Perpetua Dumšienė, „Dulkėto erškėčio“Antano Kalanavičiaus pavardę pirmą kartą išgirdau iš Valdo Kukulo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje. Jis klausė „jaunųjų literatų“, ar kas tokį poetą žino? Niekas toj auditorijoj nežinojo. „O buvo, – lyg atsiduso V. Kukulas, – vienas garsiausių savo kartos poetų.“ Neabejoju, – V. Kukului rūpėjo ne tik ar ne tiek konkretaus rašytojo likimas, kiek sunkiai paaiškinami, sudėtingi literatūros, visuomenės gyvenimo ir asmens psichologijos mechanizmai, suformuojantys herojus ir autsaiderius, vienus jaunystėj nutildantys, kitus paskatinantys aktyviai dalyvauti viešajame literatūros gyvenime, trečius – rašyti sau. Iš pastarųjų pomirtinio pripažinimo sulaukia mažuma, bet tarp jų pasitaiko šiandien klasikais laikomų rašytojų (žinomiausias pavyzdys būtų XIX a. amerikiečių poetė Emily Dickinson). A. Kalanavičiaus atvejis turėtų būti irgi toks, bet kol kas dar nėra: jo kūrybai atsidurti literatūros kanone trukdo tyrimų stygius, nėra ir ištikimų (dar geriau – ir įtakingų literatūros pasaulyje) skaitytojų būrio, kurį išsiugdo rašytojas tuo atveju, jeigu jo ar jos literatūrinė karjera (senamadiškai sakytume – likimas) klostosi sklandžiai.

Kaip ir daugelis, skeptiškai vertinu knygas apie asmenybes, kurias rašo ar sudarinėja jų artimieji, bičiuliai. Paprastai jose būna pernelyg daug empatijos herojui ar herojei, kuriamas „šviesus didžio žmogaus paveikslas“, atrenkama tik tai, kas tokį vaizdinį pagrindžia, o visi nepatogūs aspektai apeinami. Skaityti tokias knygas nuobodu. Kita vertus, iš patirties žinau ir kitką: jeigu rašytojo palikimu nepasirūpins likę artimieji, tai veikiausiai niekas nepasirūpins. Maža to, net ir labai norint, kritiškesnių nuomonių apie „didį žmogų“ išgauti bus beveik neįmanoma: tie, kas galėtų parašyti nedailindami, tiesiog nerašys manydami, kad nederės prie hagiografiško konteksto, ar vengdami gyvenimiškų nesklandumų. Taigi esu tikra, kad niekas kitas, tik buvusi A. Kalanavičiaus žmona Perpetua Dumšienė galėjo imtis šio darbo.

„Dulkėto erškėčio ugny“ yra sunkiai nusakomo žanro tekstas, kaip dažnai nutinka memorialinėms knygoms. Iš tokios metrikos, kokia yra, tikėčiausi monografijos, o knyga yra kolektyvinis įvairaus pobūdžio straipsnių rinkinys. P. Dumšienės indėlis esminis (ji knygos sumanytoja, sudarytoja, autorė), bet manau, kad tiksliau būtų buvę ją vadinti vien sudarytoja ar rengėja, juk didžioji knygos dalis yra kitų autorių tekstai (recenzijos, straipsniai, prisiminimai). Vien iš P. Dumšienės tekstų galėjo išeiti atskira įdomi knyga, na, ir šioje skaitytojui gal būtų paprasčiau orientuotis, jeigu jos rašiniai nebūtų išbarstyti po visą rinkinį. Bet tokia jau buvo sudarytojos ir leidyklos valia. Knygoje tilpo mažne viskas, kas kaip nors susiję su A. Kalanavičiumi: kraštotyrinės pastabos apie Nedzingės apylinkes, kritikos straipsniai, rašyti mokslininkų ir poetų, prisiminimai ir grožiniai kūriniai (Marko Zingerio „Svečias“ veikiausiai laikytinas tokiu), dokumentai, susiję su Kalanavičių gyvenimu, sūnaus, po ilgų nebendravimo metų besisvečiuojančio Sapiegiškėje, dienoraštis, taip pat laiškai, nuotraukos ir visa kita. Atliktas didelis darbas, tam reikėjo pasišventimo ir kruopštumo. Už jį, kaip ir už daugelį intelekto reikalaujančių literatūros darbų, pas mus nėra mokama, o ir pagyrimų esame šykštūs. Vis dėlto akylas patarėjas būtų buvęs neprošal, nes gerai surikiuoti tokios apimties daugelio autorių rinkinį sunku. Kraštotyrinė poeto gimtinės medžiaga, sudėta rinkinio pradžioj, jaunam skaitytojui atrodytų keistai, ji galėjo atsidurti bent jau knygos gale: romantinis požiūris, kad poetą pažinsi pamatęs jo kraštą, šiais teksto analizės dominavimo laikais nėra sėkmingiausias. Atrodo, kad A. Kalanavičiaus asmenybė tapo pretekstu išrašyti Sapiegiškės kaimo, Nedzingės miestelio istoriją. Kai kurių „kepurinių pažįstamų“ atsiminimų galėjo apskritai nebūti, juk aišku, kad A. Kalanavičius nebuvo visiems kaip „atversta knyga“. Bet nors rezultatas, kaip ir viskas šiame pasaulyje, nėra be trūkumų, šis leidinys bus didelis palengvinimas ieškantiems žinių apie poetą.

