lt.wikipedia.org/wiki/Guy_de_Maupassant

Nėra lengvas dalykas pristatyti tokį žymų rašytoją, visuotinai pripažintą klasiką, kaip Gi de Mopasanas (Henri René Albert Guy de Maupassant, 1850–1893). Šis prancūzų rašytojas – fenomenalus. Jo didžiulis literatūrinis palikimas buvo sukurtas vos per dešimtį metų – šeši romanai, penkiolika smulkiosios prozos rinkinių, o pridėjus ir tuos, kurie spausdinti periodikoje, būtų daugiau kaip trys šimtai apsakymų. Ar įmanoma per tokį trumpą laiką tiek parašyti, ir dar genialiai? Kamuojamam sunkios ir nepagydomos ligos?

Apysakoje „Palikimas“ atsiskleidžia G. de Mopasano ir satyriko, ir įžvalgaus psichologo talentas. Kūrinys įvairiapusis, jei lygintume jį su trumposiomis autoriaus novelėmis. Kur gali nuvesti žmogų turtų godulys? Šiam materialistinių aistrų apimtam biurokratų pasaulėliui autorius priešpriešina tikrąsias vertybes – gamtos grožį, kurį kūrinio veikėjai, nors ir pastebi, bet traktuoja savaip.

Pasakyti, kad G. de Mopasanas buvo didžiojo G. Flaubert’o mokinys, tai iš tikrųjų daug ką nutylėti. Jis domėjosi ir A. Shopenhauerio filosofija, žavėjosi I. Turgenevo, E. A. Poe, E. T. A. Hoffmanno kūryba. Abiejų pastarųjų autorių neįmanoma priskirti prie realistų... Bet nemenką misticizmo „dozę“ atrasime ir šioje G. de Mopasano apysakoje, nors kūrinys realistinis. Argi Šarlotė Kašlen niekuo neprimena Aleksandro Puškino „Pikų damos“? Argi ne purvinų pinigų prakeikimas šioje istorijoje vaidina fatališką ir esminį vaidmenį?

Štai keletas įdomesnių detalių iš kūrinio istorijos. „Palikimas“ („L’Héritage“) pirmą kartą spausdintas 1884 m. kovo–balandžio mėnesiais savaitraštyje „La Vie Militaire“ („Karinis gyvenimas“), o autoriaus laiškai motinai ir draugams liudija, kad ši apysaka rašyta itin sunkiai, su begale taisymų. Netgi atidavęs kūrinį į redakciją, autorius netrukus atsiėmė dvidešimt penkis rankraščio puslapius, kad vėl juos taisytų. Kodėl gi jis nesirinko kur kas prestižiškesnio „Figaro“ leidinio, kuriame dažniausiai ir spausdindavosi? Vis dėlto kariškiai sumokėjo G. de Mopasanui septyniasdešimt penkių santimų už eilutę honorarą, pagal tų laikų valiutos kursus visa suma buvo tikrai nemenki pinigai. O visa tokių „manipuliacijų“ paslaptis ta, kad „Palikimas“ yra „autoplagijatas“. Paprasčiau tariant, minimame „Figaro“ 1882 m. išėjo gal kelių knygos puslapių apimties G. de Mopasano novelė „Milijonas“ („Un Million“), pasakojanti lygiai tą pačią istoriją. Šiek tiek skyrėsi tik pagrindinis veikėjas, „Milijono“ Leopoldas Bonenas „Palikime“ pakeičia pavardę ir tampa Leopoldu Lezabliu. Suprantama, kad apysaka tampa daugiaplaniu, netgi filosofiniu kūriniu. 1888 m. garsioji „Flammarion“ leidykla išleidžia „Palikimą“ rašytojo prozos rinkinyje, beje, tuo pačiu pavadinimu, įdėjusi į knygą dar keliolika novelių.

Perskaičius šį kūrinį, kyla keistokos ir netikėtos asociacijos su garsiojo ispanų režisieriaus Luiso Bu~nuelio filmu „Kuklus buržuazijos žavesys“. Kažkuo panašūs personažai, pagaliau ir finalinė G. de Mopasano „Palikimo“ vakarienė savotiškai asocijuojasi su niekaip neįvykstančia L. Bu~nuelio vakariene. Bent jau vaidmuo jai skiriamas nė kiek ne mažiau svarbus.

Vis dėlto, kaip pabrėžia daugelis prancūzų literatūros kritikų, G. de Mopasanas nepriklauso tai klasikų kategorijai, kurie šiandien skaitomi „vien iš pagarbos“. Kažkokiu neįtikėtinu būdu jis ištisoms kartoms tapo aktualiu, tikru mūsų dienų rašytoju. 2007–2011 m. prancūzų televizija sukūrė dvidešimt keturių didžiojo klasiko novelių ekranizacijų serialą, pavadinusi jį „Chez Maupassant“ („Pas Mopasaną“). Beje, „Palikimas“ yra pirmojo sezono trečiasis filmas. Šiam serialui G. de Mopasaną ekranizavo žymiausi prancūzų režisieriai, vaidino garsiausi kino ir teatro aktoriai.

Atrodo, kad nuo G. de Mopasano niekur nepabėgsi... Taip, tai iš tiesų klasika, kurios nesibaidoma, tai klasika, kurios nuolat ieškoma. O ką joje atrandame? Pernelyg daug, kad apsakytum keliais žodžiais...

Vertėjas

 

I

Katiuliui Mendesui1  

Dar neišmušė dešimtos valandos, o iš visų Paryžiaus kampelių sugūžėję tarnautojai jau plūdo ištisu srautu prie pagrindinio Jūrų ministerijos įėjimo, juk artėjo Naujieji metai – uolių pastangų ir paaukštinimų tarnyboje laikas. Skubių žingsnių tapsėjimas užtvindė didžiulį ir klaidų kaip labirintas pastatą, išvarpytą painiais koridoriais su begale durų, atsiveriančių į kabinetus.

Įsmukęs į savo kontorėlę tarnautojas spustelėdavo anksčiau atėjusiam bendradarbiui ranką, nusimesdavo fraką, persivilkdavo padėvėta darbine apranga ir atsisėsdavo prie rašomojo stalo, kur jau laukė stirtos popierių. Vėliau nulėkdavo į gretimą kabinetą sužinoti, kokios naujienos. Pirmiausia jis pasidomėdavo, ar viršininkas jau darbe, ar giedra jo nuotaika, ar didelė dienos laiškų siunta.

Tiekimo skyriaus raštvedys ponas Sezaras Kašlenas, buvęs jūrų pėstininkų puskarininkis, kuriam per daugelį metų pavyko tapti vyriausiuoju raštvedžiu, paeiliui surašinėjo į didžiulę registracijos knygą visus tuos dokumentus, kuriuos atnešė kanceliarijos pasiuntinys. Priešais jį sėdintis ekspeditorius tėvukas Savonas, toks senas priekvaiša, garsus visoje ministerijoje savo vedybinio gyvenimo negandomis, lėtai vedžiodamas plunksną baigė kopijuoti viršininko pranešimą, ir net skersas sustingo, kad mestų iš šono kruopštaus kopijuotojo akį į atliktą darbą.

Ponas Kašlenas, storulis, trumpais žilais plaukais, stirksančiais šepečiu, nepertraukdamas savo kasdienio triūso, atsiduso:

Trisdešimt dvi depešos iš Tulono. Šis uostas mums jų atsiunčia tiek, kiek visi kiti keturi kartu sudėjus2.

Paskui jis, kaip ir kiekvieną rytą, uždavė tėvukui Savonui tą patį klausimą:

Nagi, mielasis tėvuk Savonai, kaip laikosi jūsų žmona?

Senis, neatsitraukdamas nuo darbo, atsiliepė:

Jūs gi gerai žinote, pone Kašlenai, kad ši tema man labai skausminga.

O raštvedys prapliupo kvatotis, ir taip būdavo kaskart, vos tik jis išgirsdavo tokį atsakymą.

Girgžtelėjo prasiverdamos durys, ir pasirodė ponas Mazas. Tai buvo gražus tamsiaplaukis jaunuolis, besirengiantis pernelyg elegantiškai; jis manėsi esąs pažemintas, įsitikinęs, kad išvaizda ir manieromis gerokai pranoksta savo užimamą tarnybinę padėtį. Ant jo pirštų buvo masyvūs žiedai, iš liemenės kišenėlės karojo stora laikrodžio grandinė, monoklį įsidėdavo tik dėl prašmatnumo, nes dirbdamas jį nusiimdavo, ir vis pasukiodavo riešus, kad visi pastebėtų, kokiomis didžiulėmis blizgančiomis sagomis papuošti jo rankogaliai.

Dar neperžengęs slenksčio jis pasiteiravo:

Ar daug šiandien darbo?

Ponas Kašlenas atsakė:

Tai čia Tulonas mums jo vis duoda. Kaip žinoma, artinasi Naujieji metai, tad jie, tuloniečiai, ir stengiasi.

Tačiau kitas tarnautojas, guvaus proto šmaikštuolis ponas Pitolė, ką tik pasirodęs kabinete, juokdamasis paklausė:

Jeigu jau taip, tai kas mums daugiau lieka, jei ne stengtis?

Paskui, traukdamas iš kišenėlės laikrodį, pareiškė:

Dar be septynių minučių dešimt, o jau visi darbo vietose! Mazai, ką jūs apie tai pasakysite? Galiu su jumis susilažinti, kad Jo Aukštybė ponas Lezablis atėjo devintą valandą minutė minutėn su mūsų šlovinguoju viršininku.

Raštvedys nustojo rašyti, užsikišo plunksną už ausies ir alkūnėmis užsirėmęs ant savo kanceliarinio stalelio atsiliepė:

Na, jei šitam, pavyzdžiui, nepavyks prasimušti, tai jau niekaip neprikiši, kad pritrūko pastangų!

O ponas Pitolė, atsisėdęs ant stalo krašto ir sūpuodamas koją, atsakė:

Bet jis prasimuš, tėvuk Kašlenai, jis prasimuš, galite būti tikras. Pastatyčiau dvidešimt frankų prieš vieną sū, kad neprireiks ir dešimties metų, o jis taps viršininku.

Ponas Mazas, šildęsis prie židinio kojas ir sukęsis cigaretę, tik sumurmėjo:

Po galais! Tik aš labiau linkęs visą gyvenimą tenkintis tais dviem tūkstančiais keturiais šimtais, negu šitaip nertis iš kailio, kaip jis.

Pitolė apsisuko ant kulno ir pašaipiai atrėžė:

Tačiau šiandien, gruodžio dvidešimtąją, tai jums, brangusis, nesutrukdė ateiti dar prieš dešimt.

Bet pašnekovas tik abejingai gūžtelėjo pečiais.

Po velnių! Betgi aš nenoriu likti visų uodegoje. Kadangi jūs visi čia susirinkote pasigrožėti brėkštančia aušra, tai ir aš darau tą patį, nors jūsų uolumas man atrodo apgailėtinas. Tačiau man toli iki to, kad vadinčiau viršininką „brangiuoju ponu“, kaip elgiasi Lezablis, išeičiau iš čia pusę septynių ir dar imčiau darbo į namus. Beje, aš esu aukštuomenės žmogus, todėl turiu ir kitokių priedermių, kurios užima laiko.

Kašlenas nustojo užrašinėti ir įsisvajojo, įsmeigęs į tuštumą bereikšmį žvilgsnį. Pagaliau jis paklausė:

Kaip jums atrodo, ar ir šiemet jis bus paaukštintas?

Pitolė net šūktelėjo:

Galiu tave užtikrinti, kad jis bus paaukštintas, ir gal ne vieną, o dešimt kartų. Tai ne šiaip sau landūnas.

Ir jie vėl užvedė amžinąją paaukštinimų ir premijų temą, kuri jau geras mėnuo nuo rūsių iki palėpių kiršino tą biurokratų avilį.

