tekstai.lt

Kazys Saja. Mamutų medžioklė (1967)

b_200_286_16777215_0___images_stories_file_grotesko_dramos.jpgDviejų dalių groteskas

 

VEIKĖJAI

RYLININKAS

ČIGONĖ

KAMINKRĖTYS

VIENUOLĖ

BALIONŲ PARDAVĖJAS SKĖČIŲ PARDAVĖJAS DRYŽUOTAS LANGUOTAS

MIS-PAMATĘS MIRK (MIS-P. M.)

SARGAS

STORULIS

JIS

JI

GIRTUOKLIS

ŽMONA

 

PIRMOJI DALIS

 

Sursum corda

 

Ketvertas iš tolimos provincijos atkeliavo į svajotą Didmiestį dalyvauti Džiaugsmo šventėje – Fiestoje. Aklas Rylininkas, Čigonė, Kaminkrėtys ir kuprota Vienuolė – tokie jų karnavaliniai kostiumai, kurių šie žmonės varžosi, tačiau stengiasi atrodyti nerūpestingi ir žvalūs. Toliau, klaidžiodami gatvių labirintais ir nerasdami Šventės, jie pamažu nu­stos drovėtis ir maivytis, pavargs nuo įsikalbėto džiaugsmo ir sugrįš į save

VIENUOLĖ. Dieve. Koks miestas! Langas prie lango. Žmonės turbūt žiūri – kas čia tokie išsiderglioję...

RYLININKAS. Nesijaudinkim, tik nesijaudinkim.

ČIGONĖ. Užmeskit akį, ar mano apatinis neišlindęs.

KAMINKRĖTYS. Gerai gerai. Tau, kaip čigonei, viskas tinka.

VIENUOLĖ. Bet kur jūs matot bent vieną šitaip? Vajei, vajei... (Kaminkrėčiui) Užstok mane, užstok.

KAMINKRĖTYS. Raminkis. Kuo įvairiau, tuo geriau. Tam ir Šventė.

RYLININKAS. Svarbiausia, nepraraskim geros nuotaikos. Ką nusinešim, tą ir turėsim.

ČIGONĖ. Bet kurgi ta Šventė, kad jos nematyt?

VIENUOLĖ. Ar tik nebūsim paklydę? (Rylininkui) Tu – vadovas – ar žinai, kur vedi?

RYLININKAS. Aš nevedu – aš ir pats ieškau. Klausykimės – kur muzika, ten turi būti ir visa kita.

ČIGONĖ. O gal pasiteiraukim to pono?

Storulis skaito laikraštį

KAMINKRĖTYS. Klausyk, brolau! Mesk tą savo juodą darbą – einam kaminų valyti!

Čigonė beria ant jo saują konfeti. Visi kaltai ir šventiškai šypsosi

STORULIS (nenorom atsiplėšęs nuo laikraščio). A? Ko jūs pageidaujat?

KAMINKRĖTYS (dar linksmiau). Atspėkit Šventės proga vieną mįslę: sėdi aukš­tai, mato plačiai ir susiraukęs daro taip... (Pamojuoja kumščiu aukštyn žemyn)

Vienuolė ir Čigonė pritardamos kikena

STORULIS. Nežinau. A... Sėdi aukštai ir daro taip? Nagi pats ir būsi – kaminkrė­tys, jeigu neklystu.

KAMINKRĖTYS. Ne, neatspėjot. Tai – mano viršininkas... Visų kaminkrėčių viršininkas.

STORULIS. Ak teisybė, teisybė...

KAMINKRĖTYS. O dabar vietoj alaus, kurį jūs pralošėt, pasakykit, kaip čia mums patekti į tą Fiestą?

STORULIS. Fiestą? Kokią Fiestą?

KAMINKRĖTYS. Kaip – kokią?!

ČIGONĖ. Tai gal tamsta ne vietinis?

STORULIS. Aš? Taip, bet...

RYLININKAS. Tiek buvo kalbėta, rašyta – Džiaugsmo šventė!

KAMINKRĖTYS. Karnavalas! Fiesta!

ČIGONĖ. Juokų malūnas!

VIENUOLĖ. Didžiausia mugė!

KAMINKRĖTYS. Visų gražiausios rinkimai...

STORULIS. Tuoj tuoj tuoj... (Varto laikraštį) Tuoj tuoj tuoj pažiūrėsim. Kažkas, rodos, buvo.

RYLININKAS. Turi būti! Nežinau, kaip jūs, o aš visą laiką girdžiu puikiausią muziką!

VIENUOLĖ. Girdžiu ir aš. Stūgauja tarpais kaip vilkai mėnesienoj.

STORULIS (skaitinėja antraštes). „Radiacija... Asociacija... Infliacija...” Toliau: „Kibernetika. Genetika... Dempingas. Kempingas...”

KAMINKRĖTYS. Va va va!..

RYLININKAS. Ne ne ne.

STORULIS. „Egzotika, erotika... Marazmas, orgazmas... Perku-parduodu...”

VIENUOLĖ. Va va...

RYLININKAS. Ne ne.

STORULIS. „Išbandykite savo laimę loterijoj” ir užuojautos mirusiems. Viskas. Nėra jokios fiestos.

ČIGONĖ. Kaip tai nėra? Juk mes visi girdim!..

KAMINKRĖTYS. Aš gi jaučiu, kad ji va čia kažkur... Kaip su smilga man per nosį braukia.

STORULIS. O ką aš galiu? Ką aš galiu? (Atkiša vėduoklę spalvotų bilietų) Išban­dykite laimę loterijoj. Kas išloš, tam ir bus šventė.

RYLININKAS. Duokite visiems po vieną!

VIENUOLĖ. Einam – apgaus – neprasidėk.

RYLININKAS. Traukit visi iš eilės. Plėškit!

ČIGONĖ (atplėšus bilietą). Tuščias.

KAMINKRĖTYS. Niekai.

VIENUOLĖ. E, pinigų laidymas. Še... (Įkiša Storuliui į kišenę atplėštą bilietą) Nusišluostyk skrybėlę. Kai koks paukštis apdrėbs...

STORULIS. O žinot – pasitaiko – išlošia! Bet ne vien tik čia loterijos esmė. Jūs už menką pinigą perkat didelę viltį – o jeigul Tik nereikia taip skubiai suplėšyti.

ČIGONĖ (Rylininkui). Pasidėk, neplėšk. Jei, ko ieškom, nerasim – tada...

STORULIS. Taip! Taip! Rasit nerasit – ne čia esmė. Žmonės gyvena viltimis. Ieškojimas kartais geriau už atradimą.

RYLININKAS. Einam – rasim. Turėsim rasti.

VIENUOLĖ. Adatą šiauduos būčiau atradus...

STORULIS. Gal dar po vieną bilietą? Ir pats gyvenimas – loterija.

KAMINKRĖTYS. Velniop! T ai yra ačiū. (Rylininkui) Suk savo rylą. Vis bus links­miau.

RYLININKAS (sukdamas rylą).

Sėkmė, nesėkmė; dienos juodos ir baltos,

Kaip vieno rato stipinai į stebulę sukaltos.

Jei laikas račius stipinų daugiau sudėjo –

Vežimas dar tvirtesnis – gero vėjo!

Blogiau, kai dienos – lyg rogės, per lygumą

Vienodai šliauždamos, spygauja,

O tu po kailiniais ponulį pilvą vėžini,

Nusišnypšti, susibezdi, suvalgai duonos griežinį

Su lašiniais... O ko daugiau? Užkandi, nugeri...

Žmona pakaso nugarą...

O kas toliau? Vaikai toliau...

Ir taip toliau, ir taip toliau.

Bučiuojasi įsimylėjusiųjų porelė

ČIGONĖ. Šitų paklauskim. Tie jaunesni – tikrai žinos.

VIENUOLĖ. Klauskit. Jeigu nėr – apsisukim po krautuves ir keliaukim namo.

KAMINKRĖTYS. Atleiskit, jaunikaičiai... Sakykit, kur čia ta garsioji Šventė?

JIS. Kas kas? (Jai) Ko tas kvadratas čia nori?

VIENUOLĖ. Mes klausiam, kur čia tas visas malonumas, ta vadinamoji Fiesta?

JI. Taip, malonumas! Pamėginkit – žinosit.

ČIGONĖ. Palaukit, jūs nesupratot...

JIS. Maukit, maukit pro šalį!

ČIGONĖ. Mes ieškom karnavalo. Šventės ieškom.

VIENUOLĖ. Aš ir klausiu, kur čia ta pagrindinė linksmybė.

JIS. Linksmybė? Va kur pagrindinė linksmybė! (Suduoda merginai per užpakalį)

VIENUOLĖ. Tfiu!

JI. Mums šventė ten, kur jūsų nėr.

JIS. Einam į kapines!

Abu kvatodami nueina

KAMINKRĖTYS. Ar mes nemokam klausti, ar jie nenori mums aiškinti?

VIENUOLĖ. Ar iš viso tos Šventės nebuvo ir nėr?

ČIGONĖ. O gal mes pasivėlinom? Tie, kurie ieškojo, tie jau švenčia? Girdit?

KAMINKRĖTYS. Lyg ir dainuoja, lyg ir gieda kažkas...

VIENUOLĖ. Negirdžiu. Valgyt noriu, pilvas gurgia.

RYLININKAS. Cit! Man rodos, toj pusėj...

Visi žiuri į skirtingas puses ir klausosi

VIENUOLĖ. Užpernai, atsimenu, buvo labai karšta vasara. Upės išdžiūvo, tvenkiniai išseko – ėjom karpių vogti. Rankom, be nieko prisigaudėm – kas portfelį, kas terbą... Iškepėm su grietine ir kad prisivalgėm, kad prišveitėm!.. O kiek buvo juoko iš tos mūsų žvejybos! Sijonus pasikėlusios brendam – sakom, jeigu kas pa­matytų!.. Cha cha cha... Bet kad žinotumėt, kaip buvo skanu! M-m! Valgom val­gom – vėl, tą žvejybą prisiminusios, chi chi, chi chi... Šveitėm šveitėm ir vis tiek ne– valiojom. Ir rytojaus dieną dar valgėm. Jūs girdit ką nors?

