„Žaltvykslės“ — pirmoji dvidešimtmečio poeto knyga. Pirmasis J. Tysliavos eilėraščių rinkinys parašytas simbolistine maniera. Bet tai ne J. Baltrušaičio ar V. Mykolaičio-Putino, o veikiau B. Sruogos simbolizmas. Anot V. Galinio, „jo simbolikai būdingi pelkių, žaltvykslių, žalčių įvaizdžiai, išreiškiantys jaunystės svajones, nerimą dėl ateities, kovą prieš blogio jėgas, gyvenimo stagnaciją ir inertiškumą“.

      

     Tai išėjau išklydau į pasaulį

     Lūšnelė samanota dingo tolumoj...

    

     Žaltvykslės

    

     Žaltvykslės pasikelia — supas iš lėto —

     Ir aš nelinksniuoju pasaulio dienų...

     Jos mena man vasaros rožę ir mėtą,

     Jos šaukia mane į žinyną dainų.

    

     Žaltvykslės ir rudenio vėjo spengimas —

     Žavėjimas mano pasaulio žmonių...

     Tas vienas ir šventas žaltvykslių skridimas,

     Man, tartum, godelės draugų kalinių...

    

     Žaltvykslės, dainuojamų pelkių žaltvykslės,

     Tebūna jos mano pasaulio aušra...

     Jos žino — gyveniman dainiai atvyksta

     Tik tam, kad žmoniją papuoštų daina.

    

     Tad savo dainoms aš mylėsiu žaltvyksles,

     Joms bokštus statysiu iš saulių dangaus,

     Mano dainužės skubiausiai tevyksta

     Į ten, kur pasiekia plasnotė žmogaus.

    

     Te dainos pasako, jog pelkių žaltvykslės —

     Skrajojanti sfinksai praamžių aušrų,

     Jog mano pasauly žydėjusios mįslės,

     Įspėtos, sumišo tarp žemės dainų.

    

     Te nū jos apreiškia, jog meilės liepsnelės

     Kaukuolių žingsniavime gęsta lėtai,

     O visą pasaulį Didus Visagalis

     Žaltvykslių karūnoms apjuosė tvirtai.

    

    

    

     Septynios šalys

    

                Visas gyvenimas —

                žvanganti pasaka.

    

     Septynios šalys,

     Kaip vienas amžis,

     Gyvybę šaukė.

    

     Laivai burėti

     Per okeaną

     Lingavo plaukė.

    

     Mano gyvybę,

     Mano brangiausią,

     Saulė mylavo.

    

     Nerimui — gandas,

     Aušrai — vilionė,

     Man — okeanas.

    

     Visą pasaulį,

     Puikųjį visą.

     Meile mylėjau.

    

     Amžiną bokštą,

     Žvaigždintą bokštą.

     Saule minėjau.

    

     Amžinos šalys.

     Puikiosios šalys,

     Laime žydėjo.

    

     Žemės pašvaistėj

     Man okeanas

     Gandą lydėjo.

    

    

    

     Širdies žiburėlis

    

     1

    

     Užžiebsiu, uždegsiu

     Širdies žiburėlį

     Užžiebsiu.

    

     Suvyto lelijos —

     Iš naujo žydėti

     Joms liepsiu.

    

     Sugrįžk, apdainuota,

     Iš tolimo krašto —

     Dangus mano jauno širdy

    

     Širdies okeanas,

     Sielos okeanas —

     Sūpuosimės džiaugsmo valty

    

     Užžiebsiu, uždegsiu

     Širdies žiburėlį

     Užžiebsiu.

    

     2

    

     Vėl likimas buria laimę,

     Žvilgsniai vėl vaidinas...

     Virpa gėlės — jaučia baimę

     Ir svajonės pinas...

    

     Vėl mėnulis ir žvaigždelės

     Danguje nerimsta,

     Ir karoliai ir gėlelės

     Gegužyje grimsta.

    

     Vėl užžiebsiu žiburėlį,

     Širdyje gaivintą, —

     Tu išvysi, meilužėle,

     Kad aušrelė švinta...

    

     3

    

     Dainuoju aš ilgesio dainą

     Saulėtoj žvaigždėtoj dausoj.

     Myliu asai vakarą žvainą —

     Tave užliūliuosiu tyloj...

    

     Gana man liepsningų ugnelių

     Ir žvilgsnių klajūnių akių...

     Dainuoju, o širdį taip gelia...

     Skambėjusiais žodžiais tikiu.

