Nuotr. iš asmeninio archyvoŽiebė akimis, tais ugnies prožektoriais, kaip nė vienas anksčiau. Tas diedas, kurį aptikau tupintį ant kalno. Ant apšepusio, kaip ir jis, kelmo. Einant pasiramstantį lazdynu – ilgu, kaip meškerė. Pas kurį, tam mano parpalui užkimus, apsistojau. Ar ilgam, nežinau, nes kur man skubėti? Ko? Kas laukia – palauks, o kas ne – tai kaip nors. Kaip nors, man visada ir viskas, žinote, kaip nors. Susitvarkys tas mano viskas, kur dings nesusitvarkęs.

O diedas, – tas, ant kalno ir ant kelmo, – kaip gal nė vienas anksčiau – grįžtelėjo į mane ir nužiebė tokiomis godžiomis ir keistai pablizgusiom nusišėrusio, tačiau dar narsaus sąvartynų katino spangėmis (tai kas, kad senas, o jaučiu – dar miklus, be to, ar man baimintis senių?), kad pasidarė net bloga, vos neapsivėmiau. Rodės, surys, sučiaumos kaip slyvą ir išspjaus... (Apčiulptą kauliuką, ką!) Ne, neišspjaus, nugurks ir kauliuką, tokie – išbadėję – net kauliukus moment sučiaumoja, – ir niekaip, jau sučiaumojęs ir nugurkęs, iš savęs neišleis, nebent jam susuktų vidurius. Vien vartys, vartys, vartys tave savo ugniniame skrandyje, vien virškins, virškins, virškins lyg dešrą, apliedamas karčiausiomis tulžimis, kol iš manęs nieko nebeliks, gal tik sausa odelė, kiautas, kuriame buvau.

Tai toks tasai godulio pritvinkęs, į mane šaute šovęs kalno diedo žvilgsnis, tos visą mane sušlamoti pasirengusios, susipynusiais antakiais apdribusios ir giliai įkritusios žlibės (kažką vis dėlto jos man priminė, spėlioju ką?): pusiau primerktos ir erotinio smurto kupinos, suvirpau it išrengiama. Pagalvojau, kad šitaip, tokiais gosliais akių šaudymais iš žmonių lenda lauk jų pečius užgulusi senatvė ir beviltiškas vienišumas. Viskas. Kajuk.

Bet ne, ne kajuk, ne viskas. Nes, faifke tu sostinės Vilniaus, tai tik pradžia (ko pradžia, kodėl pradžia?), o jei ne pradžia, tai kažkoks vidurys (koks?) ar bent laikas netoli to vidurio, nes ir tu, cioluška, su žvaigždėmis negyvensi, tau dvidešimt šešeri, imsi kada ir susvilsi nuo tų žiebčiojimų... Atsibusi pasenusi: staiga ir negrįžtamai, nereikės nė veidrodžių... Savo vidumi, fifička, jausi: nutiko kažkas ne taip.

Tik – ar ne taip, kaip andai tavo senis nuo kelmo (tavo? mano? kaip tai – mano? Aš čia juk netyčia, pakeliui į Vilnių... Iš... iš... kam tai rūpi – iš kur?), ar ne šitaip, kaip šisai miškinis: tarsi rydamas ar pasišovęs visą susyk, su visais rūbais ir visomis mintimis lyg kokį saldainiuką sučiulpti, – ir tą pačią akimirką savo degančiuose vėdaruose suvirškinti, o paskui per pasipokšinčius žarnigalius išstumti, – siurbęs gurkęs tave rainais šeriuoto katino veizolais anasai pašinas tavo tarpukojy, – fui: pačioj lemty, – tavo globos namų dirikas?! Na, tasai, vienų (draugų sugėrovų) visaip giriamas, o kitų (globako tarnautojų ir vaikų) visaip, – žinoma, jam negirdint, – koneveikiamas don Alfonso (nors jo vardas Jonas, o pavardė Dirsė), tačiau don Alfonso, – iškart jautei, o ne vien taip tau rodęsi, – elgėsi visai ne taip, kaip elgiasi šisai apšepęs Dubijų kelmas, tavo, Smilte (tik kodėl mano, jeigu tai atsitiktinė pažintis?), diedelis, kuris tik stato iš savęs krūtą, čiotką ir kamutožną beibifeisą, – o toks kažkada ir iš tikrųjų buvęs; buvo, pranyko, nebėr...

O ir apie šitą savo (ne mano, ne mano, ne mano, – kieno? – Visai niekieno!..) kalno diedą (Smilte, duročka: jau diedelį) svarstyk bent kiek atsargiau, tai kas, kad jau nė kiek jo nebijai (juk nesurijo žibančiais veizolais) ir tau net – kas pasakytų kodėl – jo tarsi gaila; nežinai, ką ir kokie malūnai jo makauzėje mala, kokie ratukai – ir į kurią pusę – tenai sukasi, žiū, pajus tokius tavo pasvarstymus ir supyks, kas tada? Tada, gagočka, kapiec, nes tu jo, o ne kurio kito trobelėje lyg kokia glebi poilsiautoja jau antrą savaitę laikais, jo, o ne kito valtyje ir dabar, kiek ilga pratįsusi, nuogutėlė ir aukštielninka gulinėji... Ant neįtikėtinai sauso (kodėl sausas, jei visąlaik vandenyje?) tos valties dugno, abi saulės jau gerokai parudintas liažkas ant žaliai dažyto suolelio užkorusi... Tikra undinė, iš abiejų pusių dvimetrinių meldų, tarsi kokių Žirmūnų blokų, suspausta, niekieno nei nuo ežero, nei nuo kranto neužmatoma, o ir pati vien saulės diską mėlyname danguje reginti; meldai šlama, spinduliai glosto, kutena, faina tiesiog nerealiai! Ilsėkis, džiaukis vasaros džiaugsmais, cioluška! Savo vasara, paties likimo tau padovanota! Tysok čia sau kiek norėdama, kaitinkis paskutiniuos vasaros spinduliuos, svarstyk apie gyvenimą, prisimink... – Viską? – Jei nori: viską... O jei ne, tai – –

Sukako keturiolika, dirikas pasikvietė į savo kabinetą. Pasveikinti! Ne kiekvieną faifkę ar vaikigalį, kiek nors kaktelėjusį, don Alfonso į savo kabinetą (turėjo tokį rąstų name tuoj už mūsų bendrabučių) kviesdavosi, tačiau mane – pasikvietė, buvau mat Dirsėms (Dirsienė – mūsų auklėtoja) lyg ir saviškė. Šefuojama, visiška našlaitė (kitus vaikus, kad ir ne visus, šefuodavusios kitos auklėtojos ar kokie tų auklėtojų chakaliai), tad Dirsės imdavo mane į savo namus senamiesty – per Kalėdas, Velykas ar šiaip vasarą, vaišindavo sausainiais ir arbata (kvapnia, ne kokiais globako myžalais), leisdavo kiek noriu žiūrėti teliką (nemėgau filmukų vaikams, mėgau suaugusiems, apie tikrą meilę)... Ir net žaisti kortomis su jų (vėliau sužinojau, kad vienos Dirsienės, atėjusios pas bevaikį našlį Dirsę su mergos kraičiu) sūnumi Algučiu, trejais ar ketveriais metais už mane vyresniu spuogais nusėto veido čachotniku, jis čiaudėjo ir gadino orą, man nepatiko...

Bet – gana! Gana apie Algutį, nes dirikas štai ėmė ir pasišaukė mane – pasveikinti sukakus keturiolikai... Ir laukęs, mūsų dirikas iš tikrųjų manęs laukęs... Ir iš tikrųjų norėjęs pasveikinti, nors – tai dabar šitaip manau – gana savotišku (jam įprastu? tam tyčia sugalvotu? – Ką aš žinau!) donalfonsišku būdu... Nes anksčiau, negu aš, sulaikiusi padažnėjusį alsavimą ir savo suglamžytą sijonuką ta ar kita ranka žemyn vis trukteldama, spėjau nueiti iki to didžiulio mūsų diriko kabineto vidurio ir pastebėti ant rašomojo stalo šalia ką tik gauto kompiuterio (padovanojo šefai amerikiečiai, turėję jų tiek, jog senesnius, lyg supuvusius arbūzus, išmesdavo) manęs laukiančią raudoną šviesiai mėlynu (visos nekentėm žydrųjų!) kaspinu perrištą dovanos dėžutę, – taigi anksčiau, negu aš, išsiblaškėlė, visa tai pastebėjau ir spėjau slapčia apsidžiaugti, – mūsų dirikas, tasai don Alfonso (globako mergaičių šitaip vadintas dėl ispaniškos, juodžiausiai padažytos ūsų šluotelės po kumpa nosimi ir smailaus žvilgsnio), nepasiūlęs nė sėstis, kaip tigras prišoko prie manęs ir plėšriausiais nagais, savo pirštais ėmė gliaudyti man pečius, iš netikėtumo net pritūpiau... Ir šastelėjau į šoną, tai kas, lyg pats save padrąsindamas, tasai mūsų dirikas, šiaip jau man (iktol, žinoma, jog – iktol, vėliau jau rodės kitaip) į užspeisto arklio panašią galvą (kas man, kad globėjas, nuomonę apie vyrų išvaizdą turėjau ir turiu) it koksai ygagas papurtęs (gerai dar, jog nesužvingo), tomis plėšriomis savo kebenėmis jau ir visai apglėbė mane... Ir vėl taip staigiai, taip susyk tuos lyg netyčia sugauti paukštukai krūpsinčius mano pečius tuose laukinio žvėries gniaužtuose suspaudė, kad ne tik nespėjau pasitraukti, bet net nieko, – na, apie tai, kodėl jis šitaip elgiasi, – pagalvoti... Nes... nes dirikas godžiai ar gosliai (nežinau, kuris žodis čia būtų tinkamesnis), na, lyg diedas ant to kalno (diedo vardas Vilius, tiek apie jį ir žinau), tais išpūstais veizolais (tai dirikas – išpūstais, ne diedas, diedelio – šitaip norisi jį vadinti – akys, priešingai negu diriko, kažkaip giliai įsodintos) mane apakinęs, jau tiesiog sukte įsuko savo lūpas kažkur tarp baugščiai suvirpusių manųjų... Į lūpas, mane, to ikšiolei nebuvo nei su globako pacanais, nei su Algučiu, kuris bent kelissyk šiepėsi tai padaryti; o štai dirikas... Ak, būdavo, kad tame senamiesty imdavo ir paglostydavo galvą ar petukus, taip turbūt tėvai glostinėja savo vaikus (jeigu tie per daug neįkyri ir tų tėvų klauso, nebuvau to patyrusi, tad nežinau, kaip vaikus glosto jų tėvai), bet buvo tai visai kitaip negu dabar, šitaip – ir geliamai, ir iki svaigulio kutenamai glostoma, kitaip tarus – taip visaip gniaužčiojama – buvau pirmą kartą... O ypač šitaip – ir ilgai, ir tarsi kokiomis dėlėmis prie mano lūpų savosiomis prilipusiai, taip giliai įsiurbiamai~, įsukamai~, karštu virpančiu liežuviu gręžiamai~, – bučiuojama... Jutau tą diriko bučinį ne vien jo lūpų čiaupte apčiauptomis, saldžiame dusuly jau degte degančiomis savo lūpomis, o ir visu staigiai sulingavusiu, tarsi suliepsnojusiu kūnu; ir susigūžiau, ir užsimerkiau... Nebijok, nebijok, manęs tu nebijok, šlamėjo žodžiai, vos girdimas diriko lūpų ataidesys, nebijojai niekados anksčiau, tai nebijok nė dabar, ko tau bailintis, tu ne vaikas, jau mergina, tikra panelė, patinki man... Sveikinu sulaukus keturiolikos, tai svarbi amžiaus riba, pats laikas trauktis iš vaikystės žaidimų... Patinki, patinki man...

Tai šitaip, vis paglostydamas ir bučiuodamas, – ak, ir pirštais, ir lūpomis, ir – ak, ak – tuo liežuviu tarsi kokį žirnį mane vis pagliaudydamas, šlameno tas mūsų dirikas... O gal kaip nors kitaip, visko neatsimenu, žodžius skyriau miglotai, girdėjau vien pridusintą don Alfonso švokštesį... Iš kur supratau, kad būtent šitaip, kažkur savo viduje pasispygaudamas, švokščia don Alfonso? Iš tų filmų, kuriuos, net petimis susiglaudę, smalsiais vaikų žvilgsniais siurbdavome mudu su dirikų Algučiu ir kurie padrikų žaibų blykstėmis spingčioja mano galvoje dabar, – iš pro dusulingą diriko alsavimą išsiveržiančio balso, kuris skambėjo – kur tau: švokštė, mykė, urzgė, gargėjo – visai kitaip, negu jam kalbant mūsų aktų salėje ar senamiesčio bute... Iš savo, – kas, kad keturiolikmetės, – nenumaldomo virpulio: patinku! Aš? Paauglė (tegu: panelytė)? Tai kas, kad labiau išsišovusiomis krūtimis nei kitų tokių „panelių“, mikliau už kitas pakraipanti kas dieną vis apskritesnį užpakaliuką... Aš, aš, žinoma, čia aš, o domisi manimi patsai dirikas!.. Tegu jis – don Afonso, kas man, jis – pirmasis suaugęs vyras, kuris domisi manimi, tai gal aš iš tikrųjų esu jau šio to verta?.. Aš, Joana Smiltė Iškapaitė, nežinanti ne tik mamos ar tėčio, bet nė savo tikrojo vardo... Rado kapinėse (sužinojau tai iš Dirsių) sužvarbusią, atremtą į kapo kryžių, o nuogomis, it žarija įraudusiomis kojytėmis vos ne iki pliko dvišakumo įsiknisusią, o gal kieno įkastą, – į smiltis (Dirsienė viską žino)... Joana Smiltė Iškapaitė.

Kodėl – Joana, nepaaiškino.

Pirmas vis tiek buvo dirikas, ne koks sumurgęs globako šeškas, o jau paskui... Paskui jau kiti filmai, Iškapaite... Visai net kitoniški, diedeli... Ten, aname pasaulyje (tame, už miškų) – dirikas, čia, visai jau kitame, – manimi, kaip moterimi, lyg ir visai nesidomįs, – tu... kas tarp jūsų?..

Ir kam tasai tarp tau, Smilte, kam jis tau dabar, kai galvoji apie diriką; tai kas, kad mintyse šokčioja ir diedelis, tas dabar arčiau, o tarp jų... Tarp – tai beorė erdvė tarp dviejų senių, nieko daugiau...

Nes diedas vis dėlto kitoks... Iki ausų į save sulindęs, aš jam čia – lyg tarp kitko, vien toks trobelėje (ai, vos ne lūšnoje) krutantis daiktas (ir kieman vis užbėgantis, amžinai alkanas, tad gatavai išsižiojęs šuo, ir visai simpatiškas, diedo lovūgaly padrybsoti mėgstantis katinas Murkis, tačiau negi šuo ar katinas – daiktai), prie kurio vengia net arčiau prieiti, ką jau kalbėti apie palietimą ranka ar kaip, vis: gerbiamoji, panele, panelyt (kartą, gal netyčia, pavadino ponia), jūs... Jūs – man, nors triskart už mane vyresnis, tikčiau į anūkes... Typčioja po trobelę pirštų galais, ypač kai miegu (ant aukšto, mažučiame kambarėly su kryžiaus ženklo langeliu, karstaus aukštyn žemyn už krosnies į sieną atremtomis kopėčiomis lyg koksai babuinas, noriu ar ne, bet, kad ir prabėgdama virtuve į tuliką, vis sutinku diedelį), ėmęs net skustis barzdą... Tuos šėmai apšepusius žandus nusiskutęs atrodo daug jaunesnis... Kiek to daug – kitas dalykas... Man patinka brandūs vyrai, moka jie elgtis su moterimis (čia ne apie diedelį), kita vertus, jie neturi būti kokie nukriošėliai... Ne, dar nesukriošęs šitas mano diedas, pas kurį gyvenu; maisto turim, jis gaudo žuvį, kas antrą dieną – avtolavka*. Plionka taiso ir taiso tą šaunųjį mano kadetuką, net pro meldus girdžiu – jau burgzteli, žada užtepti ir persenusias rūdžių dėmes...

