tekstai.lt

Motiejus Gustaitis. Gedulių rauda (iš poemos „Meilė“, 1914)

b_100_161_16777215_0___images_iliustracijos_2014_gustaitis_meile.jpg     Motiejus Gustaitis (1870-1927) – vienas lietuviškojo simbolizmo pradininkų, poetas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas, vertėjas. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, kunigavo Marijampolėje. Nuo 1897 m. Vakaruose studijavo bažnytinę muziką, kanoniškąją teisę bei literatūros ir meno istoriją. Friburge apgynė daktaro disertaciją literatūrine tema. Parašė pirmąjį lietuvių stilistikos vadovėlį. Vienas Žiburio draugijos įkūrėjų. Savo eilėraščių ir poemų rinkiniuose Meilė (1914), Aureolė (1914), Tėvynės ašaros. Erškėčių taku (1916), Sielos akordai (1917), Varpeliai (1925) atsakė tuo metu lietuvių poezijoje dominavusios emocinės išpažinties.

       M. Gustaičiui atskiro žmogaus jutimai tapo pernelyg atsitiktine, chaotiška ir efemeriška medžiaga, tad poeto žvilgsnis nukrypo ne asmeniškumus ir individualizmą, o universalumo sistemą, sukurtą katalikybės filosofijos. M. Gustaičio poezijoje būtis padalinta į dvi antinomijas – į tai, kas žemiška, kūniška, laikina ir į tai, kas dvasiška, dieviška, amžina. Eilėraščio centru tapo ne subjekto išgyvenimai, o visatos, kosmoso panorama, kurioje subjektui teatitenka medituotojo, bet ne pagrindinio veikėjo vieta. Į lietuvių poetines erdves M. Gustaitis įvedė besisukančių žvaigždynų, kosmoso tylos, neaprėpiamų platybių vaizdinius, o kosminis vaizdas, kylantis į begalines tolumas, pasak Vytauto Kubiliaus, netrukus tapo skiriamąja lietuvių simbolistinės lyrikos žyme, kaip ir kraupi savo menkumo visatos tvarkoje, jos abejingumo, o gal ir priešiškumo žmogui nuovoka, kurią M.Gustaitis pirmasis išsakė ekspresyviais kontrastais.

    

    

     GEDULIŲ RAUDA

    

     Vos žengė ant žemės aušra
     Pirmaisiais dienos siuntiniais,
     Tuojau juodasparnė mirtis,
     Lyg dvasiu žaibinga audra,
     Apskelbia sielos griaustiniais,
     Jog numirė jis...

    
     Kur žengia nuliūdę kaimynai?
     Jie pylimo kalnan keliauna,
     Bevedini gedulo gando!
     Čia raudančią girdi šeimyną
     Ir mato nabašninką jauną...
     Veltui ramint bando...

     SESUO I

    
     Iš šlovingos giminėlės
     Likom dvi sesutės,
     Dvi sesutės-gedulėlės
     Prie senos močiutės.

     SESUO II

    
     Trys nendrelės-siūbuonėlės
     Be užstovo-užvėjėlės!

     MOTINA

    
     Iš visų šalių
     Kyla tamsūs debesėliai,
     Tai ant gedulių
     Kyla bėdos, rūpestėliai!
     Kas sunkiuos varguos
     Našlaites paguos?..

     SESUO II

    
     Kelkis, mielas brolužėli,
     Nuo pilkos žemelės;
     Ant kojelių stok baltųjų,
     Prakalbėk žodelį!

     Prakalbėk žodelį,
     Suraminki motinėlę:
     Kam sukniubus rauda,
     Kaip snieguota apušėlė!..

     Ji tave nešiojo
     Ant rankelių — ant lengvųjų,
     Jauną pavadavo
     Nuo darbelių — nuo sunkiųjų.

     Ar ne motinėlė
     Tamsią naktį tau rymojo,
     Ankstą rytą kėlė?..

     Tai sulaukė bankietužį!

