en.wikipedia.org/wiki/Danilo_Kiš

Danilas Kišas (Данило Киш, 1935, Subotica, Serbija – 1989, Paryžius, Prancūzija) – vienas iškiliausių XX a. serbų rašytojų ir labiausiai verstų Serbijos autorių į užsienio kalbas (lietuviškai galime perskaityti jo novelių). Už literatūrinius veikalus apdovanotas daugeliu tuometinės Jugoslavijos (tarp jų Ivo Andričiaus), ir užsienio šalių literatūrinių premijų: Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Amerikos ( Bruno Schulz Prize ) ir kt. Romanas „Boriso Davidovičiaus kapas“ parašytas 1976 m., jį sudaro septynios iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusijusios istorijos; montažo principu pasakojami audringi XX a. pirmosios pusės Rytų Europos įvykiai (politinės apgaulės, išdavystės, žudynės). Romane veikia ir prasimanytos, ir tikros istorinės asmenybės, poetiškumas susipina su esė pradmenimis, groteskas susimaišo su parabole, pasakojimus persunkia tirštas simboliškumas, santūrus, lakoniškas naratyvas, magiškojo realizmo dvasia.

Romanas išverstas į daugiau nei dvidešimt pasaulio kalbų. „Boriso Davidovičiaus kapą“ šiemet išleis leidykla „Kitos knygos“.

VERTĖJA

 

 

Romano fragmentas

Iš serbų k. vertė Laima Masytė

 

 

Paršavedė, suryjanti savo vadą

Borislavui Pekičiui

Amžinybės žemė

Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda kaip ir bet kuri žemiška tragedija – nuo gimimo. Apgailėtina pozityvistinė aplinkos ir rasės formulė žmonėms gali būti pritaikyta tiek, kiek ir flamandų tapybai. Taigi pirmas šios dramos veiksmas prasideda Airijoje, „atokiausioje Tulėje, žemėje, plytinčioje anapus žinojimo“, kaip ją vadina vienas iš Dedalo antrininkų; Airijoje, „liūdesio, bado, nevilties ir prievartos žemėje“, kaip ją vadina kitas tyrinėtojas, mažiau linkęs į mitiškumą, labiau – į niūrią žemišką prozą. Bet, regis, ir ano lyrinė meistrystė nedera prie kraštovaizdžio rūstumo: „Tai aukščiausios saulėlydžio kopėčios, Airija yra paskutinė žemė, galinti stebėti, kaip gęsta diena. Naktis jau gaubia Europą, o įžambi saulė dar purpuru vyniojasi aplink fjordus ir siekia labiausiai į vakarus nutolusias dykras. Bet lai susistumia juodi debesys, lai nugarma žvaigždė, ir sala kaip legendoje vėl taps tuo tolimu miglų ir prieblandos apgobtu kraštu, kuris jūreiviams daugelį metų žymėjo pažįstamo pasaulio ribą. O anoje pusėje žioji pralauža; niauri jūra, į kurią kadaise mirusieji pylė amžinybės žemę. Juodos jų valtys, pririštos keistai pavadintų nerijų pakrantėse, byloja apie laikus, kai kelionės būdavusios kažkuo metafiziškos: kvietusios svajoti neieškant krantų, negrįžtant atgal.“

 

Ekscentrikai

Dublinas yra priglobęs garsiausią visokio plauko ekscentrikų žvėryną visame Vakarų pasaulyje: tauriai nusivylę, agresyvūs bohemos atstovai, profesoriai, vilkintys redingotus, niekam nereikalingos prostitutės, iškilūs girtuokliai, apšepę pranašai, fanatiški revoliucionieriai, ligūsti nacionalistai, pasiutę anarchistai, išsipusčiusios našlės su šukomis ir žibučiais, apsimuturiavę kunigai – visą mielą dienelę ši karnavalinė kohorta maršuoja šen ir ten palei Lifį. Jei patikimų liudijimų neturime, tai Burnikelio tapytas Dublino peizažas leidžia bent nujausti, kokią patirtį Guldas Verskoilas neišvengiamai išsiveš iš salos, patirtį, kuri įsismelkia į sielą lyg iš netoli uosto stūksančio konservų fabriko sklindantis atgrasus žuvies miltų dvokulys, kaitrią vasaros popietę įsiskverbiantis į plaučius.

Pasidavę ūmiai anticipacijai, šią karnavalinę kohortą linkstame regėti ir kaip paskutinį vaizdą iš akimis permestų paveikslų, tą vaizdą išvys mūsų herojus: taurių Airijos ekscentrikų (kuriems tam tikra prasme ir pats priklausė) žvėryną, kaip Lifio krantine ši kirbinė leidžiasi į laivų švartavimosi vietą ir ten pranyksta lyg pragare.

 

Juoda pelkė

Guldas Verskoilas gimė viename iš tokių prie uosto įsikūrusių priemiesčių, kur klausydavosi laivų ūksmo, to rėžiančio garso, jaunai teisuoliškai širdžiai atskleidžiančio, kad už Dubh-Linno ribų, už tos juodos pelkės, kurioje dvokas ir neteisybė slegia nuožmiau nei kitur, egzistuoja kiti pasauliai, kitos tautos. Matant tėvą, kuris nuo paperkamo muitininko pakilo iki dar skurdesnio (moraline prasme) biurokrato, nuo aistringo Parnelo šalininko – iki pataikūno ir puritono, Guldo Verskoilo širdyje gimė pasibodėjimas tėvyne, pasibodėjimas, kuris iš tiesų tėra viena iš iškreiptos ir mazochistinės meilės tėvynei išraiškų: „Įskilęs samdinės mergos veidrodėlis, paršavedė, suryjanti savo vadą“, – tokią niaurią mintį, apibūdinančią veikiau Airiją, o ne gimdytojus, užrašo devyniolikmetis Verskoilas.

Išvargintas tuščių plepalų slogiose aludėse, kur rezgami netikri sąmokslai, kur netikri dvasininkai, poetai ir išdavikai kurpia pasikėsinimų planus, Guldas Verskoilas užrašų knygutėje užrašo sakinį, ištartą aukšto trumparegio studento, nė neįtariančio, jog šie žodžiai pritrauks tragiškas pasekmes: „Tas, kuriam dar liko bent kruopelė savigarbos, negali pasilikti Airijoje, jis bėga iš šalies, gavusios kažin kokio įniršusio Jupiterio smūgį kumščiu.“

Šie žodžiai užrašyti 1935 metų gegužės 19 dieną.

Tų pačių metų rugpjūtį Guldas Verskoilas įsilaipina į prekybinį laivą „Ringsend“, plaukiantį į Maroką. Tris dienas prastovėjęs Marselyje, laivas išplaukia be vieno įgulos nario, tiksliau sakant, be Verskoilo, radijo telegrafininko vietą užima naujokas. 1936-ųjų vasarį Guldą Verskoilą užtinkame netoli Gvadalacharos, Penkioliktojoje jungtinėje anglų ir amerikiečių brigadoje, pavadintoje legendinio Linkolno vardu. Verskoilui dvidešimt aštuoneri.

 

Išblukusios fotografijos

Čia netikėtai atsiranda rimtų abejonių dėl dokumentų, nes jie atrodo kaip palimpsestas, patikimumo. Guldo Verskoilo gyvenimas neaiškiai susipina su jaunos ispanų respublikos gyvavimu ir žlugimu. Turime tik dvi nuotraukas: viena su nežinomu kovotoju prie kažkokios šventyklos griuvėsių. Kitoje pusėje Verskoilo ranka užrašyta: „Alcásar. ¡Viva la Republica!“ Aukštą jo kaktą ligi pusės dengia beretė, lūpose šmėžuoja šypsnys, kuriame (šiandienos požiūriu) įmanu išskaityti nugalėtojo triumfą ir pralaimėjusiųjų kartėlį: prieštaringus atšvaitus, lyg raukšlę ant kaktos brėžiančius nepermaldaujamos mirties šešėlį. Grupinė nuotrauka, data: 1936 metų lapkričio 5 diena. Nuotrauka labai blanki. Verskoilas – antroje eilėje, vis dar užsimaukšlinęs šonan pakreiptą beretę. Priešais išsirikiavusį būrį driekiasi kažkoks sukastas laukas, nesunku būtų patikėti, kad atsidūrėme kapinėse. Gal tai garbės sargyba, iššovusi salvę į dangų ar į gyvą mėsą? Guldo Verskoilo veidas rūpestingai slepia šią paslaptį. Viršum išsirikiavusių karių, žydruose dangaus toliuose, sklendžia aeroplanas, jis primena Nukryžiuotąjį.

