Malkos
Jas karštligiškai metu į pakurą,
idant chimeros neišsidrožtų,
ne pinokiai ar kitos pasąmonės teatro lėlės –
kalbantys katinai, ilgabarzdis dryžuotais
jūreiviškais marškinėliais, pirato skrybėle,
apžergęs kaminą,
o luoši idealai, sumenkę tikslai,
kreivos kūrybos strategijos...
Jas vieninteles reiškinių giria
teikia natūraliais pavidalais –
tiesias ir kumpas, šakotas ir sklandžiai skilusias,
vienodai virstančias pelenais
ir šiluma, nuskambančia kaip muzika,
tad ir laiku chimeroms
lukštentis iš kasdienybės...
...karštligiškai metu į pakurą
ir nedelsdamas pakuriu.
2011 02
Satyras žiemą
I
Šerkšnas apvilko pušis tarytum pozuotojas
kalėdiniams atvirukams, šaltis smelkias į kaulus,
dūmai trobelėje spaudžia ašaras,
akis aptraukia balkšva šarmos plėvele.
Pro ją regiu girių nimfas,
visada iš tolo lydėdavusias, o man atsigrįžus
sprukdavusias per švelnią pavasario pievų žolę.
Jos blausiai šmėžuoja tarp sustingusių medžių,
ilgi plaukai plaka įraudusius kūnus,
standūs krūtų speneliai
paliečia rupią, šarmotą žievę ir vėl atšoka.
Tuščiavidurės pamėklės –
geismas nebeužpildo jų kūnų vaizduotės syvais,
nebeskolina jiems raumenų bei kaulų.
Šaltis šiurkščiais delnais gniaužia širdį.
Kas atplukdė mane į šį nejaukų gamtovaizdį?
Natura? Netramdoma prigimtis?
Žvelgiu į vyno plėvelės paviršių – kas tai?
Ir kas aš – kieno vaizduotės vaisius?
Pirštai mėšlungiškai gniaužia fleitą.
Tačiau garsai nebekimba
į melodiją, byra iš savo tonų,
jausmo nebeklijuojami.
II
Kaip sugrįžti į tą pavasario šalį,
kurioje taip ilgai gyvenau nebūdamas,
įsivaizduodamas pats ir kitų įvaizduojamas
į vešlius, ūksmingus gamtovaizdžius?
Spragsi ugnis židiny.
Į duris pasibeldusi nimfa
(viena tų, kurios andai sprukdavo –
jų nepažinojau, nesupratau jų elgesio,
jų kalbos, kažką kita reiškiančių žodžių)
plūsta sula giedodama girių giesmę,
kol nurimsta tarsi pūga už lango.
Rankos tingiai tiesias į vedlį,
kuris sušildo, paskui apsvaigina, paskui užmigdo,
bet nepasako, kuris sapnas tikras, kuris ne sapnas,
kaip nusitęsia tikrovė pro jutimus į sąmones,
ir kuo sugrįžta atgal.
III
Iš gamtovaizdžio išsilaksto judantys
gyvų būtybių pavidalai,
kuriuos andai lygindavau su kraują
uždegdavusiom liepsnom, sustingsta
į drobių plokštumas, šaltą statulų marmurą,
ornamentėja, dulkėmis
gula daiktų mauzoliejuose.
Kaip šerkšnas paverčia žolę
ir medžius stebuklingom skulptūrom,
taip žmonių cultura mirtim
aplipina gyvybės liepsną.
Taip laikas gerias į kaulus
ir kausto sąnarius, ir mane
įšaldo į šią kunstkamerą,
kuri jau tik vaizdinius
beskolins gyvųjų šėlsmui.
IV
Vokus nusvarina miegas,
saldus it mirtis, minčių kontūrai susilieja,
kyla kiti reginiai. Įtemptai, su viltim
bandau ribą užčiuopti, kur mąstomas vaizdas
atsikabina nuo valios ir sąmonės
it luotas nakčia nuo pasvirusio gluosnio,
ir nulinguoja sapnan, ir neužčiuopiu. Įslenka
nauji atlikėjai, bet... niekas nepasikeičia.
