... Kas negali sustingti ant akimirkos slenksčio, pamiršęs viską, kas buvo,
kas negali be svaigulio ir baimės stovėti viename taške kaip pergalės deivė,
tas niekados nesužinos, kas yra laimė...

Friedrich Nietzsche


Vyras įėjo į kambarį, nusimetė apsiaustą, atlaisvino kaklaryšį ir priėjo prie lopšio. Kūdikis jau miegojo, mažylės krūtinė ritmingai kilnojosi, siauros lūpos buvo vos pravertos, iš švelnios, bedantės burnos kyšojo liežuvio galiukas, blaks­tienos ant skruostų metė ilgus šešėlius, kelios garbanėlės, išslydusios iš po kepuraitės, tamsavo ties smilkiniu. Vaikas miegojo, nes žindyvė, išgirdusi atė­jusį namo tėvą, jau leidosi į tarnų kambarius, prisupusi, primaitinusi, nuka­mavusi švelnų kūnelį, priglosčiusi papurusią, kvepiančią galvytę, apkamšiusi antklodėmis, pakursčiusi židinį. Tėvas, dar kartą atidžiai pažvelgęs į kūdikį, paliko lopšį kambario kertės tamsoje ir susmuko į šalia stovėjusį krėslą. Van­dens šniokštimas drumstė vakaro tylą, tačiau jis buvo toks kurtinamas, mono­toniškas, nesibaigiantis, kad ilgainiui tapdavo tarsi tyla, zvimbiančia viduje. Židiny spragsėjo malkos, skleisdamos malonią šilumą, sausindamos mūrą, apšviesdamos grindis ir platų lokio kailį. Žvakės liepsna virpėjo ant stalo, ap­krauto knygomis, atlasais, lėkštelėmis, mėgintuvėliais ir stiklais su prepara­tais. Tarnas įnešė kunkuliuojantį arbatinį, garai pasklido po kambarį.

Buvo sunki diena, prisiminė vyras, tyliai audamasis batus, ir jo atminty praskriejo, rodos, begalinės dienos įvykiai. Šaltas rudens rytas, žvarbaus vėjo gūsiai ir tamsa pasitiko jį išėjusį iš duona ir pienu kvepiančių namų, vėliau – gatvių purvas, kur ne kur varstomos langinės, pirmosios karietos, tingiai ju­dančios grindiniu, sostapilio palėpės su jaunųjų studentų bursomis, vidiniai kiemeliai, pilni vištų kudakavimo ir kiaulių kriuksėjimo, ir štai, jo Alma mater, šviečianti darganoje kaip balčiausia gulbė, klaidūs universiteto kiemeliai ir koridoriai, Filosofijos ir Filologijos fakultetai su besirenkančiais į paskaitas studentais, glėbiuose laikančiais Hėgelį ir Dantę (o gal Kantą ir Šekspyrą?), pirmieji ryto spinduliai, observatorijos bokštas, žibantis auksu, nutrintos koridorių freskos, siauros arkados, kuriose girdisi žingsnių aidas, lietaus apipurkštos marmuro plokštės, pažaliavusios skulptūros, skaityklų, auditorijų durys, o už jų... taip, už jų – senieji bibliotekų rankraščiai (su nuos­tabiuoju Vezalijaus De humani corporis fabrica, kurį vyras mokėjo beveik mintinai), pelėsiais trenkiančios knygų spintos, stalai su žibalinėmis lem­pomis, kuriamos krosnys, monotoniškas lektoriaus balsas, sugrubusios stu­dentų rankos, lyginančios suglamžytas eilutes, tiesinančios neklusnius plau­kus... Kaip tai vyrui buvo pažįstama! Tačiau ir šįryt, žengdamas įprastu keliu, jis jautė tokį pat džiaugsmą ir nekantrumą, kokį jausdavo būdamas pirmo kurso studentu.

