Vytautė Žilinskaitė. NE TAS DRUGYS. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 240 p.

 

Sena aksioma tvirtina: juokas – dalykas rimtas. Tačiau humoro, kaip literatūros rūšies, statusas nėra aukštas. Ir į humoristus, ir į jų kūrinius nuo seno žiūrima skeptiškai: beveik neatsiranda literatūros kritikų, gvildenančių mūsų humorą, jo stilistiką, humoristiniai kūriniai menkai teaptariami – net Nacionaline premija apdovanoto Juozo Erlicko kūryba nėra sulaukusi monografijos, tačiau šis autorius ir be kritikų nuopelnų yra labai gerai žinomas.
Mūsų humoristikos karalienei Vytautei Žilinskaitei dėmesio irgi pritrūko – jos satyros ir humoreskos beveik nėra specialistų tyrinėtos, nors jos kūrybą vaikams yra analizavęs ne vienas literatūrologas, o jaunieji skaitytojai rašytoją karūnavo pačių daryta karūna. Į literatūros vakarus ji niekada nesiveržė, nors – nereikia abejoti – jos kūrybos gerbėjai dėl to apmaudavo, sporto pasiekimais (V. Žilinskaitė buvo Lietuvos moterų tinklinio rinktinės narė) rašytoja taip pat nesigyrė, o tai, kad žaidžia šachmatais (šiam pomėgiui nė dienos negali atsispirti), net linkusi slėpti – juk tai vos ne priklausomybė, suryjanti didžiąją dalį kūrybai skirto laiko.
Kai pasirodė naujausia rašytojos knyga – satyrinis romanas „Ne tas drugys“, ėmė rusenti viltis, kad situacija iš esmės pasikeis. Deja... Nei lauktų knygos sutiktuvių Rašytojų klube, nei taip nūn paplitusių palydėtuvių į knygų muges, knygynus, bibliotekas ar skaitytojų rankas nebuvo. Pasirodė trumpa recenzija, paskelbtas vienas interviu. Knyga greitai dingo iš knygynų, vadinasi, ji turi savo skaitytoją. Kodėl tada neturi savo kritiko? Gal baugina? Antraštiniame jos lape skelbiama, kad „nenorminės, neteiktinos ir netaisyklingos formos kūrinyje vartojamos kaip autorės stilistinės priemonės“, o tokios strategijos reikalauja konceptualios, nepaviršutiniškos kritikos.
Rašytoją kalbinusiam lituanistui Sauliui Vasiliauskui, irgi žmogui, ji santūriai prisipažino: „<...> stilistas reikalavo visur, net ir dialoguose, nenorminius žodžius išskirti kursyvu ar kabutėmis. Su dauguma jo pataisymų, suardančių mano stilių, žodžių sąsajas, ritmiką, ir šiaip nebūtinų, sutikti negalėjau, todėl tekstas atsidūrė kito stilisto, tai yra stilistės rankose. Ši buvo kur kas subtilesnė ir įžvalgesnė, ačiū jai“ (pokalbis „Bernardinai.lt“ svetainėje). Tai štai kur šuo pakastas! Tai, kas, regis, yra akivaizdybė, redaktoriams, pasirodo, buvo didžiausias kliuvinys. Tad knyga sunkiai skynėsi kelią į spaustuvę. O juk V. Žilinskaitės kalba visada pasižymėjo reta mūsų literatūros meistrų savybe – taupumu ir talpumu. Ne veltui knygą recenzavusi Renata Šerelytė konstatavo, kad skaitant romaną susidaro įspūdis, lyg „jame nebūtų nereikalingų žodžių“. V. Žilinskaitė – stiliaus virtuozė. Tai puikiai iliustruoja ne tik klasika tapusi plunksnos brolių stiliaus parodija „Seku seku pasaką“, bet ir dar anksčiau spausdintos taiklios humoreskos „Kaip rašyti nūdienį romaną“, „Kaip rašyti kelionių įspūdžius“, kuriose rašytoja šaiposi (ne tik šaiposi – pliekte pliekia) nusibodusias klišes, daugžodžiavimą ir tik sumaištį skaitytojų galvose sukeliantį įmantravimą. Ką jau kalbėti apie autoironiškuosius „Rankraščius“ ar tobulą „Egzamino“ tekstą, kurio veikėjas, „jaunas, bet jau gerokai plunksna paplušėjęs kritikas“, priimtas į tikrų kritikų gretas, kaip žirnius beria būsimų recenzijų citatas. Jis nesutrinka išgirdęs net „klastingiausią“ klausimą – trafaretinės frazės kruopščiai parengtos: jei kūrinio autorius žinomas, bet jo tekstas prastas, suskubs skelbti, jog, „nepaisant vieno kito meninio nesklandumo, kūrinys paperka nepretenzingumu, nepalaužiamu tikėjimu gėrio pergale ir tvirta autoriaus pozicija“ (iš V. Žilinskaitės knygos „Vaiduokliai“, 1991). Jei mūsų literatūros lankose netikėtai tarsi iš niekur atsirastų koks talentas, jo kūrybą egzaminuojamasis pasiruošęs pasitikti atvirkštiniu verdiktu: „<...> nepaisant vieno kito meninio privalumo, kūrinys stokoja tvirtesnės pozicijos ir aiškesnio tikėjimo gėrio pergale.“