     Kelk, paguosk, brolužį,

     Sa sesutę — lelijėlę:

     Kam apkniaubus verkia?

     Kam raudoja raudužėlę?

    

     Džiūsta-vysta gėlės —

     Ne raselių apšlakstytos,

     Tik gailiųjų ašarėlių; —

     Kas aušra — kas rytas!..

   

     Kaukia vėtros, drasko širdį —

     Tai jaunų seselių;

     O brolužis nebegirdi

     Gūdžiųjų žodelių!

    

     Tai ne gėlės vysta

     Nuo vėtružių žiempūtėlių,

     Tiktai jaunos dienos

     Nuo skaudžiųjų sielvartėlių!..

    

     Likęs jaunas po tėtušio,

     Vai žinai, broleli,

     Pats kilnojai daug vargužio —

     Tai našlaičių dalį!

    

     Kad našlaitė sėda,

     Linksta suolai ąžuoliniai;

     Kad našlaitė žengia,

     Dreba žemė akmeninė.

    

     Tai suolužiai linksta

     Nuo sunkiųjų dūsimėlių,

     Tai žemuže dreba

     Nuo graudžiųjų dejonėlių.

    

     ...........................................

     O kas žingsnis — aimanėlė,

     ...........................................

     O kas žodis — ašarėlė!

    

     Kelk Jonuti, kelki mielas

     Ant baltų kojelių,

     Nuraminki musų sielas

     Žodeliu brangiuoju!..

    

     MOTINA

    

     Tai įlinko gilūs kloniai

     Augštajam kalnely,

     Tai įdubo žiedrios akys

     Skaisčiajam veidely,

    

     O sūnelis mano miega

     Saldųjį miegelį!..

    

     I SESUO

    

     Vai reikėjo paguldyti

     Savo vietoj ledo lytį,

     Tai lytis būt sutirpėjus

     Nuo gailiųjų ašarėlių.

    

     Vai reikėjo paguldyti

     Akmenėlio pilką lytį,

     Tai akmuo būt sutrupėjęs

     Nuo sunkiųjų atdūsėlių.

    

     O mieliausio mūs brolelio

     Tai kieta širdis!

     Tyli-tyli jis —

     Nekalba žodelio!..

    

     MOTINA

    

     Gal perrūstūs mūsų žodžiai,

     Gal negailios ašarėlės,

     Kad mieliausias brolužėlis

     Mūs — našlaičių nepaguodžia?

    

     I SESUO

    

     Tai kad aš turėsiu

     Buvimėlį rūsų —

     Didelį vargelį,

     Bėgsiu pasiskųstų

     Augštąjin kalnelin;

     Pas brolužio stosiu kapą

     Ties kamienu po pavėsiu

     Žaliojo berželio,

     Kad nepūstų žiaurūs vėjai,

     Kad nelytų skaudūs lietūs...

    

     II SESUO

    

     O vėjelis bepūtuoja,

     O berželis besiūbuoja,

     Ir siūbuodams-plevėsuodams,

     Atsikalbinėja:

     “Traukkis-traukkis, gedulėle,

     “Iš-po mano liemenėlio:

     “Nuo žodelių tavo

     “Džiūsta žalios mano šakos,

     “Kuo atadūsėlių

     “Vysta-krinta lapai,

     “O nuo ašarėlių

     “Virsiu iš šaknelių1

    

     I SESUO

    

     Dievulėliau mano,

     Kur aš pasidėsiu?

     Kas pasigailės

     Vargšės gedulės?

    

     II SESUO

    

     Tu gegute, tu raiboji,

     Ką viršūnėj bekukuoji,

     Skrįsk paukštute į tą šalį,

     Kur gyvena giminėlė,

     Tūpk gegute į langelį,

     Pasakyk naujieną.

    

     Pasakyk naujieną

     Apie liūdną dieną,

     Ką regėjai, ką girdėjai

     Ant šio pilko kalnužėlio.

