Regimanto Tamošaičio nuotr.

 

Apsakymas

 

O kur Fortūnatėlis? Grįžo? – dūsuodama paklausė teta Irutė, atėjusi pas Oną Reginą į virtuvę. Šiandien ją ištiko reta sėkmė – po pietų pavyko numigti, taigi pakirdo žvali ir nusiteikusi kalbėtis.

Jis savo kambary, dirba , – neatsigręždama nuo viryklės atsiliepė Ona Regina.

Tetai Irutei nusilpus dukterėčia pamažu perėmė pareigas virtuvėje. Stengėsi ga minti panašiai kaip ji, nes Fortūnatas, nuo vaikystės įpratęs prie tetos maisto, skundėsi silpnu skrandžiu, ir visokios improvizacijos būtų tik suerzin usios. Erzinti mažojo Fortūnato sesuo negalėjo; nuo vaikystės jai nebuvo baisesnio dalyko.

Dirba , – pagarbiai pakartojo teta ir sunkiai alsuodama įsitaisė sename, nuo neatmenamų laikų virtuvės kampe prie lango riogsančiame krėsle. Jau tada, kai ji visai mažus Oną Reginą ir Fortūnatėlį pasiėmė pas save, jis čia stovėjo.

Žodžiu dirba jos vadindavo mįslingą Fortūnato sėdėjimą prie rašomojo stalo. Ką jis ten rašydavo pats sau vienas, grįžęs iš darbo ir užsikabinęs duris, jos nežinojo. Ir neklausinėjo, nors abiem buvo smalsu. Tačiau žinojo, kad sutrukdytas ar per daug kamantinėjamas Fortūnatas gali labai suirzti; paskui kelias dienas nelies maisto, nesiteiks kalbėti, o prieš eidamas į vonios kambarį kruopščiai, įsižeidęs trins durų rankeną švaria nosine, lyg bijodamas užsikrėsti pavojingomis bacilomis. Toks jau jis buvo, tas Fortūnatas. Labai jautrus, ypatingas žmogus.

O iš tiesų visas jo darbas buvo toks: skaitydavo daugybę knygų dvasinėmis, religinėmis temomis ir vis parsinešdavo naujų. Tai buvo populiaria kalba parašyta krikščioniška lektūra; filosofijos nesuprato, ji keldavo sumaištį, priešiškumą ir kažkokį nemalonų, sunkiai pakeliamą bejėgystės jausmą. Autorių neįsi mindavo, rūpėjo tik turinys. Tos knygos buvo jei ne visas Fortūnato gyvenimas, tai aukšta ir patikima jo gyvenimą sauganti tvora, kuria apsitvėręs galėjo egzistuoti kaip normalus, doras, gerbtinas žmogus, pavyzdys daugeliui ki tų. Tose knygose rasdavo minčių, kurių suformuluoti pats neįstengdavo, bet nustebęs atpažindavo ir tuojau užsirašydavo į tam reikalui skirtą sąsiuvinį. Daugelį citatų mokėjo atmintinai, kažkaip savaime jos įšokdavo į galvą, ir Fortūnatas galėdavo bet kada jomis pasinaudoti, ištardamas kaip savo mintis. Aišku, tai ir buvo jo mintys, jos seniai gyvavo jo galvoje, tik joms išreikšti Fortūnatas nerasdavo žodžių: žodžius pakišdavo knygų autoriai. Grįžęs po darbo, žinoma, ne kasdien, bet kai būdavo suirzęs ar išmuštas iš vėžių kokio kvailio, jis atsiversdavo storą liniuotą sąsiuvinį ir imdavo konspektuoti pasibrauktas mintis iš skaitomos knygos, arba skaitydavo anksčiau išsirašytas. Tai pamažu apramindavo. Tų sąsiuvinių turėjo gausybę, jų gal net būtų užtekę apsitverti pačiu tikriausiu būdu.

O šiandien kaip tik nutiko vienas keistas, trikdantis dalykas, ir reikėjo žūtbūt išmesti jį iš galvos...

Kaip visada paskutinįjį mėnesio penktadienį, po darbo Fortūnatas nuėjo tiesiai į kiną. Tai nebuvo jo mėgstamiausia vieta. Kino teatrai jį trikdė; čia buvo per daug atviros erdvės, per daug triukšmo, per daug žmonių: kai kurie jų per garsiai juokdavosi arba net nusikeikdavo. Visa tai išmušdavo iš vėžių. Tačiau Fortūnatas prisiversdavo, nes turėjo tikslą. Kartą per mėnesį (tiek galėjo sau leisti ir finansiškai) jis užsispyręs nueidavo į kiną dėl trijų priežasčių: kad praplėstų akiratį (pasirinkdavo istorines epopėjas, dokumentiką arba psichologines dramas), antra – kine buvo galima susipažinti su merginomis, ir ne su bet kokiomis, o su doromis ir dvasingomis (pajodžargos į tokius filmus nėjo), trečia – tai padėdavo prastumti laiką ir buvo truputį malonu. Į malonumus Fortūnatas nuo vaikystės žiūrėjo atsargiai, jais nepasikliovė. Jeigu ką nors darant arba galvojant apimdavo ypatingas malonumas ir, rodės, tas jausmas jį tuojau užvaldys – išsigąsdavo, pasibjaurėdavo ir tučtuojau liaudavosi tai daręs.

