Nuotr. iš asmeninio archyvo

O’key, galbūt sau

Sveikuoliai – tie, kurie keliasi labai anksti – buvo jau pabėgioję, pasimankštinę, pasimaudę ir šią valandą privačių namų soduose ar prašmatnių viešbučių terasose gėrė rytmečio kavą, kai kurie užkandžiavo, skaitė laikraščius ar šnekučiavosi, o mediniais ir smėlio takais nuo kopų dabar jau leidosi geram pusdieniui ar visai dienai į paplūdimį išsiruošusieji: vienišiai, poros, būreliai draugų, vaikais vedinos šeimos – visi tie, kuriems jūra teikė atostogų užmarštį, pabėgimą iš kasdienos, palaimą nieko neveikti, arba tik lepintis: gulėti, degintis, maudytis, pavartyti žurnalą ar knygą, nueiti lauko kavinėn, išgerti alaus, vaikams nupirkti limonado ar kokakolos, cukraus vatos. Jis ėjo, nudelbęs akis į dumblius, saulės blizginamus akmenukus, kriaukleles, bangas, vos vos teliuskuojančias, ir tik retkarčiais pasukdavo žvilgsnį į juos – artėjančius ir po saulės skėčiais jau įsitaisiusius, gulinčius tiesiai ant smėlio ar ant išsinuomotų šezlongų; dirstelėdavo į jų kūnus – pavydžiai lieknus ir gėdingai stambius, stangrius ir sudribusius, jaunatviškos energijos kupinus ir suvytusius; vis žvilgtelėdavo į tuos kūnus, nuo kurių gausos jis norėjo pabėgti ir kurie, laimė, retėjo, kuo toliau ėjo, tuo jų buvo mažiau. Dar keli vaikai, štai rausiantys šulinius ir statantys smėlio pilis, dviratininkas, per bangų suplaktą smėlį važiuojantis, dar...

Ir staiga – nieko.

Nė gyvos dvasios.

Atsisuko.

Į jūrą žengiantis ir jūroje stačiu kampu lūžtantis tiltas, gelbėjimo stotis, virš kurios plevėsuoja balta vėliava, iš anų laikų likęs sargybos bokštas ant kopų – taip, kitados čia buvo uždrausta teritorija. Ligi čia neturėjome teisės ateiti.

Ligi čia, iš kur tasai lūžtantis tiltas ir toji stotis, ir tasai bokštas, o ir žmonės staiga pasirodo tokie nepasiekiamai tolimi, kad beveik netikri; kaip ant jūros kranto išmesti lentgaliai, buteliai, susisukę virvagaliai, brezento atplaišos, jie – tik mano ir visų mūsų lyg besitęsiančių, o iš tiesų seniai pasibaigusių gyvenimų pleišenos, mirštančios ar jau seniai išnykusios civilizacijos pėdsakai visa gimdančio ir visa sugeriančio vandenyno pakrantėj. Iš tiesų gi nieko nėra: nei žmonių, nei bokšto, nei stoties, nei to tilto. Tai – tik mano blakstienų iš saulės šviesos sukurtas paveikslas, tuoj išdilsiantis reginys, vandens ir saulės dykumoje akimirksnį išsiskleidęs miražas, kai oazės, žinai, nebebus. Netgi ne mano blakstienų miražas, o miražas akies, kuri viską mato net ir tada, kai nė vieno iš mūsų nėra – tos visatos akies, kurios vardas dangus.

...Žmonių nebėra. Yra tik dangus, jūros alsavimas, smėlis – matau, kaip jo smilteles neša vos juntamas vėjas. Dar matau, kaip ant šakos, išskalbtos iki baltumo, nutupia kopūstinukas. Suglaudžia sparnus, paskui išskleidžia ir nuskrenda. Per akimirksnį jo mestą šešėlį ropoja skruzdė. Paskui per baltą smėlį ropoja.

Ką dar matai?

Dar matau violetinius žiedlapius, tik neklausk, koks tų gėlių vardas, aš nežinau. Kažkada gi sakiau, kad augalų nepažįstu. Kodėl augalai, kurių nepažįstu, man kartais atrodo artimesni net už pažįstamus žmones?

Dar matau smilgas, jų šluoteles šiaušia vėjas, kiekviena skyrium ir visos kartu jos linguoja, siūruoja, lyg paklustų nematomam dirigentui. Pajuntu šiurpstant kūną – tarsi nerimas gyventi brauktų per odos plaukelius. Ir tasai nenumaldomas, į kraują įaugęs noras įsišaknyti, nors įsišaknyti, žinai, neįmanoma. Betgi turbūt tik atrodo, kad kuo arčiau žemės, tuo mažiau jaudulio. Bandau įsivaizduoti tų augalėlių šaknis – jos turėtų būti tokios pat trapios kaip tinklainė mano akių, į jas dabar žiūrinčių.

Ką dar matai?

Staiga – visiška tamsa, nelyg saulė vienu ypu būtų užtemusi.

Jei apakčiau, nusižudyčiau.

Ir vėl blyksnis.

Visa tai dėl kaitros, mūsų kraštuose tokia kaitra retai pasitaiko.

Visa tai dėl kaitros.

Nepajunta, o jau atsistojęs, traukia nuo savęs drabužius.

Dabar plaukia.

Visada bijo, kai kojomis dugno jau nebesiekia, o šį kartą nebijo. Gerai, kad jūra tokia rami. Bet nors ir kaip šėltų, šiandien vis tiek plauktų tolyn. Ne kas dieną juk visa taip apsinuogina, kaip jis dabar apsinuoginęs. Dabar viskas ir niekas smelkiasi vienas į kitą ir sprogsta, akyse palikdami baltą fosforo šviesą, dabar gali plaukti ligi horizonto, tolstančio tiek, kiek prie jo priartėji, – negi svarbu, grįši ar ne? Apsiverčia ant nugaros, kryžium ištiesia rankas. Išgirsta savo alsavimą – jis kaip niekad garsus. Atrodo, lyg ne jūra, o jo plaučiai šią aplink išsiskleidusią begalybę rimuotų. Toks pat nuogas kaip smėlis, dangus ir vanduo, jis jaučiasi juos prisijaukinęs, su jais sutapęs ir jais pavirtęs. Prisijaukinti, pasirodo, ne taip ir sunku, reikia tik nebijoti. Jis dabar nieko nebebijo, vėl apsiverčia, vėl ilgais grybšniais sieksniuoja beveik nevilnijantį vandenį. Galiausiai išvis nieko nelieka – nei tolstančio kranto smėlio, nei dangaus, akiračio pusračiu aprėžto, nei vandens, lieka tik jo paties rankos, alkūnių lenkiamos, tiesiamos, šį nieką matuojančios. Tarsi sekundžių rodyklė, begalybę į smulkiausius luistelius skaldanti ir iš jų minutes, valandas nejuntamai, bet atkakliai lipdanti. Kuo toliau plaukia – tuo lengviau. Ir kodėl kaip tik dabar, kai viskas tirpsta ir nyksta, kai regisi, kad išvis nieko nelieka, viskas ima atrodyti taip gražu – nuo to gražumo su kiekvienu grybšniu širdis vis labiau plyšta. Ir kiekvienas yris – ne plaukimas tolyn, o pastanga šį grožį išsemti, jo dugną pasiekti, savin suimti. Iš gėlos ir nevilties iriesi pirmyn. Kad neįstengsi.

