tekstai.lt

Juozas Glinskis. Grasos namai (1971)

b_200_261_16777215_0___images_stories_file_grasos_namai.jpg3-jų dalių drama

 

VEIKĖJAI

Antanas Strazdas, kunigas, poetas

Ryla, buvęs vyskupijos archyvaras

Orlovskis, buvęs vyskupas

Marija Pikulienė, Strazdo sugyventinė

Marija, Rylos duktė

Pranciškus, Strazdo sūnus

Mališevskis, psichiatras

Klongevičius, vyskupas

Žaba, generalgubernatorius

Petraševskis, dvarininkas

Emalinavičius, dekanas

Cenzorius

Policininkas

Baltramiejus, vienuolis

Felicija, moterų vienuolyno vyresnioji

Marija, karčemos merga

Kazokas

Vienuoliai ir vienuolės, davatkos, baudžiauninkai, plėšikai, kazokai, maldininkai

 

Veiksmo vieta – vienuolynas. Laikas – XIX a. III-jo dešimtmečio pabaiga

 

PROLOGAS

 

MALIŠEVSKIS Jo šventenybei Rymo katalikų vyskupystės valdytojui (visiškai slaptai)

VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJOS KITATIKIŲ DVASIOS REIKALŲ DEPARTAMENTAS TURI GARBĘ JŪSŲ ŠVENTENYBEI PRANEŠTI, KAD JO DIDENYBĖ IMPERATORIUS IR VISOS RUSIJOS VALDOVAS, DIDŽIAI VERTINDAMAS JŪSŲ ŠVENTENYBĖS RŪPESTĮ, SAUGANT BAŽNYČIOS TARNŲ IŠTIKIMYBĘ VALDOVUI IR VIEŠPAČIUI, KAIPO PATIES DIEVO IŠRINKTAM VIRŠININKUI, PRITARIA JŪSŲ PASTANGOMS ĮSTEIGTI YPATINGO REŽIMO GRASOS NAMUS, Į KURIUOS BŪTŲ UŽDARYTI VISI TIE KREIVIEJI DVASININKAI IR VIENUOLIAI, KURIE, PAMIRŠĘ SAVO LUOMO IR PAŠAUKIMO UŽDĖTAS PAREIGAS, NERODO PAKLUSNUMO VYRESNYBEI, NESILAIKO DVASINIŲ KANONŲ ARBA SERGA SUSIMĄSTYMO, MANIJŲ IR KITOMIS AIŠKIOMIS AR NEAIŠKIOMIS PROTO LIGOMIS, TAIP PAT GARSĖJA KAIP IŠTVIRKĖLIAI IR KIRŠINANČIŲ DAINUŠKŲ KŪRĖJAI ARBA SUSIDEDA SU MAIŠTININKAIS, KAIP IR PLĖŠIKAIS, VIEŠAI ARBA SLAPČIA JUOS AUKŠTINA, VADINDAMI KANKINIAIS, O TIKRUOSIUS DIEVO IR VALSTYBĖS TARNUS ŽEMINA, JUOS VISAIP ŠMEIŽDAMI, IR TOKIU BŪDU SKATINA BJAURIAUSIĄ NEPAKLUSNUMĄ PILIEČIŲ TARPE IR KENKIA DIDŽIOSIOS IMPERIJOS GALYBEI IR JOS PILIEČIŲ GEROVEI; O TURI BŪTI LAIKOMI MINĖTIEJI DVASININKAI KAIPO PAVOJINGI NUSIKALTĖLIAI, GRIEŽČIAUSIAI MARINANT JŲ KŪNĄ IR DŪŠIĄ IKI TIKRO PASITAISYMO ARBA GYVOS GALVOS, IDANT BŪTŲ PAŽABOTAS KITATIKIŲ SAVIVALIAVIMAS, IŠTVIRKIMAS IR LAISVAMANYBĖ.

Iki koktumo aiški diagnozė. Kūrybos genijui neliko vietos. Ech, Mališevski, Mališevski... Kur ta palaimingoji gadynė, kai perversmai ir suirutės, intrigų, pinklių kasdieninė duona kūrybos troškulį malšino?.. Bala, bala, pridvokusi bala.

 

I DALIS

 

Vienuolyno vidus. Amžinosios lempelės apšviesti, maldų salėje plakasi vienuoliai. Tamsoje skendi trijų užrakintų celių durys, už kurių kali Orlovskis, Ryla ir Strazdas

Grasos valanda. Per maldų salę eina B a l t r a m i e j u s. Ant virvagalio, juosiančio abitą, kabo raktų ryšulys ir grandinės galas. Paėmęs lempelę, Baltramiejus leidžiasi prie celių. Jam įėjus į Orlovskio celę, pasigirsta maldavimai, riksmas ir smūgiai. Greta – Rylos celė. Pas Rylą vienuolis užtrunka gana ilgai. Girdėti vien stiprūs, reti smūgiai. Nubraukęs prakaitą, vienuolis persižegnoja ir lenda į Strazdo celę. Pasigirsta bildesys ir švokštimas. Vienuolis išsprunka apmaigytas, sunkiai alsuodamas. Užrakinęs duris ir patikrinęs užraktus, jis išslenka

Dar kiek laiko girdėti, kaip maldų salėje plakasi vienuoliai. Ateina M a r i j a, vienuolyno karčemos merga. Ji nešasi Baltramiejaus raktus ir lempelę. Krepšyje duona, lašiniai, degtinė ir buteliukas žolelių nuoviro. Marija atidaro O r l o v s k i o celę. Orlovskis sukniubęs prie gulto, panašaus į karstą. Jo skarmalai, prabangaus rūbo likučiai, vos uždengia kūną. Marija, suvilgiusi delną nuoviru, siekia Orlovskio nugaros. Orlovskis staigiai nuropoja į kampą, dreba, žegnojasi

