Pasismerkimas pasmerktumui yra pašaukimas.
Petras Dirgėla

 

Dideli darbai turbūt savaime užprogramuoja anksčiau ar vėliau nutiksiančius savo tęsinius ir mistiniu būdu prisišaukia tęsėjus. Balandžio pradžioje, vos praėjus porai savaičių nuo rašytojo Petro Dirgėlos (1947–2015) mirties metinių, pasirodė originali pokalbių su juo knyga „Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas“[1]. Paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai jau nebebuvo jėgų ir galimybės pačiam ką nors fiksuoti ar komentuoti, rašytoją nuo 2014 m. kovo iki rugpjūčio lankė ir pokalbius įrašė jaunas, dabar jau doktorantūroje Kembridže antikinę filosofiją studijuojantis pašnekovas Vilius Bartninkas, kuris po bendravimo vėliau parašė du profesionalius istorinę rašytojo epiką analizuojančius straipsnius. P. Dirgėla kaip tik ir ilgėjosi bendravimo su „rimtos“ profesijos atstovu, tad puiku, kad šalia atsirado imlus, supratingas, geopolitinius klausimus išmanantis ir literatūra besidomintis žmogus, santūriai, lakoniškai kalbinęs ir prasmingai sutvarkęs padarytus įrašus (išdėstęs juos ne pagal kalbėjimosi datas, bet pagal temas, taip sukurdamas vientisesnę knygos struktūrą). V. Bartninko „Įžangos žodyje“ rasime papasakotas knygos atsiradimo aplinkybes ir motyvaciją, kodėl ji galėtų būti svarbi jauniems žmonėms ir visiems, kam aktuali „Lietuvos idėja“, tad šių dalykų nebeeksplikuosiu. Man labiau rūpi, prie kokių pamatinių P. Dirgėlos kūrybos momentų grąžina ši nestandartinė, savaip jauki, bet neišvengiamai polemiška kūrėjo monologų seka.
Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigos rašytojas sąmoningai užsiėmė Lietuvos praeities studijomis, nes sovietiniais laikais buvo svarbu teigti, jog Lietuvos valstybė niekada nebuvo prarasta, tik ne kartą okupuota, o tam reikėjo gilintis į pašaknes ir „pradžių pradžias“, operuoti tektoniniais istorijos lūžiais. (Tokie mastai ir mostai nebebūdingi gana egocentriškai, ne itin plačių horizontų dabarties literatūrai.) Bet man atrodo, kad rimtas istorinis interesas atsirado dar gerokai anksčiau, nuo apysakos „Šventosios uostas“ (1971), ir žiedinės kompozicijos būdu užsibaigė paskutinėje „Karalystės“ epo dalyje-užsklandoje „Balkonas“. Čia 2000-aisiais užsidaro ir viso didžiojo epo siužetas, o tas pats herojus Simonas Grygas vaizduojamas kaip nuėjęs gausių išbandymų kelią – nuo viltingo „šviesiaeivio“ ankstyvojoje apysakoje iki depresyvios būsenos, „praradusio orientaciją“, nebenorinčio kurti, bet globalaus pasaulio situaciją intensyviai reflektuojančio rašytojo (su atpažįstamais autobiografiniais obertonais).
