Vlado Braziūno nuotr.

 

ALGERDUKAS

 

Šaunusis kareivėlis

 

Algerdukas – pirmagimis, tėvų pasididžiavimas. Šviesiaplaukis, garbanotas kaip ėriukas (tėvo giminė!), dėvi dailius „miesčioniškus“ drabužėlius, batukus – Anykščiuose jis kaunietis!

Jo tėvas, stalius, kelerius metus Vytauto Didžiojo universitete meistravo stalus, suolus, katedras, o grįžęs gimtinėn nestigo puikybės: arba vaikščiojo su skrybėle, angliškos medžiagos kostiumu, ant rankos sukiodamas lazdytę, arba važinėjo vokišku dviračiu „Brennabor“, – kuo ne ponas?

Vaikas, gimęs ir augęs Kaune, taip pat norėjo likti kaip buvęs: gražutis, švarutis, pasipuošęs. Mama kartais pagalvodavo, ar nebūtų Algerdukui smagiau žaisti kieme su vienmečiais, basam lakstyti po smėlėtas gatveles? Kartu džiaugėsi, kad nereikia jo raginti praustis ar tvarkingai susidėti daiktų – pats viską darė kaip kareivėlis!  

O, kareiviai! Kaune Algerdukas ne sykį stebėjo karių paradą. Darniai, tvirtai žengiančios vyrų gretos, viens du vykdančios vadų komandas, jam kėlė tokį susižavėjimą, kad užimdavo kvapą, stovėdavo įsitempęs, net nubalęs. Paskui ilgai šnekėdavo – kaip kareiviai kilnojo kojas, sukiojo galvas, mosikavo kardais. Kuo bus užaugęs? Žinoma, generolu! Vaikui nepabosta stumdyti, rikiuoti savo kartoninės kariuomenės. Tik paklausk Algerduko apie pėstininkus, ulonus ar dragūnus, Geležinio Vilko pulką – išpils kaip žirnius, net keista, iš kur šešerių metų pyplys prisigaudė tiek žinių? Per radiją klausosi maršų, pats moka ne tik kariškai žygiuoti, atiduoti pagarbą, bet ir užplėšti:

 

       Marš, marš, kareivėliai,

       Marš į kovą, dobilėliai,

       Į priešą pirmyn,

       Pirmyn, pirmyn, pirmyn!

 

Kad būtų tvirčiau, sumuša kulnais. Tėvas nusišluosto nuo lūpų alaus putą ir ploja. Mažų kietų delnų katutės pokši kaip pistonai:

– Bravo! Vyras!

Mamos, kurią visi vadina Levute, žvilgsnis ne toks prielankus, bet ji žiūri ne į vaiką, o į vyrą: vėl savęs nepamiršo... Ak, jei ne toji Petro silpnybė. Yla išlindo iš maišo vos juodviem nuvažiavus į Kauną, o Kaune kas? Gimė vaikelis – jo nepaliksi, niekur nepabėgsi, giminės toli. Tokie jau tie miesčionys, nesvarbu, tarnautojai, karininkai ar amato meistrai: apstato atsivežtas gražias kaimietes vaikais, o patys eina kur nori, per naktis geria, kortuoja. Po Kauną sklando ne viena graudi istorija apie sostinės ponų suviliotas tarnaites. Levutė ne tarnaitė, o žmona, bet prisikentėjo Kaune ir ji: čiūčiuok viena vaikelį, drebėk jam susirgus, lauk, kada ir koks pasirodys šeimos „galva“… Tokia ta moterų laimė!

Levutė apsidžiaugė, kai vyras sugalvojo grįžti į Anykščius ir laikyti alaus barą. Savam krašte vis linksmiau, o darbo ji nebijo: ar sunku papjaustyti silkės su svogūnais, sūrio, paraikyti duonos, išplauti lėkštes, bokalus? Petras lai rūpinasi alum. Šitas darbas jam prie širdies kur kas labiau, nei oblium draskyti eglines šakas. Ir kur nepatiks! Viena akim stebėdamas žalvarinį manometrą, kita – iš ąžuolo statinės srūvantį gintarinį Panevėžio bravoro alutį, jis mikliai prišnypština bokalus ne tik klientams, bet ir sau. Kur buvęs nebuvęs vis gurkšt – ir sprandas jau ne „kaip plaktuko kotas“…

Lankytojams sako:

– Ir skanus, ir macnus. Vadinasi „Kalnapilis“, bet vokiška markė.

Jei kas pasiteirauja, kokia gi ta markė, oriai išskiemenuoja:

– „Berg-schloss-chen“. Matai, pirmas savininkas buvo vokietys.

Algerdukui aludė – antri namai. Jam patinka jauki prieblanda, dūmų tvaikas, aukštos apvalios kėdės prie baro, ant kurių jautiesi kaip ant žirgo. O ypač patinka, kad visi klientai jam geri ir malonūs – kam nepatiktų turėti tiek pažįstamų? Įvertinęs mamos žvilgsnį, Algerdukas peršoka prie jos mėgstamosios:

 

       Tau, sesute, puikios gėlės,

       O man kardas prie šalies,

       Tau akis plaus ašarėlės,

       Man gaisrai akis nušvies!..

 

Dabar šypsosi ir mama. Buhalteris Rapolas Purvėnas pasisodina Algerduką ant kelių, vaišina sausainiais:

– Dzyru dzyru, duok pipirų, kad neduosi, nedzyruosiu! O gal nori, kad pajodinėčiau? Gidz, gidz Kamajoc, baronkyčių pirkti!

– Aš jau išaugau iš to amžiaus! – atkerta vaikas.

Purvėnas išraudęs nusišluosto kaktą, atsisagsto marškinių apykaklę:

– Ne vaikas, o kleckas! Toli eis... Ale negerai pasakiau – anas rikt angeliukas: plaukai geltoni, akys mėlynos…

– Aš moku ir apie Vilnių! – skečiasi sparnai Algerdukui.

– Apie Vilnių? Nu tai varyk, kunigaikšti Algirdai! Mes be Vilniaus nenurimsim… Palypėk aukščiau – kaip ant Gedimino pilies…

Algerduko antrąkart raginti nereikia – strykt ant kėdės:

 

       Jau pražydo sodžiuj vyšnios

       Taip baltai baltai,

       Skanų kvapą net už mylių

       Paskleidė žiedai...

 

Purvėnas šluostosi akis – užplūdo graudulys. Aprimęs klausia:

– Palauk, o kur Vilnius? Vilniaus tai nebuvo?!

– Vilnius dar bus... Vilnius vis tiek bus mūsų! – ryžtingai paskelbia vaikas. Ir varo toliau:

 

       Vėjas vakarų į rytus

       Gainioja žiedus,

       Nuneša į Vilniaus žemę

       Pas tėvų kapus.

       Vilniaus žemėj taip pat žydi

       Vyšnios pakelėj.

       Balti žiedai kraštui kalba:

       – Pasikelt reikės!

       Kai atsisuka čion vėjas,

       Atneša garsus

       Su pakvipusiomis vyšnioms,

       Kad dar žygis bus!

 

Vyrai ploja, giria Algerduką. Balys Meldaikis iš Pukenių kaimo – jis netoli Levutės gimtųjų Peslių, tik kitoj pusėj kelio – lyg teisinasi, lyg gerinasi mamai:

– Tai kaip, Levut, ar duodam uždirbt? Gerai eina alus?

– Gerai, – linkteli mama. – Turgavot lengviau negu mėšlą mėžt.

– Užtat žydai ir sulindę prekybon! Atrodo, kas čia: guzikėlis, silkytė, stikliukas, o po mėnesio kito, žiūrėk, ir nurieda auksinis pinigėlis!

Purvėnas jaučiasi jau prisijunkęs vaiką:

– Nu, Vanagėl, ar atneši dėdei alaus? Su kiaušiniu!

Bet Vanagėlis jau puikybės viršūnėje:

– Kai tetė turės laiko, tada ir atneš. Aš alaus nenešioju! Ir dar su kiaušiniais!

Vyrams juoko! Purvėnas žiūri po stalu…

 

Merkės saldainis

 

Klausydamasis baro lankytojų, Algerdukas puikiai žino, kas dedasi ir miestelyje, ir visame pasaulyje. Teta Marytė, ir ne tik ji, kraipo galvą: vaiko protas – ne sulig amžium! Laukas jo nevilioja, nedomina ir murzini, basakojai vaikai – neatrodo, kad jie išvis ką suprastų... Lakstyti su pagaliais ir akmenimis? Jis ne laukinis... Kaune vienas nevaikščiodavo, nes drausdavo tėvai; Anykščiuose galėtų eiti kur nori, bet jis niekur nenori! Gana jau pabandė: pėdindamas pro žydų krautuvėles, susigrūdusius kreivus, apsilaupėjusius namelius, staiga pajuto, kad kojos pačios kilnojasi – kol uždususį parnešė namo... Nuo to karto gatvėn išeidavo tik su tėvu arba mama.

Kaune žydai buvo tik praeiviai, eina ir praeina, o štai Anykščių centre jie stovi ant kiekvieno kampo, kiekvienoj tarpuvartėj! Ir visi spokso į tave išverstom akim... Algerduką erzina nesuprantama, gargaliuojanti kalba, keisti drabužiai ir susitaršiusios barzdos, uždari, tamsūs, stačiomis lentomis apkalti kiemai. Vos sugirgždėjus varteliams, krūpteli: gal žydas čiups jį už pakarpos, įtrauks savo urvan ir nukankins vinių prismaigstytoje statinėje? Buvo girdėjęs, kad šitaip žydai išsiurbią nekaltų krikščionių vaikelių kraują...

Nežavi Algerduko ir atviri didelių mūrinių namų kiemai, ir turgus su kudakuojančiom vištom, arklių „grūšiom“: dvokia kaip iš tvarto! Kai su tėvu vaikšto po miestelį ir užsuka į krautuvėlę, Merkė prieblandoje karkso tarytum šmėkla. Pamatęs vaiką, krautuvininkas pasilenkia po prekystaliu ir šypsodamasis ištraukia gražiai įvyniotą saldainį. Saldainis Algerdukui patiktų, betgi toji šeriuota ranka... Ūmai sutrikęs, vaikas sušunka:

– Nenoriu aš jokio saldainio!

Ir priduria:

– Susmirdęs parka...

Ir dar kariškai sumuša kulnais. Tėvui – kaip kuolu galvon. Staiga nubalęs, Merkė kreivai, o gal labiau liūdnai nusišypso:

– Ui, mokyntas tava vėikas, ponas Vėnagai, gūdras! Tyk žydėlių nemyli... Kei užougs, būs Hytlėris!  

Tėvas irgi bando šypsotis:

– Koks iš jo Hitleris? Iš nosies gerklėn. Prisiklausė girtų, pats nežino, ką pliurzija...

Su žydais jis ginkdie nenori pyktis. Žydai jam netgi patinka – ir neturėdamas pinigų pas juos gausi bargan, jie švelniai kalbasi su žmonėmis. Tarp jų taip pat netrūksta neturtėlių, tačiau visi klauso savo rabinų, nesimuša kaip lietuviai ar burliokai, neprisigeria – tik vis kažką rezga, kruta, skaičiuoja kiekvieną centą. Tėvui nekliūva žydų tikėjimas, kalba, papročiai – kaip jiems geriau, taip tegu ir gyvena!

Iš žydo Joškės išsinuomojęs kambarį geroj vietoj (Birutės gatvėj, prie Baranausko aikštės, langai į upę ir tiltą) ir jame įtaisęs alaus barą, tėvas tik apsidžiaugtų, jei ir žydai užsuktų pas jį bokalo išlenkti. Ne, tiek daug jis nesitiki: žydai eina pas žydus, lietuviai palaiko savus. Jam svarbiau, kad savininkas neatsakytų gero kambario, nes jau girdėjo žydus Joškei priekaištaujant, girdi, mes tau dvigubai sumokėsim už patalpą, tik tu nenuomok jos lietuviui, negadink mums biznio...  

