Ieva Toleikytė. Benedikto Januševičiaus nuotraukaApsakymas

 

 

 

kol dar liko ateities, praeitis nuolat kinta

 

Tada dar nebuvo Urtės ir aš dažniausiai vaikščiodavau viena po mūsų senųjų namų sodą. Niekada nemokėjau karstytis po medžius, tad užsilipdavau ant saldžiai dvelkiančios, žemai išsilenkusios saldinės obels šakos ir pasakodavau sau istorijas. Dažnai dainuodavau išgalvota kalba.

Sodas buvo labai didelis ir apleistas – supintas iš vijoklių ir rabarbarų arkų; geltoni apsilaupę aviliai, saulės išdeginta, išgulėta žolė, saldžiai kartus, milžiniškas karinto medis, pro tvorą įsišaknijęs į dangų, už tvoros šmėkščiojantys kaimynų kūnai ir upokšnio girdoma kaitra; kartkartėmis pasirodantys vaiduokliai; sunkios rūgščių, blizgančių raudonųjų serbentų kekių girliandos, šiurkštus jų lapų šlamesys, liežuvį nutvilkanti šilta, raudona rūgštis; sekundę persmelkiantis nakties prisiminimas; mūras ir dilgėlės, skylė pastogėje, pro kurią į namą įsmukdavo katės ir kiti gyvūnai; užmirštas išdžiūvęs šulinys. Iš namo atsklinda radijo burzgesys, seni akordai ir reklamos; liepžiedžiais ir tamsiomis kamaromis atsiduodančiame popietės ošime siūbuoja tujų viršūnės, mano šiaurės kiparisai,

 

padvelkus šiltam vėjui į plaukus prikrenta mažų daiktų

 

Sutemę, dulkia drungnas lietus. Rudens pabaiga priemiesčio daugiabučių kvartale. Smiltelės gatvėje dvelkia sūrus, lipnus vėjas. Stoviu ant kalnelio, prie mūsų daugiabučio, ir žiūriu žemyn į metalinėmis tvoromis aptvertą mašinų stovėjimo aikštelę. Naktyje švyti betoninės sargo būdelės žiburys ir baltos žibintų šviesos. Per blokų labirintą skverbiasi pralekiančių mašinų gausmas, vėjas lenkia prie šlapios, rudos lapkričio žolės paskutines miesto kraujažoles ir trauklapius, o į apatinius monolitų langus brūžuoja plikos medžių šakos. Spengia elektros skydinė; viršuje – vien juoda tuštuma, užkamšiusi komunalinių butų sienas. Gerai, kad pučia nuo jūros, iš šiaurės. Netoliese stovi chemijos fabrikas ir pietų vėjas atneša geltoną bjaurų tvaiką. Tuomet jis taip ir kybo kiemuose tarp pilkų daugiabučių blokų ir amfiteatrų, tad belieka užsidarius langus sėdėti bute, ir mama pradeda verkti, nepakeliu šito laukimo, sako ji.

Mara gyvena visai šalia, kitoje gatvės pusėje, viename iš monolitų. Kai ateinu, ji jau kepa grybus, o per baltus garus į bulvių puodą krenta krapai, ir jos senas, tetų, močiučių ir dėdžių daiktų prikimštas butas aplimpa šiltu maisto kvapu. Nors čia ir tvyro Nuobodulio Dvasia, primenanti mano ir visų vaikystės draugių bendraklasių namus, Mara, verdanti maistą virtuvėje arba besiklausanti plokštelių savo šiltų raudonų spalvų kambaryje, kažkaip sugeba išjudinti vandenis, sušildyti, užvirinti juos. Tik dabar man sunku būti jos namuose. Slegia visi tie daiktai.

Bute yra trys negirdimai einantys laikrodžiai. Salone stūkso pridulkėjusios lentynos su jos šeimos užmirštomis, kažkada surinktomis klasikos knygų serijomis ir sekcija su balto porceliano servizais ir visokiomis statulėlėmis. Ant sienų kabo didelės, išblukusios senovinės giminaičių fotografijos. Atsimenu, kaip prieš porą metų, neištvėrusi namuose tvyrojusio sąstingio, Mara dvi paras peržiūrinėjo ir rūšiavo visas šeimos fotografijas. Aš pati padėjau jai išsirinkti kūdikystės nuotrauką, kurią ji vėliau įsirėmino ir pakabino šalia kitų.

Mara buvo vėlai gimęs vaikas.  