Kita vertus, kritines pastabas parašiau kaip žmogus, perskaitęs knygą, nieko daugiau nežinantis ir nenorintis žinoti. Bet esu ir žmogus, šį birželį turėjęs laimės dalyvauti knygos sutiktuvėse Nedzingėje, aplankyti Sapiegiškės sodybą (sparčiai rekonstruojamą naujų šeimininkų – jau su plastikiniais langais), žolynuose ir medžiuose paskendusias kapines. Pabendravus su Nedzingės šviesuoliais, mokytojais, draugais, pagaliau ir su pačia P. Dumšiene – tikraisiais „Kalanavičiaus fanais“, tampa aišku, kad poetas svarbus šiems žmonėms kaip jų krašto šviesuolis-varguolis, įkūnijantis galimybę kūrybos dvasiai skleistis vienkiemy tarp miškų, ir jų ištikimybė poetui turėjo būti įvertinta sudedant į rinkinį. Taigi žinau, kad yra ir kitas žvilgsnis, kuriuo galima žvelgti į Knygą apie poetą Antaną Kalanavičių, – gal ne itin rafinuotas, bet nuoširdus.

Šiandien A. Kalanavičius yra svarbus literatūros istorijai kaip autorius, kurio knygos nebuvo leidžiamos sovietmečiu, t. y. jis vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, rašęs „į stalčių“. Svarbus kaip savotiškas moralinis autoritetas, asmeniniu pavyzdžiu paliudijęs, kad galima buvo neiti į jokius kompromisus. Skaitydama knygą apie A. Kalanavičių, visų pirma ir norėjau suprasti, kodėl jo likimas buvo būtent toks, kodėl jo knygų neleido ir kodėl jis pasyviai su tuo susitaikė, nors savo vertę žinojo. Aiškaus atsakymo taip ir neradau. Labai patogu ir lengva būtų paversti jį tarybų valdžios auka ir disidentu. Bet tam nėra jokių duomenų. P. Dumšienė pateikia versiją, kuri atrodo įtikinama: „Visaip buvo spėliojama, kokios buvo priežastys, kad periodikoje aktyviai spausdintas poetas buvo taip ignoruojamas. Vis dėlto iš tam tikrų faktų ir užuominų spaudoje aiškėja, kad poetas buvo sekamas tuometinio Saugumo komiteto (KGB) dėl jo dalyvavimo rengiant leidybai nelegalų literatūros almanachą“ (p. 10).

Bet tokių sekamų, net ir persekiojamų, buvo daug, tačiau jų knygos, kad ir su cenzūros bei autocenzūros įsikišimais, kad ir vilkinamos, vis tiek būdavo leidžiamos. Šios knygos sudarytojai „šypseną kelia kai kurių Antano kūrybos kritikų pastebėjimai „kad politikos Antano eilėraščiuose nebuvo“ (p. 63), nes ir iš kelių pacituotų eilėraščių („Abchazija“, „Kaukazas, apleista akmenų skaldykla“) „matyti, kad poeto dvasia buvo absoliučiai laisva, o tai visada pavojinga bet kokiai politikai“ (ten pat). Nors tai tuščias ginčas dėl sąvokų, prisijungiu prie tų nesupratingų kritikų. Man ir lieka nepaaiškinama, kodėl nebuvo spausdinamas toks, atrodytų, valdžiai nepavojingas poetas – avangardistas, nekėlęs jokių socialinių problemų. O laisvos dvasios panašiu laiku būta nemažai (gaivalingas Sigito Gedos debiutas sovietinei sistemai turėjo atrodyti kur kas pavojingesnis, nes buvo tikrai maištingas, sprogdinantis). O ir „politika“ šiandien, gal dėl anglosaksų įtakos, suprantama daug plačiau, tad apolitiška laikysena taip pat gali būti vadinama politika. Iš to, ką perskaičiau, esu linkusi manyti, kad lemiamas vaidmuo čia teko ne aplinkybėms, o asmeniui, jo charakterio bruožams – orumo jausmui, savotiškam nelankstumui, dramatiškam nenorui (gal tiesiog nesugebėjimui) eiti į kompromisus. Atrodo, kad A. Kalanavičius pats pasirinko kitokį kelią – nesižeminti, nebeieškoti landų, nebeminti leidyklų slenksčių, pasitraukti į provinciją ir rašyti „į stalčių“. O kai išvažiavo į užkampį, tai ir problemos nebeliko: iš akių – tai ir iš širdies. Klausimas, ar viską padarė A. Kalanavičiaus bičiuliai, kad jo knygos pajudėtų, ar apskritai ką nors darė jo labui, būtų ir naivus, ir netaktiškas, ir retorinis: kiekvienas žiūrėjo savęs, juoba kad atsiskyrėlis pagalbos ir neprašė.