 

Atsargūs spėliojimai

Regiu, kaip Verskoilas traukiasi iš Malagos, pėsčias, užsivilkęs odinį paltą, nuplėštą nuo negyvo falangisto (po paltu boluoja tik nuogas liesas kūnas ir sidabrinis kryžius ant odinės virvutės); regiu, kaip jis puola ant durtuvų, nešamas savo paties riksmo lyg angelo naikintojo sparnų; regiu, kaip perrėkia anarchistus, kurie savo juodą vėliavą iškėlė virš plikų Gvadalacharos skardžių ir yra pasiryžę mirti pakylėta ir beprasme mirtimi; regiu, kaip kažkur po vaiskiu dangumi greta kokių nors kapinių Bilbao prieigose jis klausosi paskaitų, per kurias, kaip ir randantis pasauliui, perskiriami mirtis ir gyvenimas, dangus ir žemė, laisvė ir tironija; regiu, kaip netekęs jėgų paleidžia visą šovinių apkabą į orą, taikydamas į lėktuvus, o kitą mirksnį jau krenta, liežiamas liepsnų, užpiltas žemėmis ir šrapneliu; regiu, kaip purto negyvą studento Armano Žofrua, mirusio jam ant rankų kažkur netoli Santandero, kūną; regiu, kaip guli su purvinu tvarsčiu ant galvos improvizuotoje ligoninėje netoli Chichono, klausydamasis sužeistųjų dejonių, tarp kurių pasigirsta kreipimasis į Dievą airiškai; regiu, kaip šnekasi su jauna medicinos sesele, kaip ši migdo jį lyg vaiką, niūniuodama lopšinę jam nepažįstama kalba, kaip, pusiau snausdamas, apkvaišintas morfijaus, dar įžiūri tą seselę, besiropščiančią į lovą pas kažkokį lenką amputuota koja, ir lyg košmare išgirsta liguistą geismingą šnopavimą; regiu, kaip kažkur Katalonijoje jis sėdi suimprovizuotame bataliono štabe prie Morzės aparato ir desperatiškai siunčia pagalbos signalą, o kapinėse greta radijas transliuoja giedrias ir savižudiškas anarchistų dainas; regiu, kaip jį kamuoja konjunktyvitas ir viduriavimas; regiu ir tai, kaip, išsirengęs iki juosmens, jis skutasi prie šulinio su užnuodytu vandeniu.

 

Antraktas

1937 metų gegužės pabaigoje kažkuriame Barselonos priemiestyje Verskoilas prašosi priimamas pas bataliono vadą. Bataliono vadas, kuriam ką tik sukako keturiasdešimt, panašus į gerai išsilaikiusį senį. Palinkęs prie rašomojo stalo, jis deda savo parašą ant mirties nuosprendžių. Jo padėjėjas, iki smakro užsisagstęs, su blizgančiais auliniais, stovi greta ir kiekvieną parašą nudžiovina spaustuku. Kambaryje trošku. Vadas šluostosi veidą batisto skarute. Tolumoje drioksi ritmiški didelio kalibro granatų sprogimai. Vadas mosteli Verskoilui, kad šis kalbėtų. „Šifruoti pranešimai patenka į priešų rankas“, – taria Verskoilas. „Į kieno?“ – perklausia bataliono vadas kiek abejingai. Airis sudvejoja, įtariai pašnairuoja į vado padėjėją. Tada vadas prabyla Verdeno šnekta: „Pasakyk, sūnau, į kieno rankas?“ Minutėlę airis tyli, paskui prisilenkia prie vado ausies ir kažką sušnabžda. Šis atsikelia, prieina prie Verskoilo ir palydi jį iki durų tapšnodamas per petį, šitaip tapšnojama šauktiniams ir fanatikams. Tai viskas.

<...>

 

Mechaniniai liūtai

Hommage à André Gide

Kitas

Apie kitą svarbų šios istorijos veikėją, A. L. Čeliustnikovą, patikimiau žinome tik tai, kad jis buvo maždaug keturiasdešimties metų, aukšto ūgio, gunktelėjęs, šviesiaplaukis, p liauškus, pagyrūnas ir mergišius, ir dar visai neseniai dirbo redaktoriumi ukrainiečių laikraštyje „Naujoji aušra“. Šauniai lošė pokerį ir dvidešimt vieną, mokėjo armonika groti polkas ir čiastuškas. Kiti liudijimai apie jį nepaprastai prieštaringi, gal todėl ir nesvarbūs. Bet vis tiek juos pateikiu, nors kai kurie iš jų kelia pagrįstų abejonių: kad per Ispanijos pilietinį karą Čeliustnikovo būta komisaro ir jis išgarsėjęs raitelių pulke kariaudamas prie Barselonos; kad vieną naktį, karščiuodamas nuo maliarijos, permiegojęs su dviem sanitarėmis; kad kažkokį airį, apkaltintą sabotažu, apgaule įviliojęs į krovininį sovietų laivą „Ordžonikidzė“, pasakęs, neva laive reikia pataisyti sugedusį radijo imtuvą; kad (be kita ko) asmeniškai pažinojęs Ordžonikidzę; kad trejus metus buvęs vieno labai žinomo asmens žmonos meilužiu (ir kad kaip tik per tai atsidūręs lageryje); kad Voronežo mėgėjų teatre pastatytame Ostrovskio „Miške“ vaidinęs Arkadijų.

Išvardyti liudijimai, ypač paskutinysis, atsiduoda tam tikra abejone ir netikrumu, o ir vienas paties Čeliustnikovo pasakojimų, susijęs su Erijo, iš pirmo žvilgsnio atrodytų vaizduotės pagimdytas, bet jį verta paminėti. Darau tai čia, nes šio pasakojimo tikrumu sunku suabejoti; visa byloja apie tai, jog kai kurios Čeliustnikovo papasakotos istorijos, nors ir neįtikėtinos, vis dėlto remiasi realiais įvykiais. O patikimiausiu įrodymu mums gali pasitarnauti faktas, kad netrukus pateiksimą pasakojimą tam tikra prasme patvirtino ir pats Eduaras Erijo, šviesus protas ( une intelligence rayonnante ), kaip teisingai jį apibūdino Daladjė. Tad apie tą kitados įvykusį Čeliustnikovo ir Erijo susitikimą papasakosiu kaip gebu ir moku, išsilaisvinęs iš pasakojimą apsunkinančių dokumentų košmaro, o įtarų ir smalsų skaitytoją nukreipsiu į minėtąją bibliografiją, kur šis ras reikiamų įrodymų. (Gal būtų buvę protingiau imtis kitokios pasakojimo formos: esė arba studijos, kur būčiau galėjęs įprastu būdu suguldyti visus tuos dokumentus. Tačiau stabdo du dalykai: nepridera gyvus, žodinius patikimų žmonių liudijimus pateikti kaip dokumentacijos, antra, neįstengiau atsisakyti malonumo papasakoti istoriją, kuri rašytoją priverčia klaidingai įsivaizduoti, kad jis kuria pasaulį ir, kaip sakoma, keičia jį.)

 

Telefonas ir revolveris

Tą žvarbią tūkstantis devyni šimtai trisdešimt ketvirtųjų naktį Čeliustnikovas, vietinio laikraščio už kultūrą ir kovą prieš religiją atsakingas bendradarbis užsie nyje, nuogas miegojo plačioje aristokratiškoje lovoje šiltame kambaryje ketvirtame aukšte Jegorovkos gatvėje. Jo prašmatnūs aviečių spalvos auliniai stovėjo tvarkingai atremti į lovą, o drabužiai ir baltiniai mėtėsi išsvaidyti po visą kambarį (ūmai apėmusios aistros ženklas) pramaišiui su šilkiniais moteriškais apatiniais. Kambaryje buvo justi šiltas prakaito, degtinės ir vandens iš kolonėlės kvapas.

