tekstai.lt

Vincas Mykolaitis-Putinas. Ištrauka iš romano „Altorių šešėly“ (1933)

b_100_135_16777215_0___images_iliustracijos_2013_tekstai_putinas_altoriu_sesely.jpg    AUTORIAUS ŽODIS

 

    Po ilgų svyravimų šių knygų autorius pagaliau ryžosi parašyti tai, kas jam rūpėjo jau nuo daugel metų. Jisai žinojo, kad leisdamas šias knygas, susilauks daug priekaištų iš to luomo, kurio gyvenimo kampelį čia pabandė praskleisti. Šitas luomas, dėl visai suprantamų priežasčių, bodamas labiau negu kiti savo prestižo ir autoriteto, ypačiai jautriai reaguoja į kiekvieną pasikėsinimą parodyti intymaus kasdienio, pasakyčiau, grynai žmogiško jo gyvenimo vaizdą. Jis dar sutiktų būti piešiamas, o gal apsiimtų ir papozuoti kilnioj, šventadieniškoj ir pareiginėj pozoj, bet kasdieniškai – niekados. Tačiau literatūra, siekdama pilno gyvenimo vaizdo ir norėdama atkurti žmogaus arba žmonių grupės ne tik išeiginį veidą, bet ir tamsiausias dvasios užkampes, nenori pripažinti jokių privilegijų nei atskiriem individam, nei grupėm, nei luomam. Nenorėtų tokių privilegijų pripažinti, tarnaudamas literatūrai, nė šių knygų autorius.

    Šitas autoriaus nusistatymas dar labiau stiprėja, kai iš bendrųjų sumetimų jis eina į konkrečius lietuvių visuomenės ir literatūros klausimus. Lietuvos kunigija – nes apie ją čia kalbama – labiau negu kuri kita yra susipynusi su visuomenės gyvenimu ir jo įvairiais reikalais ir dėl to labiau negu kur kitur sukasdienėjusi. Lietuvos kunigas buvo ir ūkininkas, ir kooperatininkas, ir finansininkas, ir politikas, ir diplomatas, ir ministeris, ir gydytojas, ir dievai žino dar kas. Jis agitavo mitinguose – jis ir šiandien dar aktyviai dalyvauja politinių partijų rietenose. Lietuvos kunigas buvo taip pat ir literatas: kartais apysakininkas, bet dažniau poetas. Jo kūryba gana įvairi, ne visumet dvasiška, bet visumet su specifišku atspalviu, taip pat kaip ir visas jo veikimas visuomenėj. Lietuvos kunigas, labai dažnai varu atvarytas į seminariją, o kartais įstojęs ten per nesusipratimą, viliojamas svetimų idealų, surinko savyje visokeriopų gabumų ir talentų. Ar jis juos auklėjo, ar žudė? Ar jie jame derinosi, ar pjovėsi? Ar kunigišką jo charakterį jie stiprino, ar skaldė? Kas maitino lig šiolei Lietuvos kunigo idealizmą ir koks tas idealizmas? Kaip eina vyriausiojo tiesioginio kunigo idealo realizavimas Lietuvos bažnyčioje? Kas kartas nuo karto pastumi vienų kitą gabų Lietuvos kunigą mesti kunigavimą, kaip jis prie to prieina ir koks jo likimas? Štai visa eilė visuomeninių, religinių ir psichologinių problemų, kuriom pravartu pasirodyti ir dailiojoje literatūroje.
    Šių knygų autoriui jau nuo daugelio metų ypatingai knietė du klausimai: 1) kunigavimo ir poezijos kūrybos santykis, 2) nukunigėjimas, arba ekskunigo problema. Autoriaus nuomone, šie du klausimai tėra du iš daugelio konkrečių priėjimų prie tos abstraktiškos mįslės, kuri paprastai vadinama pašaukimu. Šitai ir sudaro jo knygų idėjinį pagrindą. Tačiau rašydamas jas, autorius nenorėjo nieko įrodinėti; jis norėjo tik kai ką parodyti, kai ką paaiškinti. Jisai žinojo taip pat, kad jo romano vyriausi personažai nėra tipiški, kad jie tėra iš atskirų grupių išsiskirią individai, o gal ir išimtys; autorius sutinka juos laikyti ir tūleriopo negalavimo simptomais. Bet ar ne išimtys gyvenime dažniausiai mus kliudo? Ar ne iš išimčių geriau suprantame dėsnį, ar ne iš simptomų pažįstame ligų?
    Be to, ir grynai meniški sumetimai palenkė autorių imti savo veikalui medžiagos iš dvasiškių luomo. Kaip tapytojas ieško savo paveikslam jo kūrybinį pajėgumą žadinančių modelių, įdomių veidų ir peizažų, taip lygiai ir apysakininkas renkasi atkurti tokį gyvenimą ir tokius žmones, kurie duotų jam įdomių situacijų, įspūdingų konfliktų ir drąsių galimybių. Tokis ir yra kunigo gyvenimas. Čia kiekvieną širdies pajudėjimq, kiekvieną sąžinės refleksą, kiekvieną pagaliau veiksmą vertina daug griežtesni dėsniai, Dievo vardu uždėti, o žmonių sankcionuoti.
    Autorius butų laimingas, jeigu šiuos sumetimus jo knygos bent iš dalies pateisintų.

 

    Nica, 1931 m. Kalėdos

 

    I  BANDYMŲ DIENOS

 

    I

 