Nei pridėsi, nei atimsi – tikslus anuometinės kritikos vaizdelis. Buvo graudžiai juokingas tada, toks yra ir dabar, nes padėtis kritikos baruose nedaug tepakito net po didžiųjų visuomeninio gyvenimo pervartų. Kalbą darkyti galima ne tik bjauražodžiais, bet ir bjauraklišėmis. Todėl labai svarbi minėtame interviu išsakyta rašytojos nuostata: „Pasitikiu skaitytoju, viliuosi, kad jis pasidygės kalbos darkymu ir net bus reiklesnis pats sau.“
Mūsų humoro klasikė V. Žilinskaitė yra be galo dėmesinga žodžiui. Ji nepasikliauja atmintimi ir sukaupta patirtimi – tiksliausio, taikliausio žodžio nuolat ieško žodynuose: „Nemaža laiko atima tokie pasižodinėjimai, o jų pasaulėvaizdžiai užgožia mano tekstovaizdį, išmuša iš kūrybinių vėžių...“ Nenuostabu, kad ir pati yra sukūrusi daug žodžių. Tik gaila, kad vos keturi jų (pasižodinėjimas, prichvatizacija, sustabarėjėlis,-ė, tekstovaizdis) įtraukti į jau kelerius metus kaupiamą „Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną“ (LKND). Naujažodžių rašytoja kaip perlų yra pabarsčiusi kur kas daugiau, ne tik naujausiame savo kūrinyje. Žilinskaitžodžių galima aptikti ir knygose vaikams, ir suaugusiems. Niekada jos kūrinių kalba neužkliūdavo redaktoriams, išvengdavo jų raudono brūkšnio net špargalkė, naujausioje knygoje rašytojos pakeista į špargutę (p. 93), o špižinis puodas, „Tiputapės“ palėpės kalėjimas ir slėptuvė, nebuvo keičiamas į ketaus puodą. Kas gi nutiko rengiant spaudai satyrinį romaną „Ne tas drugys“? Kodėl daugybė žodžių apkabinta kabutėmis? Kodėl redaktoriai nepanoro jų paleisti, parodyti tokį patį pasitikėjimą skaitytoju, kokį jaučia rašytoja? Ar stilistų keitimas neliudija kai kurių bendrų redagavimo nuostatų trūkumo?
„Ne tas drugys“ turi detektyvo bruožų, tad nesunku knygos redaktorius, rūsčiuosius kalbos tvarkdarius, įsivaizduoti kaip du policininkus – gerąjį (jo dėka knyga pasiekė skaitytoją) ir blogąjį (tai jo, nesupratusio teksto stilistikos, teko atsisakyti). Kadangi kiekvienas atidesnis skaitytojas yra ir šioks toks detektyvas, tai su tokiais asociatyviai išnirusiais redaktoriais knieti padiskutuoti. Abu jie, be abejo, išmano savo darbą. Abu turi savų argumentų. Abu suvokia, kad kūrinio laikas – pertvarkos metas, kai sudaiktėjusių miesčionių leksikoje dar buvo dabar retai beišgirstamų barbarizmų (pisateliai, firankos, fužerkos), kurie senokai užleido vietą kitiems, anot rašytojos, bjauražodžiams. Taip seniai užleido, kad jau užaugo karta, nesuprantanti, kas yra tie pisateliai, juolab firankos ar fužerkos. Ta naujoji karta be vargo supras bjauražodžius seksapilį, barakudą – jie irgi vartojami kūrinyje. Tokiems skaitytojams gal net reikėtų pateikti senųjų bjauražodžių reikšmes, o vyresniems pravartus būtų naujųjų bjauražodžių aiškinimas. Matau, kad abu redaktoriai susižvalgo ir purto galvas. Gerasis maloniai paaiškina, kad autoriaus tekstas turi būti sterilus kaip operacinė, o veikėjų kalboje – ką jau padarysi – įmanu leisti ir visokių žargonizmų, barbarizmų ir kitokių izmų, bet – šiukštu – tik rašomų kabutėse. O kad būtų aiškiau, tęsti pokalbio kviečia ne kur kitur, o į jau minėtą operacinę, kurioje, pasirodo, vyksta knygų operavimas, t. y. redagavimas.