Naujoje pokalbių knygoje nėra beveik nieko, ko per kelis pažinties dešimtmečius nebūčiau girdėjusi iš paties P. Dirgėlos ar išskaičiusi iš jo romanų, novelių, esė ar straipsnių. Viskas knygose yra, bet dažniausiai užšifruotu būdu. Pasišnekėjimai su jaunu žmogumi apie Karalystę kūryboje išskleistas idėjas gražiai patvirtina ir įtvirtina. Milžinišką „Karalystės“ epo užmojį ir architektoniką perpratau tikrai sunkiai, kad ir kaip atidžiai romanus skaičiau dar mašinraščių pavidalu. Kartą nušvitimas plykstelėjo vienu ypu kaip estetinis dūris (vadinamoji „estezė“), kai rašytojas man parodė savo paties nupieštą LAIVO modelį, atitinkantį mitinį pasaulio medį ir jūrinės valstybės konceptą. Žvelgdama į piešinį, pamačiau raiškiai vizualizuotą viso epo struktūrą, permaniau šio titaniško opuso universalumą, žodinės „simfonijos“ sudėtingumą – kaip tūkstančius metų, šimtus personažų bei galybę siužeto linijų aprėpianti rašytojo kūrybinė sąmonė jautėsi nuolatinėje kovinėje įtampoje: „Tarsi rengtumei olimpines žaidynes, būdamas visų rungčių kiekvienu žaidėju“ (p. 37). Piešinyje susikerta dvi koordinačių ašys (vertikalioji žymi laiką – įvairias Baltijos jūros stadijas per dešimt tūkstančių metų, o horizontalioji – objektus ir įvykius erdvėje); Laivo dugnas remiasi į Ledynmečio ežerą, herojai tuneliais, koridoriais, slaptais takais gali prasiskverbti kokius 5000 metų žemyn / gilyn ir atranda ten senovės klodus; Laivo triume – kita Karalystė, o denyje – Katedra, varpinė, aplink – gimtieji Dievažėnai, naftos terminalas, akla geležinkelio atšaka, įvairios akcinės bendrovės bei daugybė kitų atributų – santvarkos mainymosi dabartis. Viršūnėje – vėtrungė, besisukiojanti tarp Mazarinio klano (Vakarai) ir Bezobralovo (Rytai). Piešinys yra „Vilties pilnųjų“ tomo 393 puslapyje ir gali skaitytojui tapti patikimu kompasu leidžiantis į epo „džiungles“. 2003 m. pavyko rašytoją įkalbėti, kad šį piešinį dėtų į knygą, o serijos dailininkas Romas Orantas mielai sutiko.
Skaitydama V. Bartninko inicijuotus pokalbius (minimalistiniai jo klausimai švelniai formavo atsakymų vektorius), bandžiau susisteminti, kas pačiam rašytojui buvo svarbiausia, drauge prisimindama, kokius motyvus artimai bendraujant jis akcentuodavo kaip pamatines kūrėjo nuostatas, ir iškristalizavau tokių esminių žodžių (ar tezių) dešimtuką.