Vyras įėjo į pirmąjį kiemelį ir, kirsdamas keletą kitų, patraukė link savo fakulteto durų. Tuomet mintys nuskriejo į tolimą praeitį – stebint stoviniuo­jančius studentus, prieš akis sušmėžavo ir jo jaunystės dienos. Vyras prisi­minė studentų perpildytas bursas, į ledą sušalusį vandenį prausimosi dube­ny, mokymąsi iki paryčių, užsidegus rūkstančią balaną (žvakėms ar žibalui pinigų tuomet neturėjo), nučiupinėtus knygų ir atlasų puslapius, spalvotąsias litografijas, ant stalo išmėtytas kaukoles ir kitus kaulus, kurių kiekvieną išgaubimą, gumburą ir skylę pažinojo ir, viena ranka valgydamas duonos kampą, kita laikydamas žmogaus kaulą, galėjo pasakyti, kurioje angoje ar vagoje glūdi kraujagyslė ar nervas, kur tvirtinasi raumens sausgyslė ar są­nario raištis. Prisiminė ir vakarones, vykusias pas studentus, naktinius pasi­vaikščiojimus miesto soduose, meilės laiškus, rašytus trubadūriška dvasia, kuriuos užantspauduotus ir nepatikrintus greitai užtikdavo budri vyresniojo akis. Studentai stengėsi linksmintis tyliai, nes ne kartą buvo kartota, žodžiu ir raštu, kad kelti triukšmą draudžiama, „ypač naktį, kuo piktinasi kai­myninių bažnyčių dvasininkai ir garbingų šeimų tėvai“. Po vakarinių pa­maldų, kuriose studentai giedodavo psalmes, himnus ir antifonas, visi tuoj pat turėjo eiti į miegamuosius, „o ne šliaužioti po miestiečių namus ir vesti iš doros kelio jų dukteris“. Vyrui prieš akis iškilo ir nepamirštamos jų orkestriuko repeticijos užmiesčio vilose, slapti muzikos vakarai fakultetų sa­lėse per atostogas: vyras mokėjęs groti daugeliu instrumentų, bet moks­ladraugiai jam patikėdavo gana atsakingas klavikordo partijas, – nors muzi­kos instrumentais ir buvo draudžiama groti, nes „pasaulietinė muzika daran­ti žalą studentų auklėjimui ir skatinanti aistras bei kitokį nepadorumą“. Prisiminė karčiąją ir vynus, kuriais studentai vaišindavosi po sėkmingai iš­laikytų egzaminų (o gaudavo jie šio džiaugsmo nektaro iš savo tėvų dvari­ninkų, pirkdavo iš vietinių užeigų, pasitaikydavo net kontrabandinių egzemp­liorių, plukdytų upe per sieną), pasiekdami kone dosis letalis būklę, nors ne kartą jiems buvo kalta į galvą, kad „degtinė arba visai neturi būti geriama, arba labai retai ir nedaug, iš būtinybės, kaip vaistas, ir tik vyresniajam lei­dus“. O žaidimai, vykę slapčia, po paskaitų! Ne kartą kuratorių minėta, kad „jokiu būdu neleidžiama žaisti kauliukais arba šachmatais“, nes tai „gadina jaunas sielas ir atitraukia nuo rimtesnio darbo“, bet žaidimai buvo kone pagrindinė studentų vakarojimų dalis. Vyras taip pat šypsodamas prisiminė, kad tiems, kurie tokių nurodymų neklausydavo ir pagauti neigė nusikaltę, pravardžiuodavosi, keikdavosi, tujindavosi, dažnai minėdavo velnio vardą, atsikalbinėdavo, prieštaraudavo, murmėdavo, bambėdavo, buvo taikytos atgailos bausmės (kurias ne kartą teko pajusti savo kailiu) – sumažinamas maisto davinys, skiriama bučiuoti vyresniojo kojas arba bažnyčios grindinį, kitus, labiau prasižengusius, mesdavo iš universiteto. Ir vyras šį rytą dar kartą su užuojauta ir džiugesiu pažvelgė į užsimiegojusius studentus, skuban­čius į paskaitas ar stoviniuojančius prie auditorijų durų.

Tačiau štai, už kampo išdygo jo fakulteto durys – sunkios, ąžuolinės, už jų – ilgi koridoriai, dvokiantys prozektoriumai, rūgštimis ir šarmais trenkiančios laboratorijos, sandėliai, užversti kaulais, iškastais iš prieš šimtus metų vykusių mūšių laukų, auditorijos, nukrautos mikroskopais, rūsiai, pilni alko­holyje užkonservuotų organų ir audinių, paveiktų įvairios patologijos – uždegi­mo, sklerozės, atrofijos, kraujosrūvų, suminkštėjimų, apmirimų... Visai šalia, antrame aukšte, įsikūrusi ir kukli jo katedra, pavadinta Patologijos. Nors ka­tedra mažutė, tačiau viena svarbiausių fakultete, darbas čia virte virė, kiek­vieną rytą daktaras sulaukdavo vis naujos iš ligoninių atvežamos operacinės arba autopsinės medžiagos, katedroje taip pat vykdavo gyvūnų vivisekcijos. Daktaras kasryt su studentais dirbdavo nelengvą darbą: išanalizavę ligonio nusiskundimus, anamnezę, katamnezę, status praesens (kurie iš ligoninių jį pasiekdavo įrašyti storuose foliantuose), ištyrę sergančio organo vaizdą pa­viršiuje ir pjūviuose, nudažę ir ant stiklo užfiksavę mažus audinio gabaliukus, nagrinėjo patologiją mikroskopu, o tuomet dėstytojas studentus mokė nu­statyti svarbiausias išvadas – ligonio diagnozę ir prognozę. Tačiau jaunajai studentų kartai vis labiau rūpėjo gydymo klausimas, nors daktaras ne kartą jiems kartojo, kad čia esti daugiausia keblumų. Tie studentai, kurie ligonio gydymui siūlydavo kraujo nuleidimą ar dėles, visada buvo teisūs, kiti gi tikin­davo, kad vimdomasis akmuo, chloro vanduo ir vidurius laisvinamieji bus ge­riausias pasirinkimas (ir čia daktaras pritariamai linksėdavo galva), treti tvir­tindavo, kad, priešingai, nuo senovės laikų taikomi mineraliniai vandenys, ramybė ir dieta atneš ligoniui daugiau naudos nei žalos (tuomet daktaras pagirdavo ir šiuos pasiūlymus). Nutilus studentų diskusijoms, patologijos dėstytojas reikšmingai atsikosėdavo ir pabaigdavo: „Primum – non nocere, ger­biamieji, antra – dolorem sedare opus divinum est (tad niekada nepamirškite su savimi pasiimti laudanumo), o svarbiausia – suteikite ligoniui vilties.“