Čeliustnikovas sapnavo (jei patikėsime jo žodžiais), kad turi išeiti į sceną ir kažką suvaidinti, greičiausiai Arkadijų iš „Miško“, bet niekaip neranda kostiumo. Pakraupęs (sapne) Čeliustnikovas girdi, kaip skamba varpelis, kviečiantis jį į sceną, bet jis stovi it įbestas, tiesą sakant, sėdi, iš nuogių nuogas ir plaukuotas, ir neįstengia pakrutinti nei kojų, nei rankų. Netikėtai, lyg visa tai vyktų scenoje, uždanga atidengiama, pro žėrinčią šoninių reflektorių, kurie jį nušviečia ir laiko prikaustę kryžminiais spinduliais, šviesą įmato žiūrovus, aukštai balkone ir apačioje parteryje, o virš jų galvų – violetinė aureolė. Pirmoje eilėje, dingojasi Čeliustnikovui, jis atpažįsta rajono komiteto narius ir jų būryje aiškiai įžiūri boluojančią draugo M., „Naujosios aušros“ vyriausiojo redaktoriaus, plikę, šis dūsta iš juoko ir mėto pašaipias ir įžeidžiančias užuominas apie jo (Čeliustnikovo) vyriškumą. Varpelis grimavimo kambarėlyje skamba vis atkakliau ir skardžiau, ir Čeliustnikovui atrodo (sapne), kad iš tiesų tai – gaisrininkų varpas, kad veikiausiai bus įsiliepsnojusi uždanga ir tuoj prasidės sumaištis ir panika, o jis liks čia, ant scenos, nuogut nuogutėlis ir nerangus, išstatytas liepsnų malonei. Čeliustnikovui atsidūrus sapno ir tikrovės paribyje, dešinė jo ranka mikliai išsivaduoja iš kerų pinklių ir instinktyviai siekia revolverio, kurį senu geru įpročiu laiko po pagalve. Čeliustnikovas įjungia lempą ant naktinės spintelės ir, tiesdamas ranką, nuverčia degtinės stiklelį. Išsyk suvokia, kad dabar batai svarbesni už naganą, ir žvitriai įsmunka į aulinius, lyg būtų užšokęs ant balno. „Naujosios aušros“ vyriausiojo redaktoriaus žmona muistosi pro miegus, bet, taip pat prižadinta telefono čirškimo, atmerkia gražias šiek tiek pabrinkusias azijietiškas akis. Netrukus telefonas nuščiūva, meilužiams palengvėja. Prasideda įtemptas tarimasis pusbalsiu. Nastasja Fedotjevna M., sutrikusi ir persigandusi, mėgina užsisegti liemenėlę, kurią iš drabužių krūvos išgriebęs jai numetė Čeliustnikovas. Tą minutę telefonas vėl ima čirkšti. „Kelkis“, – liepia Čeliustnikovas, užsikišdamas revolverį už diržo. Nastasja Fedotjevna įremia į jį paklaikusį žvilgsnį. Tuomet Čeliustnikovas prieina prie nusigandusios moters, pakšteli jai tarp putnių krūtų ir taria: „Pakelk ragelį.“ Moteris atsistoja, Čeliustnikovas apgobia ją odiniu paltu kaip tikras kavalierius. Ir išsyk išgirsta jos balsą: „Ką? Čeliustnikovą?“ (Vyras prideda pirštą prie lūpų.) „Neturiu supratimo.“ (Pauzė.) Tada moters ranka nusvyra kartu su rageliu, jame pasigirsta staigus nutrūkusio ryšio signalas, ir ji griūna į fotelį. „Iš rajkomo.“ (Pauzė.) „Sako, kad skubu.“

<...>

 

Cirkas Dievo namuose

Nors atrodytų, jog ši istorija nukrypsta nuo mūsų pasakojimo (vėliau įsitikinsime, kad šis nuokrypis tėra menamas), šioje vietoje negalime nepaminėti keistokų freskų – jos puošia įvijų laiptų, vedančių į aukštą, iš kur caraičiai ir bajorai bei jų svečiai galėdavo dalyvauti pamaldose neišeidami iš rūmų, sienas. Freskos atrastos po dažų sluoksniu 1843 metais, bet dėl skubos ir smalsumo – atradimų ir klaidų motinos – restauracija buvo atlikta baisiai atsainiai: sena patina apneštiems auksavimui ir drabužiams buvo suteiktas prasisiekėlių bajorų turtingumo ir prašmatnybės tviskesys. Nors šiaip scenos liko neapgadintos: po Bizantijos žydryne – hipodromas ir cirkas, o pirmajame plane, kilmingųjų ložėje, – imperatorius su imperatoriene, apsupti svitos; rūmų arklininkai anapus barjero lūkuriuoja, kada piestu stojančius žirgus galės paleisti į areną; kariai rūsčiais veidais, apsiginklavę ietimis, lydimi būrio pėdsekių varo laukinius žvėris; galinčiai ir aktoriai rodo triukus scenoje po vaiskiu dangumi; raumeningas atletas laiko kartį, kuria vikriai it beždžionė karstosi akrobatas; kirviu apsiginklavęs gladiatorius puola tramdyto ją meškos galva.

Konstantino Porfyrogenito knyga, pasakojanti apie Bizantijos imperatoriaus rūmų ceremonijas, skyriuje „Gotikiniai žaidimai“ atskleidžia paskutinės scenos prasmę: „Pramogos, vadinamos Ludus gothicus , Jo Imperatoriškosios Malonybės valia rengiamos aštuntą dieną po Gimimo šventės ir ta proga Jo Imperatoriškosios Malonybės kviestiniai svečiai persirengia gotais, užsimauna visokių laukinių žvėrių kaukes ir galvas.“

Tiek apie senovę.

 

Alaus darykla

Dabar po savo aukštais skliautais Kijevo Šv. Sofijos soboras yra priglaudęs dalį alaus daryklos „Spartakas“: džiovyklą ir sandėlį. Milžiniškos dvidešimties tonų talpos cisternos, užkeltos ant rąstų pastovų, surikiuotos palei sienas, o sunkios metalinės statinės stovi tarp atramų iki pat apsidės. Džiovykla užima du aukštus, joje nuo langų iki arkadų įrengtos medinės grotos. (Pastovi vienuolikos laipsnių temperatūra labai tinka tarpti gerosioms bakterijoms, paskaninančioms specifinį alaus aromatą.) Pro vieną iš šoninių langų, kurio stiklas išimtas, išlenda aliuminio vamzdžiai, jie sulenkti kaip dūmtraukiai ir jungia džiovyklą su fermentacijos indu, stovinčiu dideliame pirmo aukšto barake maždaug už šimto metrų nuo cerkvės. Laipteliai ir kopėčios jungia grotas, vamzdžius ir cisternas, o parūgę apyniai ir salyklas tarp medinių sienų skleidžia bekraščių stepių kvapsnį palijus. Freskos ir altorius uždengti (remiantis vienu iš neseniai priimtų dekretų) ilgais džiuto kulisais, nuleistais nuo sienų lyg pilkos vėliavos. Toje vietoje, kur kitados stovėjo (tiksliau sakant, ir dabar stovi po pilka užlaida) Skaisčiausioji, „nustebinta netikėto arkangelo pasirodymo“, kabo tautų Tėvo portretas, įsodintas į svarų paauksuotą rėmą: nusipelniusio dailininko akademiko Sokolovo darbas. Pro pūgos gūsius iš minios prasibrauna senukė ir bando pabučiuoti Palaimintojo ranką, begal mužikiškai, liaudiškai. O šis nusišypso senolei ir tėviškai padeda ranką jai ant peties. Kareiviai, darbininkai ir vaikai suglumę stebi šią sceną. Už portreto, ant tos pačios sienos, kur pro džiuto uždangalą matyti drumzli dviejų langų šviesa, – sienlaikraštis ir grafikai. Čeliustnikovas, pagiringas ir apkvaitintas apynių aromato, žiūrinėja gamybos kreivę taip, tarsi purtomas drugio tyrinėtų laužytą savo temperatūros liniją.

 