1. R a š y m a i  i r  r a š i n ė j i m a i. Paskutiniuoju dešimtmečiu skyrė rimtą rašymą nuo lengvesnių rašinėjimų, ir rašymu laikė tik „Karalystę“ – keturių stambių tomų, keturiolikos knygų ciklą. Kartais kaip pasiruošimą esminiam rašymui rimčiau vertino ir ankstesnius savo istorinius romanus, sudarančius Baltijos epą: „Kūlgrinda“, „Anciliaus ežeras“, „Joldijos jūra“ (2 t.). Pokalbyje užsiminęs apie plačiai nuskambėjusį „Šalavijų kalną“, Maskvoje pakiliai reprezentuotą ir dideliais tiražais išleistą lietuviškai, rusiškai, slovakiškai, pavadina jį tik „romanėliu“ – priskiria rašinėjimams, kaip ir paskutinius kūrinius po „Karalystės“ („Arklių romansai“, novelių rinkinys „Jauno faraono vynuogynuose“, „Metuose“ publikuota „Marija Lupu, mergaitė našlė“). Jų nelaikė fundamentaliais. Tik „Karalystės“ rašymas buvo ir misija, ir pareiga, ir apsėdimas.


2. K ū r i n i o  ž a n r a s – e p a s. Primindamas, kad lietuviai neturi savo nacionalinio epo, ir 1997 metų kovą Rašytojų klubo salėje pristatydamas pirmą „Karalystės“ tomą, P. Dirgėla kalbėjo:

Apsaugok Viešpatie, neturėjau ir aš jokių užmačių ar įgeidžių nacionalinį epą parašyti. Todėl žanrą apibūdinau dar dviem žodžiais: ŽEMĖS KELEIVIŲ. Žemės keleivių epas. Ne koks nors nacionalinis, auksinis ar sidabrinis, o tik šiaip – žemės keleivių, gali sakyti ir kitaip: ubagų ir ponų, paklydėlių ir teisuolių, pasileidėlių ir dorovingųjų, kieno nori.
Žemės keleivių sąvoką pasirinkau tik todėl, kad ji tinka visais atvejais.
Taigi: žanras – epas, tai yra didelės istorinės ir mitologinės tematikos kūrinys[3].

 

3. J ū r i n ė s  v a l s t y b ė s  a p m ą s t y m a s. Daugelis romanų gavo antraštes pagal geografų duotus jūros stadijų vardus (Ledyninis ežeras, Anciliaus ežeras, Joldija, Litorina). Tėvų kieme Endriejave galbūt tyvuliavo Baltijos pirmtakė, ir Kapstato ežeras pašonėje tikriausiai yra priešistorinė jūros liekana. Nors dabar jūra atsitraukusi per keliasdešimt kilometrų nuo tėviškės, ledynų sąnašos lėmė dirvožemio tipų įvairovę – mokslininkai sako, kad morena čia itin sujaukta, ir tai kaitino vaizduotę. Jūros artumas, gimtasis Klaipėdos kraštas anksti nubrėžė interesų kryptis. Jau nuo „Šventosios uosto“ rašytojas ėmė kelti jūrinės valstybės problemą (tuomet kalbos apie uosto atstatymą atrodė tokios vizionieriškos, kad galėjo žadinti tik juoką, o dabar tai laikoma realia perspektyva).
Anot Alfredo Bumblausko, jūros valstybe galima vadinti tą, kuri pagal jūros dimensiją formuoja savo politiką. To Lietuvoje niekada nėra buvę, nebent pastaruoju dešimtmečiu Klaipėdos uostas pagal krovos apimtis tampa reikšmingas. P. Dirgėla ir bando pasiaiškinti, kodėl gyvendami taip arti jūros lietuviai jos tarsi nematė, nesiilgėjo, save pozicionavo kaip žemdirbių tautą. „Kūlgrindos“ pagrindinis veikėjas Stanislovas Būga XV a. kovoja už jūros reikšmę valstybei, nes supranta jos teikiamas galimybes, bet finale nuskęsta, nes nemoka plaukti. Metafora esminė. Ne tik politinės aplinkybės nebuvo palankios atverti jūros kelią – Lietuva nebūtų galėjusi konkuruoti su išsivysčiusiais uostais, neturėjo laivyno, paklausių prekių, kas buvo jūrinių valstybių klestėjimo prerogatyva. Negana to – ne veidu į jūrą, o nugara į ledynus lietuviai stovėjo, buvo įsitikinęs P. Dirgėla, nes įsikūrė čia tirpstant ledynams, o priešai ateidavo daugiausia iš rytų, ir reikėdavo atlaikyti atsiritančias jų bangas. Jūra buvo teorinė galimybė įsitvirtinti Baltijos šiaurėje. P. Dirgėlos geopolitines strategijas konceptualiai komentuodamas išsamiame straipsnyje „Lietuviai neplaukia į jūrą“, V. Bartninkas romanuose išplėtotas jūros-pelkės-kūlgrindos metaforas aiškina kaip neįgyvendintos produktyvesnės užsienio politikos šansą:

Kūlgrinda yra siejama su konservatyvia stovėsena, išbandytų metodų laikymusi, baime peržengti nubrėžtas ribas, keliu, kuriuo nelaimės atveju pasitraukiama iš viešumos į slaptumą, kurioje susitelkiama į save. Jūra yra siejama su novatoriškumu, ekscentriškumu, plėtra ir kultūriniu atsinaujinimu. Tai – vartai į Vakarus, tiesioginio kontakto su su pažangesnėmis šalimis galimybė[4].