Kad ir kaip tu, cioluška, svarstytumei, o Plionka – vyras. Ir nesukiužęs, ir su galva, ne kokiu uzbonu, tai kas, jog gal kiek paplaukęs (toks tarpais dingojas jisai diedeliui, man – ne), esama paplaukusių, kurie geba net remontuoti opelius!.. Kas kita – jo Liusė (vietinė paštininkė), kuri, vos aš ką nors apie Plionką užsimenu, tuoj skuba numykti, kad tai jos vienos bėda (kodėl bėda, gal Plionka duodas su kokiomis miškinėmis?) ir kad apie visus, o ne vien apie Plionką, kuris yra dokumentiškai įteisintas jos vyras, ji turinti savo grynai asmenišką nuomonę... Būtent – savo, supraskite tai, ponia panele Smilte!.. O aš, ponia Liuse, turiu savo, ir ne vien apie tave ar apie tavo įteisintą miškų matrosą – ak: šturmaną (koks man skirtumas!) Vitoldą, o ir apie visus vyrus, visi jie gauruoti gorilos, tik su džinsais, ir visi jie geidžia tik vieno – kuo greičiau tave sušlamšti... Patenkinti godaus patino alkį, štai kas jiems pirmiausia rūpi!

(Tik – ar visiems jiems, cioluška, rūpi vien tai? Ir – diedeliui?! Ne, visai nepanašu, kad tai jam bent kiek rūpėtų...)

Tačiau... kodėl jis turėtų būti kitoks? Kas taip sakė? Ir jis, brangiausioji, toksai, kokie visi, diedelis tik vaidina šaltą, matėme ir tokių, šaltų ir viskam, cha, abejingų, bet jiems dažniausiai trukdė jų amžius, o šitam – kas?.. Nemato, kokia aš? – Na, tokia, kokią matei ant kalno, kai žiebei tais degančiais veizolais, ryte būtum mane jais surijęs!.. Tai ir dabar, žinok, aš ne kitokia, o gal dar žavesnė, nes jau be rūpesčio ir be baimės... Nes turiu kur slėptis nuo lietaus ir saulės ir žinau, kad taiso opeliuką... Tad ir žaibuoju, virtuvę praeidama, tau – savo jaunyste, savo šypsena, savo... Na, visu savo buvimu, diedeli, spinduliuoju aš šičia, babuinų pastogėje, kur, kas rytas praeidama, vis matau tave pasikūprinusį ties virykle ir šaukštu maišantį verdamą košę ar kepantį ešeriukus, – tuos, kuriuos dar saulei tekant pasigavai (tai kada tu, diedeli, miegi?), galiu džiaugtis nebent tuo, kad, pilką galvą nuo tų puodų keptuvių pakėlęs, ta galva lyg ir nenoromis makteli man, kada makteli, o kada ne, tai gal aš tau ne moteris?! O tu – ne vyras?! Ne patinas, kuriam, jaunutei patelei pro šalį praliuoksint, tuoj užverda kraujas?

Na, o man? Ko noriu aš, patelė, gal taip pat – nieko? – Tai jau ne, kažko noriu: dėmesio! Dėmesio man, kaip moteriai, kaip, vis dėlto, – patelei, visos mes, moterys, esame patelės, kurioms, – prisipažink bent sau, Joana Smilte Iškapaite, – reikia patino, jo kvapo (tegu bus dvoko, nes jau pats žodis „patinas“ siejasi jei ne su paprasčiausiais tvarto smirdalais, tai bent su specifiniu lyties dvoksmu, moterų tie kvapai, suprantama, švaresni, pagaliau man reikia net savotiškai brutalaus, tačiau slapta tikėtosi, tad ir alsiai svaiginančio, smurto... Reikia prievartos, jėgos!

O juk tokį – tvirtą, paprastą, visiškos ištikimybės bei kasdienio patarnavimo reikalaujantį – patiną tu, Smilte, jau turėjai... Tai kas, kad tas patinas tau nekėlė jokių bent kiek gilesnių emocijų ir plaukė per tavo sielos bangas be kokių nors didesnių pastangų, kažkaip savaime, nepriklausomai nuo aplinkybių, buvo šalia tavęs, bent mintyse, visados, – ir visados tu galėjai jį iš to minčių pasaulio prisišaukti. Kai tik tau prireikdavo vyriško kvapo, jo jėgos. Kai pasijusdavai silpna ir labiau už valgį, orą ar miegą geisdavai suglebti patino gniaužtuose... Savo pirmojo patino gniaužtus, Smilte, tu pažinai anksčiausiai ir kiti (o būta ir jų) tau jau neatrodė tokie reikalingi.

Man, diedeli, iš tikrųjų reikia dėmesio, bent tokio, prie kokio buvau pratusi ir kokį aš jį suprantu. Ir dabar man trūksta to dėmesio ir tos jėgos, kuri tave, tokią, rodytųs, sau pačiai svarbią ir didelę, daro ir nesvarbią, ir visai mažutę... Norinčią nuo visų: draugų, priešų ir viso pasaulio, – slėptis kito, daug stipresnio už tave ir todėl privertusio, – tegu tau pačiai sutinkant ir net geidžiant, o vis tiek slėptis privertusio, – patino gniaužtuose... Jo brutalioje jėgoje... Jo smurte... (žodis „smurtas“ tau kažkodėl patinka.) Ne tavo, diedeli, košės ir ne kepti ešeriai man, netikėtai tavo įnamei, rūpi, ne jie man svarbiausi, o, – gal kelintą kartą tai sakau, – vyriškas dėmesys, tasai patino žvilgsnio lydėjimas man praeinant, laukiamas nesulaukiamas karštų vyro pirštų palietimas... Nejau viskas čia taip, be jokio tavo veiksmo, praeis, negi taip ir leisi man čia džiūti ir vysti nelyginant kokiam audros palaužtam meldui?!

Dabar taip staiga, taip skaudžiai pagailo savęs, kad tikrai nusilaužiau prie valties palinkusį meldą ir, ištraukusi jo šerdį, ėmiau godžiai kramsnoti, nebuvo skanu, tačiau, matyt, man būtina, nes lioviausi galvoti apie diedelį ir vėl prisiminiau diriką, – tai, kas vis dėlto tikra ir ko kažkada būta...

O būta... būta juk ne vien nūdienių dvidešimt šešerių ir ne vien tų kvailokų (jos man jau atrodė tokios) minčių apie pateles ir patinus, – ir ne vien šio, valtyje šitaip nuogutei besiraivant, taip ūmai mane užliejusio noro, – o ir mano keturiolikos būta, diedeli tu nesupratingas, ir pirmųjų geismų... Nežinau, iš kur kilusių, bet jau besirungiančių su paauglės baime... Būta, diedeli, – diriko...

To, man lemtingojo don Alfonso, jau parsivertusio mane ant sofos šalia rudo rašomojo stalo su ten stovinčia dovana man, tau keturiolika, švogždė jis, tos atvėpusios darbinio arklio (turėjom tokį globos namuose) lūpos, tu panelė, jau tikra panelė, ar nematau, – vis glostė man užpakaliuką, tuos kasdien priaugančius kalnelius, o ir šlaunis, ir pakinklių išlinkimą, ir blauzdas (lyg ir malonu, lyg ir ne, spurdėjau it tavo, diedeliuk, sugautas ešeriukas), – tu jau gali viską, o, direktoriau, ką? Visai viską, Joana Smilte, viską, ką daryti turi moterys, kai jas glosto vyrai, kai jas bučiuoja ir prašo būti gerutėmis, mylėtis su jais, direktoriau, ar su visais? Ne, ne, žinoma, kad ne, su tokiu, kaip aš, kuris žino, ko tau reikia, kuris moka mylėtis, pamatysi... Bet jūs turite žmoną, šūktelėjau aš, tik kažkaip negarsiai, turiu, tai kas, atsakė jis, taip pat dusloku balsu, kas, kad turiu, man ji žmona, o tau auklėtoja, kas iš to, tu man būsi geresnė, nes jaunutė ir mylėsi mane karščiau, nesuprantu, direktoriau, ką mylėsiu ir kodėl karščiau, mane, mane, ką, tu mane mylėsi ir už žmoną karščiau, aš tau draugas, ar ne, apginu tave, Iškapaite, ar ne, ir ne vien nuo tų įžūlių jūsų kambario sekslesbiečių, bet ir nuo tavo auklėtojos, o mano žmonos, gerai, kad žmona, tai klauso, ar ne ji, Smiltuk, aptiko tarp tų mergų ir tave, aišku, niekas apie tai nesužinojo, neleidau žinių platinti, nes jeigu...

Ak, direktoriau, nieko baisaus ten nebuvo, nieko, Smiltele, žinoma, jog nieko, tai kvaila ir vaikiška, tau keturiolika ir tu jau gali kitaip, maukis, nunerk žemyn kelnaites!.. Nes aš imsiu ir suplėšysiu neatsargiai traukdamas, tik tokia, visai nuogų, tegali būti tikra meilė, nenori taip? Tai lik su sijonuku, tik be tų mūsų ūkvedės sunumeruotų kelnaičių, maukis jas, maukis, paskubėk! Atšvęsim keturiolika, Joana Smilte! Bet, direktoriau, tai... tai... tai... Tai – ko reikia kiekvienai, Smiltut, kiekvienai panelei ar sveikai moteriškei, o tu jau moteris, ne vaikas, tad suprask... Ką suprasti, direktoriau, ar kad... už dovanėlę?! Tai kad ne, tai kad ne, kaip tat – už dovanėlę? Už tai, kad tu graži, jog patinki man labiau už kitas mergaites, kad žinau, jog tu niekam neišsiduosi, pažįstu nuo mažumės, tu man sava, kas tos dovanėlės, jei širdis šalta! Mylėsimės, širdele, mudu mylėsimės todėl, kad visoms kada nors reikia pradėti mylėtis, kodėl ta pradžia turi būti apdergta kokio snargliaus?! Kokio šašuoto skersgatvių bičo, kuris neturi nė žaliausio supratimo, kaip tai daroma, kaip saldžiai ir maloniai su drauge pasimyli tikri vyrai... Kaip gražiai ir tai draugei džiaugsmingai jie padaro, Smiltut, pradžią, paskui jau viskas eis sklandžiau. O ir dabar tau, žinok, visai neskaudės, jei tu galvosi ne apie kokį skaudesį, o apie tikros meilės džiaugsmą ir kaip gera bus po jo... Jei dabar tu, abiem rankom apkabinusi man kaklą, prisitrauksi arčiau manęs ir savo lūputėmis kuo saldžiau prisispausi prie manųjų, neįkąsiu, nebijok, aš nesikandžioju, o mano lūpos minkštos, judrios, ar nepajutai, o ypač liežuvis, kai siurbte į tas mano lūpas įsisiurbsi ir saldų mano liežuvėlį savo burnutėje, mažute mano, vėl pajusi, viskas, gražute, truks labai trumpai, mirksnis kitas, ir baigta, tai tik paskui tu norėsi to ilgiau, o dabar... O dabar, paukštute tu mano raiboji, darysis tau švelnu švelnu, tarsi čiulptumei kokį šokoladą, dovanėlė ant stalo, tai saldainiai, mažute, tikri šokoladiniai, aštuoniolika litų kilogramas, apdalysi mergaites keturiolikos proga, tik, šiukštu, neprasitark, iš ko gavai, kitos gauna knygeles... Ir nesuk sau galvos – už ką, žinok: už keturiolika, už tai, kad tu – mūsų namų žmogus, kad... Ai, gavau už nieką, sakyk tu joms, o gal už tai, kad padėjau direktoriui sutvarkyti senus žurnalus ir laikraščius, nuvaliau dulkes nuo knygų, pagaliau, kad turi tikrus globėjus, kurie tau visados, o ypač sulaukus keturiolikos, nepagailės nieko, tai gal ne aš tikriausias tavo globėjas ir užtarėjas, ir gal ne tokia tau yra tavo auklėtoja, mano žmona, nors tu jai – šiukštu šiukštu! – niekaip neprasitark, nepagadink jai nuotaikos, juk pas mus, o ne pas kuriuos kitus tu būni ir būsi per Kalėdas, Velykas ir Naujuosius metus, niekam kitam tu, vargše Iškapaite, nerūpi, gulkis, brangute, tieskis čia, paskubėk!.. Ir prašau dar sykį, jau paskutinį: maukis nusinerk tas kelnaites, kam dabar tau jos, nieks neateis, nesutrukdys, o ir nešalta, bus dar šilčiau, apglėbk apkabink mane!.. Juk man sakė, nesvarbu kas, kaip negražiai jūs, septintokės, grumdotės ant lovų, lyg kokiame Hamburge, tai kokiame Hamburge, direktoriau, na, lyg realybės šou, žiūrite su Algučiu ir tokius, žinau, ir kokios po tokio sekslesbizmo tos lovos sujauktos ir išspardytos... na eikš! Eikš, kregždute, pas savo globėją ir draugą, pas mane, saulute tu mano Smiltele, gulkis tieskis ant sofkutės!.. Laisvai laisvai, lyg jauna katytė, priimk šalia savęs katinėlį!.. Apkabink tu mane, ir aš dar švelniau globosiu tave, nes tau keturiolika ir man svarbu, kad nenueitum blogais keliais, kaip ne viena kita jau nuėjo, tai kokiais, direktoriau, blogais, skersais gatvių keliais, Smiltuk, stočių, restoranų, viešbučių hotelių, brangute, šunkeliais, tau juk keturiolika, o bus ir daugiau, ir viso to (ko, direktoriau) tau jau visada reikės, tai ko, direktoriau, reikės man, meilės – jos tau, Smilte, jau visados reikės, tikros suaugusiųjų meilės, tik ne su kokiais snargliais patvorėse surandamos, ne su kokiais, cha, zalatoriais dobiliukais (o tie kas tokie, direktoriau?), taigi – pasibraukantiems nosies varvalus sau į rankovę, ten zalatinantiems, ir, žinoma, tik ne už pinigus, už kokius pinigus, direktoriau, už tuos, kuriuos numeta už pagulėjimą, tai jau ne, direktoriau, geriau jau aš numirsiu, o ne!.. Na, matai, jau supranti, apie ką aš kalbu, tikroji meilė patiriama tik su tikrais vyrais ir, aišku, ne už pinigus, kas tas pinigas, palyginus su meile ar gražia draugyste, ar kalbinčiau dabar tave, jei už pinigus... Bet pagaliau atsigulk, meilute mano, drąsiau, drąsiau... šitaip! Šitaip, šitaip, ant nugarytės, tieskis laisvai, lyg plaukdama, moki juk plaukti ant nugaros, žinau... Arba ne, sėsk man ant kelių, galima ir taip, žiūrint, kaip tau, mažut mano, smagiau ir jaukiau, ar aš nežinočiau, kaip mergaičiukės mėgsta sėdėti ant vyrų kelių, ir patogu, ir tuoj pajunta vyro šilumą, tik nedrebėk taip, nesibailink, viskas bus lengviau ir daug maloniau negu su tavo septintokėmis, kvailas tas jų pasižaidimas, mūsų bus ir teisingesnis, ir arčiau gamtos, nes visai tikras ir mums abiem priimtinas, ak, imk paimk švelniaisiais savo pirštukais savo karštąjį broliuką, tąjį mažąjį mane... Vesk vesk jį pati žinai kur, leisk leisk kilstelėt ir tave, zylute, aukštėliau!.. Šitaip apkabinti tave vėl!

Ir apkabino, tik vėl gulinčią ant sofos, subruko po jau lyg ir savaime aukštyn šoktelėjusiu užpakaliuku, jau plikučiu, tas gauruotas lokio letenas, vėl vėl vėl sušniokštė visai ties veidu, užsimerkiau, atsimerkiau jau eidama penkioliktus, taigi visais metais – o gal daugiau – vyresnė, gailėjausi tik neturėdama kam apie savo nuotykį pasipasakoti... Nes bijojau, kad išgirdęs apie mano plepalus direktorius daugiau manęs nesikvies (ak, buvo saldu!) ir aš neteksiu teisės būti suaugusi, kaip jisai tat buvo man pažadėjęs, o jo žmona, ta rūgštynė auklėtoja (mes sakome: aukliba) išvis su manimi nesisveikins, o gal, sutikusi kur koridoriuje, mėlynai lakuotais storų rumbėtų pirštų nagais suakės man veidą, nagų žymės, sako, jau niekada iš veido nedingsta, kur aš, vaikų namų Iškapaitė, tokiu veidu pasirodyčiau?