Pakartotinė restauracija

I. V. Braginskis, „revoliucijos dalyvis, valstiečio sūnus, bolševikas“, gamybinio cecho vyriausiasis inžinierius, nusiima šalmą, pasikaso pakaušį, apsuka popierių rankose ir gal jau trečią kartą skaito, tyli. O Čeliustnikovas žiūrinėja cerkvės vidų, užverčia galvą į aukštus skliautus, dirsčioja anapus pastolių, mintyse sveria katilus ir cisternas, kažką skaičiuoja krutindamas sausas lūpas. Šie aukšti ištapyti skliautai jam primena mažą medinę jo kaimo cerkvukę, kur kadaise su tėvais eidavo į pamaldas ir klausydavosi popų sniaukrojimo bei parapijiečių giedojimo: tolimas ir netikras prisiminimas, užslo pintas jo, naujojo žmogaus su nauja pasaulėžiūra, širdyje. Apie tai, kas tą dieną vyko Šv. Sofijos sobore, turime paties Čeliustnikovo liudijimą: „Ivanas Vasiljevičius, revoliucijos dalyvis, valstiečio sūnus, bolševikas, sugaišino dvi valandas mums brangaus laiko tuščiai tarškėdamas ir įtikinėdamas. Manydamas, kad mėnesinės alaus gamybos normos įvykdymas svarbesnis reikalas už bažnytines misterijas, jis suglamžė Narkomo įsakymą ir sviedė man į veidą. Nors ir jutau, kaip nenumaldomai tirpsta laikas, pamėginau jį paprotinti aiškindamas, jog cerkvę paruošti pamaldoms yra visų bendras reikalas. Galiausiai neįstengęs palaužti jo kietasprandiškumo, nusivedžiau jį į kanceliariją ir akis į akį patikėjau paslaptį neminėdamas svečio vardo. Jo neįtikino nei šis argumentas, nei keli telefoniniai pokalbiai su vadovais, kuriuos suorganizavau iš jo kanceliarijos telefono aparato. Galų gale turėjau išsitraukti paskutinį argumentą: įrėmiau į jį savo naganą. <...> Šimtas dvidešimt kalinių, atvestų iš artimiausio rajoninio kalėjimo, man asmeniškai vadovaujant beveik per keturias valandas atliko pakartotinę cerkvės restauraciją. Vieną džiovyklos dalį atrėmėme į sieną ir užmaskavome džiuto uždanga ir palapinės brezentu, jį permetėme per pastolius, tarsi vyktų tikra rytinės sienos restauracija. Statines ir cisternas ant rąstų nuridenome (tik žmonių rankomis, be jokios technikos) į barako kiemą, kur stovėjo fermentacijos indas... Be penkiolikos keturios įsėdau į mašiną ir tiksliai nustatytu laiku atsidūriau teatro fojė, kur manęs jau laukė Abraomas Romanyčius.“

 

Barzda ir kamilavka

Čia vėl pateikiame Čeliustnikovo liudijimą: „Draugas Piasnikovas jam (tai yra Abraomui Romanyčiui) buvo viską paaiškinęs ir net, kaip man vėliau pasakė, davė pasirašyti pareiškimą, kuriuo anas įsipareigoja apie viską tylėti, lyg tai būtų valstybinė paslaptis. Poveikis buvo akivaizdus: kai Abraomas Romanyčius klijavo man barzdą, jo rankos virpčiojo. Mantiją su violetine juosta ir kamilavką pasiskolinome iš teatro fondų pasirašytinai, o laiške valdybai nurodėme, kad šių daiktų reikia agitbrigados nariams, kurie kaimuose ir darbo kolektyvuose rengiasi rodyti antireliginio turinio spektaklius. Taigi Abraomas Romanyčius daugiau nieko neklausinėjo ir įniko dirbti; netrukus jo rankos nustojo drebėjusios. Nieko nepasakysi, tai buvo savo amato virtuozas! Jis ne tik iš manęs nulipdė kuo tikriausią protojerėją, bet net savo iniciatyva ir pilvuką pritvirtino. „Kurgi matėte, – tarė jis, – kurgi, pilieti Čeliustnikovai, matėte liesą protojerėją?“ Aš jam pritariau. Kad ir kas vėliau jam nutiko (čia apie tai neketinu kalbėti), teigiu, jog Abraomas Romanyčius šiam reikalui pasitarnavo ne ką mažiau nei aš: jis davė man kelis vertingus patarimus, kurie, nesvarbu, kad jau turėjau sceninės patirties, buvo itin naudingi. „Pilieti Čeliustnikovai, – tarė jis jau visai pamiršęs baimę ir įsijautęs į savo darbą, – nė sekundei nepamirškite: barzda, o jau ypač tokia barzda, laikoma ne galva, o biustu, krūtine. Tad dabar pat, per šį trumpą laiką, turite suderinti galvos ir kūno judesius.“ Davė net kelis nepaprastai vertingus patarimus dėl pačių pamaldų ir giedojimo – patirtis, kurią, be jokių abejonių, įgijo teatre. (O gal ir sinagogoje, velnias jį žino.) „Jei pritrūksite žodžių, pilieti Čeliustnikovai, pradėkite murmėti bosu. Murmėkite kuo daugiau, kad atrodytų, jog širstate ant parapijiečių. Ir vartykite akis, tarsi prakeiktumėte dievą, kuriam tarnaujate, nors ir laikinai. O kalbant apie giedojimą...“ – „Dabar tam nėra laiko, – nukirtau. – Giedosime vėliau, Abraomai Romanyčiau!“

 

Aviečių spalvos auliniai

Grimavimo kambaryje Čeliustnikovas užtruko kiek ilgiau nei valandą; palyginti trumpai, jei turėsime omenyje jo radikalų pasikeitimą. A. T. Kašalovas, kurį visi vadino tiesiog Alioša, į teatrą jį atvežęs rajkomo vairuotojas, Čeliustnikovui lipant į automobilį pakštelėjo į ranką. „Tam tikra prasme tai buvo generalinė repeticija, – pasakoja Čeliustnikovas, – ji galutinai išlaisvino mane nuo baimės, kurią jutau likęs be Abraomo Romanyčiaus globos ir patarimų. Iš pradžių pamaniau, kad Alioša pokštauja, tačiau beregint įsitikinau, jog žmonių patiklumas neturi ribų: jei būčiau pasirodęs su caro karūna ant galvos, jis, nė kiek neabejoju, būtų puolęs ant kelių į sniegą ir purvą. Prireiks daug laiko ir pastangų, – pridūrė Čeliustnikovas ne be kartėlio ir savimeilės, – kad iš mužikiškos ruso siel os išrautume niūrios praeities ir didelio atsilikimo pėdsakus.“

(Čia iškart pasakykime štai ką: per ilgą tyrimą net žiauriai kankinamas Aleksejus Timofejyčius neprisipažino buvęs apkvailintas. Po šio įvykio praėjus beveik mėnesiui, tyrėjo raštinėje stojęs į akistatą su Čeliustnikovu, jis užsispyrusiai laikėsi savo teiginio, kad iš tiesų tenorėjo iškrėsti pokštą piliečiui Čeliustnikovui. Nors ir buvo visiškai išsekęs ir sulaužytais šonkauliais, jis tikrai įtikinamai gynė savo teiginį: kaipgi jis galėjo patikėti, kad į mašiną sėda protojerėjas, jeigu į teatrą jis atvežė pilietį Čeliustnikovą? Į klausimą: „Ar tiesa, kad tą dieną – 1934 metų lapkričio 21-ąją – menamam bažnyčios atstovui, tai yra draugui Čeliustnikovui, uždavėte klausimą „O kaip pilietis Čeliustnikovas, ar jo reikia laukti?“, Alioša atsakė neigiamai. Į klausimą: „Ar tiesa, kad menamam bažnyčios atstovui, tai yra draugui Čeliustnikovui, pasakėte: „Greitai Kijeve bus lengviau pamatyti šiaurės elnią negu šventiką“, taip pat atsakė neigiamai. Į klausimą: „Ar tiesa, kad kai menamas bažnyčios atstovas, tai yra draugas Čeliustnikovas, pakeistu balsu jo paklausė: „O kam tau, sūnau, šventikai?“, jis, A. T. Kašalovas, atsakęs: „Za dušu pomolitsia grešnuju“ (Už nuodėmingą sielą pasimelsti), kaltinamasis irgi atsakė neigiamai.)

Penkios trisdešimt juodas limuzinas sustojo prie neapšviestų cerkvės durų ir protojerėjas Čeliustnikovas pakėlė mantijos kraštus, staiga žybtelėjo jo blizgūs avietinės spalvos auliniai. „Ar dabar sumeti, durniau,– tarė Čeliustnikovas Aliošai, netekusiam žado ir dėbsančiam tai į jo barzdą, tai į jo aulinius, – ar dabar sumeti?“

<...>

 

Magiška kortų suktis ratu

Karlui Štaineriui

Traktatas apie azartinius žaidimus

Daugėjant liudijimų apie ledinės salos pragarą, vis dar retai pasitaiko dokumentų, kuriuose aprašytas azartinių žaidimų mechanizmas; čia turiu omenyje ne gyvenimo ir mirties azartą: visa literatūra apie prarastą žemyną, tiesą sakant, yra ne kas kita, o išplėsta Didžiosios loterijos, kurioje laimėjimai retai tepasitaiko, o pralaimėjimai yra dėsnis, metafora. Juk būtų įdomu, jeigu modernių idėjų tyrinėtojai panarpliotų šių dviejų mechanizmų ryšį: kol Didžioji loterija suko savo nenumaldomą ratą lyg koks įkūnytas mitinės ir žiaurios būtybės principas, šios pragariškos karuselės aukos, skatinamos kažkokios platoniškos ir drauge pragariškos imitatio dvasios, mėgdžiojo didį azarto principą: nusikaltėlių gaujos, vadinamos meiliu ir privilegijuotu socialiai priimtinų asmenų vardu, kiauras poliarines naktis lošė iš visko, iš ko tik įmanoma lošti: iš pinigų, iš ausinių kepurių, iš aulinių, iš sriubos porcijos, lusto duonos, gabalėlio cukraus, pašalusių bulvių, iš lopinėlio tatuiruotos odos (savo ar kito), išprievartavimo, dūrio, machorkos, iš gyvenimo.