ORLOVSKIS. Pana Marija? Pana Marija... Negali būti. Prieš, prieš... aš nežinau, prieš kiek metų... čia visi metai – viena tamsa, viena naktis... aš mačiau tavo gangrenuotas žaizdas... ten... ten... (Šliaužia prie Marijos, siekdamas basų jos kojų) Atleisk, atleisk bjauriausiam iš nusidėjėlių – jis nežinojo ką darąs. (Glosto Marijos kojas)

MARIJA. Škac, seni! Pasigūžk. Dievuli, kaip tave sudirbo tas kotas. Visa nugara – krešulys vienas. (Švelniai trina Orlovskio nugarą) Suvilgysim, žolelės karštį ištrauks, lakstysi vėl. O dabar – marš guolin! (Nuveda Orlovskį prie gulto, įbruka duonos gabalą, lašinių, įpila degtinės)

ORLOVSKIS (susiglobęs maistą). Pana Marija... pana Marija...

Marija atveria antrąją celę. R y l a stovi. Jis aklas. Rankos ir kojos surakintos. Ant nuogo kūno skylėtas abitas. Celė nevaloma. Marija paliečia atkištas Rylos rankas

RYLA. Dukra mano, sugrįžai... Iš ten, kur tavo tėvas greit nueis. Čia tokia ramybė. Kaip tenai. Tavo tėvas jau visiškai pasiruošęs... O tu sugrįžai. Kodėl sugrįžai?

MARIJA. Seneli, leisk patepti tavo žaizdas. Ir valgyt atnešiau.

RYLA. Kodėl sugrįžai? Kad pažadintum? Kad vėl atgaivintum tą siaubą, kurį gyvieji vadina gyvenimu? Išeik, dukra. Nedrumsk paskutinės senio valandos. (Atstumia Marijos rankas) Visi mes – mirtininkai. Ruoškimės paskutinei valandai, idant baimės bjaurastimi nesuterštume savo sielų. Išeik, dukra!

Marija atrakina trečiąją celę. S t r a z d a s stovi pasirengęs smogti. Jis vilki tramdomaisiais marškiniais, kurie taip suplyšę, kad nebeatitinka savo paskirties

MARIJA. Dėde Antanai, bene visai apžlibai? Nebepažįsti...

STRAZDAS. Marutė!.. Maniau – tas brisius Baltramiejus. Rupūžei antrą kailį nudirsiu! MARIJA (atiduodama krepšį). Anas knarkia. Visą kvortą supyliau.

STRAZDAS (gerdamas iš kvortos degtinę, dideliais kąsniais valgydamas duoną su lašiniais). Gardi smarvė! Žinai, Marut, nors tu ir smuklės merga, bet auksinę širdį turi. Be tavęs šitoj skylėj ir liežuvis pridžiūtų, ir dūšia sudvistų. O išlenki kvortelę, rodos, vėl sparneliai išdygo, rodos, purptelsi į eglės viršūnę, švilptelsi virš viso miško, – begarbini giesmele Viešpatį kūrėją, belinksmini mužikėlį. Ech, nušveitus porą desėtkų, Marut! Mudu dar taip sugiedotume...

Su pipirėliais,

su imbierėliais

gersime arielkėlę

su rožniais žolynėliais.

MARIJA. Tau, dėde Antanai, nereikia sakyt, kokios mes, karčemų mergos...

STRAZDAS. Visos bobos šventos. Per jų kančias žmogus į svietą ateina. O jūs – švenčiausios. Artimo patiekai gyvenat. Per jus ir ponai, bajorai, vyskupai ligi mužiko nusileidžia, ir mužikas ligi caro ir Viešpaties pakyla. Šventos jūs, Marut.

MARIJA. O apsieina visi be jokios mielaširdystės. Gera, kol patogi, jauna, gali visaip įtikti; o įsimes žilas plaukas ar piktą ligą pastversi, nuspirs kaip kiaurą naginę – nei tau vaikų, nei kitokios paguodos senatvėj. Lodyk šunis, nuo slenksčių ujama.

STRAZDAS. Te, Marut, užpilk votį. Žmogus ne iš linksmybės geria. Žmogui votį reikia užpilti... Manoji taip pat buvo Marija. Iš tų, magdalenų, kankinių. Iš rekručių. Žmonių apšlovinta, paleistuve apšaukta.

MARIJA. O kaip gyventi vargšei, kur dėtis? Paguoda tiek metų pražuvęs! Gal nė gyvo nebėr, maitvanagiai žydras akeles lesioja... Su mirusio kauleliais, iki grabui?.. Kai gyslose toks šėlas! Kai tokios ilgos naktys! Nelįsi kasnakt į prūdą...

STRAZDAS. Parsivedžiau rekrutę. Gerai buvo. Pranciškų sugyvenom. Neskyrė Viešpats... Išdarkė vanagai skvernuočiai strazdų lizdą... Kas žemelėj, kas valelėj, kas už grotų geležinių... Pranciškus, Pranciškus į širdį beldžia. Visas į tėvą buvo. Oi, nebaigs jis geruoju...

Marija susideda krepšį. Strazdas stipriai priglaudžia ją. Marijos akyse sužvilga ašaros. Nuo pečių slenka skepeta

STRAZDAS. Marut, rekrute mano mieliausioji...

