbėm išverda večerei.

Vis daugiau parnešiau, nei kolchozi būtau uždirbįs. Kad jūs apsišiktumėt, tokia valdžia!

Prieg mano dzieduko kalvės gulėjo kalnas Kaukazas gelažų, suvežtų iš viso Sajūzo „na golodajuščuju Litvu“. Dziedukas tokį lobį jau seniai apspjovė, vos užmetęs patyrusią akį.

Daj, Bože, godno, što mne ne progodno.

Ir nikomu. Nebent badaujantiems lietuviams, labai darbštiems, katrie ir iš šūdo girą moka išspaust.

Jisai ir bobutė neblogai rusiškai mokėjo, todring tapo kotiruojama kaimo proletarų šeimyna, bet mokėjo rusiškai ir pasiųsti ten, kur nelabai norisi. Kultūringai, žinoma, tarkim, Sibiran... Žodžiais, senelis buvo baigęs prie caro Aukštadvario šešiaklasę mokyklą, aišku, rusišką.

Viskas tiko ant stalo: ir šaldyti šermukšniai, ir šaldyti giriniai obuoliukai (miškiniai, tsss, vaikai!), obuoluciai, kurių nemažai šąla an aukšto, ogi skrebas jau kamaroj robždinas ant kopėčių!

Ten, mauči, kavoliene, miškiniai.

Kavolienė geriau žino: tenai ne miškiniai, o lašiniai, ir jie skirti jai ir jos šeimai, o ne skrebui ir jo lachudrai, tad atkakliai lupa liže ir ne tik per šikną, nors velnią ten atspėsi, kur skrebo galva, kur šikna... kol skrebas atsisako savo nepamatuotų gobšių užmačių.

Bet geriau pakalbėkim apiej tuos dzūkų senovinius skanėstus gardilus:

O bulvių babka ant kopūstlapių ar krieno lapų, oo! O grikinė babka, o kakorai, o švilpikai!!!

...

Pamenu, kadu tai studijų metais, kai visi pasivalgę (tai žemaitizmas) Juozo mamytės darycinio (neišduok, Juozai, recepto, ba tai labai skanu i sudėtinga paruošti!) buvo sotūs ir laimingi, Juozas Šikšnelis, many pasivedęs ant kokio kalnelio, rodė ir sakė:

Žiūrėk, Ramūniukai, kap gražu: Raigardo slėnys, šilai, antai tolumoj dūmelis kyla – tai gudai samagoną varo.

 

2014 rudens paskutinėm dienom Vilniuj, Dzūkų gatvės Šklapliernoj