Likimai

Nikolajus Zabolockis (1903–1958) – rusų poetas, kurio gyvenimas buvo laužomas baisių išorinių jėgų. Poetui gyvam esant išleistos keturios poezijos knygos (1929, 1937, 1948 ir 1957 metais). Jei pirmajame rinkinyje „Stulpeliai“ vyravo bravūriško novatoriškumo, nutrūktgalviškumo ar net poetinio vaipymosi maniera, tai vėlesnėse knygose jo herojus suvyriškėjo, surimtėjo, subrendo, įgavo tragiškų bruožų. Tai yra suprantama: pirmieji brandūs jo kūriniai buvo parašyti lengvabūdiškojo nepo metais, o šiek tiek vėlesni – „pačios demokratiškiausios pasaulyje“ Stalino konstitucijos sąlygomis, o dar vėlesni – jau po stalinistiniuose lageriuose įgytos patirties, kur poetas-vergas turėjo kabintis į gyvenimą kriminalinių išsigimėlių apsuptyje, kur poetas-zekas privalėjo egzistuoti po nuosprendžio: „be teisės rašyti“. Paradoksas, kai pačius talentingiausius eilėraščius meilės tema poetai sukuria paskutiniame gyvenimo tarpsnyje. Vyro meilės moteriai tema svarbiausia, lemtingiausia ir paskutiniame N. Zabolockio gyvenimo ir kūrybos etape: „Ir iš kur tu radaisi, / iš kur pasirodei tu man, / tada, kai kybojau, jau siūbavau kilpoje aš.“

       VERTĖJAS


 

Tai atsitiko Leningrade 1938 metų kovo 19 dieną. Rašytojų sąjungos Leningrado skyriaus sekretorius Mirošničenka1 skubiam reikalui iškvietė mane į sąjungą. Jo kabinete sėdėjo du civiliškai apsirengę nepažįstami žmonės.

– Šie draugai nori su jumis pasikalbėti, – pasakė Mirošničenka. Vienas iš nepažįstamųjų parodė NKVD2 darbuotojo pažymėjimą.

– Pasišnekėti su jumis mes turime pas jus namuose, – pasakė jis.

Laukusia mašina nuvažiavome pas mane namo, prie Gribojedovo3 kanalo. Žmona, kamuojama anginos, gulėjo mano kambaryje. Aš jai paaiškinau, koks reikalas. NKVD darbuotojas pateikė man arešto orderį.

– Štai ligi ko nusigyvenome, – pasakiau apkabindamas žmoną ir rodydamas orderį.

Prasidėjo krata. Atsirinko du lagaminus rankraščių ir knygų. Aš atsisveikinau su šeima. Jaunėlei dukteriai tuo metu buvo vienuolika mėnesių. Kai ją bučiavau, ji pirmąkart pravapeno: „Tėti!“ Mes išėjome ir nužingsniavome koridoriumi prie įėjimo į laiptinę. Čia žmona siaubingai rėkdama mus pasivijo. Tarpduryje išsiskyrėme.

Atvežė į Kardomojo kalinimo namus (DPZ), sujungtus su vadinamuoju Didžiuoju namu4 Litejno prospekte. Iškratė, atėmė lagaminą, šaliką, petnešas, apykaklaitę, nurėžė nuo kostiumo metalines sagas, uždarė į mažytę kamerą. Po kurio laiko liepė palikti daiktus kažkokioje kitoje kameroje ir nuvedė koridoriais į tardymą.

Prasidėjo tardymas, kuris be pertraukos tęsėsi apie keturias paras. Iškart po pirmųjų frazių pasipylė keiksmai, rėkimas, grasinimai. Kai atsisakiau prisipažinti padaręs kokius nors nusikaltimus, mane išvedė iš bendro tardytojų kambario, ir nuo tada tardymas vyko tardytojo Lupandino (Nikolajaus Nikolajevičiaus) ir jo pavaduotojo Merkurjevo kabinete. Pastarasis buvo mobilizuotas pagelbėti NKVD darbuotojams, kurie tuo laiku nespėdavo dorotis su bylomis dėl didelio suimtųjų skaičiaus.

Tardytojai primygtinai reikalavo, kad prisipažinčiau nusikaltęs sovietų valdžiai. Kadangi tokių nusikaltimų nebuvau padaręs, tai, suprantama, neturėjau ko ir prisipažinti.

– Ar tu žinai, ką sakė Gorkis apie tokius priešus, kurie nepasiduoda? – klausdavo tardytojas. – Juos sunaikina5!

– Manęs tai neliečia, – atsakydavau aš. Apeliacija į Gorkį pasikartodavo kiekvieną kartą, kai į kabinetą įeidavo koks nors pašalinis tardytojas ir sužinodavo, kad yra kvočiamas rašytojas.

Aš protestavau prieš neteisėtą suėmimą, šiurkštų elgesį, rėkimą ir keiksmažodžius remdamasis teisėmis, kurias aš, kaip ir kiekvienas pilietis, turiu pagal sovietinę konstituciją6.

– Konstitucijos galiojimas baigiasi ties mūsų slenksčiu, – tyčiodamasis atsakydavo tardytojas.

Pirmomis dienomis manęs nemušė, stengdamiesi palaužti morališkai ir išsekinti fiziškai. Nedavė maisto. Neleido miegoti. Tardytojai keitėsi, o aš nejudėdamas sėdėjau ant kėdės priešais tardytojų stalą – para po paros. Už sienos, gretimame kabinete, kartkarčiais pasigirsdavo klaikūs kažkieno klyksmai. Mano kojos ėmė tinti, ir trečią parą teko perplėšti batus, kadangi daugiau nebegalėjau iškęsti skausmo pėdose. Sąmonė ėmė drumstis, ir įtempdavau visas jėgas, kad atsakyčiau protingai ir kaip nors neapkalbėčiau tų žmonių, apie kuriuos manęs klausdavo. Tiesą sakant, tardymas kartais nutrūkdavo, ir mes sėdėdavome tylėdami. Tardytojas kažką rašydavo, aš stengdavausi snausti, bet jis iškart žadindavo.

Per tardymą paaiškėjo, kad NKVD stengiasi sukurpti bylą apie kažkokią kontrrevoliucinę rašytojų organizaciją. Organizacijos galva ketinta padaryti N. Tichonovą7. Kaip nariai turėjo figūruoti rašytojai leningradiečiai, tuo laiku jau suimti: Benediktas Livšicas8, Jelena Tager9, Georgijus Kuklinas10, rodos, Borisas Kornilovas11, dar kažkas ir, pagaliau, aš. Itin kamantinėjo apie Fediną12 ir Maršaką13. Ne kartą kalbėta apie N. Oleinikovą14, T. Tabidzę15, D. Charmsą16 ir A. Vvedenskį17, – poetus, su kuriais aš buvau susijęs sena pažintimi ir bendrais literatūriniais interesais. Ypač mane kaltino už poemą „Žemdirbystės triumfas“18, kurią Tichonovas buvo išspausdinęs žurnale „Zvezda“19 1933 metais. Buvo cituojami mane „demaskuojantys“ Livšico ir Tager „parodymai“, tačiau man pačiam jų perskaityti neduodavo. Aš reikalavau akistatų su Livšicu ir Tager, bet jų nesurengė.

Ketvirtą parą, dėl nervinio persitempimo, alkio ir nemigos, ėmiau palengva praradinėti blaivų protą. Pamenu, jau pats rėkiau ant tardytojų ir grasinau jiems. Atsirado haliucinacijos požymių: ant sienos ir parketinių kabineto grindų mačiau nenustygstamą kažkokių figūrų judėjimą. Menu, kaip kartą sėdėjau prieš ištisą tardytojų sindikatą. Aš jau nė kiek jų nebijojau ir niekinau juos. Prieš manas akis buvo verčiama kažkokia didžiulė mano įsivaizduojama knyga ir kiekviename jos puslapyje mačiau vis kitus vaizdinius. Į nieką nebekreipdamas dėmesio aiškinau tardytojams tų vaizdinių turinį. Man dabar sunku apibūdinti anuometinę savo būseną, bet, pamenu, jutau vidinį palengvėjimą ir savo triumfą prieš tuos žmones, kuriems nepavyks iš manęs padaryti niekingo žmogaus. Matyt, manyje dar ruseno sąmonė, jeigu įsiminiau tą aplinkybę ir prisimenu ją iki šiol.

