Tėvynės varpai

Kūryba yra gyvybinės energijos išraiška. Kūrybinė energija – duotybė, kažkas tokio, kas gaunama iš prigimties. Kaip tai atsiranda – galai žino. Gal iš genų, gal iš tėvų meilės, o gal net iš kokio pasiutimo, iš pasipriešinimo pasauliui.

Kai tos energijos nėra, individas neturi jėgų įsitvirtinti pasaulyje pagal savo prigimtį, kaip pats norėtų, ir yra priverstas prisitaikyti prie esamos tvarkos. Tai pasyvios adaptacijos būdas: mokymasis gyventi pagal taisykles, imituoti socialinės veiklos modelius ir kartoti tipiškas elgsenas. Taip atsiranda pavyzdingų piliečių, kurių laikyseną grindžia ne sąmoningi principai, bet paprasčiausias paklusnumas. Jie turi pavydėtiną savybę lanksčiai adaptuotis prie bet kokios tvarkos ir santvarkos.

Svarbi individo adaptavimo stadija yra mokykla. Žinoma, ši stadija yra pozityvi, ji socializuoja asmenis, padeda jiems tapti visaverčiais visuomenės nariais. Mokykla apskritai yra labai atsakinga už mūsų visuomenės gyvenimo kokybę. Tačiau jau mokykloje ir ypač ją baigęs individas yra mokomas kūrybingumo ir savarankiškumo. Brandus asmuo turi būti sąmoningas, laisvas ir kartu atsakingas už savo pasirinkimus. Deja, ne visi asmenys turi jėgų būti laisvi ir savarankiški. Net ir baigę mokyklą jie bijo laisvės ir nori, kad jiems kas nors vadovautų.

Antai universitete tokius baugius vargšelius atpažįstu iš karto, jie vis klausinėja: o kiek mums reikia perskaityti? Ką mums reikia žinoti? Kiek balų už tai gausime? Gal nieko negausime, tai kam mums tada visa tai skaityti?..

Taip ir norisi tokiems atrėžti: aš jums ne mokytojas, o jūs man ne mokiniai. Gal jums ir sutuoktinius gyvenime kas nors turės surasti? Kažkada pats studijuodamas skaitydavau kad ir privalomą literatūrą tik todėl, kad pats norėjau. Man tai buvo įdomu. Jokia jėga nebūtų privertusi skaityti to, kas manęs nedomino. Mane intrigavo net komunistų partijos istorija ir dialektinio materializmo teorija: kaip tie žmonijos parazitai mąsto ir kaip jie veikia? Kaip jie sugebėjo užkrėsti tokias dideles žmonių mases? Kodėl tos masės tokios kvailos? Ir kodėl visa tai nepriimtina man, lyg būčiau koks išskirtinis? Ir t. t., ir pan.

Bet dabar daugelis studentų tiesiog uoliai mokosi ir tiki, kad visa tai, kas jiems duodama skaityti, yra tikra ir reikalinga. Jie tai daro ne iš piktos valios – valios jie apskritai neturi – jie tiesiog yra silpni. Žinoma, ne visi, kalbu apie vyraujančias tendencijas. O mažutėlių nevalia piktinti. Visa, kas maža, nekalta dėl savo mažumo. Juos reikia drąsinti, įtikinti, kad ir jie yra svarbūs, įdomūs, reikalingi, kad ir jie gali įdomiai mąstyti, o ne tik kartoti kitų mintis, kad jie gali vertinti, rinktis, daryti savo sprendimus. Jie irgi gali išreikšti save. Tai ir yra svarbiausia gyvenimo kūryba – paties žmogaus tapsmas.