Dėl merginų, tai jam dar nė sykio nebuvo tekę užmegzti pažinties kine, tačiau puoselėjo nedrąsią viltį, kurią truputį net pats nuo savęs slėpė. Bet merginas, su kuriomis būtų norėjęs susipažinti, jis matė . Paprastai jos irgi ateidavo vienos, labai retai – su drauge; toji draugė ir tapdavo kliūtimi prieiti. Jis buvo drovus, ir, kad nereikėtų savęs dėl to niekinti ar neapkęsti, įprato drovumą laikyti dorybe, iškeliančia jį aukščiau kitų. Kaip gaila, kad niekas to neįvertindavo... Niekas nepasivargindavo atidžiau į jį įsižiūrėti. Pavyzdžiui, darbe, vos tik Fortūnatas išsižiodavo, visi tuojau nusukdavo akis ir imdavo atsainiai linguoti galvas, tarsi jau iš anksto žinotų, ką jis pasakys. O tik vakar tai būdavo perskaitęs knygoje, susikonspektavęs ir visą vakarą minkęs mintyse lyg tešlos gabalą.

Fortūnatui patiko paprastos, niekuo neišsiskiriančios, ramios merginos, apsivilkusios taip, lyg laikas joms nebūtų egzistavęs; galėjai būti tikras, kad po sijonais ar kelnėmis jos nemūvi tų siaubingų, šėtoniškų stringų . Tiesa, jis stengėsi negalvoti apie akimirką, kai tuo įsitikins. Tai jokiais būdais nebuvo jo tikslas.

Jis pateko į kažkokį moterišką filmą, bet tai nebuvo jo kaltė – apgavo pavadinimas. Gaila, kad niekas šito nežinojo. Jis būtų mielai paaiškinęs šį nesusipratimą negausiam žiūrovų būriui, o tada pridūręs, kad filmų kūrėjai turėtų atsakingiau parinkti pavadinimus. Tačiau kai kas čia teikė ir vilties: į moterišką filmą susirinko beveik vien dailioji lytis. Vieną merginą, kaip ir jis atėjusią pusvalandžiu anksčiau, Fortūnatas pastebėjo dar fojė. Ji kažką jam priminė, kažką malonaus, labai išsiilgto ir slapto. Ji ilgai krapštėsi prie automato su gėrimais ir saldumynais, labai ramiai, lėtai, tarsi sapnuodama. Kai automatas pagaliau sudžeržgė ir išspjovė, ko jai reikėjo, Fortūnatas net pasilenkė, kad įžiūrėtų, kas ten, – ogi „Snikeris“. Mergina ilgai lyg sapnuodama lupo popierėlį. Atrodė beviltiškai nuo visko nutolusi, netgi nuo to sunkiai išsikrapštyto šokoladuko. Ar tikrai jo norėjo?.. Nepanašu, kad apskritai suvokė   jį laikanti. Fortūnatas negalėjo atplėšti nuo merginos akių. Iš pažiūros ji atrodė lyg ir jo skonio, bet ne visai . Nuo jos sklido kažkoks pavojus, kuris jį gąsdino, jaudino ir truputį traukė. Ji buvo žemutė ir labai smulki, veidas tarsi rakštelė kyšojo iš nebūties, jis atrodė dar lyg neužbaigtas. Panašų įspūdį darė ir visas kūnas, slypintis po laisvais, per dideliais drabužiais. Tarytum juose būtų palikta vietos merginai užaugti, atsirasti, papilnėti. Jos plonyčiai šviesūs plaukai, ties smilkiniais vijokliškai pasigarbanoję, siekė pečius. Gal ir nebuvo tokia jauna, kokia atrodė, galėjo turėti iki trisdešimties. Bet jau išraiška... Ta naivaus, bejėgiško gerumo mina!.. Tokį veidelį iš karto norėjosi nuskriausti, pažeminti, su trypti, o tada, išlaikius deramą pauzę, kilniadvasiškai nušluostyti ašaras ir priglausti. Fortūnatas net sudrebėjo, persmelktas kažkokio pavojingo malonumo.

Vakaras tikrai buvo labai keistas! Mergina atsisėdo Fortūnato eilėje, negana to – šalimais, nors visa eilė buvo tuščia. Kurį laiką, sunkiai susigaudydamas, kas vyksta ekrane, jis galvojo vien apie tai. Rodė filmą apie keturių vaikų motiną, kurios vyras netikėtai mirė. Ji viena rūpinosi vaikais, ir iš pradžių, užuot tai dariusi, keistai daug miegojo. Apskritai ji nieko nesugebėjo: nei į parduotuvę nuvažiuoti, nei tinkamai apsirengti. Iš klozeto ėmė lįsti nežmoniškai didelės varlės, o ji tik cypė. Apskritai, kaip ji sugebėjo užauginti tuos vaikus? Toji moteris Fortūnatą erzino, bet kartu jis juto, kaip įdėmiai, vos kvėpuodama, filmą žiūri jo kaimynė. Juste juto, kad filmas jai patinka, kad apsileidusi, nevykėlė herojė jai simpatiška. Todėl jis stengėsi nepykti, nesikabinėti ir nejučia savo dėmesį visiškai perkėlė į kaimynę. Tą jis darė nepakreipdamas galvos, įsmeigęs nejudrias akis į ekraną, tačiau vidiniu žvilgsniu visą laiką ją stebėjo. Keista, bet, atrodo, mergina irgi šiek tiek jį stebėjo, tuo pačiu būdu, kaip ir jis ją. Kai kurios jos reakcijos į tai, kas vyko ekrane, buvo tarytum skiriamos Fortūnatui. Tai jį jaudino ir truputį gąsdino. Atsargiai užkėlė alkūnę ant bendro ranktūrio ir milimetras po milimetro artino ją prie merginos rankos. Atsirėmęs staiga pajuto elektros iškrovą ir visas iškaito! Ji pajudino plaštaką, išsiblaškiusi žvilgtelėjo į Fortūnatą. Tas išrasojęs iki akių baltymų spoksojo į ekraną. Aišku, mergina kažką pajuto. Netrukus jų rankos vėl susilietė, ir dabar ji neatitraukė savosios. Likusį laiką taip ir išsėdėjo susiglaudę, ir Fortūnato ranka toje vietoje kaito lyg bėgiai, per kuriuos važiuoja traukinys.