    Devyni kieti, plieniniai skambalo smūgiai pažadino Liudą Vasarį iš miego. Krūptelėjęs jis atmerkė akis ir valandėlę negalėjo susivokti kame esąs. Buvo lygiai 5 valanda šalto rudeninio ryto. Pro langą sroveno šėma, ūkanota priešsaulėtekio šviesa. Siauras, bet nuostabiai ilgas kambarys skendėjo dar šešėliuose. Tačiau Liudo kaimynai, taip pat kaip ir jisai pažadinti negailestingo skambalo, jau spurdėjo kiekvienas prie savo lovos, ir netrukus subarškėjo metaliniai didžiulės prausyklos kranai.
    Ak, juk tai seminarija! Tai jų, naujokų pirmamečių, 17 kambarys, vadinamas “labirintu“, kuriame jų ir tilpo taip pat apie septyniolika. Liudas dar tebekovojo su paskutiniu nutraukto miego antplūdžiu, bet jo artimiausias kaimynas Jonas Variokas, kuris paprastai pamesdavo lovą vienas iš paskutiniųjų, jau buvo pakilęs ir praeidamas negailestingai nuplėšė nuo jo antklodę. Vasaris šoko iš lovos ir ėmė paskubomis rengtis. Staiga jis atsiminė, kad šiandien ir diena nepaprasta. Šiandien štai jie baigia ilgas, 5 dienų rekolekcijas ir pirmą kartą užsivilks sutanas. Šita mintis nuvėrė Liudą Vasarį nuo galvos iki kojų, ir jis pasijuto pagautas iškilmingos to ryto nuotaikos, taip pat kaip ir kiti jo draugai. Tuo tarpu visi jie rengėsi dar trumpais, gimnazistiškais savo drabužiais, nes sutanas apsivilks tiktai po meditacijos, eidami klausyti šventų mišių ir pirmą kartą po rekolekcijų priimti šventosios Komunijos.
    Greit nusiprausęs ir apsitaisęs, Liudas Vasaris, drauge su kitais skubesniais, spruko į sodą per kelias likusias iki skambučio minutes atsigauti tyru oru ir galutinai nusiblaškyti miegų. Jis, dar tik porą savaičių išbuvęs šituose mūruose, jau suspėjo prisitaikyti prie seminarijos gyvenimo tempo ir tapti vienu rateliu to didžiulio mechanizmo, kur visą gyvenimą skirsto laikrodžio rodyklė ir kietas negailestingas skambalo garsas.
    Mokslo metu, paprastomis dienomis, penktą valandą devyni skambalo smūgiai keldavo juos iš miego. Po pusvalandžio 3 skambalo smūgiai šaukdavo juos Į koplyčią rytmetinėm maldom ir meditacijai. Pusiau septintą valandą skambindavo mišiom. Iki aštuntos jie turėdavo pavalgyti pusryčius ir dar kartą atlankyti Sanctissimum. Nuo 8 iki 12 kas valanda 3 skambalo smūgiai apreikšdavo pamokos pradžią ir galą. 12 valandą jie eidavo Į koplyčią trumpai maldai ir sąžinės apyskaitai – Examen conscientiae. Po 15 minučių skambindavo pietums. Po pietų jie vėl lankydavo Sanctissimum. Iki 2 valandos būdavo laisvas laikas – rekreacija. Antrą valandą vienas skambalo smūgis pranešdavo silentium, kuris trukdavo iki 4 valandos ir būdavo skirtas darbui. 4 valandą 5 skambalo smūgiai vėl juos paleisdavo pertraukai, o po pusvalandžio tas pats skambalas sušaukdavo darbui. 6 valandą 3 skambalo smūgiai varydavo juos į didžiąją auditoriją, kur rektorius jiem duodavo gero kunigo elgesio pamokas, dažniausiai jas skaitydamas iš tam tikro vadovėlio, o kartais išbardamas už pastebėtus kolektyvius nusikaltimus ir blogą elgesį. Šią pamoką dažnai pakeisdavo koplyčia ir ražančius. Pusiau septintą valandą 5 skambalo smūgiai šaukdavo juos vakarienės. Pavalgius lankymas Švenčiausio ir rekreacija – pusę valandos žiemos metu bendrojoj salėj, o pavasario metu, kol dar šviesu, sode. 7 valandą 3 skambalo smūgiai šaukdavo juos į koplyčią vakarinėm maldom ir sąžinės perkratymui. Čia pat dvasios tėvas paskaitydavo ryt ryto meditacijos punktus. Po vakarinių maldų ligi 9 valandos būdavo sacrosanctum silentium, didelis susikaupimo laikas, skirtas dvasios skaitymui ir darbui. Devintą valandą 9 skambalo smūgiai pranešdavo darbo dienos galą. Tada jie dar kartą trumpai lankydavo Švenčiausią ir eidavo gulti. Prieš užmiegant seminarijos regulos ir dvasinio gyvenimo vadovų jiem buvo patariama prisiminti rytdieninės meditacijos turinį, kurį buvo girdėję koplyčioj.
    Ta geležinė dienotvarkė turėjo šiokių tokių variantų. Ne mokslo dienomis ir šventadieniais jie keldavosi 6 valandą, 11 val. skambalas šaukdavo juos į Katedrą sumai, o 4 val. mišparam. Advento metu jie eidavo į ankstyvąsias rarotas, o gavėnioj – į be galo ilgus Graudžiuosius verksmus, kuriuos giedodavo kartu su visa bažnyčia. Didžiosios šventės – Kalėdos, Velykos, Sekminės, Dievo Kūno oktava – atnešdavo dar naujų pareigų. Ketvirtadieniais, tuoj po pietų, iki 5 val. juos vesdavo visus kartu pasivaikščioti už miesto plentais arba į miškelį. Pietum tą dieną duodavo kopūstų. Šeštadieniais jie eidavo išpažinties, o po vakarinių maldų būdavo dvasios tėvo konferencija. Kiekvieno mėnesio pradžioj jie laikydavo vienos dienos rekolekcijas, o pradžioj ir pabaigoj mokslo metų, gavėnioj ir prieš šventimus rekolekcijos trukdavo 3 – 5 dienas.
    Liudas Vasaris, vos porą savaičių išbuvęs seminarijoj, viso to režimo dar nepatyrė, bet per tą laiką jau visai priprato prie skambalo balso ir, išgirdęs jį, kildavo ir plaukdavo su visa srove išsiliejusių į koridorių klierikų ten, kur tas balsas šaukdavo. Lig šiol jis negalėjo priprasti tik keliamas iš miego, ir tas ankstybasis skambalo balsas jam vis dar būdavo kaip ir koks netikėtas nelauktas smūgis, nutraukiąs smagiausią jo miego dalį. Ypač pirmomis dienomis jis keldavosi nenoromis, iš lengvo svaigstančia galva ir per rytmetinę meditaciją neužmigdavo tik dėl to, kad jautėsi esąs naujokas.
    Liudas jau antrą kartą buvo bežingsniuojąs aplink didoką seminarijos sodą, kai 3 skambalo smūgiai pasuko jį atgal, ir jis drauge su kitais tekinas leidosi į koplyčią, kad nepasivėlintų poteriam. Koplyčioj kiekvienas kursas turėjo savo vietą, ir kiekvienas klierikas žinojo, į kurį suolą jam reikia eiti. Vasario alfabetiška vieta buvo paskutiniame suole.
    Koplyčia buvo menkai apšviesta ūkanoto, pro grotuotus langus besiskverbiančio rudens ryto ir dviejų žvakių: vienos prie dvasios tėvo ir vienos prie skaitančio maldas klieriko klaupkos. Prieš altorių raudonoj taurelėj silpnai mirgėjo aliejinė lempa.
    Šita koplyčia iš pirmos dienos padarė Liudui Vasariui neišdildomo įspūdžio. Visados švariai laikoma, tyli ir paslaptinga, ji su savo apvalai suskliaustomis lubomis, su mažučiu altorium, su suolų eilėmis, su klausykla ir vargonais buvo tikra viso seminarijos gyvenimo širdis. Į ją kuone 10 kartų per dieną įplaukdavo ir išplaukdavo tų gyvenimo nepažinusių, bet gyvenimą gydyti besirengiančių jaunuolių banga. Ir tik joj buvo priežastis ir pateisinimas to kieto gyvenimo, kurį jie tuose mūruose leido, išsižadėdami savo laisvės, jaunatvės ir visų pasaulio vilionių.
    Liudui Vasariui iš pirmos dienos ypač į akį krito ant išgaubtų koplyčios sienų iš abiejų pusių nupiešti šv. Aloyzo Gonzagos ir šv. Stanislovo Kostkos didesni už natūralų dydį paveikslai. Tai buvo dvasiškos jaunuomenės, klierikų šventieji globėjai. Ir tyliomis dienos valandomis, kuomet koplyčia būdavo tuščia, ir svirduliuojančioj žvakių šviesoj, kada ji būdavo pilnutėlė dvasiškus pratimus atlikinėjančių sutonuotų jaunuolių, tie du keistai išlinkę šventieji su sutanomis ir kamžomis, nekaltais veidais ir aureolių apsuptomis galvomis, būdavo apgaubti kažko nesuprantamo, mistiško, paslaptingo. Liudas Vasaris, įsižiūrėjęs į tuos didžiulius paveikslus visados pajusdavo gilios pagarbos, bet taip pat ir prietaringos baimės jausmą. Jisai dažnai įsivaizduodavo, kaip tai būtų baisu, jeigu reiktų jam nakčia vienam pasilikti šitoj apytamsėj koplyčioj, tų dviejų didelių, nebylių, šventų jaunuolių draugystėj. Mėgdamas save jaudinti tokiais vaizdais, jis tarsi jautė, kokių didelių dvasios sukrėtimų teks jam ilgainiui patirti šitoj pačioj koplyčioj, tų pačių šventųjų akivaizdoj. Ir jau daugeliui metų praslinkus, kada Liudo Vasario gyvenimas pakrypo visai kitomis vėžėmis, šita koplyčia ir šitie šventieji kartas nuo karto rodydavosi jam sapnuose, primindami naivų, tyrą jaunatvės pasišventimą ir idealizmą.
    Visas maldas tada seminarijoj skaitydavo lotyniškai su lenkiškais įterpimais, o meditacijų punktus lenkiškai Konferencijas taip pat sakydavo lenkiškai. Liudas nei tų maldų, nei tų konferencijų iš pradžios nesuprato. Dėl to šios pirmosios rekolekcijos jiem, aspirantam lietuviam, buvo daugiau laisvo mąstymo ir svarstymo laikas, negu tikrosios rekolekcijos. Tiktai vieną konferenciją dvasios tėvas jiem pasakė lietuviškai. Šitoj konferencijoj jis išdėstė kunigo pašaukimo kilnumą ir motyvus, kurie juos galėjo patraukti į seminarijos sienas.
    Motyvai? Tada Liudas Vasaris jais galvos sau daug nekvaršino. Taip reikėjo, kitaip nebuvo galima – ir tiek. Tik po daugelio metų, kai jisai atsistojo savo gyvenimo pusiaukelėj ir kryžkelėj, kur pašaukimo klausimas buvo jau nebe teoretiško svarstymo objektas, bet širdies krauju aplieta gyvenimo žaizda, tik tada jam galutinai paaiškėjo į seminariją stojimo motyvų vertė. Jie nebuvo žemi nei karjeristiški, bet jie taip pat nedaug ką bendra turėjo ir su tikraisiais tiesioginiais kunigavimo uždaviniais: pastoracija, apaštalavimu, Kristaus mokslo skleidimu, dvasiniu tobulėjimu... Tėvų noras, žinoma, nusvėrė daug. Liudas jau nuo pat mažens buvo skirtas leisti į kunigus. Pabaigęs 5 klases, jis, tylus ir klusnus 16 metų jaunuolis, nė mėginti nemėgino priešintis geležinei, visa nulemiančiai tėvo valiai ir tylios jautrios motinos norui. Bet tai jam nebuvo sunku, nes ir kiti, tik jam pačiam žinomi sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę.
    1905 metų revoliucija užklupo Liudą Vasarį vienoj iš pirmųjų gimnazijos klasių, bet jos pasėkos lydėjo jį visus gimnazijos mokslo metus. Mokinių tarpe, net ir žemesnėse klasėse, tuo metu buvo pasireiškęs didokas patvirkimas. Ypač du atsitikimai pasibaisėjimu sukrėtė Liudo sielą. Vienas jo draugas kartą iš bažnyčios parsinešė Komuniją reikalauti stebuklo ir įrodyti, kad joje nesą Dievo. Dėl to gimnazijoj ir visame mieste kilo negirdėtas skandalas, plačiai nuaidėjęs visoj apylinkėj. Kiekvienam gimnazistui ta proga iš savo tėvų ir giminių teko prisiklausyti aimanų, bauginimų ir grasinimų daugiau negu reikia. Bet štai netrukus po to antras Liudo draugas nusišovė, susirgęs veneros liga, netekęs, kaip jis sakėsi savo raštely, gyvenimo tikslo ir kad gyventi esą nusibodo. Šitie du įvykiai, kaip du likimo pirštai, Liudo sąžinėj kažkodėl atsikreipė į jį patį. Taip, jis buvo dar tikįs ir Komunijos už nieką pasauly nebūtų išdrįsęs išniekinti. Bet abejonių turėjo. Juk jis vis dėlto buvo laikomas patikimu ir pažangiu draugu. Jis priklausė vienai slaptai lavinimosi kuopelei, kur buvo aiškinamas pasaulio atsiradimas, evoliucija, dar šis tas iš gamtamokslio visai kitaip, negu moko Bažnyčia. Taip bent jam atrodė. Jisai ėjo į religinį krizį ir tikėjimo netekimo kelią. O turimas dar tikėjimas ir tėvų auklėjimo įtaka šaukė jį gelbėtis.
Kur? Į seminariją. Be to, tai buvo dar jo lytinio brendimo metai. Jis gaudavo iš vieno savo draugo pasiskaityti pseudomediciniškų brošiūrų, kuriose tie klausimai ir laukią jaunuolio pavojai buvo atvaizduoti perdėtai ir efektingai. Daugybė jam žinomų pavyzdžių iš mokinių elgesio ir pagaliau draugo nusižudymas tarsi patvirtino tuos išvedžiojimus ir darė gyvenimą juodą, purviną, bjaurų. Jam kartais atrodydavo, kad jis pats jau stovi ant bedugnės krašto.
    Iš kitos pusės – jaunuoliškas idealizmas, entuziazmas, didelių darbų noras. Ir Liudą Vasarį tada jau buvo pagavusi pirmoji patriotizmo banga. Dirbti Lietuvai! Ką dirbti? Rašyti! Rašto darbais jis jau buvo pasižymėjęs klasėje. Jis šį tą jau buvo bandęs ir taip sau. Artimesnieji draugai apie jį šį tą jau žinojo ir tikėjosi. Neseniai jis buvo skaitęs Maironio „Jaunąją Lietuvą“. Šitos poemos įspūdis jį pavergė ir užbūrė, Maironis jam tapo milžinu, dievaičiu, idealu. O Maironis – kunigas!
    Paskutiniųjų atostogų metu Liudui teko būti vieno savo giminaičio, ką tik įšvęsto kunigu, primicijose. Kiek čia buvo džiaugsmo, kiek lietuviškų dainų, kiek kalbų! Paėmė jį jaunasis kunigas už rankos, ir jiedu valandėlę vaikščiojo sodo takeliais.
    – Tai ką? Girdėjau, kad jau tėvas į seminariją rengiasi vežti? – paklausė jį kunigas.
    – Gal ir teks važiuoti...
    – Nebijai?
    – Bijot nebijau, bet, sako, ten esą nelengva.
    – Niekis! Daug ką perdeda. Nėr taip baisu, kaip sako tie, kurie ten niekados nebuvo. Važiuok, brolyti, neapsigausi. Lietuvai reikia darbininkų. Kovosime su rusais ir lenkais. Rašysime, leisime laikraščius, knygas, steigsime draugijas.
    Ilgai dar taip kalbėjo primiciantas ir parodė Liudui kelis ten pat buvusius klierikus, jau šiuo tuo pasižymėjusius. Štai sis garbiniuotas, skardžiabalsis, sveikata ir gyvybe trykštąs raudonikis jau buvo išvertęs ir išleidęs vieną knygelę. Anas tyrinėjąs Lietuvos istoriją, anas gi, aukštas liesas blondinas, gerai pažįstąs literatūrą ir rašąs kritikos straipsnius, o šitas ilgaplaukis gražuolis turįs nemažą beletristo talentą.
    Liudas nudžiugo. Vadinasi, teisybė! Štai kur išganymas! Jis jau žinojo, kad beveik visi didžiausi lietuvių literatūros vardai priklauso kunigam. O štai dar kiek jų priaugančių! Ir jau po daugelio metų, kai Liudo Vasario gyvenimas pakrypo kita linkme, jis, prisimindamas šitą sceną sode ir tuos daug žadančius klierikus, karčiai nusišypsodavo: garbiniuotas raudonikis paskendo alkoholy, istorikas žuvo užkampio parapijoj, kritiką po poros metų išvarė iš seminarijos, o gabusis beletristas, tapęs kunigu, visai metė rašęs. Ogi jis pats, Liudas Vasaris?..
    Pasibaigus meditacijai ir maldom, Vasaris tekinas leidosi į viršų vilktis sutaną. Visi jie, pirmamečiai, dabar tuo buvo užsiėmę. Kelnes reikėjo paslėpti kojinėse arba batų auluose, ant krūtinės užsidėti tam tikrą be susegimo liemenę su balta, ne po smakru, bet ant sprando užsegama apikakle, vadinama koloratka, pagaliau užsivilkti sutaną, kalbant tam tikrą maldelę. Atlikęs tai, Liudas išsitraukė gražią tetos padovanotą kamžą ir nuėjo į koplyčią.
    Degė visos žvakės. Mišias rengėsi laikyti pats rektorius, visi klierikai vilkosi kamžas ir stojo į eilę priimti Komunijos. Momentas buvo graudus ir iškilmingas.
    Liudas Vasaris pamažu artinosi prie Dievo Stalo, o iš abiejų pusių nuo įgaubtų sienų lydėjo jį ramūs, dangiški šv. Aloyzo ir šv. Stanislovo veidai.
    Paskui buvo mišios. Daug degė žvakių, daug klierikų jom tarnavo ir švaistėsi apie altorių, kvepėjo smilkalai, giedojo choras, ir visose klaupkose meldėsi jaunuoliai, apsirengę juodomis sutanomis ir baltomis kamžomis.
    Liudas Vasaris, po daugelio metų kartais perkratinėdamas savo gyvenimą, kai kada norėdavo surasti jame stiprių religinio pergyvenimo momentų. Šypsodamasis jis atsimindavo pirmąsias savo išpažintis, į kurias besiruošdamas ir jokių nuodėmių neatsimindamas, jas čia pat padarydavo: sukeikdavo vištą, mušdavo šunį, nesukalbėdavo poterių. Atsimindavo jis ir savo pirmąją Komuniją, kurią suaugusieji taip brangina ir jos paveikslėlius saugoja visą gyvenimą. Deja, nė pirmoji Komunija jam gilesnio įspūdžio nebuvo padariusi. Jam berods nuo pat kūdikystės giliau įsmigo į širdį mišparų vargonų gaudesys, negu tas pirmas Dievo į save priėmimas. Nagrinėdavo jis ir tolimesnes savo išpažintis ir Komunijas, bet ir jose rasdavo tik pasitenkinimą dėl atliktos pareigos, o ne religinį džiaugsmą. Priėmus Komuniją, jam visuomet rūpėdavo kuo greičiausiai išeiti iš bažnyčios ir parbėgti namo. Atsimindavo jis štai ir šitą sutanos užsivilkimo dieną ir ta proga priimtą Komuniją, atlikus viso gyvenimo išpažintį. Nieko. Jį jaudino tik naujumas, tik aplinkybės, tik nusimanymas, kad štai jis dabar tampa klieriku – „kunigėliu“. Religinio jausmo, gilesnio dvasios prasiskleidimo kontakte su Dievybe Vasaris neįstengė konstatuoti. O jis buvo tikįs, praktikuojąs, giliai religingų tėvų sūnus. Ir jisai užsivilko sutaną, kalbėdams: „Dominus pars haereditatis meae“.
    Po pamaldų visi jie išėjo iš koplyčios linksmai nusiteikę. Pagaliau pasibaigė 5 dienų tylėjimas – ir visas rūmas suskambo linksmais jaunais balsais. Pirmamečiai buvo dienos didvyriai ir visų dėmesio centras. Vyresnieji juos sveikino ir bučiavo, linkėdami greitai tapti gerais kunigais. Kiti dalino jiem šventus paveikslėlius su užrašais sutanos užsivilkimo dienai atsiminti. Jie patys buvo patenkinti, kad dabar jau neišsiskirs iš bendro klierikų būrio savo gimnazistiška nunešiota uniforma. Jie vaikščiojo koridoriais patys iš savęs juokdamiesi, kad ilgoj sutanoj painiojasi jų kojos, kad jaučiasi esą kaip supančiuoti – ir vieni kitus iš visų šonų apžiūrinėjo. Iš tiesų jie ir buvo gan juokingi. Retai kuriam tiko prie stuomens ir prie veido tas rimtas kunigiškas rūbas. Juk jie visi buvo toki jaunučiai.
    – Liudai, tu pasitaisyk savo koloratką. Žiūrėk, jau vienas galas išlipo iš apikaklės, – įspėjo Vasarį jo draugas Petryla, kai jie sugrįžo į „labirintą“.
    – O tavo, žiūrėk, nuo apačios jau dvi sagos atsisegė.
    – Man kažkodėl čia vis už bato kliūva.
    – Ar matei, kaip Balselio viena kelnė išlindo?
    – Tai dar nieko, bet aš po Komunijos vos neparvirtau, kai reikėjo atsistoti. Kažkaip primyniau savo sutaną – ir nė iš vietos.
    – Bet, žiūrėk, Variokas! O-o! tikras vikaras. Variokas iš tiesų atrodė geriau negu kiti. Stambesnis, labiau subrendęs, jis pasirūpino, kad ir jo sutana būtų pasiūta tinkamai. Ir jis, galbūt dėl to, kad turėjo dėdę kunigą, mokėjo geriau su ja apsieiti.
   