Parėjęs namo, papasakoja žmonai apie nutikimą pas Merkę. Levutė stebisi:

– Ir ko vaikui įsimušė galvon tie žydai? Nesu pasakius apie juos blogo žodžio.

– Ir aš nesuprantu, kas Algerduką taip suerzino? Prieš Merkę sarmata. Negerai išėjo...

– Aš manau, ant Merkės jis užrėkė tik todėl, kad labai išsigando.

– Gal... – nutęsė tėvas.

 

Gudragalvis bijo meškos

 

Algerdukas leidosi nuvedamas pirman skyriun, bet visą pamoką braukė ašaras ir žiūrėjo pro langą. Tas pat pasikartojo ir kitą dieną, ir dar kitą. Su niekuo nesikalbėjo, tik laukė, kada paleis namo. Vieną kartą nesulaukė, per pertrauką parskuodė iš mokyklos. Mokytoja nuėjo pas tėvus: kas daryt?

– Neramus, kažko bijo... Kartais atrodo, kad supranta daugiau negu kiti, o kartais – kad nieko nesupranta... Vis į langus, duris dairos. Negali susikaupt... Gal dar per mažas?  

Mama nusiminė. Algerdukas toks protingas, tikras gudragalvis – kaip dabar šitaip...

– Gal jį kas išgąsdino?

Dabar nusiminė mokytoja.

– Žinot, ponia... Vaikai kartais būna žiaurūs... Per pertrauką sugalvojo pagąsdint „ponaičiuką“: vienas užsimetė kailinius, iškišo snapą – ir kad šoks ant Algerduko! Tas net pamėlynavo... Gal priemėtį gavo?

– Aišku.... – atsiduso mama. – Parlėkęs namo sakė: dievuliuku, aš mokyklon daugiau nebeisiu, tas žvėris oi kaip puola!

Taip Algerdukas, dideliam jo džiaugsmui, iki kito rudens liko namie. Jis su tėvais gyvena Užupiečiuose, ant kalniuko, pas batsiuvį Stasį Vitkevičių. O namie jis – kitas žmogus! Raides padėlioja, papaišo, kartoninius kareivėlius „pamuštruoja“. Mėgsta rikiuoti centus vyčio puse į viršų: kiek pinigėlių – tiek husarų eskadrone! Moka žaisti šaškėmis. Mielai klausosi šimtąkart girdėtos tėvo pasakos (tą vieną tik ir žino) apie tris brolius, kurių jauniausią ir kvailiausią vyresnieji nedorėliai norėjo prigirdyti, bet viskas baigėsi tuo, kad patys iš godumo vandenin sulindo ir prigėrė.

Mamos „programoj“ – pasakojimas apie lietuvišką lėktuvą, įzvimbusį pro orlaidę kambarin, o tai buvęs ne lėktuvas, tik šūdvabalis… Ši juokinga istorija Algerdukui taip pat ne sykį girdėta (per radiją buvo išklojęs Pupų Dėdė), bet vaikas kiekvienąkart juokiasi atsilošdamas. Jis didžiuojasi, kad mama jauna ir graži, kur kas gražesnė nei daugelis kitų moterų; jam ypač patinka, kaip ji pasibjaurėdama išskiemenuoja žodį „šūd-va-ba-lis“…    

Nuėjęs pas tėvus aludėn, Algerdukas stebina vyrus nauju savo atradimu – mįslėmis:

 

       Kiek danguj žvaigždučių,

       Tiek žemėj skylučių!

      

Tai gudri mįslė, paguldanti ant menčių drūčiausius vyrus. Ir kam šaus galvon, kad tos skylutės – ražiena?

 

       Šimtas namukų

       Per lauką nurūko!

 

Arba:

 

       Berankis duris darinėja.

 

Na, šitos lengvesnės… Vyrai juokauja: jeigu dar įmeni Algerduko mįslę, gali drąsiai užsisakyti dar vieną alaus…

Kitą rudenį Algerdukas užsispiria išvis nebeiti mokyklon. Vieną sekmadienio rytą jis nubunda, apsidairo – ir nustėrsta: kambarys tuščias, net spengia ausyse! Sunerimęs įsiklauso, vildamasis išgirsti kokį pažįstamą garsą – tėvų žingsnius ar balsus. Deja, vien tyla, akmeninė tyla! Širdis pradeda tankiau daužytis, o pajudėti baisu, taip baisu, kad guli nekvėpuodamas, įsitempęs kaip styga. Tai trunka ilgai, nežmoniškai ilgai, jis net nežino, gyvas ar jau nebe, tik jaučia, kaip veidu ir kūnu srūva prakaitas.

Pagaliau! Algerdukas atpažįsta mamos žingsnius, tikrai, per kiemą ateina mama – ir jis staiga nušvinta, šoka iš lovos, bėga prie durų:

– Mama, kur taip ilgai buvai?!      

Mama žiūri į drebantį, išbalusį vaiką – ir bando šypsotis:

– Niekur toli nebuvau, į turgų nubėgau…

Ji duoda sau žodį: daugiau niekada nepaliks Algerduko vieno. Jeigu eis į barą, vesis kartu arba paliks kam pasaugoti. Pavaduoti galėtų ir trejais metais vyresnis Algerduko pusbrolis Vytukas, dėdės Jono sūnus. Tai paprasta, nes dėdė Jonas dirba čia pat, Vilnonio lentpjūvėj, jo namukas irgi netoli, prie Valaukio upelio. Berniokai randa, ką veikti: Algerdukas turi visokių žaislų, abu mėgsta dėlioti iš trinkelių namus, tiltus – ko jau ko, o trinkelių staliaus namuose netrūksta!

Miega Algerdukas su mama. Prilimpa jai prie nugaros – ir taip ramu, šilta pasidaro! Kaip už kalno… Nebegąsdina nei juodžiausia tamsa, nei joje sulindę žvėrys. Kas vakarą prieš užmigdamas dar sukalba mamos išmokytą maldelę: „Angele, sarge mano, sergėk mane, matai, kad aš mažytis, neapleisk manęs!“ O kai išaušta rytas...

O kai išaušta rytas ir Algerdukas su mama nueina į alaus barą, savo tėvo įkandin atstryksi pusseserė Bronytė iš Vėjeliškio, toji dar su drauge, abi gal kokių septynerių. Algerdukas šmakšt greta:

– Oi, panelės! Su panelėm reikia vaikščiot susitvėrus!

Paima abi už parankių ir gudriai šypsodamasis vedas per barą…

Šaunus kavalierius Algerdukas!

 

Nameliai – ant vištos kojelės

 

– Mama, iš kur šita žvakidė?

Algerdukas rodo pirštu į aukštą, vos vos pažaliavusią žvakidę, stovinčią ant komodos. Ji grakšti, išraityta bumbulais ir laibais kakleliais, ornamentuota keistų augalų lapais; lapai nusvirę žemyn – lyg būtų nusiminę.  

Mama nuleidžia galvą.

– Kodėl tau rūpi? Ji ne mūsų.

– Tai kodėl jos neatiduodi?

– Pats žinai – nebėra kam...

Algerdukas susimąstęs žiūri pro langą. Jie gyvena antrame aukšte, tad matyti toli ir daug: skardiniai ir šiaudiniai žemesnių namų stogai, aukštesnių namų langai, viršutiniai rėmai, lenkti lyg nustebę antakiai. Vienur kitur dar likę senų krautuvėlių, kirpyklų, batsiuvių dirbtuvių užrašai. Prieš karą centre gyveno beveik vieni žydai. Dabar namai arba tušti, arba gyvena kas nori, net iš kaimų.

– Man atrodo, kad jie ateina. Kiekvieną naktį.

– Kas, vaikeli, ateina? Gal koks batuotas katinas? – bando juokauti ar mintį nukreipti mama.

– Žydai, – atrėžia Algerdukas.

– Ar tu jų bijai?

– Ne. O kodėl turėčiau bijoti? Jie gi mirę.

– O ką jie daro, kai ateina?

Algerdukas klausiamai žiūri į motiną, lyg abejodamas, sakyti ar ne.

– Matai, jie ateina ne kojomis… Aš pro langą mačiau. Atšliaužia nuo upės pilvais, skersai visą turgaus aikštę. Uostinėja kiekvieną kampą, užvertę galvas, žiūri į langus, klausosi. Supranti, jie pareina namo, o jų namuose gyvename mes! Užsirakinę iš vidaus… Ir jie nežino, kas daryti. Todėl verkia, inkščia. Po langais, prie slenksčio – visur. Mama, aš nenoriu, kad žydai verktų!

– O ką mes turėtume daryti? Žydai vis tiek nesugrįš! O namai – negi stovės tušti? Ar tu manai, kad lietuviai turėtų žydų namus nugriauti?

– Visi mūsų nameliai – ant vištos kojelės! – atšauna Algerdukas.

– Kaip suprasti?

– Man taip sakė.

– Kas, kada?

– Naktį. Toks storas balsas. Lyg iš dangaus, lyg iš po žemių, – Algerdukas gudriai nusišypso. – Aš žinau, kas ten buvo. Ir tu žinai. Apsidairyk, sako, kas aplinkui dedas. Trakšt – namelis ant šono. Keberiokšt – žmogus ant šono...

Mama tyli ir žiūri į kambario kertę, kruta tik gumuliukai paausiuos. Kertėje kabo paveikslas – kryžiuku išsiuvinėtas paukštis. Žydės mėgo siuvinėjimą kryžiuku – kanvą. Gal jauna mergaitė taip miklino ranką. Gal siuvinėjo dovaną savo mamai ar mylimam. Dabar paukštis stypso lyg užkerėtas, lyg nematomų voratinklių supančiotas, šiurpas eina vien pagalvojus, kad jį siuvinėjusios rankos su adata ir įvertu siūlu jau po žeme.

– Aš suprantu tave, – sunkiai atsidususi sako motina.

O vyrui pasakys:

– Algerdukas nekaltas, kad supranta daugiau negu mes.

Gal po savaitės šeima išsikraustė atgal, pas batsiuvį Stasį Vitkevičių.

 

Vasara nekvepėjo rojum

 

Anykščiuose mama pagimdė dar keturis vaikus. Deja, Danutė mirė vos gimusi, o Broniukas prie vokiečių susirgo difteritu, vaistų nebuvo… Motinai raudoti irgi nebuvo kada: reikėjo gelbėt kitus vaikus.

Per Anykščių kraštą ritantis frontui, visa šeima – tėvai, vienuolikametis Algerdukas, dvejų metukų Genutė ir motinos sterblėje knirkianti septynių mėnesių Aldutė – slapstėsi Katlėriuose. Anykščiuose užsidarius paskutinėms krautuvėlėms, neliko maisto; ypač jo trūko vaikams – šviežio pieno, sviesto, varškės.

Visa tai turėjo tik tie, kurie laikė karves, o viena iš jų buvo mamos jaunesnioji sesuo Marytė. Ji su savo Mataušėliu (taip pat Vanagu, tik ne gimine Anykščių Vanagams) šilelio pakraštyje, ant kalno netoli Puntuko turėjo nemenką pastogę, tačiau nespėjo susilaukti vaikų, tad vietos užteko ir troboj, ir prie stalo.