Marija, švelniai atstūmusi Strazdą, ima krepšį, raktus, lempelę ir išeina. Strazdas godžiai geria degtinę, glausdamas skepetą. Pasirodo siluetas. Tai M a l i š e v s k i s, laikąs pakeltą lempelę

ORLOVSKIS (įsižiūrėjęs į lempelę, keliasi, iš glėbio krinta maistas). Pana Marija, pana Marija, kruvinasis cherubine mano... (Tiesia rankas) Aš tenorėjau paliesti tavo paslaptį, o tu...

Pasirodo Rylos dukters Marijos vizija

RYLA. Žemėj naktis. Žvaigždžių nėra. Migloj žabalinėja žmonės. Ko ieškai, dukra?

MARIJA. Tėveli, myliu aficierių. Palaiminimo atėjau.

RYLA. Tu atėjai iš ten, o tėvas dar vis čia...

MARIJA. Ir ten aš tebemyliu jį...

ORLOVSKIS (artindamasis). Marija, nedrįsk! Tavo skaistybė Viešpačiui paskirta. Prakeiktos motinos, atsižadėjusios vaikų, triskart prakeikti vaikai, nepaklusę motinos Bažnyčios valiai!

MARIJA. Tėveli!..

RYLA. Vienatvėj gimėme. Vienatvėj mirsim. Ir vargas tam, kas neišmoks vienatvės.

ORLOVSKIS (sėlindamas prie besitraukiančios Marijos). Marija, angele, palauk, dar nenueik, leisk pasakyti ir suprasi...

Rylos duktė Marija pranyksta

MALIŠEVSKIS (įsiliepsnojusios lempelės apšviestas). Saldi lėlytė, a? Nepaliesta, nesutepta, naujintelaitė. Su motinyte sukalbėta. Kapšelis raudonųjų. O tėveliai lėlėmis nesirūpina. Pažaisim? Tiesa, berniukai lėlėmis nemėgsta žaisti. Jie žaidžia kareivius. Bet jūs – ypatingas berniukas. Jūs – Dievo pateptas. Drąsiau, drąsiau...

ORLOVSKIS. Žaisti su lėle... Aš negaliu! (Pakėlęs ranką, žiūri į išskėstus pirštus) Rubinas! Jis iš tolo švyti.

MALIŠEVSKIS. Jūsų eminencija, rūmų sienos aklos ir kurčios. Niekas nepamatys. O jei nepamatys, vadinasi, nebuvo. Jūs drąsiai galit žaisti.

ORLOVSKIS. Aptukęs kūnas ir išbadėjusi lytis, skaistybės geismo paslaptis ir auksu siūtas pateptojo šarvas... O jeigu pamatys?

MALIŠEVSKIS. Ištikimiausias tarnas jūsų paslaugoms...

Baltramiejus atstumia krėslą agresyviems pamišėliams tramdyti ir sodina į jį Orlovskį

MALIŠEVSKIS. Kol žaisite, pasaugosim rubiną. Ir niekas nė nepagalvos...

ORLOVSKIS (sėdėdamas krėsle). Viešpatie, Viešpatie, tavo valiai atsiduodu... Išklausyk nelaimingojo maldos, nutildyk žalčio gundytojo balsą...

Baltramiejus uždaro krėslą, iš kurio kyšo Orlovskio galva. Mališevskis su lempele pranyksta

STRAZDAS (kreipdamasis į skepetą). Marute, kur mūsų Pranciškus?

Pasirodo Pikulienės vizija

PIKULIENĖ. Marija dar nepažino tamstos nuogumo, kunigėl.

STRAZDAS. Ir atėjo po mano stogu...

PIKULIENĖ. Tamstos prisimenat. Su Pikulio Adomu vinčiavojot. Prieš Dievą ir prieš žmones. Ligi grabui. O Adomą, paguodą mano, jau kada ponas į rekrutus atidavė, ir jokios gromatėlės. (Klaupiasi) Nedoros mintys apstojo, piktoji dvasia įsimetė – dusinte dusina, deginte degina, iš proto varo. Ir apsakyti nėra kaip. Kunigėl, tamstą, vis tamstą sapnuoju. Ir vis taip negražiai. Su plaukuočiausia uodega. Ir gaudau ją kaip apžavėta, o liežuviai ilgiausi mano šonus vainoja... kol paslika mirties pradedu šauktis. Išvaryk piktąją dvasią, kunigėl.

STRAZDAS. Berno tau reikia, Mare, ne kunigo.

PIKULIENĖ. Dievo, žmonių bijau, kunigėl. Kur dėsiuosi, rekrute, jau ir taip ištvirkėle apšaukta? Spjaudys visi, kol dar gyva, o po mirties velniai smaloje šutins.

STRAZDAS. Stokis, Marut, rekrute mano mieliausioji, ir pasilik po mano stogu ligi rytui. Juk ir Viešpaties Dievo prisakyta: nusivedęs už užkabos, paimsi krapylą, mano tarne žemiškasis, ir, juo pašventinęs apsėstąjį, išguisi šėtoną iš artimojo savo.

Pikulienė atsigula. Pasirodo keletas d a v a t k ų

DAVATKOS. Tegu liežuvis nupūva ir jeknos iškrinta, klebonėl, jei neteisybę sakom... Mūsų kunigėlis visas gauruotas. Ir šlaunys, ir nugara apžėlusios. O Pikulienė su uodega...

STRAZDAS.