II

Buvau visai suaugusi, diedeli, dirikas tai žinojo, nes kas savaitę aš vis būdavau su juo: tai tame jo kabinete (nė karto čia nesu mačiusi nei kokių globako vaikų, nei svetimų žmonių, diriko vadinamų interesantais, poilgės savo nosies nekaišiojo čion nė mūsų griežčiausioji aukliba), tai – senamiestyje, šiltame Dirsių bute, kur, skirtingai negu mūsų bendrabuty, pro langus niekada nepūsčiojo vėjai... Ir senamiesty, ak, vis ant sofos, tik platesnės, jau dažniau negu iki to, nes ir viešėjau čia vis dažniau, ir ne tiek su jų Algučiu prie televizoriaus kiūtojau, kiek sofoje su diriku žaidžiau ar ant diriko, to mūsų don Alfonso, tolydžio jis man regėjosi vis mažiau atgrasus, kelių šildydamasi, neturėjau tėvo, tai turiu diriką, galvodavau, jausdama iš apačios kaskart vis saldžiau man užpakaliuką pakutenančią jo kūno šilumą (jis sakė: energiją), ir, kas žino, turėti diriką gal net geriau negu tėvą (kitų vaikų tėvai dažniausiai buvo kokie asocialūs alkašiai ar zekai), nes tasai man nepažįstamas tėvas (ar mama, ar jie abu, ką aš žinau) štai ėmė ir paliko mane šaltų smėlių kapuose (Iškapaitė!), o dirikas (net ant sofos su juo būdama vardu jo niekados taip ir nepavadinau, vis „direktoriau“) ir priglaudė, ir sušildė...

Ir prigrasė tą auklėtojos Algutį (tas jau keleri metai nei kur mokėsi, nei dirbo, mat neįgalus, bastinėjos, liūlį ties alubariais varvindamas, ar kiurksojo pusiaumigom prie televizoriaus ar interneto, turėjo dirikai ir tokį, na, dar, pati mačiau, vidurnakčiais, visiems įmigus, lindo į vonios kambarį ir virė ten širką, smirdėjo aršiau nei globako tulike, neburčyk, čiurka, sakė, išpūsiu kvapus, ne sau verdu, o rebiatoms, dura tu pajuodusi) šiukštu manęs nestumdyti ar kaip nors kitaip našlaitėlės nenuskriausti, tai ar aš, tato, skriausiu, atsakinėjo patėviui Algutis, aš Pieską (taip kraipė mano vardą) visaip mylėsiu! Visaip? – išpūtė akis dirikas, o aš viską girdėjau ir mačiau, nors kalbėjosi jie kitame didelio kambario (svetainės) gale, tai kaip, vaike, visaip (globos namų vaikų ausys plačios, musė netūps neišgirsta), kaip tu mūsų Smiltę mylėsi ir kaip visaip, o taip, tato, kaip tu: ir ant sofos, ir ant kelių, dzik dzik dzik! Ir dzik dzik, niekšeli snargliuotas tu, aš tau parodysiu – dzik dzik! Kad pats mačiau, tato, nereikia rodyti, žinau, ką reikia daryti su Pieskute, betgi kaip tu ją mylėsi, kvailiuk, jeigu ji tau ne žmona, ar šlaistydamasis su savo rebiatomis po niuchalkas, po jokias niuchalkas, tato, o namie, ant sofos, čia – net parodė ranka kur – kaip, tato, tu, ir tau, tato, Pieska ne žmona, nes žmona tau mano motkė, o Pieska tau vien šefulka, bet mamai aš dar nieko nesakiau, tai, vaike, apie ką tu nesakei mūsų mamai, apie jūsų meilę šacher macher, tato, kaip tu triochini Smiltę Pieską, ir kaip ji kniaukčioja lyg kokia katė mūsų kieme, tik Pieską tu pravarai ne lovoje, kaip kriokiančią motkę, o ant šitos (vėl rankos mostas) sofos, mačiau, tato, aš viską mačiau! (O sako: debilas.) Nieko tu, niekšeli kvailiausias, nematei, ničnieko, vaike tu mūsų nelaimingasai, šūktelėjo dirikas, tu, vaikeli, iš tikrųjų debilas, tad nesuvoki, nė ką sakai ir matai, o ko ne, kas tavimi patikės, gal tik psichų daktarai, bet ir tie, debiliuk, tylės; štai imk! Ir padavė pinigą, matyt, nemažą, – juk aš viską, ak, viską ir girdėjau, ir mačiau, – na, kaip Algutis visas pasitempė: tai žiūrėkit, matykit, koksai aš vyras: petingas, tiesus, sportiškas, ir kaip tat žinau, kur ir ko, gavęs pinigų, eisiu, – kažką lyg suniurnėjo, gal ačiū, tato, ir kaip smuko pro duris – kulka nebūtų pavijusi, grįžo po trijų dienų raibomis nesimarkstančiomis akimis ir virtuliuodamas prašliaužė pro mane net nedirstelėjęs, tūnojau lig ausų sulindusi į fotelį ir žliumbiau, pati nežinodama, dėl ko. Gal ko gailėjaus, gal savo auklėtojos, Algučio motkės (bet ko gailėtis auklibos), o gal pati savęs, ėjau septynioliktus, bandžiau susivokti.

Jau po keleto dienų Algutis, plačiai išsproginęs perbalusias akis, ėmė ir nuvėrė mane, o tu visai čiki briki, suniurnėjo apėjęs iš visų pusių ir apžiaubdamas tuo migdančiu žvilgsniu mane – it koksai kiemo katinas pelę ar vagis automobilį, aš, Pieska, dar kiek numigsiu, o tada jau krisim su tavimi į burokus, nagais, šyze tu, štai šitais va kabliokais (o buvo netrumpi ir išties kabūs) nuraizgysiu tau snukį, paraudonuos kaip tikras burokas, tu ir taip visas kopūstuose, kasdien apsinarkašinęs, ne tokiems mano burokai, tai ar, Pieska, vienam tatai? Eikit jūs abu šikt po liepom, šaute atšoviau, pasakysiu viską viską auklėtojai, ar motkei, tapkele tu nuklišusi, nė nesiartačyk, motkė ir be tavo sakymų jau viską žino, manai, akla ar be ausų?

Žino, – na taip, auklėtoja viską žino, bet žinau juk ir aš: aukliba su diriku kriokia vis rečiau, ar jau visai nebekriokia, susidėvėjusi, sako tas man, kas kita, zylute tu, man su tavimi, Smiltute mano kapų, geriau, aha, don Alfonso, – tau geriau?! O man kaip: geriau ar blogiau su tokiu arbūzu klasėje rodytis, džinsai nesueina, tai kaip man vakare, nenužiūrėtai mergų, nusirengti? Kaip paslėpti pilvą?!

Valiausi viduvasarį, apniukusiame Dirsienės butuke Žirmūnuose (tokį, tekėdama už diriko, turėjusi), ten iš globos namų it kokį maišą mane nukišo, visi buto (toks ten ir butas, vieno kambario ir pirmame aukšte) kampai tvoskė Algučio širkomis, Algutis taip ir liko čia su manimi. Ir net apsižliumbė, išvydęs kruvinais celofanais pirštinėtas akušerio (dirikas visą šį darbelį kaž-kodėl patikėjo akušeriui vyrui, tie tvirčiau už dantų laiko liežuvius) rankas, tai gal būtų man bratkis, šnirpščiojo, kam jūs jį zamočinote, pamatysi, kaip užsius motkė! O ko jai siusti, atsakiau, jeigu Žirmūnai jai nė kiek nerūpi, džiaugiasi narkašių sūnelį su ta Dirsės nuopisa (negražus tai žodis, tačiau šitaip mane nubergždusi aukliba išvadino) toliau nuo namų ir globako sienų nukišusi, dabar ji, Algutis sako, dažniau brūžina tais džinsuotais savo keliais akmenis prie Aušros vartų, negu verda valgyti ar klibina ką globake, tato tai vis marmulina, atseit geria... Išsidrebia svetainėje ant sofos (ak, – ant sofos), įmerkia žlibes į fužerą ir jau nieks daugiau jam nerūpi... Nė aš, net jo gaga, tiolka ir seksulka aš...

(Kalba jis man kitoniškus žodžius, bet negi nesuprantu, kas jam esu?)

Nė aš, net verkiau, pasirodė Žirmūnuose, mudviejų su Algučiu chatoj, gal po kokio mėnesio, Algutis buvo gastrolėse, išsivirė širkos, vėl nakčia, vėl vonioj (už senamiesčio perpus mažesnėje, tačiau keturgubai rūgščiau prasmirdusioje), tik jau užsistūmęs duris, aš čia šeimininkas, chata mano, ne tavo, tai ir darau čia ką noriu, kas man, tebūnie taip, pašutęs tai pašutęs, bet kai negrįžo gal trejetą savaičių, sunerimau ir paskambinau dirikui, atsitrenkė kaipmat celofanais apsikarstęs, produktus sugrūdo į šaldytuvą, sėdo šalimais... Ant lovos, kurioje gulėdavau tik aš, Algutis, kai nakvodavo Žirmūnuose (nė nespėliosiu, kur ir su kuo valkiodavosi tomis gastrolių savaitėmis), riesdavosi tiesiog ant virtuvės linoleumo, lyg koks ciuckis, o ir smirdėdavo po tų savo žygių nelyginant Kariotiškių šunėkas, kietai gulėti man patarusi AJURVEDA, sumurmendavo žadinamas, nežinau net, iš kokio maišo traukė tą keistą žodį, jei net mokšą metęs ir jokios knygos neėmęs į rankas, taigi dirikas sėdos šalia manęs ir tuoj aprėpė savo švininiais grėbstais, o aš kilstelėjau kojas ant lovos, meilė tęsėsi...

Mūsų, diedeli tu nuo didelio kalno, meilė su diriku (o pasakoju apie ją tau dabar, viena vartaliodamasi tavo valtelėje, tarp vos girdimai šnarančių meldų), jeigu tuos, vėl atsinaujinusius, pagulėjimus galima vadinti meile; Algutis nei manimi, nei kokia nors mūsų meile nesidomėjo, jei kada sumanydavo, tai... Tai, diede tu kalno apžilęs, nieko jam, žinok, neišeidavo, širka suėdė jėgas ar kaip, kvėpsnodavo vien, nosį tarp mano įkaitusių krūtų (tarp tavo, Pieska, papų) įspraudęs, mano papai apvalūs it arbūzėliai, tandūs lyg guminukai, turi jie, dieduliuk, ir storį, ir svorį, kaip taręs kažkuris (lyg ir ne dirikas, jau vėliau), ir tokį, sakyčiau, visai net nice** aromatą, visados jie dviem erotiniais pusmėnuliais – visokiems gundymams ir fifų pavydui – iš atlapotos palaidinukės išsišovę (nesigailėtumei, diedeli, kada ėmęs ir pačiupinėjęs), ak, šilta, ak, zuper man čia, tavo tepluškėje, šlamėdavęs Algutis, ir nieko iš tavęs daugiau, Pieska tu mano tatos, nė nereikia, gal dar kokio kaifo, džefo, amfos ar anašos... (O, diedeli, tau? Ką pačiupinėti geistum?)

Tai šitoksai, diedeliuk tu mano (mano: cha!), buvo globakės Smiltės gyvenimėlis. Būtų nieko, jei toks būtų ilgiau pasilaikęs, tipo (nekenčiu to žodžio, jis Algučio, tačiau vis ima ir iššoka lyg spuogas), būtų kiek įmanoma pastovesnis, o toks jisai, deja, nėra, ir nežinau, ar kada bus, tai kas, kad žurnalistė... Laisva (ak: nuo pinigų!), vieniša, neturinti kokio nors konkretaus kolektyvo, nei savo redakcijos, o tokia, diedeli, šiais verslų laikais tai lyg... jei ne stoties, tai vis tiek pastumdoma... dirbanti pagal sutartis... Sutartinė... Ar girdi, diedeliuk, koks bjaurus žodis: sutartinė... lyg... pats supranti – lyg kokia...

Žurnalistė, diedeli, kad ir kokia laisva, taip pat nori valgyti ir apsirengti, tegu iš liaudiškos VERSACCE, tai yra iš HUMANA parduotuvių, jai reikia, tu, diedeli, miškų žmogau, niekados nepasidomėjai, kokie mano džinsai, kodėl visuos šonuos prašaudyti ir nubrizgę, negi, manai, dėl mados? Ar dėl kokių nors naujausių laikų pankų įgeidžių? – Tai ne, ne, ir dar kartą – ne!.. O todėl, kad kitų pirkti vis nėr už ką!..

Dėkoju tau, kalno diedeli, už tai, kad nepasakei man: „Dink iš akių!“, o atsivedei į savo trobelę ir jau antrą savaitę čia mane, bepinigę (tiesa, turiu užslėpusi dvidešimt litų benzinui), laikai, nė nemaniau, kad kasdien galima valgyti vien žuvį ir net visai be duonos (tiesa, vieną ar du kartus kirtom košę), pasirodo, galima... O ir gyventi šalia vyro, tegu senyvo, bet ir ne kokio nukriošėlio, niekuo jam už tai neatsimokant, – taip pat galima, tai gal, diedeli, tau ir iš tikrųjų nereikia moters?

Matyt, nereikia, jeigu net nepaklausei: o tu, paukštyte, čia, šituos miškuos, – iš kur, pasakiau: aš žurnalistė, tu vyptelėjai padruskijusiomis lūpomis, prisimerkei, ir viskas. O juk, diedeli, tai kas, kad tavo tartis gal ne visai čionykščio (teko kalbėtis su kitais miškiniais, negi nesuprasčiau), gal net uostęs pasaulio, o vis tiek nė sapnavęs nesi, kas yra žurnalistas ir kas žurnalistui yra redakcija, tai daugiau negu namai (bent man – kas namai?), nes namuose jis tik valgo ir miega, ir tai tik tada, kai tuos namus (o ir valgyti) turi, pažįstu ir neturinčių, o redakcijoje tas žurnalistas gyvena... Tą gyvenimą, kurį į redakcijos kompiuterius suneša gatvė ir tauta, ūžaujanti anapus biuro sienų, kiekvienas žmogus – tai Solomon grafitis, tokia laiko ir buities dėmėm nutepliota tautos biografija, pretenzingai šneku? Gal ir taip, nežinau, nes ir tu, kad ir ne žurnalistas, net ne literatas (buvai, manyčiau, koks pieno punktas ar pradinės mokšas, o gal visąlaik šiaip miškų išminčius, man vienodai rodo), kai kada imi ir prabyli ne mažiau už mane pretenzingai... Sakau: kartais, nes su manimi kalbiesi retai, ar net visai nesikalbi, žodis kitas ir akys į šalį, atrodo man, kad ne aš, o tu kažko bijai, ko?

Kažkokios, diedeli, paslapties, kuri iš tikrųjų net visai ne paslaptis, o šiaip įsikalbėjimas, įsivaizduotas ir be reikalo žmogų jo gyvenimo keliais lydintis slėpinys, kurių, pastebėjau, turi ne vienas mūsų dienų vyresnio amžiaus žmogynas. Tai siena, kuria atsitveriama nuo kitų... Nuo kažkokios miglotos ir, rodytųs, kitiems nežinomos praeities... Tu, diedeli, bijai išsiduoti, pasakyti per daug, prasitarti kažką tokio, po ko jau turėtumei kilstelėti tą tylos užuolaidą, kurią, už abiejų kraštų savo ilgapirštėmis rankomis sugriebęs, taip įsispyręs laikai, tai kokia toji tavo paslaptis? Kokius vidurius (taip mėgo sakyti dirikas) išversti tu bijai? Ir kas toks esi iš tikrųjų? Kodėl, na, taip, kaip ir aš, tik aš, aišku, trumpam, – įstrigai šiuos miškuos?

(Jaučiu, kad įstrigai, nors įrodyti savo nuojautų niekaip negalėčiau.)