Buvo sunki diena, prisiminė vyras, vilkdamasis chalatą, vandens šniokšti­mo kambary jis jau negirdėjo, tik pelėdos ūbavimas, atsklidęs iš miško, skrodė nakties tylą. Paleidęs studentus (šįkart jie nagrinėjo kaltūno – plica polonica atvejį), daktaras apžiūrėjo kolegos iš užsienio atsiųstus naujuosius preparatus, skirtus smegenų audiniui dažyti ir veršiuko kraujo terpes, kurios buvo sustin­gusios ir paruoštos sėjimui. Tuomet iš lagamino išsitraukė mėgintuvėlį, padėjo jį ant stalo ir susimąstė. Iš pirmo žvilgsnio, galvojo, laikau tik paprastą van­denėlį, bet... kas galėtų pamanyti, kiek daug atsakymų jame slypi! Tai – stik­lo gabaliukas su vos keliais lašais skysčio, tačiau skystis nepaprastas, tai – liquor cerebrospinalis! Galbūt šioje terpėje (juk niekas iki galo nežino, niekas netyrė – nors netyrė, bet ir nedrįso abejoti) slypi siela, spiritus animalis, iš smegenų keliaujanti į kūno narius, sukelianti raumenų susitraukimą, liaukų veiklą, suteikianti proto galių? Daktaro nugara perbėgo šiurpas.

Ir tuomet jis prisiminė užmiesčio lūšnynus, kuriuos lankė kelias savaites, gatvių purvą, vėjų perpučiamas trobas, moliu plūktas grindis, sutrešusius stalus ir suolus. Jis susiraukė, vėl išvydęs pamėlusias skalbėjas, girtus vyrus, iš naktinio darbo grįžtančias grizetes, liesus vaikus ir kūdikius. Kūdikius – klykiančius, rėkiančius, guguojančius, suvystytus purvinais vystyklais ir ste­binčius jį savo didelėmis akimis. Užmiesčio lūšnynuose prasidėjęs mirtinos ligos protrūkis palietė mažiausius ir silpniausius. Iš pradžių kūdikiai ir maži vaikai tapdavo liūdni, blogai žįsdavo krūtį, nevalgydavo, vėliau imdavo karš­čiuoti, jų kvėpavimas padažnėdavo, mušdavo silpnas, siūlinis pulsas, o kitą vakarą daktaras jau išvysdavo paralyžiuotą žvilgsnį, ranka pajausdavo sukietėjusį sprandą, vaiko kūnelį išmušdavo purpurinėmis dėmėmis, stipriai karščiuojančius ir silpniausius ištikdavo traukuliai ir koma. Po pusdienio kū­dikis jau būdavo miręs. Liga vargingųjų būstuose plito žaibiškai, daktarui talkinusios gailestingosios seserys dejavo, kad iš dvidešimties sirgusių mirė jau devyniolika vaikų. Liga daktarui buvo žinoma, apie ją buvo mokęsis fakul­tete, vėliau pavieniai atvejai pasitaikydavo jo praktikoje, daktaras dalyvavo ir pomirtiniuose šių ligoniukų skrodimuose, atliekamuose universiteto prozek­toriume ar ligoninėje. Liga vienų gydytojų buvo vadinta smegenų vandene – hydrocephalia, kitų – apoplexia hydrocephalica, treti ligą senu įpročiu vadino frenitu, tačiau jis ir kiti kolegos negalėjo nepastebėti, kad nors šių ligonių smegenų skilveliai ir buvo gausiai prisipildę skysčio, tačiau smegenų dan­galai taip pat rodė patologiją – buvo apsupti žalsvų pūlių, jų kraujagyslės buvo užsikimšusios, pilnakraujės. Pastaraisiais metais pasirodydavo vis dau­giau straipsnių, kuriuose teigiama, kad smegenų vandenę sukelia ne kas ki­tas, o dangalų uždegimas – meningitis. Idėja buvusi tokia nauja ir neįprasta, kad daugelis tik numojo ranka. Kunigai iš sakyklų šaukė, kad liga esanti Dievo bausmė, nekaltų kūdikių krauju plaunanti mūsų nuodėmes, miestie­čiai kalbėjo, kad kalčiausios čia veikiausiai raganystės ir nužiūrėjimai. Vieni daktarai spėliojo, kad vandenę galėjo sukelti užterštas oras, netinkamos gyvenimo sąlygos, higienos nesilaikymas, prasta mityba, kiti manė, kad ligą sukelia kokia nors patologinė dalelė, krauju ir pneuma atnešta iki smegenų dangalų. Nors daktaro katedroje ieškant sukėlėjo buvo į įvairias terpes sėti smegenų dangalų skysčiai, mikroskopuoti smegenų audiniai, tačiau atsaky­mas dar nebuvo surastas, ir net mokslas čia skendo tamsybėse.