Nežinau, kiek laiko tai tęsėsi. Pagaliau mane išstūmė į kitą kambarį. Apsvaigintas smūgio iš už nugaros parkritau, bandžiau keltis, bet kirto antras smūgis į veidą. Praradau sąmonę. Atsipeikėjau springdamas nuo vandens, kurį kažkas pylė ant manęs. Paskui pakėlė už rankų ir, man pasirodė, ėmė plėšti nuo manęs drabužius. Vėl netekau sąmonės. Vos tik atsitokėjau, kažkokie nematyti bernai ėmė vilkti mane akmeniniais kalėjimo koridoriais, mušdami ir tyčiodamiesi iš mano bejėgiškumo. Jie įtempė į kamerą su geležinėmis grotuotomis durimis, kurios grindys buvo žemiau koridoriaus grindų, ir užrakino joje. Kai tik atsigavau (nežinau, kaip greitai tai atsitiko), pirmoji mintis buvo: gintis! Gintis, neleisti tiems žmonėms savęs užmušti, arba bent jau neatiduoti savo gyvybės tuščiai! Kameroje buvo sunki geležinė lova. Nutempiau ją prie grotuotų durų ir jos nugarėle parėmiau durų rankeną. Kad rankena nenušoktų nuo nugarėlės, pririšau ją prie lovos rankšluosčiu, kuriuo buvau apsivyturiavęs vietoje šaliko. Tai darydamas ir buvau užkluptas savo kankintojų. Jie puolė prie durų, kad atvyniotų rankšluostį, bet aš griebiau kampe stovėjusią plaušinę šluotą ir, naudodamasis ja kaip ietimi, gyniausi kiek galėjau, ir netrukus nuvijau nuo durų visus kalėjimo prižiūrėtojus. Kad mane įveiktų, jiems teko iki durų atitempti gaisrinės žarną ir paleisti ją į darbą. Didelio slėgio vandens srovė smogė man ir apdegino kūną. Ta srove nuginė mane į kampą ir po ilgų pastangų visu tuntu įsiveržė į kamerą. Čia žiauriai sumušė, suspardė kojomis, ir gydytojai paskui stebėjosi, kad išliko nesužaloti vidaus organai – tokie žymūs buvo kankinimų pėdsakai.

Atsipeikėjau nuo nepakeliamo dešinės rankos skausmo. Su užlaužtomis už nugaros rankomis gulėjau pririštas prie lovos skersinių. Vienas jų įsirėžė į ranką, todėl siaubingai kentėjau. Man vaidenosi, kad vanduo užlieja kamerą, kad kyla vis aukščiau ir aukščiau, kad po akimirkos apsems galvą… Aš šaukiau iš desperacijos ir reikalavau, kad kažkoks gubernatorius įsakytų mane išlaisvinti. Taip tęsėsi be galo ilgai. Toliau viskas mano sąmonėje iškrinka. Menu, kad atsitokėjau ant medinių gultų. Viskas aplinkui buvo šlapia, drabužiai kiaurai permirkę, netoliese mėtėsi švarkas, taip pat šlapias ir sunkus kaip akmuo. Lyg per sapną prisimenu, kaip paskui kažkokie žmonės vilko mane už pažastų per kiemą… Kai sąmonė vėl grįžo, jau buvau pamišėlių ligoninėje.

Teismo psichiatrijos instituto ligoninė-kalėjimas buvo įsikūrusi ne per toliausiai nuo Kardomojo kalinimo namų. Čia mane laikė, jeigu neklystu, apie dvi savaites, iš pradžių šėlstančiųjų, vėliau – ramiųjų pamišėlių skyriuje.

Mano būklė buvo sunki: buvau sukrėstas ir tapęs nepakaltinamas, kankinimų, bado ir nemigos nukamuotas fiziškai. Bet sąmonės likučiai dar ruseno manyje arba kartkartėm sugrįždavo. Taip, aš gerai įsiminiau, kaip, nurenginėdama ir imdama iš manęs drabužius, jaudinosi medicinos seselė: tirtėjo jos rankos ir virpčiojo lūpos. Neatsimenu ir nežinau, kaip buvau gydomas iš pradžių. Atsimenu tik, kad gėriau pilnus stiklelius kažkokio drumsto skysčio, nuo kurio galva darėsi medinė ir bejausmė. Pradžioje, per desperacijos priepuolius skubėjau gydytojams išpasakoti visa, kas buvo su manimi atsitikę, bet gydytojai vien tvirtino: „Jūs turite nusiraminti, kad įrodytumėte savo nekaltumą teisme.“ Ligoninė tuo metu buvo mano prieglauda, o gydytojai, jeigu ir nelabai gydė, tai bent nekankino. Iš jų prisimenu gydytoją Gontarevą ir moterį gydytoją Kelčevskają (jos vardas Nina, tėvavardžio nebeprisimenu).

Iš ligonių prisimenu pamišėlį, kuris, vaizduodamasis esąs garsiakalbis, dažnai atsistodavo mano galvūgalyje ir šaižiai kaip trimitas skanduodavo Stalino šlovinimus. Kitas lakstė keturiomis, lodamas šuns balsu. Tai buvo patys neramiausi žmonės. Kitiems beprotystė užslinkdavo tik retkarčiais. Paprastai jie tylėdavo, sarkastiškai šypsodamiesi ir gestikuliuodami, arba nekrutėdami gulėdavo savo lovose.

Po kelių dienų ėmiau gaivelėtis ir su siaubu supratau, kad manęs laukia greitas grįžimas į kankinimų namus. Taip ir atsitiko per vieną medicininę apžiūrą, kai į gydytojo klausimą, iš kur ant mano kūno atsirado pajuodusios kraujosruvos, aš atsakiau: „Pargriuvau ir susimušiau.“ Pastebėjau, kaip susižvalgė gydytojai: jiems pasidarė aišku, kad sąmonė man grįžo, ir aš jau nebenoriu kaltinti tardytojų, kad nepabloginčiau savosios padėties. Betgi buvau dar labai silpnas, psichiškai nestabilus, sunkiai alsavau dėl skausmų įkvėpdamas, ir tos aplinkybės keletui dienų nutolino mano išrašymą.

Grąžintas į kalėjimą laukiau, kad ims vėl tardyti, ir ruošiausi viskam, kad tik neapšmeižčiau nei savęs, nei kitų. Vis dėlto tardyti manęs nenuvedė, bet įstūmė į vieną iš didelių bendrųjų kamerų, sausakimšai prigrūstą kalinių. Tai buvo didelis, dvylikai ar penkiolikai žmonių skirtas kambarys, grotuotomis durimis, išeinančiomis į kalėjimo koridorių. Jame buvo septyniasdešimt–aštuoniasdešimt žmonių, o kartais jų skaičius išaugdavo ir iki šimto. Šuto kamuoliai ir specifinis kalėjimo dvokas virto iš jo į koridorių, ir aš prisimenu, kaip tai apstulbino. Durys už manęs su vargu užsidarė, ir atsidūriau minioje žmonių, kurie stovėjo susigrūdę vienas prie kito arba sėdėjo tai šen, tai ten būreliais. Sužinoję, kad naujokas – rašytojas, kaimynai pranešė, jog kameroje yra ir daugiau rašytojų, ir netrukus privedė prie manęs P. Medvedevą20 ir D. Vygodskį21, suimtus anksčiau nei aš. Pamatę tokią apgailėtiną mano būklę, draugai įtaisė mane kažkuriame iš kampų. Taip prasidėjo mano gyvenimas kalėjime tiesiogine tų žodžių prasme.

Dauguma laisvų žmonių skiriasi nuo nelaisvų tam tikrais jiems būdingais požymiais. Jie yra gana pasitikintys savimi, pasižymi didesniu ar mažesniu savigarbos jausmu, ramiai ir protingai reaguoja į išorės dirgiklius… Mano įkalinimo metais eilinis žmogus, be jokios realios priežasties praradęs laisvę, žeminamas, skriaudžiamas, išgąsdintas ir išmuštas iš vėžių tos fantasmagoriškos tikrovės, į kurią netikėtai pakliuvo, – dažniausiai prarasdavo savybes, jam būdingas laisvėje. Jis, lyg kiškis, įkliuvęs į raizgus, bejėgiškai blaškosi juose, laužiasi pro atviras duris, įrodinėja savo nekaltumą, dreba iš baimės prieš niekingus išsigimėlius, praradusius bet kokį žmoniškumą, visus įtarinėja, nebepasitiki net pačiais artimiausiais žmonėmis ir išryškina savyje pačius niekingiausius bruožus, iki tol slėptus nuo pašalinės akies. Po keleto apdorojimo kalėjime dienų vergo bruožai aiškiai išryškėdavo jo esybėje, ir melas, jame apreikštas, imdavo leisti šaknis sutrikusioje, tirtančioje sieloje.