Akimirksnį pasirodo, kad skęsta.

Vanduo suteliūskuoja akyse ir smilkiniuose – lyg aidus smaragdas į visas puses trykštų. Paskui – atgalinė jam skirto laiko banga, vėl mirguliuoja erdvė, akinamos saulės šviesos tvieskiama.

Išniręs.

Dar čia.

Tas tylus, saldus kaip sirenų giesmė kvietimas ir šį sykį vėl gęsta, dingteli, turbūt dar ne laikas.

Ir plaukia atgal. Nebe ilgais sieksniais iriasi, o ramiai prieš save abiem rankom vandenį skleidžia. Neskuba. Dar norėtų pratęsti netrukus sudūšiančios ir į neaprėpiamą nieką išsiliesiančios pilnaties mirksnį, kuo ilgiau norėtų pratęsti ir jausmą, kai regis, kad saulės šviesa kūną ištirpdė, vanduo visus jo narelius išskalavo, ir tu – besvorė valtelė – ne jūra plauki, o sliuogi dangumi, ant žemės staiga išsiliejusiu. Viskas kartojasi pagal atvirkštinės simetrijos dėsnį, tarsi nesuprantamais rašmenimis parašytos knygos puslapis atgal verstųsi: neaprėpiamą begalybę artėjančio kranto linija vis labiau skliaudžia, kopų papėdėj iš lentgalių, dėžių susiręstus šios dienos savo namus štai jau mato, galiausiai kojomis dugną pasiekia.

Lipa iš jūros – lyg iš tolimų kraštų grįžtų. Tik užmirštų sapnų rūmuose esančių, bundant ryto šviesoje dylančių, nebūtin skęstančių. Užmirštų gyvenimų rūmuose, kurių nė vaizduotės raktais neatrakinsi. Naktis tikriausiai tave į tuos kraštus vėl nuplukdys, bet tu ir vėl juos pamirši.

Pėdos ant kranto, tolumoje – siluetai. Kol buvo toli, pro čia žmonės praėjo.

Sveikuoliai – tie, kurie keliasi labai anksti – buvo jau pabėgioję, išsimaudę, pasimankštinę...

Į jūrą žengiantis ir jūroje stačiu kampu lūžtantis tiltas...

Ir vėl blyksnis.

Kam viso to reikia?

O jeigu reikėtų, kaip apsakyti tai, prie ko prisilietęs tariesi, o jau užmiršęs? Kasdieniai veiksmai, mintys, jausmai, tavo paties tariami ar girdimi žodžiai ir sakiniai, daiktai, kuriuos čiuopi arba tik matai, girdi ar užuodi, visas šitas pasaulis, artimas ir toksai tolimas, savas ir svetimas – net jis sprūsta iš žodžių tinklų, vos tik jį įvardinti pamėgini. Sprunka nesprukdamas. Niekas iš to, kas aplink, nė virptelt nevirpteli, kai žodžiais juos palytėji – daiktai lieka užsisklendę savy, neprašnekinami ir tau abejingi, žmonės eina, praeina pro šalį neatsigręždami, net artimiausi tokie tolimi kaip horizontas, matomas ir nepasiekiamas. Nė miriadais žodžių neaprėpsi šios įvairovės, nė ilgiausiais sakiniais nepaliesi visų jos briaunų, o potekstėmis, metaforomis galbūt tik per mažą žingsnelį priartėsi prie esmės mįslės įminimo, bet niekada jos neįminsi. Ir net jeigu jūra dabar banguotų ir tų bangų keteros lūžtų, ir atrodytų, kad lūžio akimirksnį visos paslaptys tau atsiskleidžia, nieko vis tiek nespėtum žodžiais sugauti: kas atsiverstų, lygiai tą patį mirksnį ir užsiverstų. Ir lieka tik ilgesys, iš bejėgystės širdį vis labiau veriantis. Tai – kaip strėlė, ant įtemptos lanko templės sustingusi. Bijai ją paleisti, nes žinai, kad vėl nepataikysi.

Dar matau smilgas, jų šluoteles šiaušia vėjas...

...tarsi nerimas gyventi brauktų per odos plaukelius.

Turbūt tik atrodo, kad kuo arčiau žemės, tuo mažiau jaudulio.

Betgi iš kur tas užsispyrimas, iš kur tas nenuslopinamas noras darsyk bandyti, nors beveik tikras esi – vėl nepavyks. Tas beveik, ta vilties liepsnelė tokia menka, kad vos vos plevena – iš kur jos tokia galia? Tarsi eitum per dykumą, būtum visai jau išsekęs, toks išsekęs, kad, rodos, tuoj klupsi ir griūsi, iš savo bejėgystės jau nebeišsinersi, ir tik ji viena tave palaikytų, tolyn kviestų ir vestų, sustoti neleistų, dykumos saulei ir smėliui neatiduotų.

Išsitiesia, smakrą į kumštį ant sulenktos alkūnės parėmęs, pusiau gulomis ilgai žiūri į jūrą.