Štai ir dabar, galvojo daktaras, pildamasis tarno atneštos arbatos į fajanso puodelį, galbūt esu kvailas (tikriausiai taip ir yra), gal tai, ką darau, – beproty­bė (daugelis taip ir pasakytų), maža vilties, labai maža, kad po šių bandymų kas nors paaiškės. Tačiau mano pasiūlyme yra logikos, ne logikos, o kone aki­vaizdžios tiesos! Mirusio ligonio skysčiuose patologinės dalelės jau veikiausiai mirusios, išnykusios, suirusios, o gyvojo organizme sukėlėjas tikriausiai yra gyvas ir jį bus galima rasti, ištirti. Atsitiko taip, kad daktarą praeitą vakarą iškvietė į užmiestį – susirgo nauja šeima, vienas mažylis jau buvo miręs, kiti smarkiai karščiavo. Ir daktaras pasiryžo. Pasiguldė drebantį vaiką ant stalo, nuolat ramindamas pavertė ant šono, surietė kaip kačiuką ir, ilgai čiupinėjęs jo apatinės stuburo dalies iškyšulius (vaikas visą laiką gailiai verkė), įbedė ilgą ir storą adatą į stuburo kanalą. Rodos, viską darė taip tiksliai, tačiau reikėjo dar kelių bandymų, mažojo krūpčiojimų ir ašarų, kol pagaliau ištryško pirmieji likvoro lašai – juos tarsi auksą daktaras surinko į mėgintuvėlį. Laimei, tą va­karą vaikas pasijuto kiek geriau, galvos skausmu nebesiskundė, ir tėvai, laiky­dami daktarą kone pusdieviu, paprašė tą pačią procedūrą atlikti likusiems vaikams, tačiau daktaras nusprendė neskubėti.

Vyras pirštuose pasukinėjo stiklą su drumstu skysčiu, įžiebė ugnį, pakaiti­no instrumentą ir išsėjo mėgintuvėlio turinį terpėse, likusius lašus paskleidė ant stikliukų ir, užlašinęs naujųjų dažų, paliko džiūti. Rytas buvo varginantis, pratybos su studentais ilgos, o dabar dar šios abejonės ir viltys! Kaip ir dabar, kai sėjo terpes, rankoms drebant iš nerimo, nuovargio ir kažkokios būsimo džiaugsmo nuojautos, taip ir kitomis svarbiomis, net didingomis akimirkomis savo gyvenime – per disertacijos gynimą, priesaikos davimą žmo­nai bažnyčioje, dukros gimimą – vyras jautė širdies dūžius, tvinksinčius gerk­lėje, padažnėjusį kvėpavimą, virpančius nervus, aptirpusias rankas, prakaitą, žliaugiantį veidu, ir gėdingai žemišką norą tuštintis. Mūsų kūno laboratorija, mūsų didingoji humani corporis fabrica gali pačiu gyvūniškiausiu būdu iš­duoti tauriausius sielos išgyvenimus!

Daktaras ir toliau būtų su užsidegimu darbavęsis, tačiau staiga durys plačiai atsivėrė ir į auditoriją įplaukė filosofijos profesoriaus žmona, didingai siūbuodama pūstais sijonais. Daktaras krūptelėjo, išvydęs tarsi iš po žemių išdygusią būtybę, paskendusią nėriniuose ir saldžiausiuose aromatuose. Profesorienė buvo jauna ir žavi moteris, jo velionės žmonos vyresnė sesuo, sese­riai mirus (per gimdymą, nukraujavo) jautusi pareigą rūpintis našliu ir jo vienturte dukra. Profesorienė mėgdavo užeiti į Patologijos katedrą, kalbėtis su svainiu ir virti jam arbatą, kartais ji tiesiog įžūliai klausydavosi paskaitų, dėstomų medicinos studentams, trukdydama daktarui darbuotis. Visa laimė, kai tik baigdavo skaityti paskaitas, ją kaskart pavyduliaudamas išsivesdavo vyras. Tačiau moteris dažnai lankydavosi ir daktaro namuose, žaisdavo su mažyle, kartu su tarnaite jai siūdavo drabužėlius, puošdama šilko kaspinais ir nėriniais, ištrauktais iš savo kraičio skrynios; vaikų moteris dar neturėjo. Profesorienė buvo ne tik žavi, bet ir gana protinga (tas daktarui labai patiko, nors niekada nebuvo garsiai išsakęs šio pastebėjimo), su seseria jos, būdavo, įlenda į jo ar profesoriaus biblioteką, skaito įvairiausius veikalus ir traktatus, o vėliau ir profesoriui, ir daktarui neduoda ramybės, vargindamos keisčiau­siais klausimais ir įveldamos į begalines diskusijas.