Tačiau naujosios Atlantidos kalinių kortų ir azartinių žaidimų istorija dar neparašyta. Tad, manau, neprošal bus trumpai išdėstyti (remiantis Taraščenka) kai kuriuos tų šiurpių žaidimų principus; principus, kurie tam tikra prasme susipina su pasakojama istorija. Taraščenka atskleidžia daugybę būdų, kaip lošdavo nusikaltėliai, kuriuos dešimt įkalinimo metų stebėjo įvairiose dugnan nugrimzdusio pasaulio (daugiausia Kolymoje) vietose; iš tų lošimų turbūt mažiausiai keistas tasai, lošiamas su utėlėmis. Žaidimas labai panašus į šiltesniuose kraštuose žaistąjį su musėmis: priešais kiekvieną žaidėją padedamas gabalėlis cukraus ir tyliai rimtyje laukiama, kada musė nutūps ant kurio nors gabalėlio ir šitaip nulems laimėtoją arba pralaimėtoją, priklauso nuo susitarimo. Taip pat žaidžiama ir su utėlėmis, tik čia masalas yra pats žaidėjas, be jokių pagalbinių priemonių, išskyrus savo paties kūno smarvę ir „asmeninę sėkmę“. Jeigu, žinoma, lošiama iš sėkmės. Mat dažnai tam, prie kurio priropoja utėlė, tenka toli gražu ne maloni užduotis perpjauti gerklę laimėtojo paskirtai aukai. Ne mažiau įdomus kalinių žaidimų sąrašas ir ikonografija. Nors jau keturiasdešimt metų nieko keista nusikaltėlių rankose pamatyti ir tikrų kortų kaladę (atimtą ar nupirktą iš laisvų apgyvendintinių), vis dėlto, teigia Taraščenka, užvis mėgstamiausias ir plačiausiai paplitęs buvo lošimas savadarbėmis (ir, be abejo, žymėtomis) kortomis iš keliais sluoksniais suklijuoto laikraštinio popieriaus. Žaidžiami buvo visi azartiniai žaidimai nuo paprasčiausių, tokių kaip dvidešimt vienas, pokeris ir ožys, iki mistiškųjų taro kortų.

 

Čiortikas

Čiortikas (Velniukas) arba Matuška (Motinėlė) yra tokia simbolinė ir užšifruota kalba, nepaprastai panaši į Marselio taro kortas. Įdomu, jog patyrę kali niai, turintys didesnį kalėjimo stažą, naudojo tas rankų darbo kortas ir tam, kad susišnekėtų: neretai užuot pasakę žodžiais, pakeldavo tam tikrą kortą, o tada lyg pagal įsakymą blyksteli peilis, trykšteli kraujas. Iš slapto kurio nors galvažudžio, kurio pasitikėjimą pavyko pelnyti, paaiškinimo galima suprasti, kad į viduramžišką tų kortų ikonografiją buvo įsimaišiusi ir kažkokia rytietiška, ir senovinė rusiška simbolika. Paprastai kortų būdavo dvidešimt šešios. „Dar nė karto neturėjau progos, – teigia Taraščenka, – pamatyti visą septyniasdešimt aštuonių kortų kaladę, nors aritmetikos taisyklės aiškiai sako (septyniasdešimt aštuonis dalijant iš trijų ir dviejų), kad tai – tik mažesnis klasikinės taro kortų kombinacijos variantas. Esu įsitikinęs, kad toks supaprastinimas atsirado dėl grynai techninių priežasčių: mažesnę kaladę buvo lengviau padirbti ir paslėpti.“ Kalbant apie kortų spalvą (kartais jos būdavo žymimos tik pirmąja spalvą reiškiančio žodžio raide), jų būta keturių: rožinės, žydros, raudonos, geltonos. Ideografiniai ženklai, dažniausiai pavaizduoti paprasčiausiais kontūrais, tokie: Lazda (įsakymas, komanda, galva; bet ir perskelta kaukolė); Taurė (motina, degtinė, paleistuvystė, susivienijimas); Peilis (laisvė, pederastija, perdurta gerklė); Auksinis (nužudymas, patyčios, karceris). Kiti simboliai ir jų variantai tokie: Kekšė, Karalienė, Karalius, Tėvas, 69, Troika, Valdžia, Pakaruoklis, Bevardis (Mirtis), Viduriai, Velnias ( Čiortik, Čiort ), Cypė, Žvaigždė, Mėnulis, Saulė, Teismas, Ietis (arba Laivo stiebas). Iš esmės Čiortikas arba Matuška tėra ano antropocentriško žaidimo, pasiekusio mus iš tolimų mitinių viduramžių, sukryžmintų su Azija, laikų variantas: ištobulintų Čiorto kortų žiedas sudaro Laimės ratą ir fanatikui reiškia likimo pirštą. Taraščenka daro išvadą: „Ryšys, europietiškose taro kortose siejantis chiromantijos simbolius ir Zodiako ženklus, neišnyko ir čia: tatuiruotės ant kalinio krūtinės, nugaros ar sėdynės turi tokią pačią reikšmę kaip Zodiako ženklai vakariečiams ir tokiu pačiu principu gali būti susieti su Čiortiku .“ Tercas šį tatuiruočių ir mitinių simbolių ryšį perkelia į metafizinę plotmę: „Tatuiruotė: iš priekio erelis, snapu plėšiantis Prometėjo krūtinę, užpakalyje – šuo, keista poza besikergiantis su kažkokia dama. Dvi medalio pusės. Aversas ir reversas. Šviesa ir tamsa. Tragedija ir komedija. Savo paties didingumo parodija. Sekso ir juoko glaudumas. Sekso ir mirties.“

<...>

 

Boriso Davidovičiaus kapas

Leonidui Šeikai atminti

Istorija jį išsaugojo Novskio vardu, tai, be abejonės, pseudonimas (tiksliau pasakius: vienas iš pseudonimų). Bet pirmiausia abejonių kelia klausimas: ar istorija iš tikrųjų jį išsaugojo? Granato enciklopediniame žodyne ir jo priede tarp dviejų šimtų keturiasdešimt šešių pripažintų revoliucijos stulpų ir dalyvių biografijų bei autobiografijų jo vardo nėra. Komentuodamas minėtąją enciklopediją, Hoptas atkreipia dėmesį, kad joje išvardyti visi svarbesni revoliucijos veikėjai, ir apgailestauja, jog „kažkaip keistai ir nepaaiškinamai į ją neįtrauktas Podvoiskis“. Bet jis nė neužsimena apie Novskį, kurio vaidmuo revoliucijoje šiaip ar taip svarbesnis nei Podvoiskio. Taigi kažkaip keistai ir nepaaiškinamai tas žmogus, kuris savo politiniams principams suteikė rūsčios moralės prasmę, tas užkietėjęs internacionalistas revoliucijos metraščiuose liko beveidė ir bebalsė asmenybė.

Šiuo tekstu, kad ir fragmentišku, neužbaigtu, pamėginsiu atgaivinti prisiminimus apie keistą ir prieštaringą Novskio asmenybę. Tam tikros spragos, ypač susijusios su svarbiausiu jo gyvenimo tarpsniu, revoliucijos laikotarpiu ir porevoliuciniais metais, gali būti paaiškintos tomis pačiomis priežastimis, kurias nurodo minėtasis komentatorius, kalbėdamas apie kitų veikėjų biografijas: po 1917-ųjų asmeninis Novskio gyvenimas susipina su viešuoju ir tampa „istorijos dalimi“. Kita vertus, kaip teigia Hoptas, turime atsižvelgti į tai, kad šios biografijos parašytos trečiojo dešimtmečio pabaigoje: štai iš kur jų būdingos spragos, diskretiškumas ir skuba. Priešmirtinė skuba, dera pridurti.

Senovės graikai turėjo tokį pagarbos vertą paprotį: tiems, kurie žuvo ugnyje, kuriuos prarijo ugnikalnio krateris, palaidojo lava, tiems, kuriuos sudraskė laukiniai gyvūnai arba surijo rykliai, ar kurių kūną dykumoje ištąsė maitvanagiai, tėviškėje statė vadinamuosius kenotafus – tuščius simbolinius kapus, nes kūnas yra ugnis, vanduo arba žemė, o siela – alfa ir omega, jai reikia pastatyti šventyklą.