...Reikia labai toli nuo žmonių nukeliauti, kad taip saulei, jūrai ir smėliui, augalams ir gyvūnams, kiek jų čia matai, apsinuogint galėtum ir drįstum. Gal nieko daugiau ir nėra, gal viskas tuo pasibaigia – šia paprasčiausia palaima, kai saulės slinkties dienos skliautu valandos jau nebeskaido, kai dangaus ir jūros begalybės apgaubtas toks menkas ir sykiu geliamai tikras sau pasijunti, kad niekur eiti, nieko daryti jau nebenori, tik čia iki tau skirto laiko pabaigos pasilikti. Visus geismus ir troškimus saulei išdeginus, būti čia tarsi pačios gamtos įkurtame vienuolyne, į kurį žengiant jokių įžadų duoti nereikalaujama, kuriame džiaugsmas ir sielvartas ligi dangaus iškeltoj pakylėjimo taurėj vienas su kitu susilieja. Žemei nakties link pasisukus ir taurei pasvirus, jie tamsėjantį dangų raudonėjančia spalva nudažys, žemei į dieną sugrįžtant, aušros raudoniu, geltoniu nutvieks. Ir taip kartosis, kartosis, o tu žiūrėsi į vandenį, kaip šiandien ramų ar putotomis bangomis šokantį, dugne duobes mušantį, į violetinius žiedlapius, į kopūstinuką, į per smilteles ropojančią skruzdę, kartais nueisi į jūrą, nusimaudysi, vėl išsitiesi ant smėlio ir nieko daugiau nenorėsi, kuo toliau, tuo labiau tau atrodys, kad sugrįžai ten, kur turi būti. Atrodys, kad sugrįžai, nors iš tiesų niekada čia nebuvai.

Tolumoje pamato artėjančius žmones. Ant pečių užsimeta didelį rankšluostį, juo apsigaubia.

Jis kopų papėdėje sėdi, jie palei pat jūrą eina, jiems artėjant prie kirų, vietomis pulkais ant kranto sutūpusių, tie paukščiai sparnais plasnodami kyla, kryksmais karpydami orą į dangų skrenda.

Atsistoja, jam stojantis, rankšluostis nuo pečių slysta. Dabar žiūri į kirus danguje. Jam norėtųsi kaip jie sklandyti. Vaizduotėje bando jų akimis kopas, krantą ir jūrą išvysti. Jiems sukant ratą, kranto linija irgi suktis turėtų, jiems kranto link žemyn neriant, jis tokia pat įstrižaine prie jų turėtų artėti. O gal paukščių rega kitokia nei mūsų ir jie viską mato kitaip, nei matytume mes, jeigu skraidyti mokėtume ir jų vietoje atsidurti galėtume?

Vėl išsitiesia ant smėlio, sulenktas rankas prieš save sunėręs, ant jų galvą padeda, kniūbsčiomis guli. Užsimerkia. Tamsai akis užliejus, gęsta mintys, apie nieką nebegalvoja, tik mėgaujasi šiluma. Nelyg driežas atokaitoj. Popietės metas, smėlis įkaitęs ir saulė karšta, junta, kaip pamažu kaista kūnas. Dingteli, kad reikėtų ranką ištiesti ir ką nors ant galvos užsimesti, tačiau toks tingulys... Užsnūsta.

Prasimerkia, nuo rankų atkelia galvą, mato tik smėlį. Alkūne remdamasis, iš lėto sėdasi. Jaučiasi kiek apsvaigęs, kūnas labai įkaitęs, tarsi molio plytelė išdegtas. Jūra atrodo dar ramesnė nei buvo, ten, toli toli, du laivai vienas kitam iš paskos plaukia. Jie taip toli, kad, regisi, nejuda.

Visiškas stingulys.

Kažin, kiek valandų?

Rankomis apsikabina kelius, ilgai sėdi.

Pajunta žvilgsnį.

Ant kopų dar vienas žmogus stovi, į jūrą žiūri.

Jo paširdžiuos driežas krūpteli.

...Tačiau palieka. Buvo kilęs ūpas dėžes ir lentigalius, iš kurių savo vienos dienos namus pasistatė, išsvaidyti be tvarkos kaip juos rado, bet nepakyla ranka. Tarsi abejotų, ar šios dienos prisiminimai į juos rytoj sugrįžt nepakvies, tolsta nuo jų tikras, kad niekada nesugrįš. Į vienos dienos namus kitą dieną sugrįžt negali, kad ir kas kviestų. Tai kodėl paliko? Paliko, ir tiek.

Dabar jau prieš jo akis pulkais kyla kirai. Kai priartėja, sparnais suplazdena, dešimtimis sparnų orą suplaka, tolsta – kitaip nei reaktyviniai lėktuvai ten, aukštai aukštai danguje, pėdsakų nepalikdami, tik kryksmais orą karpydami. Neatsisuka, tačiau žino, kad, jam praėjus, tie paukščiai žemėjančiais puslankiais sklendžia, nepatiklumą įveikę, į andainykštę stovyklavietę tupia, laibomis kojytėmis kranto smėlį vėl margina. Jiems už nugaros tupiant, prieš akis į dangų kyla kiti – prie kurių jis artėja ir kuriuos jo artėjimas gąsdina.

Sustoja, iš kišenės išsitraukia mobilųjį telefoną.

Žino, kaip pavojinga susitapatinti su personažu, bet vis tiek skambina.

– Norėčiau užsisakyti šventinę vakarienę į kambarį.

– Dviem.

– Lašišos, krevečių, kitų jūros gėrybių – valgiaraštyje mačiau – turite.

– Karštų nereikia.

– Ką gersime? Prašyčiau šampano.

– Pradžiai vieno pakaks.

Ir toliau eina.

Pats nesupranta, kodėl tai padarė.

Dar vienas būrys kirų, turbūt paskutinis. Daugėja žmonių, tuoj prasidės paplūdimiai. Nudistų, vyrų, moterų, mišrūs. Pamano, kad keista. Keista, jog žmonės pajūrio juostą šitaip suskirstė.

Prisimena žvilgsnį nuo kopų.

Žmogus ant kopų žiūrėjo į jūrą, bet ir jį matė, nematyt negalėjo.

Na, ir kas?

Tasai nuolatinis pasaulio bėgimas tolyn, tarsi pulkai kirų, vos priartėji, sparnais suplasnoję nuskrietų, tas jo vėrimasis ir slėpimasis vienu metu, nelyg ant virvutės saulėje pakabinta geležtė, vėjui pučiant į visas puses sukinėtųsi ir mirguliuotų, tasai pėdų mėtymas be paliovos tarytum žvėriuko, leidžiančio priartėti tiek, kad, atrodo, pagausi, bet paskutinį mirksnį pasprunkančio. Bet galbūt, kad tuos paukščius sulaikytum, kad geležtės mirgėjimas liautųsi, kad sprunkantį žvėriuką sugautum – kad pasaulis imtų ir apsinuogintų, pirmiausia pats apsinuogint turi? Juk ir pats veriesi ir slepiesi vienu metu, juk ir pats pėdas mėtai, paskutinį akimojį sprunki nuo savęs. Kaip kartais, žiūrėdamas veidrodin ar liesdamas savo kūną, stebiesi, kad tai – tu, taip tarsi šulinin krisdamas į savo sielos gelmes, kartais tų gelmių išsigąsti, orą gaudydamas, į kasdienybės paviršių neri. Bet gal pakaktų tik nebijoti, kaip kad šiandien jūra plaukti tolyn nebijojai, ir kuo giliau leistumeisi...