Visose šių namų pakampėse kriauklės; slogus jų švilpesys plukdo per metus seną butą, kuriame rymo dvylika jūros paveikslų, pirktų pavasario mugėse. Kaip ir daugelio kitų mano bendraklasių, Maros tėtis dirba uoste ir jaunystėje nemažai keliavo – iš tų kelionių bute nugulė visos kriauklės, laivai ir keisti suvenyrai. Šiuose namuose jau daug metų niekas nekinta, vejasi tik kvapai ir Maros kambario spalvos. Rudenį butas prisigeria džiovintų grybų aromato, kuris truputį juokingai apsupa jūros paveikslus – pastelinių spalvų audras, aušros dangų virš jūros, tuščius paplūdimius ir kopas.

Iš esmės mūsų namai labai panašūs. Tik mes be tėvo, o audringos jūros atributikos niekada ir neturėjom. Jis buvo geologas, ir visa, kas iš jo liko, tai kelios akmenų, uolienų ir dulkių dėžės, du marlboro raudono pakeliai, vienas praplėštas, o kitas ne, porą nublukusių kūdikio nuotraukų ir lapelis su užrašu nepamiršti aulinių.

Mano kambarys beveik tuščias. Užtat Urtei dabar šešeri, ji mėgsta dainuoti, vaidina man „pasirodymus“ ir daug ko prigalvoja.

Mara sako, kad jau seniai nebepastebi savo namų. Jos kambaryje daug žvakių, raštuotų kilimėlių, vazų, reprodukcijų, nuo lubų kabo sudžiūvusios pernai metų vasaros baltų dobilų puokštelės, o nuo lentynos beveik iki pat grindų leidžiasi žalios paparčio kaskados, pilna knygų, kambarį į dvi dalis dalija pablukusio purpuro širma, ant spintos priklijuoti lapeliai su dailiai surašytom citatom, dar kambaryje auga senas, didžiulis fikusas juodai žalio vaško lapais, o pačiame kampe kabo juodi karakuliniai mirusios močiutės kailiniai.

Dažnai ateidavau pas Marą užkąsti, ji pakepdavo grybų arba mėsos, įsitaisydavome jos kambaryje ant raudono kilimo, valgydavom ir kalbėdavom, arba klausydavomės muzikos. Man patikdavo žinoti, kad bet kada galiu ateiti pas Marą.

Tik vėliau supratau, kad mane patraukė ne pati Mara, o jos kambarys. Ant vienos sienos kabo senas, iš rudų ir raudonų siūlų nuaustas kilimas, vaizduojantis po medžioklės susėdusius užkąsti žmones, – jie geria ir valgo žolėje, o prie jų kojų guli šunys, nušauti fazanai ir laukinės antys. Priešais langą stūkso senoviškas raudonmedžio stalas su daugybe slaptų siaurų stalčių; viename jų buvo palikti du rašalo buteliukai, mėlynas ir raudonas. Jie dar nepraradę kvapo. Į sieną atremta didelė kiek pablukusi reprodukcija – moteris su varnu. Visus tuos stebuklingus daiktus, sakė Mara, vieną dieną į jų namus kažkas atvežė ir atidavė, dovanai. Tuo metu ji miegojo. Buvo dar visai vaikas. Daiktai skaidėsi į dulkes ir kvapus, pamiršti ir nenaudojami, kol ji viską susitempė į savo kambarį, nušveitė, išplovė ir prisirišo širdim sava.

Pardavus senąjį namą, tėvas beveik visus daiktus išdalijo. Mama dėl to įniršo; tik vėliau pradėjau ją suprasti. Iškart pažinau tą kilimą – jis metų metus užmirštas kabojo palėpėje, senų skudurų ir rakandų sąvartyne, o aš ten praleisdavau nemažai laiko kapstydamasi ir tyrinėdama radinius.

Niekada to Marai nesakiau. Slapčia virpėjau nuo tokio sutapimo, nors ir nebuvau tikra, ar čia ne mano fantazijos.

 

Mes įsitaisom ant grindų. Lietus stiprėja, ir girdisi, kaip į balkono stogelį barbena lašai; kartais ūžteli vėjo banga. Mėgstu lietų senuose namuose. Kai dar tik pradėjom draugauti, prieš kokius septynerius metus, Marai kilo idėja „atgaivinti balkoną“. Pritempė į jį benzino kvapo prisigėrusių, daugybę metų garaže pradūlėjusių juodų demblių, raštuotų mamos jaunystės skarų ir žvakių; ir nuo tol kiauras dienas sėdėdavom balkone klausydamos, kaip lyja į stogelį.

Iš Maros balkono matosi mano namai, todėl gerai žinau, kaip skirtingu paros metu atrodo mūsų langai.