Įsijungus šviesoms jie vieninteliai liko sėdėti, žiūrėjo į bėgančius titrus ir klausėsi dramatiškos muzikos. Iš tiesų Fortūnatas tik stengėsi kartoti tai, ką darė kaimynė, ir kažkodėl jautėsi pranašesnis už kitus žiūrovus, jau kylančius ir slenkančius išėjimo link.

Seniai nemačiau nieko panašaus, – atsigręžusi tarė mergina. Pasakė taip, kad vieną akimirką Fortūnatas patikėjo, jog jie seniai pažįstami ir gal net atėjo kartu. Jis linktelėjo, tačiau nesugalvojo, ką atsakyti. Jie pakilo, mergina nuėjo pirma, Fortūnatas – iš paskos. Ir taip visą laiką, iki gatvės, sekė lyg pririštas. Nujautė, kad mergina jo neatstums. Prie lauko durų ji atsigręžė ir nenustebo, kad Fortūnatas vis dar čia.

Einu ko nors užkasti, yra čia tokia kavinukė, – pasakė ji, aiškiai siūlydama eiti kartu.

Valgyti kavinėse buvo grynas pinigų švaistymas, tačiau Fortūnatas linktelėjo ir toliau jau ėjo kartu. Įsitempęs galvojo, ką pasakyti. Bet kuo ilgiau svarstė, tuo labiau nerado jokių žodžių.

Ačiū Dievui, kavinė buvo čia pat, už kampo. Dvi erdvios apytuštės salės; jie įsitaisė pirmojoje, arčiau baro, pačiame kampe. Iš karto prisistatė jaunas pasišiaušęs padavėjas.

Prašyčiau dienos sriubos, – nė nepalietusi meniu maloniai paprašė mergina.

Šiandien pas mus ukrainietiški barščiai.

Ji kiek pagalvojo ir linktelėjo:

Labai gerai.

Ukrainietiškųųų barščiųų, – greitai užsirašė padavėjas. – Ko dar?

Gal juodos arbatos?

Plikytos ar iš pakelio?

Iš pakelio.

Fortūnatas visą laiką iš padilbų stebėjo merginą, grėsmingai jausdamas, kad jam labai patinka, kaip ji šneka su padavėju, kaip laikosi. Gelsvai ruda jos vilnonio švarkelio apykaklė buvo giliai iškirpta ir, lyg peteliškė, su dviem atlenkiamais sparnais. Merginai kalbant, ji vos kilsnojosi. Čia buvo karšta! Fortūnatas prasisegė striukę – metalinis užtrauktukas brūkštelėjo lyg greitas vagonėlis per bėgius. Kitą akimirką jo akys susidūrė su padavėjo žvilgsniu.

O jūs, ko norėsit?

To paties, – sulemeno Fortūnatas. Bet tuojau pasitaisė:

Ne, tik arbatos.

Gerai, arbaaatos... – užsirašė padavėjas. – O ko pageidautumėt prie arbatos?

Ne ne, man nieko nereik, – suirzęs atšovė Fortūnatas. Jis troško, kad tas paikas pasišiaušėlis liautųsi klausinėjęs, bet tuojau išsigando, kad, ko gero, pasirodys nemandagus. Tačiau padavėjas nė kiek neįsižeidė, supratingai linktelėjo ir pasišalino, pasikišęs meniu po pažastim. Mergina be garso nusijuokė ir, tiriamai dirstelėjusi į Fortūnatą, skubiai nuleido akis. Stojo nejauki tyla. Atrodė, jie tik dabar atsipeikėjo, kad atėjo kartu, ir susirūpino, apie ką ir kaip dviem nepažįstamiems žmonėms reiks šnekėtis.

Vis galvoju apie tą filmą... – pratarė mergina.

Tačiau filmą Fortūnatas jau buvo užmiršęs; juk pusės beveik ir nematė. Jis krenkštelėjo ir pabarbeno į stalą.

Man labai patiko neaiški pabaiga... – dar sykį pamėgino mergina.

O man, tiesą sakant, tas filmas pasirodė nieko gero, – staiga pareiškė Fortūnatas.

Mergina įsmeigė į jį nustebusį, smalsų žvilgsnį. Jos rainelės buvo žydros ir gaivios, ledinės, lyg šuns haskio:

Tikrai?

Fortūnatas linktelėjo labai patenkintas, kad išdrįso pareikšti nuomonę. Bet ji norėjo daugiau. Jai rūpėjo, kas būtent Fortūnatui nepatiko. Ji reikalavo argumentų, diskusijos, o šitai buvo kur kas sunkiau, beveik neįmanoma. Jis pastebimai suirzo.

Nepakenčiu ištižėlių ir verkšlentojų, – pareiškė.

Ir?..

Ta moterėlė kaip tik ir buvo tokia.

Betgi ji staiga neteko mylimo žmogaus... Kaip dar kitaip ji galėjo elgtis? – mergina labai susijaudino, jos plonytės šnervės išsiplėtė ir ėmė virpčioti.