Ėjo merga su viedreliais upėn vandenėlio

Ir parvirto slidžiam lede smarkiai ant šonelio,

Hei, bėda! Ką veiksiu,

Ant pamočios ką šauksiu?

DAVATKOS. Kaip Viešpatį aukščiausiąjį myliu... Pirty susiėjo, arielką iš vieno butelio maukė... O Pikulienė viks, viks, aplinkui sukaliojas, kunigėlio pašones kutendama...

STRAZDAS.

Apsidaužė sau šonienas, niksterėjo koją,

Įsigijo nabagėlė viečną nepakajų.

Hei, bėda! Ką veiksiu,

Ant pamočios ką šauksiu?

DAVATKOS. Kad užsižiebs kunigėlis! Kad pasišiauš vilna, klebonėl! Iššniaukštė saują tabokos, kadgi griebs tą raganą...

STRAZDAS.

Nesčėslyvi tau, mergele, tiko pritikimai:

Pasibaigė visi tanciūs, visi ir šokimai.

DAVATKOS. Sodoma, Sodoma! Pikulienė sužvengė, kunigėlį apžargom, lapatai, lapatai... Akis užsidengėm, klebonėl... O tiedu pro kaminą šmaukšt – tik siera pakvipo...

STRAZDAS.

O po smerčiui lopetomis ažuduos per šoną,

Sakydami: „Čia kavojam šimto metų paną.“

DAVATKOS. Peklon, peklon nusijodino! Tiesiai peklon! Pašventink, klebonėl, bjaurasties vietą! Pakūtą uždėk ant amžių amžinųjų! Pakūtos! Pakūtos!

STRAZDAS. Kalės... Lauk iš mano kiemo!

D a v a t k o s žviegdamos sprunka. Ateina M a l i š e v s k i s su lempele. Jis praveria pamišėlių krėslą ir, pakėlęs lempelę, apšviečia Orlovskio veidą, Orlovskis klausosi Strazdo ir Pikulienės dialogo pabaigos

PIKULIENĖ. Ateik, Antanėl, nebesulaukiu...

STRAZDAS. Palaimink, Viešpatie, įžengiančius į stoną moterystės. (Gula, apglėbdamas skepetą)

ORLOVSKIS. Giliausia žemės priežastis ir dieviškos maldos bejėgiškumas... (Pakildamas) Aš negaliu nežaisti! Rubiną imk, duok lėlę, tik greičiau!

MALIŠEVSKIS (traukdamasis). Drąsiau, pirmyn. Nepaliesta, nesutepta, naujintelaitė...

ORLOVSKIS (puola prie lempelės, paliečia ją vieną kitą kartą, nusvildamas pirštus). Jos neįmanoma paimti... Tu pasityčiojai! Tavo lėlė iš ugnies! Grąžink rubiną!

MALIŠEVSKIS. Argi paimsi ką nors verta, pirštų nenusvildamas? Tvirčiau apglėbk, kiečiau prispausk, ir tu pažinsi paslaptį.

ORLOVSKIS (dar kartą abiem rankom griebia lempelę). Subiro... Ji buvo iš ploniausio stiklo... Marija, aš nežinojau, kad tu tokia trapi. Pilnos panagės šukių. Po kraują pasklido šukės... (Nueina į tamsą)

MALIŠEVSKIS (gėrėdamasis vyskupo žiedu). Che che, neblogas jaukas... (Pranyksta)

RYLA. Veltui ramybės šauksis aistrų apsėsti daugnoriai. Smaguriavimo slapta nualins jų kūnus. Jų pirštai taps drebantys, ir akyse neužges godulys. Tačiau kančios išganingumas iš jų bus atimtas, jų išpirkos niekas nepriims. Ir grauš jie žemę ir akmenis, bevaisių košmarų persekiojami, nerasdami nei kilpos, nei nuodų.

Strazdas atsikelia, žvalgosi. Sodžiaus rytmečio nuotaika

STRAZDAS. Marut, ei, Marut, jau antri gaidžiai nugiedojo, tuoj žmoneliai į bažnyčią ims gužėti. Strazdeliui mišion metas... Kelkis, kelkis, Marut, ir eik namo.

PIKULIENĖ. Mielasai, balandėli mano, šimtą kartų už Adomą tu saldesnis. (Atsisėda) Kaip aš gyvensiu be tavęs?

STRAZDAS. Erškėčiais pasiklojau kelią... O tu basa, Marut.

PIKULIENĖ (pranykdama). Kruvinom kojom į žemės kraštą eisiu paskui tave, saldžiausiasis, bėdas ir vargus iškęsiu – tavo pagirtas vaisius bręsta mano įsčioj.

STRAZDAS. Motinėle mieliausioji, Strazdelis turės sūnų! Viešpatie Dieve visagali, ir tu esi juk tėvas, tad nukreipk rūstį nuo menko žemės vabalo, kursai atliko vyriškosios giminės priedermę. Atimk uoslę šunų, kurie sektų pėdomis, ir akis vanago, kursai taikytųs nutverti iš viršaus. Leisk pasiimti arklą, duonkubilį, šluotą ir dainynėlį, kad, visa sudėjęs į dviratį vežimą, Strazdelis pasisodintų prie šalies savo moterį ir, išvažiavęs į girios dykvietę, prakaitu pelnytų duoną.

Ei, tu tu tu, Strazdelis,

Čilbėk, mielas paukštelis,

Paklausysma gražių giesmelių.

Kur aš tiktai nukanku,

Reiškiu Aukščiausio ranką,

Kurs lapeliais medžius aprėdė.

