Gintarės Gustainytės nuotraukaLina Buividavičiūtė gimė 1986 m., baigė Kauno „Aukuro“ vidurinę mokyklą, Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete įgijo lietuvių filologijos ir reklamos specialybės bakalauro (2010) ir lietuvių literatūros magistro diplomus (2012).
Šiuo metu studijuoja VU KHF Lietuvių filologijos katedros doktorantūroje ir yra fakulteto literatų klubo narė. Kūryba publikuota savaitraščiuose „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, kultūros ir meno žurnale „Durys“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Baltosios meškos bielagariačka

 

Baltoji meška, jautiesi lengva it plunksnelė, išdarinėji piruetus –
plauki ant nuosavo ledo lyties viena kojele pasispyrus.
O aplink tiek daug ruonių būriuojasi, ploja tau pelekėliais.
Visi nori būti tavo suvalgyti, visi nori būti tavo paliudyti.
Baltoji meška, kokia tu laiminga, išauginusi tiek palikuonių,
išlaikiusi savo kailį be menkiausios dėmelės, tokia išsičiustijusi.
Baltoji meška, kokia tu nušvitus, medituoji pasaulį –
Šiaurės pašvaistėje plečiasi laikas, pulsuoja gyvenimas.
Baltoji meška, seilėjies užglušinta, nušašus, nuplikus,
uždaryta nykiausiam zoologijos sode, iš kur tu ir kilus.
Suramdyta istorijos marškiniais, sveikąja akim regi daktariūkštį.
Baltoji meška, švirkšte – švyti laikas, švirkšte – palikuoniai.
Baltoji meška, ar vis dar sapnuose laki ledinį Obės vandenį,
kuriuo girdei savo vaikus, kai važiavai į dešimties metų kelionę?

 

 

Seseriškas medėjų skundas

 

Mes visos truputį medėjos – žaidžiam savo vaikais lyg ceitnoto prispaustos,
kaip viešpatės, gavusios kaulą, tąsom juos po pasaulį, kaip bėris raganą plėšom
į skutelius, prarijusios pėdsakus, nutildžiusios pėdsekius, atryjam medėjų chartiją:
ša ša, mažuti, tavo mamytė žino, kaip reikia sutikti agonijos karvojų. Apibarstyti
tylos miltais kabo mūsų vaikeliai žemyn galva ant drebulės, prikalti dogmomis.
Ir visai ne jasonai, ir ne gyvačių nuodai plaukuose čia kalti – gal godulys būti
„didelei“, reikšti šį bei tą – atrodyti galėti lemti nekęsti laisvėti... nes mums nuolat,
mums nuolat kalama: moteris – graži paslaptinga galinga kaip deivė sprogdina
eroso bombas, taip mes ir sprogstam, ir dūsta medėjų vaikai, prislėgti laikų pagalvėmis,
skęsta it bevaliai kačiukai istorijos peripetijose. Mums užgintas atilsis, net niekis mums užgintas.

 

 

Vienas čiudakas kaimynkų
karo lauko teisme

 

 „Jis toks truputėlį čiudakas“, – kuždėdavos pirmo aukšto kaimynės,
iškišusios galvas pro langus. Jis toks truputėlį čiudakas, atsigrūdęs iš
tos savo Kairabalės į patį gyvenimo centrą su vienu lagaminėliu, uošvių
aprengtas importiniais treningais, išmokytas skustis deficitiniais peiliais,
išmokytas valgyt klešnėse išsineštą mėsą. Jis toks truputėlį čiudakas,
vis išblyškęs, vis liesas, niūrus. Nekėlė stikliuko, taupiai kabindavo silkę.
Toks tylus, lyg koks niemcas, įsivaizdino-būta-čia-ko, – sakė uošvė, – gudrus,
koks-tai-poliglotas, bet nei mokė proftechninėj, nei koks tai docentas, tik
vis rašo kažką, vis buria, neina į talką, meninykas gal ir, bet. „Nieko doro“, –
kuždenos kaimynkos. Bronė sakė, kad čiudakėlis navatnas – girdi balsus,
kosminius virpesius, kalbas su dvasiomis, kaukais ir net belzebubais, kad
gulėjęs jis 13 Kuzmos, bet taip ir neįsi-žmogėjęs. Čiudakas ir liks čiudakas –
nusprendė cerberės-argės-sielulintės n-tajam kaimynkų karo lauko teisme.