DPZ, kur išankstinio kvotimo metu buvo laikomi kaliniai, dvasinis žmonių puvimo procesas tik prasidėdavo. Čia buvo galima stebėti visų rūšių desperacijas, visas apraiškas beaistrės nevilties, konvulsiškai isteriškos linksmybės ir ciniškų spjūvių į viską pasaulyje, įskaitant ir nuosavą gyvybę. Keista buvo matyti tuos suaugusius žmones, tai raudančius, tai alpstančius, tai drebančius iš baimės, užuitus ir apgailėtinus. Man pasakojo, kad rašytojas Adrianas Piotrovskis22, sėdėjęs kameroje kiek iki manęs, iš sielvarto prarado bet kokį žmogišką pavidalą, blaškydavosi po kamerą, draskė krūtinę kažkokia vinimi ir išdarinėdavo naktimis niekingiausius dalykus visos kameros akivaizdoje. Bet rekordą šiuo požiūriu, atrodo, pasiekė Valentinas Steničius23, sėdėjęs gretimoje kameroje. Estetas, snobas ir gurmanas įprastiniame gyvenime, jis, pasak kalinių, greitai surado bendrą kalbą su tardytojais ir už pakelį papirosų pasirašydavo bet kokius parodymus. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad, be šitokių žmonių, buvo ir kitų, neįtikėtinomis pastangomis išsaugojusių savo žmogiškąjį orumą. Dažniausiai šie padorūs žmonės iki suėmimo buvo mažyčiais bereikšmiais mūsų visuomenės sraigteliais, o šio pasaulio didieji kalėjime neretai virsdavo apgailėtinais žmogaus pavidalais. Kalėjimas parodydavo tikrąjį žmonių veidą, tiktai ne tuo požiūriu, kurio norėjo Zakovskis24 ir jo viršininkai.

Tas visas žmogaus smukimo procesas vyko kameros akivaizdoje. Žmogus čia negalėjo pabūti su savimi nė minutei, ir netgi gamtos reikalus turėdavo atlikti čia pat esančioje išvietėje, prie visų. Tas, kuris užsinorėdavo verkti, – verkė prie visų, ir natūralus gėdos jausmas dešimteriopai sustiprindavo jo kančias. Tas, kuris norėjo nusižudyti, – tą darė naktį, po antklode, sukandęs dantis, stiklo šuke mėgindamas persirėžti rankos venas, bet kieno nors bemiegis žvilgsnis tuoj pastebėdavo savižudį, ir draugai atimdavo įnagį. Toks gyvenimas žmonių akyse buvo papildoma kankynė, bet tuo pat metu daugeliui padėdavo atlaikyti jų nepakeliamas kančias.

Kamera, į kurią pakliuvau, buvo panaši į amžinai zurzantį skruzdėlyną, kur žmonės kiaurą dieną mindžikavo vienas šalia kito, kvėpavo svetimu šutu, judėjo, peržengdami gulinčius kūnus, ginčijosi ir taikėsi, verkė ir juokavo. Kriminaliniai čia buvo pramaišiui su politiniais, bet 1937–1938 metais politinių buvo dešimt kartų daugiau nei kriminalinių, ir todėl kalėjime kriminaliniai buvo baikštūs ir nepasitikintys savimi. Jie buvo mūsų viešpačiai lageriuose, o kalėjime tik vos pastebimi. Kamerai vadovavo išsirinktas seniūnas pavarde Hetmanas. Nuo jo priklausė mūsų gyvenimo režimas. Jis, pagal kiekvieno kalėjimo stažą, skirstė vietas – kur kam miegoti ir sėdėti, skirstė aprūpinimą ir prižiūrėjo tvarką. Reikėjo didžiulės darnos ir disciplinos, kad būtų įmanoma visiems kartu įsitaisyti nakčiai. Vietos tebuvo tiek, kad žmonės galėjo gulėti tik ant šono, prisiglaudę vienas prie kito, ir tai ne visi iš karto, o dviem pamainom. Įsitaisymas nakčiai vykdavo pagal seniūno komandas, ir tai buvo nepaprastas vaizdas suderintų, tiksliai apskaičiuotų judesių ir persislinkimų, ištobulintų daugelio kalinių „kartų“, priverstų gyventi vienoje supresuotoje masėje ir po truputį perduodančių savo įgūdžius naujokams.

Dienomis kamera gyveno apsnūdusį ir nuobodų gyvenimą. Kiekvienas paprasčiausias buitinis reikalėlis: prisisiūti sagą, sutaisyti perplėštą drabužį, nueiti į išvietę, – čia tapdavo didele problema. Pavyzdžiui, kad pakliūtum į išvietę, reikėdavo atstovėti eilėje ne mažiau kaip pusvalandį. Dienos tvarką pagyvindavo tik pusryčiai, pietūs ir vakarienė. DPZ maitino pakenčiamai, kaliniai nebadavo. Kita pramoga buvo kratos. Kratos buvo rengiamos reguliariai ir pažeminimas buvo būdinga jų savybė. Tikslą jos pasiekdavo tik iš dalies, kadangi bet kuris kalinys žinojo dešimtis būdų, kaip išsaugoti savo adatėlę, pieštuko galiuką ar patį didžiausią turtą – lenktinį ar skutimosi peiliuką. Dienos metu į tardymą kalinių beveik niekada nekviesdavo.

Tardymas prasidėdavo naktį, kai visa daugiaaukštė kankykla Litejno prospekte nušvisdavo šimtais šviesų, ir šimtai valstybės saugumo seržantų, leitenantų ir kapitonų su savo parankiniais pradėdavo eilinę „darbo dieną“. Didžiulis akmeninis kiemas, į kurį išeidavo atviri kabinetų langai, prisipildydavo vaitojimų ir kraupaus mušamų žmonių klyksmo. Visa kamera krūptelėdavo, tarytum staiga ją būtų pervėrusi elektros srovė, ir nebylus siaubas vėl pasirodydavo kalinių akyse. Dažnai, kad užgožtų tą klyksmą, kieme pastatydavo sunkiuosius sunkvežimius su įjungtais varikliais. Bet tas jų burzgimas sužadindavo mūsų vaizduotėje kažką visiškai nenusakoma ir nervinis sudirgimas pasiekdavo aukščiausią ribą.

Kartkartėm apklausai imdavo tai vieną, tai kitą kalinį. Iššaukimo procesas būdavo toks.

– Ivanovas! – surikdavo kalėjimo prižiūrėtojas, priėjęs prie grotuotų durų.

– Vasilijus Petrovičius! – turėdavo atsakyti kalinys, pasakydamas savo vardą ir tėvavardį.

– Pas tardytoją!

Kalinį išvesdavo iš kameros, apieškodavo ir vesdavo koridoriais į NKVD pastatą. Visuose koridoriuose buvo įrengtos medinės, aklinai užsidarančios kabinos, kažkas panašaus į spintas ar telefonų būdeles. Kad nesusitiktų su kitais suimtaisiais, kurie pasirodydavo koridoriaus gale, kalinį paprastai įstumdavo į vieną iš tų kabinų, kur jis turėdavo pralaukti, kol priešais einantįjį nuves toliau.

Po kiek laiko į kameras grįždavo tardytieji. Dažnai juos įstumdavo visiškoje prostracijoje ir jie griūdavo į mūsų rankas; kitus tiesiog įvilkdavo, ir mes ilgai slaugydavome tuos nelaiminguosius, dėdami šaltus kompresus ir pagirdydami vandeniu. Beje, neretai būdavo ir taip, kad kalėjimo prižiūrėtojas ateidavo tik kalinio daiktų, o pats tardyti išvestas kalinys į kamerą jau nebesugrįždavo.

Patyčias ir mušimą tada patirdavo kiekvienas, kuris per tardymus mėgino elgtis ne taip, kaip reikėjo tardytojui, t. y., paprastai sakant, kiekvienas, kuris nenorėjo būti šmeižiku.

D. Vygodskį, garbingiausią žmogų, talentingą rašytoją, senuką, tardytojas tąsė už barzdos ir spjaudė į veidą. Šešiasdešimtmetį matematikos profesorių, mano kameros kaimyną, nesveikomis kepenimis (jo pavardės negaliu prisiminti), sadistas tardytojas parklupdydavo keturpėsčią ir ištisas valandas laikydavo tokioje padėtyje, kad paūmintų ligą ir sukeltų nežmoniškus skausmus. Kartą, pakeliui į tardymą, mane per klaidą įstūmė ne į tą kabinetą, ir aš mačiau, kaip graži jauna moteris juoda suknia trenkė tardytojui per veidą, tas griebė ją už plaukų, parbloškė ant grindų ir ėmė spardyti. Mane tuoj pat ištempė iš kambario, bet girdėjau už nugaros jos siaubingą klyksmą.