– Ech, judu mizerijos! – sušuko jis.– Na, kas judu per kunigai? Komedijos, daugiau nieko! Ot kur, tai bent kunigas! – jis sudavė sau į krūtinę ir išskėtęs rankas sugiedojo: – per omnia saecula saeculorum!. O tas Vasariukas!.. Viešpatie!..– Jis apsuko Vasarį dvi eiles, apžiūrėjo iš visų pusių ir nuėjo toliau kartodamas: – Komedijos, tikros komedijos...
    Liudas Vasaris iš tiesų atrodė kaip vienas iš mizerniausių. Liesas, laibutis, visai dar vaikišku veidu, išaugimui pasiūta sutana, jisai buvo panašus į bernioką, apsivilkusį tėvo drabužiais. Ir niekam tuomet nebūtų galėję ateiti į galvą, kad šitam juokingam klierikučiui yra lemta audringa ir garsi ateitis.

 

    II

 

   Seminarija, kaip kiekviena disciplinuota bendruomenė, o ypač bažnytinė, turi ir savo hierarchišką vyresnybę ir įvairiom viešom funkcijom bei pareigom atlikinėti tam tikrus organus ir nuolatinius arba iš eilės kas savaitė skiriamus asmenis.
    Pačioj viršūnėj seminarijos vyresnybės, žinoma, stovi vyskupas. Tačiau toj seminarijoj, į kurią įstojo Liudas Vasaris, tiesiogiai vyskupo valdžią klierikai maža jautė. Jisai tik kada ne kada pasirodydavo seminarijoj, ar tai pasakydavo pamokslėlį, ar tai retkarčiais atsilankydavo į pamokas. Jis per didžiąsias šventes laikydavo Katedroj iškilmingas pamaldas, jis pagaliau duodavo įvairius šventimus. Tų pamaldų ir šventimų proga klierikai turėdavo darbo ir rūpesčio iki ausų. Vieniem reikėdavo išmokti labai komplikuotos ceremonijos – asistuoti – tarnauti pamaldom, kitiem mokytis tinkamų giesmių, pagaliau visiem nuvargti Katedroj, šiokiu ar tokiu būdu tose iškilmėse dalyvaujant.
    Svarbiausias tiesioginis seminarijos viršininkas – tai Rektorius. Jo būtas buvo pačioj seminarijoj, čia pat šalia klierikų kambarių. Jis stropiai sekdavo visą seminarijos gyvenimą, jam buvo duodamos reliacijos iš klierikų elgesio, į jį reikėdavo kreiptis kiekvienu svarbesniu reikalu: išeiti į miestą, pasimatyti su atvažiavusiais tėvais ir giminėmis ar šiaip gauti kokį nors leidimą. Vasario klierikavimo metais rektorium buvo tiesus, žilagalvis, auksuotais akiniais pralotas Valeškevičius, senos kartos ir senų pažiūrų žmogus. Jis, nors ir nebuvo lenkininkas tikra prasme, vis dėlto jaunosios lietuvių kultūros nepripažino, pašiepdavo naują „uodeguotą“ rašybą, kauniškę „Draugiją“ laikė bezbožnym pismem ir su klierikais niekad neištarė nė vieno žodžio lietuviškai. Šiaipjau buvo geras, nors aštrus viršininkas. Klierikai jo bijojo kaip ugnies. Iš tolo išgirdę jo garsų kosėjimą ir krankštimą, sprukdavo kur įmanydami, kad tik nesusitiktų žilos galvos ir akiniuoto žvilgsnio. Jis kartais vakarais lankydavo kambarius pakontroliuoti, ką klierikai dirba. Bet eidamas taip kosėdavo ir trankydavo durimis, kad kiekvienas tuojau būdavo įspėtas ir tinkamai tam vizitui pasiruošdavo.
    Visai kitokis buvo antrasis seminarijos viršininkas, inspektorius Mazurkovskis, storas, plikas, plačiaburnis, visados saldžia ir dievobaiminga mina. Bet klierikai kažkodėl netikėdavo nei jo gerumu, nei jo pamaldumu. Kambarius jisai lankydavo iš netyčių ir tylomis, kaip lapė. Niekas nežinodavo ir negirdėdavo, kada jis ateina. Jo butas buvo tame pačiame koridoriuj, kur ir klierikų kambariai. Mazurkovskis buvo tikras lenkas mozūras ir uoliausias lenkiškų tradicijų seminarijoj gynėjas. Sėkmingiau vykdyti savo planam jis pats buvo pramokęs lietuvių kalbos ir lenkus klierikus skatindavo jos mokytis, kad paskum būtų galima juos skirti į lietuviškas parapijas, o lietuvius siųsti į lenkiškąsias. Visoj diecezijoj ir seminarijoj tuo metu virė atkakli kova dėl lietuvių kalbos teisių bažnyčiose. Šitos kovos įkarštis ir atbalsiai kaitino klierikų patriotinius jausmus, bet kartu juos ir demoralizavo, nes naikino pasitikėjimą vyresnybe ir vertė prieš ją konspiruoti. Patriotinis įkarštis būsimo darbo ir kunigo pašaukimo perspektyvose daugeliui seminarijos auklėtinių rodė ne religinius, bet daugiau visuomeninius politinius idealus. Seminarijos vyresnybė, nesugebėdama nuraminti patriotinių klierikų aistrų, nepajėgdama parodyti taip reikalingo čia neitralumo ir tolerancijos, tapo vienu iš demoralizacijos veiksnių.
    Didelės įtakos klierikam darė dvasios tėvas, viso jų dvasinio gyvenimo vadovas. Jis kartu su jais kalbėdavo poterius, sakydavo jiem pamokslus, laikydavo rekolekcijas, klausydavo jų išpažinčių. Dvasios tėvas buvo vienintelis iš vyresniųjų žmogus, prieš kurį klierikai nesilankstydavo, pro kurį praeidavo be dirbtinės pozos ir minos ir kurį susitikdavo be sumišimo, nes dvasios tėvas neturėdavo jokių pamokų, nedalyvaudavo posėdžiuose ir nieko negalėjo pakenkti klieriko opinijai ir likimui. Jisai buvo suvaržytas išpažinties sakramento paslaptim. Liudui Vasariui esant seminarijoj, dvasios tėvai keitėsi gan dažnai, ir niekam nebuvo aiški to keitimosi priežastis. Klierikai ir čia įžiūrėdavo tautinės kovos pasėkas, nes dvasios tėvas turėdavo būti lietuvis, kad galėtų klausyti visų klierikų išpažinčių. Jau po daugelio metų Vasaris su tam tikru pietizmu minėdavo savo dvasios tėvus. Visi jie buvo toki geri, malonūs ir nuoširdūs, palyginti su kitais pasipūtusiais, išdidžiais ir šiurkščiais savo tų metų viršininkais. Be to, visi tie dvasios tėvai buvo truputį naivūs, truputį ne šio pasaulio žmonės. Visi jie kalbėdavo monotoniškai – tas veikdavo migdančiai per meditacijas, ir nė vienas neturėjo geros klausos – tas sudarydavo keblumų vargonininkui ir chorui per giedotines pamaldas. Deja, dvasios tėvo įtaka nušviesdavo toli gražu ne visus seminarijos gyvenimo sluoksnius.
    Patys kunigai profesoriai į klierikų gyvenimo tvarką nesikišdavo. Jie gyveno atskiruose namuose, apie jų elgesį klierikai maža ką žinodavo, o kai kurias žmogiškas silpnybes atleisdavo, per daug nesipiktindami.
    Bet turėjo klierikai viršininkų ir iš savo pačių tarpo. Patikimiausias paskutinio kurso klierikas būdavo skiriamas seminarijos dekanu. Jis turėjo iš arti sekti ir tvarkyti įstaigos gyvenimą. Jis skirdavo, kuriam klierikui kuriame kambary ir su kuo gyventi. Toki skyrimai – “transliokatos“ – būdavo du kartu per metus. Dėl jų nemaža būdavo keblumų. Jos klierikam turėdavo didžiulės reikšmės. Suprantama, kad dėl dekano vietos varžydavosi lietuviai ir lenkai. Be to, dekanas kas vakaras turėdavo duoti rektoriui reliaciją apie dienos įvykius.
    Nemaža reikšmės turėjo ir ceremonijų mistras. Jo pareiga būdavo rūpintis visomis iškilmėmis, ar tai Katedroje, ar tai seminarijos koplyčioje. Paprastų šventadienių sumom asista susidarydavo iš diakono, subdiakono, ceremonioriaus, turiferarijaus (kodyluotojo) ir dviejų akolitų, kurie eidavo visų priešaky, nešdami po žvakę didžiulėse žvakidėse. Šie du visuomet būdavo pirmo kurso klierikai. Daug jiem būdavo nepratusiem vargo išmokt su tomis žvakėmis apsieiti, kada kuria ranka jas prilaikyti, kur priklaupti, kur nusilenkti, į kurią pusę katram eiti. Vyskupui celebruojant, asista būdavo gausinga ir ceremonijos labai painios. Atsitikdavo, kad, kuriam suklydus, pralotas oficiolas čia pat iš kapitulos sėdynių išplūsdavo tą asilu arba arkliu. Būdavo tokių nelaimingų, kurie niekaip negalėdavo tų ceremonijų išmokti, ir dėl to nemaža turėdavo nukęsti ir nuo draugų, ir nuo viršininkų.
    Vienas klierikas, turįs geresnį balsą ir mokąs kiek muzikos, būdavo skiriamas dirigentu. Jo pareiga buvo mokyti ir vesti, giesmių profesoriui padedant, seminarijos chorą, o per mišparus intonuoti antifonas ir psalmes. Iš viso, giedamoji ceremonijų ir iškilmių dalis būdavo jo žinioje. Taip pat ir seminarijoj rengiamųjų vakarėlių koncertinė dalis. Dirigento pareigos reikalaudavo daug darbo, bet užtat jis būdavo laisvas nuo dalyvavimo asistoj ir ceremonijose.
    Turėjo seminarija ir savo vargonininką, nes iš daugelio vis atsirasdavo mokančių kiek skambinti fortepijonu ir sugebančių vargonuoti. Turėjo taip pat ir aptiekininką, nes atsirasdavo ir buvusių vaistinėj arba ragavusių kiek farmacijos mokslo. Iš šitų paprastai išeidavo “daktaraujantieji“ parapijų kunigai, taip plačiai žinomi Lietuvos kaime ir turį tokį nepaprastą kaimo moterėlių pasitikėjimą. Seminarijoj jų žinioje būdavo maža vaistinėlė, ir jie globojo susirgusius savo draugus.
    Antrojo kurso klierikai kas savaitė paeiliui eidavo kampanarijaus – varpininko – pareigas. Jo žinioje būdavo laikrodis ir skambalas. Kampanarijus keldavo anksčiau už kitus ir per visą dieną duodavo signalus, ką kada reikia daryti.
    Bet pirmamečiam svarbiausias būdavo jų artimiausias globėjas ir viršininkas – formarijus. Juo būdavo skiriamas paskutinio kurso vienas pavyzdingiausių ir ištikimiausių klierikų, dažniausiai jau diakonas. Jojo pareiga būdavo artimai bendrauti su pirmamečiais, juos mokyti tinkamai elgtis, aiškinti regulą, išmokyti skaityti rubricėlę, mišiom tarnauti, žodžiu, visa, kas jaunam seminaristui yra reikalinga. Bet jis turėdavo taip pat juos ir tirti, ar nėra jų tarpe kokio įsibrovėlio, visai netinkamo dvasiškam luomui, ar kas neturi kokių piktinančių įpročių, ar visi rodo reikalingo uolumo eiti savo pareigom. Tuo tikslu formarijus ir gyvendavo su pirmamečiais viename kambary, didžiuliame “labirinte“, nors tai ir buvo menkiausias ir nepatogiausias kambarys visoje seminarijoje. Formarijus turėdavo kas šeštadienis raportuoti rektoriui visa, ką jis per savaitę pastebėjo bendraudamas su pirmamečiais.
    Patys pirmamečiai, žinoma, jokiais viršininkais niekam nebuvo, bet tam tikras pareigas paeiliui taip pat turėdavo eiti. Taip, vienas anksti rytą turėdavo šluostyti auditorijose nuo suolų dulkes. Kitas turėdavo kasdien dvasios tėvui tarnauti prie mišių. Trečias – plauti savo kambary prausyklą ir prižiūrėti švarą. Du, apsijuosę baltomis prijuostėmis, turėdavo nešioti į stalą valgius, kuriuos tam tikru liftu atkeldavo iš virtuvės, „peklos“, tiesiog į refektorių. Jiedu turėdavo žiūrėti, kad vaikščiodami nebelstų kojomis ir nebarškintų indais, nes per pusryčius buvo skaitomas Šventasis Raštas, per pietus kokia nors dvasiško turinio knyga, o per vakarienę Petro Skargos „Šventųjų gyvenimai“. Be to, vienas kuris ar tai auditorijoje, ar koplyčioje sėdėdavo iš krašto ir turėdavo atidarinėti išeinantiem profesoriam duris.
    Taip tvarkėsi ir gyveno ta maža jaunų žmonių bendruomenė. Hierarchiška jos santvarka reikalavo iš kiekvieno griežtai laikytis savo vietos ir pareigos, tačiau taip pat žadino didelį norą pakilti į aukštesnį laipsnį. Likti tame pačiame kurse antrus metus seminarijoj buvo daug skaudžiau, negu kurioj nors kitoj mokslo įstaigoj. O gauti kokį paaukštinimą, ypač šventimus, tegu ir žemesniuosius, reiškė ne tik Dievo malonę, bet ir didelės svarbos žingsnį priekin.
    Liudas Vasaris jau po daugelio metų su malonumu atsimindavo kai kuriuos seminarijos gyvenimo bruožus ir epizodus. Nors čia buvo palanki dirva augti vergiškumui, pataikavimui ir veidmainystei, tačiau daug buvo taip pat ir valią grūdinančių akstinų. Jis priprato prie punktualumo ir tvarkos, priprato nebijoti nors nesunkaus, bet vis dėlto juodo darbo. Jis mielai prisimindavo, kaip, prisijuosęs baltą žiurstą, stypčiodamas ant galų pirštų tempdavo didžiulius kruopų arba kopūstų puodus, kaip su trenksmu siųsdavo samtyje atgal į „peklą“ rastą kruopose kirminą arba kitą kokį nevalgomą daiktą. Jis mielai atsimindavo ir dulkių šluostymą, ir grindų valymą – ir, reikalui esant, niekad gyvenime tokių darbų nevengdavo.
    Šalia maldų, meditacijų ir visų kitų dvasinio gyvenimo pratimų, šalia tvarkos palaikymo ir bendro gyvenimo reikalų, mokslui seminarijoj vis dėlto buvo skiriama daugiausia laiko. Pirmame kurse su kunigiškais mokslais jie beveik dar nė nesusitikdavo, jei neskaitytum kai kurių liturgijos mažmožių. Gyviausias reikalas jiem buvo išmokti lenkų ir lotynų kalbos. Jau iš pirmos dienos visi viešieji reikalai buvo atliekami lenkų kalba. Visos pamokos buvo aiškinamos lenkiškai. Tad jau apie Kalėdas pirmaisiais metais jie imdavo viską suprasti, o metų pabaigoj jau ir patys galėjo kalbėti lenkiškai. Su lotynų kalba buvo sunkiau. Tik po dvejų metų kasdieninių pamokų jie imdavo suprasti filosofijos ir teologijos vadovėlius, Šventraštį ir liturginius tekstus. Bet klasiškoji lotynų kalba taip ir likdavo jiem neprieinama. Pirmame kurse jie eidavo dar visuotinę istoriją. Būdavo dar pora ir lietuvių kalbos pamokų.
    Tuo metu seminarijoj dar nebuvo stengiamasi išeiti pilno gimnazijos kurso, ir seminarijos mokslas jokių teisių neduodavo. Dėl to išstojantiem iš seminarijos buvo beveik negalima tęsti mokslą kitur, ir jiem belikdavo vienas kelias – į vaistininko padėjėjus. Užtat baigusiem gimnazijas seminarija duodavo privilegijų ir priimdavo juos išsyk į trečią kursą.
    Šalia nustatytos programos reta kuris klierikas imdavo dar ką nors privačiai studijuoti. Nebūdavo tam laiko nei paskatinimo. Vis dėlto vienas kitas mokėsi vokiečių arba prancūzų kalbos, daugiau atsirasdavo norinčių pramokti muzikos – smuiku arba fisharmonija griežti. Tie praleisdavo kambariuose arba salėj didesnę dalį laisvo laiko, nemaža pakenkdami savo sveikatai.
    Tokiam tad fone praėjo šešeri Liudo Vasario jaunystės metai ir užsimezgė jo nevykusio gyvenimo drama.