Reikia mokytis būti sąmoningam, stipriam, reikia mokėti priimti sprendimus. Šiame pasaulyje žmogui niekas nesuteiks saugumo garantijų, kokių nors instrukcijų, kaip elgtis visose gyvenimo situacijose. Visuomet atsiras problemų, kurias asmuo privalės spręsti pats, visiškai savarankiškai ir kūrybingai, kur niekas kitas jam negalės padėti. Nes išmoktos elgsenos kai kuriose situacijose pasirodys esančios neveiksmingos, kartais net pražūtingos. Kitaip pats seniausias kaimo diedukas savaime būtų pats geriausias gyvenimo pedagogas. Bet jo rankos įpratusios laikyti šakės ar kirvio kotą, o informacijos iš plokščiųjų ekranų jos niekaip neiščiupinėtų – kuo jis galėtų padėti naujos kartos žmogui? Naujosios technologijos – naujas ir žmogus. Na, ne visai naujas, bet savivokos lygmenyje tai jau tikrai. Arba bent jau jam pačiam taip atrodo.

Pastebėjau, kad su kiekvienais metais tų vargšelių vis daugėja. Seniau studentai tarsi turėdavo daugiau sveiko proto, buvo aiškesnės nuovokos. Jie lyg savaime suprasdavo, ką ir kiek reikia mokytis, kartais nebijodavo nukrypti nuo programų, nuo mokymosi standartų. Jie arba mokydavosi per mažai, arba mokydavosi per daug, bet visi kažkaip savaip, kažkaip individualiai. Dabar visi labiau taikosi prie nustatytų standartų, nesvarstydami jų vertės ir negalvodami apie savo interesus. Tai savotiška asmens užmaršties būsena ir įsikalinimo sistemoje situacija.

Manau, kad tokios charakterio savybės vystosi kartu su kapitalizmo įsitvirtinimu: komercinėje ir konkurencinėje sistemoje žmogus jaučiasi saugesnis, kai prisitaiko prie sistemos ir pamiršta save. Kai mokosi tik to, ko reikia, o paskui visą gyvenimą jau dirba iki užmaršties. Būti laisvam, spontaniškam ir kūrybingam šiandien yra nesaugu. Nors rizikuojant gyvenime kartais galima pasiekti ir labai didelių laimėjimų, bet ne visi mažutėliai išdrįsta galvoti ir veikti netradiciškai, kurti savo vizijas.

Taigi kapitalizmas slopina vidutiniško statistinio asmens laisvę, jo spontaniškumą, kūrybingumą, naikina asmeniškus gyvenimo tikslus ir vertybes. Žmonės ima gyventi lyg ne savo, o primestą gyvenimą. Jie egzistuoja nebe sau, bet tarnauja komercijos mašinai, visagaliui kapitalo pasauliui, kurio įrankiai yra ir politika, ir valdžios mechanizmai. Juk be kapitalo neegzistuoja jokia valdžia. O valdžios jėga yra sudėtinė nuasmenintų ir pavergtų žmogelių masė, kurią savo tikslams naudoja valdžios viršūnėse atsidūrę vienetai. Tiems vienetams mintis apie savaiminę žmogaus vertę ir kūrybingumo prasmę yra tiesiog juokinga, neverta pinigo, nes žmogaus vertė nematuojama pinigu. Nelygstamos asmens vertės negalima išreikšti pinigine ekonomine reikšme. O valdžios ir pinigų žmonėms tokių nepamatuojamų pinigais vertybių nebūna. Ne todėl, kad tokių vertybių nėra, bet todėl, kad pinigus skaičiuojanti sąmonė tokių dalykų nesuvokia. Kai vertybės nežinomos, jų tarsi ir nėra. Su kai kuriais veikėjais šiame pasaulyje susikalbėti būna neįmanoma.

Kai žmogus nužmogintas, kai jis paklūstantis ir nekūrybingas, jis negali ne tik pats kurti – jis apskritai neatpažįsta kūrybos kaip vertybės. Tuo mažutėliai panašūs į šio pasaulio kupranugarius, į didžiuosius: ir vieni, ir kiti nesuvokia nedaiktiškų vertybių, ir vieni, ir kiti nemąstydami įsirašo į funkcionuojančią sistemą, tik vieni kukliai įsirašo apačioje, kiti arogantiškai įsitvirtina viršūnėse ir ten jaučiasi kaip dievai.

