Recenzijos, anotacijos

 

Unė Kaunaitė. Žmonės iš Alkapės . – Vilnius: Žara, 2015. – 312 p.

 

2012-aisiais pasirodė pirmoji jaunosios rašytojos Unės Kaunaitės knyga paaugliams „Sudie, rytojau“, ji buvo įtraukta į Metų knygos penketuką. Šiemet knygynus jau pasiekė naujas autorės romanas jaunimui – „Žmonės iš Alkapės“.

Pirmiausia į akis, aišku, krinta pavadinimas. Sąmonėje įsijungia tautosakos ir mitologijos skyrelis, iš kurio lenda visokios asociacijos. Kas ta Alkapė? Ar tai kuo nors susiję su alkomis (vieta ant kalno, kur būdavo deginamos aukos), alkais (milžinų kapai), alkakalniais, alkapiais? Kažkodėl ir knygos viršelyje – trys žmonės, sėdintys ant kalno… Bet tai tik pasvarstymai. Alkapė yra (pramanyta?) Rytų Europos šalis (kitaip sakant – Lietuva) su sostine Liuvnimi (sukeitus raides – Vilniumi) ir sava kalba. Knygoje prašmėžuojančios istorinių įvykių nuotrupos, kasdienybės realijos, politiniai motyvai leidžia mums atpažinti savo kraštą, pažiūrėti į jį iš šalies ir galbūt pastebėti dalykus, kurių paprastai nematome. Žinoma, ir teksto paveikumas, įtaigumas yra daug didesnis, kai skaitai romaną jau iki skausmo žinoma tema, bet lyg ne apie savo šalį. Visada gražu, kai apie žmogaus problemas šių dienų pasaulyje kalbama nuoširdžiai, o šiuo atveju taip ir yra, nes knygos autorė, studijuodama svetur, pati daug ką patyrė, išgyveno ir apmąstė.

Žmonės iš Alkapės“ – tai žmonės iš kažkur: studijuojantys ar dirbantys užsienyje, ieškantys savęs pasaulyje. Tai knyga apie jų ir jų tėvynėje likusių artimųjų gyvenimo patirtis. Situacija iš pažiūros gana tradiciška – emigracija, Didžioji Britanija… Autorei aktualios pamatinės žmogiškumo, žmogiškų ryšių temos, jai svarbu parodyti, kokie reikalingi ir glaudūs jie yra.

Kranklių šeimos vaikai – Kristijonas, Aidas ir Emilija – Alkapės kraštą palieka savo noru – dėl perspektyvesnio mokslo ir geresnių gyvenimo galimybių. Kristijonas (vyriausias sūnus) – jau mokslus baigęs, dirba Londono Sičio banke, ruošiasi vesti britę Šarlotę. Jis negali paleisti iš rankų telefono, kad neprarastų galimybės uždirbti; jis ir uždirba, bet neturi laiko gyventi, karjeros rūpesčiai atplėšia jį nuo artimųjų. Aidas (vidurinysis) – baigia mokslus Edinburge ir nežino, ką daryti su savo gyvenimu. Jaunėlė Emilija pradeda mokytis Egzeteryje, nusivilia, nori grįžti į Alkapę – jos charakteris turbūt labiausiai iš visų veikėjų atitinka freshman tipažą, išsiilgusį gimtinės ir visko, kas joje palikta: „Aš čia be… be vietos, – sumikčiojo, nes draugė gręžė ją žaibuojančiomis akimis. – Viskas čia… svetima… visi mano draugai liko Alkapėj… Dingsiu, ir manęs niekas nepasiges“ (p. 64). Visame kūrinyje juntama nuolatinė įtampa veikėjams bandant įsitvirtinti, pritapti svetimoje šalyje, kartu nepaneigiant ir savo tapatybės. Knygos herojai (šeimos nariai, mylimieji, draugai) susitinka retai, dažniausiai tik per šventes, bendrauja per atstumą (telefonu arba internetu).

U. Kaunaitė subtiliai geba pavaizduoti XXI amžiaus globalios elektroninės vergijos ypatumus: „Raudonas mygtukas. How would you rate the overall quality of this call? Delnu nubraukė varvančią nosį. Excellent“ (p. 30). Šios frazės taupiai iliustruoja pagrindinę knygos temą – santykių (per atstumą) komplikuotumą, žmonių nesusikalbėjimą, fizinį, dvasinį, kultūrinį atitolimą. Apskritai visą kūrinį galima laikyti bambagyslės nukirtimo romanu. Žmonės palieka šeimą, kad rastų ir įrodytų savo tiesą, save – tai pirmas jaunų žmonių žingsnis į suaugusiųjų pasaulį.