 

    III

 

    Gyvenimas, į kurį pakliuvo Liudas Vasaris seminarijoj, iš šalies žiūrint galėjo atrodyti be galo liūdnas ir nuobodus. Nuo ankstyvo ryto ligi vakaro kas valanda, o kartais ir kas pusvalandis, skambalo garsas, kasdien meditacijos, ilgi poteriai, pamokos, silenciumai,– per savaitę, per mėnesį gali įgristi ligi gyvo kaulo. Tačiau iš tiesų buvo kitaip. Niekur taip greitai laikas nebėgo kaip tuose mūruose, skirstomas ir smulkinamas skambalo. Nuobodžiauti čia nebuvo kada. Ir jeigu atskiri dienos programos punktai dažnai įgrisdavo, tai visa diena, savaitė, mėnesis praeidavo nepastebimai greitai. Pirmamečiam gi tolydžio pasitaikydavo vis kas nors nauja, nepritirta. Taip nejučiomis praėjo Kalėdos su savo iškilmingomis pamaldomis, praėjo gavėnios laikas su ilgais Graudžiais verksmais ir Kryžiaus keliais, kurių metu jie po dvi valandas vargdavo Katedroje, praėjo ir Velykos su dar ilgesnėmis pamaldomis Didžiojoj savaitėj ir Kristaus prisikėlimo iškilmėmis. Gavėnios metu jie turėjo antrąsias ilgas 3 dienų rekolekcijas, kurias Liudas Vasaris jau laikė sąmoningiau, nes, suprasdamas jau lenkų kalbą, galėjo sekti meditacijų ir konferencijų turinį.
    Ir šitai po visų tų meditacijų, konferencijų, refleksijų, sąžinės perkratymų, po visų tų religinių praktikų, švenčių, ir iškilmių, jeigu kas nors būtų paklausęs: koks yra dabar tavo tikėjimas, kaip su abejonėmis, kurias čia atsinešei, ir koks tu dabar žmogus, palyginti su tuo, kas anksčiau buvai? – toki klausimai klieriką Vasarį būtų pastatę į gana keblią padėtį. Lyg jisai žino? Tiesa, jis jau tris kartus per savaitę priiminėjo Komuniją. Bet viskas darėsi savaime. Ar jisai patobulėjo, ar tik vykdė naujo gyvenimo reikalavimus, nejučiomis, pamažu prie jų prisiderindamas?
    Stodamas į seminariją jis kiek kitaip vaizdavosi savo suklierikėjimo procesą. Jisai gan naiviai manė, kad pirmiausia juos ims Įtikinėti. Manė, kad nesugriaunamais argumentais įrodys, jog yra Dievas. Manė, kad išsklaidys visas jų abejones ir išaiškins priekaištus. Kad dėl to jų tikėjimas pasidarys stiprus ir gyvas. Bet nieko panašaus nebuvo. Niekas jų neįtikinėjo, priekaištų neklausė ir neaiškino. Juos su visais kitais pasodino laikyti rekolekcijų ir kalbėti maldų, tartum jie butų giliausiai visu kuo tikį jaunuoliai. Užuot Dievą įrodinėjus, juos išsyk panardino Į patį tą gyvenimą, kurio visa prasmė ir pateisinimas – tai Dievas. Į gyvenimą, kuris be Dievo būtų neįmanomas, absurdiškas ir jaunom jų sąžinėm visai nepakeliamas. Šitas psichologinis, praktiškasis argumentas veikė geriau negu teoretiniai įrodinėjimai ir įtikinėjimai.
Jei kas nepasidavė to argumento galiai, bėgo iš seminarijos pirmaisiais arba antraisiais metais. Teoretiniai įrodinėjimai atėjo vėliau. Kad ir jie buvo aiškūs, reikėjo juos mokytis, “kalti“. Bet jie didelės įtakos praktiškam tikėjimui jau tada neturėjo. O galbūt ir niekad neturi. Vasaris seminarijoj tolydžio girdėdavo, kad gyvas tikėjimas yra Dievo malonė, kurios reikia Dievo melsti ir kurios galima netekti, Dievui nusidėjus. Vadinasi, teoretinė protinė sistema gyvo tikėjimo nesukurs. Yra, matyti, amžina bedugnė tarp logiškų protinių konstrukcijų ir realybės. Realybei pajusti štai ir reikia malonės, kurią gali turėti kaimo prastuolis, o neturėti mokslininkas.
    Tai buvo aišku. Tačiau kitas dalykas kartas nuo karto padrumsdavo klieriko Vasario sąžinę jau pirmaisiais metais. Aiškiai jis to dalyko nemokėjo tada įsivaizduoti ir jo suformuluoti, tačiau vis dėlto jį jausdavo. Būtent, koks yra gyvo tikėjimo sieloje apsireiškimas, požymis, kriterijus? Jis, klierikas Liudas Vasaris, tiki. Bet kaip? Kuo pagrįstas jo tikėjimas? Tėvų įdiegta tradicija? Mirties ir pomirtinio gyvenimo baime? Seminarijos gyvenimo sugestija? Protu? Dievo meile?..
    Taip! Gyvas tikėjimas turi būti pagrįstas Dievo meile, nes jis eina iš Dievo malonės. Bet Dievo meilė turėtų būti jaučiama. Juk kiekviena meilė jaučiama. Ji nuolatos mum primena mylimą daiktą, liepia jo pasiilgti, jo netekus liūsti, o jam esant džiaugtis. Meilė mus jaudina, egzaltuoja, priverčia mūsų širdį smarkiau plakti. Iš tiesų, esama tokios ir Dievo meilės. Liudas Vasaris susigraudindamas atsimindavo, kaip ir kokiu jausmu kalbėdavo apie Dievą jo motina. Kaip ji, jau visiem sumigus, vėlais vakarais, klūpodama melsdavosi, kaip ji kiekvieną dalyką ir visą gyvenimą priimdavo savo tikėjimo ir Dievo meilės plotmėje.
    O jis, klierikas Vasaris? Niekad ir niekur jis dar nebuvo konstatavęs savyje jokio jausmo, jokios dvasinės šilumos į Dievą. Jeigu jis būtų galėjęs kokiais palyginimais aptarti Dievą, kurį jis be jausmų tikėjo, jis būtų galėjęs pasakyti, kad jo Dievas tai kaip atmosfera, kurioj gyvenam, kaip oras, kurį kvėpuojam, kaip šviesa, kurioj regim. Be visų tų daiktų mes gyventi negalėtume, bet į juos jausmu nereaguojam, jų nemylim.
    Tas dvasios šaltumas ypač neramindavo Vasarį priėmus Komuniją. O juk jokios nuodėmės jam sąžinė neprikaišiojo, ir jo išpažintys berods būdavo geros. Dėl to jis išdrįso porą kartų pasisakyti dvasios tėvui savo atšalimą ir klaust patarimo. Bet ir čia jis išgirdo tą patį, ką girdėdavo per konferencijas ir skaitydavo dvasios vadovuose: kad nereikia smaguriauti dūšios reikalais; kad nereikia per daug norėti jausminių malonumų ir pasitenkinimo iš dvasiškų praktikų; kad mažas būtų nuopelnas, jeigu mes už tas praktikas tuojau gautume ir atlyginimą; kad Dievas galbūt tokiu būdu bando mūsų tikėjimą ir ištikimybę – ir daug dar panašių raminimų ir aiškinimų. Išvada iš to būdavo visada viena: nereikia paisyti tariamo atšalimo, bet ir toliau visu uolumu, save nugalint ir priverčiant, atlikinėti dvasiškus pratimus.
    Bet čia jau dvasios tobulėjimo variklis, pavestas tik valios globai, dažnai visai nustodavo suktis, o dar dažniau bejėgiškai maldavo tuščiose rutinos duobėse, visai nevarydamas dvasiško gyvenimo laivo pirmyn. Neišvengė šito pavojaus nė klierikas Vasaris. Jau pirmaisiais seminarijoj buvimo metais daugelis religinių praktikų ėmė tapti jam negyvu papročiu. Jau pats jų gausumas ir dažnumas lėmė jas tokiam likimui. Reikia nepaprasto uolumo, gyvo tikėjimo ir asketiško palinkimo, kad per dienų dienas laikrodžio tikslumu besikartojančius tuos pačius žodžius ir gestus atlikinėtum vis su gyva sąmone. Taigi per rytmetines arba vakarines maldas Liudas Vasaris, uoliai kartu su visais atsakinėdamas reikalingas vietas arba litanijų „ora pro nobis“, mintimis skrajodavo neribotuose plotuose. Tas pat su sąžinės sąskaitomis, tas pat su meditacijomis. Dvasios tėvas skaitydavo jas lėtu, monotonišku balsu, su ilgomis pauzomis, kurios buvo skiriamos pagilinti, apsvarstyti tai, kas buvo paskaityta. Temos būdavo įvairios ir dažniausiai suskirstytos ciklais: tikėjimo tiesos, Kristaus gyvenimas, nuodėmės baisumas, malonės galybė, dorybės ir t.t. Bet čia reikėjo dar kažko ypatinga, ko tūlas jųjų neturėjo – ir ko neturėjo Liudas Vasaris. Užtat labai dažnai, ypač žiemos metu, jeigu jis šiaip kur nesiblaškydavo mintimis, tai snausdavo. Suolas, kuriame jis sėdėdavo, užėjo už prasikišusio sienos kampo – mūrelio, kuris uždengdavo žvakės šviesą ir didelę koplyčios dalį. Dėl šito mūrelio varžydavos visi to suolo įnamiai, kad tik suspėtų anksčiau už kitus užimti vietą už mūrelio. Kiti „medituodavo“ stačiai užsikniaubę ant suolo. Uolesnieji, gindamiesi nuo snaudulio, klaupdavo.
    Kovoti su šitokiais reiškiniais buvo dvi svarbiausios priemonės: sąžinės perkratymai, daromi du kartu per dieną, ir išpažintys, atlikinėjamos kas savaitė, rečiausiai kas dvi. Deja, ir šios priemonės negalėjo atsilaikyti prieš visa niveliuojančios rutinos kasdieniškumo galybę. Sąžinės perkratymam buvo sugalvojama dar pagalbinių priemonių. Tie perkratymai būdavo skirstomi į dvi dali: examen conscientiae generale – bendrai dėl viso elgesio – ir examen conscientiae particulare – iš vyriausios savo ydos, kurią norime išnaikinti. Sėkmingesnei su ta yda kovai formarijus jiem sugalvojo dar tokią priemonę: padalino visiem po šniūrelį standžiai suvertų karolėlių, paskirtų skaičiuoti vyriausios ydos pasireiškimam: sugavai save pasiduodant ydai – stumk vieną karolėlį ligi mazgelio.
    Liudas Vasaris, geriausiais norais priiminėjęs visokius patarimus, tuo šniūreliu kuo mažiausia pasinaudojo.
    Nemaža neramumo teikdavo jam ir išpažintys. Jau nuo mažens išpažinties sakramentas buvo jam apsuptas paslaptingumo ir baimės. Liudukas buvo be galo drovus ir savy užsidaręs vaikas, ir jam reikėdavo panaudoti dideliausią valios prievartą pasisakyti kunigui savo nuodėmes. Kas pagaliau tos nuodėmės? Kiekvienas veiksmas, kurį jis žinojo esant blogą, jo pačio padarytas, įgaudavo kažkokį neužčiuopiamą specifišką atspalvį, kurio jis niekaip negalėdavo išreikšti ir kurio – jis tai tikrai jautė – nesugebės įvertinti, o gal ir suprasti klausykloj sėdįs kunigas. Tas jį be galo varžė sakyti ir patį veiksmą, tariant nuodėmę. O pasakius likdavo nepasitenkinimo, kad čia vis dėlto kas nors negerai. Tas nepasitenkinimas ne tik kad neišnyko, bet sustiprėjo seminarijoj. Kiekvieną šeštadienį jis kartojo dvasios tėvui vis tuos pačius nereikšmingus dalykus: tiek ir tiek kartų buvau išsiblaškęs per meditaciją arba snaudžiau, tiek ir tiek kartų sumelavau, tiek ir tiek kartų buvo užėję blogų minčių...
    – Ar noromis jas prisileidai?
    – Ne, gyniausi...
    – Ką daugiau atsimeni?
    Arba:
    – Pasakyk kokią sunkesnę nuodėmę iš pereito gyvenimo.
    O iš pereito gyvenimo taip pat nepiga surasti. Kas pirma atrodė nuodėmė, dabar išbluko, sumenko. Jam darėsi nepakenčiamai drovu kas išpažintis kartoti tą patį. Tuomet jis ėmė rūšiuoti savo „nuodėmes“. Kai kurias pasilikdavo rezerve kitai savaitei, o tas, kurias dabar sakė, jau kitą savaitę nebekartodavo. Nes jis jau buvo tiek teologas, kad žinojo, jog išpažintis bus gera, nors ir ne visas lengvąsias nuodėmes pasakysi. Jis primygtinai ieškodavo naujų nuodėmių rūšių ir būdavo patenkintas, kai surasdavo. Visame seminarijos auklėjime didžiausia charakterio yda buvo laikoma puikybė. Jeigu rektorius kurį nors išbardamas pasakydavo, kad „pychę masz“, tai jau tas turėdavo būti labai atsargus, kad neišlėktų iš seminarijos. Ir štai po kurio laiko Liudas Vasaris ėmė sakyti naują nuodėmę: tiek ir tiek kartų buvau pasikėlęs į puikybę... Nors ta jo “puikybė“ būdavo paprasčiausias pasitenkinimo jausmas dėl kokio nors pasisekimo arba nekalta svajonė apie ateitį, tačiau įbaugintas jis ir čia matydavo nuodėmės pavojų. Be to, tai buvo nauja medžiaga išpažinčiai. Po „puikybės“ ėmė eiti „pavydėjimas“, „vyresniųjų kritikavimas“ ir kitos „baisios nuodėmės“. Ko ko, bet jau puikybės Vasario sieloj tuo metu nebuvo nė pėdsako.
    Jausdamas širdy didelį neramumą ir kartumą dėl tokių išpažinčių, Liudas kartais išsikalbėdavo su savo draugais, ką gi jie sako kas savaitė dvasios tėvui. Pasirodydavo, kad kai kurie lygiai taip pat darydavo kaip ir jis, kai kurie į tokį klausimą nieko negalėdavo atsakyti, kai kurie nepasitenkinę kalbą nukreipdavo į šalį. Matydavo jis, tiesa, prie klausyklos langelio ir tokių, kurie ten išbūdavo ir 15 minučių, ir pusvalandį, kažką karštai šnabždėdami, kažko su dvasios tėvu ginčydamiesi, kažko klausinėdami. Toki būtent į Vasario klausimus nieko neatsakydavo. Bet visi draugai žinojo, kad tai yra „skrupulatai“, ir žiūrėdavo į juos su pasigailėjimu.
    Jaunutis pirmametis klierikas Liudas Vasaris tuo metu nežinojo, bet jautriai nujautė, kad tokios išpažintys, kaip jo pačio ir kitų panašių, tai anaiptol nėra dvasinio tobulėjimo priemonė; kad po tais banališkais „sumelavau“, „snaudžiau“, „supykau“... slepias gili ir tamsi žmogaus dvasios bedugnė, kurioj glūdi didelių ateities ydų šaknys. Ir tikra puikybė, ir gobšumas, ir negailestingumas, ir nesusilaikymas, ir girtuoklystė, ir sukčiavimas, ir hipokrizija, ir kitų sielos puvenų mikrobai, kurie suklestės tik išėjus iš seminarijos, tik po 10 ar 20 kunigavimo metų, galbūt jau dabar, niekieno neužčiuopti, ima leisti pirmąsias šakneles. Seminarijos gyvenimo rutina taip puikiai jas apsaugoja nuo ravėtojo nagų.
    Rekolekcijos berods buvo skiriamos įeiti į save, pažinti save, pakontroliuoti savo kelią ir sąžinę. Tiesa, būdavo jose momentų, kuriais lyg kas prasiskleisdavo, lyg kas nušvisdavo. Bet tik momentų. Tuojau ir vėl minties ir sąžinės spindulys buvo sviedžiamas į išorę, į dogmą, į doktriną.
    Liudas Vasaris, jau daug vėliau prisimindamas tas seminarijos rekolekcijas, stebėdavos, kaip maža jose būdavo dvasios šilumos, kaip jos būdavo nepsichologiškos ir nepedagogiškos. Visi apmąstymai, svarstymai ir sąžinės perkratymai eidavo dviejų polių, Dievo ir žmogaus tarpusavio santykiavimo ribose. Dievas – begalinė gėrybė, tobulybė ir visų teigiamų atributų suma. Žmogus – begalinė mizerija ir visokių blogybių nešiotojas. Žmogus jau gema nuodėmėj, jo prigimtis linkusi į nuodėmę, ir visas jo gyvenimas – tai begalinė nuodėmių virtinė. O tos nuodėmės didelės ir baisios! Vienai iš jųjų atpirkti būtų per maža visos amžinatvės kentėjimų. Liudui Vasariui jau po daugelio metų vis dar skambėdavo ausyse skurdus dvasios tėvo balsas, baigiąs tą nuodėmių baisumo meditaciją įspūdinga fraze: „Jaka procesja grzechów!“ Ir jis puikiai atsimindavo, kad tuomet jam, pirmamečiui klierikui, visa ta meditacija buvo visiškai tuščia ir neįtikinanti pastanga. Jis jos niekaip neįstengė priderinti prie savęs ir prie tos padėties, kurioje jie visi buvo. Ir niekaip negalėjo atsiginti minties:
    – Kam visa tai mum sakoma? Kas mes? Žmogžudžiai? plėšikai? paleistuviai? Ir kas tos per bjaurios nuodėmės, kuriomis mes Dievą taip baisiai užrūstinom?
    Tuščios jam buvo ir kitos tų rekolekcijų meditacijos apie atgailą, apie Dievo malonę, apie pragarą, skaistyklą ir dangų. Tai buvo sausos doktrinos, neįstengę jų uždegti, pakelti nei paguosti kuo nors jiem tikrai prieinamu ir atitinkančiu jų sąžinę ir dvasią. Juk jie buvo visi toki jaunučiai, turį daug norų, daug idealizmo, daug vilčių. Jie ilgėjosi, kad ta juose pačiuose rusenanti ugnelė būtų įpučiama, jųjų pasitikėjimas savimistiprinamas, jųjų gerosios, grynai žmoniškos ypatybės nurodomos ir auklėjamos. Vietoj viso to iš pirmųjų žingsnių jiem priešais ėjo rūsti ir šalta teologija ir rezonavimas, vienus pavergdamas bedvasei rutinai, antrus vesdamas į moralinių kazusų ir sąžinės kančių klampynes, trečius priversdamas trauktis į savo individualybės lukštą ir ten slapta kurtis naujus ir svetimus kunigystei idealus. Ir tik nedaugeliui Dievo išrinktųjų ir globojamųjų buvo lemta išsaugoti gyvas tikėjimas ir uoli apaštalavimo dvasia.
    Liudas Vasaris pirmaisiais klierikavimo metais aiškiai nenusimanė dėl savo padėties, kaip ir jojo draugų daugumas. Vieni dalykai jam patikdavo, kiti nepatikdavo, bet ir vienus, ir kitus jis priimdavo kaip gyvenimo būtenybę. Jis nieko čia nepadarys ir nieko kitaip nepakreips. Juoba kad kritikuoti vyresnieji buvo laikoma nuodėme. Ir koks pagaliau jo santykis su visu seminarijos gyvenimu ir koks vyriausias jo pačio, kaip klieriko, charakteristikos bruožas, jis nė pats nežinojo. Bet vienas šiaipjau nežymus atsitikimas trumpam momentui nušvietė jį patį savo akyse.
    Būtent, Velykų atostogų metu per vieną pašnekesį jų formarijus, tikrai rimtas, „iš Dievo malonės“ klierikas ir diakonas, pasisiūlė kiekvienam iš jųjų pasakysiąs svarbesnius charakterio bruožus ir ydas, kurias jis yra pastebėjęs. Po kelių dienų pasiryžo paklausti apie save formarijaus nuomonės ir Vasaris.
    – Apie tamstą aš galiu mažiausia pasakyti, – kiek patylėjęs tarė formarijus. – Tamstą aš mažiausia pažįstu. Tamsta esi per daug užsidaręs, pasislėpęs.
    Šitokia charakteristika jam buvo visai netikėta. Iš savo draugų jis niekad nebuvo girdėjęs esąs slapukas. Jis su visais buvo atviras ir nuoširdus. Taip pat jis jautėsi nesislapstęs nė nuo vyresniųjų. Jis buvo net per daug nuolaidus ir klusnus – ir tai ne veidmainiškai, bet visai nuoširdžiai. Ir staiga – „užsidaręs, pasislėpęs“... Tačiau formarijaus žodžiai anaiptol nebuvo jam nemalonūs. Jis pajuto tarsi turįs savy kažką brangaus, ką reikia apsaugoti nuo kitų, pajuto turįs atsparumo nepasiduoti – kam, jis gerai nežinojo, bet kažkam, kas būtinai kėsinsis tą turtą iš jo išplėšti. Ir pirmą kartą jis nujautė, kad jau yra kažkokis skydas tarp jo ir visos seminarijos atmosferos ir kad tas gyvenimas jau niekad nesutaps su intymiu jo širdies ir proto gyvenimu.
    Po daugelio jau metų Vasaris, svarstydamas savo likimą, ne kartą padarydavo išvadą, kad tas jo užsidarymas, kilęs ar galbūt, esant palankiom aplinkybėm, tik pasireiškęs seminarijoj, buvo vyriausia priežastis jo išvidinių kovų, jo dvilypumo, jo išgelbėjimo, o galbūt ir žuvimo. Kad ne tas užsidarymo instinktas, seminarija, be abejo, jį būtų arba išmetusi, kaip girnos išmeta nesumalamą žvirgždą, arba sumalusi, kaip sumalė daugelį už jį stipresnių. Jis gi liko ir neišmestas, ir nesumaltas.