Jie svarstė galimybes, dėliojo skaičius, narstė pareigybes, piktinosi numanomais nepelnytais paaukštinimais. Jie pradėjo begalinius ginčus apie tai, kas jau kalbėta anksčiau, o poryt vėl dėstys tas pačias nuostatas, kartos tuos pačius teiginius ir tuos pačius žodžius.

Tuo metu įėjo dar vienas raštvedys, išblyškęs, mažiukas, liguistos išvaizdos – tai buvo ponas Buaselis, kurio gyvenimas rutuliojosi lyg Aleksandro Diuma (tėvo) romanuose. Kur tik jis pasisukdavo, viskas pavirsdavo nepaprastais nuotykiais, tad kiekvieną rytą jis savo draugužiui Pitolė pasakodavo apie neįtikėtinus praėjusio vakaro susitikimus, name, kuriame jis gyveno, vykstančias tik jam žinomas dramas, apie baisius šauksmus gatvėje, dėl kurių praverdavo langą beveik pusę keturių nakties. Kiekvieną dieną jam tekdavo skirti dvikovininkus, tramdyti patrakusius arklius, ginti nuo pavojų moteris, ir nors buvo labai menko sudėjimo, tačiau ramiai ir įtikinamai porindavo apie žygdarbius, šlovinančius jo tvirtą ranką.

Kai jis pagaliau suprato, kad kalbama apie Lezablį, tai pareiškė:

Vieną gražią dieną aš pasakysiu tam snargliui, ko jis vertas; ir jei jis pabandys palikti mane uodegoje, tai aš taip jį papurtysiu, kad iškratysiu bet kokį norą vėl imtis to paties.

Ramiai teberūkęs Mazas tik nusišaipė:

Būtų gerai, jeigu tuo užsiimtumėte šiandien, nes iš patikimų šaltinių sužinojau, kad jus vėl nustūmė į šalį, palikdami laisvą vietą Lezabliui.

Buaselis iškėlė kumštį.

Galiu jus užtikrinti, jei...

Štai vėl atsivėrė durys, ir pasirodė lieknas jaunuolis, užsiželdinęs žandenas kaip karinio laivyno karininkas ar advokatas ir dėvintis labai aukštą stačią apykaklę, o kai pradėdavo savo greitakalbę, atrodė, kad niekada nesugebės užbaigti to, ką norėjo pasakyti. Sprendžiant iš veido išraiškos, turėjo būti labai užsiėmęs, taigi jis paskubomis spustelėjo bendradarbiams rankas kaip žmogus, kuriam nėra laiko trainiotis po kampus, ir iškart priėjo prie raštvedžio.

Brangusis Kašlenai, gal malonėtumėte paduoti Šaplū aplanką, kanapių gijos lynams, Tulonas, kodas ATV-1875?

Tarnautojas atsikėlė, pasistiebęs nuėmė kartoninę dėžę ir ištraukė pluoštą dokumentų, sudėtų į melsvą aplanką, o jį ištiesęs paklausė:

Štai, pone Lezabli, bet ar žinote, kad viršininkas iš šio aplanko vakar išėmė tris pranešimus?

Taip, jie pas mane, dėkoju...

Ir jaunuolis skubiai išėjo.

Vos jis spėjo dingti už durų, kaip Mazas pareiškė:

Nagi! Koks mitrumas! Gali pamanyti, kad jis jau viršininkas.

O Pitolė dar įgėlė:

Kantrybės! Kantrybės! Jis taps juo greičiau už bet kurį iš mūsų.

Kašlenas taip ir neprisėdo rašyti. Atrodė, kad prie jo prikibo kažkokia įkyri mintis. Pagaliau jis pratarė:

O juk šito vaikino laukia graži ateitis!

Mazas tik sumurmėjo niekinamu tonu:

Tiems, kuriems atrodo, kad darbas ministerijoje yra puiki karjera, taip. Bet kitiems šito per mažai...

Pitolė jį pertraukė:

O jūs tikriausiai tikitės tapti ambasadoriumi?

Pašnekovas tik nekantriai mostelėjo:

Aš nekalbu apie save. Man į tai nusispjaut! Kad ir kas būtų, aukštuomenės akyse kanceliarijos viršininko postas yra menkniekis.

Ekspeditorius tėvukas Savonas per tą laiką taip ir neatsitraukė nuo savo nuorašų. Tačiau jau kelinta minutė, kaip jis vis mirkė ir mirkė plunksną rašalinėje, paskui karštligiškai nušluostydavo drėgna kempinėle, nuolat sušlapinama stiklinaitėje, bet niekaip nesisekė išvedžioti nė vienos raidelės. Juosvas skystis nuvarvėdavo metaliniu plunksnos smaigaliu ir lašai krisdavo žemyn, margindami popierių didelėmis, apvaliomis dėmėmis. Naivusis žmogelis, priblokštas ir nusiminęs, tik stebeilijosi į savo nuorašą, kurį jau tiek kartų teko vis perrašinėti, pagaliau tyliai ir liūdnai ištarė:

Dar ir rašalas klastojamas!

Ir visa raštinė pratrūko kvatoti visa gerkle. Kašlenas braukė pilvu nuo stalo dulkes, Mazas taip susirietė dvilinkas, lyg bandytų atbulomis įlįsti į židinį, Pitolė trepsėjo, kosėjo ir purtė dešinę ranką, tarsi būtų į vandenį įmerkęs rankovę, net Buaselis, ir tas duso iš juoko, nors gyvenime paprastai įžvelgdavo tragiškąją, o ne komiškąją jo pusę.

Tačiau tėvukas Savonas, galiausiai susiprotėjęs nušluostyti netikusią plunksną į redingoto skverną, atrėžė šaipūnams:

Nėra ko čia juoktis. Aš buvau priverstas du ar tris kartus perdaryti visą darbą.

Jis išsitraukė iš aplanko kitą popieriaus lapą, uždėjo transparantą ir pradėjo antraštę: „Pone Ministre ir brangus kolega...“ Dabar rašalas jau nesiliejo nuo plunksnos ir netepė raidžių. Taigi senis vėl įsitaisė skersas prie rašomojo stalo ir ėmėsi savo nuorašų.

Tačiau bendradarbiai, nesiliaudami nė akimirkai, vis juokėsi. Jie tiesiog duso nuo juoko. Netrukus sueis pusė metų, kaip jie krečia tą patį pokštą šiam žioplam seniui, o tas ničnieko nepastebi. Visa gudrybė, kad jie užvarvindavo porą lašų aliejaus ant drėgnos kempinėlės, kuria valoma plunksna. Plienas aplipdavo riebalais, ir rašalas jau nekibo, o senasis ekspeditorius ištisas valandas piktindavosi ir sielvartaudavo, kol galiausiai, sunaudojęs ne vieną dėžutę plunksnų ir ne vieną buteliuką rašalo, pareikšdavo, kad kanceliarinės prekės šiais laikais pasidarė apskritai niekam tikusios.

Šitaip jo kasdienis triūsas pavirto nenutrūkstamais kankinimais. Jam dar įmaišydavo į tabaką parako, į grafiną, iš kurio jis gėrė, įberdavo kokios nors šlykštynės, o jį tikindavo, kad nuo Komunos laikų namų apyvokos daiktai yra tiesiog masiškai klastojami, nes socialistai šitokiais būdais siekia atnešti kuo daugiau žalos vyriausybei ir galiausiai sukelti revoliuciją.

Jis jautė siaubingą neapykantą anarchistams, kuriuos manė užsislaptinusius visur, visur tykančius, ir jį apimdavo kone mistinė grėsmingos ir bloga lemiančios nežinios baimė.

Ir štai koridoriuje nuskardėjo šaižus varpelis. Visi bemat atpažindavo tą įnirtingą viršininko, pono Toršbefo, skambinimą, tad nieko nelaukę būriu metėsi pro duris ir išsilakstė po savo narvelius.

Kašlenas vėl sėdo registruoti dokumentų, paskui darsyk padėjo plunksną į šalį, pasirėmė ranka skruostą ir susimąstė.

Jis jau seniai brandino vieną niekaip jo nepaliekantį ramybėje sumanymą. Buvęs jūrų pėstininkų puskarininkis, po trijų sužeidimų – vieno gauto Senegale, o kitų dviejų Kochinchinoje3, buvo atleistas iš karinės tarnybos ir tik per ypatingą valdžios malonę atsidūrė ministerijoje, kur praėjo ilgą, kupiną skurdo, vargo ir kartėlio žemiausio pavaldinio kelią, o valdžią, oficialiąją valdžią, jis vertino kaip didžiausią šio pasaulio pasiekimą. Kanceliarijos viršininkas jo akyse buvo išskirtinė būtybė, gyvenanti nežemiškose sferose, o tarnautojai, apie kuriuos kalbėta „Na, šitas nenaudėlis toli nueis“, jam atrodė kaip aukštesniosios rasės atstovai, visai kitos prigimties negu jis.

Taigi jo ypatinga pagarba bendradarbiui Lezabliui siejosi kone su religiniu jausmu, ir jis puoselėjo slaptą troškimą, jį tiesiog apsėdusį, apvesdinti jaunąjį valdininką su savo dukteria.

Vieną gražią dieną ji taps turtinga, net labai turtinga. Tai žinojo visa ministerija, nes jo sesuo, panelė Kašlen, turėjo apvalų ir solidų milijoną grynais, kurį susikrovė nepadoria meile, kaip kalbėjo žmonės, tačiau dėl jos vėlyvojo pamaldumo tie pinigai neliko nešvarūs.

Tiek metų buvusi prieinamai meili, kai tapo senmerge, tai pasitraukė iš savo verslo su penkiais šimtais tūkstančių frankų, o per aštuoniolika metų kapitalą padvigubino, nes buvo siaubingai taupi ir apsiribojo daugiau negu kukliais gyvenimo poreikiais. Nuo to laiko, kai brolis tapo našliu ir pasiliko su mažamete dukrele Korali ant rankų, ji pragyveno su juo po vienu stogu nemažai metų, tačiau namų ūkiui skirdavo itin nereikšmingų lėšų, tausodama ir toliau kaupdama savo turtus, taip pat be perstojo kartojo Kašlenui: „Tai menkniekis, nes viskas skirta tavo dukteriai, tad kuo greičiau ją ištekink, nes aš dar norėčiau savo akimis pamatyti anūkus-brolėnus. Ji ir suteiks man tą džiaugsmą paimti į glėbį mūsų kraujo kūdikį.“

Tie dalykai buvo žinomi net ministerijos vadovybei, taigi pretendentų į dukters ranką netrūko. Kalbėta, kad pats Mazas, gražuolis kanceliarijos liūtas Mazas, su aiškiais ketinimais sukasi aplink tėvuką Kašleną. Tačiau senasis seržantas, išnaršęs visas jūrų platumas ir šitaip tapęs tikru gudročiumi, norėjo vaikino su ateitimi, ir dar tokio vaikino, kuris taptų viršininku, tuomet ir jam, buvusiam puskarininkiui Sezarui, nubyrės šiokie tokie garbės trupiniai. Lezablis puikiai tiko tam sumanymui, tad senis jau seniai mąstė, kokiais būdais jį privilioti.

Staiga jis pašoko, trindamas iš pasitenkinimo rankas. Pagaliau tokį būdą surado.

Jis žinojo visų savo bendradarbių silpnybes. O Lezablį galėjai paveikti tik pataikaudamas jo valdininkiškai tuštybei. Jis nueis pas jį prašyti užtarimo, lyg tas būtų senatorius ar deputatas, išties labai įtakingas žmogus.

Per penkerius metus nėkart taip ir nepaaukštintas, Kašlenas pagaliau buvo tikras, kad jo pareigas pakels šiemet. Tačiau jis suvaidins, kad už tai turi būti dėkingas Lezabliui ir pakvies jį vakarienės.