Tačiau bijai.

Todėl ir sakai: visa tai – žodžiai.

Būtinoji gintis – kad regimybių pasaulio pamatai nesusvyruotų?

Kopų link pasuka, pro smiltlendres, išsikerojusius erškėtrožynus smėlio taku lipa. Per smėlį, po kojomis smingantį, lipti taip pat sunku, kaip ištarti žodžius smiltlendrės, erškėtrožynai. Gal kaip tik dėl to jie tau ir ateina į galvą? Kopose žmonių mažai: vėjo nėra, net vakarop karšta, dauguma pakrantėje įsitaisę. Ten, toliau, mato pušyną – netrukus jo šakų paunksmėse atsidurs. Tik dabar susizgrimba – kodėl prieš išeidamas darsyk nenusimaudė? Gal nepamanė – argi maža dalykų, dėl kurių gailimės, kad nepamanėme? Gal tyčia save pakankinti norėjo?

Nežinau.

Bet galbūt nors kiek stengtumeisi, nors kaip giliai, kvapą užgniaužęs, po aukščiausiomis bangomis nertum, vis tiek galop tik nebylios tuštumos dugną pasiektum? Juk kad ir kiek ilgai žiūrėsi į gintare sustingusį vabzdį, kad ir kiek ilgai jį akimis tyrinėsi, jis nieko tau nei apie save, nei apie prabėgusį ir bėgantį laiką nepasakys, gintaro laše sustingusio laiko paslapties neišduos – tegul bylos tūkstančius kartų daugiau, nei tu savo gyvenimu bylai, jo kalbos niekada nesuprasi.

Užlipęs ant paties kopos viršaus, dar sykį į jūrą atsigręžia.

O gal viskas tiek kartų sakyta ir išsakyta, kad nieko sakyti jau nebereikia? Gal dabar reikia visa, kas nesuskaičiuojamos aibės balsų pasakyta, sugrupuoti kaip vienas kitą atspindinčius, pratęsiančius ir papildančius, kiekvieną savaip vaizdus atmušančius veidrodžius tam tikra tvarka sustatyti, atvaizdus surūšiuoti ir susluoksniuoti kaip uolienas, atveriančias geologams akis? Tačiau kas žino, kaip tuos veidrodžius sugrupuoti, kokia tvarka sustatyti, kad jie, begalybę kartų vienas kitą atspindėję, pratęsę, papildę, sugautų tos tikriausios, visa aprėpiančios esmės spindulį, tarsi švyturys tamsią nežinios jūrą nutvieskiantį – kaip stiklo šukė, nustvėrusi spindulį, liepsną gali įplieksti? Nežinome ir nemokame, todėl ir toliau bandome, kiekvienas savaip dygsniuodamas audinį, kurio visumos mes nematome, kurio raštų ir viso margumo sugauti nemokame – palikdami tik po mažą dygsnelį, kurio kiti nesupras.

Visa tai, kas pasakyta, tyvuliuoja tarytum neaprėpiama jūra – tokia pat bežadė kaip prieš tūkstančius metų, kai dar nieko pasakyta nebuvo.

Neaprėpiama kaip ir ši, visu akipločiu prieš tave išsiliejusi. Iš viršaus žiūrint, plokščia, be jokio gylio. Kaip veidrodis. Veidrodis atveria perspektyvą, atrodo, kad jis gilus. O iš tikrųjų gi plokščias ir plonas. Gal ir jūros gylis – tik mūsų jutimų iliuzija? Sudaužytume savo galvose šitą iliuziją ir bet kurią jūrą paviršiumi pereit galėtume?

...Kaimai, miesteliai ir miestai.

O kas yra kurortas?

Kai atsiduriu kurorte, mane visąlaik netvarumo ir laikinumo jausmas nusmelkia. Kada jie iš tikrųjų gyvena, kartais klausiu savęs – sezono metu, kai atvažiavėlių priguža ir kai atsidaro kavinės, barai, restoranai, kitais metų laikais uždaryti? Kai juose svaiginamasi ir gamtos malonumais, ir alumi, vynu, brendžiu, kai juose šokama ir dainuojama iki nukritimo, kai įsisukus į lengvabūdiškų džiaugsmų karuselę atrodo, kad visos dienos – sekmadieniai? Kai juose gimsta ir miršta vienos nakties meilių plaštakės, kai norėdamas numaldyti anos nakties pagirias, į kitos nakties pagundas neri, kai į metų zenitą, taip ilgai lauktą, dar vienos vasaros saulei įkopus, į tau skirto laiko aruodą tokia pramogų gausa byra, kad visai pamiršti kasdienybę?

Ar tada, kai vasaros šurmulys juose jau nurimęs ir kai auksinio rudens dienomis pūvančių lapų kvapas čia gyvenančių žmonių sielose su geliančia rudens šviesa susilieja?

O gal dar vėliau, kokį lapkritį, kai, debesims dangų aptraukus, lietus sielą ima varstyti sielvarto adatom – tarsi ji būtų pavirtusi smuiku ir per ją brauktų liūdesio strykai?

Bet gali būti ir taip, kad kurortai iš tikrųjų gyvena pavasarį, kai privačių namų ir viešbučių savininkai, anos vasaros rūpesčius ir vargus per žiemą pamiršę, iš pradžių mintyse, o paskui jau tikrai pradeda ruoštis naujajam sezonui – bene mes jų vietoje nesiviltume, kad jis bus geresnis už praeitą? Iš ateities, kitaip nei iš nepakeičiamos praeities ar aplinkybių saistomos dabarties, juk visko, ko tik nori, tikėtis gali.

Kodėl apie tai nei iš šio, nei iš to aš mąstau?

Kad apie tai, kas man iš tikro svarbu, nemąstyčiau.

Kad užsimirščiau.

Tad galėtum rašyti ir taip:

Grįžęs nuo jūros miestelin, jis ilgai jo gatvėm klajoja. Be plano ir tikslo vaikšto, nes dar ne laikas į viešbutį grįžti. Taip sau sako. Tačiau iš tiesų vaikšto, nes bijo pareiti ir tarp keturių sienų užsidaryti. Po labai ilgo laiko čia atvažiavo, miestelis visai nebe toks, kokį prisimena. Ir pažįstamas, ir beveik svetimas. Panašus jausmas apima, kai su ilgai nematytu mokyklos ar studijų laikų draugu susitinki. Nelabai jau turi, ką pasakyti, į jo veidą pažvelgus, rakštis širdin smigteli – nejaugi ir aš taip pasikeičiau?