Kitu laiku vasara jaukioje atokioje sodyboje būtų buvęs rojus. Sočiai prisišlamštusi sodrios žolės, vakarais šeimininkę šaukdavo karvė, ūkiška ramybe šnopavo arklys, o iš nepaprastai gilaus šulinio (ar ne trisdešimties rentinių) pasemto vandens gurkšnis maloniai nugeldavo iki padų. O dar sodas ir tirštas vyšnynas, nusėjęs visą molingą pakriaušį! Vyšnios prisirpdavo didelės, kaip juodo gintaro karoliai, vien pagalvojus apie jas lūpos pradėdavo vieptis…

Tačiau 1944-ųjų vasarą čia nekvepėjo jokiu rojum. Gal prieš pusę metų sunkiai pasiligojo Pesliuose gyvenusi bobutė Ona – mamos ir Marytės motina, antroji Petro Blažio, buvusio Peslių kryžiadirbio, žmona. Iškritus dantims, jai kliuvo bet koks kąsnis, tad kentėjo nežmoniškus pilvo skausmus, kartais net nualpdavo. Apylinkės „daktarkos“ vienbalsiai nustatė: gumbas. Ją priglaudė Marytė. Neilgam: Ona Blažienė užgeso 1944-ųjų gegužės 7 dieną, eidama 67-uosius metus, pasakiškai žydint vyšnioms. Anykščių bažnyčios klebonas Juozapas Čepėnas įgudusia teologijos ir filosofijos mokslų daktaro ranka išvingiavo mirties priežastį: vandenligė. Negražu sakyt, tačiau vargšė bobutė iškeliavo anapilin pačiu laiku – dar nepriartėjus frontui.

Išties: vos apraudojo motiną, namiškių žvilgsniai nukrypo rytuosna, Anykščių pusėn: ten tarp dūmų kamuolių lyg pragaro vartai vėrėsi gaisrų pašvaistės. Patrankų kanonada vis artėjo, o tai reiškė, kad artėja ir Mikaldos knygose išpranašauta pasaulio pabaiga; kai kam pasaulis iš tiesų užges su šia diena. Sudegs daugybė namų keliuose pašventupių kaimuose, Peslių malūnas ir beveik visi šio kaimo trobesiai. O kol kas...

Saulėtą liepos dieną vokiečių lėktuvai ėmė kriokti tiesiai viršum galvų: daužė priešakines rusų pozicijas. Viename kaime rusai, kitame – vokiečiai. Gyventojai išsilakstė, išsislapstė kas kur: Šlavės griovy, bulvių duobėse, pamiškės krūmeliuose. Mūsų šeima pasiliko namie, bet kai užvirė pragaras... Pasispraudusi po pažasčia Aldutę, motina per patį lėktuvų antskrydį ryžosi žūtbūtiniam žygiui – per plyną lauką pasileido pamiškėn. Kulkos caksėjo greta taip tankiai, tarsi kas būtų saujomis žarstęs žvyrą. Tuo tarpu jos Petras, laikydamas už rankos Genutę, pabėgėjęs griuvo aukštielninkas, užsitraukdamas šiaudų kūlį; tai buvo taip beprasmiška ir juokinga – kas matė, tas ir siaubo akimirką sukiknojo.

Kur tuo metu buvo Algerdukas? O, jis sukėlė didžiausią liudininkų nuostabą: kulkos, skeveldros, bombonešiai jam – karo teatras! Lėktuvai su kryžiais, aišku, savi – kur kryžius, ten ir Dievulis, jų varikliai grojo pakiliai kaip vargonai. Kad geriau matytųsi mūšio veiksmai, berniokas užlėkė ražiena ant kalniuko, plėšė besidraikančius senus laikraščius ir juos mėtydamas kažką šūkavo. Mažasis fronto „genijus“, matyt, įsivaizdavo esąs generolas, o gal Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, ir komandavo įsivaizduojamai savo kariuomenei...

 

„Kiekvienas žmogus – mįslė“

 

Frontui nugarmėjus į vakarus, mūsų šeima iš Katlėrių atsikėlė Pesliuos, tuščion bobutės gryčytėn. Ar mama, prieš penkiolika metų pakėlusi sparnus ir išplasnojusi paskui savo vyrelį į Kauną, bent pagalvojo, kad skurdi vaikystės pastogė liks jos šeimai vienintele prieglauda? Guodė vien mintis, kad daugeliui žmonių neliko nė to.

Sudegintas kaimas kėlėsi kaip žolė, kabinosi nagais kaip apyniai ar pataisai. Gyvybė! Niekas nesvarstė, verta čia gyventi ar ne – keistesnis būtų klausimas, kodėl neatkūrus to, kas buvo? Iš nuodėgulių, likučių to pasaulio, kurį supleškino prakeiktas vokietis. Buvo ruduo, o žmonės kaip kregždės lipdėsi lizdus tarp gimtinės obelų ir pušų. Namai – daugiau nei sienos ar kaminas, į „namų“ sąvoką įėjo upė, smėlis, miškas, kapai ir prisiminimai.    

Kol kas niekas Pesliuose nė nesapnavo, kad, praūžus frontui, dar galėtų kilti koks pavojus. Nesapnavo net pranašiškus balsus girdintis Algerdukas. Po atmintino lėktuvų bombardavimo jis taip ir nebeatsigavo. Mama nuvežė sūnų pas daktarą Panevėžin – tėvas neturi kada, jis gi dirba, visus išlaiko. Daktaras kažkodėl ilgai klausinėjo apie šeimos gyvenimą, ypač vyrą – ar geras jai ir vaikams, ar nesirgęs kokia pikta liga. Ką mama žinojo, tą ir pasakė: turi auksines rankas, mėgėjas išgerti, bet vaikus myli, nė vienam nėra sušėręs… Kažkodėl vieną akimirką jai akyse šmėstelėjo vaizdas, kurį kadaise, dar pana, pamatė burdama Kūčių vidurnaktį: priešais stovėjusiame veidrodyje tiesiai jai už nugaros smaksojo velniukas juodais garbanotais plaukais…

Daktaras, nežiūrėdamas į nubalusią motiną, tarsi pats sau kalbėjo:

– Kiekvienas žmogus – mįslė. Nieks nežino, kieno mes rankose… Vaizduotė kartais didesnė už mus, neša toli… Tokie kaip jūsų sūnus būna arba genijai, arba sunkūs ligoniai… Šventi kankiniai, pasmerkti atkentėt už kitus...

– Ar jūs manot, kad mes kalti? – įsitempė mamos veidas.

– Nieko aš nesakau. Karas yra karas, milijonai žūsta, karaliams galvas kapoja, o čiagi vaikas… Nei jis kaltas, nei jūs. Kas dabar pasakys, už ką jam toks kryžius? Gal tėvai, seneliai, gal proseneliai – maža ką kuris iškrėtė? O vaikui reikia atkentėt… Dėl visa ko patarčiau pasitikrinti sveikatą ir tamstai, ir vyrui.

Sužinojęs, kad šeima apsigyveno kaime, prie Šventosios, kur tyku ramu ir kasvakar užtenka šviežio šilto pieno, daktaras pritariamai palinksėjo žila galva ir suleido Algerdukui kažkokių vaistų. Suleidęs atsiduso:

– Nieko pažadėt negaliu, gal padės, o gal ir ne… Matot, ir medicina kartais bejėgė…

Grįžusi namo, mama smulkiai viską atpasakojo tėvui. Išgirdęs, kad neprošal būtų ir jam nueiti pas daktarą, tėvas, šiaip jau nei pikčiurna, nei keiksminykas, sviedė:

– Čebato aulas tas tavo daktaras, tegul pats ir gydosi!

– Nijoks jis čebato aulas, – atrėmė mama. – Žmogus nori gero. Ėmė mano kraujo, sakė, kad stiprus, o kaip tavo – nežino.

Ir pridūrė:

– O kad pats esi bailus, man ne naujiena!

– Miške gimus, miške augus – ką tu išmanai?! – tėškė tėvas savo „argumentą“, prisimenamą beviltiškais atvejais. Trenkė durimis – ir namo parėjo negreit...

 

Mažasis atpirkėjas

 

Laikui bėgant, daktaro nuogąstavimai, deja, pasitvirtino. Algerdukas nustojo augęs, liežuvis vis labiau kliuvo, pynėsi. Bet Pesliai jam patiko: smėlis raminamai gurgžda, byra pro pirštus, vanduo gražiai kliokia, virsdamas nuo užtvankos likučių. Rudenį pušynėlio pakraščiai paruduodavo nuo kazlėkų, dar giliau paėjėjus į miškelį, žiūrėk, ir šokoladinė baravyko galvytė iš samanų bekyšanti.

Kartais Algerdukas nuklysdavo per toli; vaiko nesulaukusi, mama siųsdavo Genutę su Aldute, tos bešūkaliodamos susirasdavo brolį. Šis kai kada tyčia pasislėpdavo už krūmo, tykodavo sesučių – jam ir dabar patiko gudrauti.

Nepaisant laisvės, ramybės ir sveiko oro, Algerdukas pamažu geso, jau nenusiropšdavo ir nuo pečiaus. Liko vieni kauleliai, kaip paukščiuko. Mama išnešdavo jį laukan, patiesusi paklodę, paguldydavo po medžiu. Kas jau kas, o Algerdukas į valias prisižiūrėjo Peslių dangaus – jeigu, žinoma, suvokė dangų, ratu sukantį peslį, vėjo žaidimą pušies šakose… Kai pilką ligonio veidą paliesdavo praplaukiančio debesiuko šešėlis ar nukritęs spyglys, akys keistai atgydavo, jose žybteldavo aštri mintis. Tačiau tai trukdavo tik akimirką – tas blizgus liudijimas, kad kartais tik vienas mirksnis skiria išmintį nuo proto aptemimo, gyvybę nuo mirties, pradžią nuo pabaigos.

Tada aš jau viską mačiau ir girdėjau. Vieną liepos rytą nubudę pamatėm, kaip mama, nusisukusi prie pečiaus, kažką daro. Į klausimą, ką ji ten veikianti, nieko neatsakė, tik nekantriai mostelėjo atgalia ranka: bėkit sau…

Netrukus kambario viduryje ant dviejų taburečių gulėjo karstelis, o jame – Algerdukas. Karstelį savo pirmagimiui tėvas, matyt, jau buvo sukalęs anksčiau. Atsirado ir porą žvakių. Sesutės išbarstė aslą geltonu smėliuku, o kad jis negulėtų krūvelėm, šluotražiu gražiai išlygino. Pasiųstos iškurnėjo laukuos ir grįžo su puokštėm gėlių. Pradėjo eiti kaimynai, net iš ano kranto. Be garsių aimanų, smalsių klausimų – visi kadai nujautė, kad kitaip nebus.

Kambarys, bent mano akimis žiūrint, dar niekad nebuvo toks gražus – kaip Anykščių bažnyčia! Šviesa, žvakės, gėlės… Priėjau prie karstelio. Algerdukas atrodė dar mažesnis nei gyvas, bet veidelis buvo stebėtinai nušvitęs, jį gelsvu lanku juosė garbanėlės. Gal jis mane mato, tik gudriai apsimeta miegąs? Štai suvirpės lūpos, ir Algerdukas kažką nerišliai pasakys: pamokys, dėl kažko įspės?

– Nu... – nejučia išsprūdo man.

Tačiau Algerdukas tylėjo kaip mūkelė, o mama patraukė mane už rankos. Jos veidas buvo neatpažįstamai suakmenėjęs.

– Guli sau kaip angeliukas, – iškvėpė kažkuri moteris, Simanavičienė, o gal Misienė, net žvakių liepsnelės suvirpėjo. – Kiek nabagėliui reikėjo nekaltai iškentėt! Ir saviems koks vargas, kokia kančia – metų metais matyt, kad tavo vaikas kamuojas kaip ant kryžiaus, o nukelt nuo to kryžiaus – negali...

Tėvas, sėdėjęs kertėje po šventųjų paveikslais, pratrūko raudoti. Kūkčiojo ir kūkčiojo. Mama dėbtelėjo į jį, ir aš išsigandau: jos akyse nebuvo nei nuostabos, nei užuojautos, tik tuštuma – lyg žiūrėtų į svetimą. Lyg kažką baisaus būtų atsiminusi. O priešai gi nebuvo... Ar kad pati nemokėjo verkti? O gal pagalvojo, kad tėvas bus sriūbtelėjęs kaušą naminės?

– Dabar bent vienam žmogeliui šitam krašte ramu, – dusliai pridūrė vyriškas balsas.