Vos tik jo sumanymas galutinai subrendo, ilgiau nedelsdamas ėmėsi jį vykdyti. Jis išsitraukė iš spintos išeiginį švarką, nusimetė nudėvėtą aprangą ir, pasiėmęs visus užregistruotus dokumentus, skirtus Lezablio tarnybai, nuskubėjo į bendradarbio kabinetą, kuriame tas, per ypatingą valdžios malonę, atsižvelgiant į jo uolumą ir atliekamo darbo reikšmingumą, buvo įsikūręs vienas.

Jaunuolis sėdėjo ir rašė už didžiulio stalo, iš visų pusių apsikrovęs praskleistais aplankais ir šiaip įvairiais popieriais, sunumeruotais raudonu arba mėlynu rašalu.

Pamatęs įėjusį raštvedį, familiariai, bet vis dėlto ir su tam tikra pagarba paklausė:

Na, brangusis, tai daug bylų man atnešėte?

Taip, nemažai. Be to, norėčiau su jumis pasikalbėti.

Prisėskite, drauguži, aš klausau.

Kašlenas atsisėdo, kostelėjo, nutaisė susirūpinusią veido išraišką ir netvirtu balsu prabilo:

Štai kas čia mane atvedė, pone Lezabli. Ir nevyniosiu klausimo į vatą. Būsiu su jumis atviras, kaip pridera senam kareiviui. Aš atėjau jūsų prašyti paslaugos.

Kokios?

Keliais žodžiais. Man labai reikia šiemet gauti paaukštinimą. Neturiu nieko, kas galėtų mane pagloboti, tai ir pagalvojau apie jus.

Nustebintas Lezablis šiek tiek paraudo, jis buvo patenkintas, jo puikybė buvo taip paglostyta, kad jis net sumišo. Tačiau atsakė labai paprastai:

Drauguži, betgi aš čia esu niekas. Mano pareigos menkesnės už jūsų, o jūs netrukus tapsite vyriausiuoju raštvedžiu. Aš gi nieko negaliu. Patikėkite...

Kašlenas jį staigiai, bet ir labai pagarbiai nutraukė:

Tra-lia-lia. Jūs esate viršininko ausys, ir jei užtarsite už mane žodelį, aš praeisiu. Įsivaizduokite, juk po pusantrų metų turėsiu išeiti į pensiją, ir ji bus mažesnė penkiais šimtais frankų, jei po sausio pirmosios nebūsiu paaukštintas. Aš gerai žinau, kas apie mane kalbama: „Kašlenas anoks čia skurdžius, juk jo sesuo turi milijoną.“ Tai tiesa, kad mano sesuo turi milijoną, ir iš to milijono ateina šiokios tokios pajamos, bet ji man nieko neduoda. Jis atiteks mano dukteriai, ir tai vėl yra tiesa, tačiau mano duktė ir aš vis dėlto esame skirtingi žmonės. Tai kokia man nauda, jei duktė su žentu vartysis kaip inkstai taukuose, o aš neturėsiu ko įsimesti už danties? Jūs suprantate mano padėtį, ar ne?

Lezablis sutikdamas palinkčiojo galvą.

Jūs sakote tiesą, taip, gryną tiesą. Jūsų žentas gali pasirodyti ir nevisiškai padorus žmogus. Taigi geriausia nepriklausyti nuo kitų. Na, aš pažadu padaryti viską, ką galiu, pasikalbėsiu su viršininku, išdėstysiu visą reikalą, ir net primygtinai pareikalausiu, jei tik to prireiks. Galite manimi pasikliauti!

Kašlenas atsikėlė, pagriebė už rankų savo bendradarbį ir jas kariškai pakratė, o paskui sulemeno:

Ačiū, ačiū, patikėkite, jei tik man pasitaikys proga... Jei tik kada nors galėčiau...

Jis nebaigė kalbėti, niekaip nerasdamas tinkamų žodžių, ir išėjo, koridorius net suaidėjo nuo kapotų seno kareivos žingsnių.

Tačiau netrukus jis išgirdo iš tolo irzliai dzingsintį varpelį ir iškart metėsi paknopstomis, nes atpažino, ką reiškė tos gaidos. Toršbefas, jo viršininkas, kvietė raštvedį kuo greičiau pasirodyti.

Praėjus savaitei, Kašlenas ant savo stalo aptiko šitokio turinio antspauduotą laišką:

Mano brangus bendradarbi, esu laimingas, jog galiu jums pranešti, kad ministras, pasiūlius mūsų direktoriui ir viršininkui, vakar pasirašė įsakymą skirti jus vyriausiuoju raštvedžiu. Rytoj gausite oficialų pranešimą. Iki to laiko jūs nieko nežinote, ar ne?

Jums atsidavęs

Lezablis

Sezaras skriete nuskriejo į jaunojo bendradarbio kabinetą ir, atsiprašęs už įsiveržimą, puolė dėkoti, prisiekinėti amžiną draugystę, jis tiesiog pratrūko liaupsėmis.

Ir iš tiesų kitą dieną jau visi sužinojo, kad ponai Lezablis ir Kašlenas buvo paaukštinti. Likusiems darbuotojams teko laukti geresnių metų ir kaip kompensacija tenkintis premijomis, kurios svyravo nuo penkiasdešimties iki trijų šimtų frankų.

Ponas Buaselis paskelbė, kad jis apie vidurnaktį patykos Lezablio prie gatvės kampo ir duos jam tokios pylos, kad nė šlapios vietos neliks.

Kitą pirmadienį Kašlenas, tik spėjęs pasirodyti darbe, nuskubėjo į savo globėjo kabinetą ir jau nuo slenksčio prabilo iškilmingu lyg per oficialią ceremoniją tonu:

Tikiuosi, kad malonėsite suteikti man garbę ir atvyksite pas mus pavakarieniauti Trijų Karalių proga. O dieną pasirinksite jūs pats...

Jaunuolis kilstelėjo nuo popierių galvą ir truputį nustebintas įbedė klausiamą žvilgsnį bendradarbiui į veidą, taip ir nenusuko akių į šalį, bandydamas perskaityti pašnekovo mintis, o tada neskubėdamas atsiliepė:

Bet, mano brangusis, tai, kad... visi mano vakarai užimti, nes aš jau anksčiau esu prisižadėjęs...

Kašlenas geraširdišku tonu įkalbinėjo toliau:

Prašau, neatsisakykite, nes mus labai nuliūdinsite, juk jūs padarėte mums tokią paslaugą! Aš jus meldžiu savo ir visos mūsų šeimos vardu.

Suglumęs Lezablis dvejojo. Jis viską suprato, tačiau neišmanė, ką atsakyti, nes neturėjo laiko nei pagalvoti, nei pasverti visų „už“ ir „prieš“. Galiausiai jis pagalvojo: „Jei ateisiu vakarieniauti, tai dar niekuo neįsipareigosiu“, tad, nutaisęs patenkintą išraišką, sutiko ateiti kitą šeštadienį. Ir juokdamasis pridūrė:

Kad kitą dieną nereikėtų anksti keltis!

II

Ponas Kašlenas gyveno aukštutinėje Rošuaro gatvės dalyje, šeštajame namo aukšte, nedideliame kelių kambarių bute su terasa, iš kurios matėsi visas Paryžius. Butą sudarė trys kambariai – vienas seseriai, antras dukteriai, o trečiame gyveno jis pats, valgomuoju čia naudotasi kaip svetaine.

Ištisą savaitę jis negalėjo nustygti vietoje ruošdamasis tai vakarienei. Valgiaraštis buvo ilgiausiai aptarinėjamas, nes jį turėjo sudaryti paprasti, bet tuo pačiu ir rinktiniai patiekalai. Galiausiai sustota ties sultiniu su kiaušiniais, užkandžiais su krevetėmis ir dešra, omaru, puikiu viščiuku, konservuotais žirneliais, anties kepenėlių paštetu, mišraine, ledais ir desertu.

Anties kepenėlės pirktos pas artimiausią mėsininką, gavus užtikrinimą, kad yra aukščiausios kokybės. Tad jų dubenėlis kainavo tris frankus penkiasdešimt. Vyno Kašlenas nuėjo pas pardavėją jau prie gatvės kampo, kur pasiėmė litrą raudono gėralo, kokį gurkšnodavo ir šiokiadieniais. Jis nenorėjo eiti į didelius prekybos namus, nes apgalvojęs nusprendė: „Smulkiesiems mažmenininkams retai kada pavyksta sėkmingai išparduoti savo rinktinius vynus. Todėl jie rūsiuose išlaikomi labai ilgai, o tada tampa tiesiog nuostabūs.“

Šeštadienį jis grįžo namo kaip galėdamas anksčiau, kad patikrintų, ar viskas jau paruošta. Tarpduryje jį pasitikusi tarnaitė buvo raudonesnė už prinokusį pomidorą, nes baiminantis, kad nepavyks laiku suspėti, krosnis užkurta dar nuo vidurdienio ir per ištisą dieną prikepino jai veidą, be to, prisidėjo ir jaudulys.

Jis nužingsniavo į valgomąjį, kad viską įvertintų. Apvalus stalas, nutviekstas ryškios žalsvu gaubtu pridengtos lempos šviesos, atrodė kaip mažame kambarėlyje pasklidusi didžiulė balsva dėmė.

Keturias lėkštutes dengė servetėlės, sulankstytos kaip vyskupo kepuraitė, tai buvo panelės Kašlen, tetulės, nuopelnas, o šalia jų glaudėsi baltojo metalo stalo įrankiai ir rikiavosi po porą taurių – didelė ir mažytė. Bemat nusprendęs, kad šito nepakanka, jis šūktelėjo:

Šarlote!

Durys kairėje atsivėrė, ir jų properšoje pasirodė susitraukusi senučiukė. Už brolį ji buvo vyresnė dešimčia metų, tokiu siauru veidu, kad jį kone ištisai dengė žilos garbanėlės, suraitytos papiliotėmis. Jos menkutis balselis atrodė per silpnas net tokiam sukumpusiam kūnui, o vaikščiojo ji jau šiek tiek vilkdama kojas, ir atrodė, kad eidama miega.

Tačiau jaunystėje apie ją kalbėdavo: „Kokia nuostabi ši mažylė!“

Dabar tai buvo perkarusi senė, pagal senus savo įpročius pedantiškai besilaikanti švaros, vaidinga, užsispyrusi, labai riboto mąstymo, priekabi ir nepaprastai irzli. Tapusi labai pamaldi, atrodė, visiškai pamiršo jaunystės laikų meilės nuotykius.

Ji paklausė:

Ko tu nori?

Jis atsiliepė:

Man atrodo, kad dvi taurės nesukels didelio įspūdžio. Jei dar padėtume šampano... Tai tikrai nekainuos daugiau trijų keturių frankų, taigi reikia statyti šampano taures. Valgomasis atrodys visai kitaip.

Šarlotė atkirto:

Nemanau, kad iš tokių išlaidų būtų kokia nors nauda. Kita vertus, mokėti turėsi tu, aš čia niekuo dėta.

Jis dar dvejojo ir labiau stengėsi įtikinti pats save.

Galiu tave užtikrinti, kad taip bus geriau. Be to, prie šventinio Trijų Karalių pyrago tai atrodys iškilmingiau.

Tas argumentas jam pasirodė įtikinamas. Tad jis užsimaukšlino skrybėlę ir nudūmė laiptais žemyn, o grįžo jau po penkių minučių, laikydamas už kakliuko butelį su didžiule balta etikete, papuošta stambiu herbu: „Geriausi rūšiniai putojantys grafo Šatel-Renovo Šampanės vynai“.

Ir Kašlenas pareiškė:

Jis kainavo vos tris frankus, bet atrodo, kad tai ypatingas vynas.

Jis pats ištraukė iš indaujos šampano taures ir sustatė ant stalo pagal svečių vietas.