 

   IV

 

   Baigėsi paskutinė Velykų atostogų savaitė. Saulėtas, šiltas popietis išviliojo juos į seminarijos sodą. Tais metais Velykos buvo vėlyvos, o pavasaris ankstyvas, tad sodo takai visai jau buvo išdžiūvę, iš žemės kėlėsi jaunos vejos spygleliai, o pabrinkę vyšnių, obelų ir kriaušių pumpurai vienur kitur jau rodė pirmuosius žiedų lapelius. Sėdėjo jie, keli pirmamečiai, ant suolelio saulės atokaitoj ir, ištiesę kojas, atmetę galvas, gerte gėrė drėgną pavasario šilumą ir švelnią, glostančią saulės šviesą.
    Kalbėjo jie apie šį ir apie tą – smulkius kasdieninius reikalus ir įvykius, pagaliau užkliuvo už turtingiausios juokam ir pastabom temos – asistos ir ceremonijų. Antrą Velykų dieną visiem juoko buvo pridaręs akolita Balselis. Turėdamas silpnas akis, jis, per sumą pamokslui gesindamas žvakes, niekaip negalėjo pataikyti užmauti ant jų kaušelio ir, prakišdamas jį pro žvakę, siekė kažkur apie švento Petro statulos barzdą. Tas žvakių gesinimas, matant celebransui, visiem klierikam ir žmonėm, būdavo didžiausia trumparegių kankynė.
    – Galiu jus pradžiuginti, – tarė Balselis. – Formarijus sakė, kad daugiau akolitom žvakių nebereiks gesinti. Panaikinta.
    – Bijo, brol, kad kitą kartą tu šventam Petrui nosies nenusuktum! – pašiepė jį klierikas Variokas.
    – Palauk, palauk, poryt tavo eilė. Pažiūrėsim, kaip pats pataikysi. Tiesa, panaikinta. Gaila. Būtum pažiūrėję.
    – Tu manai, kad aš būčiau tokis kvailas kaip tu? – užpuolė jį Variokas. – Pamatyčiau, kad nepataikau, apsisukčiau ir einu sau.
    – Bepigu tau dabar girtis, o mum netikėti. Nebebus jau progos įrodyti, -nutraukdamas tolimesnį ginčą, pastebėjo Vasaris.
    Su Varioku ginčytis niekas ir nenorėjo – dėl jo nesivaldymo, užgaulingo tono ir neslepiamos paniekos, su kuria jis traktavo savo draugus. Kalba nutrūko. Vienas kitas pasikėlė eiti. Variokas pasislinko prie Vasario.
    – Nori? Einam pavaikščiot. Turiu tau šį tą pasakyti. Variokas ir Vasaris įstojo į seminariją iš tos pačios gimnazijos, bet draugai nebuvo. Variokas gimnazijoj menkai mokėsi, jokioms kuopelėms nepriklausė, mėgo sukinėtis aplink paneles ir buvo didelis dabita. Dėl to jo stojimas į seminariją gerokai nustebino ir Vasarį, ir kitus pažįstamus. Seminarijoj jiedu taip pat nesusidraugavo, tačiau Vasaris pastebėjo, kad Variokas jo ne tik neniekina, kaip kitus draugus, bet kartais tarsi net stengiasi arčiau prie jo prieiti. Taigi ir šis konfidencialus pakvietimas pavaikščioti ir kažką pasakyti nelabai Vasarį nustebino.
    – Na, kaip tu? Apsipratai šičia? – pradėjo Variokas.
    – Nieko. Jau baigiu priprasti.
    – Patinka?
    – Su patikimu kitas reikalas. Bet nieko nepadarysi,– nenorom ir nereikšmingai atsakinėjo Vasaris. Bet Variokas nerimo:
    – Kaip nieko? jei nepatinka, tai ir meski.
    – Dar per anksti. Reikia palaukti, išbandyti.
    – Jei dabar per anksti, tai paskui bus per vėlu. Minėsi mano žodį! – pabrėžė Variokas. – Žinai ką, kalbėkim atvirai, – tęsė jis toliau. – Nors tu ir menkas vyras, bet ne šnipas.
Tavimi aš galiu pasitikėti. Tu manim tuo labiau. Sakyk, dėl ko tu stojai į seminariją?
    Vasaris į šį klausimą turėjo sau gana aiškų atsakymą, bet pasisakyti Variokui ar kam nors kitam jis ne taip greit būtų ryžęsis.
Tokiais atvejais jis, pats to dažnai nenumanydamas, kalbėjo bendrais posakiais.
    – Kaip dėl ko?.. Kunigo darbo dirva labai plati. Galima būti naudingu visuomenei daugeliu atžvilgių.
    – Taip, taip, kalbi kaip iš rašto, – ironiškai šyptelėjo Variokas. – Tu, žinoma, nuoširdžiai nori būti geras kunigas?
    – Visai nuoširdžiai...
    Valandėlę jiedu ėjo tylėdami. Bet Variokas vėl pradėjo:
    – Sakyk, ar tu pažįsti kunigų gyvenimą?
    Ne, Vasaris kunigų gyvenimo nepažinojo.
    – Ar tau niekad neteko pagyventi klebonijoj ar bent buvoti kada per atlaidus, šventes?
    Ne, Vasaris klebonijoj iš viso niekad nėra buvęs. Variokas triumfuojančiai švilptelėjo.
   