Kaimynai susižvalgė, sukinksėjo galvomis. Už praviro lango užgiedojo paukštis – greičiausiai alyvų bezelin nutūpęs strazdas. Giedojo sąžiningai, tobulai išraitydamas sudėtingą melodiją – kaip nuo viškų. Visų akys nukrypo ton pusėn, tarsi laukdamos, kad giesmė nesibaigtų. Bet ji nutrūko, šermenų kambarį vėl užliejo liūdna tyla.

– Mama, kodėl pas mus taip dažnai laidotuvės? – staiga paklausė Aldutė, ir žvakių liepsnelės vėl suvirpėjo.

Supratau – ji prisiminė Rimutę. Jos niekada nemačiau, tik šimtą sykių girdėjau, kad ji buvo mūsų sesutė. Lakstė po smėlį. Suknelė su raudonais žirniukais. Mama nuėjo perkelt karvės. Tėvas sėdėjo pas kaimynus. Rimutė nubėgo prie upės. Sėmė vandenį, įkrito. Jos suknytę pamatė netoli kranto – užkliuvo už alksnio šakos. Atbėgo daktaras Janulis. Rimutę paguldė ant paklodės. Supo. Supo. Supo...

Po metų mane pakrikštijo jos vardu.  

O dabar man pradėjo trūkti oro. Išsigandęs šokau prie durų, persiritau per slenkstį. Tvoskė saulė ir įkaitęs smėlis – dykuma iki upės. Parklupęs griebiausi įprasto darbo – pirštų galais kasti šulinį. Kasiau ir kasiau – kol siekė ranka, kol sutemo ir nebemačiau šulinio dugno...

 

 

 

MEILĖS AMPLITUDĖ

 

 

Gimtinė

 

Jono Simaškos biografijoje parašyta: gimęs 1930 m. rugsėjo 22 d. Pesliuose. Būtent dėl Peslių susiradau jį Kaune. Sėdėjome šešiolikaaukščio dešimtajame aukšte, stebėjau pašnekovą: įkopęs į devintą dešimtį, ne iš didžiųjų, bet stebėtinai stamantrus, valingo veido, švaraus balso. Už lango švietė skaisti saulė, buvo gera, ramu – kaip visad, grįžus į tolimų prisiminimų žemę. Kai paklausiau, kur stovėjo jo vaikystės namai, pamąstė, puse lūpų nusišypsojo:

– Nebėr jų. Tik alyvų bezelis toj vietoj.

– Alyvų? – suklusau. – Bet aš Pesliuose žinau tik vieną vietą, kur tebeauga alyvos – prie buvusios Blažienės gryčios!

– Taip. Joje aš ir gyvenau, – vėl taip pat santūriai nusišypsojo pašnekovas.

– O aš tam namely gimiau! – neištvėriau nesušukęs. – Blažienė – mano močiutė!

Virtinkšt – pirmą kartą sutiktas žmogus virto man kone broliu...

Jonas Simaška:

Nuo Peslių iki Kavarsko ir atgal ėjau šimtus kartų. Peslių kapinės – žiba tvaska kaip gintarėlis ant smėlio. Jose keturi mano broliukai ir sesutės, gal net ne visi krikštyti. Gimęs ir augęs prie kapų, niekad jų nesibaidžiau, jos man kaip darželis kieme. Tyku ramu. Tie, kurie užkasti, mano supratimu, niekur labai toli neiškeliavo, vienaip ar kitaip tebegyveno su mumis.

Vis matau gryčytę, kurioje gimiau – ji buvo krėsta iš molio, stovėjo prie pat Šventosios. Ko norėt iš molio – stogui supuvus, sienos tuoj sukiužo, suzmeko, liko vien rusvi, lietaus suplūkti kupstai, ant jų mėgo šildytis driežiukai. Vokietmečiu gyvenom gal penkiasdešimt metrų aukščiau nuo Šventosios, tuščiam našlės Blažienės namely. Vienas namelio galas pora langų žiūrėjo į Šventąją, kitam gale laikėm karvę ir porą paršų, – mano vaikystės namai!  

Pesliai garsėjo ypatingais medžiais. Prie kapų, Vaivadiškių pusėje, raudonavo pušis su milžiniška plokščia kepure – nieko panašaus nebuvo apylinkėj ir visam krašte. Sako, ji atsidūrusi net enciklopedijose. Labai aukšta, stora pušis šakojosi ir kitoj kapų pusėj. Simanavičiaus sodyboj obelys jau prieš karą buvo puslaukinės, raukydavomės perkandę obuoliuką, – kieno, kokiais laikais jos buvo sodintos?

Šeimyniškiuos ganiau karves pas ūkininką Joną Baltrūną. Nuo perkūno suskaldyto akmens, praminto „Puntuko broliu“, „komandavau“ savo bandai, mano valdos driekėsi iki pat Šventosios. O prie minėtojo akmens žiojėjo gili duobė – kažkas tikrino, kiek tas luitas palindęs po žeme: oho ho! Tada gal pirmą kartą supratau, kad dideli dalykai nebūtinai visiems iš tolo matomi...

Šeimininko Baltrūno sodyba buvo tvarkinga, galima sakyti, pavyzdinė. Jis sakydavo: „Jei tėvelis atsikeltų, numirtų neatpažinęs savo žemės – šitam smėly niekas neaugo, o dabar dobilų tiršta, net juoda!“ Tręšė, prižiūrėjo žemę – užtat ir derėjo. Jo brolis buvo lyg ir karininkas, vaikščiojo su ginklu; kartą nutykojęs atidariau dėklą, pačiupinėjau pistoletą – šalta geležis, net svilina...

Gerai mačiau, kaip vokiečiai sprogdino ant Pienios upelio stovėjusį Kavarsko malūną. Jo variklis buvo dyzelinis, po visą apylinkę sklido galingas tuku tuku, net namai drebėdavo. Kaimynai dėl to dundėjimo skųsdavosi, bet malūnas visiems buvo reikalingas! Niekas nesuprato, kuo jis užkliuvo vokiečiams. Kareiviai sutempė tritolo krūvą sulig dideliu kuparu, nuo jo nutiesė laidą. Buvau padūkęs ir smalsus, labai kirbėjo nukirpti tą laidą, bet vokiečiai mamai paaiškino, kad malūno nesprogdins. Ir – mušė kaip vėjas, iš malūno liko tik šipuliai, o mūsų namo stogas susilankstė, susiraitė...

 

Baliukas

 

Danguj laikas mėlynas, tolimas ir amžinas. Žemėje kitaip – žemėje laikas laikinas ir nuolat apsimiglojęs, padūmavęs, kybo ant žolės balkšvu voratinkliu. Stipresniam vėjui pūstelėjus, tas voratinklis pradeda suptis, raukšlėtis, tai šen, tai ten prakiurdamas – ir pamatai kepurgalvę pušį, pasišiaušusį malūno stogą, apnuogintas kaimo kapines, žodžiu – nuogą gyvenimą. Dieve, koks jis mažytis, skurdus – ir... klestintis!

Malūno tiltelis dešiniajam krante gan aukštas – kad praleistų sielius, o paskui nusileidžia ant metalinių kampuočių, laikančių virš vandens pakeltas lentas – „grindis“. Tilteliu pereiti nėra paprasta, nes jis ir siauras, ir be turėklų, todėl bailesnis verčiau ieško brastos. Užtat vaikai tip tip kaip žvirbliukai – ir jau švilpauja kitam krante!  

Ant „grindų“ krašto kojas nukorę sėdi du berniokai, Simaškų Joniukas su Simanavičių Ladziuku, abu kaip pelėdžiukai stebeilija vandenin. Jie ką tik nuleido šniūrą su vijūnais ant kabliukų, laukia vėgėlių – slidžios, plėšriom išpūstom žiaunom, plokščiom galvom, jos juoduoja dugne, prie akmenų. O viršuj čia vienoj, čia kitoj vietoj storomis lūpomis paukši šapalai, vaikydamiesi kuojytę ar aukšlę, iš sietuvos išsiverčia žalias ilgšis – ten lydžių vieta...

Gi malūnas dunda, dreba! Krante eilėj laukia keli vežimai su maišais, ūkininkai riečia būtas nebūtas istorijas, pypkiuoja, pilsto buteliuką, pliekia kortom – kai kada pralošdami ir atsivežtą vežimą. Tik Balys Simaška, visų šaukiamas Baliuku, neturi kada dykaduoniauti: jis moka visus malūno darbus – bet kokiu oru sukasi prie girnų, veltuvų, pjūklų. Namo Baliukas kartais parplumpina baltas kaip pusnis, kartais – apskretęs pjuvenom ar tamsiais milo pūkais, bet visada kiaurai permirkęs prakaitu – net kuprytė.  

– Girnos baigia mane sumalt, – ir sunkiai kaip maišas drėbteli užstalėn. – Sukuos, sukuos, o ką turiu?

– Ir man tų girnų per akis, – žydromis akimis nelinksmai žybteli Saliutė.

Salomėja Butkevičiūtė atitekėjo iš Svėdasų krašto. Tapusi Simaškiene, vos ne kasmet gimdo ir laidoja, laidoja ir gimdo; tik trys paskutinieji vaikeliai užsikabino, liko. Bet moteris gyvybinga, žvitri!

– Viskas, jau nepatraukiu – kiek aš galiu art kaip juodas jautis?  

– O kurgi išeisi? Pikliavotų miltų blynams nuo girnų nusisemi, turim bulvių, už sienos zulinas karvė ir porą paršiokų, žuvies – kiek nori. Ir stogas nieko nekainuoja. Mieste, žinoma, lengviau, bet ką jame ubagas veiksi?

Baliukas žino: jokie jie ubagai. Ir visa apylinkė pažįsta Baliuką – jis gero būdo, minkštos širdies, mėgsta knygas, istoriją, žemėlapius. Laisvesnį vakarą varto savo turtelį, įsivaizduoja tolimas karalystes, kalnus ir laivus, bėgtų laukais į visas keturias puses, bet... paausy zirzia vaikai, lauke kaip slibinas, iškišęs liežuvį, stūkso nepasotinamas malūnas... Kad ir koks darbštus ar gudrus būtum, prieš vėją nepasišiauši!  

Kur buvęs nebuvęs – žingt per slenkstį Adomas Simanavičius, kaimynas. Taukšt ant stalo pusbonkiuką, mirkt Saliamutei, kyšt ryšulėlį su lašinių bryzeliu, pustuziniu kiaušinių. Baliukas ne laidokas, bet akys jam plečiasi, šviesėja, jau žino – po stikliuko kito sunkumas nuslinks nuo pečių ir širdies, nusmuks pastalėn su visa kupra, susigers aslon, o juodu su Adomu užplėš pamėgtąją dainą. Saliutė savo darbą taip pat išmano – jau lieja kiaušinienę.

– Baliuk, būk žmogus, suvelk mano porą rietimėlių! – iškart prie reikalo eina Adomas. – Gal kada tau ko prisireiks? Žinai, aš gi ne žydas...

– Ar Dubauską turi omeny? Ko iš jo norėt? Vanduo jam nekainuoja, bėga ir bėga, suka turbinas – pinigėliai kaip upės akmeniukai bir bir kišenėn! Kad man taip byrėtų. Sukuos kaip voverė rate, o ką turiu?

Adomas atsilošia, žiūri į Baliuką lyg nustebęs, lyg priekaištaudamas. Palyginti su Baliuku, Adomas tikras milžinas – aukštas, stambus ir dar didžiažemis, betgi visi žino: Peslių smėlis auksinis tik pažiūrėti. Simanavičių sodyba plati, pilna pastatų pastatėlių, vien klojimų – trys! Tiesa, ūkininko gabumais Adomas negarsėjo, daugiau dairėsi į šalis, ypač – į moteriškas...

