1

 

Tavo kūnas

menkiausias jo įlinkis

manyje įsikirtęs

Tavo delnas

glamonėjantis

šiltas

mūsų lūpos sulimpančios

savo syvais

kaip du lapai

žiedynlapy

mūsų priesaika

tamsumoj

rodo kelią

kitų nepramintą

ji žvaigždėm danguje

vaiskiai šviečia ir žvilga

kaip noktiurno melodijoj

aplink galvą lyg nimbas

netikėtai suspindo

 

2

 

balta paklodė kvepia Tavimi

nors kvapas šis išsivadėjęs

kaip mes mylėjomės

kaip mes tada mylėjomės

mana mums leidos iš dangaus

nušvitusios akys žiežirbom žėrėjo

lytėjimai Tavųjų pirštų

į mano sielą įsigėrė

gal dar ne viskas

gal ne viskas

pasibaigė dugnan nunėrė

vėl iš tamsos išsilukšteno rytas

šviesus toksai

padangė išgiedrėjus

net kvapą užima

jisai visai toks pat

kai mes mylėjomės

kai atsiskirti niekaip negalėjom

paklodę vėsią pirštais čiupinėju

o ji nesako nieko

tyli kaip tylėjusi

 

3

 

lyg kas kutentų

kaklą apnuogintą

tarsi bučiuotų

tokios pažįstamos

jaukios akimirkos

malonūs pojūčiai

švelnūs atodūsiai

niekas man negresia

negresia niekas

vengiu pažvelgti

į save veidrody

nuplikę medžiai

medžiai nuplikę

jųjų viršugalviai

pačiam vidurvasary

sučiaupiu lūpas

lūpas suskirdusias

pamėlynavusias

lopas prie lopo

lopas ant lopo

ant antro lopo

dar trečią prisiuvu

kur kas ryškesnį

ir patvaresnį

ne tokį blyškų

niekas man negresia

negresia niekas

atvira tiesai

atvira niekui

glaudi kaip vilna

vieniša lieku

 

4

 

o šalpusnių žiedai negyvi

sėdžiu sofos kampe

susigūžus išplėstom akimis

o šalpusnių žiedai negyvi

tarsi būstas be durų

be langų ir be stogo

viens kitam artimi

ir pralaidūs lyg oras

skynėm juos

margaspalvėje pievoj

svaigo širdys ir protas

vienu gurkšniu išgėrėm

tamsius debesis

ir dausas

savo žvilgsniais atvėrėm

nusiveski ton pievon

ją atgal sugrąžink

 

5

 

mintys sugula sluoksniais

priešais sankryžas

išsisklaido keliais

dar nežinomais

juda priekin

gilyn įsirėžia

į pasąmonės slėpinius

ir pabrukusios uodegas

spėriai skuodžia atgal

vis dar žydi alyvos

bet kitaip šiandien žydi

o senelė neverda sriubos

ir nelaksto per gatvę

lankyti kaimynių

ji nuo sienos iš nuotraukos

žiūri ir tyli

ir jau nieko pasauly nebijo

mano kūnas dar gyvas

nors kitoks nei anksčiau

uždaryta jame

užrakinta

lovoj vėlei ant šono apsiverčiau

judesys šis svarbus

įsimintinas

bent jau man

plaukų sruogą

alkūne netikėtai primygiau

apie kaklą vyniojas

kaip kilpa

mėginu išsinerti

bet esu užrakinta

 

6

 

vienstypę laukinę

ar lūžtų ar plyštų

į vienumą lenkia

ji sėdi ant liepto

patempusi lūpą

sau galvą susukus

kasdien tuo pačiu

lyg nieko svarbiau

už tą patį nebūtų

jai panagės smarkiai užnižo

ji vis dar dvejoja

ji vis dar nežino:

ar mestis bedugnėn

iš veido išėjus

ar eiti į ugnį

save nugalėjus

primygsiu jai uodegą

proto įkrėsiu

sušiaušime šerį

abi atsitiesim

už delno suėmus

vesiuos ją per lauką

pasiutusio kraujo

į gyslas įliesiu

nors mudvi su velniu

jau metų vienų

veselę iškelsim

nebus nuobodu

 

7

 

peleninė

kaip klumpė

pelenai iš to laiko

įsiskverbę medienon

juodu luobu ant dugno

bei ant sienų nusėdę

be Tavęs pasilikę

jie negali pasveikti

viens ant kito sukritę

liulkas lipdo

man makaulėje netelpa

šitoks triukas

susiklostęs per laiką

nors į sopulį dėk

 

8

 

einu ratu

vis tuo pačiu

tolyn einu

einu kad eičiau

ratu tolyn

o gal artyn

tolyn artyn

einu kad eičiau

gilyn gilyn

į patį dugną

tamsyn tamsyn

juoda kiaurymė

šalta drebu

ant paties dugno

ratais šliaužiu

keliais ropoju

jie kruvini

virvė ant kaklo

gal ji

gal ji

iškels paviršiun

ir atgaivins

su vilkais kauksiu

gal

prisimins