<...>

Ketverių metų Novskis jau mokėjo skaityti ir rašyti, kai jam sukako devyneri, tėvas nusivedė jį į kavinę „Saratovas“ netoli žydų turgaus – toje kavinėje, kampe prie stalo šalia porcelianinės spjaudyklės, vertėsi advokato amatu. Čia ateidavo caro armijos kariai, apžėlę ugningai raudonomis barzdomis ir įdubusiomis akimis, taip pat atsivertę žydų prekiautojai iš aplinkinių bakalėjų, ilgais aliejuotais kaptonais ir rusiškais vardais, nederančiais prie jų semitiškos eigasties (trys tūkstančiai metų vergavimo ir ilga pogromų tradicija suformavo getuose įdiegtą eigastį). Mažasis Borisas Davidovičius užrašinėdavo jų skundus, nes jau buvo raštingesnis už tėvą. Vakarais jo motina, sako, progiesmiu skaitydavusi psalmes. Kai Borisui buvo dešimt, vienas senas prievaizdas pasakojo jam apie 1846 metų valstiečių sukilimą: graudžią istoriją, kur rimbas, kardas ir kartuvės atlieka teisybės ir neteisybės vykdytojo vaidmenį. Būdamas trylikos ir paveiktas Solovjovo „Antikristo“, Borisas pabėga iš namų, bet jį grąžina iš kažkokios tolimos stanicos su policijos palyda. Šioje vietoje Novskio biografija netikėtai ir nepaaiškinamai nutrūksta; vėl aptinkame jį turguje, kur po dvi kapeikas pardavinėja tuščius butelius, paskui siūlo kontrabandinį tabaką, degtukus ir citrinas. Yra žinoma, kad tais laikais jo tėvas pateko pražūtingon nihilistų įtakon ir šeima atsidūrė ant prarajos krašto. (Kai kas teigia prie to prisidėjus tuberkuliozę, matyt, buvo įžvelgta ligą turėjus klastingo organiško nihilizmo simptomų.)

Keturiolikmetis Borisas Davidovičius dirba pameistriu mėsinėje, kur skerdžiama košeriškai; po pusantrų metų jį aptinkame plaunantį indus ir šveičiantį samovarus toje pačioje kavinėje, kurioje kitados perrašinėjo skun dus; šešiolikos jis dirba Pavlograde, šaudmenų arsenale dėlioja patrankų sviedinius; septyniolikos Rygoje dirba dokininku, vykstant streikams skaito Leonidą Andrejevą ir Šelerį-Michailovą. Tais pačiais metais jį aptinkame dėžių ir pakuočių fabrike „Teodoras Kibelis“, ten jis dirba už penkias kapeikas per dieną.

B. D. Novskio biografijoje trūksta duomenų; trikdo jų chronologija (kurią dar labiau supainioja netikri vardai ir svaiginanti įvykių vietos kaita). 1913-ųjų vasarį Borisą Davidovičių užtinkame Baku, jis dirba lokomotyvo kūriko padėjėju; tų pačių metų rugsėjį jis – vienas iš tapetų fabriko streiko vedlių Ivanovo Voznesenske; spalį – vienas iš gatvės demonstracijų Petrograde organizatorių. Nestinga ir detalių: raitoji policija išvaikė demonstrantus kardais ir juodais odiniais botagais; tai – junkerių rimbų atmaina. Borisui Davidovičiui, tuo metu žinomam pravarde Bedarbis, pavyksta išsprukti per kitas viešnamio duris iš Dolgorukio gatvės; kelis mėnesius jis nakvoja su benamiais remontuojamoje miesto pirtyje, paskui susideda su kažkokia teroristų grupe, organizuojančia užpuolimus su sprogdinimais; nuo 1914-ųjų minėtosios pirties sargo vardu pasivadinusį Novskį randame sukaustytomis kojomis kankinančiame kelyje į Vladimiro miesto centrinį katorginį kalėjimą; sirgdamas ir karščiuodamas, jis pereina kelio etapus nugrimzdęs į kažkokią miglą; nusigavus į Narimą, kur Novskiui nuimami pančiai nuo sulysusių ir nutrintų kojų, jam pasiseka pabėgti prie kranto pririšta žvejo valtele be irklų; bėglys leidosi greita srove žemyn, bet netruko įsitikinti, kad gamtos stichija, kaip ir žmonių stichija, nepaklūsta sapnams ir prakeiksmams: jis buvo sučiuptas už penkių varstų žemupyje, kur jį nubloškė verpetas; kelias valandas bėglys plūduriavo lediniame vandenyje, galbūt suvokdamas išgyvenantis šeimos legendos reprizą: upės pakraščiuose dar laikėsi plonas ledas. Birželį, pasivadinęs Jakovu Mauzeriu, jis vėl nuteisiamas šešerius metus kalėti už slaptos teroristinės draugijos tarp katorgininkų organizavimą; tris mėnesius Tomsko belangėje klausosi vedamųjų į mirtį šūksmų ir atsisveikinimo žodžių; kartuvių šešėlyje skaito Antonijaus Labriolos tekstus apie materialistinę istorijos koncepciją.

<...>

1918-ųjų vasarį Novskį išvystame derliuose Tulos, Tambovo ir Oriolo kraštuose, Volgos pakrantėse, Charkove, iš kur, jam prižiūrint, konvojus gabena į Maskvą konfiskuotus grūdus. Juodais odiniais komisaro drabužiais, švytinčiais auliniais ir odine kepure be rango ženklelio, jis išlydi konvojų laikydamas ranką ant mauzerio, kol paskutinis laivas ištirpsta ūkanotuose toliuose. Kitų metų gegužę jis apsivelka kamufliažinę uniformą ir tampa laisvuoju šauliu Denikino užnugaryje. Siaubingi sprogimai pietvakariniame fronto ruože, sprogimai, įvykstantys nemačiomis ir netikėtai, paliekantys po savęs kraujo klaną, buvo pažymėti Novskio įspaudu, kaip kad rankraštis pažymimas meistro antspaudu. Rugsėjo pabaigoje torpediniu kateriu „Spartakas“, ant kurio denio plaikstosi raudona vėliava, Novskis plaukia į Ravelį žvalgybon; netikėtai kateris susiduria su galinga aštuonių anglų laivų, apginkluotų 25 milimetrų patrankomis, eskadrile; kateris daro posūkį ir vienu nutrūktgalvišku manevru, gobiamas nakties prieblandos, pasiekia Kronštatą. Jeigu patikėsime kapitono Olimskio liudijimu, už šį sėkmingą išsigelbėjimą torpedinio katerio įgula turi būti dėkinga veikiau ne Novskiui, bet moters, Zinaidos Michailovnos Maisner, suktybei: tai ji signalinėmis vėliavėlėmis tarėsi su anglų laivo kapitonu.

To laikotarpio laiškas, rašytas Novskio ranka, yra vienintelis autentiškas liudijimas meilės, kurioje revoliucinė aistra ir ekstazės sklidini pojūčiai susipina slaptingais ir stipriais ryšiais:

...Vos tik prisėdau ant suolo universiteto kieme, patekau į kalėjimą. Suimtas buvau lygiai trylika kartų. Iš dvylikos metų po pirmo mano suėmimo daugiau nei pusę praleidau katorgoje. Negana to, tris kartus ėjau sunkiu tremties keliu, šis kelias iš manęs atėmė trejus metus. Pasitaikius trumpoms „laisvės“ valandėlėms, lyg kino ekrane stebėjau, kaip pro šalį bėga niūrūs Rusijos kaimai, miestai, žmonės ir įvykiai, o aš visada lėkiau ant žirgo, vežimu, plaukiau laivu. Nėra tokios lovos, kurioje būčiau miegojęs ilgiau nei mėnesį. Ilgais ir kankinamais žiemos vakarais man atsiverdavo rusiškos tikrovės siaubas, kai blausios Vasilijaus salos šviesos vos ne vos spingsi, o Rusijos kaimas iškyla mėnesienoje kažkoks netikras ir apgaulingai gražus. Vienintelė mano aistra buvo tas kankinantis, užsidegėliškas ir mistiškas revoliucionieriaus amatas... Atleiskite, Zina, ir turėkite mane savo širdyje; tai bus tiek pat skausminga, kaip ir turėti akmenį inkstuose.“