– Na, žinoma. Čia daugiausia toki ir eina, kurie nieko nežino ir nepažįsta. O aš, brol, kunigų gyvenimą mačiau. Mane dėdė kunigas ir į mokslą leido. Aš ir šiaip gyvenimą pažįstu daugiau negu jūs čia visi, kartu paimti.
    Vasaris žinojo, kad tai nebuvo tuščias Varioko pasigyrimas. Sėdėjęs kuone kiekvienoj klasėj po dvejus metus, Variokas buvo daug už savo draugus vyresnis. Globojamas turtingo dėdės klebono, važinėjo Rusijoj ir Lenkijoj ir kunigų gyvenimą iš tiesų galėjo neblogai pažinti.
    – Ir aš jokiomis iliuzijomis savęs neapgaudinėju. Komedijos, brol, viskas komedijos! – su panieka numojo ranka Variokas.
    – Kas komedijos? – nesuprato Vasaris.
    – Viskas! Šitie poteriai, meditacijos, ceremonijos – viskas komedijos. Sakyk tu man, ar pats gerai atlieki tas meditacijas, sąžinės perkratymus? Ir nesakyk; žinau, kad pusę pramiegi, o kitą pusę prasvajoji. Mažiausia du trečdaliai atlieka taip pat, kaip tu ir aš. O ar tu žinai, kas bus po 10 – 20 metų iš tos gerų dorų klierikėlių minios?
    – Žinoma, – paabejojo Vasaris, – atsiras visokių... Variokas nusijuokė.
    – Atsiras visokių?.. Pusė iš jų piktins žmones kokia nors vieša yda: vieni girtuokliaus, kiti prasiloš kortomis, treti gyvens su kokia nors klebonijos pana arba miestelio poniute. Antra pusė, leiskime, atlikinės gerai kunigiškas pareigas, vadinasi, bus geri bažnyčios valdininkai. Bet iš jų vėl mažiausia pusė neturės nė kibirkštėlės tikrai kunigiškos dvasios. Belieka tau gerų kunigų 25%, bet aš tave užtikrinu, kad tai yra per daug optimistiškas apskaičiavimas.
   
Cinikas“, – pamanė Vasaris. Šitokių priekaištų kunigijai jis buvo girdėjęs ir būdamas gimnazijoj, bet visus juos laikė perdėtais, bažnyčios priešų pramanytais.
   
– Tai ko gi pats stojai į seminariją? – ne be pašaipos paklausė jis Varioko.
    Bet šis klausimą priėmė visai rimtai ir tarsi net buvo jo laukęs.
    – Aš stojau žinodamas, kad būsiu blogas kunigas, ir norėdamas tokiu būti. Stačiai dėl karjeros. Kunigo gyvenimas neblogas. Pirmiausia, maniau sau, dėdės užtariamas, pateksiu vikaru į gerą parapiją, gal kur nors į miestą. Čia nebūsiu kvailas ir gyvenimą mokėsiu sau maloniai sutvarkyti. Pataikavimas vyresnybei ir veidmainiavimas – tai du patikimiausi dvasiškos karjeros žirgai. Juos, maniau, mokėsiu valdyti. Paskui gausiu kleboniją, paskui tapsiu dekanas, paskui įsisėsiu į kapitulą, o į savo privatų gyvenimą nosies kišti bet kam neleisiu.
    Girdint tokius žodžius, Liudą Vasarį pagavo pasibaisėjimas. Štai, manė jis sau, kokių esama mano draugų tarpe. Nejaugi jis rimtai visa tai kalba? O Variokas tarsi įspėjo jo mintį.
    – Tiesa, kad aš baisus žmogus? Drauge Liudai! – ir jis paėmė Vasarį už alkūnės. – Visa, ką aš tau sakau, yra teisybė. Ir tu gali manęs neapkęsti. Bet žinok, kad šitokias viltis puoselėja ne vienas, kuriam į altorių beliko vos pora žingsnių. Tik jie nedrįsta patys sau to prisipažinti. Jie manosi esą kitoki, bet jau šitaip elgiasi.
    Tuo tarpu juodu aplenkė du penktojo kurso klierikai, kurių vienas, stiprus augalotas vyras, gerai pasiūta sutana, gražiai nukirptais ir sušukuotais plaukais, patenkinta fizionomija, kažką gyvai ir linksmai antram pasakojo. Variokas palydėjo jį paniekos kupinu žvilgsniu.
    – Žiūrėk, šitas buliukas. Praloto favoritas. Diakonas. Praeitą vasarą aš buvau susitikęs su juo vienose vestuvėse. Tu būtum matęs, ką jis ten išdirbinėjo išsigėręs. Pradėjo merginas į lovą versti. Paskui ėmė kibti prie mano sesers. Kad dar kiek, būčiau į snukį davęs. O, tas toli nueis! Žinau, kad jis manęs nekenčia. Jis per pralotą, be abejo, pasistengs mane iš seminarijos iškraustyti. Tik, žinoma, pasivėlins.
    – Tai ką manai daryti? – paklausė Vasaris.
    – Pats anksčiau išstosiu. Nutarta. Vasaris greitai nerado, ką į šitą prisipažinimą atsakyti. Bet Variokas pats tęsė toliau:
    – Pamačiau, brolau, kad mano apsirikta. Kunigu karjeristu galima tapti tik save apgaudinėjant, tik manantis geru esant, tik savo sąžinę užmigdžius. Sąmoningai gi tai nepakeliama. Per sunku. Šešerius metus seminarijos gyvenimo gali pakelti tik tie, kurie nuoširdžiai tiki, tie, kurie save apgaudinėja, arba paskutiniai storžieviai kupranugariai. Aš gi nepriklausau nė vienai tų trijų kategorijų. Aš šitų komedijų neišlaikysiu už jokius pinigus. Kad ir tos ceremonijos! Taip, aš žinau, kad jos reikalingos, bet kai reikia pačiam daryti, negaliu, ir tiek! Čia žvakę imk ta ranka, čia kita, čia priklaupimas, čia inklinacija, čia pasisuk į dešinę, čia į kairę... Ne, tų komedijų negaliu pakelti.
    – Ceremonijų ir aš nemėgstu, – prisipažino Vasaris, kuris stačiai su pasibaisėjimu laukė sekmadienio, kada jį paskirs akolita.
    – Taigi nemėgsti, o ar girdėjai per rekolekcijas, kad Bažnyčios apeigų pamėgimas yra vienas pašaukimo ženklas?
    Vasaris nieko neatsakė.
    – Žinai, brolau, gaila man tavęs, – vėl ėmė kalbėti Variokas. – Nu, koks iš tavęs bus kunigas? Kiek tu turi metų?
    – Septyniolika, – prisipažino Vasaris.
    – Nu, žinoma, vaikas. Daug čia jūs tokių. Aš jus observuoju nuo pirmos dienos. Ir tave observuoju. Nežinau, dėl ko tu man patinki. Tu laikaisi visuomet nuo visų nuošaliai, tu neturi jokių reikalų su formarijum, tavo išpažintys esti nepaprastai trumpos,tu prieš rytmetinius poterius nevizituoji koplyčios, tu atlikinėji tik būtiniausias pareigas... Ne, brolau, seminarija ne tau.
    Keistas dalykas, Vasariui patiko tokia Varioko apie jį nuomonė. Bet jis nenorėjo pasiduoti.
    – Čia ir būtiniausių pareigų tiek daug, kad nėra reikalo dar naujomis apsikrauti.
    – Žinoma, žinoma, – sutiko Variokas, – bet tai pirmamečius charakterizuoja. Juk pirmamečiai į pabaigą metų, sako, esti uoliausi iš visų klierikų. Na, bet tiek to! Tu nepyk, kad aš taip tave egzaminuoju ir net braunuosi į tavo sąžinę. Aš manau, kad ir tau įdomu tokiais klausimais pasikalbėti. Juk tai, brol, viso gyvenimo likimas, tai ateities spėjimas. Ar tu bandei kada aiškiai save įsivaizduoti, sakysim, po dešimties metų?
    – Ne. Bet tai juk ir negalima! – sušuko Vasaris.
    – Kodėl negalima? Yra keletas variantų. Štai tau vienas. Tu minėjai būtiniausias pareigas. Kokios kunigo būtiniausios pareigos? Brevijorius, išpažintys, mišios, celibatas, sakramentų administravimas, parapinis darbas. Įsivaizduok, kad tu po dešimties kunigavimo metų esi liovęs kalbėti brevijorių, tik pro forma atlikinėji išpažintį, pragirtavęs naktį. eini laikyti mišių, visai užmiršęs teologiją klausai išpažinčių, atlikinėji visas kunigo pareigas nusikalsdamas celibatui, pagaliau turi pakankamai drąsos prisipažinti, kad netiki daugelį Bažnyčios dogmų, o gal ir patį Dievą.
    Pasibaisėjimo šiurpulys dilgtelėjo Liudo Vasario širdį. Lyg koks žaibas nuvėrė jo sąmonę, bet tik vieną akimirksnį, Juk tai, ką kalba Variokas, yra absurdiška ir visiškai negalima. Ir jis pabandė net nusijuokti.
    – Na, čia tai jau tu perdedi. Tokiu kunigu nebūsiu ne tik aš, bet ir iš viso tokio kunigo nėra visam pasauly – ir būti negali.
    Bet dabar karčiai nusišypsojo Variokas.
    – Nesiginčysiu. Artimiausia ateitis tau įrodys tai geriau už mane. Bet leiskime, kad kokiu stebuklu tu įsitikintum, kad tavęs pačio laukia tokia ateitis?
    – Aš pabėgčiau iš seminarijos, nelaukęs nė vienos dienos. Bet aš neturiu jokio pagrindo manyti, kad tokiu būsiu. Mano norai kuo gryniausi.
    – Duok Dieve, – šaltai palinkėjo Variokas, – kad tu būtum tų abejotinų 25 nuošimčių skaičiuj. Tačiau pagalvok. Jei kaip, važiuojam kartu.
    Skambutis nutraukė jųdviejų pasivaikščiojimą ir pasikalbėjimą.
    Po poros dienų Vasaris užklupo Varioką vienoj aulėj vartant didelį iliustruotą „Klosų“ komplektą. Variokas pasiūlė pasižiūrėti iliustracijų kartu. Po keliolikos puslapių jiedu atvertė didelį paveikslą, pavadintą „Branka w jasyrze“ – „Vergė nelaisvėje“, vaizduojantį visai nuogą, jauną, virvėmis surištą moterį. Norint graudus buvo to paveikslo turinys, gražuolės vergės pozą dailininkas padarė viliojančią ir net pikantišką.
    – Netikėtas radinys! – sušuko Variokas.– Paprastai tokius paveikslus išrankioja iš klierikam skiriamų knygų.
    – Taip, ir aš mačiau, – patvirtino Vasaris, – kad salėj „Tygodnike“ dažnai būna kas nors iškirpta arba išskusta.
    – Kaip tau patinka ši. moteris? – žiūrinėdamas „Vergę“ paklausė Variokas.
    Vasariui, niekad tokių iliustracijų nemačiusiam, kartu buvo ir smalsu, ir nepadoru tą paveikslą žiūrinėti, o juoba jį analizuoti. Bet, nenorėdamas pasirodyti neišmanėliu Varioko akyse, abejodamas pratarė:
    – Per daug jau laiba. Štai šlaunis storesnė už liemenį.
    – Kvailas! – suniekino jį Variokas.– Čia ir yra jos formų turtingumas. Tai rasinga, karštakraujė rytietė.
    Šitas pasikalbėjimas buvo pirma Vasario pamoka apie moteries kūno grožį. Bet kitą šeštadienį, per išpažintį, jis prisipažino dvasios tėvui „nesaugojęs akių, žiūrėjęs nepadorių paveikslėlių“. Dvasios tėvas ilgokai jį mokė, kaip tai pavojinga esą nesaugoti akių, primindamas net karaliaus Dovydo pavyzdį. Po to Varioko autoritetas gerokai pašlijo Vasario akyse. Matai, kas jam rūpi, mąstė sau klierikas Liudas, jis jau gimnazijoj buvo patvirkęs, dėl to ir į kunigiją taip juodai žiūri.
    Tačiau daugelis Varioko minčių įstrigo Vasariui į širdį, ir jis ėmė kritiškiau žiūrėti į seminarijos gyvenimą ir į savo draugus. Kildavo jam kartais įvairių klausimų ir abejonių dėl pašaukimo, dėl kunigo pareigų ir gyvenimo, bet dėl savo baugštaus ir pasyvaus būdo jis neprisirengdavo pasikalbėti apie tai su vyresniaisiais draugais. Jis bevelijo visa tai nešioti savyje, kol viskas kažkaip savaime nuslūgdavo, netekdavo aštrumo, ir dienos vėl slinkdavo kaip kokia būtenybė, kurią reikia priimti, prie kurios reikia derintis.
    Su kai kuriais savo kurso draugais jis suėjo į artimesnius santykius, bet tikro draugiškumo nesudarė nė su vienu. Visi jie buvo dar per maža apsisprendę, dezorientuoti, kaip avių pulkelis formarijaus priežiūroj. Be to, artimesnis draugavimas, „partikuliarizmas“, buvo griežtai draudžiamas seminarijos regulos – ir formarijaus uždavinys buvo žiūrėti, kad tokių susidraugavimų nebūtų. Jeigu kurie du buvo pastebėti kelis kartus iš eilės drauge vaikščiojant, buvo įspėjami daugiau to nedaryti. Ketvirtadienio pasivaikščiojimam regula liepė imti į porą nesirenkant, pirmą pakliuvusį. Su tokiais dažnai visiškai nebūdavo ko kalbėti.
    Po pasikalbėjimo su Varioku Liudas Vasaris nejučiomis kritiškiau ėmė observuoti savo draugus ir vyresniųjų kursų auklėtinius. Tikrai pamaldžių klierikų, jam atrodė, buvo visai nedaug. Jų kurse iš 20 koki 4 ar 5. Vyresniuose kursuose jų proporcija nebuvo didesnė. Pamaldieji anaiptol ne visi buvo toki išsilavinę ir taip išmintingai pamaldūs, kaip jų formarijus. Kai kurie atrodė arba juokingi, arba diktokai apriboti. Vasaris žinojo, kad tikrai pamaldžių, be abejo, yra ir tarp tų, kurie tokiais neatrodo, bet dėl daugelio kitų jisai buvo tikras, kad jokio pamaldumo juose nėra – ir tokių, jo nuomone, buvo daugiausia. Ir keista, kad šitokios išvados Vasarį ne tik kad nenugąsdino, bet, atvirkščiai, jį padrąsino ir buvo jam tarsi malonios. Tokio jausmo pagrinde turbūt glūdėjo šitoki neaiškūs sumetimai:
    Ką gi? Ne aš vienas tokis. Didelė dauguma – toki kaip aš. Mano intencijos grynos: aš tikrai noriu būti geras kunigas. Kili taip pat nori. Ir būsime. Tokis pamaldumas kaip mūsų formarijaus arba štai Balselio – tai ypatinga Dievo dovana, tai išimtis. Užtenka turėti gryną intenciją, gerus norus, tvirtą pasiryžimą, – taip ir dvasios tėvas sako.
    Tokiu būdu Liudas Vasaris pamažu ėmė prigyti seminarijoj, suaugti su jos gyvenimu, priprasti prie jos atmosferos. Jisai savo nusistatymu ir elgesiu atitiko vidurį, didumą, pusiausvyrą. Reikėjo kažko labai nedaug, kad jisai nuriedėtų arba į dešinę, arba į kairę. Bet tas kažkas, matyt, dar nebuvo jame išaugęs.