Tuo metu durys iš dešinės atsivėrė ir įėjo duktė. Ji buvo stambaus stoto, apkūni ir raudonskruostė, galima sakyti, graži labai sveikos prigimties mergina, rudaplaukė ir mėlynakė. Paprastai kirpta suknelė ryškino jos apvalų ir lankstų stuomenį, o balsas buvo toks stiprus, kad atrodė kone vyriškas, tačiau žemiausiomis gaidomis sugebėdavo sujaudinti iki virpulio.

Dievulėliau! Šampanas! Kokia laimė! – šūktelėjo ir pradėjo ploti delnais kaip vaikas.

O tėvas jai paaiškino:

Tik būk kuo meilesnė tam ponui, nes jis man padarė nemažai paslaugų.

Ji pratrūko skambiai kvatoti, lyg sakytų: „Ir pati žinau!“

Priebutyje sutilindžiavo varpelis, girgžtelėjo ir trinktelėjo varstomos durys. Pasirodė Lezablis. Jis vilkėjo juodu fraku, baltu kaklaraiščiu ir mūvėjo baltomis pirštinėmis. Taigi atrodė įspūdingai. Kašlenas, šiek tiek sumišęs ir patenkintas, iškart metėsi prie jo.

Bet, mano brangus drauge, čia susirinkę vien savi, juk matote, kad aš su švarku.

Jaunuolis atsiliepė:

Žinau, jūs man sakėte, bet aš laikausi įpročio vakarais neišeiti be frako.

Pasikišęs po pažastimi cilindrą, jis su visais iš eilės pasisveikino. Atlape segėjo gėlę.

Sezaras supažindino jį su šeimynykščiais:

Mano sesuo, panelė Šarlotė, o čia mano duktė Korali, tarp saviškių vadiname tiesiog Kora.

Visi dar kartą nusilenkė. O Kašlenas tęsė:

Mes neturime svetainės. Šiek tiek nepatogu, bet kažkaip apsieiname.

Lezablis atsakė:

Viskas puiku!

Paskui jie tiesiog atėmė iš jo skrybėlę, kurią jis tebelaikė rankose. Tik tada svečias mikliai nusimovė pirštines.

Visi susėdo, bet tik dirsčiojo vieni į kitus per stalą, nes nesurado ką pasakyti. Pagaliau Kašlenas paklausė:

Ar viršininkas dar ilgam pasiliko? Aš tai išėjau gerą valandą anksčiau, kad kuo nors pagelbėčiau savo moteriškėms.

Lezablis familiariai atsiliepė:

Ne. Mes išėjome kartu, nes turėjome pasitarti, ką daryti su brezentu, siunčiamu iš Bresto. Tai labai sudėtingas reikalas, jis dar atneš mums nemažai rūpesčių.

Kašlenas iškart pasisuko į seserį, nes manė, kad privalo jai viską išdėstyti iš esmės.

Visus sudėtingus klausimus mūsų įstaigoje tenka spręsti ponui Lezabliui. Galima sakyti, kad jis pakeičia mūsų viršininką.

Senmergė mandagiai linktelėjo ir pritarė:

Ak! Man jau žinomi jūsų neeiliniai sugebėjimai.

Stumtelėjusi keliu duris, įėjo tarnaitė, nešdama aukštai iškeltą didžiulį sriubos dubenį. Tada „namų šeimininkas“ šūktelėjo:

Visi prie stalo! Jūs, pone Lezabli, įsitaisykite čia, tarp mano sesers ir dukters. Manau, nesibaidote moterų.

Ir vakarienė prasidėjo.

Tegu ir šiek tiek pasipūtęs, bet prie stalo Lezablis stengėsi būti malonus, o vakarieniaujant visą laiką šnairomis dirsčiojo į merginą ir negalėjo atsistebėti, koks skaistus jos veidas, kaip ji tiesiog trykšta sveikata, kad net traukia į pagundą. Žinodama, kokie jos brolio ketinimai, panelė Šarlotė netausojo liežuvio banaliems pokalbiams, kurių temų gausa buvo neišsenkanti. Kašlenas net spinduliavo iš laimės ir garsiai džiūgavo, be perstojo juokavo ir gausiai pilstė vyną, kurį prieš valandą pirko pas vynininką prie gatvės kampo.

Dar stiklinaitę burgundiškojo, pone Lezabli! Nesakau, kad jis iš geriausio Prancūzijos vynuogyno, tačiau jis puikus, iš rūsio ir natūralus, aš už tai atsakau. Mums jo parūpina tenykščiai draugai.

Mergina nieko nekalbėjo, ji sėdėjo šiek tiek išraudusi, šiek tiek susidrovėjusi, ją varžė to vyriškio artumas, o jo mintis nuspėjo.

Kai ant stalo atsirado omaras, Sezaras pareiškė:

Štai svečias, su kuriuo mielai susidraugausiu.

Lezablis šypsodamasis papasakojo, kaip vienas rašytojas pavadino omarą „jūrų kardinolu“4, nežinodamas, kad tas gyvis, kol jo neišverda, būna juodos spalvos. Kašlenas pratrūko visa gerkle kvatoti ir vis kartojo:

Ak! Ak! Ak! Kaip juokinga!

Tačiau panelė Šarlotė ūmai surimtėjo ir pasipiktino:

Aš nematau, kokios čia galėtų būti sąsajos. Tas ponas yra tiesiog nepadorus. Man priimtini bet kokie pokštai, kartoju, bet kokie, tik negaliu pakęsti, kai man girdint šaipomasi iš dvasiškių.

Jaunuolis, kuriam norėjosi patikti senmergei, iškart pasinaudojo proga parodyti savo atsidavimą katalikų tikėjimui. Ir jis griežtai atsiliepė apie žemos moralės žmones, kurie lengvabūdiškai traktuoja didžias tiesas, o viską užbaigė išvada:

O štai aš gerbiu ir išpažįstu savo tėvų tikėjimą, kuriuo mane auklėjo, ir liksiu jam atsidavęs iki mirties.

Kašlenas daugiau nebesijuokė. Jis tik raičiojo ant stalo duonos minkštimo rutuliukus ir murmėjo:

Tikrai, tikrai.

Paskui jis pakeitė pokalbio temą, variusią jam nuobodulį, ir kaip dažnai nesąmoningai atsitinka tiems, kurie kasdien atlieka tą patį darbą, jis paklausė:

O gražuolis Mazas tikriausiai niršta, kad nebuvo paaukštintas, ar ne?

Lezablis tik šyptelėjo.

Ko jūs norite? Kiekvienam pagal nuopelnus!

Tada visi užvedė pokalbį apie ministeriją, nes ir abi moterys pažinojo visus tarnautojus ne prasčiau už Kašleną, juk kiekvieną vakarą joms tekdavo klausytis kalbų apie juos. Panelė Šarlotė buvo labai susirūpinusi Buaseliu dėl jo pavojingų nuotykių, į kuriuos įtraukdavo jo romantiška dvasia, o panelė Kora slapčiomis domėjosi gražuoliu Mazu. Beje, jųdviejų jos niekuomet nebuvo mačiusios.

Lezablis apie juos atsiliepė iš aukšto, lyg ministras apie savo pavaldinius. Visi jo klausėsi labai įdėmiai.

Mazui netrūksta tam tikrų gerų savybių, bet jeigu jis nori ko nors pasiekti, turi dirbti daugiau. Jis mėgsta suktis aukštuomenėje, malonumus. Visa tai tik kelia sumaištį jo galvoje. Jis niekada aukštai neiškils, ir tik dėl savo kaltės. Galbūt jis per pažintis taps viršininko pavaduotoju, bet ne daugiau. Jei jau kalbame apie Pitolė, tai jis gerai sukuria raštus, reikia tą pripažinti, jo stiliui netrūksta elegancijos, šito taip pat negali paneigti, bet ten nėra gelmės. Viskas vien paviršiuje. Tai vaikinas, kurio negali paskirti vadovauti reikšmingai tarnybai, tačiau jis gali praversti protingam viršininkui, kuris viską už jį sukramtys.

Panelė Šarlotė paklausė:

O ponas Buaselis?

Lezablis tik gūžtelėjo pečiais.

Tikras menkysta, tikras menkysta. Jis visiškai nutolęs nuo realybės. Ir pasakoja apie save iš piršto laužtas istorijas. Mūsų draugijoje jis yra visiškas nevykėlis.

Kašlenas prapliupo kvatoti ir pareiškė:

O geriausias tai tėvukas Savonas.

Visi taip pat nusijuokė.

Paskui pradėta kalbėti apie teatrą ir aptarinėti tų metų spektaklius. Lezablis lygiai taip pat autoritetingai vertino ir dramaturgiją, labai aiškiai skirstydamas autorius bei nurodydamas jų stipriąsias ir silpnąsias savybes su tokiu pasitikėjimu, koks įprastas žmonėms, kurie jaučiasi neklystantys ir visapusiški.

Šitaip jie užbaigė kepsnį. Tada Sezaras itin atsargiai atidengė dubenėlį su anties kepenėlėmis, kiekvienu judesiu rodydamas, koks vertingas ten turinys. Ir tarė:

Dar nežinau, ar šis patiekalas pavyko. Nors paprastai jis būna puikus. Anties kepenėlių mes gauname iš pusbrolio, gyvenančio Strasbūre.

Ir visi lėtai bei pagarbiai valgė paštetą, imdami po gabalėlį iš gelsvo molinio dubenėlio.

Tačiau patiekus ledus įvyko tikra katastrofa. Tai galėjo būti padažas, sriuba – vazoje liūliavo kažkoks balsvas skystis. Nelaimingoji tarnaitė paprašė konditerio mokinio, atėjusio dar septintą valandą ryto, kad jis pats ir išimtų ledus iš formos, nes bijojo, kad jai tai nepavyks.

Nusiminęs Kašlenas iš pradžių norėjo, kad juos neštų nuo stalo, paskui vis dėlto nusiramino, prisiminęs, kad dar yra Trijų Karalių pyragas, ir ėmėsi jį pjaustyti su tokia paslaptinga išraiška, lyg ten būtų įkepta kažkas nepaprasto. Visi įdėmiai įsistebeilijo į šį simbolinį kepinį, nes paskui kiekvienas turėjo savo gabalą pasiimti užmerktomis akimis.

Kam atiteko pupelė? Kvailokos šypsenos lakstė visų veiduose. Lezablis net aiktelėjo nustebęs ir visiems parodė aplipusią tešla stambią baltąją pupelę, suspaudęs ją tarp smiliaus ir nykščio. Kašlenas pradėjo ploti ir šaukti:

Išsirinkite karalienę! Išsirinkite karalienę!

Karalių trumpam apėmė dvejonės. Ar nebūtų geras politinis žingsnis, jei išsirinktų panelę Šarlotę? Ji jaustųsi pamaloninta, būtų įveikta, laimėta! Paskui jis persigalvojo, nes jį pakvietė tik dėl panelės Koros, ir atrodytų labai kvailai, jei rinktųsi tetą. Tad jis pasisuko į savo jaunąją kaimynę ir, tiesdamas jai karališkąją pupelę, paklausė:

Panele, gal malonėsite ją priimti?

Ir jie pirmą kartą pasižiūrėjo vienas kitam į akis.

Ačiū, pone! – tarė mergina ir pasiėmė tą didybės laidą.

Jis pagalvojo: „Ji iš tikrųjų daili, šita mergina, o akys tiesiog nuostabios. Ir dar tokia guvi, po šimts!“

Nuo pokštelėjimo moterys net krūptelėjo – tai Kašlenas atkimšo šampaną, kuris ištryško iš butelio ir apliejo staltiesę. Kai stiklai prisipildė putų, namų šeimininkas pareiškė:

Iškart matyti, kad šampanas yra puikios kokybės.