Dabar Adomas, žiūrėdamas čia į žemas aprūkusias lubas, čia į švytruojančias Saliutės blauzdas, sako:

– Mačiau neseniai Kavarske tavo Dubauską ar Dubovskį – koks skirtumas? Žydų pavardės kaip klevo lapai – čia žali, čia geltoni, čia raudoni... Taigi... Gal matei – tavo ponas gyvena Raudonikio gatvės kampe, su žmona ir sūnum. Sėdi mansardoj pasipūtęs, net plikas pakaušis garuoja. O savo malūno – pats geriau už mane žinai – išvis neprižiūri, greičiau leis sugriūti, negu išmes kelis litus. Vienintelis geras daiktas, kurį Dubauskas pastatė – pirtytė. Užtat jį greit nukonkuruos kitas žydas, Beržonas ar Berzonas, nu, tas, kur turi malūną ant Pienios: algas savo samdiniams smarkiai pakėlė, o ūkininkams už malimą – nuleido. Matysi – Peslių girnos tuoj atauš!

– Neatauš… – niūriai pranašauja Baliukas. – Nebus grūdų – dažniau paleis zeimerį, veltuvus... Bet manęs – nepaleis, kur gaus kitą tokį juodnugarį – pusė kurmio, pusė asilo?  

– Baliuuk... – glosto kaimyno petį Simanavičius. – Šneki kaip koks bolševikas... Visi žino, kad esi gero būdo, dūšios žmogus, bet kad kurmis ar asilas...

– Kaip ne kurmis, jeigu per prakaitą ir dulkes saulės nematau?! Parodyk tu man sveiką melniką: kosėja, dūsta, švokščia kiaurais plaučiais...

Adomas prikliukina tris stikliukus – ne paslaptis, Saliamutė irgi nespjauna. Staiga atsidaro durys, vidun įvirsta Joniukas; veidelis – iš akies traukta motina. Dabar jis kaip nušveistas varinis pinigas: abiejose rankose – po stambią vėgėlę! Galvos – it griežčiai… Išdidžiai guldo žuvis motinos pakištan dubenin. Vaiką pamačiusio tėvo šiurkštokas veidas irgi nušvinta:

– Ot tau strakaliūtas, ot tau keverzūnas!

– Iškart matyt – nepėsčias! – pagiria ir Simanavičius. – Ir balsą, girdėjau, gerą turi, – gal į tėvą? Dabar galėsim ir trise užplėšti, ar ne, Joniuk?

– Aišku! – nė nesudvejoja tas. – O ką dainuosim?

– Gal, sakau, tu pirmiau padainuok, ko mokykloj mokino?

Joniukas svarsto, nuo kurios pradėti – „Kur lygūs laukai“ ar „Kur bėga Šešupė“? Mokytojai pirmiausia moko tų dainų, kurioms žodžius parašė Maironis. Tos dainos nelengvos, bet malonios širdžiai. Tuo tarpu Balys išdidžiai kresteli galvą ir Adomui kaip paslaptį sušnibžda:

– Berniokas turi gazo. Pamatysi: jei kas ištrauks mūsų šeimą iš purvyno, tai tik Jonas!

Netrukus iš mažos sukežusios gryčytės toli pasklinda stebėtinai pakili vyrų sutartinė:

– Saldus alus, balta puta, kas išgėrė, tas pasiuto!..

Tačiau neilgai pesliečiai girdėjo tuodu balsus. Kavarsko malūno savininkas Abramas Berzonas iš tiesų rado būdą nurungti Peslius: pasiūlė meistrui Baliukui, pažinojusiam malūną kaip savo penkis pirštus bei išmaniusiam visus melniko darbus, gerokai didesnę algą – ir tas su šeima atsidūrė Kavarske.  

 

Neprognozuotos permainos

 

Žmonės visada norėjo žinoti, kada sudils mėnulis, patekės pilnatis, sausros laukti ar lietaus – nuo to priklauso darbų seka, derliaus gausa. Esama visokių ženklų, pranašaujančių orus. Pavyzdžiui, ir Vaivadiškiuos, ir Užuožeriuos, ir Pesliuos senoliai tau pasakys: lauk lietaus, jei debesys ruožuoti arba panašūs į šluotą; jei kregždės laksto pažeme; jei lauke daug uodų ir musės įkyrios; jei vištos kapsto daržus. Žiema bus nešalta, jei, prieš Kalėdas paskerdus kiaulę, kasa ilga ir plona, o jeigu kasa stora – bus šalta. Gi žvejams palankiausias vėjas – vakaris...

O kas pirmiausia pastebi ne tik medžių lapus, bet ir visą kaimą ar miestelį šiaušiantį permainų vėją? Žinoma, vaikai: jie – visaregiai paukščiukai, gyvasis sidabras! Štai du Jonai, du kaimynai, Simaškiokas ir Dmuchauskiokas, Pienios prūdeliui nuslūgus, čiumpa čerpoką ir spaudžia prie vandens; reikia skubėti, nes kaimynas Sidoras Minkevičius, rusas ilga barzda, turėjo spiningą, vienintelį Kavarske, ir galėjo lengvai išgaudyti lydžius. Minkevičius buvo grėsmingas dar ir todėl, kad draugavo su policijos nuovados viršininku Sabaliausku – tai žinojo visas miestelis...

Ypač įdomu rankomis iš po akmenų traukti margus, slidžius šlyžius. Sykį žvejodamas Dmuchauskiokas užlipo ant stiklo ir persipjovė padą. Kraujas bliaukė ir bliaukė, o prakeiktas stiklas buvo trikampis, įsmigo giliai, išlupt neišeina. Ilgai negalvodamas, Simaškiokas (šiaip ar taip, keleriais metais vyrėlesnis) užsivertė rėkiantį bičiulį ant nugaros ir nuvilko iki Minkevičiaus namo, kuriame gyveno gydytojas. Šukė buvo tokia, kad jai išimti prireikė narkozės. Mažne po septyniasdešimties metų prisimindamas šį įvykį, Jonas Dmuchauskas kalbėjo:

Simaškiokas buvo ryžtingas, smarkus ir nuoširdus. Bet kokiam žygy ar darbe galėjai juo pasikliauti: jei prižadėjo – būk ramus, ištesės! Aš darau tą, tu – aną! Ir neduok Dieve tapti jo priešu...

Vaikai anuomet dyki nesivalkiodavo: galvos pramuštos darbais, reikalais, idėjom. Užėjo Kavarske mada gaudyt kuojas su duona ir boro rūgštim. Primėtom su Jonu Šventosios duobėn bumbuliukų ir laukiam, kada kuojos išners paviršiun. Ir kad pradės verstis – didelės, pilvai net geltoni! Prigraibom gerą puskibirį, tempiam namo. Jonas sako: galėtume prikept žuvies visai šeimai, tik riebalų nėr! Parlekiu namo, atnešu lašinių kampą – ir visi sotūs, laimingi!

Vaistininko Petro Raudonikio sodyboj augo nepaprastai daug vyšnių. Jų raškyti šeimininkai kviesdavo jaunimą, vaikus. Kad rinkėjai per daug nesuvalgytų, turėdavo nuolat dainuoti, pavyzdžiui:

       Ramtatulis nuogas

       Rinko miške uogas!..

Buvo smagu ir juokinga – vien nuo žodžio „ramtatulis“...

Prasidėjus sovietų okupacijai, gyvenimas tapo išvis nenuspėjamas. Mažame miestely viskas kaip ant delno, ir daugelis kavarskiečių kraipė galvas matydami, kaip pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Štai minėtasis Minkevičius iškart persimetė prie naujų „draugų“. O kas galėjo numatyti žydų tragediją? Simaškų Joniukui, tada vienuolikos metų berniokui, ji įstrigo iki smulkmenų:

Gražus, protingas, linksmas vaikinas buvo Ickė Dubauskas, Peslių malūno savininko Abraomo Dubausko sūnus. Su lietuviais šokdavo, dainuodavo, klojimų teatruose vaidindavo – o mergaitės akių nuo jo nenuleisdavo. Mėgdavo atsidaręs langą groti anglišku patefonu „Columbia“. Toli liedavosi garsių operų arijos, pavyzdžiui, Žermono arija iš Džiuzepės Verdžio operos „Traviata“: „Sugrįžk, sūneli brangus...“ Nemažai plokštelių grojo šokių muziką, populiarius šlagerius, tarp kurių – Antano Šabaniausko dainas.

Šokiai pagal plokštelių muziką – žavingiausia, labiausiai jaudinanti Kavarsko jaunimo mada! Gi vaikai, sukinėdamiesi apie langą, stebėdavo, kaip linguoja didelės juodos plokštelės, kaip gražiai atrodo ant patefono nupieštas šuo, ir kantriai laukdavo, kada Ickė išmes plienines, tačiau greit atšimpančias adatėles. Nebetinkančios plokštelėms, adatėlės puikiausiai tikdavo vaikų žaidimams, pavyzdžiui, strėlių antgaliams. Ickė adatėlių negailėdavo, bet labai saugodavo, kad kas nepaliestų plokštelės – sunki ir trapi, ji greitai duždavo. O vaikai paskui girdavosi: „Aš turiu penkias adatėles, aš septynias!..“

Visas miestelis skalambijo: Ickė iki ausų įsimylėjęs geltonkasę Lionę, lietuvaitę. Ir Lionė neliko jam abejinga. Iš pradžių abu regėjo vien šviesų pavasarį. Ickė nebuvo religingas, jį labiau žavėjo iš Rytų atplaukiančios idėjos. Užėjus sovietams, dalyvavo mitinguose, dainavo rusiškas dainas ir netgi gavo kėdę valsčiaus valdžioje. Senieji Dubauskai sūnaus išdidžiai tariamo žodžio „komjaunuolis“ klausėsi santūriai, bet kai pakvipo vestuvėmis, sukilo piestu! Abeji tėvai sukilo – ir Ickės, ir Lionės.

– Meilė turi būti protinga, tik tada ji bus amžina! – tvirtino vieni.

– Iš meilės sotus nebūsi! Viską lemia tradicijos, turtas, šeimos garbė! – kalė kiti.

Abi pusės ėmė plėšti savo vaikus į save. Lionė pradėjo vengti Ickės, o tas... Vienturtis sūnus nedrįso nepaklusti tėvų valiai, slankiojo kaip žemę pardavęs, vien Lionės akis ir kasas matydamas. Tėvai patarė jam atidžiau apsidairyti – tarp Dovydo dukterų irgi esama gražuolių! Ką Ickė darys – išsirinko Afroikę, vien todėl, kad ji buvo panaši į Lionę: vienintelė miestelyje šviesiaplaukė žydaitė...

Prasidėjus karui, Ickė galėjo pabėgti su rusais ir komjaunuoliais, bet pagailėjo tėvų. Deja, padėti jiems niekuo negalėjo. Naujųjų okupantų valdžia Kavarsko žydus iš pradžių uždarė „iškaloj“. Joje atsidūrė ir senieji Dubauskai. Geraširdė Bronė Misiūnienė (jos vyras Antanas, pramintas Beausiu, ne vienus metus dirbo Peslių malūne) nuskubėjo Kavarskan su ryšulėliu maisto ir norėjo jį perduot Freidai Dubauskienei, bet sargybinis perspėjo:

– Dink, arba ir tau prisiūsma šešiakampę žvaigždę!

Paklaikusi Misiūnienė su ryšulėliu parlėkė namo...

Jonas Simaška nūnai pamena:

Vieną naktį visa mūsų šeima pašoko iš patalų, nustėrę klausėmės kulkosvaidžio kalenimo. Rytą sužinojom, jog netoli, gal už poros šimtų metrų, sušaudyti keliolika kavarskiečių – „raudonom“ pažiūrom pagarsėjusi lietuvė Savinskienė su vyru, akušerė Panovkienė ir dar grupelė žydų. Dauguma Kavarsko žydų, tarp jų ir senieji Dubauskai, netrukus atgulė Pivonijos šilo duobėj prie Ukmergės. Tuo tarpu Ickė su Afroike slapstėsi gretimuose kaimuose, tikėdamiesi naktimis traukti į rytus. Nespėjo: kažkam išdavus, abu buvo sugauti ir nušauti Budrių kaimo pusėj. Kur užkasė – niekas iki šiol nežino. Užvertė jauną gražią porą kaip benamius šunis.