Vestuvių ceremonija įvyko tūkstantis devyni šimtai devynioliktųjų gruodžio dvidešimt septintą dieną torpediniame kateryje „Spartakas“, prisišvartavusiame Kronštato prieplaukoje. Liudijimai apie šį įvykį skurdūs ir prieštaringi. Pasak vienų, Zinaida Michailovna buvo mirtinai išbalusi, „tai buvo blyškumas, surišantis mirtį ir grožį“ (Mikulinas), ji labiau priminė anarchistę prieš sušaudymą nei revoliucijos mūzą, per plauką išvengusią mirties. Mikulinas mini baltą vestuvinį vainiką, įpintą į Zinaidos plaukus, tą vienintelį senų laikų ir papročių simbolį, o Olimskis savo prisiminimuose rašo apie baltą šydą, kuris „tarsi vestuvinis vainikas“ gaubė sužeistą Maisner galvą. Tas pats Olimskis, kuris savo prisiminimuose pasirodė esantis objektyvesnis už sentimentalųjį Mikuliną (mat šis nutyli apie Novskį), aprašydamas šią intymią akimirką, pateikia visiškai schematišką politinio komisaro paveikslą: „Gražus, griežto žvilgsnio, apsirengęs vienuoliškai, šią iškilmingą minutę jis veikiau atrodė kaip jaunas vokiečių studentas, kaip nugalėtojas, ištrūkęs iš kokios nors dvikovos, negu kaip politinis komisaras, ką tik grįžęs iš nuožmaus susišaudymo.“ Dėl kitų detalių visi daugiau mažiau sutaria. Taigi laivas buvo greitomis išpuoštas signalinėmis vėliavėlėmis ir apšviestas lempelėmis: raudonomis, žaliomis, mėlynomis, vėl raudonomis. Įgulos nariai, drauge švenčiantys ir vestuves, ir pergalę prieš mirtį, denyje susirenka ką tik nusiskutę ir įraudę, visiškai apsiginklavę lyg prieš apžiūrą. Tačiau kablogramos, generaliniam štabui pranešančios apie operacijos eigą ir laimingą išsigelbėjimą, patraukė artė jančio Karinio jūrų laivyno karininkų su mėlynomis milinėmis, po kuriomis buvo pasivilkę baltas vasarines uniformas, dėmesį. Torpedinis kateris juos pasveikino šūviais ir įgulos narių šūksmais. Uždusęs radijo telegrafininkas ant kapitono tiltelio, kur pasislėpė jaunavedžiai, atnešė neužšifruotas depešas su sveikinimais iš visų Sovietų Sąjungos uostų, nuo Astrachanės iki Enzelio: „Tegyvuoja jaunieji! Tegyvuoja Karinis jūrų laivynas! Valio narsiai „Spartako“ įgulai!“ Kronštato revoliucijos taryba šarvuotu automobiliu nusiunčia devynias dėžes prancūziško šampano, kurį, sako, vakar pagrobę iš anarchistų. Kronštato jūreivių įgulos dūdų orkestro pučiami maršai pakeliamuoju tiltu vinguriuoja į denį. Dėl žemos temperatūros, maždaug trisdešimties laipsnių šalčio, instrumentų leidžiamas garsas skamba keistai, lyg įtrūkęs, tarytum būtų iš ledo. Aplink varinėja variklinės valtys ir patruliuojantys laivai, jie sveikina „Spartako“ įgulą signalais. Rūsčios čekistų troikos, išsitraukusios revolverius, tris kartus lipa į denį, reikalaudamos nutraukti šventę saugumo sumetimais; tris kartus vyrai susikiša revolverius į dėklus, vos paminimas Novskio vardas, ir prisideda prie karininkų choro, šaukiančio: „Karti! Karti!“ Tušti šampano buteliai skrieja nuo denio kaip iššauti 25 mm šoviniai. Brėkštant, kai žiemos ryto rūke saulė sužėri lyg tolimo gaisro liepsna, vienas girtas čekistas naujos dienos gimimą pasveikina salve iš priešlėktuvinio kulkosvaidžio. Jūreiviai tyso po visą denį it negyvi ant kalnų sudaužytų stiklų, tuščių butelių, konfeti ir įšalusių prancūziško šampano, rausvo tarytum kraujas, balučių. (Esame tikri, skaitytojas atpažįsta keverzišką Levo Mikulino, imažisto mokinio, lyriškumą.)

Yra žinoma, kad ši santuoka nutraukta po aštuoniolikos mėnesių ir kad Zinaida Michailovna, pasitaikius progai nelegaliai išvykti į Europą, tapo Sovietų Sąjungos diplomato A. D. Karamazovo palydove. O kalbant apie trumpą santuoką su Novskiu, kai kurie liudijimai byloja apie siaubingas pavydo scenas ir apie aistringus susitaikymus. Tai, kad Novskis, pagautas pavydo priepuolio, talžydavęs Zinaidą Michailovną botagu, kas be ko, gali būti ir pavyduliaujančios – Mikulino – vaizduotės vaisius. Autobiografinėje knygoje „Banga po bangos“ Maisner savo intymius prisiminimus pasakoja probėgšmais: botagas čia pasirodo tik istoriniame ir metaforiniame kontekste kaip rimbas, negailestingai pliekiantis rusų tautos veidą.

(Zinaida Michailovna Maisner mirė nuo maliarinės karštinės 1926 metų rugpjūtį Persijoje. Ji neturėjo nė trisdešimties.)

<...>

Naktį iš sausio 28-osios į 29-ąją iš kameros išvedė žmogų vis dar Novskio pavarde, tačiau dabar tai tebuvo tuščias žmogaus kiautas, pūvanti ir nukankinta mėsos krūva. Užgesusiame Novskio žvilgsnyje kaip vienintelę sielos ir gyvybės kibirkštį galėjai išskaityti apsisprendimą ištverti, paskutinį savo biografijos puslapį parašyti savo valia ir išlikti šviesios sąmonės, kaip kad surašant testamentą. Šią mintį Novskis suformulavo taip: „Pasiekiau brandos amžių, tai kodėl turėčiau susigadinti savo biografiją.“ Veikiausiai suprato, jog ši, nors ir paskutinė, pagunda nėra vien paskutinis lapas autobiografijos, kurią maždaug keturiasdešimt sąmoningo gyvenimo metų rašė savo krauju ir smegenų ląstelėmis, bet visa tai iš tiesų yra jo gyvenimo apibendrinimas, užbaigimas, ant kurio viskas suguldyta, o visa kita (buvo) tik antraeilis traktatas, skaičiavimai, beverčiai prieš galutinę formulę, suteikiančią prasmės tiems antraeiliams veiksmams.

Du kalėjimo prižiūrėtojai, ramstydami iš abiejų šonų, nuvedė Novskį kažkokiais tamsoje skendinčiais laiptais, staigiai smunkančiais gelmėn į tridalį kalėjimo rūsį. Patalpa, į kurią įstūmė Novskį, buvo apšviesta plika palubėj kabančia lempute. Prižiūrėtojai paliko Novskį vieną, neprilaikomas šis ėmė svyruoti. Girdėjo, kaip už nugaros užsitrenkė geležinės durys, bet iš pradžių nieko nesuvokė, tik tą šviesą, sopulingai įsikirtusią sąmonėn. Tada durys vėl atsidarė ir tie patys prižiūrėtojai, šįsyk su priešakyje žingsniuojančiu Fediukinu, įvedė kažkokį jaunuolį ir pastatė jį per metrą nuo Novskio. Šis pamanė, kad vėl bus kokia nors melaginga akistata, viena iš daugelio, ir užsispyrusiai sučiaupė bedantę burną, iki sopulio įsitempęs, kiek galėdamas pakėlė sutinusius vokus norėdamas apžiūrėti jaunuolį. Tikėjosi vėl išvysti kokį nors paliegėlį apdujusiu žvilgsniu (koks buvo Reinholdas), bet su kažkokiu nuojautą primenančiu šiurpuliu pamatė priešais save jaunas ir gyvas akis, sklidinas žmogiškos baimės, grynai žmogiškos . Jaunuolis stovėjo nuogas iki juosmens ir Novskis su nuostaba ir siaubu prieš nežinomybę staiga suvokė, kad ant šio raumeningo kūno nėra nė menkiausios mėlynės, nė mažiausios žaizdos, tamsi sveika oda dar nebuvo pažeista dūlėjimo. Bet labiausiai nustebino ir pašiurpino tas žvilgsnis, kurio reikšmės neįstengė perprasti, tas nežinomas žaidimas, į kurį įtraukė, dabar, kai jau buvo pamanęs, jog viskas pasibaigė geriausiai, kaip tik įmanoma . Ar galėjo bent nujausti, ką jam rengia geniali ir velniška Fediukino intuicija? Fediukinas stovėjo jam už nugaros, nematomas, bet dalyvaujantis, nebylus, sulaikęs kvėpavimą, leido Novskiui pačiam susivokti, pakraupti nuo tos minties, o kai įtarimas, kurį gimdo siaubas, pakuštės, jog tai neįmanoma, išklos jam visą tiesą į akis, tiesą, sunkesnę už išganingą šūvį, kurį galėtų paleisti jam į pakaušį.