Nors diena buvo tik įpusėjusi, daktaras jautėsi pavargęs. Įėjusi profe­sorienė palenkė galvą, apsuptą garbanų, įrėmintą vualio, ir nusišypsojo: „Gerbiamasis! Jūs, atrodo, esate įveiktas šios dienos sunkumų. Kaip galėčiau nors trumpam padaryti jus laimingą?“ Daktaras liūdnai šyptelėjo. „O kaip turi jaustis laimingas žmogus? Kitaip tariant, pasakykite man, meldžiamoji, kas yra laimė?“ – paklausė, norėdamas moterį pamaloninti, kilniai auko­damas savo laiką bei dėmesio likučius. Tada profesorienė, gudriai primerkusi akį, pradėjo pasakoti, kad štai, anot Aristotelio, laimingu žmogumi galime pavadinti tą, kuris, darbuodamasis pagal dorybės dėsnius ir būdamas pa­kankamai aprūpintas visokiomis gėrybėmis, nugyvena ne kurį nors trumpą laiko tarpą, o visą savo gyvenimą. „Kitaip sakant, – tęsė moteris, nusimesdama apsiaustą ir eidama prie krosnies kaisti vandens arbatai, – laimė – tai aukščiausias gėris, koks tik įmanomas šiame gyvenime.“ – „Tačiau, – prabilo daktaras, – šiuo atveju laimingu žmogumi galėtume pavadinti nebent senolį, užgyvenusį turto, susilaukusį palikuonių, užsitarnavusį pagarbą ir nugy­venusį ilgą gyvenimą, ergo, laimingu žmogumi negalėtume pavadinti nei kūdikio, nei jaunuolio, nes jų gyvenimas dar nenugyventas, jis gali būti toks pat laimingas, kaip ir pilnas nesėkmių. Tačiau žinome, kad jaunuolis patiria daugiau gyvenimo džiaugsmų nei senolis, o kur dar kasdieniai kūdikio krykš­tavimai – maži vaikai sugeba būti laimingi dėl menkiausių dalykų!“ Daktaras išmanė filosofiją taip pat gerai, kaip ir mediciną, joks rimtesnis studentų disputas anksčiau nepraeidavo be jo iškalbingumo, o čia... tik moteris. Bet gražios moters lūpose ir kvailiausia išmintis gali būti saldi kaip dievų nekta­ras, pagalvojo daktaras ir prisėdo prie profesorienės, kuri, paruošusi arbatos, išvyniojusi raikė pyragą su veršiena. „Štai Tomas Akvinietis rašo, kad laimė gali būti trejopa: išorinė, kūno ir sielos, – tęsė daktaras, nejučia įveltas į diskusiją, – tikra laimė yra susijusi ne su jusliškumu, o su siela, tai yra, dabartiniais terminais kalbant, protingąja žmogaus dalimi.“ Profesorienė nutraukė daktarą primindama, kad, pasak Akviniečio, laimė – tai tiesioginis aukščiausiojo gėrio, tai yra Dievo, kontempliavimas, bet juk mirtingųjų pasaulyje aukščiausia palaima žmogui neprieinama, nes ji temdoma mūsų kūno materialumo, jusliškumo. „Todėl išeina, kad tobula laimė įmanoma tik amžinybėje ir ji yra Dievo rankose, ergo, – tęsė profesorienė, pergalingai žiūrė­dama į daktarą, – norint patirti tikrą laimę, reikia laukti mirties ir amžinojo gyvenimo!“ Moteris prajuko, pridengdama burną pirštinėta ranka. Daktaras sukruto. „Kad ir kaip būtų, – tarė jis gana rimtai, – užmirškime pagaliau grai­kus ir viduramžių teologus, mūsų pačių išmintis sako, kad svarbiausiu žmo­gaus gyvenimo tikslu reikia laikyti ne laimę, o pareigą. Mes privalome mokytis ne to, kaip tapti laimingiems, gerbiamoji, o to, kaip tapti vertiems laimės!“ – „Jūsų žodžiai pakartoja Kanto, to nuobodaus moralisto, mintis, – pildama ar­batos į puodelius, gyvai kalbėjo moteris, – tačiau siūlyčiau jums kitą požiūrį. Manykime, kad laimė yra čia ir dabar. Laimė jūsų tyko ir kiekvieną kasdienybės, ir kiekvieną didingų įvykių akimirką. Veikiausiai tikrą laimę žmogus jaučia tik tada, kai priklauso sau, o ne kitiems, ne buvusioms ar būsimoms kartoms, ne istorijai.“ – „Aš nepriklausau sau, tą puikiai žinote, – atkirto daktaras, sudorojęs pyrago gabalą ir nekantraudamas grįžti prie darbų, – vieno žmo­gaus laimė neatskiriama nuo kitų žmonių laimės. Asmeniniai laimės šaltiniai riboti, ponia, jie greitai išsenka, o rūpestis kitais žmonėmis gali tapti asme­ninės laimės šaltiniu.“ Tuomet į auditoriją su trenksmu įėjo filosofijos profeso­rius. Šaltai nusilenkęs ir prakaituotu delnu paspaudęs daktarui ranką, jis priminė žmonai, kad šįvakar jų laukia priėmimas pas kunigaikštį. Profeso­rienė dar kartą meiliai pažvelgė į svainį ir pažadėjusi, kad rytoj užsuks ap­lankyti mažylės, išskubėjo iš auditorijos.