    

     Tikiu — dar sugrįši, brangioji,

     Prieš vakaro aušrą tyloj, —

     Čia savo jaunybę klajoju,

     Iš čia aš dainuoju dausoj.

    

    

     Nakties daina

    

     Erdvėj žvaigždės deimantinės,

     Tartum perlai ant krūtinės,

     Šypsos — šviečia...

    

     Per laukus žiedais bangotus,

     Deivių ašaroms rasotus

     Tyla žengia...

    

     Stingsta kraujas žmogaus kūne

     Mėnesį, dangaus klajūną,

     Kas aplenkia?

    

     Kas žydėjimu liepsnoja,

     Kas likimą šaukia moja

     Mūsų žemei?

    

     Erdvėj žvaigždės deimantinės,

     Tartum perlai ant krūtinės,

     Šypsos — šviečia...

    

    

    

     Žydėjimo lemtis

    

     Žydėjimo lemtis ir man jau netoli, —

     Siela ne tam skraji, kad dulkėse vystų.

     Jai tolio tolumos glūdėjime išvyst

     Reikės visų aušrų dvi gimsianti gelmi.

    

     Užtat neriuosi aš netolio lūkesty,

     Minčių okeanus jūravimuos kaupiu.

     Maldų nesuskaitys...Tylybėje klaupiu

     Ne svaigulių dienoms, o tik prieš Vieną Jį.

    

     Mana šventa viltis, jog atsakas atskris —

     Tavy visų sielų žydėjimo žiedai...

     Tu amžių šiurpuly ugnyną suradai,

     Tebūna paguosta tavų maldų viltis.

    

     Kartone be pradžios, mirimo jai nebus.

     Siela tylos ugny žydėjimą išvys.

     Širdis ne šiurpuly, o gelmėse suklys.

     Viltis savy sukaups kilnius dangaus balsus.

    

    

     Bokštai ir klajonė

    

     Verias bokštai slėpiningi —

     Mūs dainų aidai galingi,

     Žemėje mes rūpestingi,

     Amžių saulėse liepsningi.

     Kaip dievų dangus...

    

     Išklajojom visą žemę —

     Deivės miršta, kitos gema.

     Savo meile mus jos tremia.

     Joms ilgėtis aukštis lemia,

     Laiminant varpus.

    

     Mes klajosim, mes mylėsim,

     Saulių praeitį minėsim,

     Dainas širdyse auklėsim,

     Mūs sielas ugnynan dėsim,

     Amžis mūsų bus.

    

    

    

     Prakeiktas klydimas

    

     Prakeiktas klydimas į ūkanas šaukia,

     Šešėliai sustoja — į saulę nuplaukia,

     Sustoja — nuplaukia — negrįš niekados.

    

     Skrajojančios šalys — rytai amžinieji,

     Likimo kaukuolės į žemę skubėja,

     Kaukuolės tikros šermeninės puotos.

    

     Kraujuotosios ugnys tik vakar plesdeno,

     Pašėlusio Pragaro angą klabeno.

     Žalčių šarvuotiniai, gyvačių ugnis.

    

     Prakeiktas klydimas į ūkanas šaukia,

     Undinės į amžiną jūrą nuplaukia.

   Nuplaukia, kaip amžiai, kaip amžių vilnis.

    

    

    

     Pelkių dievija

    

     Žaltvykslės — pelkių dievija.

     Žengimas — savas, bet baugu,

     Žvelgi į dangų — kaip skaudu,

     Kad gelmėse vien tuštuma,

     O kur — žalčių karalija..?

    

     Sudužo aidas — nesugrįš, —

     Taip vakaro aušros veidai,

     Kurie eldėjosi kadai

     Šventam sielos okeane,

     Prabilti žodžiais nesiryš.

    

     Rauda — jei broliai jq išgirs,

     Bematant, sakalais pavirs, —

     Prakeikę pančius ir vargus,

     Palaimins amžinus varpus.

    

     Žaltvykslės, ašai jūs sūnus

     Tebūna dieviška lemtis:

     Tekaupias manyje viltis,

     Kad prislėgti varpai prabils

     Pas amžinus žalčių vartus.

   

     Baugu, bet vakaro aušra

     Negaili tako prie slaptos,

     Kur tylų mirksnį apsistos

     Žaltvykslės...

    

     — Tai aidas tolimų varpų —

     Tilksėjanti aušros daina —

     Būriai laisvųjų sakalų...

