Akiratis

Sausio pabaigoje iš Prahos universiteto profesoriaus habil. dr. Radegasto Paroleko elektroniniu paštu gavau jo atsiminimų knygą „Moje Dvacáté století: Memoárová mozaika v pĕti dílech“ (Praha, 2005) („Mano dvidešimtasis amžius: penkių dalių atsiminimų mozaika“). Profesorius lietuvių ir čekų literatūrinių santykių istorijoje yra tokia ryški asmenybė, kad, perskaičius šią knygą, kilo noras, pasinaudojus ir kitais darbais, supažindinti mūsų visuomenę, bent labai bendrais bruožais, su jo gyvenimu, literatūrine veikla, kurios lituanistinę dalį reikėtų branginti kiekvienam apie literatūrą nusimanančiam lietuviui.

Dokumentais patvirtinamus lietuvių ir čekų tautų santykius galima skaičiuoti nuo 1009 m. tragiškai pasibaigusios Prahos kanauninko Brunono Kverfurtiečio (apie 974–1009) misijos. Po jo žūties kelis amžius plėtojosi kariniai, politiniai ir diplomatiniai kontaktai. 1579 m. įkūrus Vilniaus universitetą, tarp Čekijos ir Lietuvos užsimezgė ir mokslo ryšiai. Tik čekų poetui Františekui Ladislavui Čelakovskiui (Čelakovský) 1825 m. rinkinyje „Slavų liaudies dainos“ paskelbus tris lietuvių liaudies dainų vertimus, o 1827 m. atskira knyga išleidus Liudviko Rėzos rinkinio „Dainos, oder litauische Volkslieder“ septyniasdešimt keturių dainų čekiškus vertimus, prasidėjo ir literatūrinis bendravimas. Šimtą metų jis ribojosi beveik išimtinai čekų dėmesiu lietuvių liaudies dainoms1 ir, išplitus istorinei lyginamajai kalbotyrai, taip pat lietuvių kalbai. Net ir po 1918 m., kai svetimųjų jungo nusikratė Čekoslovakija ir Lietuva, kai tarp abiejų valstybių nusistovėjo glaudūs ekonominiai, diplomatiniai ir kultūriniai kontaktai, vertimų į čekų kalbą neatsirado.

Pirmieji lietuvių rašytojų kūrinių vertimai Čekijoje pasirodė tik nuo 1950 m., kai Prahoje leidykla „Melentrich“ išleido Petro Cvirkos romaną „Žemė maitintoja“ su pridėtais šešiais apsakymais. Kūrinių vertėjas – J. Medvė. Kad būtų ir vėliau ką vertęs iš lietuvių kalbos, duomenų neturime.

Ilgainiui lietuvių literatūros vertimų į čekų kalbą ėmė gausėti. Atsirado pajėgių vertėjų, geriau ar blogiau mokančių lietuviškai. „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ pirmas tomas nurodo, kad 1940–1983 m. Čekijoje išėjo trisdešimt devynios knygos, verstos iš lietuvių kalbos. Pradinė data gerokai paankstinta: atkelkime ją į minėtus 1950-uosius. Jeigu taip, tai per trisdešimt trejus metus čekai gavo tiek lietuviškos literatūros knygų.

Lemiamą impulsą tokiam vertimų antplūdžiui davė Tarybų Sąjungą valdžiusios komunistų partijos suinteresuotumas demonstruoti šalyje gyvenančių tautų kultūros laimėjimus – tikrus ir tariamus. Tarp tų laimėjimų svarbi vieta priklausė kryptingai skatinamoms įvairioms meno sritims, taigi ir literatūrai. Kita vertus, ir čekai, ieškodami atvangos nuo socialistinio realizmo metodu rašomos didžiosios rusų tautos standartinės literatūros, ėmė atidžiau dairytis į Baltijos tautų (latvių, lietuvių ir estų) literatūras, ar neras jose patrauklesnių kūrinių, ypač klasikinės literatūros fonduose. Tačiau kartais tokius knygų leidėjų bandymus sustabdydavo Čekoslovakijos komunistų partijos organai. Apie tai yra užsiminęs savo atsiminimuose ir R. Parolekas.

Apie R. Paroleką ir jo lituanistinius darbus lietuvių spaudoje jau nemažai rašyta, bet dar kartą nepagailėkime vietos svarbiausiems jo gyvenimo įvykiams. Kaip rodo atsiminimų knyga, tai nepaprastai įdomus žmogus. Jis gimė 1920 m. gruodžio 1 d. Prahoje, čeko Františeko Paroleko ir latvės Dagmar Salminšovos (latviškai – Salmiņa, čekiškai – Salminšová, o ištekėjus – Parolková) šeimoje. Tėvai susipažino ir susituokė tolimajame Sibiro mieste Irkutske. Jis, karininkas štabskapitonas, priklausė Čekų korpuso (legiono) daliniui, o mama atsidūrė šiame mieste pasitraukusi iš Rygos nuo artėjančios kaizerinės Vokietijos armijos. Čekų korpuso daliniai, kelerius metus palei Sibiro geležinkelį kovoję su bolševikais, pagaliau buvo grąžinti į Čekiją. Jaunavedžiai apsigyveno Prahoje. Čia metų pabaigoje gimė Radegastas, po dvejų metų – antrasis sūnus, o dar po poros metų – dukrelė. Tačiau šeimos idilė truko labai trumpai. 1926 m. džiova pakirto tėvą, o 1929 m. po nesėkmingos aklosios žarnos operacijos vaikučius paliko ir motina.