Vos Lezablis gurkštelėjo iš savo taurės, kad gėrimas nesipiltų per kraštus, Kašlenas sušuko:

Karalius geria! Karalius geria!

O panelė Šarlotė, taip pat įsilinksminusi, sucypsėjo savo spigiu balseliu:

Karalius geria! Karalius geria!

Lezablis ramiai ištuštino taurę ir triukšmingai pastatė ant stalo.

Matote, koks esu šaunus! – pasakė jis ir pasisuko į panelę Korą: – O dabar jūs, panele!

Ji jau norėjo gerti, bet, visiems pradėjus šaukti: „Karalienė geria! Karalienė geria!“, visa išraudo, ėmė juoktis ir pastatė taurę šalia.

Į vakarienės pabaigą visi kaip reikiant įsismagino, o karalius su savo karaliene buvo meilus ir galantiškas. Paskui, kai atnešė likerius, Kašlenas paskelbė:

Reikia nukraustyti stalą, kad atsirastų daugiau vietos. Jei tik nelyja, tai galime valandėlę pabūti terasoje.

Jis norėjo parodyti svečiui vaizdą nuo terasos, nors jau buvo naktis.

Kašlenas atidarė stiklines terasos duris, ir į kambarį įsiveržė drėgno oro gūsis. Tačiau lauke buvo šilta, lyg balandžio mėnesį, tad visi smagiai peržengė slenkstį, skyrusį valgomąjį nuo plataus balkono. Nieko daugiau nesimatė, išskyrus plevenančią virš didžiulio miesto žiburių pašvaistę, panašią į tas aureoles, kurios nutapomos šventiesiems. Vietomis šviesa spindėjo ryškiau, ir Kašlenas ėmė aiškinti:

Pažiūrėkite, tenai, tai „Edenas“5 šitaip žėri. Štai ten driekiasi bulvarai. Nagi, juos iškart atskirsi! Dieną iš čia vaizdas tiesiog nuostabus. Net jei važinėtumėte po Paryžių, nieko gražesnio vis vien nepamatysite.

Lezablis įsirėmė alkūnėmis į geležinę baliustradą, suradęs vietą šalia Koros, kuri, apimta melancholiškos apatijos, kokia retkarčiais gali užeiti kiekvienam, netardama nė žodžio išsiblaškiusiu žvilgsniu žiūrėjo į tamsą. Panelė Šarlotė grįžo atgal į valgomąjį, nes bijojo drėgmės. O Kašlenas tęsė prakalbą ir, mosikuodamas ranka, rodė Invalidų rūmų, Trokadero, Triumfo arkos ir Etualio aikštės link.

Lezablis pusbalsiu paklausė:

O jūs, panele Kora, mėgstate žiūrėti į Paryžių iš aukštai?

Ji krūptelėjo, lyg būtų pažadinta iš miego, ir atsiliepė:

Aš?.. Taip, ypač vakarais. Aš vis galvoju, kas ten vyksta, priešais mus. Kiek ten laimingų ir nelaimingų žmonių tuose namuose! Jei tik galėtum tai pamatyti, kiek visokių dalykų išmoktum!

Jis prisišliejo prie jos taip, kad jųdviejų alkūnės ir pečiai susilietė.

Kai šviečia mėnesiena, vaizdas turėtų būti fantastiškas?

Ji sušnibždėjo:

Ir dar koks! Atrodo lyg Giustavo Dorė graviūra6. Kaip būtų puiku, jei galėtum pasivaikščioti stogais...

Lezablis ėmė Korą klausinėti apie pomėgius, svajones, pramogas. Ir ji nė kiek nesutrikdama jam atsakinėjo, kaip ir pridera merginai, kuri yra galvota, santūri ir tiek, kiek reikia, svajinga. Ji pasirodė jam apdovanota neeiliniu protu, ir netgi dingtelėjo, kaip būtų gera apkabinti jos apvalų ir stangrų liemenį, liesti ir liesti jos gaivų skruostą ilgais ir švelniais bučiniais, lyg gertum smulkiais gurkšneliais gerą degtinę, ypač traukė paausys, kur dabar krito lempos atšvaitas. Ji vis labiau traukė jį, gundyte gundė moters kūno artumas, svaigino šio nekalto ir tvirto kūno troškulys, jis jautė, kaip jį švelniai žavesiu pavergia ta mergina. Jam atrodė, kad šitaip atsirėmęs alkūnėmis į balkoną išbūtų šalia valandų valandas, dienų dienas ir naktis, savaites, ištisą amžinybę, kad tik jaustų ją šalia, apsvaigęs nuo jaudulio, sukelto jos prisilietimo. Ir kažkas panašaus į poetinį įkvėpimą sukirbėjo jo širdyje žiūrint į didingąjį Paryžių, išsidriekusį priešais jį, apšviestą, gyvenantį naktinį gyvenimą, kupiną malonumų ir paleistuvystės. Jam dingojosi, kad jis viešpatauja tame milžiniškame mieste, sklando virš jo, ir jis jautė, kaip būtų puiku kiekvieną vakarą atsiremti alkūnėmis į balkono turėklą šalia moters, vienas kitą ylėti, bučiuotis, apsikabinti virš to plačiai išsidriekusio miesto, virš visų jo meilių, kurias jis talpina, virš visų jo vulgarių malonumų, virš visų jo liaudiškų troškimų ir atsidurti po pačiomis žvaigždėmis.

Pasitaiko vakarų, kai netgi ne itin egzaltuotos sielos pasineria į svajones, lyg joms būtų išaugę sparnai. O gal jis buvo šiek tiek įkaušęs.

Kašlenas, ką tik išėjęs paieškoti savo pypkės, jau grįžo ją degdamasis.

Žinau, kad nerūkote, todėl jums nesiūlau cigarečių. Tik kas gali būti nuostabiau, kaip čia patraukti dūmelį? Jei prisieitų apsigyventi apačioje, tai neištverčiau. Juk mes galėtume įsikurti ir žemiau, nes namas, beje, ir dar du kaimyniniai, tas iš kairės ir tas iš dešinės, priklauso mano seseriai. Ir jie atneša jai gražių pajamų. O savo metu tie namai jai brangiai nekainavo. – Ir, pasisukęs į valgomojo pusę, šūktelėjo: – Kiek tu mokėjai už šiuos sklypus, Šarlote?

Tada spigus senmergės balsas paleido ištisą tiradą. Tačiau iki Lezablio atsklido vien frazių nuotrupos:

...tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt trečiais... trisdešimt penki frankai... pastatytas vėliau... trys namai... vienas bankininkas... perparduotas mažiausiai už penkis šimtus tūkstančių frankų...7

Ji pasakojo apie savo turtus taip smagiai, lyg senas kareivis apie savo žygius. Ji smulkiai vardijo pirkinius, visus nuo tų laikų gautus pasiūlymus, išaugusią pridėtinę vertę ir taip toliau.

Lezablį tai ypač sudomino, tad atsisuko į tą pusę ir atsirėmė į terasos baliustradą nugara. Tačiau ir dabar jis iš viso aiškinimo galėjo išgirsti tik padrikas nuotrupas, tad ūmai paliko savo jaunąją kaimynę ir grįžo į valgomąjį, kad galėtų viską girdėti, o atsisėdęs šalia panelės Šarlotės užvedė su ja ilgiausią kalbą apie tai, kiek galima padidinti nuomą ir kur geriau įdėti pinigus – į vertybinius popierius ar į nekilnojamąjį turtą.

Jis išėjo apie vidurnaktį, pažadėjęs lankytis dažniau.

Po kokio mėnesio ministerija jau skambėjo nuo kalbų apie Žako Leopoldo Lezablio ir panelės Selestės Korali Kašlen vedybas.

III

Jaunavedžiai įsikūrė vienoje laiptų aikštelėje kartu su Kašlenu ir panele Šarlote, netgi panašiame bute, iš kurio teko išguiti nuomininką.

Vis dėlto vienas dalykas kėlė nerimą Lezabliui – teta nepanoro jokiu oficialiu dokumentu patvirtinti Koros teisės į palikimą. Tačiau ji sutiko prisiekti „Dievo akivaizdoje“, kad jos testamentas surašytas ir atiduotas saugoti ponui notarui Belomui. Be to, ji buvo nurodžiusi, kad visi jos turtai atiteks dukterėčiai tik su tam tikra sąlyga. Spaudžiama pasakyti, kas per sąlyga, ji atsisakė ką nors aiškinti, tačiau su malonia šypsenėle patikino, kad ji lengvai įvykdoma.

Kita vertus, sulaukęs tokių miglotų aiškinimų ir susidūręs su senosios davatkos užsispyrimu, Lezablis žiūrėjo į tai pro pirštus. Mergina jam taip patiko, kad aistra nustūmė visas abejones į šalį, ir jis nesunkiai nusileido atkakliam Kašlenui.

Taigi jis buvo laimingas, nors nepaliaujamai kankino kai kurios abejonės. Jis mylėjo žmoną, ir po vestuvių ji nenuvylė jo lūkesčių. Jųdviejų gyvenimas tekėjo ramiai ir monotoniškai. Per keletą savaičių jis apsiprato su vedusio vyro padėtimi ir liko toks pat uolus tarnautojas kaip anksčiau.

Šitaip praslinko pirmieji metai. Šitaip praėjo ir Kalėdų šventės. Tuomet jis tiesiog apstulbo, nesulaukęs paaukštinimo, kurio taip tikėjosi. Tiktai Mazas ir Pitolė užkopė per vieną laiptelį aukščiau, o Buaselis prasitarė Kašlenui, kad vieną gražų vakarą patykos abiejų bendradarbių prie paradinių durų ir visų akivaizdoje įkrės jiems pylos. Aišku, jis to nepadarė.

Ištisą savaitę Lezablis negalėjo ramiai miegoti, taip jį kamavo nerimas, kad, nepaisant parodyto uolumo, nepakėlė jo pareigų. Jis dirbo kaip juodas jautis; jis nuolat pavaduodavo sergantį viršininko padėjėją Rabo, kuris devynis mėnesius per metus išgulėdavo Val de Graso ligoninėje; kiekvieną rytą jis ateidavo į tarnybą pusę devynių, o vakare išeidavo pusę septynių. Ko dar galėtum iš jo norėti? Jei jis negauna jokios padėkos už tokį triūsą ir tokias pastangas, jis dirbs taip, kaip kiti, štai ir viskas. Kiekvienam pagal nuopelnus. Tik kaip ponas Toršbefas, kuris elgėsi su juo kaip su sūnumi, galėjo jį šitaip paminti? Jis norėjo viską išsiaiškinti iki galo. Taigi nueis pas viršininką ir pasikalbės su juo.

Ir pirmadienį iš ankstaus ryto, kol dar neatėjo kiti bendradarbiai, jis pasibeldė į šio įstaigos viešpaties duris.

Dirglus balsas atsiliepė „Įeikite!“, ir Lezablis peržengė slenkstį.

Toršbefas, striukas žmogelis didžiule galva, kuri, atrodė, gulėjo tiesiog jo biuvare, sėdėjo ir kažką rašė už didžiulio stalo, ištisai apkrauto popiergaliais. Pamatęs savo numylėtinį darbuotoją, kreipėsi jau kur kas maloniau:

Laba diena, Lezabli, kaip gyvuojate?

Jaunuolis atsakė:

Laba diena, brangus pone, labai gerai, o jūs?

Viršininkas nustojo rašęs ir pasisuko į pašnekovą su visu foteliu. Jo smulkutis, liesas ir silpnas kūnas, dar įspraustas į juodą griežto kirpimo redingotą, atrodė visai menkas tame milžiniškame krėsle odine atkalte. Didžiulė, blykčiojanti Garbės Legiono ordino karininko juostelė, gal šimtąkart per plati ją prisisegusiam žmogeliui, žėrėjo lyg liepsnojančios žarijos ant siauros krūtinės, dar suslėgtos solidaus dydžio galvos, tad galėjai pamanyti, kad jis koks grybas.

