Vytautui Martinkui – 70

 

Vytautas Martinkus. Benedikto Januševičiaus nuotrauka2013 m. birželio 12 d. Rašytojų klube vyko rašytojo, Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesoriaus, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario Vytauto Martinkaus 70-mečio vakaras „Gegužės (28 d.) Žodinės“. Pradėdamas renginį, Valentinas Sventickas paaiškino, kad „Žodinių“ terminą yra sugalvojęs Petras Dirgėla, o susirinkusieji tikrai turi apie ką pakalbėti. Jis priminė 1975 m. Albertas Zalatoriaus parašytus žodžius apie V. Martinkaus pastangas intelektualiau pasakoti ir ieškoti slaptesnių ryšių tarp žmogaus ir pasaulio. Atsakydamas į V. Sventicko klausimus, V. Martinkus papasakojo, kad jo gimtosios Jerubiškės yra slėnyje, o dabar jis gyvena Guriuose, aukščiausioje Vilniaus vietovėje. Kaip daugelis Lietuvos filosofų, į filosofiją jis atėjo per literatūrą. Prisimindamas savo, kaip Rašytojų sąjungos pirmininko (1988–1994), veiklą, V. Martinkus teigė, kad 1989 m. buvo lūžio metai, kai atkurtas senasis Rašytojų draugijos statutas ir atsijungta nuo Maskvos. Jis didžiuojasi tuo, kad anais laikais Rašytojų sąjungos rūmuose virė gyvenimas, kad čia gimė pačios šviesiausios svajonės, buvo projektuojamas šios dienos Lietuvos kultūros ir politikos pasaulis. Paklaustas apie nacionalinės literatūros padėtį globalizacijos sąlygomis, V. Martinkus paaiškino, kad jei tik literatūra yra talentingai parašyta, ji tikrai išlaiko ir mūsų pamatines vertybes – kalbą, ryšį su istorija, tikėjimu, kraštovaizdžiu. Skaitovas Paulius Šironas perskaitė ištrauką iš Jubiliato „Gabatos knygos“.

Viktorija Daujotytė savo kalbą pradėjo citata iš V. Martinkaus knygos „Estetinė literatūros gyvybė“: „Metafora kyla iš realaus pagrindo.“ Profesorės nuomone, šiuo požiūriu labai įdomi V. Martinkaus novelė „Dingusio Vilniaus beieškant“. Novelės pasakotojo buvimas greta Czesłavo Miłoszo leidžia klostytis metaforai kaip stiliaus neišvengiamybei, bet ne puošmenai. Autoriui pasisekė pagauti Cz. Miłoszo eigastį, pratęsti Alfonso Nykos-Niliūno žvilgsnį, kuris fiksuoja nueinantį Pilies gatve Vytautą Mačernį. V. Martinkaus kelias nuo Jerubiškių iki Gurių – tai kilimas iš slėnio, iš miškų į kalną. Asociacija su „Laimės žiburiu“ neabejotinai bus įtvirtinta, kažkoks laimės ženklas aukštajam kalne pasirodys. Būtent metafora leidžia išvysti laimės žiburį ir tyliai pagalvoti, kad V. Martinkus nėra toli nuo Jono Biliūno vizijų. A. Zalatoriaus mintis, kad V. Martinkus – mūsų intelektualiosios prozos viltys, su kaupu išsipildė. V. Martinkus, profesorės nuomone, yra savaiminis hermeneutikas. Hermeneutinė mintis jo atveju pagrindžiama hermeneutikos teze apie aplinkkelį, o V. Martinkus vaikšto būtent aplinkkeliais. Aplinkkeliai rodo, kaip metafora, kildama iš realaus pagrindo, jį visiškai praranda, tarsi iš naujo kurdama realybę. V. Daujotytės požiūriu, V. Martinkus – patikimo ritmo, patikimo mąstymo, patikimos elgsenos žmogus ir rašytojas.

Jonas Mikelinskas kalbėjo apie tai, kad V. Martinkus yra minties ir veiksmo žmogus, kuris net grėsmės sąlygomis nebijojo imtis atsakomybės. Jis ėjo į literatūros viršūnes be potvynių ir be atoslūgių, o jo mintys – tai mąstytojo mintys. Rašytojo nuomone, tai ypač svarbu dabartiniais globalizacijos laikais, kai žmonės vengia įsipareigoti. Petras Bražėnas, pažįstamas su Jubiliatu jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, prisiminė darbą kartu Edukologijos universitete bei Rašytojų sąjungoje ir patikino, kad niekada nėra girdėjęs jo pakelto balso. Pasak P. Bražėno, Rašytojų sąjungos nepriklausomybės nuo Maskvos paskelbimas metais anksčiau negu buvo paskelbta valstybės nepriklausomybė – V. Martinkaus ir jo suburtos komandos nuopelnas.

V. Martinkus padėkojo visiems jam svarbiems žmonėms. „Visą gyvenimą skaičiau knygas, bet tai nėra paprasta.“ Pusę metų mąstęs, kas tai yra estezė, galų gale, perskaitęs viską, kas apie ją parašyta, nusprendė, kad estezė – tai utopija, vieta, kurios nėra. V. Martinkus išpažino daug ko gyvenime neįžiūrėjęs, nematęs, klydęs, bet visa, ką jis darė, buvo jo paties pasirinkimas. Jis sakė, kad drąsa ir baimė jį lydėjo visą gyvenimą, ir jis nežinąs, kuris jausmas dominavo, kai 1957 m. su dviem klasės draugais prisiekė kovoti už Lietuvos nepriklausomybę ar kai sutiko dėstyti marksistinę filosofiją (kitokia tada dėstoma ir nebuvo), o dar po kurio laiko parašė prašymą priimti jį į komunistų partiją. Anot V. Martinkaus, kartais klausiama, kaip jis pasidaręs savas sovietinei valdžiai, kodėl jis apie tai neparašęs savo knygose. Rašytojo nuomone, tas knygas reikia skaityti kitaip nei atsiminimus. V. Martinkus sakėsi nežinąs, ar iš tiesų buvo savas sovietinei valdžiai, ar tik toks atrodė, ar yra savas šiandieninei Lietuvos valdžiai, ar turėtų būti savas bet kokiai Lietuvos valdžiai. Jis jautėsi ir jaučiasi esąs laisvas, tegul ir klystantis žmogus, o likimas, istorija, dangus – ironijos meistrai. Anot V. Martinkaus, gyvenime svarbiau yra matyti save ir kitus, o ne gauti galutinius atsakymus.

V. Martinkų sveikino kultūros ministras Šarūnas Birutis, įteikęs Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“, tėviškės žmonių vardu – Jurbarko rajono meras Ričardas Juška. Sveikintojų ir gėlių buvo labai daug, Jubiliatas – elegantiškas ir išmintingas.