Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Tyruliukuose viskas gerai. – Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai“, 2012. – 160 p.

 

Laura Sintija Černiauskaitė

 

Ar tikrai Tyruliukuose viskas gerai?

 

Atidarius saldainių dėžutę pasklinda malonus aromatas, nutįsta seilės ir kyla pagunda viską sukirsti. Atsivertus Violetos Šoblinskaitės Aleksos novelių knygą „Tyruliukuose viskas gerai“ nuo pirmųjų sakinių darosi skanu ir traukia skaityti iki galo. Geri tekstai ir yra tokie – jie pagreitina skaitymo medžiagų apykaitą, juos norisi praryti, o ryjant dideliais kąsniais kažkodėl nepasidaro bloga.

Kas čia taip skanu? Visų pirma – kalbos gyvumas, jautriai balansuojantis ant ribos tarp šnekamosios ir bendrinės. Ir, be jokių abejonių, trykšte trykštantis pasakojimo temperamentas. Liudas Gustainis šių metų sausio 17–23 d. „Nemune“, tarkim, truputį koketuodamas rašo, kad jam „atskirus vartojamus posakius, žodžius norisi iškelti aukštyn ir pasidėti ant altoriaus“. Ant altoriaus ar ne, bet sutinku, kad talentas čia ištrykšta tokia skalsia, tarmės subrandinta kalba, kad jos žodžių net nebereikia kelti aukštyn – jie patys pakyla nuo gyvybės pertekliaus.

Beje, ar tikrai Tyruliukuose taip jau viskas gerai, kaip skelbia optimistiškas rinkinio pavadinimas? Tyruliukuose netrūksta mirties nuojautos, mirties laukimo, tuščių sodybų, nes mirtis ten vis švilpteli dalgiu. Iš esmės tai knyga apie plonytę liniją tarp mirties ir gyvenimo (parašyta gyvybės pritvinkusia kalba!), apie esminę ribą, iki kurios autorė atlydi beveik kiekvienos novelės veikėją. Gražus, vaikiškas, į vaikystę sugrąžinantis ir Tyruliukų tikrovę nutyrinantis pavadinimas. Nes tikrovė čia niūri kaip ir visur. Ir gyventojai ne kokie svajotojai mistikai, ne kokie nežemiški tyruoliai, bet priešingai – lyg iš televizijos reportažo paimti, iki skausmo atpažįstami, visi drėbti iš to paties molio lyg broliai ir seserys. Išeikvoję savo tyrumą, nususinti, išvarginti gyvenimo, beveik visi turintys mirusiųjų, kurių ilgisi. Bet autorės labai mylimi, tarsi asmeniškai pažįstami, užstojami, išteisinami už visas žmogiškas silpnybes. Susidarė įspūdis, kad tai vis ta pati sutuoktinių pora keliauja iš novelės į novelę, ir ta pati vieniša Tyruliukų moteriškė, vis pasikeisdama vardą, lyg per tvorą perlipa iš vieno kūrinėlio į kitą. Tokie tie tyruliškiai viens į kitą panašūs, tokia tyruliukiška dvasia turbūt persekiojo autorę, reikalaudama „išrašyti“, išsemti ją iki galo.

Tema ir pasakojimo tembru išsiskiria dvi novelės: pirmoji („Elvytė“) ir paskutinioji („Vakaras pas titulinį patarėją“), jos įrėmina visą tą gyvybingai kupantį tyruliukišką turinį. „Elvytėje“ pasirodo vienintelė jauna, tikriau, dar neužaugusi rinkinio veikėja, paauglė Elvytė. Tikra vargšė – negana to, kad neseniai palaidojusi mamą, tai dar ir luoša, su kuprele ir tik su viena sveika ranka. Po motinos Elvyros (dvasinė tapatybė per vardą) mirties atitekusi motinos broliui Domantui ir jo žmonai Rūtilei, kurie vežasi ją atostogų prie jūros. Trigubai nereikalinga: našlaitė, luoša, atstumta (jos pačios sąmonėje) Rūtilės nėštumo, mirusiai motinai ji skundžiasi patirianti iš artimųjų tik rūpestį, ne meilę.