Jo žandikaulis buvo atsikišęs, skruostai įdubę, akys išsprogusios, kakta, virš kurios žilus plaukus šukuodavo atgal, labai aukšta.

Toršbefas pratarė:

Sėskite, drauguži, ir sakykite, kas jus čia atvedė?

Su kitais darbuotojais jis būdavo kariškai šiurkštus, save įsivaizduodamas kaip kapitoną ant tiltelio, nes ministerija jam atrodė didžiulis laivas, viso prancūzų laivyno admiroliškasis flagmanas.

Lezablis, šiek tiek susijaudinęs, šiek tiek išbalęs, lemeno:

Brangusis pone, atėjau jūsų paklausti, gal aš kuo nors prasižengiau?

Žinoma, ne, brangusis, bet kodėl jūs man užduodate šitą klausimą?

Todėl, kad esu šiek tiek nemaloniai nustebintas, jog šiais metais nebuvau paaukštintas, kaip būdavo anksčiau. Leiskite man viską paaiškinti iki galo, brangusis pone, ir atleiskite už tokį įžūlumą. Žinau, kad naudojausi jūsų ypatingu palankumu ir jūs teikėte man pranašumą, kokio net nesitikėjau. Žinau, kad paaukštinimas tarnyboje iš esmės galimas tik kas dveji ar treji metai; tik leiskite man jums priminti, kad kontoroje aš atlieku keturgubai daugiau darbo už eilinį tarnautoją ir praleidžiu joje bent dvigubai daugiau laiko. Ir jei įvertintume mano pastangų rezultatą pagal triūsą ir pagal atlygį, tai pastarasis rodiklis bus gerokai žemesnis už pirmąjį!

Jis labai kruopščiai ruošė šią frazę ir manė, kad ji tiesiog puiki.

Toršbefas nustebęs įtemptai mąstė, ką atsakyti. Pagaliau šaltokai prabilo:

Nors viršininkui iš principo nepriimtina aptarinėti su pavaldiniu tokių dalykų, vis dėlto, atsižvelgdamas į jūsų labai reikšmingus nuopelnus tarnyboje, šį kartą mielai atsakysiu. Kaip ir ankstesniais metais, aš jus pasiūliau paaukštinti. Bet direktorius išbraukė jūsų pavardę, pagrįsdamas savo sprendimą tuo, kad jūsų santuoka užtikrina jums gražią ateitį, ne šiaip sau gerovę, o turtus, kokių niekados nesukaups jūsų kuklieji bendradarbiai. Argi bešališkumas nereikalauja bent šiek tiek atsižvelgti į kiekvieno materialinę padėtį? Jūs gi tapsite turtingas, labai turtingas. Trimis šimtais frankų daugiau per metus jums gi nieko nereikš, kai daugelio kitų kišenėse šis kuklus pajamų išaugimas pasirodys itin svarus. Štai, mano drauge, priežastis, dėl kurios šiemet likote nuošaly.

Lezablis, suglumęs ir susierzinęs, išėjo.

Tądien prie vakarienės stalo jis šiurkštokai elgėsi su žmona. Šiaip ji buvo gyvo būdo ir pastovios nuotaikos, tačiau užsispyrusi, ir jei jau įsikals kokį dalyką į galvą, tai niekada nenusileis. Bet ji jau neiššaukdavo to žavaus jaudulio, kaip pirmaisiais mėnesiais, ir nors nuolat sukeldavo jam aistrą, nes buvo jauna ir daili, tačiau kai kada jį apimdavo šioks toks nusivylimas, nuo kurio netoli ir iki pasibjaurėjimo, kurį labai greitai sukelia gyvenimas dviese. Daugybė trivialių ir groteskiškų gyvenimiškų smulkmenų, nerūpestingas rytinis tualetas, pigus vilnonis chalatas, senas ir nudėvėtas, išblukęs peniuaras, nes jiedu buvo neturtingi, taip pat kasdieniai rūpesčiai, kurių tikrai per daug vargšų gyvenime, jam nugramdė blizgesį nuo santuokos, nuvytino poezijos gėlę, kuri iš tolo taip gundo sužadėtinius.

Tetulė Šarlotė taip pat atsiskleidė visu bjaurumu, nes vis neišeidavo iš jų kambario, be perstojo visur kišosi, norėjo viskam vadovauti, viską stebėjo, o jie, bijodami ją užgauti, vien tyliai kentėjo, bet nuo to užslėptas apmaudas tik augo.

Ji savo seniokišku žingsniu, šiūruodama kojomis, vaikščiodavo po kambarius, o jos cypiantis balsas be perstojo kartodavo:

Jūs turite padaryti tą, jūs turite padaryti aną.

Kai sutuoktiniai likdavo vieni, Lezablis susinervinęs šaukdavo:

Tavo teta darosi nepakenčiama. Daugiau nenoriu jos matyti. Ar girdi? Daugiau nenoriu jos matyti!

Ir Kora jam ramiai atsakydavo:

Ir ko tu norėtum, kad aš padaryčiau?

Tuomet jis užsiplieksdavo:

Tiesiog šlykštu turėti tokią šeimą!

O ji ramiai atsikirsdavo:

Taip, šeima tai šlykšti, bet palikimas yra puikus, ar ne? Tad nekvailiok. Tau lygiai taip pat naudinga, kaip ir man, tupinėti aplink tetulę Šarlotę.

Ir jis nutildavo, nežinodamas, ką atsakyti.

Dabar tetulė, apsėsta įkyrios minties, kad jiems reikia susilaukti vaiko, juos vargindavo be paliovos. Užspeitusi Lezablį į kampą ir alsuodama jam į veidą, ji aiškindavo:

Mielas sūnėne, aš vis laukiu, kad jūs dar iki mano mirties tapsite tėvu. Man norisi pamatyti savo įpėdinį. Tik nedumkite man akių, jog Kora yra visai neįgali būti motina. Užtenka vien į ją pasižiūrėti. Jei tuokiamasi, mielas sūnėne, tai tik tam, kad turėtum šeimą ir augintum atžalas. Mūsų Šventoji Motina Bažnyčia draudžia nevaisingas santuokas. Aš puikiai žinau, kad nesate turtuolis, o vaikas reikalauja išlaidų. Bet šalia manęs jums nieko netrūks. Aš noriu mažyčio Lezablio, aš noriu jo, ar girdite!

Kai po penkiolikos mėnesių vedybinio gyvenimo jos troškimas vis dar nebuvo išpildytas, ją apėmė būgštavimai ir ji pasidarė ypač įkyri, tad tiesiog užvertė patarimais Korą, tokiais praktiškais, kokius gali duoti moteris, kadaise gerai žinojusi tokių dalykų esmę ir kuri dar, progai pasitaikius, gali viską prisiminti.

Tačiau vieną rytą ji nepajėgė atsikelti, nes smarkiai sunegalavo. Kadangi iki šiol niekada nesirgo, Kašlenas, siaubingai susirūpinęs, puolė daužyti žento durų.

Tučtuojau bėkite pas daktarą Barbetą, o viršininkui pasakykite, kad dėl nenumatytų aplinkybių šiandien neateisiu į tarnybą.

Lezablį visą dieną kankino nerimas, jis negalėjo nieko dirbti, rašyti ir studijuoti dokumentų. Nustebęs Toršbefas jo netgi paklausė:

Kodėl jūs šiandien toks išsiblaškęs, pone Lezabli?

O Lezablis nervingai atsiliepė:

Esu labai pavargęs, brangusis pone, nes visą naktį praleidau šalia mūsų tetulės, jos būklė labai sunki.

Tačiau viršininkas šaltai atrėžė:

Jei ponas Kašlenas pasiliko šalia jos budėti, to ir turi užtekti. Negaliu leisti, kad mano kanceliarija pakriktų dėl kai kurių darbuotojų asmeninių problemų.

Lezablis ant savo rašomojo stalo pasistatė laikrodį ir karštligiškai ėmė laukti penktos valandos. Kai suskambo didysis ministerijos laikrodis, jis išskubėjo namo, pirmąkart baigęs darbą minutė minutėn nustatytu laiku.

Gatvėje jis netgi susistabdė fiakrą, taip kamavo nerimas, o laiptais į namus tiesiog bėgte užbėgo. Kai tarnaitė atidarė duris, jis tesugebėjo išlementi:

Kaip jos sveikata?

Gydytojas sako, kad jai kur kas blogiau.

Jam iškart pradėjo daužytis širdis, jis smarkiai susijaudino.

Ak! Nejaugi?

Ar tik ji nesiruošia mirti?

Dabar jis net nedrįso įžengti į ligonės kambarį, tad pašaukė prie jos budėjusį Kašleną.

Stengdamasis kuo tyliau varstyti duris, netrukus pasirodė uošvis. Jis vilkėjo chalatu ir naktine kepuraite, sakytum, praleido naktį šildydamasis prie židinio, o kalbėjo beveik pašnibždomis:

Jai blogai, labai blogai. Jau keturios valandos, kaip neatgauna sąmonės. Po pietų jai netgi suteikė paskutinį sakramentą.

Lezabliui silpnumas pakirto kojas, ir jis atsisėdo.

O kur mano žmona?

Šalia jos.

O ką tiksliai pasakė gydytojas?

Jis sako, kad tai priepuolis. Ji gali pasitaisyti, bet gali mirti ir šiąnakt.

Ar aš jums reikalingas? Jei manęs jums nereikia, geriau ten neisiu. Man būtų pernelyg skausminga matyti ją tokios būklės.

Ne. Eikite į savo kambarį. Jei tik kas nors keisis, aš jus iškart pašauksiu.

Tad Lezablis užsidarė savo kambaryje. Jam pasirodė, kad būstas pasikeitęs, padidėjo ir pašviesėjo. Niekaip negalėdamas nustygti vietoje, išėjo į balkoną.

Jau buvo liepos pabaiga, ir didžiulė saulė, ruošdamasi pasislėpti už dviejų Trokadero bokštų, gausiais srautais liejo ant Paryžiaus stogų žėruojančius spindulius.

Dangaus skliautas ties horizonto linija žaižaravo ryškiu raudoniu, šiek tiek aukščiau pereidamas į apiblukusio aukso atspalvius, toliau persiimdamas ryškesniu geltoniu, į kurį įsimaišė žalsvų atspalvių, lyg nužertų aukso dulkėmis, o viršuje, jei užverstum galvą, jau viskas liejosi vaiskioje iki gaivumo žydrynėje.

Kregždės prašvilpdavo lyg strėlės, vos matomos ore, ir rausvėjančiame dangaus fone probėgšmais šmėkštelėdavo jų riestų sparnų kontūrai. Ir virš begalinių Paryžiaus namų virtinių, virš tolumoje matomo kaimelio driekėsi rausva ūkana, lyg koks ugninis rūkas, pro kurį lyg iškilmių eisenoje stiebėsi varpinių smailės, išlakūs architektūros paminklų bokšteliai. Milžiniška ir juoda Etualio aikštėje iškylanti Triumfo arka griozdė horizontą, o bronzinis Invalidų namų kupolas plieskė kaip antroji saulė, nusiritusi nuo dangaus skliauto ant pastato stogo.

Lezablis stovėjo abiem rankomis įsitvėręs už geležinio turėklo ir traukė į save orą lyg gurkšnotų vyną, jam norėjosi straksėti, šaukti, mosikuoti rankomis, taip jį buvo užpildęs svaiginantis ir visaapimantis džiaugsmas. Gyvenimas akino spindesiu, o ateitis žadėjo tiek laimės! Ką jis darys toliau? Užsisvajojo.

Kažkas sušnarėjo už nugaros, ir jis krūptelėjo. Tai buvo jo žmona. Paraudusiomis akimis, skruostai paburkę, veidas išvargęs. Ji priglaudė prie jo kaktą, laukdama bučinio, paskui tarė:

Eisime vakarieniauti pas tėtį, kad būtume arčiau jos. Kol mes valgysime, šalia jos pasėdės tarnaitė.