Nesuprantu, kaip galima visą dieną miegoti, ir dar turint keturis vaikus.

Šitaip pasireiškė jos depresija...

Depresija? Depresiją žmonės gydosi. O scena, kai vaikas rengia ir šukuoja suaugusią moterį?..

Man ji pasirodė labai graži, – lyg užtraukdama tarp jųdviejų užuolaidėlę pasakė mergina.

Jie nutilo: buvo per daug akivaizdu, kad nesusišneka. Keista, kaip tik dabar pokalbis Fortūnatui pradėjo patikti, ir jis norėjo toliau mėtytis kontrargumentais, tarytum sviesti merginai piktą kamuoliuką. Ir žiūrėti, ar pagaus.

Bet atnešė arbatos. Jie įsistebeilijo kiekvienas į savo puodelį. Mergina lyg atšalo, lyg nusivylė, užsidarė savo mintyse, turbūt nusprendusi, kad neverta jomis dalintis. O Fortūnatas, priešingai, patenkintas laukė, kas čia toliau bus.

O nutiko nei šis, nei tas. Visai netikėtai prie jų stalelio išdygo aukštas, putlus žmogus su akį erzinančiu kostiumu, išmargintu smulkiais juodais ir baltais langeliais – jis priminė sugedusio televizoriaus mirgėjimą. Žmogus džiūgavo, mosavo rankomis, nuo jo dvelkė brendžiu ir kvepalais. Užsigulęs Fortūnatą jis garsiai užbosijo:

O, kokie žmonės!

Fortūnatas atsilošė ir pasipurtė, lyg gavęs per galvą basliu. Akimirką žiūrėjo į apvalų įraudusį veidą ryškiais antakiais ir gražiomis, geraširdiškomis akimis, į juslingą išsišiepusią burną ir gerai nuskusto pagurklio rinkelę. Ir staiga – dar vienas smūgis: Renius Palubavičius! Klasiokas, fizikų olimpiados laimėtojas Reniukas Palubavičiukas! Jis buvo išstambėjęs; liesas, judrus berniukas nuskendo vešliame vyro kūne. Bet iš jo gelmės tarsi gaivi vyšnia iš drebučių žvelgė vaikas. Gal tik todėl Fortūnatas jį atpažino. Maža, moteriška Palubavičiaus burna, kadaise drėgna ir rausva lyg išgliaudyta krevetė, dabar buvo virtusi storais džiūstančiais lūpų lašais, kuriuos reikėjo nuolat vilgyti liežuviu. Tai erzino; tai liudijo, kaip negailestingai mus nualina laikas, atnešdamas sausrą, suvytimą ir kažkokias nelaimes. Bet apskritai Reniaus bruožai buvo tauriai vyriški. Papilnėjęs, laiko kiek apsunkintas jo veidas kėlė pasitikėjimą, į jį vis dar buvo malonu žiūrėti.

Pažįsti?.. – linksmai riktelėjo Palubavičius. Fortūnatas sumirksėjo, garsiai atstūmė kėdę, atsistojo ir išraudęs ištiesė ranką mokyklos draugui. Charakteringa jauno senuko laikysena tik patvirtino Reniui Palubavičiui, kad priešais jį – mokyklos bendrasuolis: jo vėžliška galvelė styrojo iš sustingusio, nematomų šarvų suspausto kūno atkišta į priekį ir kiek pasukta į šoną. O rankos! Mokykloje taip vaikščiodavo: sugniaužęs kumščius ir prispaudęs prie šlaunų lyg per rikiuotę, o stambias juslingas lūpas, kurių gėdijosi, laikydavo įtraukęs, sukandęs iš vidaus, dėl to jo burna panėšėjo į raudoną straubliuką.

Na, tai sveikas gyvas, mažyli, – šimtas metų! – nutvėręs Fortūnatą džiūgavo Palubavičius, vis apsilaižydamas džiūstančias lūpas.

Sveikas sveikas, – atsiliepė Fortūnatas tarsi iš po žemių. Jis nenuleido nuo draugo sutrikusio žvilgsnio; džiaugėsi, bet tai trikdė ir išmušė jį iš vėžių, be to – dar ta mergina...

Palubavičius susiprato, kad pataikė ne laiku, bet argi kas galėjo jį sustabdyti? Reikėjo tik atiduoti pagarbą Fortūnato kompanionei, sykiu žvilgtelėti, kas tokia, ar nesupyko. O gal simpatiška, ir jos draugija suteiks pokalbiui pikantiškų prieskonių? Paleidęs Fortūnatą jis atsigręžė į merginą, nusilenkė ir prisistatė:

Renaldas.

Elena, – maloniai atsakė mergina.

Fortūnatui patiko, kad ji Elena. Tas vardas nuskambėjo kaip aukščiausioji vakaro si , galutinai perpildydama Fortūnato krūtinę. Jis pasijuto taip, lyg būtų statęs koją ant tamsiuose vandenyse siūbuojančio plausto, kuris tuoj nuplauks nežinoma kryptimi.