RYLININKAS. Vos vos.

KAMINKRĖTYS. Viską vėjas nuneša.

VIENUOLĖ (malonių prisiminimų ekstazėje). Bet jūs žinotumėt, koks karpis gajus! Galvą nupjauni – žiopčioja! Be uodegos, be pilvo, be nieko... Vieną su visa galva kepiau – kad švystelėjo uodegą, net akis man grietine aptaškė. O kai gaudėm, siur­bėlė įsisiurbė, bjaurybė, ir toks niežėjimas!.. „Ko tu ten kasais? Kas tau ten niežti?” O man toks juokas!.. Kaip tu sakysi – siurbėlė... Negi apsiskelbsi, kad karpius vogei? Tiek buvo juoko, tiek šėlom... Tiek skaniai prisivalgėm – tiesiog negaliu... (Atsikvošėjus)Tai jūs vis dar klausotės? Eikit eikit... Nusispjaukim, apsipirkim ir grįžtam. Aš jau pasiilgau namų.

ČIGONĖ. O kas tuose namuose?..

VIENUOLĖ. O!.. Namuose aš kaip karalienė. Katinui kic kic – tas išlenda kniaukdamas, galvą brūkšt man į blauzdą... Išėjau į kiemą – ciuckis iš džiaugsmo uodegą takšt takšt takšt... Višteles pašaukiau – ir tos kuiti kuiti kuiti subėgusios ap­spinta. Gaidys – kakarieku – gaspadinės garbei. Argi ne šventė – kai įsigalvoji?

KAMINKRĖTYS. Gražiai šneki, kai namai toli. O parvažiavus šuniui – spakt, katinui – škac, vištoms – štiš, bjaurybės!..

VIENUOLĖ. A, vis tiek aš karalienė. Tik to karaliaus trūksta...

RYLININKAS (tebesidairo). Nebežinau... Eikim dar į šitą pusę.

KAMINKRĖTYS. O gal ta Šventė visai ne toj karalystėj? Gal mes ne į tą miestą atvažiavom?

ČIGONĖ. Vis tiek ieškokim. Jeigu tokių ieškančių būtų daugiau, ir pats ieškoji! mas būt šventė.

VIENUOLĖ. Ieškokim... Ieškokim, kaip tas kad sakė, tamsoj juodo katino, ko paaiškės, kad jo ten nebuvo ir nėr.

RYLININKAS. Jeigu, sakai, paaiškės, vadinasi, ieškom ne be reikalo. Neradimas – irgi šioks toks atradimas.

VIENUOLĖ. Juokdariai mes, juokdariai... Neatsimenat, langą uždariau ar tik žadėjau uždaryti?

KAMINKRĖTYS. Niekas nejlips.

ČIGONĖ. Kad ir įlips, nieko gero neras.

VIENUOLĖ. Taigi... O kiek musių prilėks... Daužai daužai, sienas subjauroji, o tų prakeiktųjų vis yr ir yr. Rytmetį nespėja išaušti – jau ir zyzia. Tai kur mes einam – pirmyn ar atgal?

ČIGONĖ. Klausyk, nebūk ir tu kaip musė...

VIENUOLĖ. Na tai kur ta jūsų Šventė? Kur? Dangiška linksmybė, rojaus ramy­bė – kur?

KAMINKRĖTYS. Sustokim, dar pasiklausykim.

Vos girdimas stadiono gausmas. Įaudrintos dešimtatūkstantinės minios šauksmas su visais atspalviais tartum choras bus girdimas per visą spektaklį

Girdit, kaip šūkauja – „aaa, ooo?..” Va ir vėl – va! Girdit?

ČIGONĖ. Kaip negirdėsi. Viešpatie, kaip jie ten šėlsta!

RYLININKAS. Gerai įsiklausykim, kurioj pusėj.

Visi klausosi. Vis aiškiau girdėti dviejų žmonių barnis: Žmona veda Girtuoklį, o šis, matyt, spiriasi – nenori eiti

GIRTUOKLIO BALSAS. Aš tau sakau – jeigu man kaip šuniui... Jeigu aš, vadi­nasi, kaip šuo graužiu kaulą – nelįsk! Ir nemėgink atimti, nemėgink!

ŽMONOS BALSAS. Tu ne kaulą grauži, tu kraują geri. Kaulus tu palieki vai­kams. Eik eik, nesidairyk!

GIRTUOKLIO BALSAS. Gerai, einam! Bet tu žinai, su kuo aš tave parėjęs lup­siu? Oi lupsiu!..

Pagaliau jie pasirodo scenoje

ŽMONA. Lupsi tu... Tik pamėgink tu man suduoti vaikui!..

GIRTUOKLIS. Vaikui... Lyg tas vaikas būtų velniai žino kas. Velniai žino kieno ir kaip... (Pamatęs pašalinius žmones) Velniai žino ką aš čia norėjau pasakyti.

ČIGONĖ. Atleiskit, mes labai atsiprašom...

GIRTUOKLIS. Prašom prašom! Kokia žavinga čigonė!

ŽMONA. Girtas – argi nematot? Ko jūs norit iš jo?

GIRTUOKLIS. Taip, girtas! Ir kaip tik dėl to aš – jūsų paslaugoms.

ČIGONĖ (Žmonai). Matot, mes atvykom į tą Šventę... Klausiam vieno, klausiam kito... Kurgi ta Šventė?

ŽMONA. Kaip tai – kur? Visur.

GIRTUOKLIS. Nebėr šventės! Mano žmona – mano pirmadienis – va!

ŽMONA. Kas nedirba, tas ir švenčia.

KAMINKRĖTYS. Bet sakė, bus karnavalas, juokų malūnas...

VIENUOLĖ. Mugė didžiausia...

ŽMONA. A, tai jūs turbūt į stadioną?

GIRTUOKLIS. Yra, yra. Viską atrasit. Aš iš ten pareinu.

ŽMONA. Neklausykit jūs jo. Rungtynės jau prasidėjo. Eikit, bet kažin ar jeisit...

Girdėti stadiono gausmas

RYLININKAS. Ačiū, bet mes ne to ieškom, ne to.

GIRTUOKLIS. Aš žinau, ko jūs ieškot! Nueiki t, vyručiai, ir pasigerkit! Man, sa­kysim, jau sukasi... malūnai... (Žmonai) Leisk, aš juos nuvesiu.

KAMINKRĖTYS. Ačiū ačiū, mes jau patys kaip nors.

GIRTUOKLIS. Palauk... Pasakykit, kolegos, ko reikia šuniui. Normaliam šu­niui – ko? Kaulo, vadinasi, taip? O ko reikia žmogui? Normaliam gyvenimui?

ŽMONA (tempia Girtuoklį namo). Einam, einam – pasirodei... Visoj grožybėj pasirodei.

GIRTUOKLIS. Reikia, kad žmogui niekas to kaulo neatimtų! Taip, ponios ir ponai. Prikakokit kepurę, jeigu aš meluoju. Oi lupsiu aš ją!.. (Siunčia Čigonei oro bučinius) Oi lupsiu...

Nemaloni pauzė

VIENUOLĖ. Tfiu! Ir dar kartą – tfiu! (Rylininkui) Ant tavo Fiestos ir ant mūsų kvailumo. Viskas! Mano kojelės protingesnės už tą kvaišą galvą. Jos – tik namų link... (Atsisėda ant suolo ir taisosi užkandžiauti)

KAMINKRĖTYS (Rylininkui). Na, brolau... Vesk, sakyk ką nors, meluok... Ko nešneki? Ar čia pat švęsim, ar grįšim atgal?

RYLININKAS. Kaip norit. Gal jūs iš tikrųjų grįžkit, o aš dar paieškosiu. Savo Šventės.

KAMINKRĖTYS. Ką tu čia kalbi! Grįžti – nei valgius, nei gėms, nei mušti gavus...

VIENUOLĖ. Bet šitaip klaidžioti irgi nebėra jėgų.

RYLININKAS. Tai ko jūs norit? Kad žadėčiau jums tai, kuo aš pats nesu tikras?

ČIGONĖ. Žadėk. Sau ne nuodėmė ir pameluoti. Džiaukimės tuo, ką radom, ką manome rasti – ir bus linksmiau! Žiūrėkite, koks puikus oras! Kiek įdomių žmonių sutikom! O kiek dar visko pamatysim!.. (Vienuolei) Baik tu žiaumoti! Einam.

VIENUOLĖ. Nežinau... Kažkaip kojos neklauso. Pasimeluokime dar.

RYLININKAS. Melas dažniau sako „taip”, o teisybė droviai purto galvą... Melas tvirtina žmogui, kad jis jau rado, o teisybė siūlo paieškoti. Kaip norit?

KAMINKRĖTYS. Tai tu vis tiek, matyt, manai rasti, jeigu žadi ieškoti vienas?

RYLININKAS. Yra, pasirodo, šventė akims, šventė ausims, šventė pilvui... Aš norėčiau rasti Šventę savo širdžiai, savo sielai.

VIENUOLĖ. Še tau! O kuo tą sielą taip žadi privaišinti?

ČIGONĖ. O aš suprantu. Visi mes kažko tikimės, laukiam, ieškom ir tik suradę galėsim pasakyti – štai ko mes ieškojom!

RYLININKAS. Ne, tu niekada nepasakysi – radau. Tu pasakysi – tai dar ne tai... Ir ieškosi toliau.