Neužaugusiai dukrai reikalinga motina, kaip vijokliui reikalinga atrama, į kurią galėtų įsikibdamas stiebtis. Visos kitos „meilės“ – nepakankamos, nemaitinančios, į jas neatsiremsi, neįsikibsi, kaip prigimtis leidžia įsikibti į motiną. Dar ir kritinis paauglystės amžius, kuomet nebesiglaustysi, kaip mažas vaikas, prie kiekvienos švelnesnės, motiną primenančios moters. Vaikystė tarsi apsaugo mažiuką, jis lengviau priglunda prie svetimo, jis dar gali (nes turi, kad galėtų užaugti) rasti motinos pakaitalą, ir jo ieško. Elvytė – dar nesuaugusi, bet jau ir per didelė, nepatikli, kvestionuojanti kitų jai rodomą gėrį. Nėra didesnės nelaimės, kaip vaikystėje netekti mamos. Turbūt nieko baisesnio žmogui negali nutikti, nes kartu su motina miršta ir galimybė mažam žmogui pasaulyje susirasti ar susikurti sau vietą. Elvytei tokia vieta gal būtų dėdienės namas Tyruliukuose, kurį aplanko su dėdės šeima važiuodami prie jūros. Šeimininkės neranda, toji kažkur išėjusi. Iš visko matyti, kad ji glaudžiasi lauko virtuvėje, nes namas jau „užimtas“ – jame vaidenasi. Elvytės motina. Užėjusi į tą negyvenamą namą Elvytė ją ir sutinka. Čia įvyksta pokalbis, motinos pamoka „apie meilę“, kurios Elvytė nenori priimti iš svetimų, kuri Elvytei rodosi kaip ją žeidžiantis, jos našlaitystę paaštrinantis rūpestis. Todėl ji sako motinai: „Noriu būti su tavimi, mama. Aš taip tavęs ilgiuosi.“ Viduje ji išsineša tuos namus, kuriuose po mirties tebegyvena motina, kaip vienintelio ir sau įmanomo gyvenimo vietą.

Nepaprasto grožio Elvytės sapnas atskleidžia jos dvasios būklę:

Kai mašina vėl išlindo į autostradą, Elvytei skaudžiai nudiegė širdį. Ji stvėrėsi už krūtinės, išplėšė iš jos raudoną obuolį, perskėlė pusiau, iškrapštė į delną rudas sėkliukes ir bėrė į pievas, kur nakčiai paliktos karvės krūpčiojo nuo vis dar iki galo nenutykusios audros aidų. Perkūnija jau nebegrūmėjo. Danguje besiautėjo vien begarsis žaibų amalas. Elvytės pasėtos sėklos akimirksniu skverbėsi į žemę, virto žaliais daigais, o šie – medžiais, ant šakų žvilgėjo daugybė raudonų obuolių. Per ką tik dukters išaugintą sodą ėjo Elvytės motina. Atpažino ją iš skarelės, surištos pakaušyje, iš kiek šokčiojančios eigasties. Mama ėjo nesidairydama, nesustodama. Elvytė mojo jai, šaukė, bet motina negirdėjo, tik ėjo ir ėjo, kol pavirto mažu taškeliu. <...> Elvytė prabudo, kai minkštą rūko tylą perskrodė baisus riksmas. Akimirksnį manė, jog netoliese kriokia skerdžiamas gyvulys, bet netrukus suprato – klykia jos pačios širdis.