Aš atsinešdavau savo gaublį-lempą, kurią įjungus viskas nušvisdavo šiltomis hipnotizuojančiomis spalvomis – žydrais vandenynais ir geltonomis dykumomis; gaublys buvo prancūziškas, todėl negalėdavom identifikuoti visų vietovardžių, bet vis tiek įnirtingai jį tyrinėjom, sudarinėdavom svajonių kelionės maršrutus ir panašiai. Gaublys degdavo vakarais, dulkiant lietui, kai sutemdavo, o grubias, dienų įšildytas monolitų sienas gairindavo vėsus vakaro vėjas; tada palinkusios prie gaublio bandydavom įžiūrėti kortas arba knygų žodžius.

 

Kartūs smilkalų kamuoliai, nuo lėkščių kyla baltas, lipnus garas.

– Kartais, kai taip susiruošiu valgyti, jaučiuosi, lyg irgi būčiau po medžioklės, – sako Mara.

Dabar šeštadienio vakaras ir aš nedirbu. Darbo dienomis vakarais plaunu lėkštes miesto ligoninėje. Moka nedaug, bet užtenka. Dieną einu į paskaitas, paskui grįžtu namo užkąsti ir pasimokyti arba prisiglaudžiu kokiam parke ir tada vakare kelias valandas plaunu indus. Kai grįžtu, jau būna vėlu, o rudenėjant tai ypač jaučiasi. Urtė paprastai jau miega, o mama būna palikusi ko nors valgyti nuo vakarienės.

Mes gyvename visiškam miesto pakrašty, miegamajame rajone, ir iki centro yra nemažas galas kelio. Daug kas nemėgsta to važinėjimo, sako, kad tvankūs, nuo skėčių šlapi autobusai ir dėbsojimas pro langą į monotonišką miesto peizažą slegia, bet man vis dar patinka. Blogiausiu atveju, kai jau nieko nebejaučiu, tik praėjusios dienos nuovargį ir sąstingį, bandau skaityti knygą. Kantrybės, girdžiu tariant balsą, tu nepažįsti kantrybės.

– Šiandien pas Džerį vakarėlis, – sako Mara.

– Mmm.

Marai devyniolika. Ji tamsaus gymio; jos prosenelė kilusi nuo Azijos. Mara krypuoja kaip antis. Dažnai neina į paskaitas ir leidžia dienas įstiklintame savo balkone rūkydama ir piešdama eskizus.

– Ar skanu?

– Skanu. Čia voveraitės?

– Voveraitės. A! Žinai, ką darysim paskui? Radau tą plokštelę „Pelėdų balsai“ ir dar turiu žolės.

– O paskui eisim pas Džerį?

– Labai nenori?

– Ne. Šiandien man beveik tas pats.

Mara šypsosi ir aš pradedu juoktis. Viduje keikiuosi. Beveik galiu užčiuopti jos spinduliuojamą, tarsi iš šviežių pelenų dvelkiantį karštį, kažkokį liūdno pelynų kvapo nelemtą ir taurų užsispyrimą.

– Turiu omeny... Galim eiti. Šiandien aš visai nusiteikusi klausytis pelėdų ir eiti į vakarėlius.

Mes baigiam valgyti grybus ir bulves; geriam šaltą mineralinį vandenį; tada Mara sustumia indus į kambario kampą, užrakina duris (nors mes namuose vienos), ištraukia iš kažkokios skrynutės suktinę, praveria langą ir mes užsirūkom po raudonu medžioklės debesiu.

Gėdingai gera. Beveik noriu verkti.

 

Naktimis kieme pro vijoklius galėdavai matyti geltonoje šviesoje rymantį kambarį, name parimusią žvaigždę. Kambarį girgždančiomis grindimis, kurias vieną vėlyvą, ramią naktį mes dažėm aitriai kvepiančiais molio spalvos dažais, kai visa žemė miegojo ir viskas buvo dar arčiau nei dieną: tamsiuose kiemuose lojantys šunys, spindinti juoda gelmė, šnarančios tujų viršūnės, kadagių kvapas, apvalus medinis stalas ir palubėje zvimbiantys uodai, rudi rūsiais ir žeme kvepiantys knygų lapai, svetimi, keistai skambantys jų pavadinimai, palei Drąsiųjų kelių seriją išdėlioti nematytų formų ir spalvų akmenys iš slaptų kelionių traukiniais po Aziją.

