Benedikto Januševičiaus nuotraukaAtėjau į „Metų“ redakciją 2002 m., kaip man tada atrodė, laikinai padirbėti. Tas laikinumas smarkiai užsitęsė. Labai daug kas pasikeitė – redakcijoje, Lietuvoje, mano paties gyvenime. Keičiasi ir kūriniai bei žmonės. Daugelio jau nebėra, nemažai redakcijos darbuotojų, taip pat ir autorių, išlikę tik „Metų“ puslapiuose. Kartais mėginu suskaičiuoti, kiek yra išėjusiųjų, bet vis susipainioju, o mano mintys apie buvusiuosius „vis graudyn ir įstabyn“...

Bet yra kai kas mūsų redakcijoje, mano kabinete, ir nekintamo: tai išvaizdus Oskaro Milašiaus portretas ant sienos ir du kalėdiniai žaisliukai su auksine girlianda ant užuolaidos karnizo. Kaip radau juos atėjęs, taip ir tebėra, žiemą vasarą liudydami laiko virsmo šventę. Kaip koks laiko stabilumo simbolis.
Paskutinė svarbi permaina „Metuose“, irgi susijusi su laiko kaita, buvo redaktorių pasikeitimas. Visa mano praktinės literatūros mokykla prabėgo prižiūrima vyriausiojo redaktoriaus Danieliaus Mušinsko. Šitas žemaitis buvo reiklus, atkaklus, mokėdavo ir priversti, ir padėti nuveikti darbus. Anuomet, kilus netikrumui dėl vienų ar kitų medžiagų atrankos, pasikliaudavau D. Mušinsku, kurio sprendimai buvo drąsūs ir stebėtinai tikslūs, visuomet pasiteisindavo. Be baimės patikėdavau jam savo tekstus, jis iškapodavo žodžių perteklių taip greitai, kad nė skausmo nepajusdavau.
Taip, „Metai“ keisis, bet tos inovacijos nesugriaus klasikinės leidinio formos ir koncepcijos, nes šis mėnraštis – kūrybos vartai į klasiką, tai lietuviškojo kanono prieigos, o tokiais dalykais lengvabūdiškai nežaidžiama. Kiekviena literatūra, kiekviena kultūra privalo turėti stabilizuojančią kanono ašį, apie kurią gali suktis kūrybos karuselė. Netekus tokios ašies, įvyktų kolapsas, visos šimtmečiais puoselėtos vertybės sugarmėtų į vienadienių reikšmių chaosą ir išnyktų jame be pėdsako.
Todėl tegul metai sukasi „Metų“ rate, nes tas ratas amžinas kaip ir mūsų literatūros pradininko Kristijono Donelaičio kūrinys.
„Metų“ žurnalą matau kaip lietuvių literatūros kūrybinio proceso magistralinę liniją, kuria cirkuliuoja jau išgryninta, patikrinta tautos dvasinio potencialo energija. Laiko ratas aprėpia pradžią ir pabaigą, gražiai sujungia kūrėjų kartas, nes leidinio tikslas – pateikti vyksmą, visumos vaizdą, o ne atstovauti konkrečioms literatūrinėms ar ideologinėms grupuotėms. Nesame šališki, niekam neteikiame prioritetų, išankstinių konjunktūrinių nuostatų: šiapus „Metų“ slenksčio visos privačios kūrėjų draugystės baigiasi, jos neturi reikšmės publikacijų atrankai. Esminis atrankos kriterijus – išliekamoji teksto vertė, ir nieko daugiau. Taigi svarbiausia yra gaunamų tekstų – pagal jų tipus – meniškumas, konceptualumas, moksliškumas, informatyvumas, idėjų universalumas. „Metų“ žurnalas yra mūsų kultūros dokumentas ir šaltinis, jis skirtas ne tik šios dienos, bet ir ateities skaitytojui. Žinoma, turinys priklauso ne tik nuo leidėjų kvalifikacijų, bet ir nuo Lietuvos literatų kūrybingumo. Jei nėra geros kūrybos ar vertingų teorinių, kritinių, istorinių straipsnių, tai lieka pasakyti sau ir ateities kartoms – esame, kokie esame. Kartais pasauliui tenka liudyti ir savo paviršutiniškumą, silpnumą. Bet svarbu liudyti, palikti patikimą tautos dvasinės kokybės patvirtinimo dokumentą.