Įdomu tai, kad ir mažutėliai, ir kupranugariai sutaria, kad tokia tvarka yra teisinga ir vienintelė, kad kitokios ir būti negali. Nes jeigu būsi kantrus mažutėlis, kada nors gal ir kupranugariu patapsi, arba dėl savo lojalumo bent būsi priartintas prie kupranugarių luomo. Tai kaip karmos dėsnio psichologija, kuri eliminuoja visą socialinio protesto energiją ir išsaugo sistemos stabilumą. Bet mes europiečiai...

Viskas, ko neatpažįsta nekūrybingas mažutėlis, visa, kas netipiška, nestandartiška, jį gąsdina ir trikdo, nes ima svyruoti pasitikėjimas sistema, ant kurios tas mažulėlis įsitaisęs kaip nepastebimas parazitas ir iš kurios jis imasi drąsos gyventi. Juk visos galių sistemos apaugusios parazitų masėmis, ant tų masių jos ir plūduriuoja kaip Ričardo Gavelio aprašytas šūdo gabalas.

Anapus jį saugančios sistemos, kuri yra mažutėlio tapatybės dalis, negali būti jokių savaiminių vertybių ir tiesų. Sistema mažutėlio sąmonei turi būti visagalė, nes nuo jos dydžio priklauso ir mažutėlio gerovė. Tai funkcinė sistema, kur sistemos visuma kuria jos dalių reikšmes, o iš dalių reikšmių formuojasi visumos reikšmė. T. y. sistema apsprendžia ją sudarančias dalis, o dalys apsprendžia sistemą. Toks uždaras, hermeneutinis ratas, kurio ypatybė – anonimiškumas – griauna vakarietiškąją asmens sampratą, naikina subjekto individualumą. Tokia sistema stipriai veikia, bet už veiksmus niekas nėra atsakingas, kaip mašina nėra atsakinga už sukeltą avariją, jeigu vairuotojas pabėgo.

2014-nr-2.jpg

Taigi gyvybinė energija šiandien susilaukia rimtų išbandymų. Tačiau tai, kas jos nepražudo, ją sustiprina. Kai pagalvoji, taip net smagiau gyventi, tai dramatiška kova už būvį, ir tai kur kas geriau nei ta stagnacinė aplinka, kuri kadaise slopino visus talentus be išimties tarsi kokia klampi begalinė pelkė. Komunistinė sistema buvo sustingusio laiko kanalizacija, joje visiškai niekas nevykdavo, tik kartais nuodingi burbulai kildavo į paviršių, nuodydami visus tuos, kurie bandydavo įkvėpti gaivaus oro, kaip žinia, ateinančio „iš laisvųjų Vakarų“. Žinoma, tie „laisvi Vakarai“ buvo gryna fikcija, savotiškas religinis tikėjimas laisvės galimybe. Tikroji žmogaus laisvė turi kilti iš jo paties, o ne plaukti iš pašalės.

Vis dėlto gerai, kad yra kapitalizmas (jam alternatyvos nėra), ir gerai, kad yra individų kova už būvį, nors, žinoma, ne kiekvienas tuo gali džiaugtis, ir tie, kurie gali, džiaugiasi neilgai – čia juk viskas laikina. Ir daiktai, ir juos gaminantys žmonės.

O daiktų dabar yra tikrai visokių, labai naudingų ir išmanių... Paprasčiausias telefonas dabar veikia geriau nei mano smegenys, nebeprisimenančios net daugybos lentelės. Kai gerai pagalvoji, visus juos sukūrė vis dėlto ne kokie mažutėliai, bet kūrybingieji, išradingieji. Visa tai – drąsaus proto darbai, prasidedantys nuo Aristotelio ir dar anksčiau. O nūdienos mažutėliai gali tuos daiktus tik kopijuoti ir dauginti, kaip tai ir daro kinų „pasaulinis fabrikas“.

Bet tu – net jeigu nieko nesukuri ir moki tik naudotis kitų kūriniais – nebijok, tu taip pat būsi reikalingas, jei tik mokėsi prisitaikyti. Tau irgi čia vietos bus, nes be vergų masės nesivysto jokia civilizacija.