VIENUOLĖ. Viešpatėliau! Rodos, aiškiausiai susitarėm: karnavalo ieškom, kad galėtumėm pasiausti. Mugės – apsipirkti... Ir šiaip visokių dyvų...

KAMINKRĖTYS. Aš irgi maniau – apsirengsim kitaip, šnekėsim kitaip, kad nors vieną dieną pabūtume ne tuo, kas esam. Kad nei savęs, nei kitų nepažintume.

ČIGONĖ. O gal atvirkščiai? Gal mes bėgam iš to kasdieninio karnavalo – bė­gam, kad nevaržomi galėtume pabūti tuo, kas iš tikrųjų esanti

VIENUOLĖ. Kaip tai? Argi mes nesame tokie, kokie mes esame? Argi mes?.. (Susipainiojus) Tfiu! Poniška liga tie jūsų samprotavimai – taip aš jums pasakysiu. Minkštos rankos, minkštas ir protas! Kūgiais, glėbiais tą išmintį verčiat, o kaip nelaimingi, taip nelaimingi. O aš šit pailsėjau, pavalgiau ir vėl galiu eiti. Kad tik ži­nočiau – kur.

RYLININKAS. Klausykitės! Trimitas!

VIENUOLĖ. Kiek jau tų trimitų buvo...

ČIGONĖ (Rylininkui). Atsiliepk. Suk savo rylą. Eikim į tą pusę.

RYLININKAS (sukdamas rylą).

Ei, kinkyk savo žirgus ristūnus – Intelektą, Fantaziją, Valią,

Vadžias į ranką, botagą prie šono Ir pirmyn pro vartus į kelią!

Suk kairėn, dešinėn – olialia!

Žingsniais ar šuoliais – tavo valia.

Taip turėtų kiekvienas gyventi:

Tu ieškai Šventės, ir pats – kaip Šventė!

VIENUOLĖ. Va kas trimitavo... Dar vienas kluika.

Ateina Balionų pardavėjas, šviesiais drabužiais apsivilkęs žmogynas su didele balionų puokšte. Viliodamas pirkėjus, jis pučia vaikišką trimitą

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Jūs einat į Šventę, taip? Jūs – į karnavalą?

KAMINKRĖTYS. Nagi krutam krutam į tą pusę.

ČIGONĖ. Galų gale sutikom žmogų!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Aš iš karto akį medau ir sakau – šitie žmonės į Fiestą.

VIENUOLĖ. Bet kur ta Piesta? Kad jos nėr!..

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Kaip tai nėr? Vadinasi, bus, kai jūs nueisit. Tik pirmudausia įsigykit po balioną. Kas begali geriau išreikšti Šventės dvasią, jeigu ne šitoks gražumynas!

ČIGONĖ. Iš tikrųjų – nuostabūs balionai. Ypač va šitas. Arba tas...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. O aš pasakysiu – dar nuostabesnis jūsų skonis. Pra­šom. Išsirinkite visi – mažiausiai po vieną.

KAMINKRĖTYS (sumokėjęs jam). Grąžos nereikia, tik pasakykit, kaip mums tą Šventę surasti.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Pasakysiu, viską pasakysiu. (Dalija balionus)

VIENUOLĖ. Klausiam vieno, klausiam kito – niekas nežino.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. O kodėl nežino? Todėl, kad mieste per maža ba­lionų. T rūksta karnavalinės nuotaikos. (Duoda Vienuolei balioną) Laikykit, nepaleiskit. Geriausia pririšti pasaitėlį prie žiedo, žiedą – ant piršto, ir pamatysit, kaip leng­vai keliasi ranka.

VIENUOLĖ. O kas to žiedo neturi?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Ak panele!.. Jeigu aš būčiau jaunesnis... Visas mies­tas turėtų pasipuošti įvairiaspalvių balionų girliandom! Kas begali būti švelnesnio ir grakštesnio už tokį žaismingą žmogaus fantazijos kūrinį! Rodos, toks nesudėtingas ir paprastas, bet jeigu mes surašysim jo medžiagos formulę... (Pakelia švarko skvernus) Matot? Matot mano diržą?

KAMINKRĖTYS. Simpatiškas diržas.

ČIGONĖ. Žiūrėkite, kokia sagtis!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Ne čia, ne čia esmė. Matot, kas ant jo užrašyta? Kad sunkesnę valandą nesugalvotum žmogus pasikarti, patartina užsirašyti ant diržo ką nors reikšmingo ir mobilizuojančio.

KAMINKRĖTYS (perskaito). Sursum corda...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Taip, sursum corda – aukščiau širdis, kaip sakė loty­nai. O toliau, per visą diržą – mano duona, mano siela, mano džiaugsmas: sinteti­nės elastinės universalinės dervos formulė. Kaip koks ornamentas, tiesa?

ČIGONĖ. Taip. Gaila, kad mes nenusimanom apie chemiją.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Bet jūs įsivaizduojat!.. Aš, kaip ir kiekvienas idealas – į tas, nesu storas, bet vis dėlto pagalvokit, kiek padirbėjo genijaus protas, kol sukūrė šitokį balioną! O tu, žmogau, ką padarei? Pakelk savo širdį ir pagalvok.

VIENUOLĖ. Nieko mes nepadarėm, nieko mes nepakėlėm. Užsimanėm tos Šventės kaip ciuckis dešros, o patys nežinom, nei kur, nei kaip.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Neturit ir nereikia. Eisim, laušim vartus!.. Nerasim spragos – lipsim per tvorą. Jeigu jau turit balionus, jūs turit ir mane.

VIENUOLĖ. O! Čia tai matau, kad žmogus – ne migla!

RYLININKAS. Brautis jėga arba lįsti kaip vagiui – tai jau nebe Šventė.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Nesijaudinkit, nebijokit – aš jus išvesiu. Nors ir su lazda, ir su viena koja, bet užtat su jumis, – ar ne taip? Su tais, kurie trokšta, kurie jaučia ir kurie supranta...

VIENUOLĖ. Tai jau – kiek įstengiam, tiek stengiamės.

ČIGONĖ. Ar aš nesakiau? Jeigu yra tokių žmonių, turi būti ir Šventė!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Šiais laikais nėra mažaraščių, bet labai daug mažadvasių – taip aš juos vadinu.

KAMINKRĖTYS. Teisybė teisybė, tamsių šviesuolių pasitaiko.

VIENUOLĖ. O-je! Bukagalvių gražuolių į valias...

ČIGONĖ. O vis dėlto žmogus turi kažką – giliai giliai... Sielą ne sielą, dvasią ne dvasią... Kitąsyk, žiūrėk, dirbi ką nors, šneki, o siela sau. Žiūri iš šalies kaip duktė į girtą motiną ir bodisi. Sarmatijas ir žodžių, ir išvaizdos. Rodos, bėgtų iš to kūno lauk, kaip iš kalėjimo, bet nuo savęs nepabėgsi.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Jūs nuostabi moteris, nuostabi!

ČIGONĖ. Et, nekalbėkit... Dvasia lakštingalos, o kūnas varnos. Užtat ir skren­du į tą Šventę – kad viską užmirščiau.

VIENUOLĖ. Ne tau šitaip šnekėti. Blezdinga esi, blezdinga čiauški. (Balionų pardavėjui) Aš jūsų paklausiu – ar esat girdėjęs, kaip kukuoja varlė?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Varlė? Pirmą kartą girdžiu.

VIENUOLĖ. Va kur mano paveikslas! Kukuoja nabagė, lyg nežinotų, kas esan­ti... (Saldaus graudulio apimta, ieško nosinaitės)

KAMINKRĖTYS. To dar betrūko! į Šventę su ašarom... (Rylininkui) Suk savo rylą – žygiuokim su muzika.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Galit ir su muzika. Tik perspėju ir atsiprašau – mano protezas labai girgžda.

ČIGONĖ. Ką jūs! Girgždėkit, susimildamas. Mes nieko negirdim.

VIENUOLĖ. O Viešpatie!.. Taip kažko trūko, taip norėjosi verkti...

KAMINKRĖTYS (Balionų pardavėjui). Atsiprašau – nežinome, kaip į jus kreiptis...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Aš jus vedu, todėl taip ir vadinkit – mūsų vedly.

VIENUOLĖ. Mes jau turėjom vieną vedlį... Vedė vedė, klaidžiojom klaidžiojom, ogi žiūrim – mūsų vedlys aklas! (Juokiasi) Pradėjom klausinėti, kaip čia yra: ar tu mus vedi, ar mes tave? Tyli, žvalgosi... Kaip reikiant, pasirodo, jis ne tik aklas, bet ir nebylys.

Visi, žvilgčiodami į Rylininkų, juokiasi

ČIGONĖ. Gerai vedė, gerai – sutikom geradarį.

VIENUOLE (Balionų pardavėjui). Jeigu nepyksiu mes taip ir vadinsim – Geradary?

KAMINKRĖTYS. Kaip vadinsim, taip nepagadinsim. Geriau galvokit, kaip mes Geradariui atsilyginsim.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Jokių kalbų apie tai! Būkime panašūs į šituos... (Pripučia balioną) Tokie pat jautrūs, pilni pakilios dvasios ir amžinai besiveržiantys aukš­tyn! Užriškit.

Kaminkrėtys užriša balionų

VIENUOLĖ. Ką čia kalbėti, kur čia atsilyginsi! Auksinis žmogus, auksiniai žo­džiai, mintys ir darbai – viskas, viskas... Kaip ta diržo sagtis.

BALIONŲ PARDAVĖJAS (pūsdamas balionus). Kokius nuostabius žmones su­tikau, kokius nuostabius žmones!

RYLININKAS. Klausykit, broliai! Mes jau čia buvom. Mes einam atgal!

VIENUOLĖ. Eik eik! Nesapnuok.

ČIGONĖ. Tikrai labai panaši gatvė.

RYLININKAS (Vienuolei). Argi ne čia tu norėjai pirkti keptuvę, prie kurios nesvyla?