Jis nusekė paskui ją į kitą kambarį. Kašlenas jau sėdėjo už stalo ir laukė dukters bei žento. Šaltas viščiukas, bulvių mišrainė ir krepšelis su braškėmis buvo sudėlioti prie indaujos, o lėkštėse garavo karšta sriuba.

Visi susėdo prie stalo.

Tikrai nenorėčiau, kad šitokios dienelės kada nors pasikartotų. Tikrai nelinksmos, – prakalbo Kašlenas.

Šiuos žodžius jis ištarė abejingai, o veide galėjai įžvelgti netgi šiokio tokio pasitenkinimo. Ir jis su didžiausiu apetitu puolė taršyti viščiuką, tvirtindamas, kad jis skaniai iškepęs, o bulvių mišrainė – tikras sveikatos šaltinis.

Tačiau Lezablio skrandis buvo susitraukęs, o širdis suspausta nerimo, tad valgė jis labai mažai ir vis stengėsi pagauti nors menkiausią garsą iš gretimo kambario, o jame buvo taip tylu, jog atrodė tuščias. Kora visiškai nejuto alkio, sėdėjo prie stalo nusiminusi, apsiašarojusi ir vis šluostėsi akis servetėlės kraštu.

Kašlenas paklausė:

Ką sakė viršininkas?

Lezablis viską išdėstė iki smulkmenų, kurias uošvis norėjo išgirsti iki menkiausios, net pareikalavo viską pakartoti, užsispyręs taip nuodugniai viską sužinoti, lyg ministerijoje būtų nesilankęs jau metus.

Tikriausiai kilo sujudimas, kai sužinota apie jos ligą?

Ir jis įsisvajojo apie savo pergalingą grįžimą į darbą, kai ji jau bus mirusi, ir kokie bus bendradarbių veidai, tačiau lyg pajutęs dilgtelint sąžinės priekaištą pasiteisino:

Bet aš tikrai nelinkiu blogo mūsų mielajai moteriškei! Dievas mato, kaip norėjau, kad ji kuo ilgiau gyventų, bet, sutikime, jos mirtis visus tiesiog priblokš. Tėvukas Savonas net savo Komuną užmirš.

Jie jau pradėjo valgyti braškes, kai durys į ligonės kambarį atsivėrė. Jie taip pasimetė, kad visi trys vienu metu pašoko nuo vakarienės stalo. Pasirodė tarnaitė, kaip visada romi ir su įprasta kvaila išraiška veide. Ir ramiai pranešė:

Ji jau nekvėpuoja.

Kašlenas, švystelėjęs servetėlę tiesiai į lėkštę, metėsi kitą kambarį kaip išprotėjęs, Kora besidaužančia širdimi nulėkė paskui jį, o Lezablis taip ir sustingo ant slenksčio, tik iš tolo dirsčiodamas į balsvą lovos keturkampį, vos apšviestą gęstančių saulėlydžio gaisų. Gerai matėsi tik uošvio nugara, palinkusi prie patalo, kai jis net nekrutėdamas įdėmiai tyrinėjo mirusiąją, ir ūmai Lezablis išgirdo jo balsą, atrodė, atsklindantį iš tolo, iš neišpasakytų tolybių, iš paties pasaulio krašto, panašiai pasigirsta ir sapne, ir tada pasakomi labai nelaukti dalykai.

Viskas baigta. Nebealsuoja.

Jis pamatė, kaip žmona puolė ant kelių, įkniaubė veidą į paklodes ir prapliupo raudoti. Tik tada jis išdrįso įeiti, ir tik Kašlenui atsitiesus baltame pagalvės fone pamatė tetulės Šarlotės veidą užmerktomis akimis, giliai įdubusį, nepaprastai griežtą, taip išblyškusį iki baltumo, kad atrodė, čia guli vaškinė lėlė.

Išsigandęs paklausė:

Tikrai viskas baigta?

Kašlenas, kaip tik apžiūrinėjęs seserį, atsigręžė ir jųdviejų žvilgsniai susitiko.

Taip, – atsakė jis, stengdamasis suteikti veidui gedulingą išraišką, bet abu vyrai akimirksniu perkando vienas kitą, tad netgi nesuvokdami kodėl, vien instinktyviai, tvirtai paspaudė vienas kitam ranką, lyg atsidėkotų už tarpusavio paslaugas.

Tada ilgiau negaišdami jie griebėsi vykdyti tų prievolių, kurių iš gyvųjų dar pareikalauja numirėlis.

Lezablis apsiėmė surasti gydytoją ir, kaip galima greičiau, pasirūpinti skubiausiais pirkiniais. Jis stvėrė skrybėlę ir bėgte nusileido laiptais, netverdamas kuo greičiau atsidurti gatvėje, kad pagaliau pasiliktų vienas ir lengviau atsikvėptų, vienumoje pamąstytų apie savo laimę ir ja pasidžiaugtų.

Kai pagaliau sutvarkė visus reikalus, tai, užuot grįžęs namo, jis pasuko į bulvarą, ten jį ginė troškimas pasižvalgyti į žmones, įsimaišyti į jų srautą, pajusti laimingą vakarinį miesto gyvenimą. Jam norėjosi šaukti praeiviams: „Aš turiu penkiasdešimt tūkstančių livrų rentos“, jis ėjo nerūpestingai susikišęs rankas į kišenes, sustodamas priešais vitrinas, apžiūrinėdamas ištaigias medžiagas, brangenybes, prašmatnius baldus, o jo galvoje vis dingsėjo smagi mintis: „Aš galėčiau už visa tai sumokėti jau dabar.“

Staiga jis vos neatsitrenkė į laidotuvių biurą, ir jam švystelėjo netikėta mintis: „O jei ji nenumirė? Jeigu jie suklydo?“

Ir jis, paskubinęs žingsnį bei graužiamas šios abejonės, grįžo į namus.

Vos įėjęs, iškart paklausė:

Gydytojas buvo?

Kašlenas atsakė:

Taip. Jis nustatė mirtį ir išrašys liudijimą.

Jie sugrįžo į velionės kambarį. Sėdėdama krėsle, Kora tebeverkė. Tačiau tai buvo švelni rauda, jau be skausmo ir sielvarto, ašaros liejosi taip laisvai, kaip tai sugeba tik moterys.

Vos tik jie trise suėjo į šį kambarį, Kašlenas sušnibždėjo:

Dabar, kai tarnaitė išėjo numigti, galėtume apžiūrėti, ar ko nors nepaslėpta balduose.

Ir abu vyrai stvėrėsi darbo. Jie ištuštino visus stalčius, iškratė visus maišelius, išlankstė kiekvieną popieriuką. Atėjo vidurnaktis, o jie vis dar nieko nerado, kas galėtų sudominti. Kora jau užsnūdo ir negarsiai, vienodu ritmu knarkė. Sezaras paklausė:

Tai turėsime čia likti iki ryto?

Suglumęs Lezablis nusprendė, kad taip bus geriausia. Uošvis pritarė.

Tokiu atveju, – pasakė jis, – atsineškime po krėslą.

Jie atsitempė porą apmuštų fotelių iš jaunavedžių kambario. Po valandos trejetas giminaičių, įsitaisę priešais amžinoje ramybėje sustingusį lavoną, jau kietai įmigo ir knarkė, kiekvienas traukdamas savo gaidą.

Paryčiais, kai tarnaitė įžengė į kambarį, jie prabudo. Kašlenas, trindamasis akis, iškart prisipažino:

Aš prieš kokį pusvalandį truputį snūstelėjau.

O Lezablis, kaipmat įvertinęs padėtį, pridūrė:

Aš tai išties pastebėjau. Nepraradau budrumo nė akimirkai, ir sumerkiau akis tik tam, kad jos pailsėtų.

Kora išėjo į savo kambarį.

Tada Lezablis apsimestinai abejingai paklausė:

Kada norėtumėte nueiti pas notarą ir susipažinti su testamentu?

Na... galėtume šįryt, jei norite.

Ar būtina, kad kartu eitų ir Kora?

Taip bus geriau, nes iš esmės ji ir yra paveldėtoja.

Tokiu atveju pasakysiu, kad kuo greičiau ruoštųsi.

Ir Lezablis savo įprastu guviu žingsniu išėjo iš kambario.

Notaras Belomas dar tik spėjo atrakinti savo kontoros duris, kai pasirodė apimta baisaus sielvarto gedulingoji Kašleno, Lezablio ir jo žmonos eisena.

Notaras priėmė juos iškart, pasiūlė atsisėsti. Kašlenas tarė žodį:

Pone, jūs mane pažįstate, juk aš esu panelės Šarlotės Kašlen brolis. O čia mano duktė ir žentas. Vakar numirė mano vargšė sesuo, mes ją laidosime rytoj. Jūs esate jos testamento saugotojas, tad mes atėjome pas jus paklausti, ar ji neišreiškė kokios nors valios dėl savo laidotuvių, o gal ir jūs pats ruošėtės mums ką nors svarbaus pranešti.

Notaras atrakino stalčių, išėmė voką, praplėšė jį, ištraukė dokumentą ir pasakė:

Štai, pone, šio testamento dublikatas, taigi galiu jus supažindinti su juo tučtuojau. Kitas egzempliorius, visiškai atitinkantis šį, turi likti pas mane.

Ir jis perskaitė:

Aš, žemiau pasirašiusioji Viktorina Šarlotė Kašlen, čia pareiškiu savo paskutiniąją valią:

visą savo turtą, siekiantį apie vieną milijoną šimtą dvidešimt tūkstančių frankų, palieku vaikams, kurie gims mano dukterėčios Selestės Korali Kašlen santuokoje, leisdama tėvams naudotis šiomis pajamomis iki vyriausiojo palikuonio pilnametystės.

Tolesnėmis nuostatomis paskirstoma kiekvienam vaikui priklausanti dalis ir likutinė dalis tėvams, kuria jie naudosis iki savo dienų pabaigos.

Tuo atveju, jei prieš pagimdant mano dukterėčiai palikuonį mane ištiktų mirtis, palieku visą savo turtą saugoti pas notarą, trejiems metams, kad mano aukščiau išreikštoji valia būtų įvykdyta, jei vaikas gims minėtu laikotarpiu.

Tačiau tuo atveju, jei Korali per tuos trejus metus, eisiančius po mano mirties, Dangaus malone negautų palikuonio, mano turtas notaro rūpesčiu bus paskirstytas vargšams ir labdaros įstaigoms, kurių sąrašas pateikiamas toliau.

Toliau ėjo nepabaigiama seka pavadinimų, skiriamų sumų, patvarkymų ir nurodymų. Paskui notaras Belomas paslaugiai įdėjo dokumentą Kašlenui tiesiai į rankas, o tą purtė drebulys. Teisininkui atrodė, kad turi pridurti dar keletą paaiškinimų.

Panelė Kašlen, – pasakė jis, – kai man buvo suteikta garbė kalbėtis su ja pirmą kartą apie sumanymą parašyti kaip tik tokio turinio testamentą, man išaiškino, kokį jaučia neišpasakytą troškimą dar gyva pamatyti savo giminės palikuonį. O į mano samprotavimus atsakinėjo vis kategoriškesniais pareiškimais, kurie pirmiausia buvo pagrįsti jos religiniais jausmais. Pasak jos, jei santuoka yra sterili, tai dieviško prakeikimo ženklas. Aš niekaip negalėjau pakeisti jos nusistatymo. Patikėkite, nuoširdžiai dėl to apgailestauju. – Paskui šypsodamasis tarė keletą žodžių Korali: – Neabejoju, kad velionės desideratum8 bus netrukus išpildytas.