Reiškiu, giedu, linksminu,

Smūtną žmogų raminu,

Tiešydamas gražioms giesmelėms.

Viršum medžių sėdėdams,

Aplink save gruzdėdams,

Siaudžiu, griaudžiu, svietą linksminu.

Sparniukėliais klėsdamas,

Brudną žiemą bardamas,

Pranašauju pavasarėlį.

(Įgeltas pasikaso šonus, išpeša kažką iš užančio) Putytė... Ir tave, kraujagerėlį, Dievulis nepasiklausęs į svietą paleido, Nojaus marškiniuos išsergėjo, kad lydėtumei žmogelį nuo lopšio ligi grabui. Brudna žiema, liga ar skurdas, kada ir kūmas nebelanko, – viena lieki ištikima. Da susivedi po marškiniais šeimyną, balių sutaisai, pakuteni, patrepeni, saldžiai pašmirinėji – vis šiokios tokios linksmybės. Ko bėdžiui daugiau reik?

Pasirodo Petraševskio ir Emalinavičiaus vizijos. Abu lavono spalvos, papurtę

STRAZDAS. Pane koliatorius? Pane dekanas? Kokie dyvai! Prašom į balių, panove. Ačiū Dievui ir jums, turim kuo vaišint – ne paskutinė...

PETRAŠEVSKIS. Pane Drozdovski, kur dabar įsikorei?

STRAZDAS. Iš aukščiau, pons, geriau matyt, kaip tu mužiką kotavoji.

EMALINAVIČIUS. Nepiktink Dievo ir nejuokink žmonių, ksiondz Drozdovski, tik piemeniui tinka laipiot po lazdynus.

STRAZDAS. Ar ne Lukošiaus švento užrašyta, idant gyventume kaip paukščiai? Ar neturim bandos, nesam ganytojai?

EMALINAVIČIUS. Tad ir ganytum, pane, kaip dera ganytojui. Ne koks Jurgis juodnugaris esi, mokslus dvasiškus išėjai, galėtum skirti, pane, kur dangiški, kur žemiški dalykai. Ir kokią naudą turi pats vienas, taip aukštai įsitūpęs, gerklę laidydamas, ant žemės brevijorių palikęs? Mašalą jei nutveri, tai ir visas balius. O nuliptum žemėn, būtum kaip visi, Dievui ir bažnyčiai pasišventęs, gautum bagotą parapiją, – ar neatsirastų ir ant tavo stalo, pane, vynelio burgundiško, slimokų austriškų, ar reikėtų toj mužikiškoj arielkoj mirkti? Dar ir išdribti gali netyčia, per mierą prisisrėbęs, sparniukus pasilaužti... O gaspadinėlę turėtum... Kas nosį kiš už sienų mūravotų? Kas drįs? Ir palaidūnu, ir svieto kiršintoju tokį gali apšaukti, nuo Dievo stalo pavaryti.

PETRAŠEVSKIS. Pagelbėtum, pane, savo koliatoriui, ant kurio žemės ir tavo, ir Viešpaties namai stovi. Chlopo nežiūrėk, to terba kiaura – pilk nepylęs, galo nebus. O jis vis niurzga, kuprą tiesia, nepaguldysi lovin – patį priplos. Iš ambonos nuolankumo pamokytumei. Mužikui tavo žodis, pane, kaip iš lūpų paties Viešpaties Dievo. O Petraševskis neliktų skalnas. Jis tokius palocius išmūrytų, kad tu, pane, dvi dienas išsižiojęs stovėtum. O jei dar liežuvį mūsiškai palankstytum...

STRAZDAS. Tuoj matyti, ponai, kad jūs, slimokų prisipūtę, minkštuos pataluos išbliurę, nė karto aukščiau pilvoto peniukšlio nepasikėlėt. Jūs drebat aukščiau palipti: gink Dieve, iš apačios visas jūsų ištvirkimas pasimatys, pirštais užbadys mužikai. Jūs norit, kad ir Strazdelis, girios čiulbuonėlis, į bjaurų gyvulį, tik ėdesiui skirtą, pavirstų? Ne jum suprasti, kodėl Strazdelis turtų nekrauna, iš savo vištelės, iš savo karvutės minta; kodėl į tarnystę aukštesnę nesimuša, lopiniuota skrandele pasikakindamas. Argi čilbės girios paukštelis narve paauksuotame, poniškų gardėsių prisirijęs? Argi čilbės, jei nerimastis dėl skarbo jį grauš? Ar nepavirstų Strazdelis, jūsų vilionėm paklusęs, į papūgą, nuo ponų stalo šeriamą, kuri viena tegali – išmokintais žodžiais savo poną pagarbinti? O Strazdeliui giedoti skirta, teisybės kelią rodyti skirta, nuskriaustojo kartybes saldinti, viltį stiprinti, belaukiant atpildo už nuoskaudas ir sielvartą.

PETRAŠEVSKIS. Nepataisomas mužikų kiršintojas esi! Kraustykis žemėn, kol geruoju!

STRAZDAS.

Ei, tu tu tu, Strazdelis,

Tujei mandras paukštelis!

PETRAŠEVSKIS. Ba pykštelsiu kaip gegutę! Pamiršai, pane, kad tas plecius mano, tas miškas mano, ta eglė mano, Petraševskio!