Knygoje pateikta rinkinio „Žydruolis akmenėlis“ leidyklos recenzijos faksimilė (1969). Vertinimas lyg ir teigiamas, bet iš esmės abejojama, ar vaikams bus suprantami „sudėtinga poetine kalba paremti eilėraščiai“ (p. 377). Paraštėj poeto replika: „bus!“, o prie pastabos, kad kai kur mintis paskęsta „sunkiai suprantamose stilistinėse įmantrybėse“ ir gremėzdiškos konstrukcijos pražudo visą eilėraštį, yra     A. Kalanavičiaus prierašas: „idiotiška“. Suprantama pirma susierzinimo reakcija, sulaukus kritikos, bet lankstesnis žmogus, su ja apsipratęs, vis dėlto bandytų suvokti, kad gal tie priekaištai teisingi, mėgintų taisyti tekstus ar keisti juos kitais. Bet tai ne A. Kalanavičiaus būdui, net jei honoraras ir būtų labai pagelbėjęs bepinigėje. Svarbu konstatuoti, kad recenzentai („Venclovaitė, Maldonis, Stukas“ – prirašyta, atrodo, poeto ranka) nepasigenda privalomųjų idėjinių akcentų, bet pagrįstai kelia adresato klausimą. Kad vaikų knygos tuo metu buvo palyginti ideologų nepurtoma sritis, liudija faktas, kad idėjinių akcentų nėra ir daugelyje panašiu laiku pasirodžiusių originaliosios poezijos knygų (pvz., S. Gedos „Užmigę žirgeliai“, 1970).

Ketvirtajame knygos viršelyje spausdinami Juditos Vaičiūnaitės žodžiai, kad „Antanas Kalanavičius – tragiško likimo poetas“, tai pabrėžiama daugelyje knygos tekstų. Tai tiesa, bet kieno likimas yra ne tragiškas? Net ir rašytojų nomenklatūros viršūnėj sėdėjusių likimas buvo savaip tragiškas, ypač žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Suprantama, kad J. Vaičiūnaitei, negalėjusiai gyventi provincijoje, ne mieste, pats faktas, kad žmogus gyveno kaime ir pragyveno ne iš rašto darbo, turėjo atrodyti tikras likimo smūgis. Juoba nepavydėtina nespausdinamo poeto dalia. Bet perskaičius knygą atrodo, kad A. Kalanavičius, grįžęs į kaimą, nė nedėjo pastangų, kad jo žmogiškasis ir literatūrinis likimas klostytųsi kitaip. Šis žingsnis išskirtinis atrodo tik pagal sovietmečio standartus: tuomet egzistavo labai aiškios normos ir ribos, kaip turi atrodyti rašytojo gyvenimas (pirma knyga, po to – antra, vėliau narystė Rašytojų sąjungoje, butas Vilniuje ar bent Kaune, kuris skyrybų atveju paliekamas žmonai, ir t. t.).     A. Kalanavičiaus likimas, suprantama, buvo ryškiai kitoks, bet šiandien jo atskirtis neatrodo tokia dramatiška, o jaunesnei kartai net nebesuprantama: koks šiandien skirtumas, kur gyveni, kai yra modernios komunikacijos? O atsiskyrėliškas gyvenimas, jeigu toks pasirinktas, taip pat vertingas, ir vadinti jį tragišku gal ir ne visai tinkama. Įsikurti vienišam tarp miškų yra daugelio romantiškų sielų svajonė; dirbant melioracijos darbus galima mąstyti, – tai gerai žinojo išeivijos rašytojai, kuriems taip pat duoną pelnytis teko ir fiziniais darbais; pavojingesnė būtų proto pastangų reikalaujanti, nepaliekanti laiko mintims laisvai sklandyti veikla.