 

    V

 

   Praslinko pora savaičių po minėto pasikalbėjimo Vasario su Varioku. Vieną ketvirtadienį, po ilgo pasivaikščiojimo plentu, susirinko klierikų būrelis antrojoj aulėj ir, belaukdami skambučio, baigė rekreaciją šnekėdamiesi ir juokaudami. Staiga durys atsidarė, ir įėjo Variokas. Visi pastebėjo, kad jis buvo nepaprastai sujaudintas. Nutilo kalbos ir juokai, nes Varioko daugelis privengė, o čia dar jaučiama kas nepaprasta. Bet tučtuojau jis pats pradėjo kalbėti:
    – Na, vyručiai, šiandien paskutinė mano diena seminarijoj. Ryt išvažiuoju. Gal kuris norit pigiai sutaną pirkti?
    Kad Variokas išstos, beveik visi jie žinojo. Vis dėlto šitie jo žodžiai padarė gilų įspūdį... Visi jie subruzdo savo vietose, bet nė vienas nežinojo, ką čia pasakius.
    – Nemaniau, kad jau taip greitai, – pirmas prakalbėjo Vasaris.
    – Greitai, sakai? Įkyrėjo, brol, iki gyvo kaulo visos tos ceremonijos ir komedijos. Ė, greičiau į laisvę! O tu ką? Nesiryžti?
    Draugai nustebo. Argi ir Vasaris būtų manęs apie išstojimą? Ne, jis į tai nepanašus.
    – Vasario tu nė su lazda neišvarysi. Toks jau šventuolis, – pastebėjo Petryla.
    – Vasaris turbūt nė sapnuote nesapnavo apie išstojimą, – pritarė kitas.
    Vasarį erzino tokis draugų atsiliepimas.
    – Aš manau, – tarė jis, – kad kiekvienam pirmamečiui išstojimo klausimas kyla gana dažnai.
    – Tik jau ne tau, – kibo Petryla. Bet Variokas nuvėrė jį akimis.
    – O tu kas čia per vienas? Tu įlindai į jo sąžinę, žinai jo mintis? Jis padarys taip, kaip norės, tavęs nesiklausęs.
    Varioko susierzinimas visus atgrasino nuo tolimesnių klausinėjimų ir kalbų.
    – Buvai jau pas rektorių? – paklausė dar Vasaris.
    – Buvau.
    – Na, ir ką?
    – Nieko. Palinkėjo, kad būčiau bent geru žmogumi, jeigu negaliu būti kunigu. O aš manau, kad dėl to ir būsiu geras žmogus, kad negaliu būti kunigu.
    Vasaris, jau žinodamas, koki motyvai buvo atvedę Varioką į seminariją, stebėjosi šio posakio teisingumu. Varioko drąsa jam patiko tuo labiau, kad jis savo pačio būde jau ne kartą su pasigailėjimu buvo konstatavęs griežtumo ir drąsos stoką.
    Vienas skambalo smūgis paskelbė silentium, ir jie išsiskirstė į savo vietas. Bet Varioko žingsnis, jo savim pasitikėjimas, jo rytdieninė laisvė jaudino jų mintis ir neleido Įsigilinti į vadovėlių lapus. Tarsi kokia gaivi srovė padvelkė į juos iš anapus tų storų mūrų, iš plačiųjų laukų ir dar platesnio gyvenimo. Gal ne vienam iš jųjų buvo atėjusi į galvą mintis: o kas, jeigu išdrįsčiau?.. čia man ne vieta... čia man ankšta, čia man tvanku. Ir štai dabar jie mato, kad ta mintis, pasiryžus vienam jųjų draugui, tampa veiksmu. Dėl to jie jaudinosi, kad pavojus buvo štai čia pat, jųjų tarpe.
    Vasaris tačiau nerimavo mažiau negu kiti. Viena, jis buvo labiau apsipratęs su Varioko išstojimo galimybe, antra – jis buvo palyginęs ir apsvarstęs, kad Variokas – tai ne jis ir ne bet kuris kitas iš jojo draugų. Variokas buvo subrendęs, pažinojo gyvenimą, daug kur buvo buvęs, turėjo pažinčių, turėjo lėšų. O jis, Vasaris, savo gyvenime dar geležinkelio nebuvo matęs ir visiškai priklausė tėvų malonės. Be to, Varioko pažiūros ir nusistatymai jo išstojimą visiškai pateisino, o Vasario idealizmas rodė kunigo gyvenimą kilnų ir gražų.
    Ir net pats likimas tarsi norėjo sustiprinti Vasario dvasią šiuo pavojingu momentu. Nes štai kai jis dar tebesvarstė Varioko ir savo padėtį, atėjo sargas ir pranešė, kad jis turįs svečių – atvažiavo tėvai. Vasariui tai buvo nepaprastas įvykis: pirmas tėvų atsilankymas, pirmas jo, klieriko, su tėvais pasimatymas.
    Paprašęs rektoriaus ir gavęs jo leidimą, Liudas nuėjo į parlatoriumą, svečių priėmimo kambarį.
    Pirmasis pasimatymas nebuvo toks širdingas, kaip laukė ir tėvai, ir sūnus. Tėvai, pamatę sūnų kunigiškais rūbais, sumišo ir nežinojo, kaip su juo elgtis. Pasisveikinant tėvas buvo beimąs bučiuoti Liudo ranką, nuo ko šiam pasidarė didelė gėda. Abu sumišo ir nežinojo, ką viens kitam sakyti. Motinos akyse pasirodė džiaugsmo ašaros, sūnus puolė prie jos rankos, ir pasisveikinimo apeiga buvo baigta, neištarus nė vieno žodžio.
    – Tai kaip atsimainėt, kunigėli... Būčiau nė nepažinus, – susigraudinusiu balsu ėmė kalbėti motina.
    – Atrodot kaip ir išaugęs, – pastebėjo tėvas.
    – Išaugęs, bet, rodos, dar labiau sumenkęs, – apžiūrinėjo sūnų motina.
    – Tai turbūt tik prie ilgo rūbo taip atrodo, – gynėsi Liudas.
    Tėvai ėmė klausinėti apie sveikatą, apie seminarijos gyvenimą, jis – kas namie girdėt. Tėvai jį vadino „jūs, kunigėli“, ir šita daugiskaita iš pat pradžių kažkaip nepaprastai, kažkaip skaudžiai atsiliepė jo širdy. Šitie tėvo motinos su pagarba tariami „jūs, kunigėli“ kiekvieną kartą čaižė jį gėdingu koktumu. Nuo tų netinkamos pagarbos čaižymų jisai traukėsi į save, jisai tramdė savo jautrumą, bet niekaip nesiryžo paprašyti tėvų, kad jį vadintų „tu, Liudai“, taip kaip anksčiau. Darėsi kažkoks absurdiškas kontrastas. Jiem, kaimiečiam, tas „jūs, kunigėli“ buvo jų pasididžiavimas, visų jų vilčių, visų jų norų pildymasis, o jam tai buvo nieku nenupelnyta, dėl to prikli pagarba, tai buvo degradavimas iš paprastų, nuoširdžių šeimyniškų santykių į oficialumo formas. Liudas Vasaris jautria savo siela čia pirmą kartą pajuto, kad tarp jo ir tėvų štai atsistojo kažkokia prizma, kuri jų santykius ir jausmus laužia ir reflektuoja nenatūralioj plotmėj. Jau dabar jie išskyrė jį iš brolių seserų tarpo, pastatė ant pjedestalo, papuošė viltimis ir svajonėmis, džiaugiasi, gėrisi ir garbina. Lipti žemyn nuo to pjedestalo, ardyti jų iliuzijas, būtų žiauru ir egoistiška.
    Kai visos naujienos jau buvo papasakotos ir kai Liudas baigė supažindinęs tėvus su naujo savo gyvenimo tvarka, per parlatoriumą perėjo Variokas, eidamas, matyt, atsisveikinti su dvasios tėvu, nes jo kambarys buvo čia pat greta. Griebdamasis naujos kalbos temos, be to, norėdamas patirti, ką tėvai pasakys išstojimo klausimu, Vasaris tarė:
    – Štai šitas, kur praėjo, vienas mano draugas, išstoja iš seminarijos. Rytoj išvažiuoja.
    Liudas pamatė, kaip tėvai, meiliais žvilgsniais nulydėję Varioką, staiga atsimainė. Tėvas metė rūstų žvilgsnį į duris, kur dingo prasikaltėlis, motina su baime pažiūrėjo į sūnų ir sušuko:
    – Vajė, vajė! Toks gražus kunigėlis! Gi kas dabar jam pasidarė?
    – Matai, kokių dykūnų atsiranda, – piktu balsu pritarė tėvas. – Seminarijoj jam negerai!
    – Ne tai kad negerai, – bandė pataisyti Liudas.– Pašaukimo neturi. Ne kiekvienas kunigu gali būti.
    – Žinoma, kam Dievas Dvasios Šventos neduoda, iš to nebus gero nei Bažnyčiai, nei žmonėm, – savotiškai paaiškino tėvas pašaukimo stoką.
    – Kodėl? – nesiliovė Liudas. – Kunigu nebus, bet gali būti šiaip labai geras žmogus.
    – Ė, kunigėli, žinom mes tuos geruosius, – griežtai užginčijo tėvas. – Antai Pakalniškių Kmyno sūnus anais metais jau iš trečio kurso išstojo. Tėvus ubagais paleido. Namus buvo praskolinę. Tėvas pasikart norėjo. Kaimynai vos išgelbėjo. O jis ką? Į aptieką nuėjo. Rusijoj kažkur ir dingo. Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvam kokia gėda, kur ir akis padėti?..
    Motina su meile ir baime tyrinėjo sūnaus išraišką.
    – Sakot, jūs draugas, kunigėli? Kad nors jum kokios bėdos nebūtų?..
    – Tokis, mama, draugas, – nuramino motiną Liudas. – Viename kurse buvome, kartu mokėmės, ir tiek.
    Praėjo dar pusvalandis, bekalbant apie visokius reikalus, ir skambalas suskambino ražančiui. Liudas atsisveikino su tėvais ir suspausta širdimi nuėjo į koplyčią.
    – Nesupras, niekad nesupras, – galvojo jis, automatiškai kartodamas sveikamarijų antrąją pusę. – Štai mūsų, kaimo vaikų, likimas! Tarp mūsų ir mūsų tėvų kraunasi visa eilė nesusipratimų, ir jųjų meilė mus kankina, o kartais gal ir žudo.
    Šito pirmojo su tėvais pasimatymo įspūdis lydėjo Liudą Vasarį per visą jo seminarijoj buvimą.
    Ryt dieną, po pusryčių, prieš pirmą pamoką, susirinko Varioko draugai ir nedraugai į “labirintą“ jo išleisti ir, jei bus ką, iš jo nupirkti. Variokas pardavė tik sutaną. Seminarijoj buvo gražus paprotys išstojantį draugą sušelpti surinktomis aukomis. Bet Variokas iš anksto nuo pašalpos atsisakė:
    – Per menkas dar aš klierikas, – sakė jisai, – kad galėčiau naudotis klierikų aukomis. Mokėsiu išsiversti su tuo, ką turiu.
    Vakar, pranešdamas apie savo išstojimą, jis buvo susijaudinęs, bet šiandien atrodė visai ramus ir net linksmas.
    – Ko čia man gailėtis, – kalbėjo jis susirinkusiem klierikam. – Iš viso nereikėjo čia man važiuoti. Pakanka tų komedijų. Geriau eisiu į aptieką, negu introibo ad altare Dei, kuris nė kiek ne laetificat juventutem meam.
    Išgirdę šituos žodžius, klierikai skirstėsi pasipiktinę ir širdy džiaugdamiesi, kad tas akiplėša Variokas pagaliau palieka juos šventoj ramybėj. Variokas širdingai atsisveikino tik su keliais, tarp kurių buvo ir Liudas Vasaris.
