Palmyra Petrauskaitė-Čebelienė (1923 09 18–2012 12 30) buvo viena iš Kauno poetų būrelio, apie kurį rašyta Vytauto Ambrazo-Dubindrio straipsnyje „Keturiese anapus rudens“ („Metai“, 2014, Nr. 5–6). Jos poetinė kūryba antrosios sovietų okupacijos laikotarpiu buvo stropiai slepiama, niekur nespausdinama. Tik 1994 m. Vytauto Kubiliaus sudarytoje antologijoje „Anapus rudens“ paskelbtas jos eilėraščių ciklas „Sutemusiuos krantuos“. Daug kitų P. Petrauskaitės eilėraščių nuorašų saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraštyne. Skelbiamas dar pluoštas jos eilėraščių, rašytų 1945–1953 m.

 

 

*

 

Aš mačiau nuvystantį papartį žalią

rudenio miškuos nudegintą šalnos

ir palaužtą slyvos medžio svyrančią šakelę.

Veidą mirusį mačiau baltuos, šaltuos žieduos...

 

Bet aš niekad nemaniau, jog vieną rytmetį

jau nebegalėsiu nemąstyti apie tai,

nepriglaust kaktos į dygų slyvmedį. –

Mintys plaukia iš toli, plačiai, lėtai, keistai...

 

Kam, ir kam mąstau apie papartį vystantį

samanoj rudens miškų tuščių liūdnoj?

Nuostabius vaizdus, brangius kadais, matau sugrįžtančius

svetimus ir tolimus toj didelėj šviesoj.

 

Ir matau medžius, paparčio trapų lapą

paveiksle nepažįstamam, didžiuliam, – ne žmonių –

šitą vidudienį taip vaiskų, tolų, platų,

ir lūkesčio pilna pakylu ir einu.

 

1946 03 26

 

 

Šešėlis

 

Kai aš buvau maža, žaidimų draugo neturėjau.

Viena kalbėdavau su medžiais ir žolėm, nulinkusiom upelin...

Kai bėgdavau saulėtom pievom, tik šešėlis,

šešėlis mano ten tamsiais lyg gedulo rūbeliais

plasnojo už manęs ir tarp gėlių plazdėjo.

 

O buvo aplink mus tiek daug šviesos ir vėjo, –

ir man prisimena dažnai, graudžiai prisimena,

kaip tąsyk spindinčius drugius stebėjau,

kaip jų sparnų mirgėjime šilkiniame

užgesdavo spalva jiems per šešėlį skriejant.

 

Tu mano artumoj ir augai, ir gilėjai

kažin kieno nematomu, tik juntamu žvilgsniu,

kažin kieno negirdimu, tačiau tikru artėjimu,

ir aš mačiau užgęstančius lengvuosius drugelius,

kai buvo saulės tiek, giedros ir vėjo...

 

Aš visados tave ramiai, giliai mylėjau,

šešėli, drauge vienišų dienų,

ir mirtį – plaukiantį virš rožių vėją:

jis toks sunkus svaigiu aromatu

ir toks švelnus, kaip tas, kuris jau daug kentėjo.

 

1946 04 16

 

 

*

 

Mano Dievo dangus yra juodas.

Rūstūs sfinksai prie kojų Jo tyli.

Obeliskai tamsoj man grūmoja

Jo šalta ir didinga ramybe.

 

O kaip kūdikio žaislas – laivelis –

aš atplaukčiau per audrotą jūrą.

Tavo Meilės stebuklas būt kelias

be vairų, be irklų ir be burių.

 

Aš gi pienės pūkeliais atlėkčiau,

paukščio plunksna nuskrisčiau maža.

Į Tau rankoje žydinčią liepsną

pulčiau pilka, trapia plaštake.

 

Ak, suplėšykit sielą kaip drobę

burių, audros plaktų, įtemptų!

Mano Dievo dangus yra juodas:

te Jo rankoj tamsa ji paplūs!

 

Tepaplūs kaip pratrūkusios votys

savo skausmo nuodingoj bangoj. –

Plaštake aš per jūras plasnosiu,

liepsnele degsiu Dievo audroj.

 

Mano Dievo dangus yra juodas.

Gūdumoj naktys miegančios tyli.

Obeliskai tamsoj tik grūmoja

Jo šalta ir didinga ramybe.

 

1946 03 14

 

 

*

 

Aš noriu mirti čia ir šitą vargo žemę

liūdnų ir monotoniškų, nualintų laukų, –

kur pilkumoj baltuoja vienišas, lyg užmirštas jau kelias,

pajust ant rankų sunertų ir užmerktų akių.