VIENUOLĖ. Na ir kas? Tegul svyla. Vedlys žino, kur veda.

KAMINKRĖTYS. Svyla nesvyla – suk savo rylą!

Nerūpestingas juokas

RYLININKAS (dūzgjna savo instrumentą).

...Taip turėtų kiekvienas gyventi:

Tu ieškai Šventės ir pats kaip Šventė!

Bet kai vietoj vadžių – virvagalis,

Vesk susitaikymo kuiną, mušk pagaliu...

Ar prie kaimyno ratų pritvirtinęs

Žiūrėk ir žiovauk į vežimų virtinę...

Per kelią tempiasi gyvas rožančius –

Kalba „tikiu” jauni bedančiai:

„Tikiu viskuo, kas parašyta,

Kas pasakyta, ištaisyta, numatyta...

Kiekviena redakcija ir akcija –

Viskuo tikiu ir „ačiū” kanojų kaip „amen”!

Užu akis, kuriom galiu skaityt įstatymus,

Užu ausis, kuriom galiu klausyt įsakymų,

Už galvą, pilvą, rankas ir kojas

Ir už tai, kas tarp kojų –

Dėkoju, dėkoju, dėkoju”!

VIENUOLĖ. Fui! fui! fui! Geradary, juk fui?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Taip... Man daug kas paaiškėjo...

KAMINKRĖTYS (įsidrąsinęs). Geradary, ar atspėsit, kas tai bus? Sėdi aukštai, mato plačiai ir susiraukęs daro taip...

VIENUOLE. Žinom žinom – viršininkas tavo.

KAMINKRĖTYS. Nieko panašaus – kaminkrėtys! Statyk alaus bokalą!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Niekad nebūčiau atspėjęs.

KAMINKRĖTYS. Čia aš pats sugalvojau, Geradary. Specialiai tai Šventei. Ištroš­kęs geni, susilažini iš alaus bokalo – jeigu spėja „kaminkrėtys”, aš sakau – „vir­šininkas”. O jeigu – „viršininkas”, aš – atvirkščiai! Specialiai karnavalui... Kaip jums atrodo, Geradary, už tokius juokus ar negausiu į kailį?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Kailį gal mes ir apginsim, bet aš tą mįslę kaip nors... Pavyzdžiui, vietoj to „susiraukęs kažką daro” ar tas viršininkas negalėtų sakyti „dū­mai rūksta, nieko netrūksta”? Tada ir daryti jam nieko nebereiktų.

KAMINKRĖTYS (nenorom). Kodėl negalės, žinoma, gali.

ČIGONĖ. Jis turi dar vieną labai juokingą pasakymą.

KAMINKRĖTYS. Čia toks pasveikinimas... „Ei, klausyk! Mesk tą savo juodą darbą, einam kaminų valyti!”

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Cho cho cho... Čia jau, sakyčiau, kur kas daugiau są­mojo. Tik aš, pavyzdžiui, suredaguočiau taip... (Sustoja, pripučia balioną ir pakiša Vienuolei užrišti) „Klausyk! Nebūk avinas, aprūkęs kaip kaminas! Įsigyk balioną – mėlyną arba raudoną – ir eikim su mumis!”

VIENUOLĖ. O čia tai ir aš suprantu!

KAMINKRĖTYS. Žinoma, čia visai kas kita. (Pusbalsiu mokosi naujos redakcijos)

ČIGONĖ. O aš, kaipo čigonė, galvoju – žiūrėsiu kam nors į delną ir sakysiu: „Gyvensi – protą šaukštu semsi: mažai srėbęs – žemai galvą lenksi, antra tiek srėbęs – kumščiu stalan trenksi, trečia tiek srėbęs – alkanas numirsi...” Liūdna, ar ne?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Aišku. Šventiškiau, šventiškiau reikia.

ČIGONĖ. Taip, taip. Ir aš taip manau. Gal be to „numirsi?”

BALIONŲ PARDAVĖJAS. „Galvą lenksi, kumščiu trenksi...” Kam tokie nejau­kūs akcentai? Kam čia trankytis per Šventę, ar ne?

VIENUOLĖ (išduoda). Čia vis to Rylininko sapalės.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Kaip ten su tuo šaukštu? Kai numirsi?..

ČIGONĖ. Ėė... Nagi šita...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Ir šito nereikia! Kam tos rykštės ir lazdos, jeigu mū­sų rankose balionai? Teisybę sakau?

ČIGONĖ. Aišku, žinoma. Suredaguokit, Geradary.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Hm... Taip... „Gyvensi – gėrybes semsi...” Taip... Ką čia prie to „semsi?”

RYLININKAS (Čigonei, reikšmingai). Tiktai karšto neryk ir gerai sukramtyk, kad nereikėtų išspjauti.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Ne ne ne, palaukit, palaukit...

KAMINKRĖTYS, „...neryk, gerai sukramtyk... ir kiekvieną musę dalykis per pusę!”

VIENUOLĖ. Kitas vėl!.. Tu pats esi musė! Netrukdyk Geradariui susikaupti.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. O žinot – neblogai. „Gyvensi – gėrybes semsi ir kiekvieną musę dalysies per pusę. Karšto nerysi, gerai sukramtysi, ant stalo alkūnių nedėsi ir gražiai padėkosi šeimininkui”. O!

VISI (išskyrus Rylininką). Ačiū! ačiū! ačiū!

Čigonė pusbalsiu kartoja naują tekstą

BALIONŲ PARDAVĖJAS (Rylininkui). O jūs ką pasakysit žmonėms, nuėjęs į Šventę?

RYLININKAS. Ką sakysiu – nesakysiu, nes jūs būtinai suredaguosit.

BALIONŲ PARDAVĖJAS (įžeistas). Ak šitaip? Na na!..

ČIGONĖ (Rylininkui). Kaip tu čia kalbi?! Geradarys nori gero.

VIENUOLĖ. Jis pavydi pavydi... Ėjo pirmas, o dabar paskutinis. Taip tau ir rei­kia, taip tau ir reikia!

RYLININKAS. Baisiai daug šnekam, baisiai daug šnekam.

BALIONŲ PARDAVĖJAS (Rylininkui). Na išmeskit tą savo neapykantos akme­nį, išmeskit...

RYLININKAS. Kokį akmenį? Eikim, jeigu einam. Ieškokim, jeigu ieškom.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. O mums nereikia ieškoti, mes žinom, kur einam. O akmuo vis dėlto pūpso... Norit? Aš išimsiu jį... (Nelabai vikriais iliuzionisto judesiais „ištraukia" Rylininkui iš užančio akmenį) Matot? Ir jūs dar klausėt, kaip man atsi­lyginti... Prašom...

RYLININKAS. Taip ir maniau, kad jūs – fokusininkas.

VIENUOLĖ (pačiupinėjus akmenį). Viešpatie... Viešpatie!.. Pats tikrasis... akmuo!

ČIGONĖ. Ko tyli? Kam jis tau buvo reikalingas?

RYLININKAS. Geradario paklausk. Jis tą akmenį paėmė nuo kelio.

KAMINKRĖTYS. Nesiaiškink, nesiaiškink. Visi matom. Eini susiraukęs ir gadini visiems nuotaiką.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Aš iš karto pastebėjau, kaip jis tyli... Su kokia išraiška jis neša balioną...

RYLININKAS. Per tuos jūsų balionus mes užmiršom, kur einam.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Na tai veskite jūs, veskite! Prašom... (Atsisėda ir išsi­traukęs sumuštinį užkandžiauja) Aš iš karto perspėjau – esu negreitas... Protezas girgž­da. Bet jau dėl jūsų, galvojau... O dabar bus ramu – nebegalvosiu.

KAMINKRĖTYS (Rylininkui). Na, žinai... Mes tiesiog pasipiktinę.

VIENUOLĖ. Mes tiesiog nerandam žodžių!

RYLININKAS. Mes šventės nerandam, o ne žodžių!

BALIONŲ PARDAVĖJAS (valgydamas). Žmogus kaip medis – mėgsta šakotis... Bet šakotas medis tinka tik malkoms. Stulpas, ir tas privalo Būti nugenėtas. O jeigu aš, sakysim, trokštu padaryti smuiką?..

VIENUOLĖ. Žinoma! Arba samtį išdrožti, arba kultuvę – aiškus dalykas. Ir dan­čiui išrakti – ne kiekvienas šapas...

ČIGONĖ. Geradary, nerūstaukit... Nepykit ant jo – jis jau toks...

RYLININKAS. Koks?

VIENUOLĖ. O toks! Nori būti ir už vedlį gudresnis.

KAMINKRĖTYS. Už mūsų Geradarį!

VIENUOLĖ. ...kuris, negailėdamas savo sveikatos...

ČIGONĖ. Pats matai – aiškina, rodo, veda mus kaip išmano.

RYLININKAS. Kur veda?!

Girdėti stadiono gausmas

Argi tai Šventė?

VIENUOLĖ. O gal ir Šventė! Ir aš nuėjus kad paleisiu balsą!.. Rėksiu, išsirėksiu, ir tas jau gerai.

BALIONŲ PARDAVĖJAS (laižydamas pirštus). Ne, ne, šito žmogaus aš toliau nevesiu. Arba aš, arba jis – kaip norit.

ČIGONĖ. Geradary, leiskite jam atsiprašyti.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Aš iš karto pamačiau, kaip jis laiko balioną...

KAMINKRĖTYS (Rylininkui). Prieik, atsiprašyk ir patylėk. Negaiškim.

Rylininkas žiūri į saviškius ir tyli

RYLININKAS. Vadinasi, jūs jau pasirinkot?

KAMINKRĖTYS. Na greičiau, greičiau! Geradarys atsisėdęs nelauks.