Tačiau, žinia, miestai gyvena kitaip negu žmonės: žmonės visada sensta, miestai kartais jaunėja. Pagrindinę gatvę vos atpažįsta: kone tokia pati kaip ir kitos, nei daug žadanti, nei daug siūlanti anais laikais, dabar ji gyva, linksma ir iš tolo vilioja tarytum aštuoniolikos metų mergaitė, per anksti dažytis pradėjusi ir skoningai rengtis dar neišmokusi, nė kilniai koketuoti. Bet nesvarbu, didžiajai daugumai tokia ji patinka, jos pasimatymai su minia tik ankstyvais rytmečiais pasibaigia. Jis eina ta pagrindine gatve, plačia ir tiesia kaip styga, per daug nesižvalgydamas, bet parduotuvių vitrinos, kavinės ir restoranai, iš kurių muzika aidi, prekeivių stalai ir kioskeliai, girliandomis apkarstytos atrakcionų aikštelės į akis šoksta, regis, tu už jų kliūni. Tačiau tam ir eini. Kad nuo spalvų mirguliavimo akys aptemtų, kad garsai klausą užtrenktų, kaip vėjas užtrenkia namų langines, ir audros triukšmas lieka anapus.

Paskui, kai išsineria iš spalvų ir garsų šurmulio, sau nejučiom atokiau centro nuklysta. Kitaip nei alėjose netoli jūros, čia nėra didelių viešbučių su prabangiais restoranais, čia daugiausia privatūs namai su nuomojamais kambariais. Čia viskas daug paprasčiau, prasčiau negu ten, bet ir tikriau. Neburia jo anų alėjų daugiaaukščiai stikliniai akvariumai, jam geriau čia, kur, žvelgdamas į triskliaučius mūrinius namus, prisimena savo vaikystę – išdaigų kupiną, nubrozdintais keliais. Į jų ankštus ar didesnius kiemelius irgi privaryta automobilių, kai kurių kiemų pavėsinėse jis mato besišnekučiuojančius vasarotojus, bet jų nedaug, kai toks gražus oras, žmonės neskuba grįžti nuo jūros, ant tų namų prikaltos lentelės „Nuoma“, „Rent“. Kad ir kaip būtų, šitose gatvelėse išlikę kažkas iš to laiko, kai jos dar nebuvo asfaltu užlietos ir kai šaligatviai jų dar nebuvo įrėminę – ta provincialumo dvasia, kurią galbūt norėtų išguiti ir tie didžiuliai akvariumai, ir toji smagybių kupina gatvė, bet kurios, laimė, niekas nepajėgs išnaikinti – kas gali išnaikinti tai, ką prigimtis lemia?

– Atleisk, darbe užtrukau, tik dabar išvažiuoju.

Pasijunta pavargęs. Pavargęs? Nuo ko? Nuo ėjimo jūros pakrante? Nuo ilgo plaukimo? Nuo gulėjimo kopų papėdėj ir žiūrėjimo, kaip lengvas vėjukas, retkarčiais dvelktelintis, smilteles tartum sielos pergamento trupinius neša?

Bet, lyg nuovargį dar didesniu nuovargiu nuslopinti galėtum, eina toliau.

Priėjęs posūkį, suka į kitą gatvelę, priėjęs kitą, vėl suka. Skirtingais vardais pavadintos, jos visos panašios, šitos gatvelės, atrodo, kad į labirintą be išėjimo vienos su kitomis susipynusios. Jau pavakarė, tasai tuščias tarpas, kai su diena atsisveikinai, bet vakaras dar neatėjęs, tas jautresniems žmonėms ir pamišėliams toks skaudus laiko daugtaškis, kai dienos tapytas paveikslas į vakaro akvarelę lietis dar nepradėjęs, bet netrukus pradės. Arba taip: dienos blakstienos dar nesimerkia, jos virpteli, virpa, nujausdamos, kad tuoj pradės merktis. Bet šį nutylėjimo metą, kai iš to, kas pasakyta, kas nutylėta suprasti lyg ir galėtum, apie jokius palyginimus ar metaforas tu negalvoji, nieko išsiaiškinti nė nebandai – visas mintis jausmams išskalavus, lieka tik potyris, kad tave kažkas labai tvilko. To kažko labai tvilkomas, jis eina pro medinius ir mūrinius namus, pro sodus už gyvatvorių ar medinių, geležinių, cementinių tvorų, pro garažus, pro gyvenamaisiais kambariais paverstus sandėliukus, kol galiausiai...

Kol galiausiai prieina tai, ko ieškojo, – savęs ir pasaulio užmaršties parką su nebyliai užakusiais jausmų ir minčių tvenkiniais.

– Prašom.

Paima.

Raktas.

Nė pats nepajuto, kaip tuo užmaršties parku prie viešbučio durų atėjo. Tai tas pats viešbutis, iš kurio rytą išėjo, nei labai prašmatnus, nei labai prastas, toks vidutinis, kokių dauguma šitame kurorte atokiau centro, kodėl jis dabar jam toks keistas atrodo?

– Vakarienė jau nunešta, – išgirsta tariant.

Tai mergina už baro jam sako.

Ji jauna ir graži, jos lūpos turbūt iš paslaugumo jam šypteli, jos plaukai, truputį į kairę nuo viršugalvio sklastymo perskirti, garbanom ant pečių krinta. Galbūt dėl to, kad vos vos šypteli, pajunta norą po tais plaukais rankomis nerti, iš pradžių pirštų galiukais sprandą paliesti, paskui delnais per kaklą į abi puses slysti, abiejų rankų pirštams anapus kaklo išsiskyrus ir riešams šiapus kaklo vienas su kitu susilietus, delnų neatitraukti, kaklo šilumą jausti, nuleidus galvą ir užsimerkus prieš ją stovėti.

Ilgai ir nekrustelint.

– Ačiū.

Lipa laiptais, nežino, ar tik norėjo, ar tikrai padėkojo.

Spynoje trekšteli raktas.

Uždega šviesą.