    

    

    

     Mylimajai

    

     1

    

     Toly skrendančios aušrelės

     Mano kelio dovana.

     Perlai ir gintarai kelias —

     Tau naktis, o man diena.

    

     2

    

     Tavo meilei, tavo žvilgsniams

     Į pasaulį atskridau,

     Tik vainikų pažadėtų

     Saulės rūmuos neradau.

    

    

    

     Gėlynai ir mėlynė

    

     Tau gėlynai, man mėlynė,

     Laisvė ir sparnai...

     Ten liepsnos jauna krūtinė

     Amžius — amžinai.

    

     Palydėk mane skrajūną

     Ilgesio daina, —

     Tavo būsiančią karūną

     Puošiu — dovana...

    

     Palydėk ik žemės vartų —

     Laukia sakalai...

     Slėpki tai, kas slėpti verta

     Meilė ir sapnai...

    

     Tau gėlynai, man mėlynė, —

     Laisvė ir sparnai...

     Ten liepsnos jauna krūtinė

     Amžius — amžinai.

    

    

    

     Kelionėje

    

     1

    

     Tylybėje gimęs, griaustinyje augęs,

     Be šiurpo pamilęs gyvenimą gūdų,

     Išklydau pasaulin aušrų nesuslaugęs.

    

     Vien bangos ir bangos griausmų okeano

     Būtybėje mane ir blaško ir tranko...

     Aukštybėje žvaigždės žaibuoja plevena,

     Žaibuoja — neteikia man gelbesio ranką.

    

     2

    

     Aš tolyje sutemas žvilgsniais užbūriau,

     Palaimintą ugnį ties erdvėms sukūriau

     Ir amžius pralenksiu ir būsiu jiems lygus!

    

     Tiek amžių pasaulį ir žemę mylėjęs,

     Tiek saulių ir žvaigždžių liepsningai pamilęs,

     Nerausiu į žvaigždintq žygį išėjęs.

     Nerausiu į vėtras sužeidęs krūtinę...

    

    

    

     Dainužė

    

     Kankliai tylėję,

     Vėl prakalbėjo —

     Aidas bučiavo žvaigždes.

    

     Aušros, bedugnės,

     Skrendančios ugnys

     Jau išsiaudė skraistes.

    

     Vieškeliai — kryžiai —

     Ženk — nesiryžęs —

     Aidas kur dingsta jspėk.

    

     Žemė skrajuolė

     Erdvėj nupuolė —

     Žemę ir erdvę mylėk!

    

    

    

     Melsvoji toluma

    

     Nevilioki manęs, o melsva toluma,

     Tau godelės atskris, man negrįš niekada;

     Pasiguosiu ir čia išdidžia vienuma.

     Nevilioki manęs, o melsva toluma.

    

     Ten vien vėjai sūpuos begalybes jūras.

     Milijonai gėlių pražydės ir suvys;

     Mirčiai žūtį paspęst nieks, oi nieks nesiryš,

     Ten vien vėjai sūpuos begalybes jūras.

    

     Nevilioki manęs, o melsva toluma.

     Tu apvilsi mane, nes apvilti manai;

     Tave kūrė vylium prakeikos milžinai.

     Nevilioki manęs, o melsva toluma.

    

    

    

     Karalaitis ir karalaitė

    

     Jeigu nori, kad mylėčiau,

     Kad svaiginčiau ir minėčiau

     Tik tave.

    

     Įsipink į savo plaukus

     Mano sielą ir, nelaukus,

     Pas mane

    

     Atskardenki žaibo moja,

     Širdyje juk įdienojo

     Gan senai.

    

     Būsi mano karalaitė.

     Būsiu tavo karalaitis

     Amžinai...

    

    

    

     Nemarybė

    

     Vakaro tylq —

     Glūdcsio sesę

     Mojausi sveikint daina.

    

     Nykstančiam toly

     Liepsnos užgeso,

     Čia visagalė tamsa...

    

     Vakaro kovq

     Saulė laimėjus,

     Ji ir rytinę laimės;

    

     Mylimai dukrai

     Puoštis padėjus,

     Jai ir linksmėti padės.

    

      Tekančios aušros,

     Naktys ir dienos —

     Amžių ramybės gelmė.

    

     Švinta ir temsta

     Žmogaus blakstienos,

     Jo nemaringa esmė.

    

    

    

     Nerimas

    

     Aš nenurimstu,

     Aš nenutolstu

     Toly nuo pelkių...

