Johnas Donne’as (1572–1631) – anglų poetas, pamokslininkas, anglikonų kunigas, žymiausias vadinamosios metafizinės poezijos atstovas, daugelio laikomas vienu svarbiausių visų laikų autorių. Jo barokiniai eilėraščiai, pasižymintys labai išradingomis, neretai painiomis metaforomis bei konceptais, panaudoja ne tik teologijos, bet ir tų laikų mokslo bei teisės sąvokas (J. Donne'as buvo ir teisininkas). Jie turi analogijų su XVII a. Lietuvos barokinėmis eilėmis, rašytomis lotyniškai ir lenkiškai, iš dalies ir su Konstantino Sirvydo pamokslais.
Ilgokai buvęs primirštas, bet iš naujo iškeltas T. S. Elioto ir jo kartos kritikų, J. Donne'as padarė didžiulę įtaką anglų, amerikiečių bei kitų tautų moderniajai poezijai (be kitų, ir Josifui Brodskiui). Lietuvoje J. Donne'as beveik nežinomas, bandymai jį versti ligi šiol buvo nesėkmingi (nenuostabu, nes tai labai sunkus darbas). Šie trys chrestomatiniai eilėraščiai (ypač populiarus pirmasis iš jų) išversti mokyklos tikslams.
Vertėjas
Iš anglų k. vertė Tomas Venclova
Atsisveikinimas, užginąs liūdėti
Kaip mìrštąs kužda vis tyliau,
O jį palydinti minia
Dvejoja (vienas taria „Jau“,
Bet kitas atsiliepia „Ne“),
Taip mudu skirkimės – ramiai.
Kartėlio marios nepatvins,
O santūrumas įsakmiai
Nuo šventvagių abudu gins.
Kai žemė dreba, dundesys
Ir smūgiai šiurpina visus.
Aukštųjų sferų virpesys,
Nors daug stipresnis – nebaisus.
Jei myli žemiška širdis,
Vien kūnu tenkinas aistra:
Išsiskyrimas – lyg mirtis,
Nes geismui peno nebėra;
Bet mudu mylim taip karštai,
Jog susilydėm amžinai,
Ir sielų nebaugina tai,
Kad skirias lūpos ir delnai.
Ta sandora – jų slėpinys.
Ir kas iš to, kad aš toli?
Tiesiog pavirto lydinys
Į aukso giją. Mus gali
Prilyginti skriestuvui. Du
Jo smaigaliai – tai mes abu:
Tu stovi, aš einu ratu,
Tu nejudi, o aš skubu,
Ir nors lieki pačiam centre,
Sukies, kada mane stebi –
Nei plieno adata ore,
Čia statmena, čia įžambi.
Kol būsi, kaip jinai, tvirta,
Keliavimas netaps kančia:
Ilga klajonė bus baigta
Ten pat, kur slypi jos pradžia.
Atsisveikinimas raudant
Duok man raudot,
Kol mes greta: kol aš nepasitrauksiu,
Tol mano ašarą, tarytum aukso
Monetą, tu pajėgsi įspauduot.
Tokia ryški
Joje lieki,
Kaip sėkloje išlieka didis medis.
Kai krinta vaisius, dūžta pirmapradis
Tavasis atvaizdas, iš skausmo atsiradęs.
Taip gaublyje
Žemynų kontūrus meistrystė raižo,
Kol pasiduoda kartografo braižui
Iš nieko gimusi viešpatija.
Taip iš raudos
Gims visados
Erdvė, kur meilės visata gyvena,
Kol tavo ašara sumiš su mano
Ir dangų paskandins, prišaukus naują tvaną.
Traukos galia
Neragink pikto potvynio, kaip mėnuo.
Neskatink vėtros: aš ir pats šiandieną
Geidžiu nurimti jūrų patale.
Nešauk vilnies –
Ir šiaip ganės
Jai įniršio; nestiprink vėjo šuorų;
Nedūsauk, nes alsuojam vienu oru.
Atimti iš manęs jo likučius – nedora.
Elegija, skirta Lady Markham
Žmogus – tai sausuma, mirtis – tai vandenynas,
Jo dalį savyje be pėdsako skandìnąs.