Kaip kaliniai aiškino tą pasibaisėtiną iškrypėliškumą per tardymus, tuos nežmoniškus kamavimus ir žiaurius kankinimus? Dauguma buvo įsitikinę, kad juos iš tikrųjų laiko dideliais nusikaltėliais. Pasakojo apie vieną nelaimėlį, kuris per kiekvieną mušimą pasiutiškai rėkdavo: „Tegyvuoja Stalinas!“ Du žaliūkai lupo jį guminėmis lazdomis, suvyniotomis į laikraštį, o jis, raitydamasis iš skausmo, šlovino Staliną, geisdamas tuo įrodyti savo tikratikybę. Paslapties įminimas šmėžavo daugelio blaiviai mąstančių žmonių galvose, o kai kurie, akivaizdu, buvo netoli nuo teisingo atsakymo, bet visi jie, užpjudyti ir terorizuojami, neturėjo drąsos pasidalyti mintimis vienas su kitu, kadangi ne be pagrindo manė, jog kameroje šmaižioja šnipai ir slaptieji skundikai, savanoriai ir priverstiniai. Mano galvoje brendo keistas įsitikinimas, kad esame rankose fašistų, kurie mūsų valdžios panosėje rado būdą, kaip naikinti sovietinius žmones, veikdami pačiame mūsų baudžiamosios sistemos centre. Šią savo spėlionę pasakiau vienam senam partiniui, sėdėjusiam kartu su manimi, ir su siaubu akyse jis prisipažino, kad ir pats galvojąs lygiai taip pat, bet nedrįstąs niekam apie tai užsiminti. Ir išties, kuo kitu mes galėjome paaiškinti visą tą siaubą, kuris dėjosi su mumis, – mes, sovietiniai žmonės, išauklėti ištikimybės socializmo reikalui dvasia? Tik dabar, praėjus aštuoniolikai metų, gyvenimas pagaliau parodė man, kur buvome teisūs ir kur klydome…

Po grįžimo iš ligoninės mane paliko ramybėje ir ilgą laiką pas tardytoją nešaukė. Kai tardymai atsinaujino, o jų buvo dar keletas, – niekas daugiau nebemušė, buvo apsiribojama įprastiniais grasinimais ir keiksmais. Aš laikiausi savo, tardymas trypčiojo vietoje. Pagaliau rugpjūčio mėnesį buvau iššauktas „su daiktais“ ir pervestas į Krestus25.

Prisimenu tą karštą dieną, kai, vilkėdamas drapo paltu, su ryšulėliu baltinių po pažastimi, buvau įvestas į mažytę Krestų kamerą, numatytą dviem kaliniams. Dešimt plikų žmonių figūrų, aptekusių prakaitu ir išsekusių nuo karščio, tupėjo kaip indų dievukai prie sienų palei visą kameros perimetrą. Pasisveikinęs aš plikai nusirengiau ir atsisėdau tarp jų, iš eilės vienuoliktas. Netrukus po manimi ant akmeninių grindų atsirado didelė drėgna dėmė. Taip prasidėjo mano gyvenimas Krestuose.

Kameroje stovėjo vienas geležinis gultas ir jame miegojo senas Šiaurės laivyno kapitonas, visuotinai pripažintas kameros seniūnu. Jis nevaldė kojų, atmuštų per tardymą Archangelske. Senas jūrų vilkas, įpratęs žvelgti mirčiai į akis, dabar buvo bejėgis kaip kūdikis.

Krestuose manęs į tardymą nebevedžiojo: tyrimas, akivaizdu, buvo užbaigtas. Iškart ir smarkiai suprastėjo maitinimas, ir jeigu mes nebūtume turėję teisės prisidurti už savus pinigus pirktų produktų, būtume sėdėję pusbadžiu.

Spalio pradžioje man buvo paskelbta pasirašytinai, kad Ypatingojo pasitarimo26 (t. y. be teismo) esu pasmerktas penkerius metus kalėti lagery „už trockistinę kontrrevoliucinę veiklą“. Spalio 5-ąją pranešiau apie tai žmonai, ir man buvo leista pasimatyti su ja: greitai turėjo būti etapas.

Pasimatymas įvyko mėnesio gale. Žmona laikėsi protingai, nors ją su mažais vaikais jau trėmė iš miesto ir mano dalia buvo jai žinoma. Gavau iš jos maišelį su būtiniausiais daiktais ir mes išsiskyrėme, nežinodami, ar dar kada bepasimatysime…

Etapas pajudėjo lapkričio 8 d., kitą dieną po mano šeimos išvažiavimo iš Leningrado. Vežė mus šildomuose prekiniuose vagonuose, su stipria apsauga, ir po dviejų dienų atsidūrėme Sverdlovsko persiunčiamajame kalėjime27, kur išsėdėjome apie mėnesį. Gruodžio 5-ąją, sovietų Konstitucijos dieną, prasidėjo mūsų didysis Sibiro etapas – ištisa odisėja fantastiškų išgyvenimų, apie kuriuos reikia papasakoti smulkiau.

Mus vežė taip ypatingai saugodami, tarytum būtume buvę ne paprasti žmonės, užuiti, iškankinti ir nelaimingi, bet kažkokie antgamtiški piktadariai, pajėgūs bet kurią minutę susprogdinti visą visatą, jei tik būtų mums leista žengti laisvesnį žingsnį. Traukinys, sudarytas iš begalinės prekinių vagonų-kalėjimų virtinės, – nepaprastas reginys. Ant vagonų stogų buvo įtaisyti prožektoriai, užliejantys šviesa apylinkes. Šen ir ten, ant stogų ir aikštelėse kyšojo kulkosvaidžiai, aplink visur sargyba; kai sustodavome, paleisdavo aviganius šunis, pasiruošusius suplėšyti bet kurį bėglį. Tomis retomis dienomis, kai vesdavo į pirtį ar varydavo į kokį nors etapų kalėjimą, mus sustatydavo eilėmis, parklupdydavo ant sniego, užlauždavo rankas už nugaros. Šitaip klūpodavome ir laukdavome, kol baigsis tikrinimo procedūra, o aplink styrojo dešimtys šautuvų vamzdžių ir už nugarų, įnirtingai siekdami mūsų kulnų, stūgaudavo aviganiai, plėšdamiesi iš prižiūrėtojų rankų. Eidavome vienas paskui kitą.

– Žingsnis į šoną – šaunu! – įprastinis perspėjimas.

Tiesą sakant, per visą dviejų mėnesių kelią iš vagonų mes išlipome tik Novosibirske, Irkutske ir Čitoje. Nėra ko ir sakyti, kad pašalinių žmonių prie mūsų neprileisdavo nė per varstą.

Daugiau nei šešiasdešimt dienų slinkome Sibiro magistrale, ištisas paras stoviniavome atsarginiuose keliuose. Prekiniame vagone, prisimenu, buvo keturiasdešimt žmonių. Įsigalėjo nuožmi žiema, speigai kasdien vis stiprėjo ir stiprėjo. Viduryje vagono kūrenosi nedidelė ketinė krosnelė, prie kurios sėdėjo budėtojas ir ją prižiūrėjo. Iš pradžių gyvenome per du aukštus – dalis žmonių įsitaisė apačioje, kiti – viršuje, ant aukštųjų gultų, įrengtų abiejuose vagono šonuose, šiek tiek žemiau nei žmogaus ūgis. Bet greitai nepakeliamas šaltis užginė visus apatinius gyventojus ant gultų, bet ir čia, susimetę į krūvą ir šildydami vieni kitus savo kūnais, mes žiauriai kentėjome nuo šalčių. Pamažu gyvenimas virto grynai fiziologiniu egzistavimu, be dvasinių interesų, kai visi žmogaus rūpesčiai baigiasi tuo, kad nemirtų iš bado ir troškulio, kad nesušaltų ir nebūtų nušautas, lyg maru apsikrėtęs šuva…

Žmogui dienai priklausė trys šimtai gramų duonos, virinto vandens dukart per dieną ir pietūs iš skystos buzos bei kaušo košės. Peralkusiems ir sustipusiems žmonėms to maisto, žinoma, neužteko. Bet ir šis menkas davinys buvo išduodamas nereguliariai ir, aišku, ne visados dėl mus aptarnaujančių privilegijuotų kriminalinių nusikaltėlių kaltės. Reikalas tas, kad visos tos suimtų žmonių armados, judėjusios tuo metu per Sibirą nesuskaičiuojamais ešelonais, aprūpinimas buvo sudėtingas ūkinis uždavinys. Daugelyje stočių dėl žiaurių šalčių ir viršininkų nerangumo buvo neįmanoma žmonių aprūpinti net vandeniu. Kartą maždaug tris paras negavome gerti ir 1939-uosius sutikome kažkur prie Baikalo, laižydami pajuodusius suodinus varvulius, atsiradusius ant vagono sienų iš mūsų pačių garo. Šios naujametinės puotos nepavyks užmiršti iki pat mirties.

Tame vagone pirmąkart susidūriau ir su nusikaltėlių pasauliu. Šie tapo mūsų, pasmerktų egzistuoti greta jų, dažnai ir jiems vadovaujant, prakeiksmu.

Kriminaliniai nusikaltėliai – vagys recidyvistai, plėšikai, banditai, žmogžudžiai, prievartautojai su visa svita vienminčių, be¼ndrų ir įvairių spalvų bei atspalvių parankinių – liaudis ypatinga, atstovaujanti visuomenės kategorijai, susiklosčiusiai per daugelį metų, suformavusiai ypatingas savo gyvenimo normas, ypatingą moralę ir netgi ypatingą estetiką. Tie žmonės gyveno pagal savus įstatymus, o jų įstatymai buvo tvirtesni nei bet kurios valstybės įstatymai. Jie turėjo savo vadeivas, kurių vienas žodis galėjo kainuoti gyvybę paprastam jų kastos nariui. Visus juos vienijo pažiūrų į gyvenimą bendrumas, ir tos jų pažiūros nesiskyrė nuo jų gyvenimiškosios praktikos. Jie, kalėjimų ir lagerių gyventojai, nuoširdžiai ir stipriai niekino mus – įvairiaplaukę, margą, išmuštą iš vėžių atsitiktinių jų parazitiško pasaulio lankytojų minią. Jų akimis žiūrint, buvome niekingi padarai, neverti pagarbos ir nusipelnę paties didžiausio išnaudojimo bei mirties. Ir tada, kai tai priklausė nuo jų, ramia sąžine naikino mus su tiesioginiu ar netiesioginiu lagerių viršininkijos palaiminimu.