    

     Driekiasi ugnys —

     Nuskrenda paukščiai,

     Ūkanoj telkias...

    

     Sutemas melsiu,

     Skardą apglėbsiu

     Žalčio karūnai ...

    

     Vėtrai aš — laimė,

     Aušrai — klūponė,

     Laikui — siaubūnas.

    

    

    

     Vakaro ugnys

    

     Vakaro ugnys tamsą bučiuoja,

     Toly šešėliai slenka linguoja...

     Geismą vilioja deivių pulkai —

     Aušta jūruoja laukai...

    

     Laimina žemę varpas slaptingas,

      Bokšte šarvuotas, toly galingas, —

     Aidas į erdvę — drąsiai sparčiai,

     Tartum j pelkes — žalčiai...

    

     Sutemos klaikios, klaikios lūšnelės.

     Vieškeliai, kryžiai, tolios liepsnelės.

     Vakaro šventė — šventės juoksmai,

   Deivių ir laumių kauksmai , . .

    

     Kyla ir dingsta rausvos karūnos

     Ženklas užburto jauno klajūno,

     Jis tik be saulės esti žemai —

     Jo užburtieji namai...

    

     Vakaro ugnys — ugnys klajūnės

     Sėja — pasėja laumės siaubūnės

     Deivių vilionių klysta pulkai —

     Aušta jūruoja laukai...

    

    

    

     Naktis

    

     Naktis susigūžė savosios gyvybės sparnais.

     Naktis subangavo žalčių ir gyvačių banga.

     Naktis ilgaskliaustė atėjo — sustojo tyloj.

     Naktis — amžinos nemarybės daina...

    

     Takai užburtieji, kur raganos vaikšto,

     Ir želia ir plečias erškėčių kerais...

     Nū sekmąjį tarpą j karstą palydint.

     Gyva eldija ataskriejo skliaustais.

    

    Pasaulio griežimas ir mirčiai grūmoja.

     Naktis jam pagelbsti savaisiais dantims,

     O raganų kaukės, iškilę, nugrimsta,

     Kad nė nelytėtų pasaulio likims.

    

     Klajūnai, klajodami amžinus tyrus,

     Pirtis ir lūšnas apsijoja durnoms,

     O mergos juodkasės, nakty išauklėtos.

     Atskrenda, ateina kelin paskuboms...

    

     Naktis — amžina, amžinųjų dievaičių erdvybė.

     Naktis — nemarybė, tylos ir gyvybės plaštakė.

     Naktis — ūkanotas pasaulio ir amžių tamsynas.

     Naktis — nemariųjų dainų amžinakė...

    

    

    

     Tamsioji drėgmė

    

     Į tamsiąją drėgmę,

     Gyvačių šarvais vainikuotas,

     Raganio kauke pasipuošęs ateisiu.

    

     Užmiršiu kraujuotąją puotą,

     Kur laumės vaidenos,

     Kur velnišką išlaisvą skardas bučiavo.

    

     Gyvenimą visą,

     Kaip pragaro keikiamą dalį,

     Bedugnių šaltenių kaukuolėms prakeikiau.

    

     Į tamsiąją drėgmę.

     Gyvačių šarvais vainikuotas,

     Raganio kauke pasipuošęs ateisiu.

    

    

    

     Ugniniai žvilgsniai

    

     Ugniniai žvilgsniai

     Galingai skrieja,

     Šaunias bangas myluoja.

    

     Dausų klajokliai,

     Aušrų klajokliai

     Bangų danguj žaibuoja.

      

     Laivės patrako —

     Tolyje dingo —

     Skrajų skardų lenktynės...

    

     Dainų undinės,

     Vainikų laumės —

     Gintarai ant krūtinės.

    

     Galingos burės,

     Galingos laivės —

     Klajokliai galingiausi.

    

     Ugniniai žvilgsniai,

     Žvaigždėti perlai —

     Bangų svaidyt negausi.

    

    

    

     Bangpūtis

    

     Bangpūtis nerimsta, padanges kedena,

     Žvaigždes nematytas tik svaido į žemę;

     Nejaugi Praamžis tą drąsą jam lemia —

     Pašėlusiu būti — kur žmonės gyvena.

    

     Ir spengia įsėlintos bangos rituolės.

     Ir pamario pušys smiltynus bučiuoja,

     Bangpūtis vien dūksta, Bangpūtis didžiuojas.

     Nes jam visa žemė į kojas parpuolė...