Mama dažnai išeidavo miegoti į kitą namo galą, pas jo mamą. Kartais atsibusdavau ryte šalia jos ir suprasdavau, kad kažkas užmigusią mane parnešė į lovą. Jis dažnai miegodavo su rūbais ant grindų, po knygų lentynomis. Šalia gulėdavo kaupina peleninė ir porą knygų arba akmenų. Eidavo gulti paryčiais, o atsikeldavo vidurdienį. Tada rūkydavo vieną cigaretę po kitos ir mama nedrįsdavo prieiti. Tačiau vos sutemdavo ir pakildavo tas švelnus, magnetinis, minkštas nakties vėjas, jo akys palengva užsidegdavo ir jis pradėdavo pasakoti apie viską, kas buvo nutikę šiame name dar prieš man gimstant. Taip pat apie tai, kaip, atidirbęs geležinkelio stotyje pusę metų, sužinojo, kad už metus galima gauti nemokamus traukinio bilietus į bet kurį Sovietų Sąjungos tašką, kaip apstulbęs stovėjo tame pačiame kambaryje priešais pageltusį Sovietų Sąjungos žemėlapį ir dūręs kur papuola pirštu perskaitė magišką žodį „Baku“.

Kai tėvas užsivesdavo kalbėti, mama susinervinusi išeidavo į kitą galą. Aš nesuprasdavau, kad būdama ten, kitoje namo pusėje, kur įjungus šviesą vidurnaktį nuo salono lubų ant žemės pradėdavo kristi juodi vabalai mojukai, ji viską girdėdavo, kad iš sienų, kaimiškų apmusijusių veidrodžių, kerčių ir į kertes sušluotų dulkių, trupinių kamuolių į ją dvelkė jo žodžiai. Ji viską girdėjo ir taip, ir kažkodėl ta jautri daiktų bei kvapų klausa kėlė jai kartų liūdesį ir baimę.

Mama lauke prie vėsių laiptų rasdavo ežių. Tėvas, būdavo, priglaudęs ausį prie grindų bandydavo susekti, kurioje vietoje po namu įsikūręs kurklys arba pamatinė rupūžė. Kartą, vidury nakties, kai kitas namo galas jau seniai buvo tylus, jis pastatė patefoną prie atdaro lango į sodą. Mes iššokom pro langą ir tylomis braidžiojom tarp medžių. Mama atėjo mūsų ieškoti ir jos balti naktiniai marškiniai sušlapo iki bambos, plona medžiaga aplipo žolėmis ir vabalais. Mes apgraibomis vaikščiojom po sodą nieko nesakydami ir klausėmės, kaip žemę košia tamsiai žalių pamiškių kriauklių švilpesys ir iš šiltos namo burnos krentanti klasika. Buvo juoda, minkšta, blyškiai žydra, buvo šlapia ir tuščia, buvo tiršta. Eikim namo, man baisu, sakė mama, o aš iš jos šaipiausi.

 

– Ką skaitai šiuo metu?

– Poeziją. O tu?

– Aš nieko. Nebegaliu skaityti. Piešiu spintas ir citatas.

Ji tai pasako rimtu balsu, ir po kelių sekundžių mes suprunkščiam ir pradedam nevaldomai kvatoti. Gulim ant grindų po raudonuoju kilimu; palengva užtirpsta smegenys ir per pakaušį pereina šalta banga. Kvepia kaip prišutusiam tvarte.

Staiga prisimenu, kaip kartą mačiau Marą vieną tų dienų, kai pūtė pietų vėjas ir visur lauke dvokė papuvusiais kiaušiniais. Buvo šilta ir pradėjo tirpti sniegas, nuo stogų lašėjo nešvarūs minkšti lašai, kiemai patvino nuorūkom, šunų šūdais ir pernykščiais lapais. Aš bridau trumpindama kelią per kiemus į biblioteką. Po dešinei, žemai apačioje, plyti drumzlina upė, apsupta betoninių krantinių, o kitame krante, tolumoje, matosi chemijos fabrikas.

Tada pamačiau palei upę klampojantį juodą siluetą ir nusistebėjau, kad kažkas čia vaikšto per tokią smarvę; net sustojau ir geriau įsižiūrėjau į juodą figūrą pilko vandens ir baltų putojančių ledo lyčių fone. Figūra kurį laiką rūkė nusisukusi į fabriką, o paskui staiga iš visų jėgų suriko: EIK TU ŠIKTI! EIK ŠIKTI, GIRDI? ir aš pažinau Maros balsą. Tai buvo prieš dvejus metus.

 

Vėl pasigirsta trys nematomi laikrodžiai.

 

Kai pasiekiam Džerio namus, lauke jau juoda, vėsi naktis. Gali justi, kaip per kelias valandas nukrito temperatūra. Šlapiame kieme girdisi iš šviečiančių langų ir geltonais cigarečių žiburėliais banguojančio balkono atsklindantys žmonių balsai ir džiazo nuotrupos.