RYLININKAS. Balionai ir žodžiai, žodžiai ir balionai... (Pokšteli savo balioną į delną ir sukdamas rylą eina į priešingą pusę)

Šėmiam iš tuščio,

Pilam į kiaurą;

Imam iš plono,

Dedam į siaurą...

Bam bam bariam,

Bam bam bariam –

Imam iš tuščio,

Dedam į kiaurą...

ČIGONĖ. Na, kur tu dabar? Kur tu vienas nueisi, žmogau?

RYLININKAS.

Beriam akysna

Tiesą ir melą –

Siela badauja,

Liežuvis mala!

Bam bam bariam... ir t. t.

KAMINKRĖTYS. Ei! Ar tu girdi? Tu išsižadi mūsų?! Palieki mus, taip? Pats at­vedei, pats...

RYLININKAS.

Žodžių Sacharoj

Ieškom žolyno –

Už vandens gurkšnį

Visą žodyną!

Bam bam bariam... ir t. t.

VIENUOLĖ. Išpuikėlis! Išgama!

ČIGONĖ. Žinok, aš tau niekad šito neatleisiu, niekad!

RYLININKAS.

Ausys pavargo,

Liežuvis gelia –

Tyliai, be žodžių

Rodykit kelią!

Bam bam bariam... ir t. t. (Nueina)

KAMINKRĖTYS. Dezertyras tu man, o ne brolis – atsimink!

VIENUOLE. Kiaulė tu man, o ne kaimynas!

Rylininkas jau nebegirdi

ČIGONĖ. Ir man jis daugiau nebe vyras.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Ir viskas. Ir einam. Daugiau jo nematysim ir nemi­nėsim.

ČIGONĖ. Kur jis nueis? Ką jis vienas ras?

VIENUOLĖ. Pasakyta neminėti, ir ša!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Jūs nuostabi moteris. Nuostabūs žmonės... Išsky­rus, žinoma, tą, kurio neminėsim. Aš iš karto mečiau akį, ir man užteko to, kaip jis neša balioną.

KAMINKRĖTYS. O kaip mes, Geradary? Gerai nešam?

VIENUOLĖ. Jūs ir mums duokit pylos. Duokite, barkite, nesigailėkite. Gerai pripūskit ir užriškit mus.

KAMINKRĖTYS. Che che che... Kuo daugiau pripūsit, tuo aukščiau pakilsim.

ČIGONĖ. Pakilsi tu – šitoks dramblys.

VIENUOLĖ. Pamatysim skrendantį nuo kamino prie kamino kaip bitelę nuo žiedo prie žiedo...

Visiems labai linksma

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Atsiminkite – balionas turi siūlą. Tačiau gerose ranko­se jis privalo plaukti kaip debesėlis danguj. Kad iš šalies žiūrint atrodytų be jokio pasaitėlio. Bet čia jau didelis menas. Šitaip nešamas balionas man primena žemę... Visą planetą! O siūlas mano rankoj... Įsivaizduojat, kokios mintys! Koks polėkis! Kaip išdidžiai po to žvelgi žmonėms į akis!

VIENUOLĖ. Va va... Ir aš atsimenu, kai dar piemenys buvom, per skerstuves pripūsdavom per šiaudą gero žiemmičio pūslę... Išdžiovinę pripildavom žirnių ir pririšdavom katinui ar šuniui prie uodegos. Va tai būdavo klyksmo, juoko!.. Būti­niausiai kuris nors privarydavo kelnes.

Balionų pardavėjas nepatenkintas krenkšteli

O tai būdavo fiesta!

ČIGONĖ. Na ir palyginai...

KAMINKRĖTYS. Nuvažiavai kaip su bulvėm į malūną.

VIENUOLĖ (išsigandus). O kas čia blogo? Ką aš čia negerai pasakiau?

Visi tyli

Juk aš matau... Bet juk aš, rodos?.. Na tai pasakykit – ar kad balioną sulyginau?.. Ar kad prie uodegos?.. Kas čia buvo blogai?

KAMINKRĖTYS. Eik eik, nebešnekėk jau.

VIENUOLĖ. Kaip aš nešnekėsiu – aš turiu žinoti! Geradary brangiausias, visus taisėt, visus redagavot, o man – nė pusės žodžio. Ar pridėt, ar atimt? Sakykit, barkit, šveiskit su lazda, nes kitaip aš per visą Šventę nagus graušiu ir nežinosiu, už ką jūs mane taip...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Sursum corda, sursurn corda, brangioji...

VIENUOLĖ. Nususus korda, taip... Prisipažįstu, Geradary.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Šviesiau, linksmiau, laisviau – iš vienos pusės, o iš kitos – atsargiau, apgalvotai šnekėkim ir galvokim...

VIENUOLĖ. Aš suprantu – rimčiau reikia. Šiaip aš labai rimta, tiktai iš linksmu­mo kartais lept lept kaip ta karvė burmistrui prie slenksčio... Redaguokit, Gerada­ry, redaguokit.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Kam jums, pavyzdžiui, reikėjo apsitaisyti kaminkrė­čiu, kam?

VIENUOLĖ. Ogi čia tas, vos nepasakiau, amžinatilsį, ožys.

KAMINKRĖTYS. Kaminkrėtys, sako, laimę neša...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Juoda juoda juoda... Kokia čia laimė? Visi žinom – kol egzistuoja kaminai, pasitaiko ir suodžių. Bet nebūtina šito akcentuoti Fiestoj.

ČIGONĖ. Rylininkas, matot, buvo šviesus, o jis – dėl kontrasto...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. O vienuolės? Toks apsitaisymas, sakyčiau, labai ir labai netinka Šventei. Paprasčiausias sijonas, žiurstelis jau daug daug labiau pritiktų moteriai, kuri rankoje laiko balioną.

VIENUOLĖ. Aš galiu nusivilkti. Geradary – tuoj pat!.. Žiūrėkit – po apačia aš turiu visai trumpą gėlėtą suknelę. Kaip tik prie baliono.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Tiek to. Bet jau tą slegiančią kuprą aš tikrai išim– čiau. Ką ji pasako? Kam ji reikalinga?

KAMINKRĖTYS (nori perspėti jį). Geradary, ji...

BALIONŲ PARDAVĖJAS (įsismaginęs). Kam rodyti žmonėms tai, kas nenorma­lu, neskanu ir nemalonu?

ČIGONĖ (pusbalsiu). Kad ji jau tokia nuo mažens, Geradary...

VIENUOLĖ. Ko jau čia bešnibždi, ko... Sakiau, kad aš kaip ta rupūžė – kukū... (Kaip įmanydama slepia susijaudinimą) Kukū kukū!..

BALIONŲ PARDAVĖJAS. A, jeigu taip, tai bravo! Sveikintina... Nėr čia ko, vadinasi... Fiestoj taip ir turi būti: kas tikra, atrodo kaip dirbtina. O kas dirbtina, at­rodo pirmos rūšies. Va, pavyzdžiui, mano protezas... Kas pasakys, kad aš šlubas? (Apsidairęs) Vis tiek jūs nuostabi moteris, nuostabi!

Pauzė, kurią užpildo stadiono ovacijos

ČIGONĖ. Kaip jie ten šėlsta! Kaip linksminasi!

KAMINKRĖTYS. Tuojau, tuojau šėlsime ir mes.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Dar šitą balioną užriškit, ir tam kartui užteks. Kur ta mano geroji rišėja?

VIENUOLĖ. Kukū kukū... (Užriša)

BALIONŲ PARDAVĖJAS (stadionui gaudžiant). Na o dabar aukščiau širdį ir balionus! Tuojau būsime ten! (Trimituoja)

Vis aiškiau girdėti linksmas klegesys ir muzika. Visus apima artėjančios linksmybės nuojauta

KAMINKRĖTYS. Ech! Svyla nesvyla – suk savo rylą! Sopa nesopa – opa! opa!

ČIGONĖ.

Kiekvieną musę

Dalykim per pusę!

VIENUOLĖ.

Kukū kukū kukū!

KAMINKRĖTYS.

Ei, nebūk avinas,

Aprūkęs kaip kaminas!

Įsigyk balioną

Mėlynai raudoną

Ir ženkim su mumis!

BALIONŲ PARDAVĖJAS (numeta po kojų tą patį Rylininko „akmenį” ir tartum netyčia paspiria jį) Och! Prakeikimas!..

ČIGONĖ. Kas yra, Geradary? Susitrenkei koją?!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Ir smarkiai, kad ją kur velniai! Kas čia tą akmenį pa­drėbė?

VIENUOLĖ. Dabar tai pakukuosim...

KAMINKRĖTYS. Ar labai skauda, Geradary?

Balionų pardavėjas skausmingai sustena

ČIGONĖ. Gal numauti jums batą?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Oi oi! Nejudinkit. Turbūt teks mums atsisveikinti...

KAMINKRĖTYS. Ką jūs, Geradary?! Jūs norite palikti mus vienus?!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Čia nebetoli. Muziką girdit – atrask. Palikit mane. Arba išniro, arba nulūžo...

VIENUOLĖ. Nė už jokius pinigus! Aš jus pati kaip katė įsikandus nunešiu. Kabinkis man už peties!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Nieko nebus. Turėsit švęsti be manęs...

KAMINKRĖTYS (atsitūpęs atsuka vedliui nugarą). Geradary, padarykit man gar­bę – lipkit ant pečių!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Ne, ne, kaip aš čia dabar?..

ČIGONĖ. Lipkit lipkit – patogiai apžerkit sprandą.

VIENUOLĖ. Gal padėti kokį minkštesnį drabužį vietoj balno?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Ak jūs, mano bendražygiai bičiuliai... (Graudulingai nusišnypščia nosį) Nereikia, nieko nereikia. (Apžergęs Kaminkrėčio sprandą, atsisėda ant pečių) Jeigu galėčiau, aš pats jus ant rankų nuneščiau.

