Recenzijos, anotacijos

Rimvydas Stankevičius. Betliejaus avytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 176 p.

Rimvydo Stankevičiaus „Betliejaus avytė“ – didelio susidomėjimo sulaukusių „Diktantų sielai“ „sesė“, kuri išvaizda ir formomis labai gimininga 2008 m. išleistam eseistikos rinkiniui. Naujausia knyga – lyg ramus atokvėpis, apsivalymas nuo kasdienės skubos ir pasaulio triukšmo. Šiuolaikiniam, įtemptą gyvenimą gyvenančiam žmogui tai – prabanga, tačiau autorius ją dosniai, bet neprikišamai siūlo.

Tiesa, „Betliejaus avytės“ tekstai „subalansuoti“ grįžusiems po darbų, nuolatos neturintiems laiko skaitytojams: trumpos esė lengvai patraukia, kalba įtaigi ir paveiki. Įspūdį sustiprina paties autoriaus atsisakymas kurti distanciją – skaitymas tampa tarsi gyvu pokalbiu, neprisidengiant nuasmenintomis kaukėmis. R. Stankevičius, kitaip nei poezijoje, čia sau leidžia būti iki galo atviras: fiksuojamos asmeninės patirtys, prisiminimai, savęs ir pasaulio liudijimai. Pasaulis stebimas su pasigėrėjimu, truputį jį idealizuojant, tačiau, kaip pats autorius yra sakęs, skaitytojų nuomonę, kad šioje knygoje rašąs apie tokį pasaulį, koks jis turėtų būti, priima kaip komplimentą. Su saikingu optimizmu R. Stankevičius įrėmina iš esmės vien gėrio ir vertybių pasaulį, koks turbūt realybėje negalėtų egzistuoti. Žmonės, visi iki vieno siekiantys gėrio, norintys tobulėti, tikintys, apsivalantys, atleidžiantys už skriaudas – kone utopija. Dažnai pats kalbantysis pažadinamas iš sapniško žmogiškųjų „ritualų“ matymo: „<...> todėl nepripažįstu sau, kad kojos nutirpo nuo nepatogaus tupėjimo prie lango, kad vis garsiau ima urgzti neapmaldyti būtinieji darbai, numatyti šiai dienai...“ („Laimingiausia mano gyvenimo diena“, p. 30). Nors ir stengiamasi įveikti rutinos ritmą, jis vis traukia atgal, primindamas žmogiškosios laimės tiesą: galimybę pakilti virš kasdienybės, tačiau jos nepasmerkiant. Šioje esė knygoje žmogaus pareigos suvokiamos ne kaip varginanti prievolė, o kaip natūralus gyvenimas, kai atsakomybė už savo darbus yra gražus santykis su žmonėmis, kokio reikia siekti visa savo veikla. Stojiška žmogaus laikysena gali būti žavi pati savaime, tačiau dar svarbiau yra brandus asmens sąmoningumas.

Kaip tik branda, patirtis, net savotiškas išmintingas seniokiškumas yra R. Stankevičiaus esė retorinė stilistinė ypatybė. Dažnai šis išmintingumas pasireiškia didaktiškomis intonacijomis, pamokymais, kaip žmogus turėtų elgtis. Ankstesnė autoriaus knyga „Diktantai sielai“ dar labiau linksta į pamokymus, tai rodo pats knygos pavadinimas, ir autorius buvo priverstas teisintis: kreipiuosi į mokinių auditoriją, pirmiausia kalbu su tais, kurie tobulinasi. Tačiau jaunas žmogus dažnai yra linkęs verčiau smagiai klysti, o ne mokytis iš kito klaidų. Vis dėlto autorius nebijo maištaujančių ir išsišokančių – ramus esė tembras užglosto pasišiaušusio skaitytojo šerius. Taigi R. Stankevičius atlieka savotišką ganytojišką misiją – kalba apie visuotines vertybes, tačiau tai nebūtinai susiję su krikščionybe ar apskritai su religiniu mąstymu.

