„Tai jūs man sakote, kas yra Salomėja. Tai iš jūsų suprantu, kas ji buvo“, – tą lapkričio 17-osios vakarą žvelgdama ir į perpildytą Rašytojų klubo salę, ir į fojė besibūriuojančius ištikimuosius Salomėjos Nėries talento gerbėjus kreipėsi literatūrologė, profesorė Viktorija Daujotytė. „Nuo 1974 metų, – tęsė ji, – prisimenu visus jubiliejinius šios poetės gimtadienius: 1974-aisiais, 1984-aisiais, 1994-aisiais, 2004-aisiais, nes pati juose dalyvaudavau. Atsimenu, kaip Salomėją Nėrį skaitė Monika Mironaitė, Laimonas Noreika, Rūta Staliliūnaitė... Štai dabar – Birutė Mar.“ Toliau įžanginiame žodyje profesorė pabrėžė, kad S. Nėris iki šiol tebėra didžiausia lietuvių tautos lyrikė, o ir pačiai poetei buvo svarbu „savo galią žinoti“.

„Ar ji kaip politikė neišdavė tėvynės?.. Bet ar išvis ji buvo politikė?“ – tarsi retoriškai klausė profesorė, matyt, atliepdama į beveik ketvirtį amžiaus visuomeninėje ir kultūrinėje erdvėje besiplaikstančius kaltinimus šiai lyrikei. Dar kartą galima patvirtinti, kad apskritai toks klausimas yra klaidinantis, kad tai tiesiog manipuliacijos... Tarsi liesdamasi prie to, kas jautriausia, aktualiausia reabilituojant poetę, pabrėžiant jos lyrišką prigimtį, literatūrologė priminė svarbiausius eilėraščio „Lietuvai“ (pirmoji publikacija – 1944-aisiais pavadinimu „Tėvynei“) motyvus: ir kario pokalbio su tėvyne, ir Lietuvos lyg našlaitės įvaizdį, teigdama, kad šiame eilėraštyje tėra „plazdanti gryna dvasios energija“: „Man gaila tik tavęs vienos / Įsigalvojusios, liūdnos – / Akim tyliųjų ežerų... / Tavęs man begaliniai gaila <...>.“

Čia pat buvo akcentuota ir ypatinga Salomėjos prigimtis („ypatingos prigimtys girdi pačius dramatiškiausius klodus“, – teigė kalbėjusioji), ir poetės to meto Europos pulso pajauta eilėraštyje „Heroica“, ir tos pajautos atošauka šį rugsėjį, praėjus septyniasdešimt penkeriems metams nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios, kirbint mintims apie sąsajas su dramatiškais Ukrainos įvykiais: „Ne ruduo. – Karo debesys renkas / Ant Europos galvos. / Tu pridėk savo magišką ranką / Prie širdies man gyvos <...>.“

Profesorė V. Daujotytė taip pat prisipažino tikinti, kad „poetės slaptis, paslaptis turi būti sutelkta į sąsiuvinį, kuris galbūt kažkur yra“. „Žinau, kad jis turėjo būti: tokios intensyvios sąmonės žmogus nepasilieka be pieštuko ir lapo... Žinau ir tai, jog tas paslaptingasis sąsiuvinis jau nieko nepakeistų, jis negali būti svarbesnis už tą, persiūtą žaliais siūlais [čia kalbama apie rinkinio „Prie didelio kelio“, išleisto tik praėjus penkiasdešimčiai metų nuo poetės mirties, mašinraštį – O. B.], tik gal galėtume jame surasti papildomų liudijimų“, – pabrėžė profesorė patikindama, jog minėtąjį mašinraštį, saugomą Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, matyt, perdavęs Vincas Mykolaitis-Putinas, o lyg to paliudijimas prie poetės karsto jo ištarti žodžiai: „Ji nešasi į kapą ne tik savo laimėjimus, bet ir neįspėtą savo sielos paslaptį.“

Tą vakarą Rašytojų klube buvo parodytas ir monospektaklis „Poetė“. „Jį sukūrėme prieš dešimt metų – Salomėjos Nėries šimtmečiui“, – glaustai pristatė šį spektaklį scenarijaus autorė ir atlikėja aktorė B. Mar, prisiminė jo kūrimo subtilybes: „poetės teismo“ formą paskatino pasirinkti tada, 2004-aisiais, minint poetės šimtmetį, „Šiaurės Atėnuose“ perskaitytas teiginys, kad S. Nėris gal ir buvo gera poetė, tačiau kaip žmogui jai reikia skirti mirties bausmę. „Šis spektaklis – tai kartu ir galimybė prabilti apie nūdienos kūrėją ir visuomenės požiūrį į jį“, – teigė aktorė.

B. Mar lūpomis (spektaklio režisierė – Regina Garuolytė, kompozitorius – Antanas Kučinskas, dailininkė – Jolanta Rimkutė, judesio autorė – Birutė Banevičiūtė) tarsi prabilo pati poetė: ir dienoraščio ištraukomis (nuo pirmųjų keturiolikmetės įrašų jame), ir savo lyrika (iki paskutiniojo rinkinio „Prie didelio kelio“, kuris yra savitas jos paskutinės valios paliudijimas) lyg bandydama stabtelėti ties reikšmingiausiais savo gyvenimo bei kūrybos epizodais (ir netikėtais posūkiais!) ir atremti įvairius kaltinimus, kritikos proveržius, patvirtindama arba paneigdama ir ginančiųjų, ir puolančiųjų argumentus.

Ir šis vakaras, ir spektaklis – dar vienas puikus mėginimas ne tik prisiminti, pagerbti, bet ir „reabilituoti Poetę, kuriai kūryba ir buvo tikrasis ir laimingasis gyvenimas“.