Kaminkrėtys stenėdamas pakyla

Ocho! Che che che... Kažin, kaip čia aš atrodau?

VIENUOLĖ. Kaip šventas Jurgis. Kaip baltas raitelis ant juodo žirgo.

BALIONŲ PARDAVĖJAS (Kaminkrėčiui). Ar labai sunkus?

KAMINKRĖTYS (prikimęs). Oi ne... Kiek čia beliko...

ČIGONĖ. Cit cit – klausykitės! Kokia muzika! Kokia nuostabi muzika!

KAMINKRĖTYS (vedliui). Tai gal jau matyti? Jūs ten, Geradary, aukštai, plačiai...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Dar nematyti nieko. Tačiau atrodo, kad ne tik mes einam į Fiestą, bet ir Fiesta artėja prie mūsų.

ČIGONĖ. Tai turbūt procesija. Karnavalas slenka į mus!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Tuojau... Penki žingsniai – įsijungtam ir mes...

VIENUOLĖ. O kažin, kur ta mugė paliko?

ČIGONĖ. Rasim, viską rasim... Jau jie čia pat! Jau jie čia pat!

Pasirodo karnavalinė grupė – visi su skėčiais. Juos veda Skėčių pardavėjas, raitas ant Rylininko, kuris, pamatęs saviškius, prisidengia skėčiu. Toliau žengia Dryžuotas, Languo­tas ir pikantiška gražuolė Mis-Pamatęs Mirk

VISI (nustebę ir nusivylę). Aaa...

BEVEIK VISI. Tai kur jūs einat?!

SKĖTININKAI. Paklydot, žmonės!

BALIONININKAI. Tai jūs paklydot!

LANGUOTAS. Bet mes ką tik iš ten!

ČIGONĖ. O mes – iš ten.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Nesijaudinkit, einam. Šventė toj pusėj.

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Jums gal ir toj, o mums – anoj.

ČIGONĖ. Suredagavo vis dėlto...

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Iš jūsų mokomės, iš jūsų!

VIENUOLĖ. Na tai dėkimės į krūvą – bus linksmiau!

LANGUOTAS. Dėkitės. Gausit po skėtį.

MIS-P. M. Mes turim principą! Vienas už visus, visi už vieną!

VIENUOLĖ. Ak taip? Vieną dėl visų? O pas mus – kiekvienam po vieną!

DRYŽUOTAS. Arkliui čigonė, asilui beždžionė...

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Etikos, kolegos, etikos!

ČIGONĖ. O kur jūs matot asilą? Ant asilo jojate jūs!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Keliaukim, keliaukim...

KAMINKRĖTYS. Kad nežinom kur. Kad nežinom kur.

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS (nulipęs ant žemės). Užtat mes žinom! Pas mus – re­prezentacija, informacija, dotacija! O kokia reklamos kultūra! (Mosteli vyrams)

DRYŽUOTAS IR LANGUOTAS (organizuotai).

Kai namai kaip rėtis,

Sienoj akys ir ausys –

Skėtis, skėtis, skėtis

Tavo namas geriausias!

B portatyvinio magnetofono sklinda muzika. Mis-Pamatęs Mirk ir abu deklamato­riai šoka ekstravagantišką šokį su skėčiais. Balionų pardavėjas, taip pat nusliuogęs že­myn, padalija saviesiems po didžiulį šventinį riestainį.

Balionininkai valgo

LANGUOTAS. Visą pažangų pasaulį...

DRYŽUOTAS. Darbininką, biznierių ir kiemsargį...

ABU. Saugo ir vienija lietsargis! (Įteikia Vienuolei ir Čigonei po skėtį)

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Prašom, skėtis, limonadas ir Šventės bilietai veltui.

LANGUOTAS. Viską apmoka mūsų šefas.

ČIGONĖ. Ačiū. Mes ne manekenai jūsų prekėms.

VIENUOLĖ (susižavėjusi skėčiu). Tai kaip čia dabar, Geradary? Imti ar neimti?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Mesk mesk! Mes einam švęst, o ne prekiaut.

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS (balionininkams). Tai jūs ligi šiol tikit, kad tuos balionus jie velka dėl gražumo?

VIENUOLĖ. Ne ne... Aš už Geradarį visom keturiom, bet jeigu sakote – veltui... O kodėl nepaimti? Ačiū.

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Maloniai prašom.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Prašom nekaišioti! Prašom nedrumsti mano žmo­nėms šventinės nuotaikos.

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Sudrumsti galima tik balą, kurios dugnas dumblėtas.

VIENUOLĖ. Tegul, tegul jie savo dugną parodo.

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Mūsų dugnas akmenuotas, vanduo grynas, bet mes jo nevadinant nei medum, nei pienu. Vanduo yra vanduo, biznis yra biznis, aš esu aš.

ČIGONĖ. O mums kas iš to?

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS (tęsia). Aš nesu nei išganytojas, nei pranašas, nei šiaip koks nors geradarys. Aš pardavinėju skėčius. Kodėl gi skėčius, o ne balionus? Todėl, kad skėtis per amžius keitėsi, bet niekada neišėjo iš mados. (Mis-Pamatęs Mirk) Ką padarė Adomas, išvarytas iš rojaus?

MIS-P. M. Adomas padarė Ievai... Jis padarė ir padovanojo jai skėtj.

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Ačiū. Ir kaip tik po šituo skėčiu, kuris dabar saugomas muziejuj, gimė Kainas ir Abelis.

ČIGONĖ. O mums kas iš to?

Balionų pardavėjas išdalija saviškiams po gabalą vatos. Balionininkai užsikemša ausis

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. O tas, kad skėčiu galima prisidengti, pasiremti, pasmeig­ti vaisių, nukrapštyti šiukšlę ar banano žievę... Galima pulti, gintis, fechtuotis, šokti iš balkono ir svarbiausia – puoštis! Graži moteris po gražiu skėčiu – kas begali būti romantiškesnio ir gražesnio?

VIENUOLĖ (iš ausies išsitraukus vatą). O negražioms kas iš to?

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Jūs einat į Šventę – įsivaizduokite: minios be skėčių!.. Skruzdėlynas. Pilkuma. Ir staiga – skėčiai! Ir kiekvieno kitoks... Įsivaizduojat, kas pa­sidarytų?

VIENUOLĖ. Akis išsibadytų žmonės.

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Gėlynas, brangioji, gėlynas! Aš jums dovanoju po skė­tį ir prašau tik vieno – išskleiskit ir šypsokitės. Jūsų šypsena sako: nori būti laimin­gas – įsigyk skėtį. Viskas paprasta, aišku ir jokių labdaringų patamsių. O dabar su­sipažinkite su mano kolegomis. Dvyniai: Languotas ir Dryžuotas! Vyrukams skauda dantį, bet aš pažįstu nuostabų dantistą. Jis dabar linksminasi Fiestoj, tačiau mes pa­matysim jo skėtį ir su jo pagalba sutvarkysim dantis. Mis-Pamatęs Mirk dalyvaus grožio karalienės rinkimuose. Kaip matot, ji ypatingai žavi, kai prisidengia skėčiu. Ir štai jums gerai pažįstamas Rylininkas... (Rylininkui) Gal jūs pavargot? Sakykit – pavargot? Lipkit ant mano pečių! Lipkit, pasėdėkit.

ČIGONĖ. Kaip jis užlips – vargšelis jėgų nebeturi.

DRYŽUOTAS. Leiskite man!

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS (apsimeta negirdįs). Tai pas jus žmogus joja ant žmo­gaus. O pas mus – atvirkščiai! Dėl reklamos mums visai nesvarbu, kas viršuje.

LANGUOTAS (rodo į dantis). Šefe!.. Velnias velnią rauna!

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Tuoj tuoj. Stadione bematant... Tiktai koks to dakta­ro skėtis?

RYLININKAS (Čigonei ir Vienuolei). Gal judvi turit kokių vaistų? Padėkite vyrams. VIENUOLĖ. Tegul siurbėles deda.

DRYŽUOTAS. Dėjom.

KAMINKRĖTYS. Tegul tabako pakramto.

LANGUOTAS. Kramtėm. Nė velnio.

ČIGONĖ. Eikit su mumis – aš jums užkalbėsiu.

DRYŽUOTAS. Rimtai?

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Tikiu, tikiu – dantis užkalbėti jūs galit...

DRYŽUOTAS. Ša! (Languotam) Tu girdėjai, ką Čigonė sakė?

MIS-P. M. Jūs manot, ta Čigonė tikra?

DRYŽUOTAS. Dantis mums gelia – štai kas tikra!

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Tai jūs mane norit išmainyti į tą sukčių kompaniją?! Kaip jums ne gėda, vyrai?!

DRYŽUOTAS. Anas mažiau kalba.

LANGUOTAS. Ir mažiau dresuoja.

MIS-P. M. (Balionų pardavėjui). Sakykite, o kaip jūs žiūrite į moterį?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Kaip žiūriu į moterį? Primerkęs akį – į tokią kaip jūs. Juokas

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS (Balionų pardavėjui). Jeigu liaudis to nori ir mano kole­ga siūlo, sutinku tęsti aukštesnio lygio diskusiją. (Vėl užsikarta Rylininkui ant pečių)

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Prašau, jeigu prašai... Jeigu nebijai nusiristi... (Paduo­da Vienuolei ir Čigonei gniužulų balionų) Pripūskit ir užriškit. Prireiks. (Lyg senas ka­valeristas vikriai apžergia Kaminkrėtį)

ČIGONĖ. Sėkmės, Geradary!

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS (Dryžuotam ir Languotam). Pakentėkit, vyrai. Čia jau nebe dantų, o mūsų garbės ir prestižo klausimas.

Abu raiteliai susitinka pusiaukelėj, čigonė ir Vienuolė pučia balionus. Languotas ir Dryžuotas geria MLS-P. M. odekoloną – nuo dantų skaudėjimo

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Na?