O ar Jono tėvas Baliukas numanė, kokiu nelemtai uždaru ratu suksis jo gyvenimas? Kiek mušis dėl lengvesnio rytojaus, vis atsitrenks tai į girnas, tai į medį... Apleistą Peslių malūną dar prieš karą iš Dubausko nusipirko gydytojas Petras Janulis, sutaisė jį, sustiprino – ir girnos vėl dundėjo! Pradėjęs dairytis gero malūnininko, Janulis išgirdo apie Balį Simašką; tasai gi, žuvus darbdaviui Berzonui, tapo, kaip sakoma, „laisvo oro direktorium“... Baliukui neliko nieko kito, kaip su šeima antrąkart bristi į tą patį vandenį – visi penki grįžo į gimtuosius Peslius. Apsigyveno iš pradžių Simanavičiaus, paskui našlės Onos Blažienės namelyje. Kol 1944-aisiais, vokiečiams plėnimis paleidus Peslių malūną ir kone visus Peslius, Baliukas vėl su šeima iškeliavo į Kavarską...

 

Po septynerių metų,

arba Joninių „dovana“

 

Kai tau dvidešimt pirmi, svajonių, planų į aukščiausias koras nesukrautum! Bet Jonas Simaška ne iš tų, kurie nubudę ilgai girgždina metalinę lovą, žiūri į lubas ir kankinasi nežinodami, nuo ko pradėti dieną. Jis pilnas jėgų, ryžto – kaip suspausta spyruoklė. Juolab kad giedras ryto dangus, ant paklodės krintantys spinduliai brėžia šviesią šventę – Jonines. Šventė prieš baigiamuosius egzaminus – dovana!

Vaikinas iš Kavarsko puikiai žino, ką reiškia būti Jonu. Bažnyčia, pavadinta Šv. Jono Krikštytojo vardu, kasmet sukviečia tikinčiuosius į dangiškojo globėjo atlaidus, didžiausią metų kermošių. Be to, Kavarske trykšta stebuklingas Šv. Jono šaltinis; po visą kraštą sklando legendos – vienas nuo to vandens praregėjęs, kitas, suparalyžiuotas, atgavęs kojas, trečias... Tad ko stebėtis, jei čia gimusio berniuko tėvai nei krikštatėviai nesuka galvos dėl vardo – aišku, bus Jonas!

Joniukų – pusė miestelio...

Jonas nelinkęs tikėti pasakomis. Tiesa, kaip ir tėvas, melstis mokėjo, vaikas būdamas, patarnaudavo bažnyčioje mišioms – buvo klapčiukas. Vis dėlto jis mieliau gyveno žemišką gyvenimą – mėgo kompanijas, susitikimus su artimais žmonėmis, bičiuliais. Buvo tokia tradicija: Joninių išvakarėse, jau sutemus, ateina draugai, prikala prie varduvininko durų ar ant gonkų vainiką. Už tai Jonas rytą turi pavaišinti sveikintojus, tie gi Joną apdovanoja juosta, austiniu rankšluosčiu, moterį Janiną – skarele... O argi reikia priminti, kad peržiem kantriai Joninių laukęs jaunimėlis temstant išeis pamiškėn ieškoti paparčio žiedo?..

Neblogai būtų apglėbti tėvus, seseris, tačiau Jonas, atvirai šnekant, tik džiaugiasi gyvendamas ne Kavarske, o Kaune: žinios, ateinančios iš nuošalių miestelių ir kaimų, dažniausiai neramios, liūdnos. Visa Lietuva – vienas klampus raistas, akivaras, kuriame smenga visi, kas gyvas, ypač – jauni vyrai, nepaklusę šaukimui tarnauti atėjūnų kariuomenėje.

Šešėliuoti ir Jono prisiminimai. Didžiosios suirutės išvengė – buvo per jaunas. Baigęs progimnaziją ir žemdirbystės kursus Joniškėlyje, grįžęs namo, seno tėvo pažįstamo Cipro Jakeliūno dėka – jis dirbo valsčiaus pirmininku – gavo zootechniko vietą Žemės ūkio skyriuje. Bet ir čia ramu nebuvo – kai gauni valdišką darbą, nori nenori tampi valdžios žmogumi. Teko ir Jonui keliskart važinėti po kaimus, platinti obligacijas. Pamatė, koks piktas ir nesivaldantis Cipras: sykį sodyboje, gąsdindamas ūkininką, taip trenkė šautuvu, kad buožė nuskilo...

Kitą kartą Albertas Šiaučiūnas, tada aktyvus Kavarsko komjaunuolis, nusprendė parodyti iniciatyvą: eis į kaimą surašyt arklių. Jonui ir dar vienam vyriokui valdžia liepė lydėti komjaunuolį. Ką gi, tie pasiima šautuvus ir dyžina iš paskos, ties kiekvienu miškeliu ar tvarto kampu laukdami kulkos...

Tąsyk pavyko. Tačiau gangreit paaiškėjo, kokio klastingo ir žiauraus būta to Šiaučiūno. Jis demonstratyviai pridergė Kavarsko bažnyčioje. Provokavo pažįstamus jaunuolius. Nušovė savo tikrą pusbrolį, paskui bičiulį. Gyrėsi: „Tai bent šautuvėlis – ketvirtą banditą paguldė!“ Net „idėjos draugai“ juo šlykštėjosi. Persimetęs pas miškinius, netrukus juos jau išdavinėjo. Vis dėlto neišvengė lagerio, bet jame tapo stukačium; už judošiškus darbelius kaliniai įgrūdo jį išvietės duobėn... Jonas net nusipurtė, prisiminęs Kavarsko baisuolį: jis buvo gyvas blogio įsikūnijimas!

O Alberto tėvas, Jonas Šiaučiūnas, buvo grynas pasakymo „Obuolys nuo obels netoli rieda“ paneigimas. „Obelė“ buvo sveika ir smagi! Kavarskiečiai mylėjo šį nedičkį, malonaus būdo siuvėją ir švelniai vadino jį Kriaučiuku. Jokia šventė neišsiversdavo be Kriaučiuko: jį kviesdavosi vien tam, kad kompanija būtų linksmesnė. Ir Kriaučiukas nenuvildavo – jam iš burnos liedavosi vingrios, vis naujai sudėtos tataluškos, kaip antai:

 

       Spekuliantai

       ir kiti nususę frantai,

       Kuriems kinkos jau suvytę,

       Galit neklausyt to vėplos

       Ir visi kiti kerėplos!..

 

Toks tad buvo Kriaučiukas, didžiausio Kavarsko niekšo ir išsigimėlio tėvas. Sūnaus jis nelaikė sūnumi. Jonas neįsivaizduoja, kaip galėtų įskaudinti savo tėvą, kuris juo taip didžiuojasi. Baliukas Simaška buvo doras žmogus, dirbo ir gyveno tik dėl vaikų – Verutės, Genutės, Joniuko; pagrandukas, žinoma, buvo numylėtinis. Mama? Jos meilė buvo kitokia...

Visoje apylinkėje nelikus malūnų, tėvas per daug nesikrimto: vis tiek neapžiotų. Nuilso rankos, širdis. Iš ko pelnyti duoną? Jis buvo apsiskaitęs, pasišnekėdavo su rimtais žmonėmis. Naujoji valdžia jam nekėlė nei susižavėjimo, nei pasitikėjimo, užtat realybės jausmas kuždėjo: argi parako neuostę kaimo berniokai sumuš kariuomenę, nušlavusią pusę Europos ir Berlyną? Ateis amerikonai? Jeigu mes jiems tokie brangūs, kodėl iškart atidavė rusams?..

Tėvas apsidžiaugė sužinojęs sūnaus pasirinkimą. Komisariate paklaustas, kur eitų – kariuomenėn ar milicijos mokyklon – Jonas nedvejodamas linktelėjo: mokyklon. Darbas švarus, ne toks pavojingas, o svarbiausia – arčiau namų.

– Teisingai padarei, – pagyrė Baliukas sūnų. – Kad ir kokia valdžia būtų, raudona, žalia ar mėlyna, tvarkos visada reikės!

O čia vėl Cipras Jakeliūnas:

– Eik, Baliuk, pas mane apsaugon. Parekomenduosiu. Ką jau ką, o tave visą gyvenimą turčiai engė!

– Gal ir aš būčiau engęs, jei būčiau malūną turėjęs, – nusišaipė Baliukas. – Negi dabar turėčiau šaudyt? Aš ir šautuvo rankoj nelaikęs! Po kaimus su „kačerga“ tikrai nelakstysiu.

– Niekur tau lakstyt ir nereikės: būsi mano kontoroj sargybinis. Ir ne kasdien, o tik kas antrą trečią naktį. Sėdi sau šiltai, o tarnyba eina! Nieks čia ir nepuls, ne tie laikai, bet sargyba turi būt, liepta iš Vilniaus…

Taip kantrusis malūnininkas Baliukas (pasak sūnaus, „dirbdamas po šešiolika valandų per parą, neturėjo kada sustambėti“) pasiėmė „kačergą“, o Jonas išvažiavo į Kauną. Dar mėnuo, ir jis – milicijos jaunesnysis leitenantas!

Jonas jau susitaręs su porą draugų ir Bronyte: varduvių proga papietaus Kauno sodely, lauko kavinukėje. Smarkiau švęsti nėra kada, egzaminai! Ir taip nemažai laiko prasiausta, metas susiimti. O Bronytė šmaikšti ir paprasta, su ja malonu pabendrauti, netempia už ragų prie altoriaus. Jonas nuo mažens savarankiškas, jam nepatinka, kai kas nors savinasi jį kaip daiktą. Meilė – ne ožka, lenciūgu prie kuolo nepririši! Būtų gerai, jei Stasė tai suprastų.

Jonas Simaška:

Stasė buvo plonutė, gražiai nuaugusi, apyšviesė, žalsvų akių. Stasė Vyšniauskaitė iš Kupiškio. Kai mokiausi milicijos mokykloje, mano bičiulis Petras Švaikauskas nuo Kupiškio vaikščiojo pas savo panelę Ritą. Ta gyveno su keturiomis draugėmis bendrabutyje. Kartu gyveno ir Stasė, ji buvo išmokusi siuvėjos amato ir jau dirbo. Ten ir susipažinom. Vakarėliai, šokiai... Draugavom gal apie metus. Stasė prie manęs prisirišo, susirašinėjo su mano tėvu, jai jau viskas buvo aišku. Tuo tarpu man – paskutiniai mokslo metai, artėjo egzaminai. Kibau į knygas – ir vis rečiau nueidavau pas Stasę...

Varduvininkas apsirengė išeiginiu kostiumu – uniforma prie Joninių kažkaip nedera. Bičiuliai papietavo, išlenkė vieną kitą taurelę, pajuokavo. Jonas jau patraukė namo, Donelaičio gatvės pusėn, kartu ėjo Bronytė. Staiga kitoje gatvės pusėje išdygo liauna figūrėlė, – Stasė! Lyg būtų žinojusi, kada, kuria gatve ir su kuo eis. Pamačiusi Joną, atstriksėjo prie jo.

– Sveikinu! – pakštelėjo Jonui į žandą. Bronytės ji tarsi nematė. – Ką tik gavau tavo tėčio laišką, labai gražiai rašo. Einam pas mane, paskaitysi.

Jonui dilgtelėjo: negerai išėjo. Kodėl nepakvietė jos kavinėn, ir dar per Jonines? Stasė kaži ką galėjo pagalvoti. Paskubomis atsisveikinęs su Bronyte, pasuko Stasės bendrabučio link. Maloniai šildė popiečio saulutė, o bičiulė čiauškėjo, čiauškėjo... Jonas net prisiminė šį pavasarį regėtą vaizdą: dulkė lietus, o ant klevo viršūnės tupėjo du šlapi varnėnai ir žvaliai švilpiniavo meilės giesmę...