Jie vėl susėdo; buvo aišku, kad Palubavičius prisijungia. Prisitraukęs kėdę prie Fortūnato ir užsigulęs jį, nepamiršdamas pagirsnoti brendžiuko, gerą pusvalandį klausinėjo: o kas? o kaip? o kur? Apšnekėjo klasiokus. Kur kurį matęs, sutikęs, kaip gyvena. O ką Fortūnatas girdėjęs apie tą ir aną? Fortūnatas purtė galvą, šypčiojo, gūžėsi, kaltai dirsčiodamas į merginą saulėtu vardu. Kad tik jai neįgrįstų taip užmirštai sėdėti, kad tik nepabėgtų! Žinoma, Palubavičiaus pasirodymas buvo malonus ir įdomus, bet tik ne čia, ne dabar. Seno draugo ir ką tik sutiktos moters niekaip neįstengė sutalpinti savo viduje vienu metu. Be to, Palubavičius taip juos užgožė, kad nervino. Jis mielai pasipasakojo perėjęs prie fotografijos ir jau dešimt metų tik iš jos gyvenąs: fotoalbumai, parodos, premijos. Fizika? Jaunystės aistra, kuri, atrodo, išblėso. Eleną toks šuolis nuo mokslo prie meno akivaizdžiai sudomino. Jai atnešė sriubos. Tyliai, kaip pelytė užsikąsdama duona, ji valgė, įdėmiai klausydamasi Palubavičiaus, stebėdama jį su simpatija ir susidomėjimu. Kartais ji šyptelėdavo iš Reniaus žodžių ir nuvesdavo žvilgsnį iki Fortūnato, norėdama įsitikinti, ar ir jam tai pasirodė juokinga. Tačiau Fortūnatas atrodė kaip pagautas ir mėtė apgailėtinas grimasas.

Pagaliau pirmoji energijos banga atslūgo, ir Palubavičius pritilęs atsilošė, akimirkai paskęsdamas mintyse ir su nostalgiška šypsena sukiodamas tarp pirštų pustuštę taurę. Rankos jo buvo mažos ir moteriškai malonios, neproporcingos stambiam, dramblotam ruonio kūnui. Jos atrodė švarios ir švelnios, inteligentiškos. Fortūnatas pastebėjo, kad ir Elena į jas žiūri, ir jam tas nepatiko. Lyg pajutęs jos žvilgsnį Palubavičius atsigręžė ir užkalbino – kitaip negu draugą, santūriau, bet ir žaismingiau, lyg vaiką; šitaip atidavė duoklę Fortūnatui, bet kartu aiškiai parodė, kad neketina žengti į jo teritoriją ir pa daryti įspūdį moteriai, su kuria šis geria arbatą. Tačiau po keleto frazių Palubavičiaus sėdėsena pakito. Mandagios banalybės, kuriomis atsainiai apmėtė Eleną, išgaravo; mezgėsi tikras, įdomus pokalbis. Fortūnatas sukluso, mėgindamas suprasti, apie ką jiedu šneka, bet suprasti buvo sunku, nes galvoje kankinamai ūžė.

Pati ten gal ir neičiau, bet sūnus labai prašė, – išgirdo jis sakant Eleną.

Jūs turite vaiką? – grįžtelėjęs į Fortūnatą Renius pakėlė antakius, pasitikslindamas, ar tai jų bendras vaikas.

Išgirdus apie vaiką Fortūnatui vėl lyg kas trinktelėjo basliu.

Ne, aš neturiu vaikų, – desperatiškai nusipurtė.

A, pardon, – loštelėjo Palubavičius, ir tą akimirką Fortūnatas skaudžiai pajuto, kad senas draugas instinktyviai stengiasi patikti jo Elenai.

Flirtuoti su moterimis Fortūnatas niekada nemokėjo. Visi tokie flirtuotojai atrodė jam patinai, jis neturėjo su jais nieko bendra ir slapta juos niekino. Be to, žinia, kad Elena turi vaiką, Fortūnatą gerokai nuvylė ir atšaldė. Jis surūgo, sumuro, knapsojo prie stalo lankstydamas servetėlės kraštą (tuščias arbatos puodelis jau seniai buvo nuneštas) ir pats nesuprato, ko dar čia laukia. Gal atsikelti ir išeiti? Bet jis nežinojo, kaip turėtų pakilti, ką sakyti, kaip išsivaduoti iš šitos varginančios padėties. Palubavičius ir Elena vis maloniau kalbėjosi apie viską, vis labiau linko vienas į kitą, tarpas tarp jų vis mažėjo, ir jame aiškiai pulsavo vos juntami simpatijos siūleliai. Giliai viduje Fortūnatas juto, kad mergina jį dar tebetraukia, tačiau jautėsi mirtinai įskaudintas, atstumtas, nereikalingas.

Toks ir grįžo į namus. Įnirtingai, lyg kovodamas su kažkuo nematomu, nusimazgojo rankas muilu ir užsirakino savo kambaryje. Portfeliuke jis turėjo Elenos ranka ant kino teatro bilietėlio užrašytą telefono numerį; nors ji tai padarė greičiau iš mandagumo, bet tai vis tiek teikė kažkokios neaiškios, jaudinančios vilties.

O dabar reikėjo sėsti ir rašyti, rašyti.