Šešėliai tarp medžių, besiplaikstančios garbanos.
Tie gyvybės pilnieji, iš kur jie?
Ar tai tik vaizdiniai, sukelti vyksmų
maisto ir vyno pripildytam snaudžiančio
pusdievio gyvulio kūne?
Ar sapne pasiklydę luotai
su atminčių palaikais, sugrįžtantys
į kažkurią mėnesieną?
1996–2015
Pavogtos karvės
(Scenarijus ginamajai kalbai)
Žinome, ponas teisėjau,
kad karves pavogė demonai.
Mano klientas Barabas – tik vartų raktininkas,
turintis polinkį kaupti ir užrakinti.
Prašau psichiatrinės ekspertizės!
Net jeigu jį pripažintų pakaltinamu,
ar galėtume teigti, jog tai nusikalstamas polinkis?
Ar jo neturim visi, įskaitant ir mudu, ponas teisėjau?
Ar dalinamės savo sąskaitų
prisijungimo kodais?
Na, kartais kvailiai dalinasi...
Ar nerakiname savo gyvenimų durų?
Na, kartais kvailiai pamiršta...
Sakot, – jis demonų bendrininkas?
Bet ar žmones jie renkasi bendrininkais?
Ne, tik naudojasi žmogiškom mūsų silpnybėm.
Šiuo atveju – mano ginamojo silpnybe, ponas teisėjau:
atsiskirti ir užsirakinti, kaupti ir nesidalinti,
arba dalinti į gera–sava ir bloga–svetima?
Sakote: jis užrakino ne savo gerą?
Bet jis juk raktininkas, jis užrakino vartus.
Jam rakinti vartus – kaip žolei augti,
kaip vandeniui sunktis žemyn.
Ar žolė renkasi, kur jai augti – darže ar prie kelio?
Ji auga ten, kur vėjas nuneša sėklą.
Ar esama gero ir blogo, teisingo ir neteisingo vėjo?
Ar galime teisti ką nors už prigimtį?
Jei taip, pagal kokį straipsnį?
Ar turim įrodymų, kad užrakindamas karves
ginamasis siekė naudos?
Negi ir jį nukryžiuosim?..
Minutėlę! Gavau raštelį...
Taip. Šventųjų maldos sutrupino kalną,
išlaisvino karves.
Tad kokios durys, kokie tad raktininkai?!
Linksmų kalendų, ponas teisėjau!
Linksmų kalendų, visi susirinkusieji!
2013 12
Baseino valymas
Išsiurbiau vandens daug, lapus ir dumblą
iškasiau švariai iš baseino dugno,
tėvas lietui jį iš dangaus surinkti
buvo padaręs.
Nuo pat jo mirties nevalytas buvo,
rudenys į jį savo derlių krėtė,
nemažai ir aš rudenų tuo tarpu
spėjau surinkti.
Kaip iškuopti jų sukratytą naštą,
pūvančią giliai po skaidriu paviršium
sąmonės seklios, aš mąsčiau ant šakių
koto parimęs.
Nes dažnai naktis, tas drumzles pavertus
vaizdiniais sapnų, pasakyti bando,
kad pragyvenau tuos metus kaip šitas
paikas baseinas.
Viską gramzdinau į save, kas krito,
reiškinių prasmes supratau klaidingai,
kuo maniau tikįs, pasirodė, buvo
kaukės troškimų.
Puvenų krūva man staiga pasakė:
nuosėdų tavy, nenaudingų daug, bet
gal jos bent eilių, jei dar sėsi, lysves
gali patręšti?
Nebloga mintis – pamaniau ir visą
krūvą tą sode po jaunais medeliais
pakasiau. Dabar lieka laukti vaisių –
gal kas juos valgys...
2015 02
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)