 

Čia skurdą nesušelpiamą linguoja lėtos upės

ir piemenų dūdelės lankoj pavakary - -

Ir paukščiai klykdami didžiulį ratą suka

virš rudenio miškų nuogų išlėkdami.

 

O mano meilės žeme, o atminimų žeme,

o tėviške šviesi mano skurdžios širdies!

Medžiai šakas visi į tavo dangų remia,

tavajam danguje liepsnoja man žvaigždė.

 

Mano klajonių žeme, mano svajonių žeme,

dangau pavasario sapnų švelnios šviesos!

Baltuoja vienišas, lyg užmirštas jau kelias

ir ilsis ežeras dugne gilios daubos.

 

Tartum banga į krantą tavin aš įsiliesiu

ir atspindėsiu debesis viršum pilkų miškų,

skurdžias sodybas tavo, neturtą tavo šviesų

ir sopantį many, ir mylimą kartu.

 

Aš noriu mirti čia ir šitą vargo žemę

liūdnų ir monotoniškų, nualintų laukų, –

kur pilkumoj baltuoja vienišas, lyg užmirštas jau kelias,

jausti ant rankų sunertų ir užmerktų akių.

 

1946

 

 

Jeigu sugrįžtumei

 

Jeigu sugrįžtumei dabar, vynu ir medumi pagirdyčiau,

tyli šypsočiaus tau ir šviesčiau – kaip tada –

ir durų veriamų išgirdus bildesį

bučiuočiau kojas tau ir mylimas rankas...

 

Neleisčiau tau ištart nė vieno žodžio, drauge,

apie keistas dienas, kurias praradom jau.

Aš meilę ir tikėjimą, kančias ir sopią skriaudą

tik šitai valandai brangiausiajai nešiau.

 

Svaigintų vėl tave laukinių rožių kvapsnys, –

už jų bangas manieji žodžiai būtų švelnesni –

kai tu ilsėtumeis, kely pavargęs, mylimasis,

 

ir mano meilė būtų gal tik meilė jau, ne sopulys. –

Žinočiau juk – pabudus tau manęs jau neberasti...

Ir jausčiau tyloje be gailesčio pravyrančias duris.

 

1946 01 25

 

 

Rudens diena

 

Liūdni ir giedrūs rudenio paveikslai,

tapyti auksu ir rausvom spalvom.

Ilgai aš topolių reta alėja eisiu,

kol pakrašty į medį atsiremsiu nejučiom,

 

aplink kurį jau daug prikrito lapų, –

žiūrėt, kaip pamažu, gražiai jie krinta.

Ir gera man: aš neturiu net kapo,

viršum kurio plazdentų mano mintys

 

ne rudenio spalvų ir grožio...

Aš pakeliu nuo žemės vieną lapą,

bučiuoju jį stipriai, lig skausmo, godžiai:

 

tik trumpos dienos gali būti gražios,

tartum nuoširdūs, ištarti netyčia žodžiai,

tiktai trumpų dienų prisiminimo maža...

 

1946

 

 

Vėlyvą valandą

 

Aš visada liečiau tik svetimus man daiktus,

ir visi žmonės buvo svetimi, kuriuos mylėjau.

Tai aklo dailininko gal beprotiški paveikslai

taip silpną mano sielą užkerėjo.

 

Šįvakar mintys renkasi tartum prieš ilgą kelią

ir žaidžia – kaip vaikai prieš ugnį ant grindų –

sudužusiais, sulaužytais, bet mylimais žaisleliais.

Šįvakar čia taip vieniša ir taip tylu.

 

Ilgai norėtum laukt. Galbūt kad išsiskleistų

tuščiuos gyvenimo rėmeliuose staiga

vienas to aklo dailininko nebaigtų paveikslų?

Vėl muša laikrodis... Vėlyva valanda.

 

1949

 

 

*

 

Pro šalį plaukia mėnesienos upė

ir žvilgančius, vaiskius linguoja laivelius.

Manoji meilė – kūdikis baikščiom akim, silpnom rankutėm

jais žaidžia, juos sūpuoja ant delnų.

 

Tartum iškilę oro burbulėliai

laiveliai burėm vortinklių šilkų,

kaip šalčio ant langų paišytos gėlės.

(Jas tirpdo net alsavimas bugštus.)

 

Laikyk mane stipriai. Kažko man liūdna...

Nejaugi aš žinočiau? Ir iš kur?

Pro debesėlį raibuliuojantį matau vėl dugną

šios mėnesienos upės, srūvančios svetur.

 

1953 08 22