Vis dėlto nesinori kalbėti apie meilę ir kitas „problemas“. Viskas kaip ir aišku – kai žmogus kur nors išvažiuoja, jis visada to, ką paliko išvažiuodamas, pasiilgsta. Vienatvė, liūdesys, išsiskyrimai – gana universalios temos. Romaną pagyvina pasakojimo konstrukcija – skirtingų istorijų, požiūrių sintezė, sutelpanti į vienus gyvenimo metus. Tai lyg objektyviai trečiu asmeniu parašytas dienoraštis, gana dinamiškas, artimas TV serialo koncepcijai (veiksmas baigiasi vestuvėmis). Skaitydamas meldžiausi, kad tik pabaigoje nebūtų rodoma vestuvių scena, ir mano maldos buvo išklausytos. Ne, dar ne popsas , nors baimingai arti.

Dabar svarbiau grįžti prie šeimos ir aptarti Kranklių giminės charakterius. Senelis, tėvai, kaip įprasta, atstovauja moralei, tradicijai. Ypač tėvas, Alkapėje pripažintas skulptorius, atsidavęs savo kraštui, tyliai trokštantis, kad ir jo vaikai neišsižadėtų tėvynės. Sūnus Kristijonas, vedęs britę Šarlotę, yra tarsi tradicijos laužytojas, nes keičia savo pavardę į žmonos britišką, kad būtų „lengviau vaikams, šiaip visus dokumentus tvarkyt…“ (p. 220). Šiuolaikiškas galimybių žmogus, nepaleidžiantis iš rankų telefono. Sunkiai svetur įgytas išsilavinimas, gerai apmokamas darbas, graži vartotojiškų polinkių žmona („Man kaip ir nieko nereikia, bet negi nepirksiu, jei tokios nuolaidos?“, p. 223) – ideali vaiduokliška tuštybė, visiškai prieštaraujanti tam, kas paliekama Alkapėje. Kitaip nei vyresnysis brolis, Aidas ir Emilija didžiuojasi, kad yra kilę iš niekam nežinomos šalies. Atstovaudami viskuo persisotinusiems XXI amžiaus vaikams, jie vis dėlto geba išlaikyti moralines vertybes, pagarbą savo šaknims:

Išvažiavau, kad pamatyčiau kitas šalis, kitas kultūras… Bet pamačiau Alkapę. Iš šono.

Ir kaip? Iš šono?..

Aidas nusijuokė. Prisiminė vaikystėje iš rankų nepaleistą knygutę.

Alkapė labai graži.

(p. 237)

Paradoksalu, bet įtikinama. Kiek užknisantis iš pradžių atrodė nuolat apsiryjančios, kompleksuojančios dėl išvaizdos ir apsivemiančios Emilijos portretas, bet vėliau suvokiau, kad jis puikiai atspindi „Y“ kartą. Cool.

Kultūrinės tapatybės reliatyvumas, individualumo stoka yra vaizduojamos kartos etiketė – globalioje visuomenėje ši karta nugrimzta į dugną, išnyksta tarp inertiškų, beveidžių kūnų. Skaitant neišvengiamai kyla klausimas: ar autorei nepavyksta sukurti įdomių, įtikinamų charakterių, ar ji tyčia savo veikėjus rodo tokius nykiai tipiškus, taip bandydama atskleisti problemą. Žmonės kūrinyje nenatūraliai sterilūs, nors problemų, kurios turėtų išryškinti jų sudėtingą vidinį pasaulį, nestinga. Statiškas jų pateikimas tarsi nutrina veidus, jaunieji knygos veikėjai yra deklaratyvių patriotinių idėjų įkaitai (autorės marionetės), jie ypač stokoja individualumo, dalis jų Britanijoje ištirpsta, jie pamiršta, iš kur atėję, dalis jų dar verkšlena dėl Alkapės, dalis bando ką nors veikti, bet nė vienas nesuvokia, ką reikėtų daryti, ką jie turėtų pasirinkti. Ir tai yra tarsi normalu. Ypač šiandien. Visas žmogiškas nesėkmes galima paaiškinti kaltę suverčiant amžiui, nepamatuotiems užmojams, svajonėms, idealizmui – tai suprantama, gal net pateisinama. Bet į problemą galima pažvelgti ir kitaip – nieko nekaltinant, žiūrint į jaunąją kartą kaip į globalios kultūros paveiktas aukas, inertiškus palikuonis, kurių sąmonėje dar gyvas etninis pajutimas, nors ir paslėptas po brūkšniniu kodu. Minios vaizdas sufleruoja kaip tik tokį kartos vertinimą:

Ji ištirpo žmonių minioje. Studentai nesustojančiu srautu plaukė į pastatą ir iš jo, plaukė per daug nesusimąstydami, kur ir kodėl, nes pasirinkimų buvo per daug, o mąstymas eikvodavo energiją. Ėmė galvoti, kad tai jo kartos likimas – nesugebėjimas pasirinkti. Lengviau imti tai, ką duoda. Taip ir dabar visi tiesiog ėjo į pastatą nepatikrinę, ar užvertos durys šalimais taip pat atrakintos.

(p. 143)

Tapatybė, žmogiškumas, pastangos jį išlaikyti yra pagrindiniai šios knygos klausimai, problemos ir idėjos. Rašydama pirmiausia apie šeimą, autorė žvilgsnį kreipia link didesnės bendruomenės, link tautos, valstybės. Bet ar tikrai jaunajai rašytojai šeimos tema yra aktualesnė? Šeimoje puoselėjamos tradicijos, pagarba artimam žmogui – tai ypač juntama vakarienės, kai vaikai atostogoms grįžta į gimtinę, scenoje:

Emilija juk žino, kad laukiam, pati kalta… – mama atidengė puodą ir milžiniškas garų debesis pakilo iki lempos. – Kristijonas alkanas, todėl valgom.

Mam, palauk šiek tiek, – Aidas buvo alkanas, bet ne tiek, kad valgytų be sesers.

(p. 89)

Visa tai gyva, artima, pažįstama. Žmogiška. Keliais sakiniais išsakoma pamatinė žmogiškojo bendrumo, susitelkimo svarba – buvimas kartu, rimtyje išgyvenant pilnatvę. Nejučia prisimenamas ir krikščioniškas Paskutinės vakarienės motyvas – bent jau to motyvo užuomina… Tuštėjantys namai, senstantys tėvai, kurių vaikai išeina į pasaulį laimės ieškoti. Šeimos ribos išsiplečia, ateina nauji nariai, žmonės tolsta: „Iki šių metų jų šeima jai atrodė kaip vienas tvirtas luitas, o dabar nesustabdomai byrėjo. Bet gal taip ir turėjo būti – Kristijonas ketino kurti savo paties luitą“ (p. 184).

Tokia yra ir visa Alkapė: ji – kaip didelė šeima, sudėtinga, sunkiai suprantama. Jos ilgimasi, ji toli. Bet lieka ryšys, kuris yra egzistenciškai svarbus norint išlikti savimi globalinėje vardų, kalbų ir kultūrų sumaištyje. Romanas pilnas siužetinių prasilenkimų, jame daug atsitiktinių žmonių su atsitiktinėmis istorijomis, kurios vos pradėtos tuojau pat ir išblėsta, nespėjus į jas įsigilinti. Pagirtina, kad autorė sugebėjo perteikti tokį beveik absurdo jausmą sukeliantį kultūrinį intensyvumą, bandydama rasti, suprasti ir išlaikyti jame etninį ir etinį moralinį stuburą. Nors, aišku, dalies tų dūsavimų dėl gimtinės, dėl jos tragiškų istorijos puslapių galima buvo ir atsisakyti, nes pasakojimas darosi panašus į paslėptą didaktiką, priminimų botagą šiuolaikiniam jaunimui: „Jiems augant Alkapė išgyveno prastus laikus, iškart po Nepriklausomybės, per ekonominę blokadą“ (p. 190). Kad meilė tėvynei atrodytų įtikinama, nebūtina to jausmo demonstruoti kiekviename knygos skyriuje, juk ir taip aišku. Tai tik erzina, ir niekaip nepavyksta negalvoti, kad autorė labai norėtų kokios nors premijos.