Netrukus jis jau laikė rankose tėvo laišką. Rašysena negrabi, žodžiai su klaidomis, bet už jų Jonas matė mielą veidą, išvagotą rūpesčių, girdėjo duslų jo balsą. Tėvas sveikino su vardadieniu, užsiminė, kad mama gyvena savo gyvenimą, ir klausė: o kada gi judu su Stase pakviesite ant žiedų sumainymo? Jis ją vadino martele...  

Ir tada Stasė šliūkšt Jonui kažkokiu skystimu į veidą! Trenkė kaip žaibas. Jonas surėkė ir nubėgo virtuvėn prie čiaupo; pasileidęs šaltą vandenį, puolė įnirtingai praustis. Pakėlė galvą, pažiūrėjo lango pusėn. Kairė akis buvo aptemusi, bet dešinioji dar tebešvietė, tiesa, lyg pro rūką.

– Dieve, aš dar matau! – iškvėpė nudžiugęs.

Tada Stasė šliūkštelėjo dar kartą...

Tas skystimas buvo muilo akmuo, krišpalas, baisiausiai aštrus. Kur ant kostiumo užtiško, ten skylės liko. Apgraibom puoliau kviesti greitąją. Atgavo protą ir Stasė. Pagaliau abu atsidūrėme klinikose, o čia tik viena seselė – šventė! Pavėlavom porą valandų, bet gydytojai vis tiek nieko nebūtų padarę.

Aš negalėjau net verkti.

Saulė – ir ne tik Joninių – Jonui Simaškai jau buvo užgesus. Amžinai.

 

Žinia

 

Dabar sakytume: gyvenimo iššūkis. Kitas gal ir astrologų knygas pavartytų, ar šita skaudi lemtis buvo iš anksto nulemta, žvaigždėse užrašyta? Gal ir nesąmonė visos tos kosminės galios, spėlionės, o vis dėlto?.. Tik po daugelio metų galėsime pasmalsauti, kaipgi Joną apibūdina Zodiako ženklai, konkrečiai – rugsėjo antrąją pusę įtakojanti Mergelė:

Stropus, atsakingas, patikimas. Praktiško proto, leidžiančio priimti teisingus sprendimus tiek namuose, tiek darbe. Jautrus, guvaus proto, imlus naujovėms. Siekia tobulumo, sugeba pastebėti net mažiausias smulkmenas. Neapkenčia nebaigtų darbų, nešvaros ar netvarkos. Malonaus ir švelnaus charakterio, nesavanaudiškai skiria savo energiją kitų, o ypač šeimos, labui. Nors viduje vyrauja netikrumas ir sąmyšis, sugeba tai paslėpti išoriniu ramumu.

Išklausęs šią charakteristiką, Jonas nustebo:

– Tip top apie mane! Ir mano tėvas toks buvo, nors koks jo ženklas – užmušk nepasakysiu.

Į klausimą, kaip jautėsi sužinojęs galutinę gydytojų diagnozę, ramiai atsakė:

Mano protas išties praktiškas. Staigiai paskendęs tamsoje, pasijutau žiauriai vienišas, bet apsipratęs galvojau: kas įvyko, tas įvyko, akių vis tiek nebeatgausiu. Ne viskas taip jau ir blogai: netekau regėjimo, bet liko dar keturi pojūčiai. Be to, aš juk puikiausiai atsimenu žmonių veidus, namus, medžius, paukščius, žiedus... Ir spalvas visas. Kitaip nei neregiams iš prigimties, man pasisekė! O čia dar pokario baisybės – palyginti su jomis, mano asmeninė nelaimė tebuvo lašas mariose.

Jau kitą dieną atvažiavo į Kauną tėtis, pamatė mane, pasėdėjo prie lovos. Pasikalbėjo su mane gydančiais daktarais. Tie atvirai pasakė: jokios vilties, nebematys. Jaučiau, tėvui toji žinia trenkė kaip kuoka, gal net smarkiau negu man. Amen mano karjerai, meilei, Stasei. Amen jo viltims. Visą gyvenimą tikėjosi, kad būsiu šeimai atrama, ir še... Atsisveikinom beveik be žodžių.

Jonas pasakojo ramiu, lygiu balsu – lyg apie orus ar bulviakasį. Nei nuoskaudos, nei keršto. Gal todėl, kad prabėgo jau daugiau nei šešiasdešimt metų?

Ar pykau tada ant Stasės? Pykti nebuvo prasmės: aptemo jai protas, ir tiek. Man sunkiausia buvo suprasti, kaip ji galėjo šaltakraujiškai, iš anksto suplanuoti savo kerštą. Pokary kerštas pražudė daug žmonių. Ir Stasė man atkeršijo – kur pats velnias neįveikia, ten bobą nusiunčia... Pripažinau ir savo nuodėmę, nors argi privalai mylėti tą, kuris tave myli? Tai būtų savęs išprievartavimas. Meilė kartais būna labai neprotinga...

Stasę teisė, nuteisė dešimčiai metų kalėjimo. Tačiau tiek nesėdėjo, padavė apeliaciją, bausmę sušvelnino iki šešerių. Aš neprieštaravau, netgi sakiau: paleiskit visai, kokia prasmė laikyti žmogų uždarytą? Nei man dėl to lengviau, nei niekam, verčiau tegul pati užsidirba sau duoną.  

Ligoninėj pragulėjau apie septynis mėnesius. Seselių akyse buvau meilės kankinys, auka – ir ne iš romano, o tikras! Jaunas, stiprus, o... Jos guodė, lepino mane. Nuolat globojo profesorius Juozas Nemeikša – iš pradžių nesupratau, ar aš jam kažkuo patikau, ar iš gailesčio. Jis elgėsi su manim kaip tėvas, buvau jo numylėtinis, sesutės juokavo: „Pamatysit, Jonas pas mus gyvens dar mažiausiai metus – kaip namie!“

Tik daug vėliau sužinojau, koks nepaprastas gydytojas buvo Juozas Nemeikša. Žmogus kvadratu! Studijuodamas Maskvos universiteto Medicinos fakultete, kūrė eilėraščius, apsakymus, vaizdelius, spausdino juos „Aušrinėje“, „Lietuvos ūkininke“. 1920 m. grįžo į Lietuvą, kelerius metus dirbo karo gydytoju. Vėliau dėstė Kauno universitete, vadovavo Kauno trachomos dispanseriui. Jo iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos akliesiems globoti draugija, pirmininkavo jai. Tais metais, kai aš apakau, J. Nemeikša vadovavo Kauno medicinos instituto Akių ligų katedrai.

Daktaras Juozukas – taip jį švelniai vadino pacientai – nusipelnęs gražaus atminimo. Aklųjų žurnale „Mūsų žodis“ skaičiau straipsnį apie dainininkę Beatričę Grincevičiūtę „Tamsą nugali muzika ir meilė“. Kaip ir aš, Beatričė apako dvidešimt vienų; jai įstojus į privačią Liaudies konservatoriją, Nemeikša slapčia mokėjo už jos mokslą, padėjo nugalėti tamsos ir vienatvės baimę, džiaugėsi jos pasirinkimu, sėkme. Šis šviesuolis gyveno kitiems. Tai pas jį su žmona Maryte apsistojo iš lagerio grįžęs Balys Sruoga, jam reikia dėkoti už jo namuose parašytą „Dievų mišką“.

Štai į tokias geras rankas aš pakliuvau. Naujų akių Nemeikša, žinoma, negalėjo man įdėti, tačiau puikiai išmanė pacientų psichologiją, moraliai palaikė mane. Aš dominau jį – vadinasi, esu dar nenurašytas, kažkam reikalingas! Supratau, kad svarbiausia mano likimo žmogui – nepalūžti dvasia.

O fizinės mano žaizdos gijo kone stebuklingai. Nosis nusivožė kaip futliaras, veido oda nusilupo kaip medžio žievė. Galimas daiktas, taip gerai gijau ir todėl, kad anom lemtingom akimirkom iškart puoliau plauti žaizdų – rūgštis nespėjo giliai įsiskverbti. Tas vanduo man pagelbėjo ne prasčiau nei Šv. Jono šaltinis! O gal ir pats šventasis mane paglobojo? Po metų dar pasigydžiau ligoninėje tris mėnesius. Veide neliko jokio rando, nė žymės!

Tačiau tai buvo jau vėliau. O praėjus gal dviem mėnesiams, į ligoninę manęs aplankyti atėjo keli kauniečiai, kilę nuo Kavarsko, vienas buvęs eigulys, geras tėvo pažįstamas. Tas eigulys užjausdamas paaimanavo:

– Matai, – sako, – tu jaunas, kietas – atlaikei, o tėvas, kad ir turėdamas akis, neišlaikė...

– Kaip neišlaikė? – pašokau iš lovos.

– Tu nežinojai?!

Pasirodo, mano artimieji, draugai, nenorėdami manęs jaudinti, kad visai neišprotėčiau, nuslėpė nuo manęs baisų dalyką. Grįžęs iš ligoninės namo, tėvukas tą patį vakarą užlipo ant prieangio lubelių, ant šieno, ir tuo nelemtu senobiniu šautuvu nusišovė. Jam tada buvo penkiasdešimt ketveri, galėjo gyvent ir gyvent, tačiau taip ir neišsimušė iš nelemtojo rato. Įsivaizdavau jo nuotaiką važiuojant namo, mintis lipant kopėčiom, gaiduko spustelėjimą... Kokia žiauri neteisybė: visą gyvenimą laukus prošvaistės, atsidurt ant bedugnės krašto, ir dėl ko – dėl mylimo sūnaus!

Štai dabar pajutau, kad galiu išprotėt. Mane ištiko šokas, užsmaugė rauda. Kai šiek tiek nusiraminau, kažkas pakuždėjo: o ką tu, aklas žmogeli, gali pakeist? Turi gyvent jau vien todėl, kad liko motina, dvi seserys. Tiesą pasakius, motina pastaraisiais metais tėvui irgi kainavo nemažai sveikatos. Užspeitė jį nelaimės kaip medžiokliniai šunys karštantį vilką...    

Egzaminus milicijos mokykloje man užskaitė, diplomą gavau, bet dirbti pagal specialybę, žinoma, jau negalėjau.  

 

Durys

 

Sakoma: kai užsidaro vienos durys, atsiveria kitos. Jei ne durys, tai langas.

Arba: kai užgęsta viena žvaigždė, įsižiebia kita.

Arba: praradimai gimdo atradimus.

Joniukas vaikystėj buvo matęs kurmį – kartą tėvas išmetė jį lopeta iš kurmiarausio. Juodas gyvūnėlis mažom akutėm, ne ką didesnis už pelę, stebėtinai mikliai nugurnėjo pievele, įknibo raustis žemėn. Tik sušmėžavo plokšti nageliai – ir sudieu!

– Jis visai nemato?

– Taip sako.

– Kaip nematydamas žino, kur eiti, ką daryti?  

– Ot žino. Kam reikia žinoti – tas ir žino!

Tokie dabar atsiminimai, kurie šiaip kažin ar kada būtų atgiję. Kol kas vienintelė patikima brasta per tamsos jūrą – atmintis. Gulėdamas aukštielninkas, Jonas kaip žemėlapy matė Peslių takus, Kavarsko gatveles, akmenų grindinį prie bažnyčios. Visa tai buvo taip seniai, prieš šimtą metų! Lyg pasaka. O kas šalia, aplinkui?

Kiek apsipratęs tamsoje, Jonas šimtus, tūkstančius kartų bandė nutverti nematomam siūlui už galo. Stropiai „užsirašinėjo“ posūkius, mygtukus, rankenas. Dabar svarbus kiekvienas, net menkiausias garsas. Iš žingsnių galėjo atskirti, kas ateina: vyras ar moteris, jaunas ar senas. Iš drabužių, odos kvapo – miestietis ar kaimietis, valyvas ar apsileidęs žmogus; ką seselės atneša valgyti, rytas ar vakaras sklinda pro pravirą langą.