„Betliejaus avytės“ tekstai gražiai siejasi su Juliaus Sasnausko OFM rašomomis postilėmis, tik R. Stankevičiaus knygoje Šventojo Rašto ištraukas pakeičia gyvenimiškos situacijos arba grįžimai mintimis į buvusį laiką. Dvasininko, turinčio kalbėjimo dovaną, tekstai skaitytoją veikia Biblijos pasakojimais, o pasauliečio autoriaus esė remiasi skaitytojui artimomis, bendromis, žmogiškomis patirtimis. Tiek Šventojo Rašto, tiek R. Stankevičiaus, o ir apskritai žmogiškosios kūrybos ašis – žmogus ir jo santykis su kitu žmogumi. Kaip Evangelija nurodo žmogiškąją gyvenimo kryptį, taip ir „Betliejaus avytėje“ einama prasmės ieškančio asmens gyvenimo keliu. Šioje esė knygoje vaizduojamas žmogus ne tik pats tiki, bet ir visoje aplinkoje mato įsikūnijusį Dievą kaip visa ko pažadą: visa, kas išėjo į gyvenimą, grįš ir susijungs Jame. R. Stankevičiaus tekstuose dažnokai išnyrantis naivumas primena evangelišką priesaką: būkite kaip vaikai, nes jiems skirta dangaus karalystė. Toks pasakotojo stebėjimasis pasaulio tvarka ir savotiškas jo nekaltumas, jautrus atsargumas kuria vientisą pasakojimo emociją, suteikiančią knygai tyrumo ir taurumo.

Pasakotojo laikysena daro jį panašų jei ne į autoritetą, tai bent į pranašą – apie tokią jo būseną užsimenama esė „Spalvinimo knygelė“. Čia užfiksuojami du autoriaus gyvenime svarbūs praeities įvykiai: studijos Vilniaus universitete ir artimo bičiulio mirtis. Tekste jie įgauna fatališko išsipildymo galios. Likdamas aiškaus sąmoningumo lygmenyje, nesileisdamas į burtų, užkalbėjimų ar apskritai į magijos lankas, R. Stankevičius stabteli ir susimąsto: o gal viskas jau yra nulemta, gal viskas tiesiog ima ir išsipildo? Autorius užsimena apie predestinacijos teologinį postulatą, priklausantį protestantiškai linijai, bet kartu lieka katalikiškosios malonės teritorijoje: net jeigu mūsų gyvenimo knygoje viskas iš anksto įrašyta, jei mūsų likimai nupiešti lyg spalvinimo knygelėje, reikia bent stengtis visa tai užpildyti tikra savo meile.

Tekstuose svarstomos ir daugiamatės laiko temos: „Gal žmogus išties turi atmintį ne tik praeičiai, bet ir ateičiai?“ („Spalvinimo knygelė“, p. 95). Tačiau esė knygos specifika neleidžia autoriui nuklysti į filosofinius svarstymus, tai paliekama skaitytojo valiai. R. Stankevičius čia poetiškas, daugiau nutylintis nei tiesiai pasakantis. Tačiau net ir nuolankiam, žemiškais džiaugsmais užsiimančiam žmogui knieti pažvelgti kitapus ribos – paklausti apie ateitį. Knygoje sukuriama gana paprasta, klišinė metafora, kuri tekste įvaizdinama: tarp dviejų stiklų blaškosi subjektas, toks tarsi romantikas: jis siekia aukštumų, bet yra pririštas prie savo kūno ir dėl savo tamsių patirčių vis bloškiamas žemyn. Vis dėlto šiuo vaizdiniu kuriama ne didinga žmogaus drama – metaforos vaizdą užpildo paprasta muselė, besidaužanti tarp langų. Tai lyg dar vienas atsigręžimas į mažiausius gyvenimo šifrus, – kasdieniškai akiai nematomų dalykų pastebėjimas. Muselė, įkalinta langų ertmėje, neturėdama ateities ir praeities, priversta gręžtis į savo vidų. Susitelkimas į save suvokiamas kaip giliamatis veiksmas, turtinantis asmenį, naikinantis kūniškumo ribas. Vargano kūno ir laisvos sielos supriešinimas labai aiškus ir deklaratyvus, kaip ir daugelis knygos esė esančių palyginimų. Autorius nesistengia išradinėti dviračio – vertybės yra visuotinos ir pastovios, kaip ir dvasinis pasaulis, vertas apmąstymų.