Apskritas stalas vidury kambario standžiai iškrakmolyta balta staltiese užtiestas. Ant jo viena prieš kitą padėtos dvi poros lėkščių, po didelę ir mažesnę. Prieš jas – taip pat standžiai kaip staltiesė iškrakmolytos servetėlės, į tūteles susuktos ir raudonais kaspinais perrištos. Prie lėkščių įrankiai blizga, gali būti, kad jie – pasidabruoti. Vidury stalo pakylėtas apvalus padėklas su langustais, krevetėmis, austrėmis, kitomis jūros gėrybėmis, kurių vardų jis nežino. Greta kibirėlis su ledais pastatytas, iš jo šampano butelis kyšo, ledukai jau pradeda tirpti. Kilnaus gėrimo laukiančios aukštos taurės iš nekantrumo, regis, net pasistiebusios, tulpės pavidalo, jos apačioje šiek tiek platesnės, kildamos į viršų, po truputį siaurėja, jos irgi blizga. Kaip ir žvakidė su trimis raudonomis žvakėmis.

Labai gražus stalas.

Atsisėda į krėslą kampe, iš tolo žiūri.

Jeigu žinotum, ko tikrai iš gyvenimo nori, galėtum sakyti, jog šis stalas – svajonės išsipildymo vizija. Kai išsipildo svajonė, sieloje irgi turėtų būti taip pat gražu. Tik žvakes dar reikėtų uždegti.

Iš dėžutės su viešbučio atvaizdu išsitraukia degtuką ir čirkšteli. Dėžutę atgal prie žvakidės padeda. Viskas čia numatyta, viskuo pasirūpinta, apie nieką galvoti nereikia.

Kelis žingsnius atsitraukęs ir nugarą sienon atrėmęs, blakstienas primerkia. Dabar tai jau tikrai šventė. Žvakių liepsnelės akyse plazda, paskui geltona šviesa išsilieja – panašia į sakų, prieš tūkstančius metų aną vabzdį įkalinusių, ar šios pavakarės, tarsi midus jį apsvaiginusios. Galėtų šitaip stovėti iki laikų pabaigos.

Suskamba telefonas.

Neatsiliepia.

Ir taip žino, ką būtų pasakiusi.

Pokšteli kamštis. Jis atkimšo šampaną. Ištraukęs iš kibirėlio ir servetėle, per kibirėlį permesta, butelį kruopščiai nušluostęs. Keistas įspūdis – lyg viską, ką daro, darytų būtuoju laiku, ne darytų, o tik prisimintų. Paskui vieną ištroškusių taurių pripila, kitai teks palūkėti. Kodėl savo norus, mintis ir jausmus mes linkę priskirti daiktams? Bijome atsiverti? Nemokame kitaip išsakyti? Metaforomis šitai vadiname.

Telefonas vėl skamba, šįkart mygtuką, žaliu rageliu pažymėtą, paspaudžia.

– ...nebetoli, dar pusvalandis, ir atvažiuosiu, viskas o’key?

– Viskas labai o’key.

Gerklėje pajunta sprangumą, paima taurę, prie lūpų priglaudžia, truputį palaiko, gurkšteli, dar sykį gurkšteli.

Lyg sėdėtų greta, įsivaizduoja, kaip ji važiuoja. Ją iš profilio mato: aukšta kakta, ilgos blakstienos, skruostai truputėlį įdubę, lūpos suspaustos, kai vairuoja, ji visada labai susikaupusi. Bet ne todėl, kad labai susikaupusi, jiedu jau dešimtis kilometrų vienas kitam neprataria žodžio. Viskas jau padaryta ir apšnekėta: viešbutis užsakytas, ką šį vakarą ir rytoj veiks, suplanuota. Apie ką dar kalbėtis? Saulė beveik nusileidusi, dangus raudonom eiženom žerplėja, laukus abipus greitkelio prietema gaubia. Automobilių žibintai jau įjungti: į kitą pusę važiuojantys juos geltonomis šviesomis pasitinka, švysteli, juos lenkiantys švysteli, su jais tolstančiais raudonais žiburėliais palaipsniui atsisveikina. Nebetoli, dar pusvalandis, ir nuvažiuosime.

Iki dugno skubiais gurkšniais kaip vandenį išgeria, kitą taurę prisipila. Lėtai pilasi: iš pradžių truputį ant dugno, paskui – siaura srovele iki viršaus. Žiūri į aukštyn kylančius burbuliukus. Vėl vienu mauku skubiais gurkšniais išgeria.

Atidaręs sieninę spintą, ant grindų išmeta tuos kelis drabužius, kuriuos atsivežęs, po to juos į kuprinę sugrūda. Nueina į vonios kambarį, susirenka tualetinius reikmenis. Naktinis staliukas. Atidaro jo stalčių. Tik užrašų knygelė. Atsiverčia.

Sveikuoliai – tie, kurie...

Užverčia.

Įsideda į kuprinę.

Užgesina šviesą, atidaro duris. Atsisuka. Koridoriaus šviesa per tarpdurį krinta, prieblandoj žvakių liepsnelės plevena. Stalas dabar ne tik gražus, bet ir paslaptingas. Su pradėtu gerti šampano buteliu prie nepaliesto jūros gėrybių padėklo ir šiek tiek liūdnas.

– Štai raktas. Ar galėtumėte perduoti moteriai, kuri po pusvalandžio atvažiuos ir pasakys, kad pas mane. Dar už tris naktis užmokėta.

Pusamžis vyras varto registracijos knygą, ieško, tikrina.

– O jūs išeinate? – teiraujasi, pakėlęs akis.

– Išeinu.

Pusamžis vyras šiek tiek sutrikęs.

– Išvažiuojate? – abejodamas klausia.

– Nežinau.

Žiūri.

– Gal ką pasakyti? – pavymui balsą išgirsta.

Atsigręžia. Lyg pasiteisint turėtų, atsiprašomai šypteli:

– Ne, ačiū. Ji... Ji viską žino.

Uždaro duris, ant lauko laiptų sustoja.

Na, ir kur dabar eisi?

Mes lekiame, skubame, į visas puses puldinėjame gal tik todėl, kad nežinom, kur eiti? Kad bijom akimirksnio, į šį panašaus – kai jis ant viešbučio laiptų sustoja ir ūmai susivokia, kad jau išvis nebeturi kur eiti.

Aš jį stebiu, nuo jo akių nenuleidžiu, kai nulipa laiptais ir ima žingsniuoti, seku. Gaila man jo truputėlį, iš tolo žiūrint, po aukštom, prietemoje šlamančiom tuopom jis dar vienišesnis ir liūdnesnis atrodo. Labai lėtai eina – ir kurgi dabar jam skubėti? Užmaršties parkas su užakusiais jausmų ir minčių tvenkiniais... Bet tai – tik metafora. O kai nė žodžių jau nebelieka ir kai iš tikrųjų plynės sieloje pradeda vertis...