 

4. V a l s t y b ė s  p i r m e n y b ė  p r i e š  t ė v i š k ę,  t ė v y n ę. Labai svarbus yra pasakymas aptariamos knygos p. 76: „Man buvo svarbiau valstybė nei literatūra.“ P. Dirgėla yra daugelį kartų viešai motyvavęs savo nuostatą imtis istorinės tematikos: juk XIX amžiuje, kai mūsų proza tebuvo pradmenų fazėje, o kraštas neturėjo valstybinio savarankiškumo, lietuviai negalėjo parašyti savo istorinių romanų, tad reikia atidirbti už juos. Giliau į praeitį nei 1863 m. sukilimo riba sovietmečiu nebuvo galima brautis. Pokalbiuose atsiskleidžia, kaip dar visai jaunas rašytojas įniko į istorijos studijas, kaip metams bėgant šis pasiryžimas vis stiprėjo, plėtėsi horizontai ir įvykių, dinastijų, šalių aprėptys, kol sąmoningai imta krypti į platesnius apmąstymus, iš kurių išsirutuliojo specifinė dirgėliškoji istoriosofija. Knygos sutiktuvėse V. Bartninkas pabrėžė, kad mūsuose tik filosofo ir sociologo Zenono Norkaus visuminis požiūris atliepia monumentalius P. Dirgėlos užmojus. Į klausimą, ar P. Dirgėla rašė istorinę prozą, tiesaus ir vienprasmio atsakymo negali būti, kadangi jam „faktas nėra tiesa“, svarbesnė jo interpretacija. Jis ne tik analizavo daugelį valstybės pokyčių nuo mindauginės Lietuvos iki šių dienų, analizavo istorinių įvykių priežastingumą, bet ir kūrė hipotetines vizijas, svarstė, kodėl kai kurie galimi scenarijai neišsipildė. Valstybės samprata neatsiejama nuo pilietinės sąmonės, todėl P. Dirgėla negaili kritikos žodžių ir Justinui Marcinkevičiui, ir Romualdui Granauskui už jų per siaurą požiūrį į Lietuvą kaip etninį tautos lopšį – tėvynę, tėviškę, kuri jaukiai globia, bet nežadina didesnių ambicijų ir nesuteikia patikimų saugumo garantijų. Vis dėlto R. Granausko kūryboje tėvynė ir valstybė nėra tiek supriešintos, kaip buvusiam bičiuliui atrodė. Tėvynė – namai, kraštas, gamta, papročiai – R. Granauskui regėjosi kaip patikimesnė atrama nei nuolatinės kovos dėl politinės valdžios valstybėje, atskiram žmogui tik kančias nešanti režimų kaita. R. Granausko rezignaciją valstybės atžvilgiu lėmė ir tai, kad visa jo kūryba atgręžta į sovietmečio laikus, net pasakojimas apie paskutinį kuršių žynį apysakoje „Jaučio aukojimas“ yra ezopinės potekstės kūrinys apie svetimųjų primestą tvarką – geriau mirti, negu jai paklusti. Tapatindamas valstybę su prievartiniu režimu, negali jos pripažinti kaip vertybės konkrečiam individui. Būdamas patirtinio, o ne abstrahuoto rašymo šalininkas, R. Granauskas taip ir nepaniro į istorinę tematiką (buvo ketinęs rašyti romaną apie Barborą Radvilaitę).


5. T v i r t a s  b u v i m a s. Žmogus – tik smilga istorijoje, bet turi moralinį krikščioniškų vertybių stuburą. Šalia istorinių asmenybių: karalių, kunigaikščių, bajorų, popiežių, karo vadų, kanclerių, ministrų ir kitų galios atstovų, P. Dirgėlos romanuose egzistuoja fikcinių veikėjų, sublimuojančių visus dorus, darbščius lietuvius, linija – Tvirbutai, kurių patvari geneologinė grandinė per šimtmečius palaiko tautos gyvastį. Paties P. Dirgėlos bekompromisinė laikysena, pabrėžianti asmenybės vientisumą, analitišką požiūrį į praeitį, savęs atsižadėjimą vardan prasmingo darbo, principingumą ir kietą savo nuomonės gynimą, taip pat priklausytų tvirto buvimo-Tvirbuto paradigmai.