(p. 7)

Tas nebylus širdies klyksmas lydi visą novelę nuo pradžios iki galo. Tačiau: ši širdis trokšta būti vaisinga, gal net gali būti vaisinga, apie tai mums sapne signalizuoja širdies obuolys. Tik jį reikia perskelti pusiau, kad įsikūnytų jo vaisingumas ir dukra užaugintų sodą, po kurį vaikšto motina. Bet: net sapne nepasiekiama, neprakalbinama, nutolstanti, sumažėjanti iki taškelio.

Sapne gali įvykti tai, kas neįmanoma tikrovėje. Todėl Elvytė tiek daug miega, kad net atrodo serganti. Iš esmės jos vidus jau yra pasirinkęs miegą kaip mirties pakaitalą. Tikrovėje ji pasyvi, paklūstanti; mažai kalba, mažai juda, daug miega. Sapne prasiveržia dvasios aktyvumas: ji stveriasi už krūtinės, išplėšia iš jos obuolį (širdį), perskelia, iškrapšto, beria. Visa jos gyvybė prasiveržia sapne, stulbinančiai gaji: „Elvytės pasėtos sėklos akimirksniu skverbėsi į žemę, virto žaliais daigais, o šie – medžiais, ant kurių šakų žvilgėjo daugybė raudonų obuolių.“

Tačiau šiai jaunai gyvybei nesinori užaugti. Tikrovė jai baisi, tik sapne atsiveria jos potencialas, ir dar (ji taip tiki) – po mirties, anapus plonytės linijos, kur gyvena mama. Prieš Elvytei paliekant savo kūną, ji nusirengia, kažkodėl atsigula kopose į smėlį, prieš tai „sveikąja ranka pakasėjusi duobelę, kad būtų patogiau jos trikampei kuprelei“. Trūkstamos motinos žvilgsniu nuglostomas jos luošas, nebrandus nuogumas:

Dar nespėjęs kaip reikiant įšilti smėlis tučtuojau priėmė glėbin išsišovusias mentes, apkabino juosmenį ir užpakaliuką, kilstelėdamas viršum savęs apvalainą šlaunų ir blauzdų aksomą. Mergaitės kūnelis lengvai pašiurpo. Mažyčių krūtų pumpurėliai prasikalė ir pasišiaušė. Nesveikoji ranka, gražiai paglausta po liemeniu, jau nebebuvo panaši į žuvies peleką. Niekas šią minutę nebūtų pasakęs, kad smėlio patale guli ta pati luošiukė, kuri ką tiktai atkrypavo pajūriu, žergdama per smulkių žuvyčių lavonėlius ir per audros į krantą išmestus gintarus – mažyčius kaip degtukų galvutės.

(p. 14)

Pasakotoja nori, kad Elvytės mirtis būtų miglota. Ar ją ištinka saulės smūgis? Bet kūnas nerandamas, tik menki jo lukšteliai, kaip išsiritus paukščiukui: „Ieškotojai aptiko tiktai šiugždančio šilko chalatuką žalsvais dryželiais ir mezginiuotas kelnaites, užkliuvusias už aštrių kaip skustuvėliai viksvų kerelio“ (p. 16). Nuskęsta (nusiskandina)? Iš užuominos tekste suprantame, kad ir motiną pasiėmė vanduo – jos gintariniai plaukai Elvytei kvepia jodu, jūržolėmis, mažulyčiais moliuskais, į drebučius panašiomis medūzomis. Mergaitei, kurios nesveikoji ranka neatsitiktinai primena žuvies peleką, gal ir pritiktų pradingti jūroje. O gal, jau visai mistiškai – ją praryja kiaušinakis kopų siaubūnas (mirties metafora)?

Tačiau pasakotojai ne taip ir svarbu, koks mirties būdas. Ji pridengia nuo skaitytojo tą akimirką; netrukus parodo, kaip supulsuoja gyvybė anapus plonytės linijos, kurios jau nebemato Elvytės pakrantėje ieškantys ir nerandantys žmonės:

Dvi Elvyros ėjo vis tolyn ir gilyn. Jos ėjo tenai, kur nebeužklysta narsiausieji plaukikai anei gelbėtojų kateriai. Jos ėjo gilyn ir aukštyn, kur nebeskraido paukščiai anei lėktuvai. Ėjo tiesios abi, lieknos, gražios, panašios kaip du vandens lašai – paaugliukė ir suaugusi moteris.