STRAZDAS. Kur čia, pons, pamirši! Šitokį pamokslą ant tavo pagrabo išdėjau! Žmoneliai susiriesdami prunkštė. „Džiaukitės ir dėkavokite Dievui, kad prisiuntė mirtį tam, kuris jus tiek metų kankino, kraują gėrė, prakaitu jūsų mito ir skūras jūsų lupo – viečnastin jam kelią ir sviestu tepa, ir lašiniais grindžia, bet nebegelbės... nueis jis prapultin ir paims užmokesnę, kurią užsipelnė, degs ir spirgės jisai smaloje.“ Taip taip, dabar viskas tavo!

EMALINAVIČIUS. Ksiondz Drozdovski, nesisavink aukščiausiojo teisėjo mitros!

STRAZDAS. Ir ką išrišite žemėj, tas bus išrištas ir danguje. Ir ką pasmerksite, tas amžiams bus nugramzdintas į pragarą. Ar ne taip pasakyta?

EMALINAVIČIUS. Liežuvį tau išraut per maža, pane!

STRAZDAS. Tai, pons, tebepyksti už sabalą... Piktą atmintį turi. Ar ne visi mes – Dievo sutvėrimai? Ar ne visus mus lygiai speigas žnaibo? O jūs... Palikote Strazdelį vieną velykinių išpažinčių klausyti. Skranda išdubus, bažnytėlėj šalta. (Ech, praverstų dekano kailinukai! Kaip ponas Dievas nors iki ryto sėdėtum.) Patys, nebijok, klebonijon sugurmėjot, degtinėle šildėtės. Strazdelis, mat, kalės gimdytas, Strazdelis jum per prastas, nešvankus. O ką jau jūs beišdarot, arielkos prisisiurbę? Tik, žinoma, niekas nei matė, nei regėjo. Strazdelis jum pasmirdęs latras. Tegu nepiktins padorios kompanijos savo paikais juokais, mužikiška šneka, tegu sliūkins pas savo vištas, paršiukus. O kas jau jum tuos rublelius užpelno? Kas kiaušinių doklus, sūrių kauges sukrauna, šiltas klebonijas pabudavoja? Ne mužikėlio tai prakaitas? Jum viskas, o Strazdeliui špyga? Strazdelis ir nubraukė sabaliukus iš priemenės. Šuneliui paklojo. Papūskit!

Jūs ir be sabalo sukirmysit!

EMALINAVIČIUS. Padarysim ir tavo puikybei galą, Drozdovski! Pajusi motinos bažnyčios galybę! Nagus krimsies, bus per vėlu!

PETRAŠEVSKIS. Katorgoj supūsi, chlopomane!

STRAZDAS (pakeldamas kvortą). Į jūsų sveikatą, panove!

Petraševskiui su Emalinavičium pranykstant, atbulas grįžta iš tamsos labai išsigandęs Orlovskis

ORLOVSKIS. Ko lendi? Jau ten, ten tu visa išplėšei. Ko nori dar?

Pasirodo Klongevičius su raudonu foliantu

KLONGEVIČIUS. Tavo rankos virpa, eminencija. Pamoksluose tu Dievo vardą ir sukruvintas mergaites painioji. Tu nebeišgali pakelti vyskupo lazdos. O švenčiausiame sode ištvirkimo kirminai tarpsta. Daugel kunigų, pašaukimo atsižadėję, kūniškam gyvenimui pasidavė: kortomis lošia, alkoholyje mirksta, su ištvirkėlėmis sangulauja. Šėtono buveine virsta bažnyčia, o tikintieji karčemoj praleidžia maldų valandas. Ką tu darai, tu, eminencija Orlovski, kad šventą tėvo sostą apsaugotum nuo sutepimo?

ORLOVSKIS. Aš... aš... ieškau Marijos...

KLONGEVIČIUS (grėsmingai). Duok šen rubiną!

ORLOVSKIS. Nebeturiu... Aš jį...

KLONGEVIČIUS. Rubiną!

ORLOVSKIS (rėkia). Oo! Paleisk, tik nežudyk, aš viską, viską...

Pasirodo Mališevskis su taure raudono skysčio

MALIŠEVSKIS (tapšnodamas Klongevičiui per petį). Šitaip nereikia... Mielasai Klongevičiau, jo eminencijos pirmajam patarėjui nepritinka šitaip. Tą patį galim padaryti švelniai ir gražiai, be kraujo lašo. Ko skubėti?

Paleistas Orlovskis slepiasi pamišėlių krėslan

KLONGEVIČIUS. Viešpaties namų saugumas ir garbė neleidžia delsti.

MALIŠEVSKIS. Jei taip... Puiku. Pradėsime nedelsdami. (Siūlydamas taurę, kviečia į pamišėlių krėslą)

Orlovskis nuslenka į celę

KLONGEVIČIUS (nugėręs gurkšnį, atsisėda). Patogus krėslas. Ir, atrodo, tvirtas.

MALIŠEVSKIS. Mališevskiu jūs galit pasikliauti. Krėslas išbandytas. Pati istorija jame sėdėjo. Be to, jis turi nuostabią savybę: kai ilsimės, jis žadina unikalias mintis, kurias vaizduotė čia pat paverčia realybe. Šventiems apmąstymams geresnės vietos nesurasit. Gal pageidaujam įsitikint? Atlošiate patogiai galvą (rodo išpjovą kaklui), padedat rankas ant kelių, raumenis atpalaiduojat, užsimerkiat... (Uždaro krėslą, iš kurio kyšo tik galva ir batai) Jūs – valdovas. Protingas, doras ir galingas. Prieš jus klūpo atsidavę pavaldiniai. Jokie rūpesčiai nevargina jūsų galvos. Krūtinę užplūsta ramybė. Nei durklas, nei nuodai netrikdo sapno. Užtenka mostelti pirštu, ir kiekvienas jūsų noras išsipildys. (Pauzė) Atsimerkit.