6. K l a s t u o m e n ė. Tokiu žiauroku naujadaru P. Dirgėla apibūdina šviesuomenę (inteligentus, kultūrininkus, menininkus, vadinamuosius „kultūrinius rezistentus“) – jie esantys atsargūs, pažeidžiami, net susikompromitavę. Jis skiria tris tautos atšakas: blaivioji tauta (mažuma), emocinė tauta (dauguma) ir kolaborantų, karjeristų tauta. Pamėgta rašytojo frazė „nusklembtas protas“ suponuoja baimę esmingai mąstyti ir drąsiai veikti. Nepriklausomybė turėjo būti ir „smegenų išvadavimas“, ne tik kariuomenės išvedimas. Bet kaip žinom, mentalitetas ne taip greitai kinta. Truputį nuogąstauju, kad daugeliui kultūros žmonių bus smalsiausia skaityti paskutinį pokalbių knygos trečdalį apie inteligentų veiklą ir laikysenas nepriklausomybės atkūrimo dienomis. O taip norėtųsi, kad interesas netolimai, daugelio vyresnių dar gerai prisimenamai praeičiai neužgožtų smalsumo grįžti prie pačios „Karalystės“ tekstų. (Aktualizuoti rašytojo kūrybą – tokią matau optimalią aptariamos knygos prasmę.) P. Dirgėla su jam būdingu kritišku nusiteikimu prisimena Sąjūdžio steigtį, ambivalentišką menininkų vaidmenį atkuriant valstybę, konservatorių partijos ištakas, kiek pakiliau – Rašytojų sąjungos veiklą ir PEN centro įkūrimo peripetijas. Vienas didžiausių P. Dirgėlos nusivylimų – kad neįvyko šviesuomenės moralinis apsivalymas. Drąsi nuostata yra pripažinti, kad „praktiškai visi, gimę TSRS, esame okupacijos dalyviai“ (p. 91), juo labiau – visi bent kiek viešumoje reiškęsi asmenys, neišskiriant nė paties autoriaus, kuris iki nepriklausomybės atkūrimo išleido net trylika knygų. Bet jei nėra nė vieno toje epochoje, kuris „išgyveno niekuo dėtas“, – ar griežtumas kai kuriems ne per griežtas? Ypač kalbant apie gerą bičiulį R. Granauską, kuriam P. Dirgėla taip ir neatleido už kritišką recenziją savo romanui „Šermenų vynas“ (1984 m., beje, vienam silpnesnių) – ypač žeidė frazė „plytų krūva“ antraštėje apie netikusią kompoziciją. Laiko distancija sudaro sąlygas kiekvienam tapti išmintingesniam, o apsisiausti teisuolio toga P. Dirgėlai apskritai buvo nesvetima. Štai dar viena iškalbinga detalė: esė knygos „Vėtrungiškoji dalia“ (1986) epigrafu pasirinktas Just. Marcinkevičiaus eilėraščio fragmentas, ir netrumpas! Akivaizdu, kad ne visada taip kritiškai P. Dirgėla vertino jo poeziją ir laikyseną (kodėl epigrafu netapo besąlygiškai giriamų Jono Juškaičio ar Vytauto Skripkos poezijos eilutės?). Kita vertus, reikia nepamiršti, kad pokalbių žanro specifika – spontaniškai selektyvus kalbėjimas, todėl subjektyvi interpretacija čia lengvai įveikia fakto tiesą, kuria kalbinamasis ir šiaip nepasitikėjo.