Vos tik įtarimas, pagimdytas siaubo, pakuštėjo Novskui „tai neįmanoma“, jis išgirdo Fediukino balsą: „Jeigu Novskis neprisipažins, būsi nušautas!“ Jaunuolio veidą iškreipė klaikas ir jis krito ant kelių priešais Novskį. Šis užsimerkė, bet dėl antrankių negalėjo užsikimšti ausų, kad negirdėtų jaunuolio maldavimų, kurie netikėtai lyg kokiu stebuklingu būdu ėmė griauti tvirtą jo apsisprendimo sieną, urbti jo valią. Jaunuolis maldavo virpančiu, palūžusiu balsu, kad Novskis prisipažintų vardan jo gyvybės . Novskis aiškiai girdėjo prižiūrėtojus užtaisant revolverius. Anapus kietai suspaustų vokų, Novskio širdyje, kai suvokė užplūstant skausmą ir pralaimėjimo nuojautą, drauge sukilo neapykanta, nes turėjo pakankamai laiko apmąstyti ir suprasti, kad Fediukinas jį perkando ir nutarė pargriauti pasinaudodamas tuo, kur slypi Novskio stiprybė: egoizmu, nes jeigu jis (Novskis) priėjo prie išganios ir pavojingos minties apie savo buvimo ir kęsmo bergždumą, tai vis dar yra moralus pasirinkimas; Fediukino intuicijos genijus užčiuopė ir tai, kad toks požiūris reiškia pasirinkimą, kuris neatmeta moralumo, netgi atvirkščiai. Revolveriai, žinoma, buvo su slopintuvais, mat Novskis silpnai užgirdo šūvius. Atsimerkęs pamatė kraujo klane gulintį jaunuolį prakiurdytu kiaušu.

Fediukinas nesišvaisto žodžiais, žino, kad Novskis jį suprato; parodo ženklą prižiūrėtojams išvesti kalinį ir šie paima jį už parankių. Tyrėjas duoda jam dvidešimt keturias valandas pamąstyti gerai saugomoje kameroje, kur vėl galės „mirtiname akmens glėbyje“ *1 įtvirtinti savo moralinę nuostatą, demoniškai kuštančią jam į ausį, kad jo biografija surašyta ir užbaigta, be menkiausio įtrūkio, tobula nelyginant skulptūra. Kitą naktį, iš sausio 29-osios į 30-ąją, scena pasikartoja: įvijais laiptais prižiūrėtojai nuveda Novskį į kalėjimo rūsius. Novskis kraupdamas nujaučia, kad šis pasikartojimas nėra atsitiktinis, tai – pragariško plano dalis: už kiekvieną jo gyvenimo dieną savo gyvybe sumokės vienas žmogus; jo biografijos tobulumas bus išardytas, jo viso gyvenimo darbas ( jo gyvenimas ) šiais paskutiniais puslapiais bus sudarkytas.

Fediukino režisūra tobula: mizanscena ta pati kaip ir pereitą naktį, tie patys prižiūrėtojai, tas pats Fediukinas, tas pats rūsys, tas pats apšvietimas, tas pats Novskis: elementai, kurių visiškai pakanka sykį pakartotam įvykiui suteikti tapatybės ir neišvengiamybės reikšmę, kaip kad neišvengiama yra dienų ir naktų kaita; tik šiek tiek kitoks jaunuolis, išrengtas iki juosmens ir tirtantis priešais Novskį (jaunuoliai skiriasi tarpusavy tiek, kiek skiriasi dvi viena po kitos ateinančios dienos, praleidžiamos toje pačioje vienutėje). Rūsio kameroje kuriam laikui įsivyravus tylai, Fediukinas, matyt, vokia, kiek šiandienos išbandymas Novskiui sunkesnis už vakarykštį; šiandien, stovint veidas į veidą su nepažįstamu jaunuoliu, Novskio moralumui nelieka nė krislo vilties, nė prieglobsčio kokios nors išganingos minties, kuri jam pakuštėtų, nepaisant išorinių, aiškių ženklų, rodančių, jog tai neįmanoma: šios nakties pasirodymas, greitas ir veiksmingas, liudijo tokią mintį esant bevertę, pražūtingą. (Rytoj ir poryt, ir po trijų ar dešimties dienų ši mintis taps tik dar beprasmiškesnė, dar neįmanomesnė.)

Novskiui pasidingojo, kad iš kažkur pažįsta tą priešais stovintį jaunuolį. Jo balta oda strazdanota, veidas nesveikai pilkos spalvos, tamsūs vešlūs plaukai ir žvairokos akys; greičiausiai jis nešioja akinius, Novskiui net pasirodė, kad ant jaunuolio nosies įžiūri ką tik nuimtų akinių įspaudus. Mintis, kad tas jaunuolis, tiesą sakant, panašus į jį patį prieš dvidešimt metų, pasirodė beprasmiška ir Novskis panūdo nuginti ją šalin, tačiau neįstengė nepagalvoti, kad kaip tik tas panašumas (jeigu jis tikras ir tyčia sumanytas) ir kelia grėsmę Fediukino tyrimui, jis gali būti palaikytas Fediukino scenarijaus klaida, spraga. Jeigu tas panašumas buvo tyčia parinktas ir yra rūpestingos atrankos vaisius, Fediukinas savo ruožtu irgi turėjo nujausti, kad mintis apie panašumą, tapatumą neišvengiamai leis Novskiui įžvelgti ir esminį skirtumą; panašumas teturi jam nurodyti tai, kad jis žudo į save panašius žmones, žmones, kurių biografija slepia potencialų grūdą būsimos biografijos, nuoseklios, išbaigtos, tuo panašios į jojo, bet nutrauktos pačioje užuomazgoje, sunaikintos dėl jo paties kaltės, taip sakant, pačiose ištakose; užsispyrusiai atsisakydamas bendradarbiauti su tyrėju jis stovės (jau stovi!) kitos jo vardu vykdomų žmogžudysčių virtinės pradžioje.

Novskis junta, kaip jam už nugaros Fediukinas sulaiko kvapą, tyko jo minties, seka apsisprendimą, junta ir nematomą buvimą prižiūrėtojų, stovinčių pakampėse su užtaisytais revolveriais, – jie pasirengę įvykdyti žmogžudystę jo rankomis. Fediukino balsas suskambo ramiai, negrasinamai, lyg skelbtų kokios nors visiškai logiškos operacijos rezultatą: „Isajevičiau, mirsi, jeigu Novskis neprisipažins.“

Novskiui nespėjus nei prasižioti, nei ką nors sugalvoti, nei prisiminti gėdingų savo išdavystės sąlygų, jaunuolis nužvelgė jį savo trumparegėm akim, o paskui prisikišo visai prie pat veido ir šnipštelėjo balsu, nuo kurio Novskis ėmė drebėti: „Borisai Davidovičiau, nepasiduokite šitiems kalės vaikams!“

Bematant nuaidėjo du šūviai, mažne vienu metu, vos girdimi, lyg iššovus kamščiui iš šampano butelio. Novskis neįstengė nepraplėšti kietai suspaustų vokų, tarsi būtų norėjęs įsitikinti savo įvykdytos žmogžudystės tikrumu: prižiūrėtojai ir šį kartą šaudė iš arti, į pakaušį, vamzdžiais, nukreiptais į kaukolę; jaunuolio veidas buvo neatpažįstamai subjaurotas.

Fediukinas išėjo iš rūsio neprataręs nė žodžio, o prižiūrėtojai išvedė Novskį ir įstūmė jį į vienutę, ant akmeninių grindų. Novskis leidžia košmariškas valandas savo kameroje, apsuptas žiurkių.

Kitos dienos vakarą, pasikeitus trečiai sargybai, pasiprašė nuvedamas pas tyrėją.

 

Versta iš:

Danilo Kiš. Grobnica za Borisa Davidoviča .

Beograd: Beogradski izdavačko-grafiški zavod, 1985

 

1* Levo Mikulino frazë, kuria šis maždaug 1936-aisiais áamžino savo biografijà; tai metafora, kuri, pasirodo, buvo ne tokia jau atsitiktinë, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio: Mikulinas mirë nuo širdies smûgio Suzdalës kalëjimo vienutëje. (Kai kurie šaltiniai teigia, kad jis buvo pasmaugtas.) (Aut. past.)