Aš laikausi tos nuomonės, kad didžioji dalis kriminalinių – tikrai unikali liaudis. Tai išties kažkuo išsiskiriantys žmonės, kurių talentai dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo panaudojami nusikaltėliškai veiklai, priešiškai įprastiniams žmonių bendrabūvio kriterijams. Savosios moralės labui beveik visi jie buvo pasiryžę savotiškiems, kartais didvyriškiems poelgiams. Jie be baimės ėjo pasitikti mirties, nes draugelių panieka buvo šimtąkart baisiau už bet kokią mirtį. Tiesa, mano laikais stambiausi kriminalinio pasaulio vadeivos jau buvo sunaikinti. Apie juos sklido tik legendos, visi lagerių pasaulio nusikaltėliški gyventojai įžvelgė tose legendose savus idealus ir stengėsi gyventi pagal savo herojų priesakus. Stambiausių vadeivų jau nebuvo, bet jų ideologija liko gyva ir nepažeista.

Kažkaip savaime mūsų vagonas suskilo į dvi dalis: 58 straipsnis28 įsikūrė ant vienų gultų, kriminaliniai – ant kitų. Pasmerkti sambūviui, mes su užgniaužtu priešiškumu žiūrėjome vieni į kitus, ir tik protarpiais tas priešiškumas prasiverždavo į paviršių. Atsimenu, kaip kartą, be jokio preteksto iš mano pusės, užsimojo pliauska ant manęs vienas iš kriminalinių, turėjęs polinkį priepuoliams ir kažkokioms žaibiškoms isterijoms. Draugai jį sulaikė, ir aš likau nenukentėjęs. Bet nepaprasta psichinė įtampa neišnyko nė akimirkai ir darė įtaką mūsų vagono gyvenimui.

Retsykiais patikrinimui vagone pasirodydavo viršininkija. Tam, kad suskaičiuotų, mus sugindavo ant vienų gultų. Nuo šitų gultų pagal ypatingą komandą peršliauždavome lenta ant kitų gultų, o tuo metu vykdavo skaičiavimas. Kaip dabar matau šį vaizdą: pajuodę nuo suodžių, apžėlę barzdomis, mes, lyg beždžionės, ropojame keturpėsti ta lenta vienas paskui kitą apšviesti blausios šviesos, o mažaraštė sargyba laiko į mus nukreiptus šautuvus ir skaičiuoja, skaičiuoja, painiodamasi savo pinklioje aritmetikoje.

Mus užėdė gyviai, ir dvi pirtys, suruoštos Irkutske ir Čitoje, neišvadavo nuo šitos bėdos. Abi tos pirtys buvo tikras išbandymas. Kiekviena iš jų buvo panaši į pragaro karalystę, pripildytą pasiutusiai klykaujančios velnių ir velniūkščių minios. Apie prausimąsi nebuvo ko ir galvoti. Laimės kūdikiu galėdavo save laikyti tas, kuriam pavykdavo išsaugoti nuo kriminalinių šiltesnius drabužius. Jų praradimas reiškė beveik tikrą mirtį kelyje. Taip ir atsitiko kai kuriems nelaimingiesiems; jie žuvo ešelone, neprivažiavę lagerio. Mūsų vagone mirties atvejų nebuvo.

Du mėnesius su trupučiu slinko liūdnasis traukinys Sibiro magistrale. Vienas du mažyčiai apledėję langeliukai palubėje trumputėlę dieną nedrąsiai apšviesdavo prekinį vagoną. Likusiu metu lempoje degė žvakigalis, o kai neduodavo žvakės, visas vagonas skęsdavo neįžvelgiamoje tamsoje. Stipriai prisispaudę vieni prie kitų, gulėdavome toje pirmapradėje tamsoje klausydamiesi ratų bildesio ir atsidėdami nepaguodžiamoms godoms apie savo dalią. Rytais tik akies krašteliu matydavome lange beribes Sibiro erdves, begalinę sniegu užneštą taigą, kaimų ir miestų šešėlius, užgožtus vertikaliais dūmų stulpais, fantastiškas skardingas Baikalo krantų uolas… Mus vežė vis toliau ir toliau, į pasaulio kraštą…

Pirmosiomis vasario dienomis atvykome į Chabarovską. Ilgai čia stovėjome. Tada staiga patraukėme atgal, privažiavome Voločajevką ir naująja geležinkelio atšaka išsukome iš magistralės šiaurės link. Abiejose kelio pusėse sušmėžavo lagerių kolonijos su prižiūrėtojų bokštais ir gyvenvietės iš naujų, tarsi iš tešlos nulipdytų namukų, pastatytų pagal vieną pavyzdį. BAM’o29 karalystė sutiko mus, savo naujuosius tremtinius. Traukinys sustojo, sužvango skląsčiai, ir mes išsliuogėme iš savo prieglaudų į naująjį pasaulį, užlietą saulės, sukaustytą penkiasdešimties laipsnių speigo, apsuptą laibų, patį dangų siekiančių Tolimųjų Rytų beržų.

Taip atvykome į Komsomolską prie Amūro.

 

1Grigorijus Mirošničenka (1904–1985) – sovietinis prozininkas. Aprašomuoju metu buvo ne Rašytojų sąjungos Leningrado skyriaus sekretoriumi, o to skyriaus partinės organizacijos sekretoriumi.

2SSSR Vidaus reikalų liaudies komisariatas (1934–1946) – represinė bolševikų režimo struktūra, skirta susidorojimui su tikrais ir tariamais sovietų valdžios priešais. Komisariatui vadovavo budeliai G. Jagoda, N. Ježovas, L. Berija. NKVD pirmtakė buvo dar vieno nusikaltėlio F. Dzeržinskio suorganizuota Visos Rusijos ypatingoji komisija kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu (VČK, Čeka), vėliau – Jungtinė valstybės politinė valdyba (OGPU) ir jos „pareigų“ perėmėjas – SSSR Valstybės saugumo komitetas (KGB).

3Aleksandras Gribojedovas (1795–1829), kurio vardu pavadintas anas kanalas, – įžymus rusų dramaturgas, diplomatas, išgarsėjęs eiliuota, klasika tapusia pjese „Vargas dėl proto“, išlikusia populiaria iki šių dienų.

4Neoficialus pavadinimas administracinio pastato Litejno prospekte Nr. 4, pastatyto 1931–1932 metais S. Kirovo iniciatyva ir skirto OGPU – NKVD Leningrado valdybos „reikalams“. Šiam kompleksui priklausė ir senasis carmečio kalėjimo pastatas – Kardomojo kalinimo namai (DPZ).

5„Jei priešas nepasiduoda – jis sunaikinamas“ – tokia antrašte 1930 m. lapkričio 15 dieną „Pravdos“ laikraštyje pasirodė M. Gorkio straipsnis. Tą pačią dieną tas pats straipsnis publikuojamas ir kitame įtakingame sovietų dienraštyje „Izvestija“, tik vos kitu pavadinimu: „Jei priešas nepasiduoda – jis išnaikinamas“. Tokią stribišką išvadą „sielų inžinierius“ padaro iš dviejų savo straipsnio teiginių: jog vis dar vykstąs darbininkų ir valstiečių pilietinis karas su visokiausio raugo ir rango kenkėjais – buožėmis, senaisiais specialistais, elitine kultūrine inteligentija ir kad Sovietų Sąjunga nesiliauja kariavusi su viso pasaulio buržuazija. Kaip matome iš N. Zabolockio atsiminimų, šią M. Gorkio „sentenciją“ Stalino čekistai demagogiškai naudojo niekindami, kankindami ir naikindami niekuo dėtus „sielų inžinieriaus“ plunksnabrolius.

6Turima galvoje 1936 m. gruodžio 5 d. priimta „pati demokratiškiausia pasaulyje“ vadinamoji „Stalino konstitucija“. Jos pagrindinis autorius buvo Stalino bendras ir auka N. Bucharinas (1888–1939).

7Nikolajus Tichonovas (1896–1979) – sovietinis poetas funkcionierius. Niekada nebuvo suimtas.

8Benediktas Livšicas (1887–1938) – poetas, memuaristas, vertėjas. Suimtas 1937 m. spalį. Sušaudytas 1938 m. rugsėjį.

9Jelena Tager (1895–1964) – prozininkė, poetė, memuaristė. 1938 m. kovą suimta, 1948 m. paleista, 1951 m. vėl suimta, 1954 m. paleista.

10Georgijus Kuklinas (1903–1939?) – prozos kūrinių vaikams autorius. Suimtas 1938 m. vasarį. Mirė kalėjime.

11Borisas Kornilovas (1907–1938) – poetas. Suimtas 1937 m. rudenį. Sušaudytas.

