tekstai.lt

Narlan Martos Teixeira, „Elegia ao novo mundo“ (vaizdo įrašas, 2012)

Narlan Matos Texeira. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Narlan Matos Texeira. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Spalio 3 d. „Mint Vinetu“ knygyne vyko pirmasis Poetinio Druskininkų rudens 2012 renginys – almanacho pristatymas, kuriame dalyvavo Lietuvos ir užsienio poetai: Vytautas Stankus, Arūnas Spraunius, Nina Murray (JAV), Stanka Hrastelj (Slovėnija), Waqas Khwaja (Pakistanas), Rimas Užgiris (JAV) ir kiti.

 

       Brazilų poetas Narlanas Martosas Teixeira skaito eilėraštį „Elegia ao novo mundo“ („Elegija naujajam pasauliui“, vertė Arvydas Makštutis), vertimą skaito Dainius Gintalas:

 

 

 

 

              Elegija naujajam pasauliui

 

 

       bičiuli tu klausi manęs

       kur aš buvau ilgame savo tylėjime

 

              aš buvau cukranendrės saldume ir cukranendrių

              plantacijos kartume kur lapai virpa nes bijo žmonių

 

              cukranendrių plantacija šnibždėjo man klykdama iš siaubo

              lipnus kraujas saldino jos burną

              šiurkščios rankos išdžiovino jos veidą

              cukranendrių plantacija mirė iš bado nesulaukusi dvidešimt septynerių

              balsai be žvaigždžių užliūliavo ją keistų kalbų toliais

              ak žalioji cukranendrių plantacija kokios spalvos yra mano raudonas kraujas?

              mano kraujas bijo mirti nuplaktas nakties

              mano kraujas bijo manęs

 

       bičiuli tu klausi manęs

       kur aš buvau ilgame savo tylėjime

 

              aš buvau vergus gabenančiuose laivuose

              kurie atplukdė į Ameriką mano likimą ir lig šiol

              geria mano genties legendą tarsi ji butų statinė pasenusio romo

              atplukdė kiekvieną dangaus ir beribės jūros žvaigždę

              kiekvieną paukštį kiekvieną mano kokardos plunksną

              mano krauju nubraižė žemėlapius

              iškėlė totemus virš mano genties

              mano žmonėms šventuose laukuose uždegė ugnį

              ir ietys padalino mano kraują į visokius tolimus žemynus

 

       bičiuli tu klausi manęs

       kur aš buvau ilgame savo tylėjime

 

              aš buvau bangų pursluose – tų kadaise nežinomų jūrų –

              kuriomis atkeliavo parakas durtuvas veidrodis tuberkuliozė sifilis

              kuriomis atkeliavo kardas ir šalmas

                                                                       – debesys to niekada nepamirš!

 

              o sūrioji jūra kiek daug tavo druskos nuolat ardė Portugaliją!

              juodame Atlanto vandenyne

              piratų senų laivų viršutiniuose deniuose

              juodžiausioje žmonių žiaurumo tamsoje

              kalėjimuose Siera Leonėje – kuri tebėra mano kūne juntamas skausmas –

              Angoloje

              Bisau Gvinėjoje

              Senegale

              Benine

              aš buvau Gvatemalos karalystėje

              ir Jukatano provincijoje

              ir Indijos Kartachenos provincijoje

              ir Didžiojoje Peru provincijoje

              ir Grenados naujojoje karalystėje

              ir Kubos ir Trinidado salose

              ir Actekų karalystėje

              ir kitose didžiosiose karalystėse

              kur brutalumo kardai perkirto nuogą mano kūną

              kur Vest Indijos baronų medžiokliniams šunims sušerdavo vaikų rankas ir kojas

 

       bičiuli tu klausi manęs kur buvau

       tik dabar aš nutraukiu savo tylėjimą:

       aš buvau su savim

 

 

              Vertė Arvydas Makštutis

              Eilėraštis iš „Poetinio Druskininkų rudens 2012“ almanacho

 

 

       Žiemos žodžiai

       2012 10 03