(p. 16)

Ne taip, kaip gyvenime, mirtyje motina ir dukra supanašėja, beveik virsta vieniu – tai savotiškas grįžimas į motinos – mirties įsčias. Pagaliau matome nebe vargšę luošiukę Elvytę, bet suaugusią, tiesią ir gražią Elvyrą. Mirtis ne tik išlaisvina nuo fizinės negalios, bet ir užaugina, padeda įgauti tikrąjį pavidalą.

Gilyn ir aukštyn – priešingybės, tarsi visai be krypties, anapusybėje persitvarko laiko ir erdvės suvokimas, todėl galima mėginti šnekėti paradoksais. Bet: ėjo. Vadinasi, dar ne visiška ramybė, dar pereinamoji fazė. Elvytę traukia į namą Tyruliukuose; paaiškėja, kad ir jis – ne galutinė stotis, kad motina ten tik laukė dukters. Pagaliau jos keliauja į tikruosius namus.

Archetipinis našlaitės vaidmuo (iš tautų pasakų) dažnas ir mūsų jaunoje literatūroje. Pradedant Lazdynų Pelėda – kiek apie našlaičius prirašyta... Šį sykį – skaidriai, be sentimentų, bet su kiaurai persmelkiančia gėla.

Aplenkus „Išskirtinį interviu“, kuriame ryžtingai tvarkosi vieniša pagyvenusi Tyruliukų pašto viršininkė Simona, kitus du kūrinius man kažkodėl norisi lyginti: tai novelės „Ledinis sekmadienis“ ir „Draskės“. Iš pirmo žvilgsnio novelių sutuoktiniai gal ir nelabai panašūs. Adomas ir Klementina Ropės – vyresni, visą gyvenimą Tyruliukuose pramokytojavę, visus penkis savo vaikus palaidoję. Jie gražiai vienas kitu rūpinasi, jų paprastutė rutina jauki, skaitytojui svetinga. „Draskių“ Aleksandras ir Marija seniai atšalę. Aleksandras, nors tebegeidžia žmonos ir mano, kad ją myli, nebegali su ja ištverti, trokšta išsivaduoti iš šitų slegiančių, jį užvaldžiusių santykių („Ne moteris, o didžiulė pikta roplė!“). Jis įkyriai įsivaizduoja Mariją mirusią ir ieško kitos moters, į kurią galėtų „kibtis“ taip, kaip yra įsikibęs į žmoną. Novelei įsibėgėjus sužinome, kad santykiai pagedo po vienintelio sūnaus žūties.

Abiejų novelių slaptoji šerdis – nuoskauda. „Lediniame sekmadienyje“ ji yra ir novelės kulminacija – Adomas nebeišlaiko po mišių; paaiškėja, kad daug metų negali pamiršti mirusių dvynelių, dėl jų mirties kaltina žmoną. Jis netikėtai pratrūksta su V. Šoblinskaitei Aleksai būdingais komiškais elementais:

– Tu kalta! – jis staiga pakelia šaukštą ir balsą. Šaukštą, kad po ranka, o balsą – pirmą sykį per keturias dešimtis kartu nugyventų metų.

Klementinai net kąsnis užstringa. O akys ant kaktos – kaip tie mėsos kukuliai, kuriuos abudu Ropės taip mėgsta ir kurie šiandien plūduriuoja sekmadienio barščiuose.

– Tu, Klementina, tik tu! – dar sykį rikteli Adomas, paskui spėriai pakyla ir tvirtu kumščiu vožia žmonai į tarpumentę.