Po pietų daktaras, į savo aptriušusį lagaminėlį susikrovęs būtiniausią amuniciją – medinį stetoskopą, perkusinį plaktuką, skalpelį, tvarsliavą, taip pat įsimetęs stiklainiuką su dėlėmis, atsargiai susidėjęs kelių rūšių tinktūrų, trauktinių, užpiltinių ir suplaktinių buteliukus, pasiėmęs spirito, chloro van­dens, vimdomųjų ir laisvinamųjų vaistų, valerijono šaknies, tabako lapų ir taurių rinkinį, – išskubėjo į priemiesčio lūšnyną. Rado gailestingąsias seseris jau besidarbuojančias, jos daktarą nuvedė prie naujų ligonių. Vyras atsiraito­jo rankoves ir, rodos, laikas vėl sustojo... Daktaras dirbo atsargiai, kruopščiai, ir lyg per miglą matė save susikūprinusį, tokį menką ir juokingą, glostantį švelnias kūdikių galvas, liečiantį vos apsipūkavusius momenėlius, tikrinantį sprando judesius. Vaikų garbanos buvo sulipusios nuo prakaito, degė balti kūneliai, švelni oda margavo išberta dėmėmis. Didelės akys, ašarotos, vienų plačiais vyzdžiais, kitų pakritusiais vokais, stebėjo daktarą iš sujauktų guolių ir lopšių. Vyras matė save, kraustantį lagaminėlį, įnirtingai trinantį karš­čiuojančius vaikus, girdantį vaistus, statantį taures, dedantį dėles... Ir vyras, sukandęs dantis, iš skausmo plyštančia širdimi (trobose buvo verkiama tyliai, nenorint trukdyti daktaro darbo), jausdamas gailestį ir pyktį, žinojo, kad jo veikla bevaisė, nes buvo kažkas didingesnis, stipresnis už jį, ir tas kažkas šaipėsi iš daktaro pastangų, juokėsi iš vaistų buteliukų, iš paplyšusio lagami­nėlio, iš prakaito, varvančio jam per kaktą...

Buvo sunki diena, pagalvojo vyras, išeidamas iš paskutinės trobos, jo dar­bas – nedėkingas, bevaisis darbas! – jau padarytas. Vakaras buvo šaltas ir skaidrus, švietė žvaigždynai. Vyras stovėjo tuščioje užmiesčio gatvėje, žiūrėjo aukštyn užvertęs galvą, ir, vėstant kūnui, rodos, pati siela nuskaidrėjo. Kodėl mintys traukia prie žemės, galvojo vyras, kodėl užsikraunu tiek naštos, kad daugiau nebepajėgiu? Jaučiuosi atsakingas už kitus, kaltas prieš visus... Bet trokštu dabar, šioje nežemiškoje šviesoje... kad mano mintys, idėjos ir visas gyvenimas būtų paprasti ir aiškūs, kone peršviečiami, lengvi tarsi tuščia ger­tuvė! Štai, vakaras, – toliau galvojo vyras, eidamas gatve, vedančia į miesto širdį, – šviečia žvaigždžių begalybė, negaliu ilgiau į jas žiūrėti, bijau užsi­miršti, paskęsti. Dangaus šviesuliai viršum mūsų nepasiekiami, tolimi, o aplink, tarsi apie žemės kirminus – miesto purvynai, viešnamių šviesos, užeigų ark­lidės, vištos, kudakuojančios vidiniuose kiemeliuose, gatvių valkatos, vagys, girti studentai, gašlūs pirkliai. Argi galima, ar galima žiūrėti į šį dangų, nors akimirką nesustingus iš siaubo, iš laimės? Tačiau ką tie žvaigždynai, ar kada nors susimąsčiau, – priblokštas naujos minties, sustingo vyras, eidamas pro miesto vartus, – ar kada nujaučiau, kiek stebuklų slypi, pavyzdžiui, žmogaus kūne? Tame pačiame, kurį tiek metų studijavau ir gydžiau, tame vargingame kūne, kurį tik Kūrėjas pavers į dieviškąjį kūną?.. Kiek daug neištirtų, neįmintų paslapčių jame sukurta. Koks nuostabus, koks poetiškas tuomet buvo Kūrėjas, – toliau stebėjosi vyras, – greta kitų sudėtingų ir nuostabių da­lykų sutvėręs, pavyzdžiui, ašarų ežerą – lacus lacrimalis, galvos smegenų struktūrą, panašią į jūros arkliuką – hippocampus, nišelę vyrų priešinėje liau­koje, vadinamą gimdele – utriculus prostaticus, galvos smegenų liauką, epiphysis, kurioje įkurdino sielą, taip pat ir nuostabųjį smegenų kraujagyslių tinklą, rete mirabile, gyvybės dvasią verčiantį sielos dvasia, kuri vėliau smegenų skil­veliais keliauja ir budina visus organizmo narius! Nejau Kūrėjas visa tai sutvėrė norėdamas tik pelenais paversti, ligomis, badu užleisti, ašaromis už­tvenkti? Ir daktarui pasidarė ramu. Eidamas pastebėjo, kad gatvėse jį pradėjo pirštais badyti praeiviai – tikriausiai ir vėl užsimiršęs gestikuliavo, kalbėjosi su savimi. Namo parėjo pėsčiomis, nesamdęs karietos.