Galvoja, kokia keista ši jūros diena. Viskas vyksta tarsi savaime – lyg kažkas kitas už jį mąstytų ir spręstų. Gal ir dabar nuspręs? Ant laiptų sutriko, pasijuto apleistas ir vienas, dabar vėl tas keistas jausmas, kad kažkas tave kažkur veda.

Nuves.

Nežino, kiek laiko štai taip dūlinėja. Žmonės, namai, tvoros, stulpai, automobiliai, stovintys ir pravažiuojantys, nyki gatvės žibintų šviesa ir šviesa languose, balkonuose, kiemuose, balsai, kartais pasigirstanti muzika... Galiausiai įkyri, kas tave kur gali nuvesti, pajunta, kad nieko daugiau, tik atsisėsti tenori. Prisimena kažkur čia esant kavinę, vakar į ją netyčia užklydo, visai nebloga ji jam pasirodė, tokia paprasta užeiga be jokių pretenzijų. Ir be trankios muzikos. Kone visose šio kurorto kavinėse muzika trenkia, nepasikalbėsi. Nors šį vakarą su kuo kalbėtis jis lyg ir neturi.

Štai ji – pagaliau susiranda. Šypteli. Vakar nepastebėjo, o šiandien kilsteli galvą, pamato.

„Jūros diena“.

O’key.

– Ko pageidautumėte?

– Ar galėčiau paklausti, kodėl taip pavadinote?

– Ką pavadinome?  

– Kodėl pavadinote „Jūros diena“?

– Jūs – žurnalistas?

– Kodėl taip manote?

– Tik žurnalistas gali paklausti rašytojo, kodėl jis vienaip ar kitaip kokį nors apsakymą pavadino.

– Tai gal jūs – rašytojas?

– Ne, aš poetas, todėl ir pavadinau „Jūros diena“. Ko norėtumėte?

– Galbūt brendžio, taip, brendžio.

– Penkiasdešimt, šimtą?

– Pradžiai šimtą. Paskui pažiūrėsim.

Šimto gramų brendžio iš pradžių paprašė.

Nedidelė kavinukė po pokalbio su padavėju jam pasirodo dar jaukesnė nei vakar, žmonių ir šiandien mažai, tik trys merginos kampe už staliuko, prieblandoj skendinčio, vidury – senyva porelė, spėja, inteligentų, turbūt iš provincijos, netoli jo – vaikinukas ir mergina, tie dar jauni, turbūt nė mokyklos nebaigę, ko gero, pirmą kartą į kurortą vieni, be tėvų atvažiavę. Arba kartu su tėvais, bet tėvai juos išleidę iki vienuoliktos, galbūt iki dvyliktos. O gal jie šiame kurorte gyvena? Bet tipas prie baro tai tikrai vietinis, turbūt čia kasvakar ateina, jis jau truputį įkaušęs, jaučiasi kaip namuose, garsiai kalbasi su padavėju, stalą prie lango nurenkančiu. Lankytojų, su kuriais prasilenkė tarpduryje.

Kodėl aš kankinu kitus ir save?

– Prašom.

– Ačiū.

Gurkšteli, labai mažą gurkšnelį.

Kaip įsivaizdavo važiuojančią, taip įsivaizduoja dabar, sustingusią ant pravertų durų slenksčio, į stalą žiūrinčią. Lyg stovėtų už jos, šįkart ją iš nugaros mato. Ji stingso, į staktą pečiu pasirėmusi, jos lygūs plaukai į kuodo kumštelį ant viršugalvio tvirtai susukti, taip, ji žino, ko nori, ji – poetiškos sielos, bet tvirtos valios žmogus. Tačiau jis nujaučia, kad šį kartą jau neištvers. Dar prieš tai, kai jos apnuoginto kaklo viena gysla trūkteli, šitai pajaučia. Palenkęs galvą, pro jos petį regi, kaip plazda žvakių liepsnelės ir kaip karštas vaškas, žvakidžių dubenėliuose nebeišsitekdamas, ant baltos staltiesės varva, jos vyzdžiuose žvakių liepsnelės irgi plazdena, jos vyzdžiuose karštas vaškas taip pat spragsi, kitaip būti negali. Ji akis veda per padėklą su langustais, krevetėmis, austrėmis, per šampano butelį, kibiriuke su ledais įstrižu kampu stirksantį, per taures; jis žvilgsniu jos akis lydi. Paskui petį nuo durų staktos atitraukusi... Pastebi, kaip darsyk trūkteli gysla, ta pati, o gal kita, argi svarbu? Petį nuo staktos atitraukusi, žengia. Gal dar galėtų ją sulaikyti, bet...

Vėl gurkšteli, dabar jau didesnį gurkšnelį.

Prieina prie stalo, abiem rankom stipriai sugniaužia baltos, standžiai iškrakmolytos staltiesės kraštą ir trūkteli. Padėklas pasvyra ir krinta, ledukai iš kibirėlio pažyra, iš butelio putodamas taurus gėrimas ant grindų liejasi, žvakės susvyruoja ir griūva, keista, kad ir į šampano purslus nukritusių, jų liepsnelės dar vis plazdena – tarsi sparneliai kopūstinukų, savo dieną jau atgyvenusių.

Vienu mauku baigia taurelę, pajunta, kaip aitri karšta gyvatėlė nuvinguriuoja per gomurį.

Norėtum.

Oi, kaip norėtum.

Bet ar tikrai tau to reikia? Kam tau viso to reikia? Šito spektaklio. Šito liguisto teatrališkumo. Jeigu tau skaudu, kodėl nori, kad ir kiti tą skausmą kentėtų?

Keistas? Visokių čia ateina...

Pasijunta sugniužęs.

Lyg viską stelbianti gėla jausmus iš pašaknų rautų.

Kilsteli ranką, padavėjas prie staliuko prieina. Žino, kad paprašys pakartoti. Ne pirmus metus dirba. Tokius pažįsta.

– Dar šimtą.

Paskui dar šimto gramų paprašė.

Žiūri, kaip pila, gerklėje vėl pajunta sprangumą, kai įpila, sau netikėtai klausia, veikiausiai vien tam, kad ką nors pasakytų, galbūt – kad sprangumą žodžiais nurytų:

– Jūs prieš žurnalistus ką nors turite?

– Nieko prieš žurnalistus aš neturiu. Tik žinau, kad su jais geriau neprasidėt.

Ir kiek patylėjęs, vos pastebimai šyptelėjęs:

– O jūs prieš poetus ką nors turite?

