Łukaszas Jaroszas (g. 1978) – lenkų poetas, muzikantas. Daugelio Lenkijos nacionalinių poezijos konkursų nugalėtojas. Jo debiutinė eilėraščių knyga „Soma“ (2006) laimėjo W. Gombrowicziaus jaunųjų autorių konkursą. 2015 m. dalyvavo „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. Eilėraščiai išversti į kroatų, anglų, italų, vokiečių ir lietuvių kalbas. Gyvena Żurados kaime šalia Olkuszo. Dirba vietos mokykloje lenkų kalbos mokytoju.

                                                                                                                                                                           VERTĖJAS

 

Iš lenkų k. vertė Tadas Žvirinskis

 

 

Senasis tikėjimas

 

Plazdėjo vainikų juostos, kažkas sukuždėjo,
kad žmogus nenusisekė Dievui. Vairuodamas
vėl pamiršau apie sielą, sapne juoktasi
iš manęs. Iš to, kaip pjaunu duoną, laikau peilį.

 

Pabudęs ilgai gulėjau atmerktomis akimis,
kad apsiprasčiau su tamsa. Nuskambėjo pirmieji varpai.
Siautulingai, kvailai ir išdidžiai. Dievui nenusisekė mirtis.

 

 

Sugrįžimas

 

Atvykau čia keletui dienų.
Tik po keleto dienų tampu savas.
Anas štai rūgsta purvinuose pataluose,
šitas gi vis kišasi monetas į burną,
spaudo pagalbos iškvietimo skambutį.

 

Jei kalbėtume apie mirtį, visi čia debiutuojame;
prisimerkėlis šaukia: „Noriu karste gulėti
ant pilvo!“ Vaikio mergina išeidama
vonioje iš visų jėgų negrabiai šveičiasi rankas.
Koridoriuje, toje pačioje perspektyvoje – žvaigždė
ir luošys su chalatu. Šlepsi ramus, mintimis nutolęs.
Sumuštas savo paties vaikų.

 

 

Pasirodymas*

 

Paskutinė nužudyta šio rudens musė. Cigaretė
suklijuota seilėmis. Išėjau, nutviekstas rampos šviesų,
nesantis, netikras. Pusiau miręs,
nes ne visada gyvenu savo gyvenimą.
O juk kadaise jis glaudėsi prie manęs.

 

Glaudėsi, man besikraustant
iš tėvų namų, degant senai sofai,
blykčiojant veidrodėliui sudaužytame peizaže.
Už ligoninės širmos pirmąkart laikant
dar bevardę dviejų dienų amžiaus dukrelę,
saugantis, kad jos netyčia nepaleisčiau iš rankų,
vedant už parankės tėvą pro operacinę,
laikant delne jo aštrią alkūnę.

 

-------------

* Autorius teigia pats nežinąs, ką konkrečiai reiškia jo eilėraščio pavadinimas „Przekład“. Artimiausia vertimo reikšmė yra „vertimas“, tačiau autoriaus ir vertėjo susitarimu panaudotas vertimo variantas yra „pasirodymas“.

 

 

Trys karaliai

 

Sūpynės, vaikų darželio karuselė,
per tyli užmigti naktis. Nuogi maumedžiai,
virš jų kaip girnos įsuktas dangus,
malantis tamsą, gyvųjų ir mirusiųjų kaulus.

 

Žemiau – šventi miegančios dukros plaukai,
Šventa seilė, tįstanti iš šventų jos lūpų. Šventi žlugimas, skurdas,
pompastika ir tyla. Joje girdžiu, kaip žmona
užlipa laiptais. Norėdama patekti į namus
suka raktą, krapštosi prie spynos,
nenumanydama, kad durys yra atrakintos.

 

 

Nematomas

 

Virš miško nekyla saulė, šviečia man einant
šalia ganyklos, kur supuvo mediniai stulpeliai.
Paukštis neperbraukė vaizdo, praskrido virš
peties, nebodamas mano nuomonės. Laužas
liepsnoja, nemirga po obelimi, ant kurios
kabo tuščia lesykla, jos turinį išlesė zylės.
Dievas žiūri, bet iš kur? Iš už debesies, medžio,
iš po akmens? Akimi voverės, prabėgančios
prieš dviratį, akimi kaimyno,
apšildančio cisternos variklį.

 

O dabar pažvelk į tai iš viršaus. Iš dar aukščiau.

 

 

Begalinis pasakojimas

 

Pasauli mažutėlis. Slėgė mane
storas sniegas, ore žuvo paukštis,
paikai klausiau Dievo, kas bus toliau,
baugino atkakliai plakanti mano širdis.

 

Pasauli mažutėlis. Bėgau sapnuose. Miegojau
šalia nusižudžiusio žmogaus.
Grįžau autobusu, už lango nyko snieguoti kalnai.
Užmigau, užsiklojęs „panterka“*.

 

Pasauli mažutėlis. Gąsdino mano paties kvėpavimas,
klausiau, kas dar gali atsitikti. Budino nauji
keleiviai. Kažkas atsisėdo už manęs, išsidrėbė
ant sėdynės, ir jutau jo kietą kelį, įremtą į nugarą.

 

-------------

* Kareiviška striukė.

 

 

Versta iš:
Łukasz Jarosz. KARDONIA I FABER.
Wroclaw: Biuro literackie, 2015

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 3 (kovas)