    

   Ir skrieja Bangpūtis ir vandenis taško, —

     Raudoti jis privertė žilą Baltiją;

     Sudaužė ne vieną gyvybės eldiją.

     Aušras dievaspalves, kaip raškė, taip raško.

    

    

    

     Klajonė

    

     Kai vakaro sutemų vėjai sukauks

     Ir laumės ir raganos toly vaitos,

     Aš skrisiu į pelkes, jos manęs ten lauks,

     It auštančios amžių aušros.

    

     Žalčių karalybė...Žaltvykslių pulkai...

     Ir liūto kaukimas ir šiurpas kartu...

     Klajonė ir gimtojo krašto laukai

     Vaidensis... Bus liūdna, klaiku...

    

     O pelkės, tos pelkės, — vilionė dangaus...

     Prakeiktas kaukimas ir skardas erdvėj...

     Klajosiu, nors šiurpas man kaulus suspaus,

     Nors mirtį besočią regėsiu gelmėj, —

     Klajosiu tarp žemės — dangaus...

    

    

    

     Deivių naktys

    

     Deivių naktys — be sapnužių,

     Deivių naktys — be gėlių...

     Deivių raudos — medžių ūžmas

     Prie budėjančių kelių...

    

     Toly klaikūs žiburėliai,

     Krinta svaidos spinduliai.

     Slenka užburti šešėliai,

     Dingsta glūdumoj giliai.

    

     Deivių naktys, klaikios gelmės

     Taip vilioja amžinai;

     Nepasako opios dėmės,

     Kad tos deivės — milžinai...

    

    

      

     Angelo vainikas

    

     Dangaus žarijos — žvaigždės —

     Jas įžiebė Praamžis tam,

     Kad likimas likimą globotų...

    

     Tai tiek aš tikintis —

     Man sakė mano Motyna —

     Tikėk — tau Dievas angelo vainiką duos,

     Jis tau nemarybe žydės...

    

     Ašai tikiu,

     Tikiu Mamytės žodžiais,

     Jog angelo vainikas mane puoš tada,

     Kada Praamžio žvaigždės

     Dangaus gelmėse užsimerks...

    

    

    

     Svaigulys

    

     Nuo gėlių pavasarinių,

     Saulės spindulių auksinių

     Apsvaigau...

    

     Iš pavasarinio rojaus

     Išeities ilgai ieškojau, —

     Neradau.

    

     Kas dabar atskirti gali

     Nuo dangaus gėlėtą šalį?

     Nežinau.

    

    

    

     Viksvos

    

     Blaškosi viksvos — vėjas kedena —

     Dainą nebaigia vėjas niūniuoja...

     Po išklajotas ūkanų pievas

     Blaškosi viksvos — vėjas kedena...

     Grožio sėjėjai — Meilė ir Dievas

     Laimę pasėja — dalgis gyvena...

     Po išklajotas ūkanų pievas

     Blaškosi viksvos — vėjas kedena...

    

    

    

     Saulės klajokliai

    

     Saulės klajokliai...

     Išgėlintos varpos

     Slenka pakalnėn;

    

     Sapną palydi

     Ir dalgis ir varpas

     Į bręstančią gelmę.

    

     Saulės klajokliai

     Ir dalgiai ir tolis —

     Šešėlių jūronė.

    

     Laikas galingas,

     O skritulio polis —

     Sapninga klajonė...

    

     Žvaigždės jau krinta

     Ir blanksta tylybėj —

     Ir dausos plesdena.

    

     Galas alsavimui

     Varpų būtybėj —

     Mirtys gyvena...

    

    

    

     Saulute!

    

     O saulute rudenine,

     Dek kaitriau, —

     Laimės ilgstame undinių

     Vis labiau...

    

     Tu, saulute, kur viešėjai

     Mums jaunai,

     Laimę žemėje žadėjai

     Amžinai...

    

     Būk jauna, skaisti, saulute.

     Kaip ir mes,

     O likimas dievei Pūtei

     Mus nuves.

    

     Mus nuves, kur saulių amžiai

     Amžini,

     Kur dangaus skliaustai Praamžiui —

     Dievini...

    

     Dek saulute rudenine,

     Dek kaitriau — —

     — — — — — — — — —

    

    

    

     Mano vilionė

    

     Tolimos pelkės,

     Klajūnės žaltvykslės —

     Manoji vilionė.

    

     Auštančios aušros —

     Nerimstančios dainos —

     Žydrakių kelionė.

    

     Dainų milijonus

     Širdy išauklėjęs,

     Plasnosiu į dangų.