Dunksteli tarpumentė, atšoka nelemtasis kąsnis, bet veizolai į orbitas nesugrįžta. Dabar Klementina akis sprogina jau dėl to, kad vis dar nesuvokia, kaip turėtų vertinti vyro poelgį. Kas čia, po galais, buvo – pagalba jai, netyčia užspringusiai, ar begėdiškas smurto aktas, pasinaudojus palankiai susiklosčiusia situacija?

(p. 35)

Po to nieko daugiau ir neįvyksta, veikėjai pamažu sugrįžta į savo mielos rutinos vėžes. To proveržio reikėjo kaip liūties, palaistančios santykių dirvą ir dar labiau juos suartinančios.

„Draskių“ (net pavadinimas toks, apie išsidraskymą, o draskės – tai gervuogės) veikėjai į rutiną nebesugrįžta, jie iš tiesų išsiskiria, tik visai ne taip, kaip planavo Aleksandras. Marija daug metų nešioja nuoskaudą už po sūnaus žūties vyro jai išsakytą priekaištą. Nuoskauda tokia didelė, kad išardo santykius. Marija nebepanoro daugiau gimdyti, pavirto pikta rople, tiesiog liovėsi mylėti Aleksandrą, dėl to nebeįmanoma kartu gyventi. Ji „valgo ir pampsta, <...> plieninis žvilgsnis svaido žaibus, burna taško seiles“. Toks kūniškas, gniaužiamo pasibjaurėjimo kupinas vyro santykis lengvai virsta geiduliu, kurį jie patenkina mašinoje važiuodami į jo tėviškę; geidulys kliudo Aleksandrui paleisti Mariją, per jį yra pagrindinis „kibimasis“. Aleksandras sugalvoja įmantrų planą, kaip išprovokuoti skyrybas. Paskutiniąsias buvimo kartu valandas nieko apie jo apsisprendimą neįtariančiai žmonai jis toks geras, kad jos širdyje prasideda esminis, jų santuoką išgelbėti galintis poslinkis: „Reikia ir man būti kitokiai, – apsisprendžia. – Reikia ryžtis atsiprašyti Aleksandro. Tegul negalvoja, kad esu bejausmė serialų žiūrėtoja. Taip, Aleksandrai, taip! Laikas nelaukia. Kad ne šį vakarą, tai kada?“ (p. 49). Tačiau pasakotoja taip viską sudėlioja, kad susitaikymas neįvyksta. Būtent tas, sakytume, situacijų komedijoms (tragikomedijoms) būdingas aplinkybių prasilenkimas ir yra tragiškai lemtingas.

V. Šoblinskaitė Aleksa moka realistiškai, bet labai simpatiškai pavaizduoti nusistovėjusių šeimyninių santykių kasdienybę, kurioje lyg slapta vilnis pamažiukais auga konfliktas. Novelių kulminacija ir būna tos vilnies lūžis. Jos sutuoktiniai, paprastai daug metų nugyvenę kartu, bevaikiai arba turintys mirusių vaikų, yra iš pirmo žvilgsnio niekuo neįdomūs provincijos žmonės. Jų ypatingumas tik tas, kad jie myli vienas kitą. Man asmeniškai įdomiausia, kaip per smulkiausias buities detalytes, per meistriškus dialogus „apie nieką“, komiškus momentus (taip novelėje „Ir visa kita“ Antaniukas veža žmonai jos pamirštus protezus), net per sutuoktinių ginčus – atsiskleidžia jų santykių plonybės. Parašyta meistriškai, ir patiki – taip tikrai būna, taip gali būti.

Pabaigai: kuo Violetos Šoblinskaitės Aleksos istorijos apie paprastus žmones skiriasi nuo žurnaluose spausdinamų sentimentalių istorijų be jokios meninės vertės? Juk tenai irgi – paprastai apie paprastučius? Perskaitykite „Tyruliukus“, ir, manau, paaiškės.