Zita Čepaitė. PAVEIKSLAS. – Vilnius: Alma littera, 2015. – 336 p.

Rašydama apie Zitos Čepaitės romaną „Moters istorija“ (2003), Solveiga Daugirdaitė teigė: „Čepaitė įsižiūri į politinių bei socialinių ir ekonominių visuomenės pervartų poveikį žmogui labiau nei dvasios plastėjimus.“ Žinoma, sunku būtų neigti, kad ekonominės ir politinės pervartos žmogui kaip socialinei būtybei neturi lemiamos įtakos, tačiau tik būdama dvasinės prigimties žmogaus siela sugeba tas pervartas įvertinti kaip šį tą daugiau nei kaip istorinius akibrokštus ar laikinus socialinio gyvenimo nepatogumus. Pasak Clive’o Stapleso Lewiso, ekonomika ir sociologija merkantilinėje visuomenėje neretai pasitarnauja kaip disciplinos, kurios sėkmingai nukreipia žmogaus dėmesį nuo pačių svarbiausių jo egzistencijos klausimų, kokius skatina apmąstyti, tarkim, filosofija ir poezija. Suprantu ironišką recenzentės požiūrį į „dvasios plastėjimus“, veikiausiai tai suvokiama kaip perdėtas žmogaus sentimentalumas bei ironijos jausmo trūkumas. Tačiau žmogiškojo laiko ir erdvės, jo būties prasmės ir amžinybės sąvokos literatūroje yra centrinės, nejudinamos; visos kitos nuotaikos, emocijos, vertinimai sukasi paribiuose, pakraščiuose, centro periferijose.
Ar šiuo atveju Z. Čepaitės romanas „Paveikslas“ – įcentrintas, išlaikantis vertybinių orientacijų status quo, ar taikantis į gyvenimo reikšmių periferiją? Klausimas kyla todėl, kad kūrinyje kaip centrinė pasakojimo figūra iškyla Stebuklingojo Kristaus paveikslo istorija, – kodėl pasirinktas šis paveikslas, o ne kuris nors kitas? Ką tuo norima pasakyti? Pasidalyti slėpiniais ar atvirkščiai – juos demaskuoti (sovietmečiu buvo populiaru sakyti – разоблачать)?.. Žinant, kad Z. Čepaitė – realistė, o ne mistikė, ieškoti atsakymo į šį klausimą – intriguojantis reikalas.
Romano pasakojimas apima nemažą laiko atkarpą – pirmoji dalis skirta pirmųjų Nepriklausomybės metų aktualijoms, antrojoje veiksmas vyksta jau globalioje Lietuvoje, pagrindinei veikėjai Gemai vis grįžtant mintimis į sovietmetį (tai reikalinga tam, kad būtų išpainiota viena praeities istorija, susijusi su Gemos šeima, na, ir siekiant atskleisti jautrios kaimo paauglės išgyvenimus). Romano intriga lyg ir detektyvinė – ir toji Gemos šeimos istorija, ir Stebuklingojo Kristaus paveikslo klastotė, susijusi su sovietmečio „žvaigždės“, tapytojos Vaivydienės pavarde (tai ji darė šio paveikslo kopiją), ir Gemos mylimojo Huberto žūtis (jis išsiaiškino, kad paveikslas suklastotas, todėl ir buvo nužudytas), ir Gemos sesers Ramunės, meno mecenatės, pasamdyta galerijos vadovė menotyrininkė Marija, susijusi su šešėline prekyba meno dirbiniais...
Tačiau vadinti romaną detektyviniu būtų netikslu, nes jame nėra svarbiausių šio žanro dalykų, – visų pirma, seklio, kuris ne tik kuria atomazgą ir kulminaciją, bet ir figūruoja kūrinyje kaip antrasis autoriaus „aš“ (komisarą Megrė jo kūrėjas Georgesÿas Simenonas yra įvardijęs „žmonių likimų taisytoju“, o Aghatos Christi veikėja mis Marpl vienoje istorijoje apibūdinama kaip Nemezidė). Trūkinėjanti, su šalutinėmis pasakojimo linijomis persipinanti fabula būtų visai pateisinama, jei tos linijos turėtų tikslą, tačiau romane labai daug medžiagos, kuri detektyviniam pasakojimui visai nereikalinga. Kita vertus, jei Z. Čepaitės „Paveikslas“ būtų kriminalinis romanas, kurio žanrinės ypatybės yra kiek kitokios nei detektyvo, jame ieškotume ne tiek psichologinio seklio paveikslo, kiek teatrališko nusikaltimo demonstravimo, piktadarybės egzotikos ir veiksmo neįprastumo (tokie yra, pavyzdžiui, norvego Jo Nesbø kriminaliniai romanai). Tačiau abu šie žanriniai variantai „Paveikslui“ nebūdingi (dėl to kiek apmaudu – norėjosi, kad autorė išsiskleistų naujame amplua).