R. Stankevičius save uždaro viename lauke – patirčių ir vertybių permąstyme, pernelyg giliai nesiskverbdamas į metafizinius lygmenis, nefilosofuodamas, tik švelniai prisiliesdamas prie filosofijos, kiek tai leidžia žanro formatas. Patirties aprašymą jis naudoja tarsi iliustraciją, paaiškinimą, tačiau nesiveržia atskleisti platesnių nuorodų, išskleisti galimų prasmių įvairovės. Su draugais „nutranzavęs“ į Šarnelę ieškoti poeto Vytauto Mačernio kapo, būsimasis rašytojas užmiega šalia tragiškos lemties kūrėjo kauburio. „Nubudau nuo rasos permirkusiais džinsais, per miegus – it ant mylimosios – užmetęs ranką ant poeto kapo, gal ir ne itin dorai peržengęs pagarbos bei paslapties ribą, skiriančią gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, tačiau amžiams išgijęs nuo iš kapinių anksčiau man sklidusio baugaus nejaukumo pojūčio – poeto kapas ryte man atrodė ne mažiau savas ir mielas nei miegančių mano draugų siluetai, susigūžę šalia. Štai nuo to laiko posakis „ant kapų“ man skamba daug jaukiau nei „lankyti kapus“ („Ant kapų“, p. 21). Vėlinių proga prisiminta jaunystės kelionė atskleidžia ne tik rašytojo autentišką patirtį, jo savitą santykį su ambicingu poetu, susitelkiama ir į žodžių semantiką. „Lankyti kapus“ ir „ant kapų“ – šioje esė suskamba ne sinonimiškai, o dviem skirtingais ryšių pavidalais: asmeniškas santykis išreiškia dvasinį intymumą. Tiesa, šis intymumo aspektas juntamas visoje knygoje, kuri gausiai nužymėta autobiografinių nuorodų, tačiau tai nėra išpažintiniai tekstai, nes pasakotojas savo atsivėrimais nesimėgauja. Jis atviras pirmiausia pats sau, o tai išlaisvina. Nors asmeniškumas „Betliejaus avytėje“ ryškus, tai nėra savasties demonstravimas ar mėgavimasis visu tuo, kas jau yra gyvenime įvykę, ir tuo, ko dar yra siekiama. Pasakotojo savivertė santūri, etinis subtilumas jam neleidžia gėrėtis savimi, išvešėti tuštybei.

Pasakotojas įveikia ir pagundą mąstyti apie rašytojo misiją, nors apie kūrėjo kultą užsimenama, tarsi atsiliepiant į perdėtą tokios misijos sureikšminimą. „O ir dabar nieko kito dorai ir neveikiu šiame gyvenime, tik skaitau bei rašau. Paskaičiavus, kiek laiko atiduodu knygoms ir kūrybai, jis pranoktų daugelį kitiems žmonėms įprastų kasdienių veiksmų – tai darau dažniau ir ilgiau, nei dirbu fizinį darbą, nei myliuosi, sportuoju, žiūriu televizorių, užsiimu buitimi... Todėl man jau vėlu keistis ar prisipažinti klydus. Tęsiu paieškas“ („Ji egzistuoja, toji knyga...“, p. 49). Literatūra savaime rašantįjį kreipia į kultūrinių vertybių pasaulį, neišvengiamai formuoja asmenybę: „Iš knygų mokausi skirti gėrį nuo blogio, iš knygų lipdausi savo pasaulėjautą, filosofiją, sąžinės kodeksą, knygos padeda man nejusti nuobodulio, surasti vis naujų motyvų gyventi“ („Virstančios kūnais“, p. 35). Knyga pasakotojui apskritai tampa lyg atsakymu į visus klausimus: „<...> jutau knygose slypint kažkokią alchemiją, įtariau, kad perskaitęs suprasiu kažką nepakartojamo, tapsiu išmintingesnis, galingesnis nei kiti žmonės, žodžiu, tapsiu burtininkas“ („Ji egzistuoja, toji knyga...“, p. 45). Pats R. Stankevičius rašydamas irgi tampa savotišku burtininku: kuria ir dekonstruoja koanus, kurie dažnai primena užkalbėjimus, žyniuoniškai byloja, pranašauja.