Visą kitą savaitę Fortūnatą kamavo neaiškus jaudulys ir nerimas. Jis nerado vietos nei darbe, nei namie. Kas vakarą prisiversdavo pasiimti knygą, bet ir tai, tiesą sakant, mažai guodė. Konspektuoti visai nesisekė. Nors turė jo saulėtosios merginos kontaktus, net į galvą nešovė jai paskambinti. Miglotai tikėjosi, kad ji padarys tai pirma. Tai buvo beveik neįtikėtina, mat Fortūnatas nepaliko jai telefono numerio, nepaliko nieko. Tačiau vylėsi, kad ji kokiu nors būdu suuos jo pėdsakus ir paskambins... Prisivertė net pamiršti, kad ji turi vaiką; šis trūkumas jau taip negąsdino. Kažkuri jo esybės dalis, nepaklūstanti jokiai logikai, suteikė Elenai antgamtinių galių, prieš kurias jis jautėsi bejėgis, gebantis tik laukti – bus pasirinktas ar ne... Ir jis kantriai laukė, laukė pats to iki galo nepripažindamas. Kartais dieną kabinete jį užplūsdavo paslaptingas, iki tol nepatirtas džiugesys; pasiliedavo ant širdies lyg šilta saldi arbata, jis jausdavo, kad to džiugesio kraštelis užlieja net jo veidą – o tą būtinai reikėjo slėpti. Jis grąžindavo veidui tinkamą miną, bet paskui vogčia dirsčiodavo į priešais sėdinčią bendradarbę, su pasitenkinimu mintydamas, kad ji net neįtaria, kas jam dedasi.

Šitaip kantriai, eilinio kareivio žingsniu žygiavo iš pirmadienio į antradienį, iš antradienio į trečiadienį, iš trečiadienio į ketvirtadienį vis labiau artėdamas prie to, kas sukeldavo jam slaptą džiugesį, bet ir vis labiau pavargdamas laukti. Galop, prižygiavęs iki penktadienio vakaro, baigiantis darbo dienai Fortūnatas vietoj džiugesio pajuto nestiprų, bet labai nemalonų liūdesio atšešėlį. Nustūmęs jį užrakino savo kabinetą ir, linktelėjimu atsisveikinęs su administratore, išėjo gatvėn.

Troleibuse, į kurį įlipo, jo laukė tikra kiaulystė. Tiksliau, netrukus pro langą jis išvydo kai ką nemalonaus. Tai buvo porelė: iki skausmo pažįstama, stambi Palubavičiaus povyza su pilku atsilapojusiu lietpalčiu, apkabinusi per pečius smulkutę, vaikišką, ilgu sijonu plevėsuojančią Elenos figūrėlę. Jie ėjo apie kažką gyvai šnekučiuodamiesi; padūmavusiais, svajingais žvilgsniais žvelgė priešais save tarsi būtų žvelgę vienu žvilgsniu ir šypsojosi viena šypsena kaip žmonės, kurie ką tik susipažino ir yra vienas kitu labai susidomėję. Troleibusas kaip tyčia sustojo prie sankryžos; Fortūnatas net persikreipęs stebėjo, kaip Palubavičius ir saulėtoji mergina tolsta. Šiandien ji buvo prisisegusi garbanėles virš ausų, o plaukus susukusi į kuodelį; jos smulkutė, drugelišku švarkeliu apvilkta nugara beveik pradingo po galinga Palubavičiaus letena. Jis ėjo nepatogiai pasilenkęs, kad girdėtų viską, ką Elena jam sako; pilnas globėjiško švelnumo, gal ne su viskuo sutikdamas, bet leisdamas jai išsikalbėti.

Visa šitai įsigėrė į Fortūnatą tarsi nuodai. Troleibusas trūktelėjo ir nuvažiavo, nešdamas jį tolyn. Važiuodamas jis visą laiką apatiškai gromuliavo tai, ką pamatė. Ir tik grįžęs namo galutinai suvokė, kad jo saulėtoji plaštakė, jo Elena niekada nepaskambins.

Jis užsidarė vonioje, nusirengė, tvarkingai susilankstė drabužius ir ilgai stovėjo po dušu nieko nejausdamas. Teta Irutė ir Ona Regina, kuri tuo metu grįžo iš darbo, kantriai laukė (Onai Reginai reikėjo į tualetą, jis buvo bendras su vonia). Paskui jos sunerimo; dar dešimt minučių prastovėjo prie vonios durų, nesiryždamos belsti. Abi nujautė, kad įvyko kažkas nepaprasta. Kai vonios durys pagaliau atsivėrė, už jų vienais apatiniais stovėjo iki rausvumo nusiprausęs, bet iš esmės miręs Fortūnatas, jų ypatingas žmogus. Rankose jis laikė bokštelį tvarkingai sulankstytų drabužių. Nė nežvilgtelėjęs į jas nuėjo į savo kambarį ir tylutėliai užsikabino kabliuku, šį sykį net nesistengdamas padaryti įspūdžio. Tas užsidarymas buvo toks nuoširdus, toks nelaimingas, kad teta su seserim nežinojo, ką ir galvoti.

Slinkte praslinko dar viena savaitė. Jis nieko nejautė. Vienintelis jausmas, kurį būtų išgyvenęs, jei būtų pakėlęs vidinį užkardą ir jį įsileidęs, būtų buvęs skausmas. O skausmo jis negalėjo pakęsti.

Šeštadienį Fortūnatas pabudo anksti, nenorom suvalgė sesers išvirtą kiaušinį (pati jau buvo išėjusi į turgų) ir sėdęs prie rašomojo stalo prisivertė atsiversti naują knygą. Reikėjo juk ko nors imtis. Jis suvokė, kad nieko nedaryti reiškia pasyviai laukti mirties. Reikia dirbti, dirbti, dirbti. Knygoje buvo kalbama apie krikščionišką vaikų auklėjimą, ir nors vaikų Fortūnatas kol kas neturėjo, negalėjo prarasti vilties, kad susilauks jų ateityje; prisivertė įsigilinti ir konspektuoti. Tai padėjo. Jis nė nepajuto, kaip atėjo vidurdienis. Iš tolo, neteikdamas tam didelės reikšmės, girdėjo, kaip sesuo grįžo iš turgaus ir virtuvėje, čežindama maišeliais, pusbalsiu šnekasi su teta. Girdėjo, kaip netrukus ji vėl išeina, ir net žinojo kur – pas kaimynę, kurią aplankydavo kiekvieną šeštadienį. Tie įprasti garsai neatitraukė jo nuo darbo. Ir tik po vidurdienio čaižiai nuskambėjęs durų skambutis privertė pakelti galvą: taip skambindavo tik svetimi. O tokie čia beveik neužeidavo. Jis sunerimo; su augančiu smalsumu klausėsi, kaip teta nušlepsena į koridorių, akimirką tyrinėja pro durų akutę, atšauna duris ir staiga sušunka, visa persimainiusi:

O, ir nepažinau! Laba diena, laba diena! Užeikit! Fortūnatėli, žiūrėk, kas pas tave atėjo!