Šitai, diedeli, mes dar sužinosime, nes, o aš to tikiuosi, mudu dar pabūsime drauge, „Senis ir jūra“, rašė Hemingvėjus, „Diedas ir Smiltė“ pasižymėjau savo užrašuose aš, mėgdžioju? Tegu, tačiau ir žinau: didelių labai nepamėgdžiosi, mėgdžiojami einą tuoj po jų... Užrašiau sau, ne kitiems: „Diedas ir Smiltė“, žavu? Savy užsislėpęs (užrašiau: „apsikasęs“) diedas ir smalsioji atlapaširdė žurnalistė Smiltė, kuri taip pat turi savo paslapčių, kiekvienas mūsų, diedeli, jų turime! Tavoji ta, apie kurią ką tik mąsčiau (tai kas, kad nelabai konkrečiai), o manoji... Manoji, diedeliuk, manoji... tai gal aš, moteris, jau savaime esu paslaptis? Tiek to, užteks apie slaptus reikalus, pagaliau net tai, kad ketinu čia užtrukti, tau dar paslaptis. Bent aš neturiu labai kur skubėti, kas laukia – palauks, interviu su garsenybe (matai, kokį opų darbelį redakcija sutartinei patikėjo!) bus spausdinamas žurnale spalio numeryje, dabar rugpjūtis, sumazgiosiu... O čia, trobelėje ir prie ežero, man visai gera, uodų nedaug, nieks nerūpi, ilsiuosi nelyginant kokia elito ponia ir po Vilniaus, ir po interviu... Paimto kitoje miško pusėje, iš kur jau keliavau namo, kol... Kol užkimo tasai mano idealusis kadetas... Tačiau ir nelaimėje glūdi laimės raktas, joje ne vien kokios netektys, esama ir iš anksto nenuspėjamos sėkmės... Kuo ne pati tikriausioji sėkmė būtų ir ši taip netikėtai nuskilusi galimybė pagyventi miško trobelėje (ką tik pagyvenau rūmuose), pasimaudyti ežere, skaidriame kaip šaltinis, pagulėti štai šitoje visados sausutėje valtelėje, ramiai paatostogauti. (Šiaip jau tai jokios atostogos tau, sutartine žurnaliste, nepriklauso, kaip ir jokios kitos tikro žurnalisto privilegijos.) Tik: ar ramiai, jei net dabar, šitaip laisvai valtelėje išsitiesus, žiū vis dygteli: tai kaip sutiks redakcija tavąjį interviu su garsenybe, iš kurio vasaros rezidencijų tu per šį atgrasų mišką iki uždūstant kadetui važiavai? O dar svarbiau: kaip sureaguos tavo opusą perskaičiusi pati garsenybė? Ar galėsi į jį kreiptis, ieškodama tikro darbo?

Bet tai bus vėliau, net spalį, o dabar... O dabar aš čia, pas diedelį, kuris, kaip sakiau, vis dar ničnieko, na, nieko tikra apie mane nežino... Vien vardą, pavardę („Iškapaitė? Reta pavardė, ne mūs kraštų“, – pasakė), dar profesiją – žurnalistė... Opelio gedimo ištikta ir todėl miškuose užsilikusi Vilniaus žurnalistė, – ir viskas, žinoma, jauna ir todėl galbūt kvaila... Vien, diedeli, tiek – kad žurnalistė... Ir jauna, ir – kvaila...

O juk reikėjo, diedeliuk, tokiai kaip aš susiimti, jei norėjau baigti vidurinę ir įstoti į žurnaliūgas, įstojau, išstojau, stojau vėl – į „aklųjų“, tai yra į neakivaizdinį fakultetą, esu lyg ir trečiame kurse, kas toliau – neturiu žaliausio supratimo, nes ir vėl reiks mokėti. Vėl sukti galvelę, iš kur imti tuos nelaimėlių tūkstančius, kurių, kaip ir mokėjimams žiemomis už šildymus, o ir už daug ką kita, parūpindavo dirikas (už tai, diedeli, mylėti verta net paskutinį stuobrį, o dirikas nebuvo stuobrys), tačiau dirikas dabar jau ten, kur prie kryžiaus rasta buvau aš, kapų smėliuos, šešėliuotais Žirmūnų kiemais prietėmy į mano chatą einantį nubloškė bemsas, ir vėl labiausiai ardėsi Algutis, tato, tato, tatooo... kriokė ir cypavo, lyg kas jį būtų smaugęs, tai šita suka tave pražudė, suka, suprantama, buvau aš... Nes neapsikentusi keletą sykių jau buvau supakavusi, tai yra įsiūliusi psichuškėms (o tai nėra lengva, nes tokie patys turi tenai prašytis) tą savo Algutį, nuo primityvokų širkų pažengusį iki visokiausių džefų, heroinų bei intelektualaus LSD, ir todėl daužiusį viską, kas dūžta: durų stiklus, vitrinas (už tai parduotuvėse pakuodavo apsauginiai ir policija), langus namuose (dangsčiau kartonais), didelius ir mažus vazonus, lėkštes (tų liko dvi), stiklines, elektros lempas ar kokius prietaisus, nedūždavo gal tik mano žandai, kuriuos švelnusis dirikų Algutis, tų širkų ir kompotų prisirijęs, vanojo išties atsakančiai. (Grąžos duodavau, po teisybei, ir aš...) Visokiausioms chemijoms alchemijoms, į kurias iki ausų klimpo Algutis, reikėjo kur kas didesnių pinigų negu toms vos ne kaimiškoms širkoms ar kokiems provincijos džefams, Algutis slankiojo po ikius, rimius bei visokias aibes norfas ir „tvarkė“ ten gėrimus, parfumeriją bei pirkėjų spinteles, nevengė nei pensininkių krepšių su netyčia kyšančiomis piniginėmis, sėdi dabar štai jau ketvirtą sykį ir jau ilgam, chatą su tais apkamšytais langais dirikas jau buvo perrašęs man (ir pačiu laiku, netrukus jį trenkė bemsas), tai gal, diedeli, smarkiai nesupyksi, jei diriką vis dėlto prisiminsiu...

Ir net dažniau negu Algutį (štai kiek, diedeli, pritauškiau apie juos), kuris buvo ir neįgalus, ir narkašius, ir vos ne kas mėnuo pakuojamas bei sodinamas, pagaliau jam, gal net skirtingai negu kitiems narkašiams, kurių seksas nuo visokių džefų tik pakildavo, nieko neišeidavo, o man, nebandyk, diedeli, tuo suabejoti, ir reikėjo, ir reikia dabar... Ar labai tu nustebtum, jei kurią naktį imčiau ir nugarmėčiau per tas vos besilaikančias lubas tiesiai į tavo lovą, dirikas jau anais globako laikais buvo ne ką už tave jaunesnis, nemanau, kad tu apsieitum su manimi kuo nors už jį prasčiau...

Ak, kvaila, net visai tūpa tu, Joana Smilte Iškapaite, tu, suktų vėjų į miškus atpūsta Vilniaus žurnaliūga, radai mat ką ir su kuo lyginti, sakalą su žvirbliu, išgirstų kas tokius pasvarstymus, sakytų: pasileidusi. Tik koks čia pasileidimas, jei aš jauna, sveikutėlė, jei man tik dvidešimt šešeri? Jei, diedeliuk, pasiilgusi normalaus moters gyvenimo?.. Tik pažvelkit jūs, nenuovokos, kokios tandžios ežerų saulės spėtos nurudinti mano krūtys, nemato jų tik aklas ar šiaip senatviškai aptemęs, suimtum jas, diedeliuk, jausčiausi kažkam reikalinga! Gal net, diedeli, tau, gal savo lemčiai, kažkam...

Štai tavo bičas Plionka (tai bent pavardėlė!) šitai, nujaučiu, supranta!.. Ateina „žiūrėti automobilio popierių“, atseit variklio aprašymų, kuriuos aš laikau prie savęs, o vypso, mačiau, vien į mane, į bliuzės praskiepą su tais saulės padailintais pusmėnuliukais, mesteli žvilgsnį ir žemiau... Tokius katinų apsilaižymus pagaunu aš tuoj (pagavau ant kalno juk, diedeli, ir tavuosius): bus, panele, bus, kitaip negali būti, sako tasai Plionka, gal sau pačiam, o gal jau man vis pamerkdamas, kadetas, panele, bus tvarkoj migom, pačiu laiku... atsiprašaaauu!..

(Ko čia, nesuprantu, atsiprašinėti, gal šitaip demonstruoja savo mandagumą? Kitos mat kultūros nei diedelis?)

Mat kaip, diedeli tu mano (mano? Cha-a!), ėmiau štai ir viską tau išklojau: ir kaip ikšiol gyvenau, ir kaip jaučiuosi dabar, jei ne viską, tai bent svarbesnius neilgos savo praeities momentus. Tuos gyvo kraujo lašus, kuriais nutaškiau savo pačios gyvenimą (manieringai mąstau, tačiau aš žurnalistė), žaizdas, kurias man aštriausiai diegia, tąjį CV, kurio taip įkyriai reikalauja visur ir kuriame tau čia pateiktų žinių, aišku, nė su žiburiu, darbo, žinoma, negaunu, krizė, sunkmetis, sako man. Tai man gal ne sunkmetis, sėdėčiau mat čionai, jei galėčiau – turėčiau už ką – nuvykti kad ir į Palangą, bent pasimaudyčiau jūroje ar pasigaučiau kokį verslininką, tokie jūrose maudos be žmonų, o negaliu, priversta tupėti šičia, ir net džiaugiuosi, kad nieks iš čia manęs negena, tiek žinių, diedeliuk.

Tiesa, dar – kitiems vis rodos, kad mano CV per trumpas, taigi pretendentė be patirties, ar aš?! Ponios ir ponai, kaip tat – per trumpas? Kaip – be patirties? Gyvenu taip ir šitaip jau gal šimtus metų, nuo pat anų kapų (Iškapaitė!) iki... iki... Lyg ir gyvenu, nes... Nes vaikštau gatvėmis, valgau (kai turiu ką), svarstau (mintiju, mąstau, protauju?), kartais kažką parašau... Bet visa tai vyksta, ak, nelengvai, visąlaik į tą purviną laiko upę (ir vėl banalybės!) kas metai kas mėnuo kas savaitė kas diena kas valanda minutė sekundė nuvarvinant vis po didesnį šlaką kraujo (nebijau literatūrinių banalybių, bijau banalaus gyvenimo), tai kiek tau, Iškapaite, to kraujo užteks? Kuriam laikui? Ką man dar numes (ne atneš, o lyg šuniui kaulą pametės) tasai nedėkingas patėvis likimas?

O kol kas manojo CV demonas likimas mestelėjo man, diedeli, tave, tokį naują diriką, dar vieną, cha, senieną, kasdien ant kalno tupintį ir papuvusį kelmą apsižergusį smūtkelį, kokia man iš tavęs, galudienio, galėtų būti nauda? Aišku, kad jokios, ne naudos siekdama čia pasilikau, tačiau dėmesio man tikrai reikia, niekas, – ak, po diriko – manęs bent kiek šilčiau, „nuo širdies“, neapkabino, neapglobė pečių, niekas neištarė „tu gera“, kaip kartodavo dirikas (nemylėjau aš jo), to man, diedeli, pakaktų, nes visa kita – vien priedai prie žodžių, vien moters pilnatvės iliuzija, vien... Ačiū, ačiū tau už viską, ką dėl manęs padarei, o pirmiausia už tai, kad davei man Plionką, kurs taiso opeliuką... Štai pykši pokši už medžių tą mašinikę visaip apibelsdamas, tarsi visa bėda būtų kadeto rūbai, metų pagraužtos, bet vis dar ne visur kiauros skardos, o ne išklerę viduriai, ne žiaukčiojantis motoras, ne... ką aš žinau – kas...

O pasakoju tau, diedeli, savo gyvenimą, tokį žurnaliūgos CV, dėl to, kad kiti manęs jau nesiklauso (jau, Smilte, jau), kitiems aš neįdomi ar „įdomi“ vienai nakčiai, tai kaip galiu kam sakyti, kad gyvenau trumpai? Kad manasis CV – per trumpas? Nemeluosiu čia sau, o, diedeli, ir tau (pati nebežinau, kodėl tau tiek daug, kad ir per atstumus, patikiu), jog tasai CV iš tikrųjų galėjęs būti ilgėlesnis ir pozityvesnis, kaip to geidauja darbdaviai, tačiau galėtų būti ir dar trumpesnis, surašytas keliais lakoniškais sakiniais, jeigu... Jeigu to, kas su manimi buvo iš tikrųjų, nebūtų buvę, o būtų nutikę kažkas visai kita, aš tiesiog nežinau, ilgina ar trumpina moters gyvenimą šeima, vaikai, namų kasdienybė, visa tai, ko aš neturėjau ir neturiu... Ir gal jau neturėsiu (išties trumpas tasai mano CV), nes turbūt kitokiam gyvenimui nesu nei pati pasirengusi, nei kaip nors kitų paruošta, mano gyvenimas štai ėmė ir tapo toks, kokį tau, diedeli, nupasakojau, galėjo būti kaip visų, o tapo tik mano... Gyvenimas be šilumos, artimųjų, ateities. Joanos Smiltės Iškapaitės, ne kokios -ienės, ne šeimos moters gyvenimas... Kitoks negu visų... Toks visai be meilės, amen.

III

Tai ne amen, ne viskas... Nepasakiau kažko svarbaus... ko?

Na taip, vizitas pas ministrą. Pas tą patį, kuris retsykiais gėrinėjo pas diriką (be diriko savo pasakojimuos ir toliau neapsieisiu), kai tas dar gaudė dvasią, ir kai jo bičas dar nebuvo ministras, vien kažkokios partijos vierchas, man dvidešimt dveji ir mane gena iš univerkos, tad buvau liūdna ir šiaip susidiorginusi, o čia diriko gimtadienis, tai ir pakvietė, kad bent kiek prasiblaškyčiau. O gal neturėjo daugiau ko iš savų pasikviesti, nes Algutis ir vėl buvo supakuotas (tik ar jam vietą prie stalo?) ir jau gal septintą kartą gydomas psichuškėje, nors visada grįždavo dar kvailesnis ir šimtą kartų niršiau puldavo ieškoti kaifo, o aukliba, nuklišusi į bažnyčią deginėti žvakių, globake nebeauklėjo nieko, pensininkavo, o ką nors veikti žmogui reikia, – atsižegnojusi ir nuo tarnaitės darbų rengti jubiliejų (bent taip šitą savo gimtadienį įvardijo dirikas) senamiesčio bute, tegu virs keps smožys tau tavo padavalka, išrėkusi...

Taigi, diedeliuk, aš baliuj! Tikrų intelektualų, zylute, suėjime, dar pabrėžė dirikas, aišku, nusprendžiau eiti. Prieš tai, žinoma, nemažai pasukusi galvą, kaip čia geriau užmaskavus šen bei ten besišiepiančias pėdkelnių akutes, nes neiti ir diriko nepagerbti negalėjau, jis vis dar mane globojo, nors ir nebe taip uoliai, jau rečiau Žirmūnų chatoj atsilankydamas ir kaskart vis plonesnį diskių pluoštelį atsinešdamas, žinojo gal, kad kitu atveju kuo aš, studentė ne studentė, žurnalistė ne žurnalistė, jį, prieš seksą mėgstantį užkąsti, pavaišinčiau? Ir už ką jį tokį, jau it susenęs agurkas apvytusį, išvis į lovą priimčiau?

Va taip, diedeli tu šeriuotas, balius restorane, sietynai švyst pašvyst, muzika kaip pragare, fužerai dzin dzilin, mergos ki ki ki, zadai (ak, Algučio žodis, bet jis čia tinka) krūpsi nelyg drebučiai ant eršketų, žybsi lyg kokių senolių zūbai, aišku, dirbtiniai, iš organikos, gimimo diena, jubiliejus, ohoho! Ir, žinoma, partijos vierchas, dabar jau ministras, juodu, jau po rinkimų pirktu, tad brangiu kostiumu, kaip ir tu, diedeli, pilko duobėto veido, nuplikęs visuos šonuos, tačiau vis dar ne visai krioša ir su auksiniais dantimis...

(Tai kokiais būdais, diedeli, man tada galėjo trenkti galvon, kad ant kalno buvo jis?! Ministras miškuos ir ant kelmo, cha-a!.. Tačiau juk sušukau: „Jūs?!“, nes taip man tąsyk kniostelėjo, vos metusi pirmą žvilgsnį į žmogų ant kelmo ir tokį pat gunktelėjusį, koks, diedeli, ir tu, buvau, matyt, mane nutikusios nevilties taip apsvaiginta, kad nesigraibiau, kas, kur ir kodėl.)

Taigi – šoka tas vierchas, tas ministras su manimi, Iškapaite, trinas brūžuoja tame prietėmy – ir keliais, ir skruostais, ir krūtine... Ir šiepčioja šnabžda per tuos auksinius dantis (kur tau, diedeliuk, iki auksų): oi, galiu, kodėl ne, galiu, visaip tau, gražuolyt, aš pagelbėti galiu, rasim tau postą (oho!), tikrą, patogią ir pelningą vietą, o ne kokias vargetų sutartis, būsi rami dėl rytojaus, štai jis, rodė akimis diriką (tas, pastebėjau, tąvakar maukė neužsičiaupdamas), išsamiai nupiešė man tragišką ponios būseną ir patarė šį vakarą artimiau su ponia (ai, svaigstu!) susipažinti, pati širdis man kužda, jog būsiu poniai naudingas...

Dirikas nupiešė? Susipažinti? Būsiu naudingas?