Našlaičius priglobė tėvo bičiulis legionierius, taip pat štabskapitonas Otokaras Vanekas (Van ĕ k) su žmona Emilija. Abu globėjai rūpinosi trimis vaikučiais kaip tikri tėvai. Radegastas, baigęs pradžios mokslus, buvo leidžiamas į Prahos privačią realinę gimnaziją „Atheneum“, kurią baigė jau hitlerinės Vokietijos 1939 m. kovo 15 d. okupuotoje Čekijoje, pavadintoje Čekijos ir Moravijos protektoratu. Stoti į aukštąją mokyklą nebuvo jokios vilties, nes 1939 m. pabaigoje okupantai uždarė visas Čekijos aukštąsias mokyklas. Tad jaunuolis, kad vokiečiai neišgabentų į Vokietiją darbams, vieną vasarą buvo įsitaisęs netoli Prahos epileptikų vaikų slaugytoju. Paskui metus mokėsi vidurinį mokslą teikusioje Prekybos akademijoje. Iki 1945 m. pavasario turėjo tarnybėlę lakų fabrike. Kadangi įmonė gamino karo reikmėms tinkamą produkciją, R. Parolekui negrėsė vokiečių „arbeitsamto“, darbo jėgos organizavimo įstaigos, „mobilizacija“. Čia jis prisidėjo prie pogrindinės organizacijos. 1944–1945 m. ji pavedė jam redaguoti nelegalų antihitlerinį laikraštį „Literární dopis“ („Literatūrinis laiškas“). 1945 m., prieš pat karo pabaigą, kaip laikraščio priedas išėjo jo eilėraščių rinkinys „1940–1945 m. karo dienoraštis“.

Sąjungininkų aviacijai subombardavus lakų fabriką, R. Parolekas liko be darbo, bet „arbeitsamtas“ jau nebuvo pavojingas. Netrukus, gegužės pradžioje, Prahoje įvyko sukilimas, ir vokiečių mieste neliko. Sukilėliai tikėjosi, kad ją užims netoli buvusios amerikiečių pajėgos, tačiau sąjungininkai geranoriškai leido į miestą įžengti Raudonosios armijos I, II ir IV Ukrainos frontams. Netrukus į sostinę grįžo emigracijoje veikusi Čekoslovakijos vyriausybė ir prezidentas Eduardas Benešas (Beneš). Prasidėjo Čekoslovakijos įstaigų atkūrimas.

Jau gegužės pabaigoje R. Parolekas išvyksta į Šiaurės Čekiją, į srities centrą Ūstį prie Labės (Ústí nad Labem), kur buvo kuriamas miesto teatras. Vylėsi čia galėsiąs dirbti teatre ir kartu studijuoti Prahos universitete. Iš pradžių viskas klojosi sklandžiai, bet kilo nesutarimų tarp miesto vadovybės ir Kultūros ministerijos. Nesutarimai baigėsi tuo, kad teatro kolektyvas likvidavosi, o R. Parolekas gruodžio pabaigoje liko be darbo. Tada jau dvidešimt penkerių metų sulaukęs jaunuolis ryžosi stoti į universiteto Filosofijos fakultetą ir kaip nors, kad ir kęsdamas nepriteklius (globėjai jau buvo mirę), eiti aukštuosius mokslus. Pagrindiniu studijų dalyku pasirinko klasikinę rusų literatūrą. Po beveik dvejų metų studijų Prahoje, 1947 m. spalio 1 d., jis išsiunčiamas į Leningrado universitetą studijuoti tos pačios specialybės. Po ketverių metų čia gauna diplomą.

Abiejuose universitetuose R. Parolekui dėstė daug žymių humanitarų profesorių. Tarp gausybės disciplinų jam prof. Borisas Larinas Leningrade skaitė ir baltų kalbų bei literatūrų kursą. Iš jo atsiminimuose sakosi gavęs Michailo Petersono knygą „Lietuvių kalba“, bet tai galėjo būti jau po studijų. Ši knyga, tikru pavadinimu „Lietuvių kalbos apybraiža“ („Očerk litovskogo jazyka“), yra išėjusi 1955 m. Šiaip ar taip, buvo sudomintas baltistika. Norėjo apsilankyti Rygoje ir Vilniuje, bet dėl tuo metu galiojusio režimo negavo leidimo. Dar labiau atsidėti latvių ir lietuvių literatūroms jį galėjo paskatinti 1956 m. vasarą Prahą aplankęs latvių kalbininkas ir folkloristas Artūras Uozuolas (Arturs Ozols), Rygos universiteto Filologijos fakulteto dekanas. Šis, grįžęs namo, atsiuntė R. Parolekui kelis šimtus knygų. Prireikė penkerių metų, kol, išstudijavęs gautąją literatūrą, ryžosi šį tą versti iš latvių kalbos2.

Latvių ir lietuvių kalboms bei literatūroms atsidėti nebuvo paprasta: trūko laisvesnio laiko. Nuo 1952 m. kovo 1 d. pradėjo dirbti Karolio universiteto Filosofijos fakulteto Rusistikos katedroje. Būdamas stropus dėstytojas, skaitomų rusų klasikinės (XIX a.) literatūros kursų paskaitoms turėjo skirti nemaža jėgų. Tuo metu rašė daug savo specialybės straipsnių ir studijų. Pagaliau apgynė dvi disertacijas: 1960 m. filologijos mokslų kandidato (tolygu dabartiniam mokslų daktarui), 1964 m. – mokslų daktaro (dabar jis vadinamas habilituotu mokslų daktaru). Tais pačiais metais Čekoslovakijos prezidentas R. Parolekui suteikė pedagoginį profesoriaus vardą. Be šios pedagoginės ir mokslinės veiklos, jaunasis mokslininkas aktyviai reiškėsi ir kaip visuomenininkas. Tad nenuostabu, kad latvių literatūrai skirti darbai pradėjo nuosekliai rodytis tik nuo 1965-ųjų. Lituanistikos debiutas įvyko tik 1969 m. Nenustebkite: kvalifikuotas rusų literatūros specialistas tais metais du rašinukus skyrė tada Prahoje vykusiai lietuvių grafikos parodai. O su žmona Olga Parolkova paskelbė norvegų kalbininko Ch. S. Stango „Baltų kalbų lyginamosios gramatikos“ recenziją.