Kaip atrodo knygos operacinė? Žodynų tomai, knygų lentynos, rašomasis stalas, rankraščių lapai, žirklės, keli pieštukai, peilis popieriui pjaustyti, atmintukų krūvelė ir kompiuteris. Pats laikas pasiteirauti, kodėl romano pagrindinis veikėjas novelistas Donaldas, išvydęs savo knygą, pasigenda ne priešantraštinio lapo? Kodėl jo klausimas skamba taip: „Bet... kur prieštitulinis lapas, tas, kuriame autorius įrašo palinkėjimus ir autografą?“ Juk turime savus terminus... Piktasis redaktorius sužaibuoja, o gerasis kantriai porina, kad tokią sąvoką leidžia „Tarptautinių žodžių žodynas“ (TŽŽ). Neketinu lengvai pasiduoti, nes TŽŽ leidžia vartoti ir inkognito. Tai kodėl knygoje šis žodis surakintas kabučių, lyg būtų koks nusikaltėlis? Ir baksteliu pieštuko galu į 16 puslapį: „Trokšta pabūti „inkognito“. Prašom.“ Abu redaktoriai įbeda akis į nurodytą vietą ir išsigindami purto galvas – korektūros klaida, nieko tokio, juk visi supranta...
Tenka trauktis, bet podraug paklauskime dar kai ko: kodėl Donaldo draugas badologas (puikus naujažodis, kuris taip ir prašosi priimamas į LKND) su savo ištikimaisiais sekėjais plaka kogelmogelį (p. 22, 23), jei visi nuo vaikystės žinome tik gogelmogelį? Redaktoriai suglumę susižvalgo, pasitaria ir gerasis atsisukęs sako: taip, reikėjo keisti į kiaušinių trintinį. Ne, – prieštarauju kaip įmanydama, – tegul geriau lieka kogelmogelis negu kiaušinių trintinis, šitoks pavadinimas nė iš tolo neprimena vaikystės deserto.
Bandau apeliuoti į abiejų jausmus, tad teiraujuosi, ar gražu, jei tas pats bjauražodis vienoj eilutėj kabučių surakintas, o kitoj visai nuo grandinės nutrūkęs? Negi manoma, kad skaitytojai tokie nenuovokūs, kad nesupras žodžio kaip stiliaus priemonės? Ir atverčiu romano užuomazgą, kurioje pradedantis rašytojas inžinierius Grigas tvirtina: „Neįsivaizduoji, kokia savijauta nešant taip pripaškudintą...“ Novelistas irgi neieško žodžio kišenėje (žodyne): „O man nusispjauti! – nukerta Donaldas ir, atmetęs bet kokį etiketą, stojasi, idant stotųsi ir nešdintųsi įsibrovėlis, pats „supaškudinęs“ jam gerą nuotaiką ir visą likusią dieną.“ Šįsyk abu redaktoriai primena, kad veikėjo tiesioginėje kalboje galima neteiktinus žodžius toleruoti, bet autoriaus tekste – nieku gyvu. Prieštaravimo, kad kabutės suteikia tekstui perkeltinę prasmę, o šiuo atveju tai būtų absurdiška, abu tarsi negirdi. Mano klausimas, ar nebuvo galima ieškoti kito kelio, gal visur tokius atvejus spausdinti kursyvu ar visame tekste rašyti neišskiriant, bet knygos pabaigoje pateikti kokį šmaikštų žodynėlį, lieka be atsako.