7. V a i z d u o t ė s  g a l i a. P. Dirgėlos teiginį, kad jam rašant „svarbiau valstybė, o ne literatūra“, galima kvestionuoti. Nors galingų istorijos studijų padėtas fundamentas nenuginčijamas, stiprus empirinis podirvis išaugina tokias neįtikėtinas vizijas ir kūrybiškas mitines struktūras, kad negali suabejoti vaizduotės viršenybe bei literatūrinės raiškos svarba! Paties rašytojo sukurtas pirmavaizdis neskirtas kopijuoti tikrovei ar kaip nors jai įsiteikti (pirmiausia aprašo pilį Latvijoje, o tik paskui nukanka jos pažiūrėti). Ir taip nuolatos – važiuodavo jau parašytų kūrinių vietomis (p. 34). Atsiskleidžia įdomių kūrybos psichologijos momentų, kaip suvaldoma epiškai nepaprastai įvairi bei diachroniškai ir sinchroniškai sudėtinga medžiaga, kaip formuojasi kūrinio architektūra. Įsimintinas sapnas apie Rusijos dainų šventę – galingai banguojančių girių vaizdas, ir jokio žmogaus, nei dainų, nei melodijų. Tai pasąmonė dirba miegant: „mano smegenyse eina tekstas ir aš žinau, kad dabar kuriu“ (p. 19). Dieną naktį gyventa kūrybiškai įsitempus: nuolatinis medžiagos rinkimas, ruošiniai, schemos, lentelės, prototipai – begalinis rašytojo lažas. „Karalystė“ apima 1806 spausdintų knygų puslapius, o kiek būta parengiamojo triūso, juodraščių, variantų. Šį nuolatinį sąmonės veikimą P. Dirgėla lygino su malūnu, kuris be paliovos dunda maldamas grūdus, ir ištinka visiška krizė, kai darbas baigtas, malimas tuščias. Galutinai baigus epą apie 2000-uosius ir susidūrus su jo leidybos sunkumais, rašytoją apėmė depresyvios nuotaikos, kurias bandė išvaikščioti, ironizuoti, iškęsti tylomis, mažai kam pasiguosdamas. Netrokšdamas šlovės, norėjo komunikacijos, būti skaitomas, įsivaizdavo, kad „Karalystė“ turi būti įdomi politikams, bet jie visiškai nereagavo. Mane apsupo tylos gaubtas, dažnai kartodavo.


8. D i r g ė l i z m a s – taip labiau rimtai nei juokais vadino savo rašymo metodą, ir ne be pasididžiavimo, kad tai anaiptol ne magiškasis realizmas. Norėjo, kad skaitytojas pajaustų originalaus mąstymo suformuotą mitologinę struktūrą, lietuviškos kalbėsenos išskirtinumą. Deja, šios drąsios autocharateristikos autorius buvo ir tebėra pats neskaitomiausias iš gerų rašytojų, todėl, kad „klampus“, daugiasluoksnis, negailestingas. Sakydavo, kad dera galvoti ne buitinėmis ar individualistinėmis, o didesnio masto kategorijomis, specifiškai domėtis istorija, valstybės tapatumo ir tvermės klausimais. Su tekstu reikia dirbti, įtempti fantaziją ir intelektą. Be to, reikia būti pasirengus išgirsti nemalonių dalykų apie save kaip žemės keleivį, kaip tautą ir atskirą individą, o moteriai – dar ir kaip moteriai. Neigiamus personažus turėjo savyje – ir išbandydavo ant artimųjų. Iš esmės dėmesingo aplinkai žmogaus charakteris buvo ne šilkinis, pašnekovą kartais traktuodavo instrumentiškai, kaip paskatą, kibirkštį, medžiagą savo darbui. (Godžiai čiupdavo ir panaudodavo visas aplinkos detales; novelė „Nesapno žavumas“ atsirado iš konkretaus mano sapno; kai pasiguodžiau, kad suskilo akmuo statant vyrui paminklą, – tas epizodas atsidūrė apysakos „Marija Lupu, mergaitė našlė“ tekste kaip suskilęs paminklas Jonušui Radvilai.)
P. Dirgėlos pageidavimu teko šiek tiek prisidėti rengiant spaudai tris „Karalystės“ knygas. Po pirmojo tomo epo leidimas buvo suspenduotas, nes tekstas vertintojams bei leidėjams pasirodė nesuprantamas ir nuobodus, bet galiausiai procesas išjudėjo. Kaip liudija ilgametis Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas, „buvo aišku, kad šis didelis projektas leidyklai nėra pelningas, kad jokia komercinės linkmės leidykla jo nesiimtų. Lėmė kiti dalykai, visų pirma kūrinių vertės suvokimas, pagarba talentingo rašytojo užmojui ir padarytam darbui“[4]. Be motyvuotų rekomendacijų rašymo mano užduotis buvo tekstą glaudinti, atkreipiant autoriaus dėmesį į neesminius epizodus ar detales. Ta intencija rašytojas kaip pavyzdį atnešė atšviestą Alberto Zalatoriaus vidinę recenziją romanui „Joldijos jūra“, parašytą 1987 m. „Vagos“ užsakymu. Geriausias sovietmečio prozos kritikas buvo nuostabiai taikliai pastebėjęs ir geranoriškai nurodęs dirgėliškojo stiliaus minusus. A. Zalatorius pažymėjo konkrečias vietas, kaip pagerinti kūrinio kokybę, ir siūlė iš romano išmesti net pusantro šimto puslapių! Jo argumentai aktualūs ir „Karalystei“:

Yra pavojaus, kad dinamiškas dabartinis skaitytojas vietomis ims nuobodžiauti. Todėl ar nereikėtų autoriui šia kryptimi dar kai ką pergalvoti. Suprantu jo norą duoti kuo detalesnį istorinį foną, panaudoti kuo daugiau surinktos medžiagos, aprėpti įvairiausių sluoksnių ir skirtingiausių likimų žmonių gyvenimus, bet visko vis tiek nesukimši, juoba kad kūrinys turi savo vidinę logiką, o skaitytojas – negailestingą psichologiją – jam turi būti įdomu[5].

Milžiniškos įdėto paruošiamojo darbo sąnaudos, aistringas medžiagos „išlydymas“ savo pasaulėvaizdyje buvo tie stabdžiai, neleidę lengvai atsisveikinti nė su vienu parašytų kūrinių sakiniu.


9. „A š a r i n g u m a s“. P. Dirgėla ne kartą yra pabrėžęs: rašau ne apie jausmus, o apie reiškinius, esu rūstus. Jo nuomone, negalima eksploatuoti jausmų, kutenti emocinių stygų, kol skaitytojas apsiverks (p. 39–40). Už jausmingumą kritikavo ir R. Granauską, ir Just. Marcinkevičių, kam pataikauja skaitytojui, spaudžia ašarą ir apeliuoja į „emocinę tautą“. Pats kalbino „blaiviąją“ tautos dalį, skatindamas galvoti, kritiškai vertinti, ieškoti procesų dėsningumų. Tam tiko nemenkas abstrahavimo laipsnis. Tarp jo ir R. Granausko egzistavo nuolatinė draugų konkurencija, skyrė skirtingas pasaulio matymo būdas, literatūros samprata, santykio su skaitytoju pobūdis. P. Dirgėlai patiko ginčai, provokatyvumas ir dialogiškas bendravimas buvo svarbus ne santarvei pasiekti, bet kaip tęstinė „karo būklė“, kaip nesibaigianti dvikova, kol priešininkai pavargdavo, bet niekas nelaimėdavo. Konfliktiškumas skatindavo kūrybinę mintį.


10. S a v i u g d a. Nuolatinis pažinimo plėtimas, imlumas informacijai, sąmonės budrumas kiekvieną akimirką, moralinių principų tvermė – tokios buvo pagrindinės savęs tobulinimo gairės ir asmenybės vientisumo prielaidos. P. Dirgėla – šių laikų metraštininkas, be paliovos fiksavęs detales, minčių blyksnius, stenografavęs viešus renginius – visada su savimi turėjo popieriaus ir rašiklį ir nepaliaujamai dokumentavo aplinką. Net kasdienės orų prognozės suguldavo į jo užrašus. Liko dešimtys dienoraščio sąsiuvinių. Privertė suklusti V. Bartninkui mestelta frazė, kad išmetė „šešis maišus popierių“ – turėkim vilties, kad nesvarbių.