12Konstantinas Fedinas (1892–1977) – sovietinis prozininkas funkcionierius.

13Samuilas Maršakas (1887–1964) – poetas, gausybės poemų, pjesių, eilėraščių vaikams autorius, vertėjas.

14Nikolajus Oleinikovas (1898–1937) – poetas, prozininkas, vaikų rašytojas. 1937 m. liepą suimtas, lapkritį sušaudytas.

15Ticianas Tabidzė (1895–1937) – vienas ryškiausių XX a. gruzinų poetų. 1937 m. suimtas ir sušaudytas.

16Daniilas Charmsas (tikroji pavardė Juvačiovas; 1905–1942) – drauge su N. Zabolockiu priklausė Oberiutų (Realaus meno susivienijimas, 1926–1927) neofuturistinei literatūrinei grupei. Rašė eilėraščius ir pašaipią prozą, kūrinius vaikams. Suimtas 1941 m. rugpjūtį, mirė iš bado Krestų ligoninės psichiatriniame skyriuje 1942 m. vasarį.

17Aleksandras Vvedenskis (1904–1941) – poetas, vaikų rašytojas. Artimas N. Zabolockio draugas. D. Charmsui ir A. Vvedenskiui skirtas N. Zabolockio eilėraštis „Atsisveikinimas su draugais“ (1952). A. Vvedenskis (beje, kaip ir D. Charmsas) pirmą kartą buvo suimtas 1931 m. gale, po pusmečio paleistas. Vėl suimtas 1941 m. rugsėjį, gruodį mirė etapo traukinyje.

18N. Zabolockis „natūrfilosofinę“ poemą „Žemdirbystės triumfas“ rašė 1929–1930 metais. Žurnale „Zvezda“ 1929 m. (Nr. 10) publikuotas poemos prologas ir septintas skyrius. 1933 m. 2/3 žurnalo numeriuose buvo atspausdinta visa poema, bet sovietinė cenzūra sulaikė tiražą, pareikalavo pervardyti ir perrašyti trečią poemos skyrių. Kai tai buvo padaryta (perrašytas skyrius gavo pavadinimą „Buožė, samdinių valdovas“), kiekviename egzemplioriuje vietoje išpjautų dviejų lapų buvo įklijuoti naujai atspausdintieji…

19Grožinės literatūros ir kritikos žurnalas „Zvezda“ buvo įkurtas Petrograde (Leningrade) 1923 m. gruodžio mėnesį, o imtas leisti nuo 1924 m. sausio. 1946 m. žurnalas stalinistinių bolševikų buvo žiauriai triuškintas, ypač už „blevyzgos ir literatūros padugnės“ M. Zoščenkos kūrinių ir A. Achmatovos „tuščios, beidėjiškos poezijos“ spausdinimą.

20Pavelas Medvedevas (1892–1938) – kritikas ir literatūrologas, profesorius. 1938 m. suimtas ir sušaudytas.

21Davidas Vygodskis (1893–1943) – vertėjas ir literatūrologas ispanistas. Suimtas 1938 m. vasarį. Mirė lageryje.

22Adrianas Piotrovskis (1898–1938) – dramaturgas, teatrologas, filologas, literatūrologas, vertėjas, profesorius. Suimtas 1937 metais.

23Valentinas Steničius (tikroji pavardė Smetaničius; 1897–1938) – lyrikas ir vertėjas. Pirmąsyk suimtas 1931 m. ir po dviejų mėnesių paleistas; antrąsyk – 1937 m. lapkritį. Sušaudytas 1938 m. rugsėjį.

24Leonidas Zakovskis (tikrasis vardas ir pavardė – Henrikas Štubis; 1891–1938) – vienas VČK–GPU–OGPU–NKVD – sovietinių bolševikų „saugumo organų“ vadeivų, I rango valstybės saugumo komisaras (1935), vienas iš stalininių represijų organizatorių ir vykdytojų. Latvis. Gimė Kuršo gubernijos Rudbaržių gyvenvietėje eigulio šeimoje. Baigė dvi miesto mokyklos Liepojoje klases. Dirbo pameistriu vario skardos dirbtuvėse, kaip junga ir kūrikas plaukiojo prekybiniu laivu trasa Liepoja–Niujorkas. 1913 ar 1914 metais įstojo į bolševikų partiją, buvo ne kartą suimtas už priešišką caro režimui veiklą. 1914 m. Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos Ypatingojo pasitarimo (taip!) metams nutremiamas į Oloneco guberniją. 1917 metų pradžioje apsistoja Petrograde, vengia mobilizacijos, aktyviai dalyvauja gatvių įvykiuose. Per Spalio perversmą su grupe jūreivių užgrobia miesto telefono stotį. Čekistas nuo pirmųjų Visos Rusijos ypatingosios komisijos kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu (VČK) – tos siaubo ir teroro organizacijos – suformavimo 1917 gruodyje dienų. Nuo 1918 m. kovo – VČK ypatingasis įgaliotinis Vakarų, Pietų ir Rytų frontuose (štai kur turėjo atsiskleisti skerdiko ir sadisto „talentas“!). Vadovavo ypatingosios paskirties būriams, malšinusiems sukilimus Astrachanėje, Saratove, Kazanėje ir kitose vietose. Vėliau – Kaspijos–Kaukazo fronto Ypatingojo skyriaus viršininkas, Maskvos ČK Ypatingojo skyriaus Slaptųjų informatorių (seksotų) sektoriaus viršininkas. 1920 m. – Odesos gubernijos ČK Ypatingojo skyriaus ir Slaptosios operatyvinės dalies viršininkas, 1921–1923 – Podolės gubernijos ČK pirmininkas, Podolės gubernijos Valstybės politinės valdybos (GPU, buvusi ČK) skyriaus viršininkas. Paskui iki 1925 m. – Odesos gubernijos GPU skyriaus viršininkas. Tuo pat metu buvo ir Ukrainos GPU įgaliotiniu Moldavijai. Buvo susijęs su ten vykdytu perbėgėlių apiplėšinėjimu ir žudymu, kontrabandos pasisavinimu. Už tai patraukiamas „partinėn atsakomybėn“, bet išsisuka ir yra paskiriamas į aukštesnes pareigas Sibire. Nuo 1926 m. vasario – Jungtinės valstybės politinės valdybos (OGPU) įgaliotasis atstovas Sibiro (nuo 1930 m. – Vakarų Sibiro) krašte ir Sibiro karinės apygardos Ypatingojo skyriaus viršininkas. Per Stalino kelionę po Sibirą 1928 metais rūpinosi jo saugumu. Vienas iš Sibiro kolchozinimo organizatorių ir vykdytojų. Nuo 1928 metų – OGPU „trojkos“, skirtos neteisminiam susidorojimui, Sibiro krašto pirmininkas. Vien tik nuo 1929 m. lapkričio 21 dienos iki 1930 m. sausio 21 dienos „trojka“ „nagrinėjo“ 156 bylas, pagal kurias „nuteisti“ 898 žmonės, iš jų 347 – sušaudyti. 1930 metais Vakarų Sibiro OGPU „trojka“ „nuteisė“ 16 553 žmones, iš jų 4762 – sušaudyti (28,8%), 8576 – pasodinti į lagerius (51,8%), 1456 – nutremti (8,8%), 1759 – ištremti (10,6%). L. Zakovskis asmeniškai pasirašinėjo čekistinio saugumo komendantūros „darbuotojams“ įsakymus dėl pasmerktųjų sušaudymo. Nuo 1932 m. balandžio jis – OGPU įgaliotasis atstovas Baltarusijai ir Baltarusijos karinės apygardos Ypatingojo skyriaus viršininkas. Nuo 1934 m. liepos – Baltarusijos SSR Vidaus reikalų liaudies komisaras. Netrukus po to, kai 1934 m. gruodžio 1 d. Visasąjunginės Komunistų partijos (bolševikų) Politinio biuro narį, Visasąjunginės Komunistų partijos (bolševikų) Leningrado miesto ir srities komiteto sekretorių S. Kirovą Smolnyje nušovė jo meilužės vyras, L. Zakovskis buvo paskirtas Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Leningrado miesto ir Leningrado srities Valdybos viršininku. „Tyrė“ S. Kirovo nužudymo bylą, lygiagrečiai drauge su A. Ždanovu suorganizavo Leningrade beprecedenčio masto kruvinąjį terorą prieš „trockistinį-zinovjevinį pogrindį“, „partinį ūkinį aktyvą“, „dar nepribaigtus eksploatatorių klasės atstovus“. Pagal vienus šaltinius 1934–1938 metais jam vadovaujant buvo nužudyti 45 tūkstančiai leningradiečių, pagal kitus – 85 tūkstančiai, šimtai tūkstančių buvo pasmerkti lageriams ir tremčiai (vadinamasis „Kirovo srautas“), kur netrukus didžioji jų dalis žuvo. Įėjo į Leningrado srities „trojkos“ sudėtį. L. Zakovskis asmeniškai dalyvaudavo tardant, kankinant ir naikinant suimtuosius. Anot liudininkų prisiminimų, būtent jam priklauso frazė: „Pakliūtų man į rankas Karlas Marksas – bematant prisipažintų buvęs Bismarko agentu.“ 1937 metais Leningrado srities partinėje konferencijoje jis kalbėjo: „Priešą mes turime visiškai sunaikinti. Ir mes jį sunaikinsime.“ Nuo 1937 metų – SSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Nuo 1938 m. sausio 19 d. (iki balandžio 16 d.) – vienas iš NKVD liaudies komisaro N. Ježovo pavaduotojų, NKVD Maskvos valdybos viršininkas. 1938 m. vasario 17 dieną SSSR Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) liaudies komisaro 1-ojo pavaduotojo M. Frinovskio kabinete nunuodijo Valstybės saugumo vyriausiosios valdybos (GUGB) Užsienio skyriaus (šnipinėjimas užsienyje) viršininką A. Sluckį. Vienas iš trečiojo Maskvos proceso organizatorių. Įėjo į NKVD Maskvos „trojką“. 1938 m. kovo 28 d. atleistas iš NKVD Maskvos valdybos viršininko pareigų, o balandžio 16 d. – iš Liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Labai greitai po to pašalinamas iš „saugumo organų“ ir „partijos eilių“, o balandžio 29 ar 30 dieną suimamas, apkaltinus „latvių kontrrevoliucinės organizacijos NKVD subūrimu, taip pat šnipinėjimu Vokietijos, Lenkijos ir Anglijos naudai“. 1938 metų rugpjūčio 29 dieną SSSR Aukščiausiojo teismo Karinės kolegijos „nuteisiamas“ myriop ir tą pačią dieną sušaudomas Komunarkoje. Artimiausi giminės taip pat sunaikinami. Už nuopelnus bolševikiniam saugumui bei sovietinei valdžiai, kitaip sakant, už žmonių naikinimą buvo apdovanotas: dukart Raudonosios vėliavos ordinu (1922, 1932); Raudonosios žvaigždės ordinu (1936); Lenino ordinu (1937); dukart ženklu „VČK–GPU garbės darbuotojas“; medaliu „XX metų RKKA“ (1938). N. Zabolockio suėmimo dieną (1938 m. kovo 19 d.) šis žmogienos mėgėjas dar buvo „vadovaujančiose aukštumose“, bet po mėnesio „krito“, o dar po keturių mėnesių, N. Zabolockiui jau kalint Krestuose, kaip lavonas įmestas į duobę savo bendrų žmogėdrų. Tokį „kelią“ nuėjo broliškos latvių tautos atstovas, „svieto lygintojas“ su „karšta širdimi ir švariomis rankomis“ Henrikas Štubis.