Tačiau po lituanistinio debiuto R. Parolekas neskubėjo bristi į lietuvių literatūros džiungles: atsidėjęs studijavo jos duomenis. Antai vienoje knygutėje, kur surašyti iki 1980 m. jo turėti (reikia manyti, ir perskaityti) lietuvių literatūros dalykai, randama pastabų apie dvidešimt keturis lietuvių autorius ir dešimt rinkinių3.

1980 m. pasirodė pirmieji R. Paroleko vertimai iš lietuvių kalbos. Atskiromis knygutėmis išėjo jo versta pasaka „Jak kohoutek panský zámek zbořil“ („Kaip gaidelis pono dvarą sugriovė“) ir 1981 m. Eduardo Mieželaičio poemėlė vaikams „Jak se stal Kostas hudebníkem“ (liet. „Kastantas-muzikantas“). Žurnale „Svĕtová literatura“ jis kartu su Voitechu Jestržabu (Vojtĕch Jestřáb) paskelbė penkių lietuvių poetų (Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio ir Marcelijaus Martinaičio) keturiolikos eilėraščių vertimus (1980, Nr. 5, p. 30–38).

1981–1991 m. publikuoti darbai suregistruoti mūsų anksčiau nurodytoje M. Jehličkos ir St. Citos knygoje „Radegast Parolek“. Sąrašas atskleidžia jau brandaus mokslininko didžiai vertingą indėlį į čekų lituanistiką. Iš šio laikotarpio darbų bene svariausiais reikėtų laikyti dvi knygas, išėjusias 1982 metais. Viena jų – studija „Srovnovácí dĕjiny baltických literatur. Od nejstarších dob po současnost“ (Praha: Univerzita Karlova, 1982) („Lyginamoji baltų literatūrų istorija. Nuo seniausių laikų iki dabarties“). Antroji – dešimties lietuvių poetų eilėraščių vertimų rinkinys „Slunce v jantaru“ (Praha: Československý spisovatel, 1982) („Saulė gintare“). V. Mykolaičio-Putino, Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio, A. Maldonio ir M. Martinaičio eilėraščius vertė R. Parolekas. Janinos Degutytės, Antano Miškinio, E. Mieželaičio, Vlado Šimkaus ir Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių vertėjai – Michailas Černykas (Michail Černík), Liudekas Kubišta (Ludĕk Kubišta), Jaroslavas Kabyčekas (Jaroslav Kabíček), Karelas Sysas (Karl Sýs) ir Jiržis Žačekas (Jiři Žáček). Tačiau kolegoms, nemokantiems lietuvių kalbos, jis parūpino pažodinius vertimus. R. Parolekas taip pat yra šio rinkinio įvadinio straipsnio ir visų poetų trumpų biografijų autorius. Po šešerių metų išėjo Baltijos trijų tautų poečių eilėraščių rinkinys – „Nadherné stromy lásky. Z milostné poezie baltických básnířek“ (Praha: Lidové nakladatelství, 1988) („Žavingi meilės medžiai. Iš Baltijos šalių poečių meilės poezijos“). Rinkinio antrajame skyriuje, pavadintame „Prie Nemuno krantų“, pateikiama Onės Baliukonytės, Birutės Baltrušaitytės ir Gražinos Cieškaitės meilės lyrikos pavyzdžių. Šio rinkinio sudarytoju tituluojamas R. Parolekas. Jo vaidmuo ir šiuo kartu panašus į rinkinio „Saulė gintare“ dalyvio vaidmenį.

Spausdintų darbų bibliografijos toli gražu neatskleidžia visos veiklos, kurią atliko šis čekų literatūrologas per tuos dešimtmečius įvairiuose literatūros baruose. Antai mūsų nurodytame 1992 m. bibliografiniame leidinyje yra nedidelė pastaba, kad liko nesužymėta bene trys šimtai pozicijų, išspausdintų per tą dešimtmetį apie Baltijos tautų literatūras Čekoslovakijos mokslų akademijos leistose enciklopedijose. Tikriausiai nemaža jų dalis skirta ir lietuvių literatūros dalykams. O kur dar visokie atsiliepimai ir rekomendacijos leidykloms dėl lietuviškų knygų leidimo. Tad galima spėti, kad gal nė viena žymesnė lietuvių literatūros knyga, išleista Čekijoje, nebuvo palydėta be R. Paroleko šiokio ar tokio įvertinimo ir pritarimo.

1992 m. išleista M. Jehličkos ir St. Citos bibliografija „Radegast Parolek“ kartu buvo lyg ir signalas, kad netrukus, po metų kitų, reikės atsisveikinti su universitetu. Per tuos septyniasdešimt dvejus gyvenimo metus jam teko patirti visą virtinę šalies tragedijų. 1939–1945 m. išgyveno kruviną hitlerinės Vokietijos okupaciją. 1948 m. pirmojoje pusėje patyrė, kaip komunistai, uzurpavę valdžią, Čekoslovakiją pavertė Tarybų Sąjungos satelite. Po dvidešimties metų, išryškėjus „socializmo kūrimo“ teorinei ir praktinei krizei, gyventojų masei ryžtingai reikalaujant atsisakyti „kariniam komunizmui“ būdingų valdymo principų, sąžiningoji valdančiosios komunistų partijos dalis išrinko naują vadovybę su Aleksandru Dubčeku priešakyje. Tarybų Sąjungos vadovai, pajutę pavojų, kad iš jų rankų slysta strategiškai ypač svarbi Vidurio Europos šalis, 1968 m. rugpjūčio viduryje įvykdė antrąją Čekoslovakijos okupaciją. Šaliai vadovauti skyrė savo patikėtinį Gustavą Husaką, kuris ėmė beatodairiškai persekioti A. Dubčeko reformų šalininkus. Dėl tų persekiojimų šalyje tvyrojusią slogią atmosferą vaizdžiai parodė atsiminimuose R. Parolekas, pats patyręs tam tikrų sunkumų.