Nori pasakyti, kad prieš poetus jis nieko neturi, bet nepasako.

Išgeria pusę taurelės.

Dabar tikrai tau negalima apie nieką galvoti, nė nieko jausti, dabar tau reikia tik susikaupti ir paprasčiausiai žiūrėti, stebėti, kas čia, šitoj užeigoj, vyksta, nors nieko čia ir nevyksta. Gali žiūrėti, stebėti ir daiktus, daiktai – dar geriau. Tyrinėk nors ir šį poliruotą, subraižytą stalą, tik nieko neįsivaizduok kaip įpratęs, įsivaizduoti tau taip pat nebegalima. Akimis kilk užuolaida iki karnizų, pastebėk, kokie jie senamadiški, gal tyčia – toks stilius? Bet veikiausiai tai ne, toks skonis. Juo labiau kad ir paveikslai ant sienų... Juk grynas kičas. Tačiau jau supratai, kad nuo kičo šiame kurorte nelabai kur pabėgsi...

Už įstiklintų durų moters siluetas sušmėžuoja, durys atsilapoja, ji ryžtingai žengia. Ant laisvo staliuko prie baro padeda vyrišką portfelį, galima sakyti, kad numeta. Iš portfelio popierius traukiasi. Savininkė?

Jis pirštais apkabina taurelę, kilsteli, vėl ant stalo pastato. Ar išdrįsiu paprašyti trečios? Bet ar jam ne vis tiek? Pagaliau, kas kam darbo? Vėl pakelia, išgeria.

Padavėjas su moterimi popierius varto, garsiai kalbasi, turbūt apie pinigus – išlaidas, pajamas, jei įsiklausytų, tikriausiai galėtų suprasti, bet kam? Pro langą į prieblandą žiūri, po to kilsteli ranką.

Nieko nesakydamas įpila, nieko nepasakęs nueina.

Užsisakė ir trečią.

Gurkšteli, vėl į prieblandą įsižiūri.

Skęsta ir skęsta, išgirsta.

Tarsi iš miego pakirdęs, nuo lango sukasi, į kavinę atsigręžia.

Kaip koks apsėdimas šią vasarą, dar vienas nuskendo.

Girtas?

Atrodo, blaivus. Po pietų ištraukė.

Kur?

Į kairę nuo tilto. Toli. Už buvusio sargybos bokšto, kažkur ten. Laukiniuose pliažuose.

Kaip greitai surado!

Nežinau. Iš kaimynės girdėjau. Gal kokie žmonės ėjo pro šalį, pamatė ir pranešė...

Tu dar čia pažiūrėk, man šitos eilutės galai nesueina...

O’key.

Į kėdės atkaltę atsišlieja.

Bet trečios neišgėrė, paliko.

Kitados uždraustoje teritorijoje stovi. Čia, kur neturėjome teisės ateiti.

Mediniais laipteliais nulipęs nuo tilto, į jūrą žengiančio ir jūroje stačiu kampu lūžtančio, praėjęs paplūdimio kavines, jau uždarytas, persirengimo kabinas, suoliukus su keliais naktinėtojais, gelbėjimo stotį, stulpus su garsiakalbiais, nakčiai užčiauptais, praėjęs ilgą atkarpą, kur nieko nėra, sargybos bokštą, kuriame jau daug metų – nė vieno sargybinio, praėjęs vaikų išraustas duobes ir jų pastatytas, vakare kažkieno tyčia ar netyčia sugriautas smėlio pilis – netvarumo simbolį visko, kas šioje jūros pakrantėje ir kitur vyksta, dabar laukiniuose pliažuose stovi. Gražus jam šis vardas, laukiniai pliažai. Primena prerijas, kur – pirmykščių erdvių begalybė. Begalybė, o širdį taip spaudžia. Kaip ir begalybė šios jūros. Laukiniai pliažai – tai vieta, kur susitinka žemės ir vandens begalybės. Ir tos visatos akies, kurios vardas – dangus.

Labai ilgai ligi šios vietos ėjo. Apie daug ką galvojo, daug ką apmąstė, kai ką galbūt ir suprato. Bet suprato ar nesuprato, dabar jau vis tiek. Kuo toliau ėjo, tuo labiau turėjo pavargti, o nuovargis slūgo, kuo labiau tolo nuo tilto, tuo labiau nerimas augti turėjo, bet jį skaidrėjančio džiaugsmo vilnis vis labiau liejo: kiekvienas žingsnis – trupantys pančiai, kiekvienas žingsnis krūtinės ląstą vis plačiau atlapoja, kiekvienas žingsnis – išsivadavimas. Iš savęs, iš kitų ir iš visko. Toks laisvas galėjai jaustis nebent tuomet, kai dar nebuvai gimęs.

Nuo pečių po kojom numetęs kuprinę, veidu į jūrą prieš ją atsisėda. Štai ir viskas, ką atsinešei iki čia, bet ir to tau jau nereikia. Tokios ramios jūros pakrantėje ji, ta kuprinė, jam staiga pasirodo kaip šuo, jį lydėjęs visą gyvenimą. Ištikimas, draugiškas šuo. koks liūdnas jo žvilgsnis! Netiesa. Tai tavo paties akių liūdesys jo akyse atsispindi.

Lenkiasi, galva smėlį paliečia. Dangus labai aukštas, su labai daug žvaigždžių. Jis truputėlį siūruoja – tarsi lopšys, švelnių motinos rankų sūpuojamas.

Pajunta maudžiant krūtinę – nelyg visus jausmus nustelbusi gėla dabar jau gyvuonį iš pašaknų rautų.

Viskas, niekas jo sulaikyti jau nebegali.

Dabar...

Dabar tai jau tikrai viskas, – sau sako. – Dabar manyje visa tiek suskaldyta, sutrupinta ir išdeginta, kad aš – kaip dykuma be menkiausios oazės ir be miražų. Dabar aš galiu plaukti iki paties horizonto: to, ką regi, nebūti negali. Tebūnie tai toli. Aš dabar valandų valandas plaukti galiu, galiu perplaukti jūras ir vandenynus, niekas manęs čia jau nesaisto ir nebelaiko, nieko aš ten nebebijau. Ir valandų valandas, dienas, naktis plaukęs, perplaukęs jūras ir vandenynus, aš vis tiek pasieksiu, ko visada troškau ir trokštu – priplauksiu prie horizonto, į jį įsikibsiu, persisversiu, nersiu ir kitą šio pasaulio pusę išvydęs...

Plaukia.

Ant kopų dar vienas žmogus stovi, į jūrą žiūri, jį taip pat mato, nematyti negali.