„Betliejaus avytė“ persmelkta šviesaus idealizmo, šiokio tokio vaikiško naivumo, optimizmo, kuris skeptiškesnį žmogų galėtų suerzinti. Tačiau teisintis dėl idealizmo knygoje nebandoma: asmens atvirumas ir apsinuoginimas siūloma kaip laisvai pasirenkamos vertybės, neprimetant tokios laikysenos kitam. Tikima aukštesne gyvenimo jėga, turima savyje pakankamai šviesos nedvejoti dėl vertybinių orientyrų ir galimybės pačiam skleisti teigiamas patirtis. R. Stankevičius iš savo gyvenimiškų patirčių kuria savotišką dekalogą, tačiau kuria ne įsakmiai nurodydamas, kas yra teisinga ir kas – vengtina: asmeniškas pasakotojo pavyzdys suvokiamas kaip geriausias impulsas skaitytojui. Bene vienoje stipriausių esė prabylama: „Todėl, kad ir kaip tam prieštarautų lepus mano kūnas, kategoriškai atsisakau pritapti prie tų, kurie visą gyvenimą išeikvoja mėgindami nuo gyvenimo išsisukti – užsitikrinti sau lengvą neveiklią dieną, sotų ir gardų maistą, ilgą gyvenimo trukmę, kuo mažiau randų, lūžių ir iššvaistytų jėgų, kuo daugiau sutaupytos vitališkosios energijos... Ne tik nepavydžiu – aš užjaučiu tokius žmones. Man jie panašūs į puikius, bet nenupirktus, iš muzikos prekių parduotuvės lentynos taip ir neiškeliavusius smuikus <…>. Noriu į mirties akimirką atšliaužti kaip į tikslą – išeikvojęs visas jėgas, it medaliais nusagstytas žaizdomis, nepasilikęs atsargai nė gurkšnelio gyvenimo, visas virtęs kitiems skambančia melodija“ („Čakona“, p. 57–58). Ši esė skamba aukščiausiomis intonacijomis, kaip ir paties Johanno Sebastiano Bacho melodija, ir suima savin visos knygos liudijimų prasmę: esu tik žmogus, tačiau siekiu atsiduoti pasauliui iki galo, patirti tai, kas mano kūnui prieinama, o sielai – pasiekiama. Pakylantis virš žmogiškųjų poreikių kūnas stiebiasi į šviesą ir veikia joje.

Vienoje esė rašoma, kad dar būdamas vaikas pasakotojas iš bažnyčios prakartėlės gavęs žaislinę avytę. Kunigas pamini sąlygą: kai tave mato ši Betliejaus avytė, reikia elgtis ir kalbėti tik gerai. Vaiko sąmonei šis prisakymas skambėjo kaip privaloma taisyklė, o suaugusiajam tai turėtų veikti kaip vidinis principas, kaip poreikis, kylantis iš žmogiškosios savasties. Dorybės siekimas – išmintingas veiksmas, tai lyg išmintingo Dievo ieškojimas, kaip sakydavo Vilius Orvidas (minimas esė „Apie atstumus“). Žmogiškasis aukštesnių vertybių ieškojimas knygoje suvokiamas kaip nesibaigiantis visų ir kiekvieno procesas, kaip paprasta ir kartu gili gyvenimo tiesa. Pašvęsti gyvenimą tyliam tobulėjimui – toks yra naujausios Rimvydo Stankevičiaus knygos imperatyvas.