– Šitam vakarėly bus žiniuonis, – staiga sako Mara.

– Žiniuonis? – net šypteliu. – Koks žiniuonis?

– Nežinau, – Mara nusikvatoja. – Aš tik girdėjau, kad bus kažkoks žiniuonis. Svečias. Jis kažkaip susijęs, gal Džerio giminaičių pažįstamas.

– O koks jo vardas?

– Nežinau.

– Tai ką, taip ir pristatys visiems kaip Žiniuonį?

Eidamos vis gurkštelim žalių devynerių, ir į kūną šaknijasi saldi šiluma. Dabar jau esam prie pat jo namų, buto dar viename daugiaaukštyje, ir ne bet kur, o dvyliktame aukšte (dėl to vakarėlius pas Džerį visada lydi naktinės išvykos ant stogo), bet kažkodėl dar sustojam po juodu, varvančiu medžiu plikomis šakomis ir gurkšnojam. Trenkia pūvančiais medžių lapais ir drėgme.

 

Duris atidaro Džeris, jis ant galvos užsidėjęs įspūdingo dydžio, purpurinį, auksiniais siūlais išsiuvinėtą turbaną, kuris jam vaikštant nežymiai siūbuoja. Ant kojų – didžiulės nušiurusios, spalvingais siūlais išsiuvinėtos šlepetės. Viduje tvanku, prie durų guli kalnas šlapių paltų, visas butas pridėliotas išskleistų, varvančių skėčių. Pasižiūriu į Marą – nuo jos plaukų laša vanduo, kakta išrasojusi nuo prakaito. Matyt, atrodau panašiai. Kvepia rūkytu kumpiu, degtine, cigarečių dūmais ir saldžiais smilkalais. Kažkas prie stalo pjausto kumpį ir pilsto į stikliukus degtinę; visu garsu paleista Minguso plokštelė beveik užgožia triukšmingas kalbas, juokelius ir krizenimus.

– Girdėjau, vakarėlyje yra žiniuonis, – išsišiepusi sakau.

Bet Džeris jau išbėgęs į kitą kambarį organizuoja šviesas ir pagalves susėsti. Mes sumetam paltus į krūvą ir nueinam parūkyti į virtuvę, kurioje lyg laivo sirena švilpia virdulys ir ritasi balti garai, metantys juodus kamuolių šešėlius ant sienų. Langas plačiai atlapotas ir prie jo sėdi žmogus – be jokios abejonės – Žiniuonis. Tai neaukštas liesas vyras trumpais pilkšvai rudais plaukais ir prakauliu įdegusiu veidu. Jis su nublukusiais mėlynais džinsais ir džinsiniu švarkeliu, tokius dar kartais nešioja bendraklasių tėčiai. Rūko, žvelgdamas pro langą į tamsą, ir kai atsisuka, mane apstulbina nuovargis jo akyse. Jis pasižiūri man tiesiai į akis. Suprantu, kad kalbinsiu jį, bet dar ne dabar. Jo pirštai dideli, ištinę ir pajuodę, tarsi jis dirbtų su mašinomis ar tepalais ir per metus tai paliko žymę visam laikui. Žiniuonis toks pilkas ir neypatingas, kad jo neįmanoma nepastebėti.

Nusmelkia toks keistas jausmas.

– Andžela, ateik! Kelsim taures už šeimininką.

Mes geriam degtinę iš stikliukų su išpieštom raudonom lelijom, kažkas kalba apie spalvas, sekvojas ir egzotinius paukščius; visą kambarį, jame besibūriuojančius žmones ir linksmą „viščiukų susirinkimo“ klegesį, pavienius šūksnius, saksofonus ir bosą, siūbavimą į taktą, iškilmingai valgomą kumpį užgeriant degtine ir paskelbiant kokį tostą ar lėtą šokį, kažkieno pavienį straksėjimą ir entuziastingą pasakojimą apie naujas studijas apgaubia rudeninių dūmų banga; tik dabar pamatau, kad per visą kambarį karo pageltusių ir paraudusių lapų girliandos, pritvirtintos palubyje, o ant stalo prie sienos pridėliota moliūgų ir kaštonų.

– Ei, tai čia ta žadėtoji Rudenėlio šventė?

– Tik dabar pastebėjai? – išsišiepęs sako Džeris. – Tu taip stebi, kad nieko nepastebi! – nusijuokia.