Tačiau atkaklusis čekas, įveikdamas visokias priekabes ir apribojimus, atkakliai dirbo toliau. Jo darbo masto nepajėgiame šiame straipsnyje apžvelgti: praverstų nemaža studija. Čia reikėtų tik priminti, kad jo iniciatyva ir pastangomis Prahos Karolio universitete prie Filosofijos fakulteto buvo įkurtas Baltistikos kabinetas, imti skaityti studentams Pabaltijo kalbų ir literatūrų kursai. Taip pat jam ryžtingai darbuojantis rusų, latvių, lietuvių, estų ir kitų mažųjų tautų literatūrų baruose, 1989 m. pabaigoje įvyko vadinamoji „aksominė revoliucija“, nuvertusi G. Husako režimą. 1991 m. gegužę Čekoslovakiją paliko okupacinė sovietų armija. Tačiau po metų neliko nė bendros dviejų giminiškų, labai artimų tautų valstybės. 1992 m. liepos 7 d. paskelbiama Slovakijos Respublikos nepriklausomybė. Prasidėjo atskiros Čekijos valstybės etapas.

Kai skaitai minėtus R. Paroleko atsiminimus „Mano dvidešimtasis amžius“, nepasakysi, kad tas naujasis Čekijos tarpsnis būtų jį labai džiuginęs. Penkiasdešimt metų trukusi režimų prievarta atsiliepė tautos moralei, ir mokslininkas atsiminimuose su didžiausiu ilgesiu vis mini prezidentą Tomašą Gariką Masaryką (Tomáš Garrique Masaryk) ir jo prezidentavimo laikus. Prie visko prisidėjo ir dar viena skaudi aplinkybė. Baigiantis XX amžiaus metams, R. Parolekui ėmė trikti sveikata: sparčiai silpo akys. Ko tik nebuvo daryta, bet to silpimo nepavyko sustabdyti, ir 2000 m. profesorius turėjo pasitraukti iš universiteto. Tačiau mokslinė veikla nenutrūko. Ją tęsti padėjo šeima ir talkininkai, ypač vienas pasiaukojantis bičiulis, kuris stropiai šifravo ankančio mokslininko beveik neįskaitomus rašinius. Tarp jų mums ypač svarbūs tuo laiku parengti leidiniai.

Pirmiausia iš eilės paminėkime jo knygą „Litevská literatura: Vývoj a tv ů rčí osobnosti“ (Praha: Bohemika, 1996) („Lietuvių literatūra: raida ir kūrybinės asmenybės“). Tai išsami mūsų literatūros apybraiža. Išsivadavus iš totalitarinio režimo varžtų, R. Parolekui atsivėrė galimybės parodyti visą lietuvių literatūrą, nenutylint nė komunistų partijos smerkiamųjų ir į literatūros istorijos tyrinėjimus neįleidžiamų autorių. Profesorius bene pirmą kartą pristatė čekams Bernardą Brazdžionį, Joną Aistį, Faustą Kiršą ir visą JAV susibūrusią „žemininkų“ plejadą.

1998 m. išėjo R. Paroleko sudaryta latvių ir lietuvių liaudies dainų vertimų antologija – „V krugu krásy: Malá enciklopedie z lotyšské a litevské lidové poezie“ (Praha: Bohemika). Knygos pavadinimas verčiamas „Grožio rate“. Čia pateikiami keturiasdešimt septynių lietuvių liaudies dainų ir raudų vertimai. Iš jų trylikos dainų vertimai paimti iš mirusio Jaroslavo Kabyčeko palikimo, o dešimt raudų išvertė Dagmar Vaniova (Váňova). Likę vertimai priklauso R. Parolekui. Labai vertingas jo įvadinis straipsnis „Lotyšská a litevská lidová poezie. Její svéraz a poetika“ („Latvių ir lietuvių liaudies poezija. Jos savitumas ir poetika“). Čekų skaitytojus tikriausiai turėjo stebinti straipsnyje nurodyta dviejų Baltijos tautų liaudies dainų gausa: „Baltų liaudies dainų turtingumas iš tiesų nepaprastas, – rašo autorius. – Tuo metu, kai visų slavų užrašytų liaudies dainų bendras skaičius – kelios dešimtys tūkstančių, o iš jų čekų ir moravų – vos keli tūkstančiai, tai Lietuvoje užrašyta apie septynis šimtus tūkstančių dainų, o Latvijoje gerokai per milijoną. Jeigu pridėsime prie to kitus folkloro žanrus, taip pat muzikos ir vaizduojamojo liaudies meno turtingą paveldą, galėsime neperdėdami sakyti, kad mažos baltų tautos iš tiesų yra tikros didvalstybės“ (p. 7).

Įdomios R. Paroleko mintys apie skirtingą lietuvių ir latvių liaudies dainų poetiką. Lietuviškosios dėl ilgaamžių artimų kontaktų su slavų tautomis (baltarusiais ir lenkais), skirtingai nuo latviškųjų, turinčios kad ir ne visada ryškų lyrinį siužetą ir esančios iš kelių strofų, jų kompozicijai būdingas paralelizmo principas. Autorius ypač pabrėžia melodijos reikšmę lietuvių dainoms: „Lietuvių liaudies dainose, išraiškos požiūriu labai paprastose ir santūriose, dažnai svarbi melodija, kartais netgi labiau negu latviškosiose dainose. Lietuviškosios dainos visada dainuojamos, ir melodija jose nesyk kompensuoja tai, kas nepasakyta emocionaliai žodžiais <...>. Latviškosios dainos, skirtingai nuo lietuviškųjų, dažnai tik ypatingu būdu recituojamos, ir melodija čia neturi tokios lemiamos reikšmės“ (p. 12). Nežinia, ar mūsų folkloristai yra susipažinę su šiuo rašiniu. Mano supratimu, jį vertėtų išversti į lietuvių kalbą ir paskelbti kokiame leidinyje.