Ir trejetas velionės giminaičių išėjo, o jie buvo taip sugluminti, kad apskritai nepajėgė apie ką nors galvoti. Jie ir parėjo namo, nepratarę nė žodžio, sugėdinti ir įnirtę, lyg būtų vieni kitus apvogę. Netgi visas Koros sielvartas ūmai išgaravo, lyg jos tetulės nedėkingumas būtų atleidęs nuo prievolės raudoti. Lezablis, kuris iš apmaudo taip sučiaupė lūpas, kad jos perbalo, pagaliau užkalbino uošvį:

Paduokite gi man šitą dokumentą, kad įsitikinčiau de visu9.

Kašlenas ištiesė jam popierių, ir vyrukas įniko skaityti. Jis net stabtelėjo ant šaligatvio, ir net stumdomas praeivių liko stovėti, savo skvarbia ir praktiška akimi bėgiodamas tarp eilučių. Abu jo palydovai, tokie pat nekalbūs, laukė už poros žingsnių priekyje. Grąžinęs testamentą, jis pareiškė:

Nieko čia nepadarysi. Gražiai ji mus apmulkino!

Kašlenas gi, sudužus puoselėtoms viltims, nebeištvėrė:

Tai jūs turėjote pasistengti dėl vaiko, po šimts velnių! Juk jūs puikiai žinojote, kad ji seniai jo nori.

Lezablis tik gūžtelėjo pečiais ir nieko neatsakė.

Sugrįžę jie rado kone minią jų laukiančių žmonių, kurių amatas glaudžiai siejasi su mirusiais. Lezablis neatsigręždamas nuėjo į savo kambarį ir daugiau nenorėjo kuo nors rūpintis, o Sezaras šiurkščiai aprėkė visus, kad pagaliau paliktų jį ramybėje ir tik greičiau viską užbaigtų, nes ir taip pernelyg vilkinama atsikratyti lavono.

Kora užsidarė savo kambaryje ir sėdėjo ten be menkiausio garso. Tačiau nepraėjo nė valanda, o Kašlenas ėmė belstis į žento duris.

Aš ateinu, mano brangusis Leopoldai, – pareiškė jis, – pasidalyti su jumis kai kuriomis mintimis, nes, pagaliau gi, reikia susitarti. Mano galva, vis dėlto reikia suruošti prideramas laidotuves, kad nekiltų negražių paskalų ministerijoje. Kaip nors susireguliuosime išlaidas. Beje, dar nieko neprarasta. Juk jus esate vedę gana neseniai, tai kokia bėda galėtų jums sutrukdyti turėti vaikų? Reikia truputį pasistengti, ir tiek. Dabar imkimės svarbiausio. Ar netrukus negalėtumėte susiruošti į ministeriją? O aš užrašyčiau adresus ant pranešimų apie laidotuves.

Lezablis ne be apmaudo turėjo pripažinti, kad uošvis teisus, tad juodu susėdo priešinguose pailgo stalo galuose ir ėmėsi rašyti adresus ant juodais rėmeliais apibrėžtų kortelių.

Paskui jie papusryčiavo. Vėl pasirodė Kora, ir jau tokia abejinga, lyg jai apskritai niekas nerūpėtų, o valgė ji daug, nes atsiliepė ankstesnė dieta.

Vos baigusi pusryčiauti, ji grįžo į savo kambarį. Lezablis išėjo į Jūrų ministeriją, o Kašlenas, apsižergęs taburetę, įsitaisė balkone išrūkyti pypkės. Kaitri vasaros saulė plieskė tiesiai į namų stogus, o tie, kurie buvo pagražinti stoglangiais, liepsnojo kaip per gaisrą, ir taip akinamai, kad akys negalėjo atlaikyti.

Ir vienmarškinis Kašlenas, markstydamasis nuo tokio tviskesio, žiūrėjo į žaliuojančias kalvas apačioje, ten, toli už didžiulio miesto, už dulkėtų jo priemiesčių. Jis įsivaizdavo, kaip ten ramiai sruvena gaivi ir plati Sena, kaip ji skalauja kalvų, kurių šlaitai apaugę kupliais medžiais, papėdes, ir būtų šimtąkart geriau gulėti išsidrėbus ant pilvo žolėje ir spjaudyti į vandenį, negu kepti šitoje įkaitusia švino skarda apkaltoje terasoje. Ir jį suėmė nerimas, jau neatstojo mintis, neapleido skausmingas suvokimas, kad juos ištiko nelaimė, netikėta nesėkmė, tuo kartesnė ir žiauresnė, kuo ilgiau jie puoselėjo viltį, ir jam tiesiog išsiveržė, kaip paprastai atsitinka, kada po didžiulio sukrėtimo apninka slogios godos: „Sena žiežula!“

Jam už nugaros, kambaryje, girdėjosi laidotuvių biuro darbuotojų keliamas šurmulys, nenutilstamai kaukšėjo plaktukas, užkalinėjantis karstą. Po apsilankymo pas notarą jis daugiau nežvilgtelėjo į pašarvotą seserį.

Tačiau po truputį šios nuostabios vasaros dienos švelnumas, smagumas ir žavesys persmelkė jo kūną ir sielą, ir jam ėmė atrodyti, kad ne viskas taip beviltiška. Kodėl gi jo duktė negalėtų turėti vaiko? Juk vos metai, kaip ji ištekėjusi! Jo žentas yra žvalus, gerai sudėtas ir stiprios sveikatos, tegu ir mažo ūgio. Jie turės vaiką, po galais! Juk kitaip, beje, ir neįsivaizduojama!

Lezablis sugebėjo ateiti į ministeriją nepastebėtas, ir jis tyliai įsmuko į savo kabinetą. Ant stalo rado raštelį su nurodymu: „Turite nueiti pas viršininką.“ Iš pradžių jis norėjo tik nekantriai mostelėti, maištaudamas prieš tokį sėdintį jam ant sprando despotizmą, tačiau galingas ir nesulaikomas troškimas iškilti vėl jam suteikė jėgų. Netrukus ateis ir jo eilė būti viršininku, o jis užkops dar aukščiau.

Ir jis pasirodė pono Toršbefo kabinete nė nenusivilkęs išeiginio redingoto. Jis prisistatė su oraus liūdesio išraiška, kaip ir pridera tokiam gedulingam atvejui, bet veidas atspindėjo šį bei tą daugiau, jo bruožuose įsirėžė tikro ir gilaus sielvarto įspaudas, paprastai savaime atsirandantis po sunkių išgyvenimų.

Stambi viršininko galva, iki tol visą laiką palinkusi prie popierių, kilstelėjo, ir jis šiurkščiai paklausė:

Aš pralaukiau jūsų visą rytą. Kodėl neatėjote?

Lezablis atsakė:

Brangusis pone, mūsų šeimą ištiko didžiulė nelaimė, praradome tetą, panelę Kašlen, tad atėjau paprašyti, kad dalyvautumėte laidotuvėse, kurios įvyks rytoj.

Rūstus Toršbefo veidas iškart atlėgo. Viršininkas netgi perėjo prie truputį pagarbesnio tono.

Tokiu atveju, mano brangus drauge, tai visai kitas reikalas. Aš jums dėkoju ir atlaisvinu nuo darbo, nes dar turite daug ką sutvarkyti.

Tačiau Lezablis ir tokiomis aplinkybėmis nenustojo rodyti savo uolumo.

Dėkoju, brangusis pone, bet mes viską užbaigėme, todėl aš planuoju dirbti iki nustatytos valandos.

Ir jis grįžo į savo kabinetą.

Naujiena jau spėjo pasklisti, ir bendradarbiai iš visų kabinetų plūdo tarti jam paguodos žodžių, bet tai daugiau panėšėjo į sveikinimus negu užuojautas, be to, visiems magėjo pasižiūrėti, kaip jis dabar elgsis. Jis ištvėrė pavydžius žvilgsnius su nuolankaus aktoriaus kauke ir išklausė visas žodines tiradas, į kurias atsakinėjo taip taktiškai, kad išmušė bendradarbius iš vėžių.

Jis puikiai tvardosi, – kalbėjo vieni.

Kiti pridurdavo:

Kad ir kaip ten būtų, bet širdies gilumoje jis turėtų būti žiauriai patenkintas.

O pats įžūliausias iš visų, Mazas, nutaisęs atsainią aukštuomenės liūto išraišką, paklausė:

Ar jūs tiksliai žinote, kiek verti jūsų turtai?

Lezablis visiškai abejingai atsiliepė:

Labai tiksliai tai ne. Testamente kalbama apie maždaug dvylika šimtų tūkstančių frankų. Aš tai sužinojau tuomet, kai notaras atėjo pas mus skubiai pranešti apie tam tikras sąlygas, susietas su laidotuvėmis.

Visi nusprendė, kad Lezablis ministerijoje nepasiliks. Juk su šešiasdešimt tūkstančių livrų rentos nebūsi kažkokiu plunksnagraužiu. Jeigu jau kas nors esi, tai gali siekti dar rimčiau. Vieni manė, kad jis nusitaikęs į Valstybės Tarybą, kitiems atrodė, kad svajoja apie deputato kėdę. Viršininkas laukė, kol Lezablis atneš atsistatydinimo prašymą, kurį reikės perduoti direktoriui.

Visa ministerija suplūdo į laidotuves, kurios visiems pasirodė skurdokos. Bet jau buvo paleistas gandas: „Pati panelė Kašlen šitaip norėjo. Taip buvo užrašyta testamente.“

Jau rytojaus dieną Kašlenas grįžo į tarnybą, o Lezablis, kokią savaitę prasirguliavęs, taip pat sugrįžo, nors šiek tiek išbalęs, bet toks pats stropus ir uolus kaip anksčiau. Galėtum drąsiai tvirtinti, kad jų gyvenime niekas nepasikeitė. Visi pastebėjo tik tai, kad jie pabrėžtinai rūko storus cigarus, daug kalba apie rentą, geležinkelius, vertybinius popierius, kaip ir pridera žmonėms, kurių kišenės plyšta nuo valiutos, o netrukus sužinota, kad jie išsinuomojo vilą Paryžiaus apylinkėse, kur planavo praleisti vasaros pabaigą.

Apie juos galvota: „Jie tokie pat gobšūs kaip senė, ir tai yra šios šeimos bruožas, pagaliau su kuo sutapsi, toks ir pats patapsi. Tikrai nekokia prabanga pasilikti dirbti ministerijoje su šitokiais turtais.“

Netrukus jų elgesį nustota aptarinėti. Jie jau buvo prideramai įvertinti ir pasmerkti.

 

(Bus daugiau)

Iš prancūzų k. vertė Vilius Litvinavičius

 

1 Katiulis Mendesas (Catulle Mendès, 1841–1909) – prancûzø poetas ir prozininkas, daugiau žinomas kaip literatûros lediniø redaktorius; vienas literatûrinio „Parnaso“sàjûdžio iniciatoriø. Nuo 1876 metø artimai draugavo su Gi de Mopasanu.

2 Stambiausias karinis Tulono uostas lyginamas su kitais keturiais – Brestu, Šerbûru, Lorienu ir Rošforu.

3 Prancûzø kolonija Indokinijoje, dabartinis Pietø Vietnamas.

4 Šis palyginimas priklauso Žiuliui Žanenui (Jules Janin, 1804–1804).

5 Tais laikais buvæs labai garsus baleto teatras.

6 Giustavas Dorë (Gustave Doré, 1832–1883) – garsiausias tø laikų knygų iliustruotojas.

7 Vadinamais Hausmanø laikais, arba apysakoje paminëtu laikotarpiu, kai Paryžius plëtësi, kaimo vietovëse pusvelèiui ágyti sklypai brangdavo net kelis tûkstanèius kartø, jei ten prasidëdavo vieno iš bûsimø prestižiniø sostinës rajonø statyba.

8 Trokštamas dalykas (lot.).

9 Akivaizdžiai, savo akimis (lot.).