Literatūros gyvenime svarbu ne tik originali kūryba, nauji kūrinai, jų santykis su tradicija, visuomenės gyvenimu ir pan. Ne mažiau svarbu yra ir kūrybinio proceso kritinė refleksija. „Metų“ žurnale labai svarbios yra literatūros istorijos, teorijos, kritikos publikacijos, taip pat naujų knygų recenzijos, kultūrinių įvykių apžvalga. Bet vienas svarbiausių darbų, už kuriuos buvau atsakingas, prie kurių mane nuolatos spausdavo D. Mušinskas, buvo šiandieninės kūrybos ir kultūros refleksija, pateikiama rubrikoje „Svarstymai“, vadinamieji „Metų“ pokalbiai.
Šitie pokalbiai – galbūt karščiausia „Metų“ linija, stipriausia ir emocingiausia proceso refleksija. Nuo 2002-ųjų iki 2015-ųjų surengiau dvidešimt vieną tokį pokalbį. Tos publikacijos būdavo rezonansinės, sulaukdavome palankių atsiliepimų, atgarsių spaudoje, jų idėjos būdavo svarstomos mokyklose, Vilniaus universiteto auditorijose.
Priminsiu kai kuriuos „Metų“ žingsnius mūsų literatūros ir kultūros baruose. Pirmas toks įsimintinas žingsnis buvo naujo žanro intervencijos aptarimas „Esė kaip esminio mąstymo teritorija“ (2002, Nr. 12). Kiek daug džiaugsmo ir pakilumo būta suvokiant tą esė žanrą kaip dvasinį visuomenės išsilaisvinimą! Vėliau, kai nuo eseistikos žanro (kuris yra „visa kita“) ėmėme springti, būdavo malonu prisiminti mūsų karštas idėjas ir kalbančiųjų entuziazmą. O pokalbyje dalyvavo (kaip ir daugelyje kitų) charizmatinės asmenybės: Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius...
Po eseistikos proveržio aptarimo susirūpinome tautos kūrybinio proceso ryšiu su jaunąja karta, rimtai prabilome apie tradicijos tęstinumo problemą, atsiliepdami į vadinamuosius globalizacijos „iššūkius“ (tada jau buvo įsigalėjusi ši kalbos klišė, iš sociologinės retorikos vėliau nugvelbta politikų): „Ar lietuvių literatūra nepraras jaunojo skaitytojo?“ (2003, Nr. 3). Stengėmės įrodyti, kad tikrai nepraras, o argumentus dėstė Algimantas Zurba, Renata Šerelytė, Marta Rudytė, Kęstutis Urba, Loreta Jakonytė.
Tolesnis žingsnis – mėginome pamatyti save pasaulio akimis ir nuspėti savo ateitį: „Lietuvių literatūra Europoje: ar atpažinsime patys save?“ (2003, Nr. 10). Orakulai buvo Laimantas Jonušys, V. Rubavičius, Rita Tūtlytė, Gintarė Adomaitytė...
Dėl lietuvių literatūros mažakraujystės pamėginome apeliuoti į jos aukščiausiosios priežiūros instancijas: „Literatūros kritika: gyva ar mirusi?“ (2004, Nr. 2). Kritiką kritikavo patys kritikai: Elena Baliutytė, Audinga Peluritytė, Viktorija Šeina, V. Rubavičius.
Priminėme literatūros kūrėjams jų pilietines pareigas ir apeliavome į drąsą pokalbyje „Rašytojas ir maištas“ (2005, Nr. 10). Apie tą esamą ar menamą rašytojo drąsą kalbėjo Juozas Aputis, Jūratė Baranova, Elena Bukelienė, L. Jonušys, V. Kukulas, Jūratė Sprindytė... Tik man, verčiant pokalbio įrašą tekstu, frazė „rašytojas ir maištas“ dažnai virsdavo fraze „rašytojas ir maistas“, kuri daug ką ir paaiškino...