    

     Skrįsk paukštute linkui rytų,

     Tėvulėliui pasakytų,

     Kam našlaitėms mus paliko

     Ir kas nūdien atsitiko...

    

     I SESUO

    

     Tai margoji gromatėlė

     Kraujo raidėms išrašyta,

     Ašaromis išbarstyta,

     Tai pravirkdys giminėlę!..

    

     MOTINA

    

     Cit dukrelės, cit jaunutės,

     Nuraminkit sa širdelę!

     Nors skausmai, skausmai pasiutę

     Paskandino mūsų dalią;

     Nors vargužio šaltos bangos

     Mūsų laimę beapsiaučia,

     Ir kamuoja be atvangos,

     Betgi yr kas mus užjaučia.

     Štai pažvelgkit į šią minią,

     Kad ir patys nusiminę,

     Nepaliauja mus raminę...

     Štai kaimynas veda sūnų,

     Ties velionio stoja kūnu,

     Tėvo išvaizda padori

     Prakalbėt ką, rodos, nori:

     Cit, nutilk, dukrele,

     Suvaldyk širdelę!

    

     Kur šaukia trimytas...

    

     — “Vaike, veizėk ant nabašninko šito.

     “Žuvo iš meilės. Bet pavyzdį davė,

     “Myrio nasruosna aukodamas save.

     Ir su šiais žodžiais kalbėtojui švito

     Ašaros veide — graudu pasidarė.

     Grait jas rankove nušluostė ir tarė:

     — “Verkia kaimynai ir giminės rauda

     — “Trokšta kiekvienas atlyginti skriaudą;

     “Tau prider ytin pagerbt geradėją,

     “Kuris dėl tavęs taip daugel kentėjo:

     “Taigi, sūneli, ištiesk drąsiai ranką

     “Ir ant lavono krūtinės uždeki!

     “Nūn iškilmingai taip Dievui žadėki:

     “Save ant aukuro šito aukoju —

     “Stengsiuos visuomet gyventi doriausia:

     “Rinksiuos ne gerą, bet tai, kas geriausia,

     “Lenksiuos blogybių ir pikto pavojų.

     — “Tėte, vos ranką nukėliau, tuojautės

     “Lyg apšarvuota to angelo jautės.

     — “Kokio?” — “Kur sparną po galva jo laikė,

     “O su antruoju šešėlius nuvaikė.”

     — “Kas tau, vaikeli?” — “Nai protas užaugo!

     “Toji šviesybė, velionį kur saugo,

     “Išėmė aukso plunksnaitę iš savo

     “Sparno žvaigždėto ir man atnašavo.

     “Kuo tas, tėveli, vardu, kurs atvėrė

     “Širdį velionio, išsiėmė paukštį

     “Ir ant auksinių svarstyklių atsvėrė?

     — “Varge, apkvaito — niekus ima pliaukšti.

     “Eikš ten pas kryžių... Čia melsk Visagalį

     “Užu velionį ir save, vaikeli.

     — “Amžiną, Dieve, duok atilsį dūšiai

     “Mūsų tėvelio ir mano matušei...

     “Motina! Motina Sopulingoji,

     “Vieną ištrauk iš širdies kalaviją,

     “Smeigk man ir... myliu... teįsiliepsnoja...

     “Gyvastim savo gaivinsiu gabiją...

     — “Gal ir jis siunta? Jau ima klejoti.

     “Kas gi tau? Ko taip karščiuoji, beproti?

     — “Tėte, vai šaukia mane kas ir šaukia...

     “Šaukia trimytas dangaus sidabrinis,

     “O ant jo šauksmo iš mano krūtinės

     “Veržiasi jausmas ir srovėmis plaukia.

     “Tėte, aš skrisiu, kur šaukia trimytas,

     “In sritis aukso žiedais nutapytas...

    

     Motiejus Gustaitis. Meilė: poema. Spauda ir lėšomis Amerikos lietuvių dienraščio “Kataliko“, Chicago, Ill., 1914.

 

     gustaitis_meile.jpg