Autobiografiniams pasakojimams būdinga, žvelgiant į praeitį, joje selektyviai įžvelgti tai, kas išryškėjo vėliau (pvz., jeigu žmogus tapo rašytoju, tai autobiografijose ir biografijose bus įžvelgiamas polinkis rašyti jau vaikystėje, nors iš tikrųjų vaikas mėgo daug ką). Skaitant šios knygos atsiminimus, tokių „aiškiaregysčių“ pakanka. Kitas dalykas, nelimpantis prie A. Kalanavičiaus kaimietiško blaivumo, yra mėginimas suvokti jo kūrybą per ezoterines teorijas. Iš atsiminimų aiškėja, kad A. Kalanavičius ir P. Dumšienė išsiskyrė ir visiškai nebendravo, o tėvas nematė sūnaus iki pat Sąjūdžio laikų, kai vėl pradėjo spausdintis. Nei motyvų, nei įvykių eigos knygoj nerasim, pagaliau tai ir nėra svarbu. Kiek galima suprasti, žmona jį paliko, o jis tikriausiai, kaip ir kūrybos skelbimo reikalais, nemėgino belstis į užtrenktas duris. „Aš pamilau Antaną už jo poezijos dvasią, o po mirties tik ji teliko“ (p. 84), – prisipažįsta buvusi žmona. Šitie žodžiai galėtų būti perspėjimas romantiškoms panelėms, kad už poezijos dvasios nereikia tekėti, nes ji parodo savo labai buitišką, trivialų, o kartais ir brutalų žemišką veidą. Kiek keisčiau (bet būdinga atsiminimų rašytojams), kad nesėkmingos santuokos istoriją mėginama mistifikuoti: „Blogų ženklų negalima buvo nepastebėti“ (p. 82). Pirmas blogas ženklas buvęs nusidyvijimas, kad Pauliaus Širvio šeima iširusi, na, o kitas – tai, kad Antanas nuotakai neparūpinęs žiedo. Santuokų rūmuose užmovęs jai kalvio nukaltą alavinį žiedą, pasiskolintą iš tetos ir jai grąžintą. (Ir alavinis žiedas, ir kalvis šiandien skamba tiesiog egzotiškai, „ekologiškai“.) Jeigu nuosavi žiedai galėtų gelbėti, šiandien nesiskųstume tokiomis gausiomis skyrybomis. Kiek galima spręsti iš knygos, viskas buvo paprasčiau: abudu vienas kitam buvo priešybės iš esmės ir kartu gyventi negalėjo.

Nepelnytai ignoruodama straipsnius apie A. Kalanavičiaus poeziją, šiuos gyvenimiškus siužetus miniu todėl, kad memorialinės knygos šaukte šaukiasi tyrėjų dėmesio kaip žanras, formuojantis „didžių asmenybių“ sampratą. Ir žinau, kad rezervo, kuris imtųsi tokių tyrimų, nėra. Lietuvių mokslininkai sąžiningai gesina gaisrus: verkiant reikia bendros Lietuvos ir išeivijos literatūros istorijos; verkiant reikia taikyti naujausias teorijas, tarkim, postkolonializmą; verkiant reikia pervertinti sovietmečio literatūrą, ir taip be galo. Viešumoje A. Kalanavičiaus kūrybos visuma pasirodė pačiu nedėkingiausiu laiku, kai, žlungant socializmui ir pradedant veikti „laukiniam“ kapitalizmui, poezija, juoba reikalaujanti intelekto pastangų skaitant, drauge su visa aukštąja kultūra ėmė atrodyti nebe pirmo būtinumo preke. Į atskirą skyrių sudėti šveicarų mokslininko Jano Peterio Locherio dėmesio A. Kalanavičiaus kūrybai dokumentai: laiškai, straipsnis, P. Dumšienės užrašai apie jo vizitus. Suprantamas džiaugsmas sutikus atidų tyrėją, o dar iš tolimos šalies. Vis dėlto verta svarstyti, ar A. Kalanavičiaus poezija nebuvo jam patraukli ir tuo, kad atitinka lietuvių, kaip civilizacijos mažai paliestos Europos užkampio tautos, stereotipą? Bet, tiesą sakant, tuo visa A. Kalanavičiaus istorija patinka ir man, o labiausiai – jo tėvai, tokie archajiški, lyg atėję iš   V. Krėvės apsakymų. Šiuo požiūriu A. Kalanavičiaus kūryba, plačiau žvelgiant, puikiai telpa nuo septintojo dešimtmečio pradžios klestėjusios modernios archaikos lauke (kartu su Romualdu Granausku, Marcelijumi Martinaičiu, Sigitu Geda ir t. t.). Jeigu žvelgtume į šią poeziją apimdami ir jos laiko literatūros kontekstą, būtų lengviau ją įtraukti į savo akiratį, ji nebeatrodytų toks „nesisteminis reiškinys“, kaip kartais manoma dabar. Gal tik truputį nukentėtų A. Kalanavičiaus, kaip nepriklausomo, nesusijusio su literatūrinėm įtakom poeto, mitas. Bet ką nors visad tenka aukoti, juoba persikraustant iš marginalijų į „meinstrymą“.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 12