Ypatingi tapo prisilytėjimai pirštų galais: jie subtiliai „informuodavo“ apie daikto medžiagą, formą, paskirtį, temperatūrą. Jautei, tarsi pirštai būtų tapę šimtą kartų jautresni – gyvi indikatoriai. Lyg pirštų galuose šviestų mažos lemputės ar akutės, styrotų plonyčiai laideliai. Jonas mokėsi daugybės mažyčių gudrybių, palengvinančių orientaciją.

Tėvui dabar pasakytų: kai labai nori žinoti, tai ir sužinai.

Jofana! Ką gi jis moka, iš ko sugebėtų užsidirbti duonai? Kadaise mokytojai ir bičiuliai girdavo jo balsą, klausą, – kas dabar iš to? Pasaulis – ne viena palata, ne ligoninė, kurios „geografiją“ galėjai įsiminti. Iš gyvenimo – bent kol kas – teks imti visa, ką jis duoda, per daug nesirenkant: neregio keliai pernelyg dažnai atsimuša į sieną. Apie ką jis dabar galėjo kalbėtis su vakarykščiais draugais? Kas jį siejo su užverstais vadovėliais, išmoktomis tiesomis apie šviesų liaudies rytojų?

Išėjęs iš ligoninės, apsistojau pas seserį Verutę. Gydydamasis Odesoje, susipažinau su tokiu Viktoru, lietuviu, jis padrąsino: nebijok, gausi darbo Kaune, galėsi pas mane gyvent. Taip ir buvo: įsikūriau Molėtų gatvėj, pradėjau dirbti aklųjų įmonėje, trikotažo ceche. Audė medžiagą iš medvilnės, kai ką krapščiau ir aš. Monotoniška, jokio džiaugsmo. Nemačiau perspektyvų, o gal tiksliau – niekaip netilpau narve be polėkio, prasmingos veiklos. Aš ne apsiuva, susiklijavusi namelius ir patogiai juose pasijutusi. Mano ambicijos buvo didesnės, veržlesnės už tą pasaulį, kuris supo mane ir diktavo savo sąlygas. Aklai susitaikyti, net nekvėpuojant prisitaikyti prie bet ko – ne mano būdui!

Bet ką daryti toliau – nežinojau. Susipažinau su tame pačiame name gyvenusia Vanda, šeimininkės dukra. Vieną naktį ji palindo po mano antklode. Ši jauna moteris man nieko nepriminė, aš ničnieko apie ją nežinojau, bet priėmiau ją lyg kompensaciją už skriaudą. Kurį laiką gyvenome – bent aš taip maniau – susiglaudę. Buvo rankos, žodžiai, prisilietimai, kurių laukdavau. Juodame danguje sušvito spindulys, šaltas kambarėlis sušilo, o svarbiausia – buvo ko grįžti namo!

Kol yla neišlindo iš maišo, t. y. kol kaimynas nepaklausė:

– Gal ponia Vanda kariuomenėj pradėjo tarnaut?

– Kodėl taip manot?

– Vos tik tamsta užveri duris – tuoj ir prisistato kareivis! Vienąkart vienas, kitąkart kitas…

Štai kaip! Moteriškė pamanė, kad su aklu gali išdarinėt ką nori... Nieko nėra bjauriau už išdavystę, ypač žmogaus, kurį laikei artimu. Likimas dar kartą pasityčiojo iš manęs. Gyvenimas vėl apkarto, dangus vėl užsitraukė. Vandai nepriekaištavau, nieko nesakiau, tik ėmiau patyliukais ieškoti, kur man išeit. Ilgokai nesisekė: aklas nuomininkas daugeliui regėjosi kaip nemaloni našta. Jaučiaus lyg supančiotas.

Ir tada...

Istorijos tęsinys daugiau negu netikėtas. Jeigu tai būtų romanas, skaitytojas niurnėtų: laužtas iš piršto, gyvenime taip nebūna. Autorius, sakytų, prisižiūrėjo vakarietiškų melodramų ir prarado realybės jausmą, pamiršo ne tik saiką, bet ir gėdą.

Bet čia ne romanas. Čia nuoga tiesa. Atsitiko tai, ko Jonas nesitikėjo nė viena ląstele.

Vieną vakarą kažkas pabeldė į duris. Tai buvo moteris – ir kartu oro gūsis. Jonas iškart atpažino – užuodė, išgirdo, pajuto: Stasė! Paskutinį kartą matė ją tada, maždaug prieš šešerius metus, skaitydamas tėvo laišką.

– Labas...

Jonas įsitempė – nežinojo, ko dabar laukt iš Stasės. Kartais pagalvodavo, kur ji, ką veikia, bet tik tiek. Praeitis – nukirstas medis, kelmas, jau apsamanojęs, be atžalų. Stasė manė kitaip:

– Jei neišvysi, norėčiau pasišnekėt.

Ji jau buvo išėjusi iš kalėjimo, gyveno Vilniuje. Sužinojusi Jono adresą, atvažiavo į Kauną. Girdėjo ir apie Vandą – ir tai jos nesustabdė. Iškart nieko labai nenorėjo šnekėt, tik pakvietė Joną su Vanda kartu papietaut. Jonas akmens užanty nelaikė: kodėl turėtų atsisakyt? Įdomu, kur link ji dabar suka? Šiaip ar taip, jaunystės meilė... Nepabėgo, nepasislėpė... Kavinėje Stasė noriai pasakojo apie kalėjimą, kokios moterys ir už ką sėdi – matyt, vengė skaudesnės temos. Apgailestavo, kad taip nutiko. Per šešerius metus daug ką pergalvojo, pasimokė. Bet kalbėdama stebėjo daugiau Vandą...

Kitą kartą Jonas su Stase susitiko jau vienu du. Dabar Stasė buvo kur kas atviresnė, meilesnė: ir paėmė už rankos, ir prisiglaudė.

– Niekaip negaliu pamiršt tavęs. Visus tuos metus neradau ramybės, esu tau be galo nusikaltusi, dovanok! Širdį atiduočiau, kad tik tau būtų lengviau. Galėtum persikelti pas mane į Vilnių, gyvenu prie aklųjų kombinato, tau būtų patogu. Mylėčiau, prižiūrėčiau. O Vanda tau ne pora – ji tuščiavidurė...

Jonas svarstė ir šiaip, ir kitaip. Dėl savęs jis jau seniai Stasei atleido, bet dėl tėvo... Pagaliau trumpai drūtai paklausė:

– Kodėl taip padarei?

– Pati nežinau. Buvau įsimylėjus iki ausų, man pasirodė, kad tu mane išdavei. Pažįsti – esu ūmi, užviriau, uždrebėjau. O ar tau būtų tas pat, jei tave kas išduotų?

Stasė sriūbtelėjo didelį gurkšnį arbatos, užspringo. Atgavusi kvapą užbaigė:

– Aš iš principo negaliu pasiduot. Kaip moku, taip už save kariauju!

Jonas santūriai šyptelėjo:

– Keista, bet mes panašūs. Jeigu būčiau buvęs kitoks, po ano įvykio būčiau pasekęs tėvo pėdom.

Gal po savaitės Jonas susikrovė lagaminėlį.

 

Epilogas

 

Tragiška ir laiminga, meilės erškėčiais vainikuota dviejų žmonių istorija pašventupiuose jau kadai virtusi legenda. Ne visi porina vienodai – kiekvienas gi turi pridėt nuo savęs! – bet esmė maždaug tokia:

Tas, kur Pesliuos maldavo, buvo Baliukas Simaška, gyveno pas mūsų mamą, su šeima. Vaikų vardai buvo Joniukas, Verutė ir Genutė. Paskui jo žmona išėjo Kavarskan, pradėjo viliot svetimus vyrus, Baliukas liko su dukryte. O jo sūnus Jonas Kaune susimylėjo su mergiote, bet po kurio laiko susirado kitą. Tada pirmoji meila pasikvietė jį pas save ir pasakė: „Jeigu ne man, tai ir ne kitai!“ Ir tėškė kažkokiu vandeniu į akis. Išdegino taip, kad Jonas apako. Kai Baliukas, tėvas, nuvažiavo Kaunan ir pamatė, kad sūnus tikrai be akių, namo grįžęs nusišovė. Gi Jono pirmoji meila, sužinojusi, kad gali būti teismas, pasakė: „Jis man reikalingas ir aklas, aš jį išlaikysiu.“ Abu apsivedė, jinai tikrai prižiūrėjo jį visą gyvenimą.

Tokią glaustą versiją man prieš keliolika metų pasekė teta Marytė.

Nors Šventąja nutekėjo marios vandens, legendos herojus Jonas Simaška iki šiol viską puikiausiai pamena. Ramiai, dalykiškai paaiškinęs, kaip skaitomas Brailio raštas, kaip naudojamasi specialia neregių lentele, pavaišino viskio taure. Ir:

1955 m. persikėliau gyventi į Vilnių ir dirbau Vilniaus aklųjų įmonėje darbininku, vėliau meistru. Vienas po miestą vaikščiojau savarankiškai, didesnių problemų nebuvo.

Su Stase susituokėm, susilaukėm dviejų vaikų: Audronės ir Ričardo. Į mano gyvenimą grįžo ne tik meilė, bet ir muzika: iš klausos išmokau grot akordeonu, įsigijau raudoną „Weltmeister“. Dainavau baritonu aklųjų chore, ansambly, grojau dūdų orkestre ir kapeloj. Man prie širdies liaudies dainos, bet jei reikėdavo – plėšdavau ką reikia. Mėgau grot kompanijoj. Jei choras dainuodavo nedarniai, kviesdavo mane: „Jonai, pastiprink!“ Ir aš pastiprindavau...

Niekam neįrodinėjau, ką gali nuveikti aklas žmogus, bet nelabai įsivaizduoju, ką būčiau nuveikęs matydamas. Neakivaizdžiai baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, apsigyniau diplominį darbą „Antano Jonyno tiflologinė veikla“ ir įgijau tiflopedagogo išsilavinimą. Vadovavau Lietuvos aklųjų draugijos Vilniaus tarprajoninei valdybai, LAD spaustuvei, garso įrašų namams, iki pensijos buvau Vilniaus aklųjų įmonės direktoriumi...

Sako: už aklą aklesnis tas, kuris nenori matyti.

Aš visada norėjau ir dabar noriu. Dažnai mintimis sugrįžtu, kur buvęs – ir viską matau kaip ant delno. Daubas ir piliakalnius, visą savo gyvenimo „peizažą“. Netikiu sakančiais, kad esame likimo kalviai, kad visada turime teisę pasirinkti, kad už gera atsilyginama geru, o blogis neišvengiamai pralaimi arba nubaudžiamas. Man gyvenimas – paradoksai; grožis nebūtinai simetriškas, o logika visagalė, – nebūtinai! Gyvenimas todėl ir stebuklingas, kad niekada nežinai, kada pamilsi, susirgsi ar numirsi.

Štai Stasė. Aš ją gražiai prisimenu, ranka rankon pragyvenom dvidešimt dvejus metus. Stipri ir narsi, atkentėjusi už klaidas, atlaikiusi visus gyvenimo išbandymus, dovanojusi man du vaikus – ar ne paradoksas? – mirė nuo nieko. Miške grybaujančiai erkė įkando, laiku pas daktarus nesikreipė, punkcijos nedarė, o paskui jau buvo vėlu: smegenys deguonies negavo – uždusino. Aš, neįgalus, baigiu įpusėti devintą dešimtį, o ji iškeliavo anapilin jau prieš dvylika metų – argi teisinga?          

Neturiu ko gėdytis, ką slėpti. Žaizdos užgijo, džiaugiuos tuo, ką turiu – džiaugsmas praplečia pasaulio ribas. Kaip buvo, taip ir liko vienas geismas – gyventi!

Už lango švietė skaisti rugsėjo saulė – o kad ji skaisti, garantuoju, žinojo ir Jonas...