Mara suranda Džerio kailinius ir įsisiautusi į juos pradeda lėtai šokti kambario viduryje, vaidindama mešką. Rankoje ji laiko didelę žvakidę ir kartkartėmis uždainuoja kokią nuotrupą. Jai judant, po kambarį vaiduokliškai plaikstosi šilta liepsna. Staiga prisimenu Urtę ir kad žadėjau jai šiąnakt miegą ant grindų su pasakų skaitymu prie gaublio, rūbų spintos vaiduokliu ir lobio ieškojimu. Urtė dabar pamišusi dėl lobių, nuolat varto knygą „Mineralų paslaptys“, t. y. tą knygos dalį, kur prasideda nuotraukos, bandydama teisingai perskaityti pavadinimus, rimta, susikaupusi ilgai žvelgia į keisčiausius užrašus, tokius, kaip Berilas. Kairėje – du smaragdai, Vidurio Uralas. Kiti – akvamarinai, Užbaikalė arba Špinelis. Natūralūs kristalai iš Šri Lankos sąnašynų. Marmurinis oniksas, Kaukazas ir panašiai. Puslapiai išpaišyti pieštuku ir pagal kažkokią jai vienai žinomą sistemą įvertinti ar sugrupuoti. Viename puslapyje tušinuku parašyta марина. Dėl to pradėjau jai pirkti visokius pigius akmenėlius netoli mūsų namų esančiame kioske „Bižuterija“. Jai labiausiai patinka kalnų krištolas ir dažnai grįžusi namo turiu ieškoti lobio – Urtė būna po visą kambarį išslapsčiusi žibančius, skaidrius gabalėlius.

Parašau mamai žinutę, kad esu vakarėlyje pas Džerį ir grįšiu ryte ir kad Urtė eitų miegoti.

 

Praeina kelios valandos ir dabar mes sėdim virtuvėje apsupę Žiniuonį, ar, tiksliau pasakius, jis visą vakarą taip ir prasėdėjo prie atviro lango, o dabar mes – Mara, Džeris ir aš – atėjom į virtuvę parūkyti ir paieškoti ko nors šaldytuve. Žiniuonis, iškišęs vieną ranką pro langą, žiūri į paskutinius daugiabučių žiburius ir kartkartėmis pralekiančias mašinas, tolumoje šviečia baltas mašinų aikštelės žibintas, matyti ir mano langai, tamsūs. Mara, pasiėmusi šluotą, pradeda šokti siaurame virtuvę su vonia jungiančiame koridorėlyje ir vis nusijuokia, Džeris tupi prie atidaryto šaldytuvo. Aš sėdžiu priešais Žiniuonį prie staliuko. Baigėsi degtinė ir dabar geriam iš kažkur atsiradusį pigų pusiau saldų raudoną vyną.

Kambary prasideda svirduliuojantys greiti šokiai. Džeris išsitraukia iš šaldytuvo pusę nulupto svogūno ir pradeda jį valgyti, užsikąsdamas juoda duona; per smakrą nuteka svogūno sulčių srovelės. Žiniuonis žiūri į mane. Aš žiūriu į Žiniuonį, bet nedrįstu nieko paklausti ir laukiu, kol kas nors pagarsins muziką, išmuš langą, išvers gėles, pargrius ar sukels dar kokį nors triukšmą.

 

Prisimenu, kaip vieną vasaros naktį, kai mama jau skaitė lovoje, kažkas paskambino į duris. Tai buvo juodbruvas vyras su portfeliu ir maišu pupų. Jis kalbėjosi su tėvu rusiškai, ir kol virė milžiniškas katilas pupų, užlipdydamas kvapu visus durų plyšius, jie ištisai rūkė ir stiklinėmis gėrė degtinę. Man buvo labai smalsu, todėl vis dažiau karštas pupas į druską ir sekiau išsišiepusius jų veidus. Užsidarę virtuvėje prašnekėjo visą naktį. Kai ryte atsibudau, to vyro nebebuvo, o tėvas sėdėjo ant palangės ir žiūrėjo į kiemą. Paskui kelias dienas lyg apdujęs vaikščiojo po namus ir valgė vien duoną.

 

Muzika ir balsai mirguliuoja bute, kuris plaukia per vėlyvo rudens naktį. Kai persisveriu pro langą, galiu girdėti švelniai nuo juodų medžių šakų lašnojantį vandenį. Mara šnekasi su Juozu ir Džeriu apie pasakas. Žiniuonis vis toks pat.

– Atsiprašau, ar galėčiau jūsų paklausti?

Jis ilgai žiūri į mane ir aš girdžiu savo žodžius ataidint tirštame ore.

– Aišku.

– Ar man reikia išvykti?

– Ką?

– Na... Kur nors, bet kur. Kur nors toli. Palikti savo gyvenimą ir išvažiuoti kur nors.

– O kodėl tu turėtum taip padaryti?