 

 

Iškilni Čefyro gėrimo ceremonija ir
Češyro katinas

 

Dabar, kiek mus pasiekia apšvieta iš už šio korio sienų –
pasauly vis labiau įsigali rytietiška dvasia, ir mes, troškioj
kamūrkėje sutūpę, nusprendėm šiandien nebelakt kefyro –
surengt iškilnią sirpaus Čefyro degustacinę programą:
bus pilstytojas, pravarde Pilsudskis, pasidabinęs dryžiais
su fraku, bus krištoliniai sloinikai, o zekas tvarkdarys
įjungs rimties ugnelę, rūkysime mes šiąnakt Malboro –
ne Primą ir ne Astrą – klausysimės Pink Floydų, aišku,
gurkšnosime čefyrą dekadentiška dvasia, nešliurpdami,
linguosime galvom, lengvai aptilę ir apgirtę, šypsos
Češyro katinas, prieš išgaruodamas kažkur ten – Vakaruos.

 

 

Samsonas ir Dalila I

 

Jos, šitos dalios Dalilos, kerpa mums plaukus, genėja mūsų
kliaudas su NEVOS barzdaskutėm – už viską atsiimam – už ne-
taip išmylėtus vaikus, atkentėtus savim, kriogenetikos gene užsi-
šaldytas širdis, už mėlynes, ištušuotas Moišės ūkio muilu su
tulžim atvemta, už ne-taip pa-pamylėtuosius vyrus, sėklą nurytą
it karčią piliulę, už tai-kad per mažos, kad kurvos, bet vis tik
kažko netelpam mes į karališkus delnus – gal-sudiržę per daug,
per mažai gal nuogi, aprėdytos suknytėm gerokai ankštom,
braškam smūgiais smarkyn ir gilyn – per siūles, per kaltes su
kaktom susiūtom, su sulaužytom rankom, betgi mea culpa – trys
kartai – nes karas Paryžiuj, o mūsų plaukai – palaidi – plaiksto
nuodėmę, vėją, gyvatnuodžius, o mes – tik šunytės iš šunkaulio,
vertingos šlaunim, tik, apsigaubusios galvas plikas močiutės
skara su žvaigžde vienakampe, būtanamio gete sudėjusios lūpas
ir vulvas, ir girdisi atgailos, suodžiai, kryžius ant beginklio
pakaušio, Viešpatie, kokios mes kvailos, kokios naivios, tikėjom,
kad jie viską žino ir moka skaityti šventaraščius, ir gali dalint
mums reikmes ir bausmes, ir prakeiktas užmėtyt mirtim, jau
nemokam, nežinom, kada, iš tikrųjų kada, reikia kirptis tuos
plaukus – kai rachelės, kai žmogžudės tyčia netyčia, kai pačios
savo galią pražudom – tada – tik tada – keičiam odą – o ne
šitaip ne taip ne už viską visus. Girdit girdit, dalilos prakeiktos,
tai mano mano mano mano mano mano mano mano mano
mano mano mano mano mano plaukai mano vėjas mano vaikai,
mano vanduo mano veidas.