Išleidęs antologiją „Grožio rate“, R. Parolekas ėmėsi rašyti atsiminimų knygą „Mano dvidešimtasis amžius“. Ji buvo išleista ne įprastiniu spaudos būdu, bet kompaktiniu disku, turinčiu 2005 m. datą. Šiame darbe yra daug reikšmingos medžiagos, nušviečiančios žymiojo čekų literatūrologo santykius su baltų literatūromis ir jų kūrėjais.

Tačiau kol kas peršokime prie vėlesnės knygos – „Zlatý fond baltských literatur“ (Praha: Univerzita Karlova v Praze, 2008). Lietuviškai antraštę verstume „Baltijos literatūrų aukso fondas“. Leidinys nėra vieninga tiriamoji studija. Čia sudėti anksčiau skelbti ar specialiai tam parašyti straipsniai apie lietuvių, latvių ir estų literatūras, poezijos vertimai ir paties R. Paroleko originalūs eilėraščiai, išreiškiantys meilę toms trims tautoms.

Knygos įvadiniame straipsnyje „Naše literárnĕvĕdná a překladatelská baltistika (Bilanse a výhledy)“ – „Mūsų literatūros mokslo ir verstinė baltistika (balansas ir perspektyvos)“ pateikiama daug įdomių ir lietuviams minčių apie vis labiau stiprėjantį čekų domėjimąsi šiomis literatūromis, bendravimą su jų kūrėjais, kalbininkais ir kitais kultūros žmonėmis. Trečiojoje knygos dalyje sudėti rašiniai ir eilėraščiai, susiję su lietuviška tematika („Část litevská“, p. 101–138). Joje du autoriaus eilėraščiai, po vieną V. Mykolaičio-Putino, Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio ir M. Martinaičio eilėraščio vertimą ir penki straipsniai.

Antroji dalis skirta latvių literatūrai.

Pirmasis straipsnis „K typologii literatur národního obrození ve střední a východní Evropĕ“ („Dėl tautinio atgimimo literatūrų Vidurio ir Rytų Europoje tipologijos“) nagrinėjamų problemų pobūdžiu visiškai tiktų pirmajai, bendrajai knygos daliai. Lietuvių tautos istorija ir literatūra glaudžiai gretinamos su kitomis analogiško likimo tautomis.

Šis autoriaus požiūris labai ryškus tokioje straipsnio ištraukoje: „Lietuvos sąlygų palyginimas su Latvijos ir Estijos sąlygomis kiek primena skirtumus tarp čekų ir slovakų kultūrinio bei visuomeninio konteksto. Lenkų šlėktos ir lenkų dvasininkijos, kuri šalį sukatalikino, priespauda ir carinės administracijos savivalė – viskuo primena atšiaurų režimą Vengrijoje. Lietuvių liaudis buvo taip pat beginklė kaip slovakų liaudis, o daugeliu atvejų ir taip pat atsilikusi. O kadangi čia nebuvo lietuviškų mokyklų, tai negalėjo būti nė svarbiausių literatūrinio atgijimo veikėjų – mokytojų. Todėl atgimimo [lietuvių – A. P .] rašytojais dažnai tapdavo patriotiškai mąstantys smulkieji kaimo dvasininkai, jeigu būdavo lietuvių kilmės, kaip, pavyzdžiui, Donelaitis Prūsų Lietuvoje arba Strazdas, Baranauskas, Maironis Didžiojoje Lietuvoje. Kartais taip pat smulkieji bajorai (Poška, Stanevičius, Klementas ir kt.). Slovakijoje, kur ypač XIX a. antrojoje pusėje mokyklos buvo suvengrintos, susidarė panaši būklė. Priešingai buvo Čekijoje, kur, kaip ir liuteroniškuose Pabaltijo kraštuose, vokiečių ponija ir dvasininkija paliko žemąsias mokyklas pavergtos tautos rankose ir tenkinosi tik jų priežiūra, todėl atgimimo literatūros pagrindinį kontingentą sudarė pasiaukojantys mokytojai“ (p. 103).

Kas didelėje monografijoje analizuos lietuvių tautinio atgimimo literatūrą, tas tikriausiai R. Paroleko schemą papildys naujais bruožais, kai ką patikslins, bet reikia branginti jo pagrindinę idėją – ieškoti bendrybių kitų tautų literatūrų raidoje ir tas bendrybes sieti su artimomis socialinėmis sąlygomis. Lietuvių tautinis judėjimas nebuvo išskirtinis reiškinys XIX amžiaus Europoje.

Straipsnyje gana plačiai ir pakiliai aptariama Kristijono Donelaičio reikšmė lietuvių literatūros raidai. Ji ypač suspindi, kaip R. Parolekui įprasta, visos Europos literatūriniame kontekste. Galime džiaugtis štai tokiu mūsų poeto įvertinimu: „Kaip lietuvių poezijos pagrindėjas, Donelaitis iš esmės pradėjo genialiai“ (p. 108). Mūsų filologai, rodos, taip pasakyti lyg ir nedrįso. Net ir įžvalgusis kalbininkas Aleksas Girdenis, 1993 m. paskelbęs K. Donelaičio „Metų“ hegzametro tyrinėjimą ir padaręs nuostabią išvadą, kad „toninio ir metrinio principo sintezė – didžiausias Donelaičio atradimas, įkvėpęs hegzametrui naują gyvybę“4, susilaikė nuo tokio įvertinimo, kokį padarė čekas.