Vis tiek nepasiduodu ir smalsauju, kodėl tada, kai Donaldas dairosi Ainės virtuvėje ir mintyse ją lygina su savąja, visuose žodynuose kryželiu paženklintas žodis tekste, ne tiesioginėje kalboje, laigo laisvas: „Net ir virtuvė atsinaujinusi: patogūs šviestuvai, šiuolaikinė viryklė, keraminių plytelių sienos, parketlenčių grindys... tai ne jo nudrapalinta virtuviūkštė“ (p. 199). Pašnekovai neramiai pasimuisto, pasilenkia prie knygos ir ima ieškoti nuo kabučių įkalinimo pasprukusio barbarizmo. Tada klausiu, kodėl Galindos kalboje paliktas tikrinis daiktavardis: „Tai bardakas, Šaraškino kontora, aš ją demaskuosiu iki siūlo galo, tik nepradėkit be manęs!..“ (p. 75). Juk vyresnio amžiaus skaitytojams žinoma, kad tai iš rusų kalbos atėjęs frazeologizmas (grožinėje literatūroje jį vartojo Aleksandras Solženicynas), siejamas su nusikaltėlių pasaulyje žinomu žargonu ir nežymintis jokio konkretaus asmens. Blogasis redaktorius rūsčiai papriekaištauja, kad tik nusikaltėliai ir žino apie nusikaltėlių leksikoną, reikia gyventi dorai. Dėl doros nesiginčiju, bet bandau atkreipti dėmesį, kad kūrinys vaizduoja laikus, kai gatvėse dar galima buvo pamatyti pūstašonę volgą „su geležiniu briedžiu ant gremėzdiško kapoto“, kai rašytojai savo kūrinius kaldavo rašomosiomis mašinėlėmis. Atverčiu 85 puslapį ir bandau paaiškinti, kad tada, kai novelistas iš aktyvistės Galindos gauna kompromituojančias nuotraukas, jis turėtų prašyti negatyvų, bet jo galvoje kažkodėl šmėkšteli neramus klausimas: „O skaidrės?“ Redaktoriai nusikvatoja: ko čia kabinėtis, jei „nesiryžta paklausti“!.. Vadinasi, nieko ir nepasakė...
Bandau pokalbį pasukti kita vaga. Kodėl aprašant interjerą kavinės, kurioje minimos novelisto bičiulio Skirmanto ketvirtinės, kabutės surakino vieną žodį: „Kur mesi akį – atributai iš jaujų, gryčių, tvartų, svirnų: vežimo ratas, įskilusi gelda, naginė, milžiniškas medinis samtis, piesta, „liktarna“ ir, žinoma, pasagos – nudilusios, išsiklaipiusios, surūdijusios“ (p. 90). Kaip redaktoriai elgtųsi, jei autorinėje kalboje prireiktų pasitelkti gerai visiems žinomą frazeologizmą kaimo liktarna? Bene pati tokia ir būsi? – sujunka abu kalbos tvarkytojai, ir nebedrįstu kalbėti apie visokius kitus neapsižiūrėjimus tekste: puikiai suprantu, kad korektūros klaidų istorija gimė kartu su raštija. Knieti sužinoti svarbesnius dalykus – kodėl nebuvo redaguota teksto vieta, kuri tikrai to prašėsi: „Reikėtų tiesiu taikymu žengti pro duris, bet vardan dialogų tenka pažemintą kūno dalį kuo oriau perkelti ant fotelio...“ Juk VLKK aiškiai liepia... Tada man užsimenama, kad yra ir kitokių nuomonių šiuo klausimu, į viską reikia žiūrėti demokratiškai... Neatlyžtu: juk visuotinai pripažinta, kad išsireikšti – neteiktinas vertinys, bet įspraude „kaip išsireikštų pigių romanų autorius“ (p. 101) jis kažkodėl paliktas.
Tačiau matau, kad pašnekovus tokios kalbos nelabai domina, tai vėl keičiu temą, teiraujuosi, kokį skaitytoją, redaguodami tekstą, abu regėjo prieš akis. Tik ne tokį kaip tu, – pasigirsta atsakas. Bandau tikslinti ir klausiu, kodėl kabutės, turinčios pamokyti neišprusėlį, tvirtai įsikibusios į barbarizmus, bet nepateikiami nei lotyniškos sentencijos (p. 79), nei vokiškos frazės (p. 131) vertimai? Negi tikrai galvojama, kad skaitytojas, suprantantis antikos išmintį ir mokantis vokiškai, nesusigaudys gimtosios kalbos negeroves išvydęs?