Su nuostaba ir siaubu Fortūnatas suprato, kad atėjo pas jį. Negana to, jis net nujautė kas. Pyktelėjo, kad teta jį pavadino mažybiškai, lyg kokį kvailį. Vėliau ji už tai atsiims. Pakilo tarsi į mūšį, pasitaisė ant kaktos juodą, lyg nulakuotą plaukų liežuvį ir išėjo koridoriun.

O ten stovėjo Renius Palubavičius. Aukštas, stambus, su savo pilku lietpalčiu, jis beveik rėmė pečiais jų ankšto buto lubas ir kaltai šypsojosi. Taip, kaltai – Fortūnatas tą iš karto pamatė. Ir pastatė šerius.

Na, nesitikėjai? – veržliai ištiesdamas ranką pasisveikino Palubavičius.

Labas labas, – sumekeno Fortūnatas, nežiūrėdamas jam į akis. – Užeik, – mostelėjo į praviras savo kambario duris, o tetai Irutei sausai pranešė:  – Arbatą gersime pas mane.

Ir uždarė jai priešais nosį duris.

Kuklus Fortūnato kambarėlis nuo mokyklos laikų buvo mažai pasikeitęs, tą Renius iš karto pastebėjo. Tik knygų gerokai daugiau, vienos tvarkingai surikiuotos nedidelėje sekcijoje už stiklo, o kitoms atiduota visa siena priešais langą, per penkiolika metų jų čia prisidaugino lyg kokių gerųjų bakterijų. Prie lango, užtraukto pilka medvilnine užuolaida augaliniu raštu, stovėjo senasis mokyklinis stalas ir kėdė iš virtuvės komplekto. Ant sėdynės gumelėmis pritvirtinta megzta pagalvėlė visa nušiurusi, nusėdėta. Palubavičius su gailesčiu nužvelgė visa tai, bet tuojau pasistengė gailestį paslėpti, kad neįžeistų kambario šeimininko, kurį mėgo kaip savo vaikystės dalininką ir kartu, kaip vaikystėje, truputį niekino. Jis mostelėjo į knygas, išreikšdamas nuostabą ir kiek apsimestinę pagarbą.

Skaitai?

Skaitau, – linktelėjo Fortūnatas. Kietai sumezgęs rankeles už nugaros ir kankinamas negeros nuojautos, jis sūpavosi nuo kulnų ant pirštų galų.

O aš, turiu pasakyt, seniai neberandu tam laiko, – nutęsė Palubavičius.

Jis iš mandagumo paėmė vieną knygą, apžiūrėjo viršelį, pavartė, bet autoriaus pavardė jam ničnieko nesakė, tema pasirodė per daug krikščioniška, tad padėjo atgal.

Žinai, tau reikia būtinai užlėkt pas mane į studiją, padovanosiu paskutinį savo fotoalbumą; aktai, beje, – pagavęs naują entuziazmo bangą atsigręžė į bičiulį Palubavičius. Žodis aktai Fortūnatui galutinai numušė ūpą.

Teta Irutė atnešė arbatos ir sausainėlių, tarkštelėjo padėklą ant rašomojo stalo ir priminė, kad jau turėsianti važiuoti į kapelius . Jos žvitrios akys šokinėjo nuo Reniaus prie sūnėno. Renių ji atsiminė ir mėgo; baisiai rūpėjo jo pasiklausinėt: kaip ir kas, tačiau nuo to sulaikė niūrus Fortūnato veidas.

Tai jūs čia bendraukit, o aš jau važiuoju, – sučiulbėjo teta Irutė, nejučia vis gėrėdamasi Palubavičiumi: šit koks stamantrus vyras išaugo iš to gero, mokslingo berniuko.

Važiuokite, – burbtelėjo Fortūnatas, o Palubavičius, matydamas, kad tetulė labai nenoromis juos palieka, draugiškai, su jam būdingu familiarumu pasidomėjo:

Kaipgi laikotės, teta? Kaip sveikatėlė?

Oi, neklausk! Oi, neklausk! – suplasnojo rankomis tetulė, bet, išvydusi suakmenėjusį sūnėno veidą, aprimo: – Na, aš jau lėksiu, man autobusas... Fortūnatėlis tau viską papasakos.

Ta mažybinė vardo forma privertė Fortūnatą krūptelėti. Jis sugniaužė kumščius ir dėbtelėjo į tetą su tokia neapykanta, kad ji tuoj pat iškurnėjo iš kambario.