Keturiuose straipsniuose R. Parolekas apibūdina Balio Sruogos knygą „Dievų miškas“ („Sruogos ironiškoji tragedija“), Kazį Borutą („Poetinės prozos meistras“), artimą kolegę, Vilniaus universiteto Rusų literatūros katedros profesorę Eleną Červinskienę („Prisiminimai apie Eleną Červinskienę ir kitus lietuvių bičiulius“) ir vilniečius rašytojus – A. Baltakį, A. Maldonį, Kostą Korsaką bei prof. Donatą Sauką. Ketvirtasis straipsnis „Dosnus talentas“ – tai pakilus E. Mieželaičio kūrybinis portretas.

R. Parolekas šio poeto asmeniui ir kūrybai yra skyręs išimtinai daug dėmesio. Štai šiame straipsnyje dėmesingas Lietuvos draugas neeilinės lietuvių literatūros asmenybės kūrybos šerdimi laiko žmogaus suvokimą. „Mieželaičio žmogaus koncepcija, – sako profesorius, – kuri yra jo kūrybos raktas ir kuria vadovavomės mūsų rinkinyje, iš tikrųjų grandiozinė – aprėpia žmogaus istoriją ir dabartį, planetą ir kosmosą, mokslą ir meną, amžių legendą ir pranašišką ateities viziją. Mieželaitis – ne pirmasis poetas, kuris užsimojo į panašią universaliąją pasaulio ir žmogaus meninę enciklopediją. Čekijoje su panašiu ketinimu susidūrė Vrchlickis, Zejeris ir Macharas, Rusijoje, pavyzdžiui, Briusovas, bet, rodosi, kad Mieželaitis šiame lauke pasiekė pačių įspūdingiausių laimėjimų – ne tik todėl, kad jo pasaulėžvalga modernesnė, bet svarbiausia dėl savo nepaprastai gyvybingo talento, kuris nenumaldomai saugo nuo bet kokio kultūrinio-istorinio iliustratyviškumo. Jo koncepcija pakeri savo visapusiškumu, erudicija ir kūrybiniu nuoseklumu“ (p. 125–126).

Toks E. Mieželaičio kūrybos entuziastiškas įvertinimas mūsų visuomenei ir literatūros tyrėjams bus, ko gero, labai labai netikėtas. Atkūrus 1990 m. Lietuvos nepriklausomybę, E. Mieželaitis, skirtingai nuo Just. Marcinkevičiaus, atsidūrė kažkokioje tylos zonoje. Niekas jo įžūliai nepuola, nesmerkia, bet nedaug kas jo gausią ir nepaprastai įvairią kūrybą nagrinėja.

Versiją, kad mūsų „patriotai“ būtų tokie džentelmeniški ir krikščioniški, jog apie mirusį kalbėtų atlaidžiai ir supratingai arba visai nekalbėtų (apie mirusius tik gerai arba nieko), reikia atmesti. Tad lieka antroji versija: šio poeto kūryba jiems neverta dėmesio. Jo gausius raštus atiduokime į makulatūrą! Tik kodėl kvalifikuotas čekų literatūrologas, gerai pažįstantis rusų, latvių, estų ir kitų tautų klasiką, toje makulatūroje randa žavių dalykų?

Tą R. Paroleko žavėjimąsi E. Mieželaičio asmenybe ir kūryba galima parodyti labai ilga citata iš atsiminimų knygos „Mano dvidešimtasis amžius“:

Devintajame dešimtmetyje aš labai suartėjau su poetu Eduardu Mieželaičiu, superžvaigžde poetiniame Lietuvos danguje ir po stalinizmo žlugimo lietuvių visuomeninio ir kultūrinio atgimimo novatoriumi, kurio garsas toli peržengė jo mažos tėvynės ribas. Ir geriausi rusų poetai laikė sau garbe būti jo vertėjais, o kuriems ne kuriems jis pagaliau darė įtaką. Buvo dažnai verčiamas ir užsienyje: pas mus ypač Jaroslavas Kabyčekas, padedamas mano ir Gajos, nes Kabyčekas pats lietuviškai neskaitė. Išsiplėtojus „atlydžiui“, Mieželaičiui pagaliau teko kelios valstybinės premijos, nes jis veiksmingai kreipė kelias lietuvių poezijos ir vaizduojamojo meno kartas (pavyzdžiui, S. Krasausko ir rusų tapytojo Neizvestno kūrybą). Jis buvo neįsivaizduojamai išsilavinęs kūrėjas, kuris gerai orientavosi pasaulio ir lietuvių kultūros istorijoje, taip pat keliose meno srityse ir filosofijoje. Dievino M. K. Čiurlionį, apie kurį parašė gal geriausią esė šalia prof. V. Landsbergio, žinomo lietuvių politiko ir muzikologo.

Savo „atgimimo“ įsitikinimams liko ištikimas ir nelemtaisiais brežneviniais laikais ir entuziastiškai sveikino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Nors kurie ne kurie sektantiški kritikai jam priekaištauja, kad savo jaunystėje buvęs komjaunuolis, o paskui ir partijos narys, bet jais taip pat buvo daug kitų iškilių kūrėjų ir humanistų, pavyzdžiui, mūsų Vančura, Seifertas ir kiti, Lenkijoje Česlovas Milošas, pagaliau ir Solženicynas kurį laiką per Antrąjį pasaulinį karą buvo partijos narys, kol tapo disidentu ir Gulago kaliniu. Ir visi savo tolesniu gyvenimu bei kūryba paskui nemaža pasitarnavo savo liaudies laisvei, manytina, palyginti daugiau negu didžioji dalis tų, kurie neišgyveno anų laikų ir neturi apie tai jokios aiškios nuovokos.