P. S. Nedidelės apimties pokalbių leidinys yra turiningas ir gyvas. Džiugina, kad šifruodamas V. Bartninkas išsaugojo autentišką rašytojo kalbėseną, bet kelia apmaudą, kad paliktos techninio redagavimo klaidos (redaktorė ir asmenvardžių rodyklės sudarytoja Rima Bartašavičiūtė), ypač žinant paties P. Dirgėlos preciziką ir atidą smulkiausiems mažmožiams, jo redagavimo patirtį dirbant „Metų“ redakcijoje. Kol dar nebuvo pasirodęs knygos variantas popieriuje, teko skaityti pdf ÿą ir, žinoma, neabejoti, kad jame esantys riktai bus pataisyti. Deja, liko situacinės logikos neatitinkantis veiksmažodis „pamatė“ vietoj „pametė“ (triuškinančią recenziją, kurią netyčia perskaitė, p. 83); krieną „išsikąsti“ vietoj išsikasti (p. 126); „Ambrasas, recenzentas“ – vietoj žinomo „Vagos“ vyriausiojo redaktoriaus Kazio Ambraso, vadovavusio leidyklai 1970–1984 m. ir turėjusio institucinės galios lemti knygų likimus labiau už bet kokį recenzentą. Rašytojų sąjungoje 1994 m. apie pasiutusią lapę rašytojas pasakoti galėjo tik Juozui Apučiui ir Ramūnui Klimui, bet ne Juozui Klimui (p. 48). Arvydas Juozaitis patapo Alvydu (p. 88), Janina Žėkaitė – Žekaite (p. 23), o Pakalnis A. (pasirašęs dvidešimties inteligentų kreipimąsi) ar nebus supainiotas su profesoriumi aplinkosaugininku, sąjūdiečiu Romu Pakalniu? Kad į asmenvardžių rodyklę greta realiai egzistavusių žmonių asmenvardžių įtraukti ir išgalvoti romanų personažai, galima paaiškinti nebent tuo, jog P. Dirgėlos kūrybai yra organiška mitologinė dimensija. Tik visą epinį ciklą vienijantis Simonas Grygas – ne Grigas!
Vytautas Martinkus neabejoja, kad optimalaus bendradarbio (pertvarkos metu Lietuvos rašytojų sąjungoje 1990–1994) ir gero bičiulio istorinė koncepcija yra postmoderni. Čia kaip mite nėra linijinio laiko, persidengia ir užsikloja vienas ant kito seni ir šiandienos įvykiai, viskas tarsi egzistuoja vienu metu. P. Dirgėla ir pats ne kartą kalbėjo apie būtinybę „įdabartinti“ atmintį: „Istorijos vyksmo aprašinėjimas – tai lyg seniai sustojusio laikrodžio knibinėjimas. Knibinėji tol, kol laikrodis pradeda eiti. Tačiau jo rodyklės rodo nebe buvusį, o esamą – mano ir jūsų – laiką“[6].

 

---

 

[1] Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas. – Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2016.
[2] Petro Dirgėlos asmeninis archyvas.
[3] Bartninkas V. Lietuviai neplaukia į jūrą: Petro Dirgėlos (geo)politinė mintis Baltijos epe // Naujasis Židinys-Aidai. – 2014. – Nr. 6. – P. 18.
[4] Sventickas V. Valstybės vyras: Petro Dirgėlos laidotuvių dienos užrašai // Santara. – 2015 pavasaris, 113/114. – P. 92.
[5] Zalatorius A. Petro Dirgėlos romano „Joldijos jūra“ recenzija, 1987 08 04. – Mašinraščio kopija. – Autorės asmeninis archyvas.
[6] Dirgėla P. Ką teis paskutiniame teisme? – Mašinraštis, 1997 kovas. – Autorės asmeninis archyvas.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)