    – Gal ir gerai, kad tu lieki, – sakė jam spausdamas ranką.– Subręsi kiek, sustiprėsi. O dabar kas iš tavęs per vyras! Na, lik sveikas. Gal dar gyvenime kada ir susitiksime. Ir jis nusekė paskui tarną, kuris nešė jo valizą. Einant nuo Varioko, prie Vasario prisigretino trečio kurso klierikas Jonelaitis ir, kadangi liko dar 15 minučių ligi pamokos, pasiūlė jam išeiti drauge į sodą pasivaikščioti.
    Jonelaitis buvo seminarijos bibliotekos knygininkas, ir Vasariui jau buvo tekę kelis kartus su juo susitikti. Seminarijos tautinės politikos sferose Jonelaitis buvo žinomas kaip stiprus, bet ir labai atsargus, mokėjęs įgyti net rektoriaus pasitikėjimo, lietuvių šulas. Jiem, pirmamečiam, tos politikos klausimai buvo dar labai tolimi, bet į Jonelaitį ir dar į kelis kitus jau ir jie žiūrėjo su pagarba.
    – Tai ką? Ne visai rimsti seminarijoj? – pradėjo Jonelaitis, kai jiedu vienu du atsidūrė sode.
    – Pagalvoji visaip, – prisipažino Vasaris, – bet pasiryžti ne taip lengva.
    – Be abejo. Varioko padėtis visai kitokia, ir į jo išstojimą nereikėtų daug dėmesio kreipti.
    – Vis dėlto seminarijos gyvenimas per daug sustingęs, monotoniškas, nors laikas čia ir greitai eina. O gal tik mum, pirmamečiam, taip atrodo?
    Jis norėjo pasakyti, kad gailisi neradęs nieko to, apie ką buvo girdėjęs vasarą per giminaičio primiciją. Jonelaitis suprato, kas Vasariui rūpėjo. Taip, ir Jonelaitis pripažino, kad oficialus, viešasis, pareiginis seminarijos gyvenimas iš tiesų monotoniškas ir ne kiekvieną gali patenkinti. Jonelaitis net gana aštriai ėmė kritikuoti daugelį seminarijos dalykų ir profesorių.
    – Bet, – kalbėjo jis, – dar lieka plati dirva privačiai iniciatyvai. Reikia skaityti, lavintis, susidomėti kuria nors mokslo šaka ar literatūra, ar visuomenės darbu. Išėjus į parapiją, visa tai bus reikalinga. Čia mes turime tam prisiruošt. Tie, kurie tenkinasi tik pareigų atlikimu ir pamokomis, gyvenimui nebus pakankamai pasiruošę. Jum, pirmamečiam, žinoma, dar sunku ką nors pradėti, bet palauk, kai atvažiuosi kitąmet po atostogų, pamatysi daug ko naujo.
    Taip jiedu kalbėjosi ligi pat pamokos pradžios. Šitas pašnekesys pakėlė nupuolusią Vasario dvasią. Jis suprato, kad ne visą seminarijos gyvenimą mato, kad yra dar kažkas paslėpta nuo viešumos ir kad jis į tą slaptą gyvenimą busiąs įleistas.
    – Čia, – manė jisai, – aš ir rasiu tai, dėl ko į seminariją stojau. Jonelaitis, be abejo, vienas iš tų. Matai, ir jie kritikuoja seminariją, ir jie daug kuo nepatenkinti, o vis dėlto kenčia, dirba ir Lietuvai bus naudingesni negu Variokas ir kiti į jį panašūs.
    Tą pačią dieną į pavakarę, per trumpąją penktos valandos rekreaciją, klierikas Petras Kasaitis susitarė su keliais draugais užpulti Vasarį, vadinasi, eiti pas jį į svečius.
    – Vakar pas Vasarį buvo tėvai ir atvežė visokių gėrybių, – kalbėjo Kasaitis, – o šiandie pietūs buvo menki. Einam, tegu atidaro savo dėžę.
    Dėžę atidarant, be pačio Vasario ir Kasaičio, dalyvavo dar du artimesni draugai – Juozas Petryla ir Kazys Balselis. Šitas ketvertas seminarijoj taip susigyveno, kad formarijus jau buvo atkreipęs į juos dėmesį ir vieną kitą įspėjęs dėl partikuliarizmo pavojaus.
    Klierikų dėžės ir atliekami daiktai buvo sukrauti viename dideliame kampiniame kambary, kurio vienintelės durys atsidarė į koridorių, ir gana menki laiptai vedė į negyvenamus viršutinius seminarijos mūrų palėpius. Tas kambarys buvo vadinamas „žiurkininku“, nes sausainių ir ragaišio trupiniai, dešrų žievės ir visokio riebaus popierio apstumas sudarydavo čia puikias sąlygas veistis pelėm ir žiurkėm. Pro įvairaus dydžio ir visokeriopos išvaizdos dėžes čia vos galima buvo praeiti, nes kuone kiekvienas klierikas turėjo šiokią ar tokią maisto atsargą, dažniausiai sausainių, kuriuos rytais trupindavosi į skystutėles kruopas, kažkodėl vadinamas koše. „Žiurkininką“ baigė užkimšti dar kabyklų eilės, kur klierikai laikė viršutinius apsiaustus, atliekamas sutanas ir kitus nereikalingus rūbus. Tarp tų kabyklų ir už jų atsirasdavo jaukių vietelių užkandžiauti, o reikalui esant ir pasislėpti nuo nereikalingų akių.
    Draugam susitelkus aplink Vasario dėžę su lenktiniais peiliais rankose, buvo ištrauktas didžiulis pyragas ir atidarytas konfitūrų puodas. Prasidėjo tikra puota.
    – Kaip sau norit, – sušuko Petryla, – o seminarijoj, nežiūrint visa ko, yra gera!
    – Tau by tik paėst, tai ir gera, – sugėdino jį visuomet pesimistiškai nusiteikęs Kasaitis.
    – O quam bonum et jucundum est, fratres, habitare in unum, – padeklamavo Balselis, iš visų jų pamaldžiausias ir jau mėgstąs, pasitaikius progai, cituoti lotyniškus tekstus, pats, be to, geras latinistas, dėl to vyresnybės akyse spėjęs įsigyti gabaus klieriko vardą.
    Tuo tarpu pasigirdo skambalo balsas silenciumui, ir Vasaris jau buvo bepradedąs užrišinėti puodą, bet Petryla užprotestavo:
    – Ką tu, žmogau?! Suerzinai apetitą ir atimi? Statyk atgal!
    – Jau buvo skambutis, dar inspektorius užklups, – priminė Balselis, kuris buvo iš jų ir bailiausias.
    – Jau būtinai šiandien čia tave Mozūras ir gaudys, – pasipriešino ir Kasaitis.
    – Kaip sau norit. Man pagaliau ir gana. – Ir Balselis skubiai išsinešdino.
    – Ot, tai bailys! – palydėjo jį Petryla. – Kviesim mes tave daugiau!
    Vaišės tęsėsi toliau, bet nepraėjo nė 15 minučių, kaip kažkas kyštelėjo galvą pro duris ir išsigandusiu balsu sušvokštė: „Rektorius!“ Atsirasdavo tokių geradarių, kurie, pajutę šoniniu koridorium ateinant rektorių ar inspektorių, suspėdavo įspėti „žiurkininko“ lankytojus ir, pasitenkinę įsivaizduojamu tų sumišimu, pasprukti į savo kambarį ar aulę.
    Išgirdę baisų žodį, Petryla ir Kasaitis po trumpo svyravimo šoko laiptais į viršų palėpėn, o Vasaris sumišęs taip ir paliko bestovįs prie atidarytos dėžės, atrišto puodo ir pyrago. Tuom tarpu nuskambėjo kosulio aidas, trinktelėjo durys, ir balta praloto galva kyštelėjo pro kabyklą.
    – Złapalem! – sušuko jis, pamatęs nusigandusį Vasarį. – Ką tu čia darai?
    – Taip sau... nieko... vakar tėvai buvo... – mikčiojo, nežinodamas kaip teisintis, vargšas klierikėlis.
    – Kas čia išbėgo ką tik prieš mano atėjimą?
    – Atsiprašau kunigą pralotą. Nemačiau, nežinau...
    – Kłamiesz! Tai jūs čia kartu buvot?
    – Ne, aš tik vienas buvau... Gal už tų rūbų...
    – O tu nežinai, kad dabar silentium, reikia sėdėti savo vietoje ir mokytis pamokas?
    Vasaris žinojo, kad vienintelis tokiais atsitikimais išsigelbėjimas – tai bučiuoti rektoriui ranką ir atsiprašyti. Visoki pasiteisinimai pralotą tik erzindavo, ir jis tuomet kaltindavo besiteisinantį klusnumo ir nusižeminimo stoka. Tad ir Vasaris nesiteisindamas bučiavo rektoriui ranką ir atsiprašė.
    – Kaip pavardė? – jau minkštesniu balsu paklausė pralotas.
    – Vasaris.
    – Vasaris? Variokas buvo tavo draugas?
    – Taip. Iš vienos gimnazijos.
    – Gimnazijoj draugavote?
    – Ne, tik šiaip pažinojau.
    – Ar tu žinai, kad Variokas buvo bedievis ir puikybės pilnas?
    – Ne, nežinojau.
    – Taigi matai. O tu su juo vaikščiodavai!
    – Atsiprašau kunigą pralotą. – Ir jis antrą kartą pabučiavo rektoriui ranką.
    – Eik į savo vietą ir mokykis.
    Rektoriui išėjus, nuo viršaus pro skylę pasirodė linksmi Petrylos ir Kasaičio veidai. Vasariui buvo pikta, kam jis davėsi sugaunamas. Jis tikrai būtų spėjęs uždaryti dėžę ir pasprukti laiptais į viršų. Ir jis širdy pasižadėjo kitą sykį ir visados būti atsargesnis. Šitas palyginti menkas įvykis buvo viena iš tų gyvenimo smulkmenų, kurios palenkė Vasarį vartoti tą pačią slapstymosi sistemą, kurią vartojo visi bent kiek prašmatnesni seminarijos auklėtiniai nuo pirmojo ligi paskutinio kurso. Jis darėsi instinktyviai atsargus. Išėjęs į koridorių silenciumo metu, jis pastatydavo ausis, bene nugirs kur rektoriaus ar inspektoriaus žingsnius. Vaikščiojant sode, jam rūpėdavo pamatyti, ar nežiūri Mozūras pro langą. Katedroj, per didžiąsias pamaldas, jis visados įsitikindavo, ar mato rektorius ir inspektorius, ką jis veikia, ir stengdavosi patekti į tokį suolą, kur jis nebūtų matomas... Jeigu jis silenciumo metu norėdavo skaityti tegu ir nekalčiausią knygą, ypač lietuvišką, tai čia pat gulėjo atverstas ir lotynų kalbos vadovėlis. Jeigu tai būdavo sacrosancuim silentium, tai atverstas gulėjo Šventasis Raštas arba „De imitatione Cliristi“. Viskas būdavo paruošta, kad, įėjus viršininkui, būtų galima profanišką knygą momentaliai paslėpti ir dėtis skaitant tai, kas tuo metu buvo tinkama ir viršininko akyse sudarytų tau gerą opiniją.
    Opinija – štai didelės reikšmės dalykas seminaristo gyvenime!
    – Tu, Liudai, žiūrėk, pagadins tau opiniją tas Variokas, – įspėdavo Vasarį draugai.
    Šiandien jis įsitikino, kad tai buvo tiesa. Jo opinija rektoriaus akyse, matyt, jau gerokai buvo pašlijusi, ir tik dėl vaikiškai nekaltos Vasario išvaizdos abejota dėl jo santykių su Varioku.
    Po poros dienų du grįžę iš dantistės klierikai visiem pasakojo, kad matę mieste Varioką vaikščiojant su panele.
Po to jau niekas nebedrįso tarti apie paklydėlį gero žodžio.

 

   Vincas Mykolaitis-Putinas. Altorių šešėly. Kaunas, Sakalo b-vė, 1933.

 

    putinas_altoriu_sesely_2.jpg