Buvo nuspręsta drąsos ir kūrybingumo proveržių ieškoti „jaunimo gretose“ (buvo kadaise toks leidinys): „Jaunųjų rašytojų situacija: ryšiai ir atotrūkiai“ (2006, Nr. 1). Savo santykį su tradicija aiškinosi Ugnė Barauskaitė, Gintaras Bleizgys, Marius Burokas, Laura Sintija Černiauskaitė, Laurynas Katkus, Mindaugas Kvietkauskas, Tomas Staniulis.
Be viso kito, literatūra yra tautos istorijos liudijimas. Pokalbyje „Atmintis be atminties“ (2006, Nr. 11) apie atsiminimų knygas kalbėjosi Virginijus Gasiliūnas, J. Sprindytė, V. Rubavičius. Taip pat buvo svarbus ir komercinės žiniasklaidos iškilimas, kai literatūros kūrėjų reikšmė imta stumti į kultūros paribius. Pokalbyje apie televizijos spindesio užtemdytą rašytojo vaidmenį visuomenėje „Autoritetai ir žvaigždės“ (2007, Nr. 3) prabilo „sunkioji artilerija“ – Viktorija Daujotytė, V. Rubavičius, Arvydas Šliogeris. Dirbtinės popkultūros žvaigždės šiame pokalbyje buvo sumaltos į miltus, bet kažin ar visuomenė tai pastebėjo.
Tada buvo nuspręsta, kad medį reikia lenkti, kol jaunas, ir atsigręžėme į mokyklą, nuo kurios prasideda visa literatūros ir tautos kultūros recepcija. Pokalbyje „Knyga ir mokykla“ (2007, Nr. 6) dalyvavo žymūs ir žymiausi respublikos pedagogai, bibliotekininkai, autoriai: K. Urba, Dainora Eigminienė, Irma Jasulevičienė, Asta Karaliūtė-Bredelienė, M. Rudytė, Audronė Razmantienė, Živilė Bandorienė, G. Adomaitytė.
Nuo literatūros proceso aptarimo kartais pasukdavome prie bendresnių, filosofiškesnių klausimų, pokalbiai įgydavo ir filosofinį turinį, be kurio rimtos, išliekančios kūrybos tiesiog nėra. Įsižiūrėjome į kūrėjo fenomeną, jo vaidmenį visuomenėje: „Menininkas kaip kultūros herojus ir kankinys“ (2007, Nr. 8–9). Dalyvavo V. Daujotytė, V. Rubavičius, A. Šliogeris.
Ypač svarbi yra literatūros aksiologija, sakralinių ir moralinių vertybių sfera, kuri atsiveria literatūroje ir tik dėl kurios literatūra yra išliekantis civilizacijos reiškinys. Pokalbyje „Rašytojas ir tikėjimas“ (2007, Nr. 12) egzistencines žmogaus atramas svarstė V. Daujotytė, V. Rubavičius, A. Šliogeris. Nuo iš esmės metafizinių ar net teologinių klausimų grįžome prie literatūros socialinio visuomeninio veiksmingumo problemos pokalbyje „Laiko dvasia šiuolaikinėje lietuvių literatūroje“ (2008, Nr. 3). Kūrybos funkcionalumą svarstė Andrius Jakučiūnas, D. Mušinskas, V. Rubavičius, J. Sprindytė.
Ieškojome ir archetipinių literatūros pagrindų, esminių žmogiškųjų temų, kurios konsoliduoja ne tik nacionalinės, bet ir pasaulinės literatūros tradicijas. Įsimintinas pokalbis, prie kurio dažnai grįžtu ir Vilniaus universiteto auditorijose, buvo skirtas žmogiškosios vietos gyvenime klausimui: „Namai ir benamystė literatūroje“ (2008, Nr. 6). Literatūrologine ir filosofine patirtimi dalijosi V. Daujotytė, A. Šliogeris, V. Rubavičius.