Vyras nė nepajuto, kaip vėl išėjo iš miesto, tik už kelių posūkių, perėjęs kelias ganyklas ir pamiškes, išvydo ne lūšnynus, o savo užmiesčio namą. Daktarui buvo virš keturiasdešimt, jis dėstė universitete, vertėsi privačia gydytojo praktika, tačiau, buvęs neturtingų bajorų jauniausias sūnus, nuo mažumės pratintas pasitenkinti kukliu, išgalėjo įsigyti tik nedidelį užmiesčio namuką. Namukas – kadaise veikęs vandens malūnas. Pastatas dviejų aukš­tų, tvirtai suręstas, sienas raizgė vijokliai, maži langiukai nedrąsiai žvelgė iš kuklių, tamsių kambarių, stogas dengtas čerpėmis, kurios per daugelį metų apsamanojo. Link malūno nuo miesto vartų vedė per ganyklas vingiuojantis, upes ir upeliūkščius kertantis siauras kelias, kuriame pravažiuoti vos tilpo viena karieta. Prie namo atvykėlį pasitikdavo vienoje pusėje tyvuliuojanti užtvanka, krantuose apaugusi gluosniais, kitoje – malūnas, vis dar sukdamas vandens ratus, supamas iš užtvankos ištekėjusių upių. Namuko kiemas buvo tarsi saloje tarp užtvankos ir upių santakos, drėgnoje, susmegusioje žemėje mėtėsi girnos, sraigtai ir vandens ratai, kieme stovėjo fligelis su tarnų kam­bariais, rūsiu ir virtuve. Vandens šniokštimas lauke buvo kurtinamas, tačiau po kelių minučių ausis apsiprasdavo ir monotoniškas, nesibaigiantis vandens kritimas ilgainiui tapdavo tyla, zvimbiančia viduje.

Daktaras parėjo namo. Kukliai apstatytuose kambarėliuose buvo jauku ir šilta, krosnis pakurta, židiny spragsėjo malkos. Žvakės šviesa virpėjo ant stalo, apkrauto knygomis, atlasais, preparatais. Vyras nusivilko apsiaustą, atlaisvi­no kaklaryšį ir priėjo prie lopšio, stovėjusio tamsiausioje kambario kertėje. Lopšy miegojo kūdikis – nupraustas, suvystytas, pamaitintas, užsūpuotas. Tam­sūs vaiko plaukiukai raitėsi ant baltos it porcelianas kaktos, ilgos blakstienos metė šešėlius, lūpos buvo vos pražiotos, pro jas matėsi drėgnas liežuvėlis, vaiko krūtinė ritmingai kilnojosi. Tėvas pridėjo ranką prie kūdikio kaktos – šilta, švelni, pačiupinėjo riešą – pulsas buvo stiprus, ritmiškas. Vyras sudrebėjo: net baugu, kokiame mažame, dar neišsivysčiusiame, neužaugusiame kūne, nepabudusiame prote glūdi jo gyvenimo prasmė, jo džiaugsmas! Tėvas ir šį vakarą, sergėdamas dukros miegą, prisiminė jos motiną, mirusią po gimdymo. Ji buvo jauna, žavi, gyvybinga nuskurdusių dvarininkų duktė, kurią jis vedė prieš keletą metų ir parsivedė į neseniai įsigytą malūną, ji pripildė jo namus ir gyvenimą šviesos, muzikos, poezijos, kvapų, skonių ir to nuostabaus jauku­mo, kokį gali suteikti tik mylima moteris. Kaskart, kai tik prisimindavo žmoną, vyro veidą nušviesdavo šypsena, bet sielą tuoj pat sugniauždavo skaus­mas. Kada užaugs ši mergytė? Kada taps stipri, graži, protinga? Kiek dar naktų jis drebės dėl jos gyvybės ir sveikatos, čiuops pulsą, klausysis alsavimo, kas rytą žiūrės į akis, pilnas nuostabos ir džiugesio, klausysis kalbos, kol kas panašios į balandžio burkavimą, stebės kojas rankas jai ropojant ir kaskart ra­mins save nuspręsdamas, kad jo dukra – sveikiausias ir nuostabiausias vaikas pasaulyje... Tėvo širdy budo pasididžiavimas prisiminus, kaip jo kūdikis čiupinėja mėgintuvėlius, kolbas, kramsnoja atlasus, plėšo knygas, tyrinėja kaukoles, gulinčias ant tėvo stalo, mažais pirščiukais sugriebęs besimėtantį apatinį žandikaulį, žaidžia juo tarsi barškučiu. Tačiau kada ateis tas laikas, vis svajodavo tėvas, atsirėmęs į lopšį, kai skaitysime knygas, mokysiu ją skam­binti klavikordu, kai išeisime į laukus, miškus ir pažinsime augalus ir gyvūnus, kai vakarais, susėdę prie šio židinio, gersime arbatą ir kalbėsimės apie laimę, Aristotelį, Akvinietį ir Kantą, žaisime šachmatais, ir ji, tokia protin­ga, tokia guvi, ims vieną kartą ir nugalės mane!