Bet... vis dėlto... Jeigu susipažinti, tai susipažinti, nežinočiau mat, ką kada toksai žodis reiškia, teko, diedeli, per tuos studentės ne studentės, žurnalistės ne žurnalistės metus susipažinti ne su vienu, kuo vierchas, atseit ministras, būtų už kitus blogesnis? Senas? – bent už diriką jaunesnis, šitai išsyk jauti, nes šokdamas geba ne vien tinkamai dėlioti ant parketų tuos lakuotus savo pantaplius, o ir, per daug savo vyriškų geismų neišduodamas, visai maloniai paglostyti man petukus ar perbraukti pirštais per tarpumentę, ten liečiamą mane visuomet nupurto ir saldus, ir svaigus šiurpulys.

Ir dar: buvo daug vyno, absoliutų ir finliandijų, tortų, šokoladų, rafaelių, visokiausių mangų ir kivių, viso to, ką aš, sutartinė žurnalistė, kartais regėdavau savo interviuojamųjų (tai bent žodelis, diedeliuk, ar ištartum tokį?) salonų bufetuose, bet kuo, net keista, beveik niekada nebūdavau vaišinama, ribotasi, net nepasiteiravus, ar šiandien pusryčiavau, puodeliu kavos arba, jei veikėjas būdavo senas ar pasiligojęs, į puodelį vandens įmerktu liptono pakeliuku. Bet dažniausiai, diedeli, niekuo, – gal vien tuo jų suteiktu „malonumu“ ar net „džiaugsmu“ pabendrauti su veikėju, – vaišinama nė nebūdavau, nors šiaip jau dėmesio mano varganai personai lyg ir nestigdavo, pastebėjau, kad tų veikėjų namuose man lankantis beveik visada prie jau minėtų Bohemijos stiklų ir Meiseno ar Kinijos porcelianų prikamšiotų bufetų svetainėse atsirasdavo ir šilkų chalatais kūnus vėsinančios veikėjų žmonos ar sugulovės (tos visada įžūlesnės), kurios, tarsi manęs nė nebūtų, gana trankiai tais bufetų stiklais ir porcelianais, – na, juos „tvarkydamos“, skalambydavo, saugodamos savo vyrus ar meilužius nuo dvigubai už jas jaunesnės ir, aišku, seksualesnės žurnaliūgos...

Tai saugokit, saugokit, pagalvodavau, jūs turit, aš neturiu, na, vyrus, ką daugiau, ar bent krūtus meilužius, tas savo gyvenimo atramas, tad ir teisę girtis: už savo vyro (ar šiaip simpatiūgos, draugo) pečių aš kaip už mūro, man su Algučiu taip nebuvo, visąlaik jaučiausi tarsi kokiame geltoname rūke, besvoriame, skystame, širkomis ir džefais prasmirdusiame, to rūko niūkanos lyg ir pridengdavo į chatą vos ne slapčiomis slenkantį diriką (negi aš jį kada nors turėjau, tai jis turėjo mane), tie rūkai niūkanos štai ėmė ir ištirpo, mentai supakavo, o dirikas... Šitas čia, savo jubiliejuje...

Pažvelgiau į jį, jau iškart sėdusį ne prie manęs, o kitoje stalo pusėje (iš anksto, iš anksto ministrui mane pažadėjo!), žilų tumulų suveltą galvą į ties smakru kūpsantį raudonojo vyno fužerą nunėrusį bei kažką mąstantį, fužeras tačiau šįsyk, matyt, buvusi vien propaganda ar kokia blaivybės reklama, nes nė kiek nebuvo nugertas... Užtatai šalimais priglausta lyg ir mažiau kitų pastebima taurelė ir vėl – na, vėl, vėl – tuščia, mačiau, kaip dirikas, lyg ir nekreipdamas į svečius dėmesio, į ją vis įsipildavo degtinės ir, nelaukdamas kitų, vis kėlė ir kėlė prie lūpų (tostų laikas buvo pasibaigęs, o ir skelbta jų viso labo trys, vienas, ilgiausias, ministro) ir vis kažkodėl maksėjo ta kitų nepastebinčia galva...

(Nors, diedeliuk, ką nors pastebėti ar nepastebėti gali tik akys, tačiau jos visąlaik vos ne merkte buvo įmerktos į absoliutą ar į kokią finliandiją, tai ar ne savo sąžinę, mane bičui pardavęs, dirikas skandina tais degtinių fužerais?)

Ir dar mačiau: jisai tarsi tylomis (pakartosiu šiuos du žodžius, diedeli, tau: tarsi tylomis, nes dingojos, jog regiu ne vien iškreivintu brūkšniu žemiau ilgokos nosies nuvingiavusių lūpų mimiką, bet ir girdžiu garsus) su kažkuo, tai gal su ministru, ginčijos... Mėmliojo: ką tu, ką tu, ji ne tokia!.. Nes ministras, diedeli, net prie visų jau nesidrovėjo savo pasaususiomis, vos ne kaip popierius traškančiomis lūpomis bent kelissyk lyžtelėti mano kairįjį skruostą, o dešiniąja ranka apgobti pečius ir aštriais savo grėbliapirščiais grabinėtis, tačiau kodėl dirikui dabar dėl to mėmlioti, jei savo noru pasodino bičą prie manęs, o pats sulindo į fužerus, nesitraukiau, kenčiau, nors taip ir nesupratau: kodėl dirikui viso šio spektaklio prireikė, negalėjo mat elgtis ir paprasčiau, ir aiškiau. Susitaikyti su realybe.

Juo labiau kad ministras nesnaudė ir neilgai trukus tą savo grėblį nuo mano peties perkėlė man ant kelių ir, bent kelissyk juos paglostęs, pertraukė per tas mano pėdkelnes drėgnais, sukaitusiais pirštais, jei būtų ropojęs tais pirštais aukščiau, būčiau suspigusi... Ne, stojosi pats ir, smailoką savo smakrą visai ministriškai viršun užrietęs, pro kitų stalelius nulingavo į koridorių, matyt, su reikalais, nes ne vien karaliai, girdėjau sakant, kai kur vaikšto ir pėsti, ir be savo juokdarių, juokdarys, šyptelėjo tuokart kažkas piktas manyje, čia turbūt yra dirikas, nors jis man vis dėlto rodės labiau gailus negu juokingas, ypač kai, ministrui pro tuos stalelius nulingavus, tuoj pat tūpė ant dar šiltos savo bičo kėdės šalia manęs ir nuvėrė liūdnomis akimis, zylute, ištarė vos ne sriūbaudamas, nuo šiol viskas bus kitaip, grūda mane į pensiją, neišmanau, kaip toliau tave remti, būk protinga, neatstumk ministro, mums abiem bus geriau, neatstūmiau...

Nes kažkas, kažkokia trumpa staigi švieselė lyg ir spingtelėjo mano galvoje, kažkokia, diedeli, praktiška mintis, taip būdavo retai, tačiau, dieduliuk, būdavo, spingtelėjo ir viską aplinkui tarsi nutvieskė: o jeigu? O kodėl, Joana Smilte Iškapaite, tau nepabandžius? Nepamėginus pasinaudoti šia proga, likimo tau po kojomis paklota galimybe ar tiesiog šansu – pagaliau išsilaisvinti iš tos tavo kaklą suveržusios nuolatinio skurdo ir pažeminimo kilpos? Taip nelauktai apniurusį dangų perjuosusiai laumės (ak: laimės) juostai, kvieste kviečiančiai pagaliau išnirti į paviršių ir tapti visaverčiu visuomenės nariu, keršto širdy nenešioju, aš jauna, leiskite man gyventi!

Tokios mintys, diedeli, plaikstėsi tada mano sąmonėje, apie tai, dirsčiodama į virkaujantį diriką, mąsčiau, aš tikrai verta geresnio gyvenimo, nes išvargau jį visu ikšioliniu, o ir diriko bičas ministras, su manimi šokdamas ir lyg morčiaus katinas visaip glaustydamasis, tokį man pažadėjo...

Viltingasai pažadėjo lydėjo mane tą vakarą jau visur: ir šokant kraipuliuojant su iš karalių pasivaikščiojimo sugrįžusiu ministru, ir nyrant į juodesnį nei vidurnakčio sutemos ir todėl tamsoj iš kitų išsiskiriantį ministro bemsą, ir čiuožiant tuo bemsu į Žirmūnus, pas mane, o kur kitur... Aš pagelbėsiu tau, aš galiu, šlamojo ministras, paklojęs savo girtą galvą man ant peties, ten, manau, net varvėjo iš jo didelės, žilų plaukų prižėlusios nosies, tikrinti nedrįsau, nors striukės (aptikau HUMANOJE, už visai įkandamą kainą) buvo gaila, ne snargliams varvinti pirkau (mokėta, kaip sakiau, nebrangiai, o vis tiek palikau HUMANOJE visą honorarą), ministras, diedeliuk, man nepatiko, nemėgstu plikų ar juo labiau snargliuojančių, tačiau tąsyk buvau pasirengusi iškęsti viską, nes jis, kaip sakiau, pažadėjo, sėdėjome dviese ant užpakalinės sėdynės (keisti tie žodžiai: sėdynė tai juk ir užpakalis), tad buvo erdvu ir ministrui nereikėjo kaip nors prie manęs zulintis, tačiau ministras ir zulinosi, ir dėjo apsunkusią galvą man ant peties, ir vis bandė, ir ne sykį, nes aš vis nustumdavau jo ranką, savo drėgnais pirštais (prieš tai gal čiupinėjo tą varvančią savo nosį) mankyti man kelį, o ir kažko ieškoti aukštėliau, dirikas to, aišku, nematė, nes burksojo prieky, suveržtas saugos diržų, ir vis knapsėjo pirmyn atgal kairėn dešinėn net prieblandoje aiškiai matoma, nes baltai žila galva, sėdėjo šalia vairuotojo, metras devyniasdešimt aštuoni ir bent metras per pečius, vairuotojas ir atvedė, it iškamšą tempte iš restorano iki bemso atitempė tų absoliutų prisipumpavusį diriką, lyg kokį pelų maišą sugrūdo autiko vidun bei apraizgė tais saugos diržais, vežuos, diedeli, į Žirmūnų chatą du, abu girtus...

Tu, diedeli, puikiausiai vaizduojies, kaip šis scenarijus rutuliojos toliau, o jei neturi vaizduotės, tai vis tiek nepasakosiu, ką sugalvojo ministras, bemsui stovint net vidunakčiais automobilių prikimštoje sankryžoje (girtas, o kažką vis tiek galvoja, nebūtų ministras), tai tokios banalios smulkmenos, kad net čia, melduose, jos per smulkios ir gaila laiko jas prisiminti, galiūnas bemso vairuotojas, ministras jį vadino Boria, tai gal Borisas ar Borislavas, net visai lengvai (matytum, koks tai vyras) lyg kokį šiaudų kūlį išvilko ministrą iš automobilio ir dar lengviau, nes laikė delnų replėm nugarą sukabinęs, – atitempė iki namo laiptų ir chatos durų, o paskui jau patupdė ant kanapos (ak, nuzulintais ta „marškinėliais“ ir dar smirdanti širkomis), pastatė prieš šefo nosį kampuotą ir aukso etiketėmis pablizgintą viskio butelį, nežinau nė tokių kainos, manau, jog veža daug, šalia butelio tasai Boria rūpestingai priglaudė dar ir perregimos plastmasės indelį su skilandžio ar kokių restoranų dešros griežinėliais… O paskui jau atbogino diriką, zylute, mano margiausioji zylute, kur tu, nematau, nė tavo čiulbesio negirdžiu, ateik, ateik, glauskis šalia savo sakalėlio, mėmliojo tasai... Žinoma, nei ėjau, nei glaudžiaus, nes, kaip žinai, ne dirikas man rūpėjo, tai jau praeitis, smilkinius it būgnus daužė vis tasai žodis, ir net, diedeli, ne žodis, o toks įkyrus garsas, mobiliako šaukinys: žaadėėjooo (ak, išsikrovusi miškuos manoji NOKIA, net sukiužus kadetui niekam negalėjau paskambinti, nors kas būtų mane gelbėjęs), o aš vis sukau galvą, ar verta dabar tuos pažadus ministrui priminti, supratau: neverta... Nes kažkas, diedeli, čia, chatoje, dar vyko, o kažkas jau ne, nes net mano, ne ką tame diriko intelektualų baliuje gėrusios, atminty to baliaus tęsinys Žirmūnų chatoje nepaliko jokių bent kiek ilgėliau įsimenamų įspūdžių, tiesiog niekuo nesiskyrė nuo vaizdų, kasdien regimų prie alaus kioskų: ja tebia uvažaju, ty menia niet***, tik chatoj vietoje tų rusiškų uvažaju skambėjo (gal urzgėjo) „aš tau visaip gelbėjau, o tu mane apdrabstei mėšlais“, visaip gelbėjo, suprantama, ministras, o mėšlais drabstė, aišku, dirikas, paskui jie, lyg susitarę, suknapsėjo galvomis, tik ministras nuožmiau, kažką pikto šniaukrodamas pro nosį, o pačiu laiku chatoj išdygęs žaliūkas Boria sugriebė jau gana aukštai nugertą viskio butelį iškėlusio diriko ranką, šūktelėjo: „Gana tau, paaartijos nary, užteks lakti, pas pačiutę, namooo!“, ir išsitempė tą mėšlais drabstantį lauk, dirikas, tiesa, dar suskubo koja kabinti toršero stovą, toršeras, aišku, pasviro, ketindamas nužerti chatos grindis stiklais, vos spėjau prišokusi sugriebti, likome dviese su ministru...

(Dviese su ministru, dingtelėjo, galėsi kada pavadinti kokį interviu.)

Dviese tai dviese, pagalvojau dar, ne visada tau, zylute, nuskyla tokia proga: pabūti dviese su ministru, tik kaip su tokiu kalbėsies? Su tokiu, jau aklai nusikalusiu, neįstengiančiu, bet, diedeli, vis dar norinčiu kaip nors mane apglėbti, tiesia ranką ir knabteli nosim į stalą, tiesia ir knabteli, kanapa perdubusi it balnas, neišmeldžiau diriko nupirkti naujesnės, nežinojo, cha, kad čia sėdės jo partijos vierchas, o man ministras, kelia tas nosį aukštyn, o ta neklauso, smunka žemyn, pa-gel-bė-siu pa-gel-bė-siu pa-gel-bė-siuuu, vis lemena, o gal vien inkščia, suprasti nelengva, o juk reikia skirti, bet ir tu, ptaška****, man paaagelbėėėk, o ką, ministre, nuuueit iki lovos, iki meilės guolio, panele, o ir visai tvaaarkingai nusirengt, rūbus ant kėdės sukaaabint, negražu man būti susiglamžiusiam, aš miniiistras, tačiau jūsų lova, ministre, kitur, ne šiuos namuos, ką čia tu man, ptaška, pliauški, visur man namai, o lova ten, kur mergos, chi, kur gaunu paguodos, o kokios, nuo ko paguodos ieškote, ministre, nuo sušikto gyvenimo, panele, žodį „ponia“ jau buvo pamiršęs, iš kažkur ištraukė tą bjaurųjį ptaška, nuo tokio, ptaška, sumauto, kai net meilės turi praaašytis, o ir nuo pilnas kelnes prisikrovusių savo paaartinių, užkruš jie mane visai, tai jūs, ministre, ieškot nepartinių, ieškau, ieškau, panele ptaška, tik vis nerandu, tai ar aš, ministre, ptaška, ai, filosofiiijooos, suprask pagaliau esmę, panele ptašečka, veskis į savo pasakų rūmus, tai yra – į guolį, į lovytę, tik prieš tai, aišku, nurenk nuogai, o pirmiausia numauk tas visai nereikalingas viiizitines kelnytes, aplaisčiau likeriais ir viskiais, fui, apkabink kiek galėdama stipriau, bet gal jūs, ministre, renkitės pats, kaip, ptaška, pats, jeigu ne pats, nes jeigu ir šičia paaats, tai... Tai, žinoma, kad būtent tai, šiaip ne taip pakilęs nuo kanapos, tačiau nė gero žingsnio lovos link nežengęs, ministras ūmai, it pagaliu per pakinklius tvotas, loštelėjo į priekį ir suklupo, paskui kiek ilgas (ilgas jis, tiesa, nelabai) išsidrėbė ant grindų, o bliatj*****, išsunkė, tak končajetsa liubovj, perematj******, nesuturėjau juoko... Kaip Algutis, pagalvojau, smuko ant linoleumų lyg narkašius Algutis...