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Na?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Cigarą?

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Pypkę.

RYLININKAS (Kaminkrėčiui). Rūkysi?

KAMINKRĖTYS. Turiu ir savo.

Visi užsirūko. Viršutiniai pučia dūmus aukštyn, žemutiniai – žemyn

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Tai ko tu nori?

RYLININKAS (Kaminkrėčiui). Ko taip žiūri piktai?

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Pirmiausia – tu pavogei mano idėją.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Kokią?

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Anksčiau tu raitas nejojai. Čia mano projektas. (Baks­noja skėčio smaigaliu į priešininko balionus)

RYLININKAS. Man rodos, aš dabar kaip niekad panašus į tave.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Mane liaudis iškėlė. Aš nusimušiau koją. (Cigaru svi­lina skėčius, kuriuos pardavėjas laiko sukabinęs ant rankos)

KAMINKRĖTYS. Kekšė!

RYLININKAS. Tyliau. Netrukdyk vedliams posėdžiauti.

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Neilgai jodinėsi. Biuras pranašauja bliurą.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Irgi neblogai. Kaliošais prekiausiu.

KAMINKRĖTYS. Kurgi tavo principai? Kur išdidumas?

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Nebemadingi, mano mielas, nebemadingi... tavo kaliošai. KAMINKRĖTYS. Och, spjaučiau į tave!.. Tik burna išdžiūvus.

RYLININKAS. Už ką?

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Žindukais prekiauk, ar kurį galą...

KAMINKRĖTYS. Maniau, kad nors tu kitoks – ne kaip visi...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Na na, nebaksnok, nebaksnok manęs su savo skėčiu!..

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Tu jau nebeskiri savęs nuo baliono?

RYLININKAS. Pavarėt, iškeikėt mane, kad aš kitoks, o dabar akis badai, kad aš toks pat!..

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Per daug priputi... Žinai pasakėčią, kaip varlė pūtėsi prieš jautį?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Palauk, sakyk aiškiau – ko tu iš manęs nori?

RYLININKAS. Be jūsų man ir Šventė – ne Šventė.

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Tie kvailiai, prisipirkę balionų, nebežino, į kurią ran­ką paimti skėtį. Supratai?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Tai ką tu siūlai? Savo draugystę ar kompensaciją?

KAMINKRĖTYS. Jeigu mes kvailiai, tai kam tau mūsų draugystė?

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Palauk!.. Po velniais, kas čia dabar svyla?!

RYLININKAS. Argi tu laikai save kvailiu?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Ogi padai svyla, padai!

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Kokie padai, jeigu aš – raitas?! Tai tu savo cigaru man degini skėčius!

KAMINKRĖTYS. Kol tu buvai neapžergtas, mes dar galėjom rinktis.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Arba tu dėkis prie manęs, arba per lietų tu visai sudegsi.

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS (Rylininkui ir Kaminkrėčiui). Jūs girdit? Ar jūs matėt kvailį, kuris per lietų vaikštinėtų su balionu?

RYLININKAS IR KAMINKRĖTYS. Nematėm.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Netrukus atsiras pigus, elegantiškas elastinės dervos apsiaustas!

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Kas kas?

KAMINKRĖTYS. Apie ką jie čia šneka?

RYLININKAS. Apie savo šventę...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Šalin skėčius! Tegyvuoja lietpalčiai! Valio!

KAMINKRĖTYS. Valiooo!

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS (Rylininkui). Valio parazitui, kuris joja ant jo sprando!.. Asilas!..

RYLININKAS (nusimeta savo jojiką). Visi asilai, kurie leidžiasi jodomi!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Tegyvuoja universalinė derva! Tegyvuoja Fiesta!

VIENUOLĖ, ČIGONĖ ir MIS-P. M. Valio! Valio! Valio!

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS (nusipurtęs dulkes). Dėmesio! Balionų gerbėjai, prašom sugrąžinti skėčius! Su melagiais ir sukčiais mums nepakeliui.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Kas dar su manim? Prašom apsibalioninti.

MIS-P. M. (Skėčių pardavėjui). O jeigu aš laikyčiau išskleidus, ar galėčiau pasilikti sau šitą?

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Ir tu – pas tą žindukų pardavėją?

VIENUOLĖ (nenorėdama skirtis su skėčiu). Labai jau kikenti neprižadu, bet šiek tiek pavypsoti galėčiau... (Parodo, kaip ji tai darytų)

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Padėk padėk! Dovanų karalius mirė.

DRYŽUOTAS (meta savo skėtį). Še, pasiimk tą savo...

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Vyrai!.. Inteligentai... Nejaugi jūs tikit?

LANGUOTAS. Tikim. (Meta jam skėtį) Mes ir siurbėlėm tikėjom.

MIS-P. M. (Skėčių pardavėjui). Jie visą mano odekoloną išgėrė. (Nedrąsiai pade­da skėtį) Jie taip skaniai kvepia...

Numeta skėčius ir Vienuolė su Rylininku

BALIONŲ PARDAVĖJAS (triumfuodamasjoja nuo vieno prie kito ir dalija balionus). Sursum corda... Sursum corda, bičiuliai... Prašom apsibalioninti. Tegyvuoja universa­linė... Šventė.

SKĖČIŲ PARDAVĖJAS. Gailėsitės, vyrai, gailėsitės... Biuras pranašauja bliurą. Kai pradėsit čiaudėti, niekas jums nepasakys „j sveikatą”. (Susirinkęs skėčius, nueina garsiai reklamuodamas prekę) Skėčiai, skėčiai! Nuo lietaus, nuo smalsių akių ir nuo saulės... Portatyvinis namas ant koto. Paskutinė mada! Pirkite skėčius!

BALIONŲ PARDAVĖJAS (Rylininkui). Kaip matote, aš jūsų nematau. Pa­sistenkite, kad ir negirdėčiau. Viskas.

RYLININKAS. Nesuprantu, kam jums reikalingi šie žmonės?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Aš jiems reikalingas!

ČIGONĖ. Geradary, keliaukim.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Keliaujam keliaujam... Keliaujam, keliaujam...

LANGUOTAS. Ponia Čigone! O kaip su dantimis?

VIENUOLĖ. Su dantimis – gerai, o be dantų – tai jau manų košė... ne gyvenimas.

DRYŽUOTAS (Čigonei). Tai tu darai ką nors ar nedarai?

ČIGONĖ. Darau. Tuojau.

LANGUOTAS. O mums ką daryti?

ČIGONĖ. Patylėkit. Ką sakysiu – jokių prieštaravimų. Kiekvienas žodis šventas. Tik tada jis veikia kaip malšinantis vaistas.

VIENUOLĖ. Proto dantis... Oi, sunku bus.

DRYŽUOTAS. Ša!

ČIGONĖ. Užmirškit skausmą. Apie tai, kas yra ir kas bus – nebegalvokit... Vis­kas bus gerai. Anksčiau tai bent kentėdavo žmonės! Prieš keturis, penkis šimtus me­tų... Nuteisdavo žmogų, įkišdavo į šikšnos maišą – kartu su šunim, su kate, su gyva­te ir su juodu gaidžiu – ir pamažu pamažu nuskandindavo...

VIENUOLĖ. Ui! Kaip gerai, kad ne mane...

DRYŽUOTAS. O mums kas iš to?

ČIGONĖ. Įsijauskit... Kartokit – „kaip gerai, kaip gerai, kad ne  mane”.

DRYŽUOTAS. Rimtai?

LANGUOTAS. Gerai gerai. Varyk toliau.

ČIGONĖ. Įsivaizduokite: žmogus žmogų! surišdavo ir pasodindavo ant baslio!

LANGUOTAS IR DRYŽUOTAS. Kaip gerai, kaip gerai, kad ne mane!

ČIGONĖ. Dar visai neseniai pačius protingiausius, pačius maištingiausius ir drą­siausius degino ant laužo!

LANGUOTAS IR DRYŽUOTAS. Kaip gerai, kaip gerai, kad ne mane!

ČIGONĖ (paglostydama čia vieną, čia kitą). Viskas eina geryn,  geryn... Niekas tokių kaip jūs nebeplėšo į keturias dalis. Nebeplaka rykštėmis. Moterys gimdo be skausmo...

DRYŽUOTAS. Kaip gerai, kaip gerai, kad ne mes!

ČIGONĖ. Žmonės po kosmosą laksto...

LANGUOTAS. Kaip gerai, kaip gerai, kad ne mes!

ČIGONĖ. Ateis laikai – nebejausim nei sielvarto, nei skausmo. Įsikurs miestai po vandeniu, iš dumblių valgysim duoną... Inžinieriai įstatys dirbtines širdis, gal­vas ir kitokius organus...

DRYŽUOTAS. Kaip gerai, kaip gerai, kad ne mums!

ČIGONĖ. Ar vis dar skauda?

DRYŽUOTAS. Tas pats.

LANGUOTAS. Dar paglostyk, dar. Patinka, šėtonui, patinka...

ČIGONĖ. Na, stovėk ramiai. Neklauso žmoniškai, varysim čigoniškai.

Dygul dygul dyguldagi,

Raudonbarzdi, Ilganagi,

Liaukis gręžęs kaip stebulę,

Liaukis krėtęs kaip drebulę.

Liaukis malęs kaip girnomis,

Liaukis graužęs kaip kirminas!

Lįsk iš kaulo kaip iš aulo,

Dink iš dančio kaip iš ančio,

Eik iš saujos kaip iš jaujos –

Į šikšninį maišą.

VIENUOLĖ.

Tumta drala – užrišk galą,

Jeigu galvą kaišo!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Na kaip?

DRYŽUOTAS. Dantis, žinoma, dar skauda, bet už paglostymą ačiū. Norėčiau atsilyginti tuo pačiu.