 

 

Samsonas ir Dalila II

 

Šiandien čia kvepia eglišakėm. Negimtim. Čia ne-tyra –
tyrai-mumyse – nei tušti-nei pilni – pakartos – bet dar ne
paleistos, nepaleidusios pačios. Ir dar neatleidusios. Rodos,
kaip galima – argi galima – šitaip imt ir išgyt – nepagydoma
šitai, nes tyruose girdisi juokas ir verksmas – o ateini – ir
nieko ten. Net ne miražas ir net ne-oazė, tik pilkas kažkoks
sukuždėjimas, ūksmas – ne vėjo – nežinojom, kad šitaip
galima kaukti, šitaip staugti, kad galima šitaip purtėti, pabudus
iš miego kai, rodos, lietei jau, jau glamonėjai pirštų galiukais,
jau glaudei prie ištakų viso pasaulio, ne tik – Romos – ne – tik-
bet, sese, žinai, praradai savo Vilkę, šįkart praradai, ir niekas
negali tau pažadėti, kad žemė gyva dar, kad yra, dar atsigaus,
patręšta pelenais – tavo plaukais – tavo begalės galia. Taip –
mes visos išsigrandėm save ir pačios – tik nuograndos – mes
neklausiam, sese, mes neklausiam, nereikia, čia ne protas
grynasis, net ne valia, mes nesam temidės, mano sese, žinom
istorijos svorį, sunkį išmanom, kai traukia butelio dugnas,
ksanaksas, ir dulkintis su svetimais, su kitais – tarsi kilimas –
tarsi su muštuku – tarsi ant turniketo – dar papasakosi – tik
dabar mes neklausiam, jaučiam, mes jaučiam viską, kas
uždrausta, užtvenkta, kas pateisinta, pasmerkta, kas, tik paskui,
tik vėliau nusikirpsime plaukus – dėl savęs, dėl anų gal mažiau,
kas jiem iš tų ataugų, nusikirpsime, sese, nes juose nebėra nieko,
jau tavo galios paseno, tavo sielos be amo, dėl savęs, mano sese,
dėl savęs, dėl visų, kurios būva, kad būtų lengviau sapnuoti,
kad gedėti būtų lengviau, kad dar suvešėtų morulėmis žemė –
tu Rachelė, tu Dalila, tu – Samsonas Kol. Kas. Niekio dukra.
Kol. Kas. Liekana – iš...

 

 

Natūralioji šizofrenija,
arba Donkichotiškasis

                                         You have to fight for your right

 

Mūšio laiką išbosija kario širdis, autonomiškas Dievo impulsas,
Purkinjė skaidulose pikiruojąs milisekundantas, duotas
ženklas – beženklis kaip varpų tuštuma, aprobuojanti viskį,
vidurį visko ir nieko. Taip, mano jaunas bičiuli, klaikūs tie
pablūdimai, vidunakčiuos balsų bazė galinga, jų siųstuvas
trifazis, ar atlaikys tavo frazės, imtuvas nesprogs, atsimušęs į
tylinčius, ledą, nebylo jadienius? Bet tu narsus, mano jaunas
biržos naujoke, tu drąsus ir vikrus, tu puikybės patrankų mėsa,
mamona-ryklių mailius, laviruoji stačiai užsimerkęs tarp
Scilės Charibdės, neatsigręži druskos stulpu, į veną leidiesi
Mocartą, transliuoji net banginio pilve, pasiekęs Orano miestelį,
dėvi daktarą-snapą, užterštų strofų jūroje pavirsti zigota, kai
figom prasiveria žemė, suveši morule, jei atvirai, nežinau, kaip
tu baigsi, kol kas iki šiol visi, metę burtą būtanamiams, visi,
balsų upeliūkščiuose ieškoję savo srovės, baigė(si) šiaip sau:
sviediniais ir augliais galvose, Lorofenu burnose ir širdžių
šizofrenija, bet, žinau, nepaisysi, ką tau tauzija senis, parašęs
viso labo kelis žodžius apie senį ir jūrą. Pats matai. Pats žinai.
Kad pražūsi. Ir vis tiek... Ir vis tiek – rašai.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)