Tarnas įnešė arbatinį, garai pasklido po kambarį, vyras įsipylė arbatos, su­smego krėsle ir užsimerkė. Akyse ėmė plaukti, mirgėti vaizdai, artėti ir tolti garsai, siūbavo gatvės grindinys, girdėjosi karietos durelių varstymas, studen­tų klegesys ir vargonų muzika, sklindanti pro atviras bažnyčios duris, liejosi universiteto kolonos, plaukė freskos, baliustrados, iš rankų slydo mėgintuvė­liai, dužo tepinėliai, staiga iš kažkur pasipylė daugybė studentų suglamžytais drabužiais, kažko klausiančių, bet negaunančių atsakymo, įėjusi profesorienė apopleksijos perkreiptu veidu, rodydama išpuvusius dantis, klausia: „O kas yra laimė?“, tada – dešimtys, šimtai kūdikių ir vaikų lūšnynuose, šliaužiančių, ropojančių, bėgančių jo link, vieni pamėlusiais veidais, išsiplėtusiais vyzdžiais, kiti jau užsimerkę, atkraginę galvas, treti drebulio krečiami, jie supa jį ir šaukia: „Tai tu mus užkrėtei! Tai tu!“ Vėliau – begalinė žvaigždžių šviesa ir šaltas, atšiaurus pasaulis, neįžengiami miškai, įmirkusios pievos, takelis link malūno, kurtinamas vandens šniokštimas, gal čia, gal čia bus išsigelbėjimas, jis atidaro savo namų duris, užbėga viršun, o prie lopšio sėdinti žindyvė jam sako: „Jūsų dukra šiandien karščiuoja.“

O kas toliau? Tikriausiai daktaras atsibus, išpiltas šalto prakaito, kalen­damas dantimis, jo rankos, laikančios atvėsusį puodelį, sudrebės, išlaistys arbatą ant kelnių. Vyras pašoks ir tuoj pat pajus nutirpusį, sustingusį kūną. Vos išsilaikęs ant kojų, apsidairys – žvakė bus jau sudegusi, židinys prigesęs, lange švies aušra, dažydama brėkštantį dangų. Lopšys bus tuščias, ir dak­taras suriks nesavo balsu, drebindamas namą sužeisto žvėries riaumojimu. Atbėgs išsigandusi žindyvė. Kūdikis? Ak, vaikas paryčiais buvęs neramus, daktaras kietai miegojo, mergytė buvo paimta maitinti, o dabar visa... visa deganti. Ir tada tėvas vėl pajus visų sirgusių kūdikių karštį, regės jų kūne­lius, užuos prikvėpuotų kambarių smarvę, girdės tyliai raudančias motinas. Tačiau šis skausmas, kuris jį pervers, bus daug stipresnis nei kelių dešimčių kūdikių mirtys, stipresnis nei žmonos netektis, ir daktaras išbėgs į laukus šaukdamas, keikdamas Dievą ir save. O gal taip ir liks sėdėti kambary, savo krėsle, sustingęs, praradęs kalbos dovaną? Ne, veikiausiai tėvas palinks prie mažosios, susikaupęs, tramdydamas raudą, ir dar kartą bandys kovoti su tuo, kuriam jau daug kartų yra pralaimėjęs.

O gal... O gal vis dėlto daktaras atsibus, išpiltas šalto prakaito, ka­lendamas dantimis, jo rankos, laikančios atvėsusį puodelį, sudrebės, arbata išsilaistys ant kelnių. Vyras tikriausiai pašoks ir tuoj pat pajus nutirpusį, sustingusį kūną. Vos išsilaikęs ant kojų, tėvas apsidairys – žvakė bus sude­gusi, židinys prigesęs, lange švies aušra, dažydama brėkštantį dangų. Lopšys bus tuščias, ir daktaras tikrai suriks nesavu balsu, drebindamas namo sie­nas. Atbėgs išsigandusi žindyvė. Kūdikis? Ak, vaikas paryčiais buvo paimtas maitinti, mergytė pavalgiusi, atsibudusi ir dabar žaidžianti su tarnais virtu­vėje. Ar sveika? O taip, sveika kaip ridikas, linksma ir graži kaip saulutė. Daktaras nurims, pasveikins auštančią dieną ir kiek pagalvojęs nuspręs, kad šią naktį bus radęs atsakymą į savo klausimus. Liepęs iš naujo sutvarkyti malūno kambarius, išpurtyti kilimus, išvalyti, iššluostyti kiekvieną kertelę, išskalbti, išvirinti kiekvieną jo, mažylės ir tarnų drabužį, daktaras kieme sukurs didelį laužą, kuriame sudegs jo instrumentai, knygos, atlasai, mėgin­tuvėliai, tepinėliai ir kaukolės, liepsnose supleškės aptriušęs lagaminėlis su trauktinėmis ir suplaktinėmis, dėlėmis ir tabako lapais, o dar vėliau vyras nuvažiuos į fakultetą ir pradės panašius užkrato naikinimo darbus. Vyras lieps gailestingosioms seserims, slaugančioms ligonius lūšnynuose, dažnai plauti rankas spiritu ir keisti prijuostes, o sergančius vaikus atskirti nuo sveikųjų. Daktaras vėliau studentams pradės skaityti paskaitas apie užkrato plitimo stabdymą, ir klausimų sulauks daugiau, nei turės paruošęs atsakymų. Nors neaptiks patologinių dalelių nei veršiuko kraujo terpėse, nei tepinėliuose, daktaras rašys naujus straipsnius į užsienio žurnalus (ir dėl to daugelis kolegų išties pradės jį laikyti kvaištelėjusiu), o smegenų vandenės protrūkis po kelių savaičių pasibaigs taip greitai, kaip ir buvo prasidėjęs.