LANGUOTAS. O man praėjo! Kad jį perkūnėlis! Pats nežinau, ar čia tikėti, ar netikėti.

VIENUOLĖ. Kad tik tas Dyguldagis nebūtų įsiropštęs į mane... Įvarysit ligą, o kai reiks glostyti, ir nebus kam.

KAMINKRĖTYS. O dabar, vyrai, esat sveiki – paneškit Geradarį.

LANGUOTAS. Va kur mūsų Geradarys! Ponia Čigone, lipkit ant sprando!

ČIGONĖ. Liaukitės liaukitės.

VIENUOLĖ. Mūsų Geradarys kažko nebelinksmas.

KAMINKRĖTYS. Kaip ten, Geradary? Ar jau matyti Šventė?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Kas?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Ne, galvoju, koks gražus susicementavo kolektyvas... Tik be reikalo aš jam išplepėjau apie tuos lietpalčius...

ČIGONĖ. Apie ką, Geradary?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Tiek to. Ko jūs norėjot paklausti?

RYLININKAS. Aš norėjau paklausti, ar neatėjo laikas pasakyti visą tiesą.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Kokią tiesą? Sakiau – aš nenoriu jūsų nei matyti, nei girdėti.

VIENUOLĖ. Bet juokas juokais... Kurgi ta Fiesta? Apie mugę aš jau nebeklausiu.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Viskas čia pat, viskas čia pat. Tuoj pereisim statybų zoną. Čia oficialiai draudžiama, bet aš su jumis.

KAMINKRĖTYS. Tai kiek čia dar liko? Kilometras ar du?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Ką jūs!.. Čia penki žingsniai. Tuoj pamatysite Šventę.

Girdėti stadiono gausmas

Matot!.. Tik šitą zoną reiktų pereiti pagreitintais tempais.

VIENUOLĖ. Vyrai! Pereikim tekini! Ką čia mums reiškia!

VISI (bėga). Penki žingsniai, penki žingsniai, penki žingsniai...

Staiga visi susverdėję žengia vieną kitą žingsnį ir sustoja. Nustebę ir išsigandę žiūri į savo kojas. Derva. Visi įklimpo

VIENUOLĖ. Viešpatie! Kas čia dabar?!

LANGUOTAS. Koks čia perkūnas?! Kas čia per košė?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Kas yra? Ko sustojom? Mes jau viena koja Šventėj.

KAMINKRĖTYS. Derva, Geradary. Nei vienos, nei kitos nebeiškeliu.

DRYŽUOTAS. Idiotų kompanija...

ČIGONĖ. Įklimpom kaip musės į medų.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Iš tikrųjų derva! Kas čia ją paliejo?

DRYŽUOTAS. Paliejo kažkas...

LANGUOTAS. Kažkas paliejo...

MIS-P. M. Pažiūrėkit – mano batai... Kokie mano bateliai!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Bet kaip jūs čia ėjot? Kaip jūs nematėt, po galais?

DRYŽUOTAS. Girdi? Kaip mes čia ėjom...

LANGUOTAS. Kaip čia mus vedė, po galais?..

RYLININKAS. Kaip jėjom, taip, matyt, nebeišeisim.

ČIGONĖ. Įsižiurę jom į balionus...

VIENUOLĖ. Kaip į žvaigždę žiūrėjom, taip į mėšlą įlipom.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Palaukit palaukit...

KAMINKRĖTYS. Aš maniau, kad ji sušalus: pakraščiai apstingę, o toliau – kaip medus.

MIS-P. M. Niekšai jūs! Kiaulės! Jūs mane įklampinot!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Palaukit palaukit... Betgi čia patentuota universali­nė derva! Kas čia ją papylė?!

DRYŽUOTAS. Taigi taigi – ar tik ne iš tokios dervos gaminamas balionas?

LANGUOTAS. O, tai sursum corda!

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Palaukit palaukit... Tiktai be triukšmo. Rasim išeitį, rasim.

KAMINKRĖTYS. Tiktai greičiau, Geradary, greičiau...

VIENUOLĖ. Sarmatos, Geradary, turėk! Atsisėdo ir sėdi kaip koks...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Ramiau ramiau. Čia negalima šūkauti. Aš tuoj jums viską paaiškinsiu. Jūs žinot, kas tą dervą paliejo?

RYLININKAS. Skėtininkai, kas gi daugiau...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Taip! Jie! Čia buvo pats tiesiausias kelias į Šventę – per draudžiamą zoną. Todėl prašau elgtis tyliai! (Pusbalsiu) Čia yra sargas, su kuriuo mums geriau nesusitikti.

MIS-P. M. (verkšlena). Bet jūs pažiūrėkit, kokie mano bateliai...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. O ką aš galiu padaryti? Patys matot – aš jums širdį rodau.

DRYŽUOTAS. Kame? Kur? Aš matau tik storą pasturgalį.

ČIGONĖ. Tai ką darysim, Geradary, ką darysim?

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Pirmučiausia padėkite nulipti man ant kietos plutos.

LANGUOTAS. Kaip jis aukojasi! Jis pasirenka plutą, o minkštimą palieka mums...

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Aš atnešiu jums lentą. Supratot?

VIENUOLĖ. Nepaleiskit nepaleiskit! Pirmiau tegul atneša!

KAMINKRĖTYS. Na tai še še – tu palaikyk. Gera tau sakyti – nepaleisk.

VIENUOLĖ. Pamatysit – pabėgs.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Aš?! Pabėgsiu?! Ir tai sakote jūs!.. Geriausia mano už­rišę ja...

ČIGONĖ. Vyrai, padėkit, padėkit žmogui nulipti.

BALIONŲ PARDAVĖJAS. Atnešiu lentų, padarysime lieptą... O čia pat už tvo­ros – keli pastatai, upė... Už upės – penki žingsniai, ir stadionas. Girdit, kas darosi? Kaip linksmai linksminasi liaudis! (Kažkuriam) Pasilenkit – aš pereisiu ant jūsų nugaros. Tik atsargiau – šita koja... Nuostabi muzika!.. Tvirtai stovėkit, tvirtai. Už upės – penki žingsniai – tikrai ne daugiau. O lentų čia turėtų būti pilni pašaliai.

Jo žodžių ir stadiono gausmo užhipnotizuoti žmonės daro viską, ko vedlys reikalauja. Jis kaip krabas kabarojasi nuo vieno ant kito ir be paliovos kalba

O dabar laikykitės! Palenkit nugarą – šoksiu ant jūsų. Opa! Ačiū labai. Kiek čia dervos! Kiek čia lietpalčių, kiek pinigo!.. Čia juk milijonai, o mes braidom. Bet kaip čia gerai girdėti muzika! O dabar – visą svorį ant jūsų. Nors aš, kaip ir visi idealistai, nesu storas, bet vis dėlto... O dabar malonėkite perduoti man tuos vargšus balionus. Ak, kaip jie ten dūksta! Bet nenusiminkit – tuoj dūksim ir mes. Ačiū... O dabar pamėginsiu nužengti ant žemės. Viens... du, trys! Čia jau nebeklimpsta. Gerai. Da­bar jūs trupučiuką palaukit, paklausykit muzikos ir prisiminkit, kas užrašyta ant diržo. Tik, Dieve, gink, jokio triukšmo! Laukite lentos! (Nueina. Vis tankiau girgž­dėdamas nutyla protezas)

VIENUOLĖ. Tiek mes jį, šėtoną, ir tematysim.

DRYŽUOTAS. Nuo to staugimo vėl pašėlo dantis.

Kažkas tolumoj pokšteli

LANGUOTAS. Ponia Čigone, kur jūsų garantija?

ČIGONĖ. Tyliau! Girdėjot – šovė kažkas.

KAMINKRĖTYS. Gal balionas sprogo.

MIS-P. M. Taip garsiai?

ČIGONĖ. O gal jį sargas pašovė?

VIENUOLĖ. Nebetikiu aš tais geradariais...

KAMINKRĖTYS. Geri jojikai.

RYLININKAS. O ką darysi... Gerų norų pėsčias toli nepaneši.

RYLININKAS. Visa bėda, kad ne tu ant asilo, o asilas ant tavęs joja. LANGUOTAS. Tai ko nesispardei? Reikėjo spirti.

KAMINKRĖTYS. Visi gudrūs po laiko. Verčiau galvokim, ką dabar daryti.

VIENUOLĖ. Meskim šalin tuos balionus! Nei jis besugrįš, nei ką.

Visi paleidžia balionus, tik Čigonė, atvyniojus nuo piršto siūlelį, dar vis nesiryžta. Gaudžia stadionas

ČIGONĖ. Viešpatie, kokie laimingi! Kaip jie šėlsta!..

KAMINKRĖTYS. Taip ir praeis visa Šventė...

MIS-P. M. Gal dabar patys karalienės rinkimai...

VIENUOLĖ (Rylininkui). Ei tu! Svyla nesvyla, suk savo rylą!

KAMINKRĖTYS. Tššš! Sargas išgirs.

RYLININKAS (sukdamas rylą, negarsiai, intymiai dainuoja).

Iš vieno pono gavom balionų,

Iš kito skėtį – pačiupinėti...

Tad ko gi dar?

Ko gi mums dar?!

KAMINKRĖTYS. Atsargiau atsargiau... Dar tyliau.

RYLININKAS. Ak, Šventės!..

Viską iškentę trauksim į Šventę,

Tartum per sviestą – hura į Fiestą!..

Tad ko gi dar?

Ko gi mums dar?!

KAMINKRĖTYS. Susimildamas... Arba dar tyliau, arba visai nebedainuok.

Rylininkas toliau dainuoja, žiopčioja, bet žodžių jau nebegirdėti

 

Uždanga

 

Lietuvių grotesko ir ironijos dramos. Sudarė Agnė Iešmantaitė. V.: žaltvykslė, 2007.

 

grotesko dramos
grotesko dramos