KLONGEVIČIUS. Mokate svečius priimti, daktare. Krėslas tikrai nuostabus.

MALIŠEVSKIS. Jei svečias giria šeimininko žirgą, vadinas, geidžia dovanos? Drįstame pasiūlyti. Kaip priedą prie rubino. (Parodo žiedą)

KLONGEVIČIUS (duodamas Mališevskiui piniginę). Jūs – ištikimas Dievo namų tarnas, ir mūsų pareiga...

MALIŠEVSKIS. O ne... Jūs nepažįstat Mališevskio. Jis ima auksą tik tada, kai užduotis niekingai paprasta ir proto polėkiui sparnų neteikia. Ne auksas, o veikla maitina Mališevskį.

KLONGEVIČIUS (perduodamas Raudonąjį foliantą). Kiekvienas eminencijos Orlovskio žingsnis užrašytas, ir manome, kad jūsų protas atskleis šią bylą iki galo.

MALlŠEVSKIS (sklaidydamas foliantą). Ieškojimo palaima! Kiekvienas žodis – tūkstančiai prasmių! Tik paklausykit. „Ir užrašė archyvaras Ryla Žodį ir Veiksmą jo, kad parodytų palikuonims Viešpatį su visa nuogybe jo.“

Orlovskis, jau anksčiau slankiojęs aplinkui, siekia, knygos. Mališevskis žvilgsniu sugrąžina jį celėn

KLONGEVIČIUS. Viešpatį su visa nuogybe jo... Kokia erezija!

MALlŠEVSKIS (glostydamas Klongevičių). Paranojikas... Su aiškiais maniako bruožais...

KLONGEVIČIUS. Jūs turit galvoje...

MALlŠEVSKIS. „O praėjus septynioms dienoms, Viešpats pakėlė pirštą, ir buvo atimtas užrašiusiojo protas.“ Kiekvienas žodis – tūkstančiai prasmių! Tačiau esmė – viena. Ji paslėpta po puošmenų skraiste už nutylėjimų, tarp nuotrupų. Ir didis menas – rasti mintį, kuri pagrįstų mūsų diagnozę.

KLONGEVIČIUS (atsistodamas). Neišmanau, kaip jums ir atsilygint.

MALlŠEVSKIS. Veikla, veikla maitina Mališevskį. (Užmovęs ant Klongevičiaus piršto žiedą, paduoda taurę, kurią šis išgeria) Tad krėslas – jūsų.

Klongevičius, lydimas Mališevskio, išeina. Orlovskis, bailiai juodu aplenkęs, atropoja prie krėslo, šliaužiodamas aplink, kažko ieško, radęs šiukšlę, kikena. Strazdas pasirodys Rylos monologo metu

RYLA (matomas jau nuo to laiko, kai Mališevskis atskleidė foliantą). Nepastumsi artimojo į prarają ir nesumindysi jo veido, kopdamas aukštyn. Koja ar ranka, kuri tai padarytų, pikčiausiais raupsais apteks ir bus gangrenuota. Neras toksai vietos, skaudulių kamuojamas – mėsa nuo kaulų kris, o gangrena apims jo pečius ir papilvę. Ir tik tas sustabdys baisią ligą, kurs, ėmęs kirvį, nukapos gangrenuotas galūnes.

Strazdas išvysta Pikulienę, labai suvargusią. Pasirodo ir Petraševskio bei Emalinavičiaus siluetai

PIKULIENĖ. Nulipk, Antanėl. Užtenka jau. Namelius apleidai, pro stogą kiaurai lyja, o tu lakstai su tom savo dainuškom. Jei manęs nebenori, tai bent Praniuko pagailėk. Juk tikras tavo vaikas.

STRAZDAS. Ir tu, Marija, ton pačion dūdelėn.

PIKULIENĖ. Kas bedaryt? Uždovyt baigia, nelabieji.

STRAZDAS. Kartą buvau nulipęs, tai lenciūgais tuoj suvaržyt pasišokai – per pakinklius, per dūšią.

PIKULIENĖ. Meilės lenciūgai tokie saldūs, Antanėl.

STRAZDAS. Tai jum, bobom, atrodo. O lenciūgai yia lenciūgai.

PIKULIENĖ. Ar aš ką ne taip dariau, kas moteriškei nuo Dievo skirta? Ar neatidaviau va šitų rankų išsprogijusių, kurių griovelis alei vienas globonę reiškia? Ar karštumo širdies, nuo rūpesnių išsiklebenusios, tau nepaskyriau? Ir namų ugnelę sergėjau, ir purvynę nuo tavo nugaros gremžiau, ir rūkšlę nuo kaktos glosčiau. Ant visų liežuvių nusispjovus, kaip vergė tau tarnavau, dieneles ir nakteles į tave, į mūsų vaiką sudėdama... O tu... vienu du... su Pranciškėliu... vargams pametei...