Gulti nėjau, bijojau – atsikels, sėdau ant lovos kraštelio ir, užgesinusi šviesą (nenorėjau matyti šitaip gulinčio ministro), ilgokai pratūnojau tamsoje svarstydama, kaip turėčiau elgtis toliau (tokio aukšto svečio savo chatoje nebuvau turėjusi), ministras, kiek pasiblaškęs ir dar pamarmuliavęs, grėsmingai sukriokė ir nemažiau grėsliai nutilo, persigandau, paskubomis vėl įžiebiau šviesą ir pamačiau linoleumu virtuvėlės link nuvirvenusią plačią ir gana tamsią dėmę, tokį, diedeli, išsiraičiusį rudą kaspiną, na, taip, šita meilė iš tiesų baigėsi myžalais... Tada ir vėl virstelėjo durys (nors man vaidenos, jog pro tas duris visąlaik kažkas šmukščioja), įėjo milžinas Boria ir gniaužtų replėmis per pažastis it kokį varliūzą sugriebęs išbogino ministrą lauk, norėčiau pasilikti su ponia, gražiai mudu pažaistume, nes abu jauni, neišeikvoję akumuliatorių, dar pasakė tasai galiūnas, nuo durų gręžiodamasis į mane, bet, matot, negaliu, tarnyba, gerbiamoji... Pasilikti? Pažaistume? Nes abu jauni ir neišeikvoję akumuliatorių? Šitaip man – šoferis?!. Tai kuo jie visi mane laiko, prostitute? Visi visi, o pirmiausia dirikas, tasai aukseli, angelėli, mano zylute, o pagaliau ir tasai ką tu, ką tu, ji ne tokia, įkišęs mane į visą šitą jubiliejaus smarvę, į tą apsimyžusių intelektualų balių, tame baliuje lyg ir visai nusigėręs, o gal tik vaidinęs girtą, bet vis tiek bjauriai pardavęs mane...

(Ak – atkiūtino po gero mėnesio, tūpė ant kanapos, surėmė abiem delnais smilkinius, gręžiojo veizolais linoleumą... Tylėjo jis, tylėjau aš, jis pakilo ir išėjo, daugiau diriko nemačiau... Ar patikėsi manim, diedeli, nebemačiau... Tai kas, kad kiemsargis rado jį Žirmūnų kieme negyvą (jį nutrenkusio bemso, aišku, nieks nė neieškojo), nenorėjau žiūrėti į jį net ir pašarvotą toje Olandų gatvėje – –)

O ministrą matyti – norėjau, nes tasai man žadėjo, tai kas, kad jo meilė baigėsi taip, diedeli, šlapiai...

Proga vėl pamatyti ministrą nuskilo negreit, po kokių penkių ar šešių mėnesių, buvau išplėšusi sutartėlę su visai padoriu (t. y. su vykdančiu sutartis ir sumokančiu honorarus) žurnalu, vadai davė man jų etatinius žmones menkai dominusį darbelį: parengti interviu su man, naujokei sutartinei, jau tarsi ir pažįstamu (šito, aišku, jie negalėjo žinoti, nors redaktoriai žino viską) ministru, taigi – vizitas pas jį.

(Interviu pavadinimą, kaip, diedeliuk, žinai, jau turėjau...)

Marmuro (gal dirbtinio) laiptai, ąžuoliniai turėklai, stiklinės durys, už jų koridorius, pločio vos ne kaip brodas, kitos durys – kitapus to brodo, priimamasis (slidu lyg čiuožykloj), stalas be jokių popierių, kompiuteriai, telefonai, dar kažkas, vos praviros drabužinės durys, pro jas išlindęs gerų kailinių skvernas, dar vienos, taip pat šiek tiek pravertos durys (durų, diedeli, miestų biuruose daug), už šitų, raudono medžio, dvigubo varstymo, jau paties ministro kabinetas (tuoj tuoj aš būsiu tenai!), o čia, kur kol kas vis dar esu, – priimamasis ir mano amžiaus, ne, vyresnė, tik išcackinta išmasažuota, lempų nurudinta ir visai, sakyčiau, pretenzingai supešiotais rudai dažytais plaukais sekretorė ar kas, akys šauktuku, lūpos oranžo brūkšniu, ko, piliete, jums?

Taigi: piliete, kreipiamasi čia šitaip: piliete, man pono ministro, ar jums, piliete, ministro, man, o ką, nepanašu, apie panašumus čia nekalbama, čia kalbama vien apie reikalus, piliete, ir vien su tais, kuriuos ponas ministras, piliete, kviečia, o ar kvietė ministras, piliete, jus, na, žinoma, kvietė, tai kas jūs būsite ir kokie tie jūsų reikalai, labai svarbūs, visų reikalai čia, piliete, svarbūs, kas jūs ir iš kokios organizacijos, aš iš redakcijos, tai, ponia (jau ne pilietė, jau ponia!) iš kokios, aš iš... iš... girdėjau tokią, ponia (tik ponia, ponia, jau ne ta rusų piliete!), o su ministru ar susitarta, kaipgi ne, Vyriausiasis pats ministrui skambino, o ir man ministras žadėjo, ak, ponia žurnaliste, žadama daug kam ir daug ko, o kokia vis dėlto jūsų pavardė, tai gal pakaktų vardo, kad prisimintų, jei nepakaktų – Iškapaitė, kaip, kaip, nenugirdau, aš – Iškapaitė, ar bloga ta mano pavardė, tai ne, kodėl bloga – lietuviška, visos pavardės geros, bet aš tikrai Iškapaitė, panele, aš ne panelė, ponia, atsiprašau, ponia sekretore, bet aš ir ne sekretorė, aš vyr. referentė, atsiprašau, ponia vyr. referente, o aš žurnalistė Joana Smiltė Iškapaitė, taip ir praneškite ponui ministrui, pirmiau gal dirstelėsiu į sąrašą, taip, tarp interesantų esate, tačiau antroje grupėje, aš – antroje, taip, tų grupių čia trys, bet paklausiu, gal priims... Suka į tas raudonas duris, atveria, apie kažką su kažkuo, aišku, su ministru, su kuo daugiau, kalbasi, grįžta, užveria duris, mojuoja interesantų sąrašu, tuo, antros grupės: ne, ponia, nepriims, kodėl manęs ministras nepriims, jeigu su juo susitarta, dėl jokios Iškapaitės, ministras sako, nesitarta, tartasi dėl redakcijos žurnalisto, tačiau aš iš redakcijos, tai, matyt, ponia, kad ne, jeigu ministras nepriima, jeigu negali skirti jums laiko, sudie, sudie, geros jums, ponia, dienos, kuo puikiausios, ponia, kloties, tik atsiprašau tamstos dar kartelį, – ne tos, ponia žurnaliste, durys, šitos tarnybinės, išeinama štai pro anas...

Jei išeinama, tai ir išeisiu, ką veiksi nėjusi, sudie, tačiau tas žodis išeinama vis tiek keistas, reiškia jis ne vien išėjimą, o ir įėjimą, na, tą, pro kurį vidun pėsti įkiūtina net karaliai ir kur, tik ko čia juoktis, ar ne trissyk tame jubiliejuje žingavęs ir ministras, na, intelektualų baliuje, tai kas, kad žingavęs, o vis tiek apsišlapinęs (vartoju, diedeli, mandagesnį žodį, negu galėčiau ir negu buvo iš tikrųjų), mintyse, diedeli, man ir vėl atsikūrė anas per nubrūžuotus chatos linoleumus graudžiai nusruvenęs latakėlis ir tos Žirmūnų nakties pamąstymai apie ministrą ir Algutį: kaip Algutis, ir ministras kaip narkašius Algutis... Ir jau net visai garsiai nusijuokiau, aišku, vien sau, iki koridoriaus durų mane kažkodėl palydėjo sekretorė (atsiprašau: ponia vyr. referentė), net už mano juokus skardžiau užtrenkė už nugaros priimamojo duris, čia iš tiesų išeinama, pagalvojau vėl, tačiau jau ne kaip apie kokį įėjimą ir išėjimą reiškiantį žodį, o kaip apie kiekvienam mūsų nuolat reikalingą kampelį apibūdinantį daiktavardį (nors žinau, kad šitokios gramatikos, diedeli, ne tau), pats suprask ką. Ogi įstaigą, pas kurios vadovą, labai net intelektualų ministrą, ką tik buvau imti interviu...

Ką gi – ir vėl laiptai, tas marmuras ąžuolo turėklais, pašto langelis – medinė akutė korespondencijai bei pasiteiravimui tų laiptų apačioje, rudai (mėgstamos čia rudos spalvos) uniformuotas šveicorius ar apsauginis, palydintis įtariu žvilgsniu, visai kasdieniškai ūžaujanti (žiemą!) Vilniaus gatvė, sutartinė Iškapaitė liūdnu nuskriaustos paauglės (tik ne ptaškos) veidu, kaukšena ji į savo chatą Žirmūnuose... Pėstute, nes nuolatinis trolikui numatytas iš honoraro už interviu...

Toks tad, diedeli, mano tauškalų tau happy end’as*******, saulė štai nusvilino kairįjį petį, paraudo jis lyg mano skruostai po to „interviu“, gana man tų tinginės kančių, verčiuos ant kito šono: čao!..********

IV

O štai mudu abudu einame... Pro pušeles, avietynus, pro laiptuotus ežero šlaitus – į trobelę, kurios link tu pamojai lazda dar nuo Dubijų kalno, o kur – sužinosiu netrukus. Tu prieky, aš kiek atsilikusi, tačiau tiek, kad girdėčiau tavo žodžius, kurių tu, beje, lyg ir šykšti ir kuriuos tari nedažnai ir sudelsęs, tie žodžiai tau, matyt, per sunkūs, negali jų mėtyti į vėją, bet ir nešti savy nevalioji, tokių rimtų diedų mačiau ne vieną... Tokių – kažką kalbančių, o iš tiesų tai į save pačius, nelyginant į kokius karstus, sulindusių...

Na, bet...

„O čia kas?“ – paklausiau išvydusi juodais dervuotais snapais žalią kranto pievutę surėmusius rudus, geltonus ir net baltai dažytus laivus, klausimas, pati supratau, buvo vaikiškai naivus, tačiau ką nors pasakyti reikėjo, nešliauši juk it kokia per samanas tempiama virvė be žodžio iš paskos.

„Laivai, – burbtelėjo jis nė neatsigrįžęs. – Valtys, panele.“

(Ir tam: ant kalno dar buvau ponia, pakalnėj jau panelė... – Kažkas manyje lyg šyptelėjo. – Nieko, dieduk mano, iškęsim!..)

„Matau, – tariau, – jog laivai. Valtys. Bet kodėl jos čia? Ir kodėl jų tiek daug?“

„Čia, panele, dar ne visos, kitomis plaukioja vasarotojai... – atsakė kiek sudelsęs, tik jau ramesniu balsu. – Šitos – laukia...“

„O ko?“

„Tai gal, panele, tamstų...“

(Mandagus!..)

„Manęs? – aišku, nustebau, tačiau ir džiaugiausi, kad šis miškų žmogus su manimi, nepažįstama atklydėle, vis dėlto kalbasi. Kad ir vien atsakinėdamas į mano paklausimus, nors ir neskubėdamas atsakyti. (O juk laivas manęs iš tikrųjų laukė, anas melduose, tegu po keleto dienų... Bet tada... žinguojant paežerės takučiu...) – Manęs niekas nelaukia... niekur... – atsidusau, pačiai buvo keista, kad kalbėjau tiesą. – Ir šituose tamstų miškuose aš... kaip tamstos jaučiate – miestietė... atsidūriau... – nesuvokiau, kaip čia geriau būtų paaiškinus, nes nesusigaudžiau, nei kur dabar esu, nei su kuo kalbu, žinojau vien, jog esu toli ir nuo Vilniaus, ir nuo tos vietos, iš kurios važiavau, toli nuo visur. Ir kad kalbu su žmogumi nuo kalno. – Visai netyčia atsidūriau... – kalbėjau lyg pati sau, nežinodama net, ar tas žmogus manęs klausosi. – Atsidūriau štai čia... Ir visai, kaip jau žinote, ne savo noru, nes...“

„Žinau!.. Kaip nežinosiu!.. Jūs, panele, atsidūrėte... – palingavo jis galva, žilsvos (ak, kažkokios pilkos) jo plaukų draikenos apie ausis siuobtelėjo tarsi sukeltos vėjo. – Čia ir netyčia... taip!.. – Patylėjo. – Visi mes, panele, atsiduriame ir kažkur, ir netyčia... Štai aš šitaip jau dvidešimtus metus... Cha-a! – atsigrįžo, vėl, kaip ir ten, ant kalno, smeigė tais dviem degančiais akių durklais, paskubomis nusuko akis į šalį, brūkštelėjo pirštais lūpas, nesenas dar, na, dar ne visai, toptelėjo tai, kas tokiais atvejais mums, visoms moterims, topteli, štai kokie lygūs neištrupėję šito diedo dantys... Ir greičiausiai – dar savi, ne taip, kaip anie, ministro... (Anie buvo auksiniai.) O ir jis pats – visai ne koks miškinis, nors šitaip jau dvidešimtus metus, tiktai kur, diedeli, iki tol?.. – O laivai... jei panelei įdomu... tai... – Patylėjo vėl, dabar trumpiau. – Tai rudenį jie išplauks... Rugsėjo gale...“

„Rugsėjo? Kodėl – rugsėjo?“

„Rugsėjy, panele, čia jau nieko nelieka, išplaukia ar išvažinėja visi. Kas kur.“

„Bet... kodėl rugsėjy?“

„Todėl, kad baigiasi sezonas, panele. Rudenį čia jau tuščia.“

„O vietiniai?.. Jūs?..“

„Vietiniai, aišku, lieka. – Žodį „jūs“, matyt, bus praleidęs negirdomis. – Tie visada čia, kur jiems dingti... Nejaugi, panele, tai jums svarbu?..“

„Viskas man svarbu!“ – atsakiau, aš juk žurnaliūga, vos nepridūriau, tačiau, atrodo, pačiu laiku užsičiaupiau, iš patirties žinau, kad ne vienas, iktol gana narsiai apie viską, net apie savo kaimynus, šnekėjęs (kalbu apie paprastus žmones, ne kokius veikėjus), išgirdęs: „Aš žurnalistė!“, tuoj užsklendžia gomurinę, tarsi būtų ją užtvindęs vanduo, ir negeidauja susitikti darsyk, jau nė nešnekant apie man visai suprantamą diktofono (spusteliu savo nešamo krepšio šoną: turiu!) baimę, tai gal ir tu, žurnaliūga, teikis prilaikyti už dantų palaidą savo liežuvėlį!

Tai šitaip tylomis patarinėjau dabar sau, žingsniuodama per kadagiais, lazdynais ir retomis pušimis nusagstytą pakalnę šalia ežero, – paskui prieky žirglojantį ir kažkur, ar aš žinau kur, mane vedantį šiek tiek pasikūprinusį, tačiau gana mikliai smulkias šakeles ir sausus kankorėžius nuo tako nuspardantį diedą; eini tu, Smilte, deja, dar ne į savo chatą... Dar nežinai, kada ir kaip tuos Žirmūnus pasieksi!

Takelis platėja, suka arčiau vandens ir meldų, vinguriuoja pro rauplėtus jau storesnių pušų liemenis ir margus beržų kamienus, krypteli pro žemus, tačiau kerotus šermukšnius ir lazdynojus... O paskui jau kyšteli ir juodžalėj alyvų kuproj (ai, kokios didelės!) susmigęs, ne ką už miško krūmus aukštesnis, pilkas it ežys ir toks pat pasišiaušęs senas rąstų nameliukas...

Čia sulojo šuo, ir ne nuo namelio ar bent tos pusės, o tiesiai man už nugaros (o tas iš kur, nei mačiau, nei jaučiau čia esantį), aš krūptelėjau, diedas pašaukė: „Reksai! Čia!“ (ak, Reksas, iš televizoriaus, geras, mielas šunytis), didžiulis šuo atsispyrė žilais šeriais apžėlusiom užpakalinėm kojom, o priekines – ir nemažas – tuoj užkrovė diedui ant krūtinės, kur pro prasegtus marškinius matės garbanoti plaukai, ir, pro gelsvus žvėries dantis iškišęs raudoną liežuvį, ėmė laižyti diedo veidą (lyg pasenęs dirikas man). „Reksai! Reksai! Gana! – diedas nukėlė šuns kojas nuo krūtinės ir delnu nusibraukė marškinius aplipusį smėlį. – Murki! Murki! O tu kur? Mikliau pas mane! Atbėk, atbėk, atbėk!“ – sušūkčiojo ir iš alyvų krūmo išniro rainas, taip pat nemažas katinas, daug nelaukęs jis liuoktelėjo diedui ant peties, išdidokai, – o čia kas tokia? – nudelbė mane...