Jie liko dviese; įsitaisęs ant sofutės Renius (jis buvo aiškiai per didelis šitam kambariui, šitiems paprastiems, taupiai išsaugotiems, seniems baldeliams, bet tik todėl, kad buvo lanksčios, jautrios ir pastabios prigimties, puikiai išlaviravo už nieko neužkliuvęs) ėmė klausinėti: tai kaip Fortūnatas gyvena, kuo užsiima, kur dirba, ką galvoja apie naujai išrinktą Seimą, ir, pagaliau, – kodėl nevedęs? Fortūnatas po kiekvieno klausimo patylėdavo, apmąstydamas, ką čia atsakius, ir pagalvodamas: o kodėl jis to klausia? kas už to slypi? ko jis nori?

Sulaukęs draugo atsakymo Renius puldavo smagiai trinti rankomis lyg didžiulis musinas ir šūkčioti:

Bet tu nepasikeitei!.. Koks buvai, toks ir likai!..

Arba:

Oi, šimtas metų!.. Kaip ilgai nesimatėm!.. Reik tai ištaisyti, ką?

Šitie nuoširdūs, draugiškos ironijos kupini šūkčiojimai Fortūnatą sušildė ir tikrai lyg grąžino į mokyklos laikus, kai užsukę pas jį po pamokų jie įsitaisydavo va taip, kaip dabar: Fortūnatas ant kėdės prie rašomojo, o Renius – ant šitos pačios sofos, ir valandų valandas aptarinėdavo kokį nors užduotą arba perskaitytą dalyką. Tačiau klausimas apie vientulystę Fortūnatą vėl privertė pastatyti ausis. Kodėl jis taip paklausė? Ką turėjo galvoje? O galvoje Palubavičius, žinoma, turėjo saulėtąją merginą, kurią vos prieš savaitę vedėsi gatve per Vilniaus centrą. Taigi klausimas apie vedybas turėjo paruošti kelią kitam, konkretesniam klausimui, dėl kurio jis, tiesą sakant, čia ir atėjo:

Supranti, nuo ko čia pradėjus... Gal tiesiai šviesiai: atsimeni tą merginą, su kuria jus sutikau kavinėj?

Na, mh...

– Tai va, kas jus, kaip čia pasakius, sieja?.. Ar ji tau, kaip čia pasakius, svarbi?..

Fortūnatui net lūpa atvipo. Akimirką jam pasivaideno, gal tai Elena atsiuntė pas jį Palubavičių – kad šis papiršliautų, atvestų jai Fortūnatą. Jis pažvelgė į Palubavičių lyg veršis į naujus vartus ir išstenėjo:

O ką?..

Supranti, mudu lyg ir... susidraugavom. Ji tikina, kad matė tave tik tą vieną kartą, kad nepažįsta, bet nusprendžiau pats tavęs paklausti... Ar tu nieko prieš?

Prieš ką?.. – visas išrasojęs sulemeno Fortūnatas.

Kad mudu... su ja... na, supranti, – Palubavičius prasisegė marškinių apykaklę, jam trūko oro.

Bet Fortūnatas spoksojo į jį tarsi nesuprasdamas. Ir nė trupučio nepadėjo išsisakyti.

Nieko aš nesuprantu, – atrėžė jis.

Palubavičiui kažkas atsitiko. Jis išblyško, prasisegė dar vieną marškinių sagą, kad net pasimatė balti apatiniai, ir iškėlė delną, prašydamas stabdyti pokalbį. Jis atsilošė, tiesiog susmuko ant sofos ir surietė kojas lyg milžiniškas vikšras. Ir tada jo galvą nukrėtė silpnas virpulys. Vokai užkrito ant akių, jis parvirto ant šono, ir virpulys, prasidėjęs galvoje, stiprėdamas ėmė sklisti per visą kūną. Fortūnatas pašoko:

Kas tau?.. – paklausė, persmelktas nenusakomo siaubo.

Tačiau Palubavičius jo nebegirdėjo. Kažkokia baisi jėga jį kratė ir mėtė taip baisiai, kad jis dribo nuo sofos lyg maišas su galingu varikliu viduje. Pro sukąstus dantis pasigirdo urzgimas, iš burnos kampelio nutekėjo seilių... Fortūnatas miglotai atsiminė, kad kažkada dar mokykloje Renius minėjęs, jog jam užeina tokie priepuoliai, kai jis nieko neatsimena. Ir mokytojai, prigrasinti Reniaus mamos – didžiulės, galingos blondinės, universalinės parduotuvės vedėjos – visada bendraudavo su juo pabrėžtinai atsargiai.

Žiūrėdamas, kaip Palubavičius tamposi ant kilimo, Fortūnatas išgyveno du kankinančius jausmus: siaubą, kad turi tai patirti, ir didžiulį pasišlykštėjimą. Visos jo gyvenimo jėgos buvo nukreiptos į savikontrolę, baisiausia, ką galėjo įsivaizduoti – liautis save kontroliavus. Ir štai dabar yra priverstas stebėti tai, ko labiausiai bijojo – visišką, gyvulišką nesusivaldymą, skausmo iškreiptą pavidalą, kuriame nebėra nieko žmogiško, tik nevalinga, jam primesta kančia. Tai buvo nepakeliama; Fortūnatas tučtuojau atsiribojo. Jis buvo priverstas tai padaryti: apsigręžti ir išeiti. Greitai užsimetė lietpaltį, skrybėlę, kuri pridengdavo nuo žvilgsnių ir suteikdavo povyzai apgaulingą elegancijos formą, ir nusileido į gatvę pasivaikščioti.

Juk per pusvalandį Palubavičiui nieko neatsitiks. Tik truputį, tik pereiti iki gatvės galo ir atgal, kol namo grįš Ona Regina. Ji žinos, ką daryti, ji viską sutvarkys. Juk ji tokia gera moteris.