    

     Tegaudžia žinynai...

     Palaimintuos bokštuos

     Varpai tegu žvanga.

    

    

    

     Sutemų paukščiai

    

     Sutemų paukščiai į vakarus skrenda,

     Žemiškas tolis likimo neranda...

     Pastaras skardas pradingsta ugny,

     Tartum keleivis mirty...

    

     Erdvių karūnos dar slenka plasnoja, —

     Tolyje ugnys negęsta — liepsnoja...

     Šiurpo kaukuolės — mirtis amžina —

     Sutemų paukščių daina...

    

    

    

     Kelionė ir sfinksai

    

     Kelionėje sfinksai į vakarus žvelgia,

    Jų žvilgsniai galingi — žaltvykslės, žalčiai...

     Kaip amžiai Visatoj bangoja ir telkias,

     Taip mes aušrų žemėn su žvaigždėm sparčiai...

    

     Jei išminčiai žemės gyvybę paliestų

     Ir mirtį ištremtų nelaisvėn tolion,

     Tad gatvės, kaip saulė, gyvenimo miestų

     Sugrįstų gyvybėn tyliai atgalion.

    

     Nerimstam ir žengiam į aušrintą kraštą,

     It amžiai Visatoj, it Dievo Giesmė...

     Teperskaito išminčiai Amžiną Raštą,

     Supras kas — kelionė, kas — sfinksų esmė...

    

    

    

     Sonetas

    

     Rauda išbučiavau aš tėviškę,

     Siela aš pažvelgiau kelionei į akis.

     Pasaulio obalsiai nors vis dar žvėriški,

     Tačiau širdis mana — gyvenimo ugnis...

    

     Lūšnelė pasipuoš paparčių vainiku,

     Lūšnelė dainomis, kaip paukštis, suplasnos;

     Akymojai skraidys — užeiviams — neklaiku.

     Nes kankliai glūdumoj, kaip grojo, taip ir gros.

    

     Jq sutemoms lankys tylių rytų arai

     Ir būsimų aušrų tylos dainas išlies...

     Jos sienas išbučiuos supančioti vergai...

    

     Tai ilgesio daina — pasauly — tarp stabų

     Ten kryžkelę regiu, už jos būtis mirties

     Ten ilgesys ir aš susgūšime abu...

    

    

    

     Mamytei

    

     Mamyte mano, mano brangioji,

     Vargo dalužėj mane auklėjai...  

     Tave apleidau — toly klajoju.

     Mano Mamyte tave mylėjau...

    

     Lūšnelę mano andai apleidau —

     Liko Mamytė — ašaros liko...

     Saulė pakilo, vėl nusileido, —

     Žemės kelionė sielai netiko.

    

     Tolimos jūrės ūžė bangavo,

     Žvaigždintos gulbės saulei budėjo...

     Grakščios undinės laimę dainavo,

     Manęs klajūno nepalytėjo.

    

     Mamyte mano, mano brangioji.

     Ilgesio laumės mane bučiuoja...

     Žemę klajojęs — jūrą godoju.

     Tave, Mamyte, saule myluoju...

    

    

    

     Skardas ir gelmės

    

     Nors skęstančios gelmės viliojo ir šaukė,

     Svaidydamos toly liepsnų vainikus,

     Bet sielos, atskridusios sielos, vis laukė,

     Žaltvykslėms aižydamos pelkes laukus.

    

     — Čia paukščių skridimas gyvenimo naujo,

     — Čia laimės vilionė užgimus slapčia.

    

     Ir skęstančios gelmės jau atsaką teikia,

     Ir pastarą žvaigždę užgniaužia savy...

    

     Kurtybe aidenas, užburta kurtybė —

     Nė skardo, nė blankstančio aido dainos...

     Nejaugi skrajūno likimo pilnybė

     Virš glūdesio amžių ugnim suliepsnos?

    

     Ir skleistumei gandą ir skleistumei dainą —

     Tikėtum — tas skardas būtybėn sugrįš,

     Bet amžiai nerimsta, tik slenka, tik eina,

     Tikiu, jog tas skardas įklust nesiryš.

    

     Regiu — nū žydėjimo naujas vytimas, —

     Negreit jį liepsnosiančios saulės išvys...

     Taip blankstantis skardas ir aido klydimas,

     Sparnais susigūžę, būtybėn negrįš.

 

     Juozas Tysliava. Žaltvykslės. Klaipėda, „Ryto" b-vės leidinys, 1922.