Toji „detektyvinė intriga“, paminėta anotacijoje, sugalvota, matyt, ne kam kitam, tik pavedžioti skaitytoją už nosies: perskaitęs dalį romano jau puikiausiai nuvoki, kad viskas jame yra „kaip ir visada“. Kitaip tariant, centre yra tai, kas autorei geriausiai pažįstama, išbandyta – moters istorija. O be ko neapsieisi vaizduodamas moters istoriją? Aišku, be moters psichologijos. Skaitant „Paveikslą“, apėmė déjà vu jausmas: Gema – it pirmosios Z. Čepaitės apysakos „Sekmą skausmą“ (1990) veikėjos Elės dvynė. Tokia pat naivi, pilka, tyli, užguita, svyruojanti kaip karklas – kur lenksi, ten nulinks: „<...>kito būdo įrodyti draugystę nei nuolankus atsidavimas Gema nežinojo“ (p. 29); „<...>bemaž liguistas <...> jautrumas“ (p. 45); „<...>gyveno taip, tarsi jos nebūtų“ (p. 67).
Žinoma, tokios pilkos moterys be įsikišimo iš šalies nesuvoktų nei savo tapatybės, nei turėtų saviraiškos poreikį, nei apskritai kuo nors pasižymėtų. Todėl joms sukuriamos jų „antrosios pusės“ – stiprios, aistringos, veiklios, netgi brutalios moterys (Gemos „antroji pusė“ – privilegijuotoje sovietmečio dailininkų šeimoje užaugusi išlepinta ir ištvirkinta gražuolė Vaiva). Taip gimsta toks dvilypis veikėjas – vienas dviejuose. Vieno pilkumas kompensuojamas perdėtu kito ryškumu, netgi rėksmingumu. Todėl vargu ar verta ieškoti charakterių susikirtimo, prieštarų, kurios turėtų neišvengiamai kilti dėl, tarkim, kitokių vertybių ar požiūrio į gyvenimą, pagaliau dėl politinių ar religinių pažiūrų skirtumų. Gemos nuolankumas, dažnai pabrėžiamas romane, labiau kyla iš jos anemiškos prigimties nei iš religingumo, o Vaivos hedonizmas tiek sutirštintas, kad imi juo nebetikėti.
Taip pat neįtikina Huberto ir Gemos meilė – ji atrodo kaip nereikšmingas nuotykis, Hubertui atsitikęs iš nuobodulio, o Gemai – tiesiog iš inercijos. Kai gyveni taip, lyg tavęs nebūtų, koks skirtumas, su kuo tau miegoti. Kita vertus, ko tikėtis iš atsitiktinės pažinties pasaulyje, kuriame, pasak S. Daugirdaitės, „<...> prekė yra viskas: meilė, tėvynė, feminizmas, menas“. Vis dėlto kai kurie romano epizodai yra gana įtikinami. Tarkim, visiškai įtikina Sausio 13-osios įvykių drastiškas vaizdavimas – egoistiškas ir chamiškas specligoninėj siautėjančios Vaivos, slaugančios merdinčią motiną, elgesys, kai ji pasipiktina ten vežamais sužeistaisiais („O čia ne įvykio vieta?! <...> Kad mano mama miršta – niekis!“, p. 10). Z. Čepaitei netrūksta sarkazmo vaizduojant privilegijuotosios kastos gyvenimą, nesvarbu, menininkai tai ar funkcionieriai (įspūdingas epizodas, kur Vaivydienė it koks Saturnas tapydama ryja dažus). Z. Čepaitė – sarkazmo meistrė, to nepaneigsi.
Tačiau sarkazmas – kartus prieskonis. Jis padeda išlikti blaiviam ir negailestingam merkantilinėje tikrovėje, galbūt netgi savotiškai apsaugo asmenį nuo dvasinės erozijos. Tačiau jeigu kalbėtume apie kitokią tikrovę?.. Ar sarkazmas ir čia gali pasitarnauti kaip aštrus skalpelis, atveriantis gilesnius žmogaus egzistencijos klodus?