Mieželaitis buvo metais vyresnis už mane, gimęs 1919 m. Jau stalinizmo laikais turėjo konfliktų su partijos viršūne ir oficialiąja kritika – kurį laiką reikėjo pasitraukti į vaikų literatūrą. Vieną iš jo „vaikiškų“ poemų „Kastantas-muzikantas“ („Jak se stal Kastantis hudebníkem“) išverčiau į čekų kalbą. Ji vienu metu išėjo Prahoje ir Vilniuje leidyklos „Zahraniční literatura“ rūpesčiu (suredagavo ją mano bičiulis Voita Jestržabas (Vojta Jestřáb), taip pat „nukentėjusysis“). Mieželaičio žavių esė apie kultūrą ir literatūrą knygą „Kontrapunktas“ bendrai išvertė V. Gaja ir J. Kabyčekas (Praha, 1975). Joje mano įvadinis straipsnis apie Mieželaičio gyvenimą ir kūrybą. Knygoje, ypač jos pirmojoje dalyje, apstu ryškiai autobiografinių eilėraščių. Čia idealiai susipina modernizmas su folkloriškumu, o knygos antroji dalis – tai iš tikrųjų Mieželaičio estetinis ir kūrybinis išpažinimas, išreikštas poetinių esė forma. Trečioji ir gražiausioji knygos dalis „Čiurlionio pasaulis“ – kaip žinome – įsikišus Husako cenzūrai iš vertimo pašalinta.

Per Gorbačiovo „atlydį“, žinomą pasaulyje daugiau „pertvarkos“ ( perestroika ) pavadinimu, pasisekė į leidyklos „Český spisovatel“ leidybinį planą (vėl Šandos nuopelnas) įtraukti išsamesnį rinkinį iš Mieželaičio viso gyvenimo kūrybos. Jis išėjo 1986 m. pavadinimu „Ikar ů v stín“ („Ikaro šešėlis“). Šis leidybinis žygis buvo gerokai pavėluotas, nes daugelyje šalių Mieželaičio patrauklioji lyrika buvo seniai išleista reprezentatyviais leidiniais. Pas mus tai padaryta tik ilgai po to, kai išėjo vieno iš plonųjų Mieželaičio ankstyvųjų kūrinių Svobodos vertimas („Človĕk“ – „Žmogus“). Iš tikrųjų buvo jau pats laikas. Leidykla mums paskyrė tik 6000 eilučių. Mudu su bičiuliu Jaroslavu Kabyčeku prie jo dirbome dvejus metus. Didžioji vertimo dalis ir teksto atranka gulė ant manęs. Reikėjo perskaityti dvylika Mieželaičio tomų (per 10 000 puslapių!), kurie tuo metu jau buvo išleisti, ir dar du kitus tomus, kurie papildomai pasirodė, – jo žavi nuostabi knyga „Mūza ir upėtakis“ (Vilnius, 1984) su ekologiškai svarbia potekste bei jo filosofiškos nuotaikos lakoniškos ir, deja, nebaigtos „Gnomos“. Mieželaitis taip pat visada į kiekvieną savo eilėraščių rinkinį įdėdavo kažką nauja – iki pat nepaprastai produktyvaus gyvenimo paskutinių metų.

Jis pats – kaip aš jį asmeniškai pažinau – buvo tobulas vyriškumo pavyzdys, išnašus, stiprus, aukštas, tipiškas baltas, net septyniasdešimties atrodęs jaunatviškas, visada elegantiškas ir besišypsantis. Mėgo gamtą, buvo aistringas žvejys ir turėjo sporto pomėgių, todėl ir knyga žvejišku pavadinimu manęs nė kiek nenustebino. Pats prisipažino turįs savo pomėgių ir kvietė mane į jūros kurortus Palangoje, Kuršių nerijoje pažvejoti. Atvykęs į Prahą, apsistojo mano bute, kur pasimėgaudamas apžiūrėjo mano lietuvišką ir latvišką biblioteką (per 3000 tomų) ir prie jos pridėjo kaip dovaną savo ką tik išėjusią knygą su dedikacija. Susimąstęs apžvelgė mano tėvo paveikslus, jo didelį autoportretą. „O kas toji jauna graži moteris su kūdikėliu glėbyje?“ – pasiteiravo. „Tai mano latvė motina, o tas mažylis jos glėbyje – tai aš, dar žinduklis“, – atsakiau. „Jūs, Radegastai, iš tikrųjų taip pat baltas, lietuvis ar latvis – tai nėra labai svarbu, pagaliau Kuršas, iš kur jūsų motina, kaip sakote, tiesiog ribojasi su Lietuva.“

Pavakare mes su Mieželaičiu ir jo žavia žmona, bent mums taip pristatė, – užsukome pavakarieniauti į jaukų restoraniuką prie Karolio tilto, priešais įėjimą į netolimą Klementiną, kur jis mus su Kabyčeku pakvietė. Pokalbis buvo nepaprastai nuoširdus ir nelietė vien literatūrinių bei jo kūrybos vertimo į čekų kalbą problemų. Su meile ir gailesiu prisiminė dideles viltis ir laukimą „atlydžio“ metais žlugus stalinizmui, kai ir lietuvių kultūra netikėtai atsigavo, – be kita ko, tai ir Mieželaičio nuopelnas. „Tuokart pabandėme kažkokį mūsų „socializmą žmogišku veidu“ (žiūrėk mano knygas „Žmogus“ ir „Kardiograma“), dešimčia metų anksčiau negu pas jus Prahos pavasarį. Gaila, kad neišdegė, todėl tiek simpatizavome jums ir jūsų Dubčekui. Ir invaziją į Čekoslovakiją, ir paskui Prahos pavasario nuslopinimą laikėme taip pat savo pralaimėjimu. Brežnevo laikais mes tik vegetavome, nepasidavėme – jau išsiugdėme tam tikrą imunitetą ir vien laukėme valandos. Ir ji, rodos, ateina“ – taip atvirai bylojo Mieželaitis intymioje restoranėlio atmosferoje.