STRAZDAS. Marut, žaizda neužsitraukianti esi, tulžies kartybe paėjusi. Ale negalėjo Strazdelis kitaip. Jam čilbėti, žmonelius pavasarėlin kviesti reikėjo. Argi čilbės giedorėlis, jeigu kasdie ir kas naktį dėl pačiutės ir dėl vaikelių drebės, vanagų išsigandęs? Nežinai, katrą dieną dvaras užpuolęs nukotavos, žandaras retežiais paskambins. O kur da ligos visokios, vargdienių palydovės? Kur karė kasdieninė su nepritekliais? Būtų Strazdelis visam laikui nulipęs, širdį tau, Marut, atidavęs, – kas jam būtų belikę? Kaipgi dainelę vedžiosi, jei širdis nebe tavo? O neduok Dieve, giltinė dalgį po pačios ar vaikelio kaklu pablizgins, taigi ir pats – nors gulkis šalimais į duobę. Ne iš gerumo, Marut, – su ašarom paširdžiuos, didžiausios kaltybės draskomas, suplazdeno Strazdelis skaudamu sparniuku, šiaip taip pakilo, tik dainynėlį po pažasčia pasispraudęs, kad vienatvės dausoj žaizdas pasigydytų.

PIKULIENĖ. Ak bėda, tu mano bėda! Iš tokios laimės, tokios saldybės šitaip įpulti... (Pamato Petraševskį ir Emalinavičių) Jūs, jūs, erodai... mano Antanėlį medin įvijot... (Emalinavičiui) Tu iš ambonos, peklom grūmodamas, vargšę našlę ūdijai, nuo išpažinties be išrišimo kaip gegutę kukuonėlę vaikei, paleistuve apšaukei, visą svietą užpjudydamas! Kad tūžmastis tavo ant tavęs pačio nupultų, kad tu kur paversmėn susmegtum, visom bjaurybėm užspringtum, kad kirmės nepūstų tavo mėsos, o šunys valkiotų kaulus tavo! (Griebia Emalinavičių, kuris suyra) Viešpatie, jis kiaurai sukirmijęs... (Gieda Visų šventųjų litaniją)

STRAZDAS.

Numirė Palšis, nugojo,

Kurs po bažnyčias lakiojo;

Duok, Dieve, pakajų,

Šiokį tokį rajų

Tam Palšiui.

Žino tai langai ir kertys,

Kuriom lakiojo jo čvertys,

Kaip sidabrą nešė

Ir šventuosius pešė

Tas Palšis.

Bet, kaip jis mirė, tai dyvas!

Numirė Palšis, negyvas.

Kas buvo, tai buvo,

Bambizas pražuvo

Ant amžių.

Jau dabar

Palšis po sūdu.

Kad jo nekorė, tai cūdu!

Ne teip didis cūdas,

Kaip ladokas būdas –

Vagystės.

Bėkit, bambizai, ant grabą,

Apverkit Palšį nelabą,

Šaukdami verkite,

Rankomis plokite,

O, vei mir! O, vei mir!

PIKULIENĖ (Petraševskiui). Ir tu čia, pons Petrašauskai, teberiogsai? Da neprisilakei vargšų kraujo. Išmušė tavo valanda! (Persiplėšia marškinius) Žiūrėk, žiūrėk, pons Petrašauskai! Nuo ko tos žaizdos, pūliais paėjusios? Nuo ko tos rimbės ruplėtos? Gyvatės sugėlė? Rupūžės nušliaužiojo? Už menką nieką kotai tavo, lovin pasiguldę, šutino. Už kukšelį žolės, už obuoliuką, žabarą. Viskas tavo, smako besočio! Pievos, sodai, miškai. O vargšei moteriškei – gyva į žemę lįsk! Visa į kuprą susimetus per darbus tavo gobšybei. O ką sumokėjai? Pažadėti visi jūs, turčiai, greiti. Aukso kalnus, rojaus obuoliukus. Tik triūsk, tik sotink žemę jūsų... geradėjų, maitintojų... O kai sveikatos nebėr, matai – tik terbai užsiplėšus. Siurbė, va kas tu, pons Petrašauskai! Išeis jum atgal pro gerklę kruvinas našlių prakaitas su visu skilviu ir žarnom! (Kimba į Petraševskį kuris taip pat suyra) Iškvaišai visai, Pikulien, draskais, kaip drignių užsiėdus, – juk ir šitas jau seniai kirmių užpultas... (Gieda) Amžiną atilsį duok mi-irusiems, Vie-ešpatie, ir amžinoji šviesa-a tegul jiems švie-ečia. (Nyksta)

STRAZDAS. Marut, palauk, tu dar nepasakei, kur mūsų Pranciškus!

PIKULIENĖ (pranykdama). Nebeturiu aš valios ant savęs... Žemelė kviečia...

STRAZDAS. Dieve, Dieve, šimteriopai atsiimi už savo dovanas. Už liuosybės džiaugsmą, už sparnelius tu atimi jaukią židinio ramybę. Giesmelę širdin įdėdamas, brangiausią bičiulystę rakštimi paverti. Be galo, be galo didelė Strazdelio kaltė, Marut. Jo sąžinė už dervą juodesnė ir širdis graužaties pilna. Sunkiausią išpirką paskirk, Viešpatie, tik neleisk mirti su Judos dėme ant veido.

RYLA. Auksu ir šlove nesusitepęs, liksi gyvas. Veido prakaitu valgęs duoną, liksi gyvas. Aistroje pradėjęs palikuonį, liksi gyvas. Sielos balso paklausęs, liksi gyvas. Užtat būsi klajūnas ir pabėgėlis ant žemės. Nei pirkios, nei moters neturėsi. Į bėdą vienakinkę tavo skarbas sutilps. Ir bastysies iš parapijos į parapiją kaip amžinas žydas, ujamas ir persekiojamas, prie amžinos ramybės vartų artėdamas.

 

I dalies pabaiga

 

Juozas Glinskis. Grasos namai. V.: Vaga, 1971.

 

glinskis.jpg