Gelmė apsiaučia mus: nors Viešpaties galybės
Tarp žemių ir vandens nubrėžtos griežtos ribos,
Bet bangos ūžauja, staigiais verpetais auga,
Ir jūra traukiasi, paglemžus mūsų draugą.
Tuomet ir sausumoj nesustabdysi srauto:
Upokšniai ašarų patvinsta ligi skliauto,
Savąsias nuodėmes balsu aprauda sielos,
Ir trunka šermenys, ir kaupiasi kartėlis.
Bet verksmas daugina nusidėjimų svorį:
Mes tvano šaukiamės, nors Viešpats jo nenori.
Žmogus pasirenka nuodingo roplio kelią,
Jei ašarom save pikčiau nei angys gelia.
Netikę akiniai – jie kliudo mums atskirti,
Kur esam mes, kur ji, anksčiau patyrus mirtį.
Ją vandens pavogė, tačiau nesunaikino.
Vilnis, praošusi viršum slidaus uolyno,
Palieka mezginius ant smėlio, nei karūną,
Ir lygiai taip mirtis pagražina jos kūną.
Rytiečiai amatą mįslingą prasimano:
Jie molį kaitina, kad gautų porcelianą;
Taip duobėje, kuri be gailesčio tirpina
Jos kūno deimantą, safyrą ir rubiną,
Kitės materija, kol Viešpačiui paliepus
Visatą suardys rūstingo Teismo liepsnos
Ir atsinaujinęs, tarytum siela tyras,
Tas kūnas vėl sušvis it grožio eliksyras.
Praranda pajėgą beprotis marių šuolis,
Nes kūniška mirtis – lyg jaunesnysis brolis:
Iš to, vyresniojo – iš nuodėmių vergijos
Visus išlaisvina jos nuogas kalavijas.
Bet jas abi nudės, abi nukaus teisieji:
Į kurčią tamsumą jie traukiasi laimėję.
Abi palaidojus, ji pelnė didžią tylą,
Kur nuodėmės nėra ir skausmas neprabyla.
Sakau: nemiršta tie, ko nebaugina kapas.
Ji amžinai skaisti – ir šičia, ir anapus.
Jos dvasiai suteikta taip pat kita malonė –
Pažinti atgailos ir atleidimo skonį.
Baltam paviršiuje net ir šlakelis – juodas
(Taip krištolą įskels nepastebimas nuodas!),
Bet ji nusižengė tik tiek, idant prasmingai
Patvirtintų žodžius: „Nėra nenuodėmingų.“
Tie sąžinės krislai paryškindavo šviesą,
Nes kartais netiesos pristinga kilniai tiesai,
Klaidelės – žygdarbiui, šešėlio – tobulybei,
Kad nusilenktume Neklystančiai Esybei.
Kaip skrieja angelai taurioj apoteozėj,
O skrydį spartina juos garbindamas Mozė,
Ji kyla vis aukščiau – jos greitis šimteriopas,
Nes mūsų ašaros – jos kopėčių pakopos.
Džiaugiuosi, nes žinau: taip myli ją Kūrėjas,
Jog rauda net mirtis, prieš laiką atskubėjus,
Džiaugiuosi, nes žinau, kad jos dora – stebuklas.
Nepaisant titulų, jos norai buvo kuklūs,
Ir jos akivaizdoj tu negalėjai klysti,
Paikai kartodamas: „Ne moteriai – draugystė.“
Tačiau gana kalbų, nes tokį širdingumą,
Švelnumą, išmintį, visų vertybių sumą
Mes regim seniuose – o josios amžius trumpas.
Jei tęsiu šiuos žodžius, didės mirties triumfas.
Versta iš:
John Donne. COLLECTED POEMS. Wordsworth Editions Ltd., 1999
Eilėraščiai išversti projektui „Lietuvių kalbos, literatūros (kultūros) ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltinių skaitmeninės duomenų bazės, skirtos mokytojams ir mokiniams, sukūrimas ir diegimas“, kurį bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika. Projektą vykdo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kartu su partneriais: Vilniaus universitetu, Ukmergės švietimo centru, Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazija ir Ukmergės rajono Želvos vidurine mokykla. Mokymosi šaltinių skaitmeninė duomenų bazė www.šaltiniai.info pradės veikti šių metų lapkričio mėnesį.