Jis žiūri į mane labai įdėmiai, neatitraukdamas žvilgsnio. Jo rankoje rūksta dar viena cigaretė ir per veidą plaukia balti aštrūs dūmai. Šmėkšteli mintis, kad gal jis nėra žiniuonis arba kad Žiniuonis tėra jo pravardė, neturinti nieko bendra su žinojimu.

– Man kartais atrodo, kad čia viskas jau baigta, daugiau nieko nebus ir likdama čia gyventi leisiu sunaikinti save ir padėsiu sunaikinti kitus. Arba... Kaip čia pasakyti... Kad tai būtų lengviausia – likti, bet man baisu, kad nebėra kur eiti, kad...

Pastebiu, kad virtuvėje mes dviese.

– Man atrodo, aš netekau pasaulio. Nebegaliu būti. Ištirpau čia. Man... Gal jei palikčiau viską, šitą saugų gyvenimą, ir išeičiau į tokią absoliučią akistatą su pasauliu, kur nieko neturėčiau savo, viskas būtų nauja ir pirma, gal tuomet suprasčiau, kas esu ir kas man yra pasaulis...

Jis žiūri į mane, tarsi lauktų, ar daugiau nieko nebenoriu pasakyti. Pridega naują cigaretę ir ištiesia ją man, tada prisidega kitą ir užsirūko. Po kiek laiko sako:

– Niekur nevažiuok. Padarytum didelę klaidą.

– Kodėl?..

– Tai akivaizdu.

– Bet kodėl?

– Tu dabar labai... susijaudinusi, todėl neįsižeisk, bet tau neužtektų nei jėgų, nei likimo išvykti. Tavęs dar nėra čia. Tu netgi nenori išvykti.

Kurį laiką rūkom tyloje. Pradeda skaudėti galvą.

– O ateitis?..

– Nori pranašysčių? – jis šypteli ir man per nugarą nubėga šiurpas. – Galiu papranašauti, bet dabar tai neturės jokios reikšmės.

– Kaip tai?

– Pranašystė įgauna prasmę tik esamajame laike, gal net dar vėliau. Dabar ji gali reikšti bet ką. Pavyzdžiui, galėčiau pasakyti, kad po pusantrų metų, gegužės mėnesį, naktį, eisi svetimam mieste su žmonėmis, kurių dar nepažįsti, krantine. Bus ką tik praėjusi liūtis, bus šilta ir žydės kaštonai.

– Jūs šaipotės?

– Bet juk čia ir yra ateitis.  

 

Daugiabučiuose užgeso beveik visos šviesos ir tamsoje švytėjo tik šalta žibintų ugnis; iš juodo dangaus krito minkšti lašai. Tik vėliau Andžela pastebėjo, kad butas apmirė – visi išbėgo ant stogo – tesigirdėjo, kaip monotoniškas šaltas lietus barbena į stogą, kaip kartkartėmis namą užlieja vėjo banga ir žemesniųjų aukštų langus brūžina juodos liepų šakos. Tiksėjo laikrodis. Andžela vaikščiojo po tuščią kambarį, apniauktą cigarečių ir smilkalų dūmų, karštą lyg krosnis. Dvelktelėjus vėjui, sušlamėdavo girliandos, po kojomis traškėjo sausi lapai ir saldainių popierėliai. Ji lėtai vaikščiojo po tuščią, vaiduoklišką butą, lietė šaltas taureles ir jų šukes, medinį stalą, ant jo besivoliojantį tamsiai raudoną kumpio gabalėlį, šiurkščius baltus tapetus, dvi virpančias rankas ir sidabrinį žiedelį su žalia akimi. Žiūrėjo į tamsų, drėgme garuojantį skėčių miestelį koridoriuje, paltų šūsnis, į lempas ir spintas – visur buvo daiktai. Langų stiklais tekėjo lietaus srovelės, dvelkė giliu rudeniu. Žinojo, kad viskas greit pasibaigs, bet smelkė keistas, bauginantis jausmas.

Staiga ji pastebėjo ant žemės gulinčius kailinius. Per akimirksnį kaktą užliejo karštis ir akys prisipildė ašarų; viskas pasidarė taip aišku. Parklupusi ant grindų ji įsižiūrėjo į blizgančias, rudas, tankias kailio vilnis, per skruostus ritosi ašaros, taigi aš pavydžiu, ji kūkčiojo, nu, kodėl, kodėl ją pasiėmei, o mane palikai. Jos kaklas buvo šlapias nuo ašarų. Pavargusi verkti pradėjo glostyti kailį, – iš pradžių švelniai glostė vieną lopinėlį, o paskui pradėjo braukti delnu per visą – jis buvo vėsus ir minkštas. Tada atsigulė ir įsliuogė į kailinius. Į ausis tekėjo sūrios ašarų srovelės, dabar ji jau verkė be garso; tik akys buvo pilnos klausimo ir ji tyliai vis pakartodavo: ir ką aš turėčiau daryti su savo žinojimu?