Pokalbis vyko daugiausia tarp manęs ir Mieželaičio, valandėlėm peršokant į lietuvių kalbą, ypač kai šnekon įsiterpdavo jo ponia. Kabyčekas daugiausia tik dėmesingai klausėsi. Ekspromtu prabilti svetima kalba jam buvo sunku. Vis dėlto ir jis rusiškai iškėlė svarbų klausimą, kuris kliudė ir Mieželaičio gyvenimą: kas dėjosi Lietuvoje stalinizmo metais ir kokių būta didelių aukų, kurias Lietuva turėjo paaukoti. „Nesmagu man prisiminti, – sausai atsakė Eduardas. – Aukų buvo šimtai tūkstančių, nužudytų, deportuotų, pabėgusių į emigraciją. O po karo dar naujų – per nepaskelbtą pilietinį karą, apie kurį Europa neturėjo supratimo. Gali būti, kad praradome kone milijoną žmonių, kurių mums dabar šalyje trūksta, ypač gerokos dalies inteligentijos...“

Paskui Mieželaitis mums prisipažino, kad, atėjus į valdžią Gorbačiovui, jis, kaip Aukščiausiosios Tarybos atstovas, buvęs įjungtas į komisiją, tiriančią stalinizmo nusikaltimus Lietuvoje, ir sužinojęs daug įdomių ir tragiškų smulkmenų, kurios buvo nuo liaudies slepiamos, o ir šiandien mažai kas apie jas žino. Pavyzdžiui, kaip minėtos komisijos narys turėjęs galimybę pažvelgti į kai kuriuos dokumentus Maskvoje, net politbiuro protokolus, kurie lietė Lietuvą po jos aneksijos į Tarybų Sąjungą. Pagal tokį vieną protokolą, vidaus reikalų ministras ir NKVD viršininkas, liūdnai išgarsėjęs budelis Berija siūlė lietuvių skaičių sumažinti perpus. Stalinas, kuris esą turėjęs įprotį visada oponuoti savo bendrams ir kaip „išmintingiausias“ visada privalėjęs tarti paskutinį žodį, Berijai nepritaręs ir pareiškęs: „Pagal paskutinius rinkimus, kurie Lietuvoje įvyko po prijungimo ir kuriuos mes jau kontroliavome, prieš mus drįso balsuoti tik dešimt procentų – ir to apytikriai tuo tarpu turėtų užtekti.“ Taip mano bičiulis Mieželaitis aiškino Stalino sprendimą pagal protokolą, kurį kadaise turėjo progos matyti, ir pridūrė: „Bet ir tai baisus skaičius, apie tris ar keturis šimtus tūkstančių žmonių. Sąrašai buvo iš anksto sudaryti, ir, panašiai kaip Latvijoje, šitie iš anksto pasmerkti žmonės buvo suimti ir išvežti staigiai ir masiškai naktį, ir tik mažai kam pavyko ištrūkti.“ Apytikriai tokia dvasia atsivėrė Mieželaitis, o aš ir Kabyčekas neturėjome jokios priežasties juo netikėti. Išgyvenusių tai amžininkų ir paskui išspausdinusių savo memuarus prisiminimai ir paliudijimai šiaip ar taip patvirtina.

O paskui, kai jis išvyko iš Prahos (aplankė taip pat Karlovi Varus) ir grįžo į tėvynę, net iki staigios nelauktos Mieželaičio mirties susirašinėjome“ (skyrelis „Česká rusistika a baltistika po invazi“).

Tegul ši ištrauka neapgauna skaitytojų: R. Paroleko nebūta tokio naivaus ar neatidaus, kad nebūtų matęs ir silpnųjų E. Mieželaičio kūrybos vietų. Tame pačiame skyriuje yra įdomi vietelė: „Turiu pripažinti, kad ir bičiulis Kabyčekas nuveikė šaunų darbą, galutinis rezultatas buvo dauguma atvejų iš tikrųjų įspūdingas. Kartais man rodėsi, kad Mieželaičio eilėraščiai, išversti čekiškai, skamba netgi geriau negu originalas, kad iš jų dingo paskutinės liekanos tam tikro retoriškumo, dėl kurio nukentėjo kurie ne kurie jo eilėraščiai, pavyzdžiui, tie, kurie skirti čekams ir Karlovi Varams.“ Tačiau atsitiktinės nesėkmės, kurių neišvengia nė vienas kūrėjas, R. Parolekui neužtemdė E. Mieželaičio išskirtinių kūrybinių laimėjimų.

Profesoriaus R. Paroleko rašinių apie lietuvių literatūrą skaičius toks didelis, kad jų visų neįmanoma apžvelgti. Iš jų lietuvių literatūrologams ir visuomenei tiktų šio to pasimokyti – visų pirma, branginti savo kūrėjus ir jų kūrinius. Neskubėkime jų „nurašyti“! Jeigu būtų mano valia, pasirūpinčiau, kad į lietuvių kalbą būtų išversti ir išleisti tie knygos „Moje dvacáté století“ tekstai, kuriuose kalbama apie Lietuvos žmones ir lietuvių kultūrą, literatūrą, meną. Taip pat praverstų mums knygos puslapiai, kur pavaizduotas sudėtingas Čekijos gyvenimas po 1939 metų, kai šalis prarado nepriklausomybę. Kiek daug bendrybių mažųjų tautų likime!

 

1 Žr.: Piročkinas A. Lietuvių liaudies dainos Čekijoje // Literatūra. – 1981. – T. 23. – Sąs. 1. – P. 43–57.

2 Štol P. Objevitel lotyšskich a litevskich pokladů // Jehlička M., Cita St. Radegast Parolek. Bibliografický soupis publikovaných prací. – Praha, 1992. – P. 15.

3 Syllaba T., Křepinská M. Radegast Parolek: Bibliografický soupis publikovaných prací. – Praha, 1981. – P. 26.

4 Girdenis A. Kalbotyros darbai. III tomas: 1988–2000. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. – P. 105.