Tikriausiai smagu buvo „Ne tą drugį“ redaguoti? – smalsauju. Abu pritardami linkčioja. Ar pastebėjote, neatlyžtu, kad ir romane V. Žilinskaitė žaidžia vardais? Pašnekovai šypteli. Drauge prisimename, jog kūriniuose vaikams veikia katinas Tinas, peliukė Liukė, žiurkė Niurkė... O romano veikėjų vardai turi svarbias reikšmes. Donaldas – pasaulio galiūnas, nors nesugeba prasmingai susitvarkyti nė savo bokštiško-lėkštiško pasaulėlio. Jo senas bičiulis Grigas, inžinierius, parašęs romaną ir vėliau atnešęs novelistui kažkokio niekdario subjaurotą „Ne tą drugį“, apdovanotas budriai budinčio vardu. Galinda – galinti, Mataušas (Matas) – Dievo dovana (iš tikrųjų šis kančios slegiamas veikėjas leidžia novelistui suvokti žodžio jėgą, ir tas pasijaučia vos ne išganytoju), Juntas – jaučiantis, tiksliai įvertinęs novelisto tuščiakalbystę, į tiputapus / deputatus kandidatuojantis Aleksandras Aleksandravičius – saugantis žmogų. Kaip matome iš vardo – dvigubai daugiau už kitus saugantis. Jį pristatanti būsimiems rinkėjams direktorė Adelė (kilmingoji) išrėžia: „Gerbiamas kandidatas pramušė papildomą etatą mūsų poliklinikai, todėl aš neabejoju, kad patekęs į Seimą pramuš mokyklai naują stogą, o gal ir langus.“ Įžvalgi ir tiksli agitkalbės parodija. Visi veikėjai savo vardus pateisina. Situacijos prispirtas novelistas nenori išsiduoti, tad pasivadina Eulalijum. Tokio vardo žodynuose nerasime, bet yra Eularijus – gražiakalbis, iškalbingas. Eulalijaus vardu rašytoja aiškiai pabrėžė ne veikėjo kalbėjimą, bet lalėjimą, beprasmį daugžodžiavimą. Eulalijus dar labiau paryškina novelisto egocentriškumą: jis ne kalba, o tuščiai ir be meilės mala žodžius, todėl ir tėra „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“ (1 Kor, 13, 1).
Galindos vadovaujamos organizacijos pavadinimas „Retoma“ – žodžio motera anagrama. Galinda – tikrai įsimenama romano veikėja. Ji labai panaši į tiputapę peliukę Liukę, kuri, įgijusi talkininkų, paiso tik savo interesų, nors prisiekinėjo visai palėpei, kad rūpinsis peliukais – baisuolių žvynių grobtinukais. Visi prisimenam, kad ir ne peliukių, o tikrų moterų-kovotojų tais jau tolstančiais dainuojančios revoliucijos laikais būta: jos žadėjo gulti ant geležinkelio bėgių ar susėsti autostrados viduryje, jei tik sužinotų, kad išvežami į sovietinę armiją mūsų jaunuoliai. Tuo metu V. Žilinskaitė sėdėjo prie rašomojo stalo ir, palinkusi prie nepakeliamai skaudžių liudijimų apie svetimoje kariuomenėje žuvusius kareivėlius, rašė knygą „Prašė neverkti“.
Mano pašnekovai supratingai linksi, tad priduriu, kad „Tiputapė“ – nepaprastai svarbi, įdomi, bet, deja, neteisingai kritikų apeita knyga, kuri turėtų būti leidžiama ir perleidžiama.
Kodėl ne visi „Ne to drugio“ žilinskaitžodžiai surašyti LKND? – dar papriekaištauju. Juk tokių yra ne vienas: memlenti, stambiaprozis, stambialiežuvis, šedevrininkas, šepšulys... Ir pati rašytoja, kalbėdama apie mūsų kalbos šventovę – „Lietuvių kalbos žodyną“ – akcentuoja žodžių įtraukimo į žodynus svarbą.
Iš lentynos ištraukiu XX LKŽ tomą. Atsiverčiame paskutinį tezauro žodį – žvužvangt. Gerasis redaktorius nustemba: „Ar matote, kad šiame žodyje dusyk pakartoti Vytautės Žilinskaitės inicialai? Tai tikriausiai ženklas, kad visi, kas dirba su knyga, raštu, turi įsijungti į talką LKND...“ Tegul taip ir bus – pritariame ir dar sutariame, kad svarbiausia ne tik laiku drauge nusijuokti ar bent nusišypsoti, bet ir rasti atsakymų į daugybę visiems rūpimų klausimų, pirmiausia dėl knygų redagavimo bendrųjų nuostatų, tada ir popierių pjaustantis peilis neatrodys grėsmingai, ir žirklės negrasins žvužvangt, o apskritas stalas, prie kurio neprošal dažniau susėsti rašytojams, redaktoriams, korektoriams, skaitytojams ir kalbininkams, juk nieko neturėtų bauginti.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12