25Kresty (lietuviškai – „Kryžiai“) – senas, dar caro laikų kalėjimas Leningrade, Arsenalo krantinėje. Du kryžiaus pavidalo plytiniai pastatai su 999 vienvietėmis kameromis kiekvienas (neišvengiamai gimė legendos apie paslaptingąją tūkstantąją kamerą). Per masinius suėmimus sovietmečiu kiekviename korpuse kalėjo iki 5 tūkstančių žmonių. Viename korpuse buvo kamuojami tardomieji, kitame – belaukiantieji etapo „nuteistieji“.

26Ypatingasis pasitarimas – neteisinis Sovietų Sąjungos „saugumo organų“ „teismas“, nedalyvaujant teisiamiesiems. Bausmės dydis priklausė nuo „tyrimo“ rezultatų, kuriuos lėmė „užsakovų“ (Stalino klika) nusikalstami planai ir tikslai bei tardytojų „darbas“. „Pasitarimas“ nebuvo saistomas jokiomis procesinėmis normomis; jas pakeitė „pirmosios socialistinės valstybės“ bolševikiškai suprastos „socialinės gynybos“ efektyvumas. Praktikoje baisiausiai kankinamas žmogus arba „prisipažindavo“ padaręs primetamus „nusikaltimus“ (prisipažinai, vadinasi, esi kaltas), arba neprisipažindavo, bet vis tiek likdavo kaltas, nes toks buvo „socialinis užsakymas“. Pradžioje (1922) Ypatingasis pasitarimas galėjo skirti bausmę iki 2-jų metų, vėliau – iki 3, 5, 8, 10, 20, 25 ir galiausiai 1953 metais – iki gyvos galvos, o karo metais (1941–1945) – pasmerkti sušaudymui. Viename posėdyje toks „pasitarimas“ nulemdavo šimtų ar net tūkstančių žmonių gyvenimus. Per visą šios susidorojimo mašinos veikimo laiką pagal oficialius duomenis buvo „nuteistas“ 442 531 žmogus (iš jų mirties bausme – 10 101), o pagal neoficialius (sovietų politinis kalinys, istorikas Žakas Rossi) – 5–6 milijonai politiškai nepatikimų SSSR „piliečių“. Per visą šį laiką nė vienam iš jų nuosprendis nebuvo panaikintas. Tai būtų galėjęs padaryti tik pats Ypatingasis pasitarimas, kadangi jo sprendimų, kaip neteisinių ir neteisminių, negalėjo peržiūrėti ar kontroliuoti nei teismų, nei prokuratūros institucijos.

27Etapo laukiančių kalinių laikino apgyvendinimo kalėjimai. Juose pasmerktieji paprastai laukdavo transporto priemonių (traukinių, laivų, sunkvežimių), kuriomis toliau turėdavo būti gabenami į bausmės atlikimo vietas. Persiunčiamuosiuose kalėjimuose būdavo mažai tvarkos, bet daug savivalės.

281926 metų Rusijos Sovietų Federatyvinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnis, numatantis bausmes už vadinamuosius „kontrrevoliucinius nusikaltimus“, turėjęs vieną bendrąjį (58-1) ir trylika konkrečiųjų (58-2–58-14) postraipsnių. Ilgainiui 58 straipsnis buvo „tobulinamas“, pvz., atsirado postraipsnis 58-1a („tėvynės išdavimas“).

291932 metais SSSR Liaudies Komisarų Taryba priėmė du nutarimus dėl Baikalo–Amūro magistralės (BAM) tiesimo – geležinkelio linijos Sovietų Sąjungos Rytų Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose, privalėjusios eiti lygiagrečiai su Transsibiro magistrale, bet keletą šimtų kilometrų šiauriau. Viena iš atšakų, turėjusių jungti šias abi magistrales, – Voločajevka–Komsomolskas prie Amūro – ir buvo atvežtas į komunistinę (bolševikinę) katorgą rusų poetas N. Zabolockis.

301932 metų pradžioje caro laikų persikėlėlių iš Permės gubernijos įkurtame Permės kaime ir čiabuvių nanajų gyvenvietėje Dziomgi sovietų valdžia užsiplanavo pristatyti sunkiosios pramonės įmonių, todėl tų pačių metų pabaigoje tose vietose buvo nuspręsta pastatyti Komsomolsko prie Amūro miestą. Šis pavadinimas pagal bolševikinės naujakalbės dėsnius turėjo paliudyti, kad miestą statys Lenino komunistinis jaunimas (komsomolas), nors iš tikrųjų apie 70% miesto statytojų sudarė „Čiapajevo jūreiviai“, tai yra kaliniai.

 

Apie N. Zabolockio eilėraščius1

 

1.

N. Zabolockis priklausė vadinamiesiems „oberiutams“ – reakcingai grupelei, atvirai propagavusiai beidėjiškumą, absurdą mene, savo viešus pasirodymus visada paversdavusiai visuomeniniais-politiniais skandalais. (Grupelei priklausė N. Zabolockis, A. Vvedenskis, K. Vaginovas2, D. Charmsas ir kt.) Įžūlus tyčinis „oberiutų“ darkymasis viešumoje reiškė tik vieną – reakcingą protestą prieš meno idėjiškumą, paprastumą ir suprantamumą, prieš mūsų šalyje įsigalėjusias visuomeninės elgsenos normas.

Zabolockį „oberiutai“ paskelbė „didžiuoju poetu“, kurį „įvertins ainiai“, kuriam istorijoje atiteks naujosios poezijos vedlio vieta.

2.

1929 m. „Leningrado rašytojų leidykloje“ išėjo Zabolockio eilėraščių knygelė „Stulpeliai“. Šioje knygutėje Zabolockis lyg kreivame veidrodyje rodo deformuotą sovietinės buities ir sovietinių žmonių „vaizdą“. Tai – kraupi, atgrasi buitis, tai – šlykštūs, atgrasūs žmonės. Juos tik ir mato Zabolockis. Bandymas pateikti šį „vaizdą“ kaip senosios buities satyrą tėra nevykusi maskuotė. Nes Zabolockis, kaip jis pats tvirtino, rašė apie „naująją buitį“. Ir jis vienodai atgrasiai, vienodai tyčiodamasis vaizduoja ir sovietinius tarnautojus, ir „poniutes“, ir raudonųjų kareivines, ir raudonarmiečius, ir mūsų jaunimą. Štai, pavyzdžiui, jaunimo „charakteristika“:

                   Paskum puotauja kiek tik leidžia

                   jam darbo kodeksas ir tempas.