Labiausiai nustebinęs dalykas šiame romane – stebuklo tema. Galbūt ne veltui pasirinkta vadinamoji detektyvinė intriga su Stebuklingojo Kristaus paveikslo dingimu, atsiradimu, suklastojimu – taip tarsi klausiama apie paties stebuklo kaip kitos realybės tikrumą. Leidžiama numanyti, kad ir šią tikrovę galima suklastoti, galima ją pirkti ir parduoti, o gal net savotiškai nurašyti kaip dėmesio nevertą objektą (Vaivydienė, padariusi Stebuklingojo Kristaus paveikslo kopiją, pareiškia: „Tapybos ten neradau <...>; kaip meno kūrinys tai tuščia vieta, absoliutus nulis“, p. 94). Bet ar galima slėpinį traktuoti kaip „meno kūrinį“ remiantis siaurais empiriniais ar profesionaliais dailėtyros vertinimais? (paveikslas nutapytas pagal šventosios Faustinos Kowalskos regėjimus – čia svarbus žodis pagal, liudijantis, kad paveikslas yra tik mažytis, kuklus didelio slėpinio perdavimas).
Autorė, pasitelkdama savo pamėgtą metodą – sarkazmą, rašo apie Sitkūnų stebuklą (stebuklingą gydomąjį vandenį), apie inspirometrą, kuriuo matuojamas dvasios negatyvumas, apie Rožinio draugiją, stebuklingas dulkes nuo paveikslo, kurios irgi neva gydo, ir panašius reiškinius, tačiau vargu ar jie verti didesnio dėmesio, juk tai tik merkantilinės tikrovės dalis, kitaip tariant, tiesiog verslas, turintis savo reklamą bei tikslus, susijęs su laiko madomis ir tendencijomis.
C. S. Lewisas rašė: „Žodį „stebuklas“ aš vartoju, turėdamas galvoje antgamtinės jėgos įsikišimą į gamtą. Jei be gamtos neegzistuoja daugiau nieko, ką galėtume pavadinti antgamtiniu, negali būti jokių stebuklų“ (C. S. Lewis, „Stebuklai“, 2007). Šiuo požiūriu autorei iškyla sunki užduotis: reikia keisti išbandytą metodą, nes sarkazmas, rašant apie slėpinį, o ne apie „stebuklų“ verslą, kaip metodas paprasčiausiai netinka. Ar autorei pavyko bent kiek priartėti prie to, kas vadinama antgamtės nuojauta?
Tuo tenka suabejoti. Panašu, kad kultūrinių potyrių Rytų Europoje ieškantis britas Hubertas, teigiantis, kad „revoliuciniai judėjimai yra ne tiek ekonominės, kiek religinės prigimties“, kad juos sieja „egzaltuoto tikėjimo ir maištingumo“ ryšys (p. 46), yra tas, kuriam autorė norėtų pritarti. Taigi kaip pasakotojos motto stebuklų bei religijos tema galima suvokti šią citatą: „Varguolius suvienyti pajėgia tik religija, <...> tik tikėjimas, kuriantis rojaus žemėje vaizdinius, pažadina troškulį siekti neįmanomo ir išlaisvina iš devynis kartus matuoti ir vieną kartą kirpti raginančio racionalumo“ (p. 47). Abejoju, kad sveikos nuovokos žmogus patikėtų tokiu teiginiu, nes juk istorija pateikia daug visiškai kitokių varguolių suvienijimo pavyzdžių. O į autorės iškeltą klausimą „Kodėl žmonės staiga ima kažkuo tikėti, kodėl masiškai tampa akli ir kurti bet kam, išskyrus vieną tiesą ir vienatinį tos tiesos skelbėją?“ (p. 95) geriausiai atsakyti galėtų politinių rinkiminių kampanijų organizatoriai.
Mįslingiausia citata liko pabaigai. Štai ji: „Iš tiesų stebuklai egzistuoja, tačiau jie neįvyksta, nes įvykęs stebuklas daugeliui yra nepakeliamai sunki našta“ (p. 179). Kaip tai suprasti? Kaip anekdotą? („Jeigu Dievas yra visagalis, tai tegu sukuria akmenį, kurio pats nepakeltų“.) Regis, kad čia bandoma išsisukti iš situacijos, nes pasakotojos empiriniai tyrimo metodai nepajėgė užfiksuoti jokių stebuklų ir slėpinių (Lenino nykštys, nužudęs Lipmaną – tiesiog atsitiktinumas). Paskutinis sakinys tik patvirtina nuojautą, kad žurnalistinis stebuklų tyrimas neišdegė. „Visa, kas kadaise buvo judru, nenuspėjama, gaivališka, jau spėjo įgauti kryptį ir eigą, pamažu kietėjo, stingo it betonas, supilstytas į iš anksto paruoštas formas. Stebuklams nebeliko vietos“ (p. 331). O kaipgi liks, jeigu jų „Paveiksle“ ir nebuvo?

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)