„Matot, kaip! – ištarė diedas lyg ir linksmiau negu iki tol, o gal net kaž-kuo, gal tais savo draugais, pasididžiuojančiu balsu. – Matot, kokie!.. Bičiuliaaai!.. – nutęsė, atsargiai nukeldamas katiną nuo peties ir paleisdamas žemėn. – Tikri draugai!.. – gana plačiai nusišypsojo, aišku, tiems Reksui ir katinui. – Lydėjo nuo pat kalno!..“

„Ar... jus?“

„Šįkart mus abu! O mane tai lydi visada!.. Saugo, kad kas nenuskriaustų jų prieteliaus!..“

„Jūsų?“

„Na taip, ko stebitės? Manęs! Kitų draugų jie neturi!“

„Bet... nuo pat kalno?..“

„Taip. Ištikimi.“

„Tai kodėl aš jų ten nemačiau?“

„O jus, panele, jie matė!.. Viską jie, panele, mato! Mano draugai ir budrūs, ir protingi!.. Su tokiais nepražūsi!..“

„Tai jau taip!..“ – pritariau ir, manau, visai nuoširdžiai, šuo ar katė geriau negu koks Algutis ar net ministras... O diedas ir vėl šyptelėjo, ne, – pagaliau visai paprastai ir jau man – nusišypsojo. Tačiau jo šypsena ir dabar nebuvo linksma, kažkoks graudulys trūkčiojo jo vis dar įsitempusiose lūpose, atrodė jis man kažkoks mažybinis (tai kas, kad visa galva už mane aukštesnis), iš tikrųjų graudus, nors gal tai buvo vien nuojauta, vien pačiai sau ne visai aiškus spėjinys, toksai miglų niaukiamas įtikėjimas ar numanymas, kad šisai miškų žmogus, diedelis (jeigu mažybinis), visai panašiai kaip miestietė žurnaliūga aš, galėjo turėti net visai nelinksmą CV. Kažkokią miškų priešistorę... Ir gal vis dėlto nebuvo toks jau beviltiškai senas, kaip pasirodė ant to kalno (tai kur slapstės jo šunys katinai, jeigu ten jų nepastebėjau?), gal tik pavargęs nuo vienatvės, ta dvelkė ir iš jo dramblokos eigasties, ir iš kalbos, ir iš to gana nelauktai pro sukąstus dantis išsprūstančio gailaus šyptelėjimo... Ir gal turėjęs pokalbiams savo temas, kurios, jo protu, ne kiekvienam, bent ne tokiems svetimiems kaip aš, galėjo būti svarbios ir įdomios; buvome jau prie namelio, diedelis spirte spirtelėjo koja žemas ir neplačias trobelės duris, tos be girgždesio virstelėjo vidun.

„Tai nerakinate?“ – ketinau klausti, bet, rodos, ir vėl laiku užsičiaupiau, nes kam klausinėti dalykų, kurie net mažam vaikui aiškūs? Gyvenimas darės vargus ir klastingas, slėgė bedarbystė, siautėjo sukčiai ir plėšikai, paežerėmis tutinėjo ne vien iš miestų pasimaudyti suplūdę vasarotojai (į kokias nors turkijas ar egiptus nebeskraidino kišenė), bet ir sliūkinėjo gal dėl to sunkmečio iš kalėjimų anksčiau laiko paleisti zekai bei uždarbius airijose praradę bėdžiai...

Tų bėdžių itin saugojęsis žmogus, iš kurio sodybos, tik, žinoma, ne iš tokios nuskurusios, kaip šito diedo (ak: diedelio!), o visų matomos ir net miškuos miestiškai mūrinės, savo mėlynu opeliuku keliavau į Vilnių. Tasai žmogus, ir žinomas, ir visaip išgirtas veikėjas, gal net vierchų vierchas, ne tai man rūpi, kaip ir diedelis, senas, o gal net senesnis, na, pasiekęs tokį amžių, kai net žaliai šviesai perėjose degant tave jau bloškia automobiliai (šiaip jau senių nebijau, pratusi, man jie visai neatgrasūs, bent mandagesni už jaunus beibifeisus), miegojo tame miškų rūme plačiausioje, kokią kada tekę matyti, lovoje ne su kokia moterimi, o vienas (ne, ir tas su katinu, tik niekad man nematytos veislės), jo moteris, bent dvigubai jaunesnė ir gedulingai rūškano veido, knarkė šalimais esančiame kitame miegamajame, aš, paguldyta svetainėje už jos kambario sienos, nuo vakaro lig ryto klausiausi to jos parpesio ir kriokesių šėlsmo, vaidenosi, kad tuose svetainės bufetuose, ekstazės sužadinti, aiduodami džiazavo aukso sidabro stalo įrankiai bei tikro, ne kokio kiniško pekiniško porceliano didesnės, mažesnės ir visai mažutės lėkštės, laibas savo kojytes visaip kraipė, kilsčiojo raižytos krištolo taurės...

Mano aplankytoji garsenybė (kas aš, apipešiota Žirmūnų fifa), ryte man dar nespėjus nė kaip reikiant prasikrapštyti naktinių jo moters koncertų apmurintų akių, būdavo ne tik jau asmeniškai pašėręs tą tįslį katiną, bet ir apsiprausęs, kuo švariausiai nusiskutęs bei kuo rūpestingiausiai pasišlakstęs odekolonais (gerais, ne kokiais iš kioskų). Įsisupęs į aristokratišką šilkinį, dailiai juostuotomis palankomis grindis šluojantį žvilgančių violetinių atspalvių chalatą, po gražiai išlygintų obels žiedų baltumo marškinių (tuo baltumu rūpinosi raudonskruostė ir gana simpatiška namų patarnautoja) apykakle pasirišęs akinamai juodą, neįtikėtinai plačių sparnų peteliškę, vos ne tokį visai feodališkai (norėjau pasakyti: visai senoviškai) pasivėsuojantį bantą, sausas šeriuotas kojas įsispyręs į sidabru pasižybčiojančias šlepetes (kuo ne turkų sultonas), sėsdavo prie pusryčių stalo...

Ir šitoks, jau po pusryčių, likdavo kalbėtis su manimi, duoti man interviu. (Viešėjau ten gal visą savaitę, nes kur man skubėti.) Veikėjas, lyg dėl ko nors teisintųsi, vis pabrėždavo, kad jisai – miškingo kaimo vaikas, tad ir patraukę jį į senatvę prie šaknų, neaiškino plačiau, kodėl žemaitis nuo Šilalės savo šaknis suleido būtent Aukštaitijos nacionaliniame parke (taip daro dažnas sostinės turtuolis), vietiniai, kurių čia vis dar buvo likę, pati mačiau, čempinėjo tarp baltų ir geltonų, beje, vos ne kalifornietiškų kotedžų bei elingų susigūžę it ką tik iš lukšto išsikalę ir dar ne visai susigaudą vištyčiai, tačiau jie, gerbiamoji žurnaliste, gana riboti autochtonai, – aiškino man veikėjas, liudydamas didžiulį savo išprusimą etnografijos bei etnokultūros srityse, – tad ne ką nutuokia apie estetinį, psichologinį ir čia dar aptinkamos pirmykštės lietuvius supusios gamtos terapijos poveikį, tik, ar girdi tai tu, sutartine žurnaliste (tai aš sakau pati sau), šiukštu apie tokius pasvarstymus mūsiškiame interviu minėti, kalbamės mudu vis dėlto apie...

Na, taip, rūmas dabar, diedeli, toli, kažkur už šių miškų, kitapus ar kur į šoną nuo čia, ne man, neišmanančiai geografijos, tai suvokti, važiavau iš Vilniaus ten, kur vedė kelias, ir grįžinėjau tuo pačiu keliu atgal, vis prisimindama, kaip veikėjas, prieš eidamas iš namų į mišką (bent keletą kartų vedėsi mane po tų interviu prasiblaškyti, o jo moteris, ilgomis ir plačių pėdų kojomis pakeliui vis kabindama išsišovusias pušų šaknis bei čiaupydama lūpas, pasiaukojamai dybino tarp jo ir manęs), ne vien užvėrinėjo langus, užrakinėjo svetainės, miegamųjų bei kitų kambarių duris, bet ir nuolatos atsigręžinėjo, stebėjo, ar tik kas nebus išlindęs iš sodybą gaubiančių krūmų ir priartėjęs prie namo (sunkus turtuolių gyvenimas), tai kas, kad kitame, mažesniame, tačiau taip pat dailiame sodybos namelyje gyveno šio miškų rūmo sargai, žmogus bijojo plėšikų!..

O aš, – akies kraštu nuvėriau diedelį, – nebijau! Šio man visai svetimo žmogaus – kodėl nebijau?.. Ir diedelis štai nebijo, ne manęs, aišku, o vagių ar plėšikų, diedelis štai...

„Auksų neturiu, manęs jau niekas nevogs – per senas! – jisai ir vėl tarsi skaityte skaitė mano mintis, reikėjo stebėtis tokiu nuovokumu, nors gal šitaip reiškiasi ilgų metų patirtis. – Kviečiu į savo fazendą, panelyt!..“

Į fazendą? – many ir vėl kažkas šyptelėjo, gal tas diedelio nepanašumas į miškų žmogų. Brazilų senjoras, o ne kalno diedas! Kviečia savo damą į fazendą! Tad ir tu – pirmyn, drąsiau, drąsiau, Žirmūnų senjora!

Įžengiau vidun, apsidairiau: troba kaip troba, aišku, mažutė ir vargana, tad ir viduj – lyg virtuvė, o lyg ir kambarys, vienas per visą plotą, kampe juodai aprūkusi krosnis, pečius už jos, kitame – lova, viengulė, tačiau plati, su dviem pagalviais, ant sienos, kiek prietemoje, fotografija, kieno?.. Ir kvapas, jei ne dvokas – vienatvės, nejautei, kad čia kur būtų moteris.

„Vienas, panele, vienas!.. – paskubėjo diedelis, nežinau net, kodėl jis taip skubėjo. – O dabar, panele, jau būsime dviese...“

„Laikinai! – atsakiau, tačiau tvirtai, žodis „dviese“ manęs nė kiek nesušildė, greičiau baidė, buvo pernelyg intymus (intymus senio žodis?). – Aš čia, kaip sakiau, visai netyčia,laikinai... – tą laikinai net nutęsiau, pabrėždama jo svarbą. – Kol pasveiks mano opelis... Tik tų daktarų ir vaistų...“

„Taigi ieškosim, panele! Ir vienų, ir kitų! Rasim!“

Šituos miškuos?!“

Šituos!“

(Surado, kaip žinom: Plionką, tas, štai pro medžius girdžiu, kaukšena...)

„Nežinau, nė kaip siektis su Vilniumi, mano mobilusis nepakrautas... – ištariau vos ne verksmingai, timptelėjusi viršun ir lūpą, ir ant kairiojo peties karojusį nediduką kelionės krepšį (daiktų vežiausi nedaug), ten užkimęs ilsėjosi mano ištikimas bičiulis mobilusis, kodėl jis liko nepakrautas, aš, aišku, nutylėjau. (Kaip, beje, ir apie interviu su garsenybe rengimo tikslus ar kokias smulkmenas, dar bus proga.) O dėl to, kad anoji veikėjo moteris bevakarieniaujant ėmė ir paklausė: „Tai kada, ponia žurnaliste (per visą tą interviu savaitę manęs vardu ji nė karto taip ir nepavadino), baigsite tardyti mano žmogų?“; atsakiau: „Tai jau greit!“, o iš ryto, nė nelaukusi pusryčių, išvažiavau, gerai, kad interviu, galima sakyti, jau buvo paimtas ir kad turėjau benzino (net dabar turiu užspaudusi dvidešimt litų tam benzinui pirkti), po kokios valandos ar kiek jau tūpčiojau apie šaunųjį savo kadetą prie tavo, diedeli, kalno... – Redakcija manęs tikriausiai ieško!.. Rūpinasi, kur pradingau...“

O čia jau kąste nukandau mintį, pastebėjusi, kad mane į šią pirkelę atsivedęs žmogus nė trupučio nesidomi man svarbiu reikalu ir apskritai manimi, jis, tarsi pats čia būtų svečias, žvilgsniu klajojo po kambarį. O ir manęs, žinoma, niekas, jokia redakcija neieškojo, tiesiog mėginau kilstelėti savo reitingą...

„O pakrovėją, panele, turite?“ – paklausė diedelis, liovęsis dairytis.

„Jis čia! – sujudinau kelionės krepšį, buvo nesunkus. – Pakrovėją vežiojuosi visur, tik šįsyk nespėjau, tiesiog pamiršau pasikrauti, tikėjausi tai padaryti Vilniuje...“

„Pakrausim ir čia!“

Paėmė pakrovėją, spustelėjo šalia durų elektros jungiklį, plykstelėjo šviesa (jau žinojau, kad šiuos miškuos elektros dažnai nebūna, nes vėjai ar kas nutraukia laidus), patenkintas linktelėjo galva, sujungė pakrovėją su mano telefonu, kažko dar dirstelėjo į priedury stūksančią ir jį stebinčią mane ir padėjo viską ant čia pat buvusios taburetės, stebėjausi, kaip lengvai, tarsi tai darytų kasdien (telefono juk neturi!), jis visa tai atliko, į miškinį išties nebuvo panašus... Paskui mostelėjo stalo pusėn, į visą pasienį užimantį gana platų suolą (kaime tokį vadina uslanu, nors univerkoj mokė, jog uslanai už suolus trumpesni), daug nelaukdama bloškiau ant suolo krepšį ir sėdausi pati, jaučiausi nusivariusi. Ir, aišku, alkana. Nesupratau, kodėl tą rytmetį jaučiausi tokia pavargusi (kodėl alkana, žinojau, buvau be pusryčių), gal prislėgta tokios nesėkmingos kelionės, tai juk visąlaik žinojau, kad narsusis mano kadetas kiekvieną minutę gali sučiaudėti paskutinį kartą ir jau gailėjausi tokiu visai nepatikimu iš Vilniaus leidusis į kelią per šiuos miškus (nežinojau, kad tie miškai tokie platūs ir grėsmingi), bet ar galėjau pasielgti kitaip? Autobusų maršrutas, man sakė, nuimtas, kadangi nerentabilus, nuostolingas, o pasiūlymas parengti interviu su miškuos vasarojančiu garsiu žmogumi buvo tasai gelbėjimosi ratas, kurį man, skurdo balon įbridusiai sutartinei, pametėjo – teikėsi mesti – solidus sostinės žurnalas (užsakymų jau senokai nebuvau gavusi), niekaip negalėjau tokio šanso atsisakyti; bet dabar nenutuokiau, nė kaip grįšiu į Vilnių...

(Kaukšena, kaukšena, girdžiu, vis kaukšena tą uždususį mano opeliuką palaikiu girininkijos traktorėliu į savo kiemą nusitempęs ir tarp pušų pasistatęs meistras Plionka, diedeliuko bičas ar kas. Bet tądien, pirmukart patekusi į trobelę, apie savo ir prie pušies skardinę nosį beviltiškai prispaudusio kadeto ateitį dar nenutuokiau ničnieko.)

Toji nežinia mane kaip tik labiausiai ir slėgė, kaip dirgino ir gana netikėtai (bent sau, Smilte, nemeluok, nes ir lauktai, ir tikėtai!) sukilęs burbuliuojantis alkis, toksai pagiežingai piktas, kokio jau nebeatmenu kada jautusi, burnoje sausa, skrandį drasko rūgštūs skausmai, supratau, kodėl alkani eina vogti... Ir jau gailėjausi nelaukusi pusryčių anapus miško, galėjau iškeliauti ir pavalgiusi, ir atsigėrusi kavos, atidirbai už ją, sutartine, kas tau tos garsenybių moterys!

Nežinau net, kas tada diedelio troboj man buvo svarbiau: pasirūpinti opeliu, liko juk prie tos nelemtos pušies, ar tučtuojau ką nors sukimšti burnon, manau, kad valgyti, juoba kad ir vakarieniavusi buvau menkai, saugojau mat linijas, dabar tos linijos man rodėsi paskutinio grybo vietoj...

Ko stirksai lyg stuobrys?! – piktom akim nužiūrėjau diedelį, aišku, jam nieko nesakydama. (Dirikui būčiau pasakiusi.) Ko vedeisi čia, jei net valgyti nepasiūlai? Tai gal nieko kramtomo nė neturi?