                   Žiūrėk! Žiūrėk! Jis geria kvasą

                   ir mergiščiai už papo stveria!

                   Vaje! Vaje! Žygiuodama per stalą,

                   jo koja įlipa į komsomolą!

Zabolockis paikioja, vaiposi, šitaip bandydamas užmaskuoti tikrąją savo poziciją. Bet pozicija šita aiški – tai pozicija žmogaus, priešiško sovietinei buičiai, sovietiniams žmonėms, neapkenčiančio jų, t. y. neapkenčiančio sovietinės santvarkos ir aktyviai su ja kovojančio poetinėmis priemonėmis.

3.

1929 m. („Zvezda“, Nr. 10) ir 1933 m. („Zvezda“, Nr. 2/3) buvo atspausdintos ištraukos iš Zabolockio poemos „Žemdirbystės triumfas“. Tai – visiškai, įžūliai kontrrevoliucinis „kūrinys“. Tai – bjaurus socializmo, kolchozinės statybos paskvilis. Turint omenyje, jog pirmoji ištrauka iš „Žemdirbystės triumfo“ buvo išspausdinta didžiojo persilaužimo metais3, taps ypač akivaizdus poemos autoriui būdingas sąmoningas kontrrevoliucingumas, jo atvirai priešiškas nusistatymas prieš socializmą vienu politiškai įtempčiausiu momentu.

Pateikinėti citatas iš „Žemdirbystės triumfo“, tiesą sakant, nėra prasmės, kadangi visa poema, nuo pirmos iki paskutinės eilutės, – šlykštus besitaškančio neapykantos seilėmis priešo paskvilis. Bet vis dėlto kaip pavyzdį pateiksiu dvi citatas.

Štai „vaizdas“ kolektyvizuoto kaimo, „žemdirbystės triumfo“ „vaizdas“:

                   Būreliais žmonės sėdinėja

                   ir ką nors veikia:

                   šie – siuva milžines suknias,

                   tie – pučia traukia pypkės dūmą.

                   Seniokas vienas tupi griovoje

                   ir aiškina šunėkui „daiktus savyje“;

                   o kitas – žemdirbystės

                   viešpats ir valdovas –

                   paglosto karvės tešmenį,

                   kaulingas kojas.

                   Po to idėją mąsto

                   tiksliosios kuliamosios

                   ir aiškina ją karvėms iš širdies,

                   pritvinkusioms aistros lyg pieno.

O štai socializmo pasiekimų pagal Zabolockį „išdava“:

                   giedojo laisvę asilas gurbe,

                   kai protas grįžo jam.

Tik nesutaikomas socializmo priešas, pasiutusiai neapkenčiantis sovietinės tikrovės, sovietinės liaudies, galėjo parašyti šį šmeižikišką, kontrrevoliucinį, niekšingą paskvilį.

4.

Vėlesniais metais Zabolockis deklaravo savo atsitraukimą iš ankstesnių pozicijų, „persitvarkymą“. Nekyla jokių abejonių, jog tai buvo tik užgniaužusio neapykantą priešo maskuotė. Ir išties, ar 1937 m. būtų buvę įmanoma publikuoti tokias atvirai karingas kontrrevoliucines eiles kaip „Žemdirbystės triumfas“? Dabar Zabolockis rašo „kitokias“ eiles. Jis netgi publikuoja vadus garbinančias odes. Bet kiek šitose „odėse“, žiūrint iš esmės, yra abejingumo, dirbtinės, šaltos „ugnies“, t. y. veidmainystės! O pastaruoju metu Zabolockiui svarbiausi yra „panteistiniai“ eilėraščiai, kuriuose, apsimesdamas „gamtininku“, stebinčiu aplinką, piešia kupiną siaubo, košmarišką, slogų sovietinės šalies paveikslą.

                   Gyvuliai vardų neturi –

                   kas jiems duos nešiot vardus?

                   Lygiom teisėmis kentėti –

                   jų dalia ir jų dangus!

„Gyvulių“ vardu, be abejonės, užšifruoti žmonės, persiėmę kolektyvizmo, socializmo idėjomis.

Ar dar akivaizdesnės eilutės:

                   Kaip kalėjimo vartai

                   šypsosi gamtos nasrai.

                   Bedugnės kančios – mūsų jūros,

                   beribį dangų remia sielvarto kalnai!

(Iš eilėraščių, 1937 m. publikuotų žurnale „Literaturnyj sovremennik“ ir po to išėjusių atskira knygute leidykloje „Lengoslitizdat“.)

1937 m. visiškai ir aktyviai palaikomas Gorelovo4, Zabolockis pabandė „Zvezdoje“ publikuoti eilėraštį „Paukščiai“. Tai – be abejonės, alegorinis kūrinys. Jame piešiama (niūriai fiziologiškai detalizuojant) šleikšti, kruvina paukščių puota, ryjančių bejėgišką balandį5.

Taigi, Zabolockio „kūryba“ reiškiasi kaip aktyvi kontrrevoliucinė kova prieš sovietinę liaudį, prieš socializmą.

                                           Literatūros kritikas (kandidatas į Sovietinių

                                           rašytojų sąjungą), žurnalo „Zvezda“ atsak. redakt.

                                           pavaduotojas N. Lesiučevskis. 3 / VII 38 m.6

1Ši Nikolajaus Zabolockio poezijos politinio ideologinio „patikimumo“ „ekspertizė“ buvo parašyta Sovietų Sąjungos saugumo „organo“ NKVD tardytojų užsakymu. Nikolajus Lesiučevskis buvo vienas uoliausių ir fanatiškiausių tokios „produkcijos“ gamintojų.

2Konstantinas Vaginovas (iki 1915 metų – Vagenheimas; 1899–1934) – prozininkas ir poetas. Priklausė ar bendradarbiavo su įvairiausiomis literatūrinėmis grupuotėmis, taip pat ir su oberiutais. Mirė sava mirtimi, susirgęs džiova.

3Taip 1929-uosius įvardijo J. Stalinas straipsnyje „Didžiojo persilaužimo metai“. Anot jo, darbo našumo srityje tai reiškėsi kaip savikritika, socialistinis lenktyniavimas ir nepertraukiamos darbo savaitės organizavimas; pramonės statybos srityje – kaip perėjimas pagreitintu tempu prie sunkiosios industrijos; žemės ūkio statybos srityje – kaip persilaužimas nuo smulkaus ir atsilikusio individualinio ūkio prie stambaus ir pirmaujančio kolektyvinio žemės ūkio.

4Anatolijus Gorelovas (1904–1992) – rašytojas, aktyvus Rusijos proletarinių rašytojų asociacijos narys, vienas iš Sovietinių rašytojų sąjungos organizatorių, nuo 1934 m. žurnalo „Zvezda“ vyriausiasis redaktorius, Leningrado rašytojų organizacijos vadovas. 1937 metais suimamas, kaip „trockistas“ pakliūva į Stalino „mirtininkų sąrašus“, bet nesušaudomas, o „nuteisiamas“ 15 metų lagerių. Iki suėmimo – N. Lesiučevskio draugelis, po tremties taip pat palaiko su juo gerus dalykinius santykius. Mėnesių mėnesiais poilsiaudavęs ir gydydavęsis Druskininkų sanatorijose. Iš ten rašytuose laiškuose kartais pasirašydavo: „Anatolijus Gorelauskas“.

5N. Lesiučevskis veikiausiai kalba apie vieną iš minėto kūrinio variantų. Mus pasiekęs 1933 metais datuotas eilėraštis „Paukščiai“ nėra toks drastiškai fiziologiškas, ir bevardžių plėšriųjų paukščių auka čia tampa ne kitas paukštis, „bejėgiškas balandis“, o laukų pelė:


Tarsi vėjo nė nebūtų,

supdamies vos vos erdvėj,

paukščiai danguje kabėjo

lyg lemputės palubėj.

Akys jų tarsi žiūronai

žvelgė tiriančiai žemyn.

Šliaužiojo kaip blakės žmonės,

versmės tryško pabalyj.

Pelės bėgo per pievelę,

paukštis krito ant pelės.

Kovos mirksnis – ir kūnelis

nei cypsės jau, nei krutės.

Melduos pasislėpęs paukštis

pelę perskrodžia nagais,

laša iš mažos burnelės

kraujas kruvinais lašais.

Ir nukreipęs žiūronus –

apsiblaususias akis,

paukštis mąsto. Per dirvoną

tempia kinkinį arklys.

Kinkinys per lauką kratos,

sėdžiu ten lyg kankinys.

Nuosavų nelaimių naštą

veža sopanti širdis.


6Priminsime, kad N. Zabolockis buvo suimtas 1938 m. kovo 19 dieną, o spalio pradžioje jam pranešama, kad Ypatingojo pasitarimo yra nubaudžiamas penkerius metus kalėti lagery už „trockistinę kontrrevoliucinę veiklą“.

 

Parengė ir iš rusų k. vertė Pranas Vasiliauskas