 

Nežinia, kiek laiko šitaip praėjo, bet kai pabudo, pamatė šalia, ant grindų sėdintį Žiniuonį. Jis palinkęs žiūrėjo į ją. Andžela pastebėjo, kad prie jo kelių pastatyta pilna peleninė, bet negalėjo prisiminti, kiek prieš tai joje buvo nuorūkų. Kelias minutes jie žiūrėjo vienas į kitą nieko nesakydami. Andželos galva buvo lyg iššluota, ji tiesiog žiūrėjo į nuvargusias, bet vidinės jėgos kupinas akis. Pagaliau jis ištiesė jai stiklinę balzgano vandens:

– Jūros vanduo, – šyptelėjo.

Andžela išgėrė viską vienu mauku, nors ir buvo šlykščiai sūru. Tada jis padėjo jai atsikelti ir iš lėto nuvedė į vonią. Ji atsiklaupė ant šaltų plytelių ir įsižiūrėjo į baltą, rudomis geležingo vandens linijomis išvagotą vonią, nuo to vaizdo viskas sukilo. Žiniuonis privėrė duris ir atsirėmęs į sieną palaukė, kol ji išsivems. Andžela išplovė vonią ir šaltu vandeniu nusiprausė veidą. Tada jis susupo ją į vyšninį minkštą pledą ir pasodino virtuvėje. Kol ji žiūrėjo pro langą, kaip sunkiai, iš lėto aušta rudens dangus, jis užkaitė vandens ir paruošė stiprios juodos arbatos, kūnas labai svarbus, sakė jis. Pragydo juodasis strazdas.

– Ar toli gyveni?

– Ne, iš čia matosi langai, – jai buvo gera girdėti savo balsą.

– Kaip arti! Gyveni su tėvais?

– Mama.

– O kur tėtis?

– Ką tėtis? – ji iš pradžių nesuprato. – A. Ne. Jis dingęs be žinios.

Akimirką jis sustingo.

– Daugiau nei prieš šešerius metus.

– O koks tavo tėvo vardas?

– Romualdas.

– Romka?

– Aha.

Kurį laiką jie tylėjo. Pro pravirą langą dvelkė minkštas, sūrus jūros oras; girdėjosi tylūs balsai ant stogo. Staiga ūžtelėjus vėjui, ant virtuvinio staliuko nukrito sudžiūvęs tuopos lapas ir nuorūka. Kai ją palietė, pasirodė, kad dar šilta.

– Čia Maros, – nusišypsojo Andžela, – nepažįstu kito žmogaus, rūkančio marlboro raudoną.

Jis rūkė auksinį.

– Ar turi brolių?

– Ne, – ji šypsojosi.

– O sesių?

– Dvi, – tas žodis tiesiog išsprūdo. – O jūs? Nieko apie jus nežinau.

– Aš? – jis šyptelėjo. – Aš kaimynas. Pamečiau raktus, o žmona išvažiavus pas seserį, tai prisiglaudžiau pas Gediminą. Jau turėtų už kelių valandų grįžti.

– Rimtai? – Andžela net susijuokė.

Jie toliau gėrė karštą juodą arbatą. Į Andželos skruostus po truputį sugrįžo raudonis. Jos lūpos buvo ryškiai raudonos, o kakta išmušta smulkiais prakaito lašais. Akys tamsiai žalios, plaukai ilgi, susiviję bangomis, pelenų spalvos

 

ir pelenai meta šiltus spindulius

 

Noriu, kad kai ji grįš namo, tamsiame bute Smiltelės gatvėje tvyrotų žydra šviesa, kad radiatoriai būtų ugniniai ir akimirką jos dvasią nusmelktų gilaus rudens pojūtis. Noriu, kad mažame Andželos kambaryje, prie uždegto gaublio, miegotų Urtė, kad šalia vieno guolio būtų paklotas ir antras, skirtas jai, kad ant grindų, prie gaublio, stovėtų atšalęs arbatinis auksinės vingiorykščių arbatos, pripildžiusios kambarį saldaus pelkių, cinamono ir medaus kvapo. Noriu, kad kambaryje būtų paslėpti aštuoni krištolo lobiai, kad neužilgo pradėtų snigti ir kraštą ištiktų ilgas balto, gaivaus šalčio periodas.

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 11 (lapkritis)