Kaip neturės, turi, diedelis, taip pat nė žodžio netaręs, žengė prie krosnies, pravėrė orkaitę ir ištraukė nemažą keptuvę, padėjo ant stalo, ant padėklu visai neblogai pasitarnavusios apverstos (nelabai švarios) lėkštės ir nukėlė nuo keptuvės vietoj dangčio užvožtą mėlyną dubenėlį, viršun plūstelėjo skanus garas nuo dar šiltų keptų bulvių.

„Tai gal... – pažvelgė į mane, akys, mačiau, sužibo, – panelė bus išalkusi?..“

„Oo!.. keptos bulvytės!.. – šūktelėjau, jausdama savo rūgščiai urzgiančio skrandžio pritarimą. – Tiktai viena nevalgysiu!..“

„Tai kodėl? Teks, panele, šiuokart valgyti vienai, aš jau! Mes pusryčiaujam anksti!.. – (Kas tokie: mes? Tu, šuo, katinas? O gal čia dar kas yra?.. Kas?..) – O aš tuo tarpu pasidairysiu po panelės apartamentus... – (Oho: senjoras!.. Apartamentus!..) – Seniai ten buvęs, padabosiu, ar viskas tvarkoj...“

Dabok, dabok! – slinkausi prie stalo ir šakute tuoj pakabinau rusvai apskrudusią bulvytę, ant stalo lentos (staltiesės nebuvo) išdavikiškai captelėjo nekantrus seilės lašas, delnu tuoj nušluosčiau, žodis „padabosiu“ mane vėl grąžino ten, kur dar anksti ryte buvau, į ūksmingas Pietryčių Aukštaitijos girias, kur žmonės, kad ir mano aplankyto veikėjo namo sargai, suprantama, kalbėjo savo šnekta, kitokia nei mūsų vilniškė (žodį „daboti“ vietoj mums įprastų „žiūrėti, atsižvelgti, paisyti, rūpintis, patikti“ ir net vietoj „mylėti“ žinojau iš dialektologijos paskaitų, jis man patiko, „pasdabojęs“ niuansai – savas toksai žodis lietuviams ar skolintas iš kitų – studentei galvos nė kiek nekvaršino), tai gal vis dėlto vietinis? Gal diedelis – miškinis, tik daugėliau apsiskaitęs, pasidairys mat po apartamentus, padabos, gal regėjęs daugiau pasaulio, pabuvojęs miestuose ar kur? Nes ir Plionka, su kuriuo teko tartis opelio remonto reikalais, taip pat ne visai miškinis, sunku net pasakyti: kuris jų daugiau, o kuris mažiau miškų žmogus, pagaliau kvaila būtų šitaip žmones rūšiuoti, suglausk, sutartine, ausis ir valgyk! Šlamšk, kabliuok diedelio bulvikes, jos skanios! Kur kas gardesnės už veikėjo mišraines su visokiais majonezais! Už jo ikrus ir lašišas! Imk, kol duoda, ir bėk, kai muša, – girdėjai nuo mažens, šičia tavęs niekas mušti nesirengia, čia ne globakas, net žada duoti apartamentus, tikėkimės, kad blusos tenai manęs nekapos... Nes globos namuose girdėjau daugelio pasakojimus apie kaimų ir miškingų užkampių gyvenimą (daugiausia vaikų atvežama iš ten). Vaikai kirbėjo visokiausiais gyviais, dažniausiai blusomis, blakėmis ir utėlėmis, apie tuos piktus padarus vakarais, sulindę po antklodėmis, globako vaikai daugiausia ir erzėjo, ne vieno, kad ir nuo seniau čia gyvenusio vaiko, ypač mergaičių, plaukuose auklibos vis dar rasdavo glindų, tu glinda, beje, buvo ir pats dažniausias globako keiksmažodis... Bevalgant prisiminta ta dar visai, rodytųs, netolimų metų bjaurastis sujaukė nuotaiką, tačiau neilgam, nes liko melsvoje kūdikystėje ir vaikystėje, ak: iki keturiolikos, vėliau, kad ir Dirsių namuose ar tuose Žirmūnuose, apie tokius dalykus kalbų jau nebūdavo, jei kur, pažastyse ar tarpumenčiuose ir paniežtėdavo, tai jau nuo prakaito ar chemijos... O kai kada, neslėpsiu, ir dėl ko nors kito...

Taip diedelio bulvikes man kramsnojant ir praeitį prisimenant, iš kažkur – tai nuo aukšto, siuobtelėjo šiltesnio oro šuoras... Pakėlusi akis pamačiau užkrosny į lubas atremtomis kopėčiomis nuo aukšto nusileidžiantį diedelį, apartamentus man jau buvo padabojęs ir dabar atsargiai, čia viena, čia kita koja ieškodamas pakopėlių, kabarojosi apačion. Pamačiau ir dureles, praviras ir atverstas viršun taip, kad pro jas galėtų lengvai pralįsti žmogus, diedelis tuo tarpu jau liuoktelėjo ant grindų ir nuo to užkrosnio pamojo ranka man: dabar jau lipk tu, dabokis apartamentų, tai buvo it lagaminas mažutis, tačiau visai neblogai išrodąs lentinis kambarėlis su lova (geležine, kareiviška), staleliu ir langu į ežerą, vėl pamačiau laivus... Tik jau iš viršaus ir gerokai už žalios meldų užtvaros, plūkavo jie toliau nuo kranto ir į jį įsikirtusios mano jau regėtos laivų rikiuotės, buvo tai kiti, vasarotojų laivai; pro žemą ir siaurą keturkampį langelį kambarin įšokusi saulė sienas margino linksmai virpčiojančiais rėžiais... Tai pušys, supratau, šakas judina vėjas, raižo karpo spindulius, žavu!..

Pabūsiu, žinoma, paatostogausiu, tikinau save, jau kiek apsitvarkiusi kambarėly, tame dievų kampelyje, kurį taip netikėtai šiuose miškuose gavau, tegu keletui dienų, vis tiek gal, sakau, neapvalgysiu... Net susijuokiau, prisiminusi veikėjo moterį, klišinėjančią anais miškų takeliais, ta šnairai dirsčiojo į mane ir vis krimsčiojo lūpą, – ir vėl žiūrtelėjau pro langą: taip, trobelė menka, tačiau vaizdai gražesni negu aplinkui rūmą, o svarbiausia, nėra čia anos moters... Ir, atrodo, jokios kitos...

Jokios? – tai, Joana Smilte, – ne-e! Yra šičia toji kita, matei, ji ant sienos, skvarbiu, nieko gera tau nelinkinčiu žvilgsniu palydi tave kiekvieną rytą, vos tu nusileidi tuo beždžionių tiltu (tegu: kopėčiomis) į apačią... Ir kiekvieną vakarą, kai į šitą savo narvelį vėl kopi, tu iš tiesų šičia kaip beždžionė. Kaip kokia babuinė. (Ar turi žodis „babuinas“ moteriškąją giminę?) Tačiau kaip beždžionė čia ir ji, ta ant sienos, visos mes nešukuotos beždžionės, visos babuinės, nes visos kur nors laipiojam ir kur nors karstomės, daugiausia – ant vyrų, savo patinėlių, kaklų... Ir dar sykį nesusilaikiau ironiškai nešyptelėjusi, tai, Joana Smilte, dabar jau karsies ant diedelio sprando? Gal jau užsikorei?

Pažvelgiau į ją, tą moterį ar merginą ant sienos, įdėmiau: nuotraukoje išties graži, galvą koketiškai pakreipusi į šoną, kažkokia meniška (nežinojau tada, kad fotografavo pats fotografijų skyriaus vedėjas prieš kokias tris dešimtis metų, savo meninių parodai, akys plačios, atviros (mano kiek primerktos), lyg ir be klastos, tačiau ar gali būti moters akys – be klastos? Tavo akys klastingos kaip rūkas, sakydavo man dirikas, jose skęsta viskas, kas tikra, o kas, direktoriau, tikra, gal meilės žodžiai?.. Bet jie priplūdę dar tirštesnių ūkų, ar nesu patyrusi, kad tariami jie (ir tavo buvo tokie, dirike) vien tam, kad tais ūkais pridengtų tiesą. Viskas, ko žemėje esama, atplaukia pro ūkus, ir mes tik taip manome, kad su saule. Su saule – bet pro debesis, kurie taip pat juk vieni ūkai, ar ne protingai mąstau? Net per daug protingai, Joana Smilte Iškapaite, ne tau gal tokie protai, tad ir liaukis paisčiusi niekus, kad ir pati sau, štai kaip klausiamai, o gal smerkiamai, ką aš žinau kaip, smelkias į tave ta, nuo sienos, toji moteris ar mergina, kurią čia jau radai, visad ji čia, trobelėje, ir, aišku, diedelio mintyse, apsigyveno ji čia daug anksčiau už tave, jos akys, jauti tai, negali nejausti, štai klausia: o ko tu, atvykėle, čia atsibastei ir ko taip ilgai užsibuvai, reikia jai, Joana Smilte, ką nors atsakyti. Kaip nors atsikirsti šiam graužiančiam kitos žvilgsniui, sujaukusiam tavo įspūdžius, viltis, svajones, neleidžiančiam būti šičia dviese su diedeliu... Nelyginant saulė žvakę tirpdančiam tavo akyse suribėjusią miškų idilę... Tai kas ji, to įkyraus žvilgsnio turėtoja, nebyli kasdienių tavo žingsnių seklė? Kodėl ji čia?

Paklausiau diedelio.

„Ar šita? – parodė pirštu sieną. – Bendradarbė...“

„Kokia bendradarbė?“

„Mano... o kas? Anų dar laikų...“

„Tai jūs... anais laikais...“

„Taip... o kas nedirbo? – šyptelėjo. – Vilniuje, laikrašty... seniai...“

„Laikrašty?! – mano akys, manau, išsprogo, tai tau ir vietinis! Tai bent miškinis! – Jūs... buvote žurnalistas?!“

„Buvau, panele... ar tai blogai?..“

„Na, neblogai... tačiau...“

„Kas buvau, tas buvau, dabar aš čia... Ir kitkas nelabai man įdomu!..“

„O man – net labai! Tai nuo kada jūs čia?“

„Ak, nuo seniai!.. – jis numojo ranka ir dar suraukė antakius, neklausinėk, nesakysiu, jis ir vėl rodės man ir senas, ir nejaukus... – Labai net, panele Smilte (jau žinojo mano vardą ir aš žinojau jo: Vilius), seniai!.. Kada nors papasakosiu...“

„Tai man iš tiesų įdomu, nes ir aš...“

„Taip, taip... kada nors...“

Mostelėjo ranka taip plačiai, taip aiškiai leisdamas suprasti, kad šią temą išties verta atidėti kuo vėlesniam laikui, kad aš... Kad aš net išsigandau, jog per daug raginamas jis nesupyktų ir nepanorėtų išvis su manimi atsisveikinti, aš čia viską dar tik buvau pradėjusi...

(Na, sumaniusi dienoraštį apie savo buvimą miškuose, tokius užklydėlės nuotykius VISOKIOS DIENOS PAS MIŠKŲ DIEDELĮ, jau pavadinime kruopelytė humoro, negi į kelionės nuotykį žvelgsi susiraukusi, gal, tinksi galvoj, tiktų kada kuriam laikraščiui ar žurnalui... Nes pačiam diedeliui, vartydamasi šioje valtyje, manding lyg ir viską apie save jau būsiu papasakojusi, liko perteikti savo įspūdžius kitiems... mano draugui diktofonui. Laiko, manau, užteks, opelio remontas, Plionka sakė, nė neįpusėtas, kas žino, kiek dar užtruks...)

„Kada nors tai kada nors...“ – atsidusau, mūsų pažintis šįryt įgavo daugiau spalvų: ne miškinis, net buvęs žurnalistas, toks, kokia šiandien esu aš, tik jis gyvena miškuose, o aš... o tu... Tu, fifočka, taip pat miškuose, tik sąmonių, pasąmonių, miglotų nuojautų lapynuose, tokioje sunkiai kontroliuojamoje minčių raizgalynėje, nuolatiniame žinių ir nežinios chaose, sumišusiame su tau vis nepalankia kasdienos realybe... tu, žurnaliūga Joana Smilte… gyveni, na...

Taigi, iš pradžių net gerokai persigandau išgirdusi, kad ir šis apšepęs diedelis – žurnalistas, tai kas, kad buvęs, esmės tai nekeičia, visi mes būsime jau buvę, – tačiau visai netrukus pajutau savotišką palengvėjimą, tapau tarsi saugesnė, nors nesuvokiu, kodėl taip, kaip nenutuokiu, ir kodėl jam neįdomu daugiau sužinoti apie mane kaip žurnalistę.

„Kada nors, Viliau, – nė nepajutau, kaip visai lengvai, lyg kokį klasioką, diedelį pavadinau vardu, tai bent radau sau lygų. – Kada nors vis tiek geriau negu niekados... O dabar...“

„O dabar?..“ – pertarė lyg aidas, mąstė kažką savo...

„O dabar aš einu maudytis... – galvojau aš, žinoma, vien apie valtį melduose. Ir kad turiu nepamiršti diktofono. Nes jau žinojau, ką turiu įsirašyti. – Ačiū už atvirumą...“

„Tai tau, Smiltut, – ačiū! – (Dieve mano: Smiltut!) – Nuoširdžiai širdingas ačiū!“

„Bet už ką? – pasidomėjau lyg ir abejingu balsu, nors ausyse skambėjo: Smiltut... – Už ką – man? Už įkyrumą?“

„Už tai, jog esi čia... Kad tokia...“

„Kokia? Gal kaip šita?“ – dabar jau pamojau sienos pusėn aš.

„Ne-e!.. Kaip kita. Kaip prisiminimuos.“

„Kokiuos prisiminimuos? Keistai jūs, Viliau, kalbate...“

„O nekeistai!.. – kažko atsiduso. – Jaunų dienų prisiminimuos...“

„Aš – tavo prisiminimuos?!“

„Ne, žinoma, ne!.. Tikrai ne taip kalbu!.. Tu – nuo kalno!.. Nuo to užgesusio opelio... Tu – tai tu!..“

Dar sykį skubom nužvelgė mane, nuleido akis, papurtė galvą; aš vėl sunerimau. Nes nelabai supratau, ką „Tu tai tu!“ sakydamas diedelis turi galvoje, gal leidžia suprasti esąs laimingas? Diedelis – laimingas, o, Joana Smilte, tu? Toli aš nuo laimės, diedeliuk! Ir kas pagaliau toji laimė, žybteli lyg trumpa saulė pro debesį po audrų, toks išgeltęs šypsnys po ašarų, ir vėl pradingsta, užleidžia erdvę rūkams... Bėga, vis bėga tavo laimė, Smilte, nuo tavęs, ir – pabėga! Dingsta nebūtin, čao!

„Bet gal... jau eisim?.. – išgirdau ir net krūptelėjau, taip buvau užimta savimi. Na, užtikta su kažkuo, su savo mintimis. – Pakalbėjom...“

Išėjome, mus pamatęs linksmai amtelėjo už durų laukęs šuo, katinas Murkis liovėsi žaisti su ką tik pasigauta pele ir viltingai nunėrė mus raino namų draugo akimis, saulė kaitino gaivia rugpjūčio pabaigos šiluma, pušys smaigstė smailas viršūnių adatas į vienišus palšus debesėlius, idilių idilė!.. Toks, žinote, visai be rūpesčių televizinis šeimos rytmetys, – many ir vėl nusišiepė kipšiukas, nuolatos nerimstantis, bet ir gelbstintis, kai jau rodos, kad tuoj tuoj prislėgs nevilties akmuo; ėjome su diedeliu visai netoli, meldai ir valtis buvo čia pat, diedelio (ak: Viliaus, miškų žurnalisto Viliaus) mąstymų kalnas – kiek tolėliau, už pušų vingio, susitiksime per pietus... O gal visai vakare, bent man skubėti lyg ir nebūtų kur... Juo labiau kad diedeliui apie save jau viską būsiu pasipasakojusi, diktofoną nešuos ir mąstyti apie ką turėjau iki valios...

Bet ką galvoti, matyt, turėjęs ir diedelis, nes kai vakare vėl eidama prie tų savo kopėčių mestelėjau žvilgsnį į sieną, kitos tenai jau nebuvo – –

 

* Maisto produktus po kaimus išvežiojantis sunkvežimis (rus.).

** Malonus, puikus, subtilus (angl.).

*** Aš tave gerbiu, o tu manęs ne (rus.).

**** Paukštyte (rus.).

***** Rusiškas keiksmažodis.

****** Taip baigiasi meilė (rus.); vėl keiksmažodis.

******* Laiminga pabaiga (angl.).

******** Sudie, lik sveikutis (it.).