Ir vėl su apgailestavimu atsigręžta į estetinių bei etinių vertybių chaoso problemą, svarstyta, kiek mūsų kūrybą veikia didžiojo kapitalo gravitaciniai laukai, kam tarnauja talentas mūsų dienomis, kas ir už kiek jį nuperka. Pokalbyje „Populiariosios literatūros suvešėjimas“ (2008, Nr. 10) apie objektyvius knygos rinkos ir menininkų konjunktūros procesus kalbėjo Solveiga Daugirdaitė, L. Jakonytė, L. Jonušys, J. Sprindytė. Nuspręsta, kad tragedijos nėra, nes knygų pasaulis turi būti laisvas ir įvairus, kad laikas atsisakyti meno rimtumo dogmos, bet lieka problema – vertės kriterijų nebuvimas, reklaminio chaoso persvara prieš kritinio vertinimo šviesą.
Kartais pokalbiai įgydavo ir eschatologinių bei apokaliptinių tonacijų, pavyzdžiui, kalbant apie lietuvių tautos ir jos kultūros likimą globaliame pasaulyje. Filosofinio pobūdžio diskusijoje „Kalbos pabaiga?“ (2009, Nr. 3) dalyvavo V. Daujotytė, V. Rubavičius, A. Šliogeris.
Ir vėl apie žmogų iš esmės, koks jis yra, nuo antikos iki dabar. Kadangi lietuvių literatūra kartais cituojama ir bažnyčioje per pamokslus, prisiminėme jos autoritetus ir mes. Juk menininkas ir kunigas kultūros istorijoje ne kartą keisdavosi vietomis, atlikdavo panašią dvasinių vertybių perdavimo misiją, ypač aukštojo modernizmo retorikoje. Apie „Sąžinę literatūroje ir gyvenime“ (2009, Nr. 7) kalbėjo V. Juknaitė, V. Rubavičius, Julius Sasnauskas. Būta puikaus sutarimo, ir šią iniciatyvą reikėtų tęsti naujame „Metų“ laiko rate.
Tam tikromis progomis atsigręžta į nueitą kūrybos kelią. „Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečius“ (2010, Nr. 3) aptarė L. Jonušys, V. Kukulas, M. Kvietkauskas, V. Rubavičius, J. Sprindytė. Su panašia refleksija įsižiūrėta ir į patį Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštį. Pokalbyje „Metai“ laiko tėkmėje“ (2011, Nr. 1) dalyvavo Algimantas Baltakis, V. Daujotytė, Rimantas Kmita, D. Mušinskas, V. Rubavičius, J. Sprindytė.
Apie atsirandantį knygos kaip prekės fenomeną ir konkurencijos dvasią kalbėtasi svarstymuose kiek ironišku pavadinimu „Čempiono rinkimai, arba Knygų skaitymo mugės belaukiant“ (2014, Nr. 2). Dalyvavo E. Baliutytė, V. Daujotytė, L. Jonušys, Dalia Kuizinienė, J. Sprindytė, Valentinas Sventickas. Aptartos visokios povandeninės srovės, interesai, motyvai...
Praėjusius metus pradėjome diskusija, skirta mūsų rašytojų rašytojui, kurio reikšmės, manau, dar gerai negebame suvokti ir įvertinti: „Romualdas Granauskas: išeinantis ir pasiliekantis“ (2015, Nr. 1). Kūrėjo reikšmę liudijo V. Daujotytė, D. Mušinskas, Akvilė Rėklaitytė, V. Rubavičius, J. Sprindytė.
Užėję į „Metų“ redakcijos literatūros kritikos, poezijos ir prozos skyrių, kur ant sienos kabo O. Milašiaus portretas, o ant užuolaidų karnizo – du kalėdiniai žaisliukai, amžino atsinaujinimo simbolis, turėtumėte pajusti čia vykusių ginčų karštį, literatūrinių aistrų liepsnas, apskritai ypatingą šios vietos energiją. Daugybę valandų sėdėdamas su ausinėmis ir klausydamasis pokalbių suprasdavau, kad ta energija niekur nedingsta, kad mūsų klausimai niekuomet iki galo neišsprendžiami, bet juk tik klausimu ir yra gyvas žmogus! Galutinis atsakymas reikštų dogmą ir proceso mirtį.

P. S. „Metų“ pokalbius, manau, reikėtų įvertinti ir išsaugoti jiems skirta knyga. Joje girdėtume svarbiausias mūsų laiko idėjas ir gyvą jas reflektavusių žmonių rūpestį.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)