MINTYS

įvyniotos figų lapuose

 

taškosi

tarp

rododendrų

kabančių purpurinių vynuogių

vyno spalvos fotelio

 

 

KAŠTONAS

kieme

išsprogęs žiedais

liečia dangų

 

jis mąsto

apie žmonių gyvenimus

stebėdamas buto langus

 

lapai niūniuoja

pavasario vėjyje

 

jų ašaros ir šypsenos

krenta ant aikštės

 

 

AUŠRA KYLA

nusigręžusi nuo jūros

klausosi

ką langai

šnabžda

 

 

ŠVIESOS PLUOŠTAS

krenta ant marmurinių grindų

 

užuolaidos plazdena

prieš medines langines

 

verda kava

 

Tavenerio „Gaubiantis vualis“

krenta ant duonos, sūrio

raudono vyno, rankų ir rožių

 

langinės atsiveria ir užsidaro

vėlyvai popietei

inkščiant paskui saulę

 

 

GIESMIŲ GARSAI

iš nuošalios kaimo koplyčios

klojasi per pilkus beržus ir

alsuojančius

legendomis piliakalnius

 

žodžiai

kaip prisiminimų lašai

skverbiasi venomis

į širdies erdvę

kuri žino

 

aš niekad negrįšiu

 

 

ALBATROSAS

skleidžia sparnus

ir klaidžioja mano

žemyno vandenyne

 

 

KINTA ŠVIESA

žodžiai sušąla

 

debesies mintys

teka lėtai

žingsnių ritmu

ant saulėto grindinio

 

 

KRAUJO LAŠAI

nuo amuleto

ilsisi tamsoje

 

žvakė nepaisant nieko

liepsnoja toliau

 

žvaigždės

braido migloje

mėnulis

duria rožės spygliu

 

 

UPĖ VIRPA

po asfalto dangumi

 

medžių dūmai glosto

miesto raukšles

 

 

BALTOS VAIVORYKŠTĖS

nakties danguje

suminkština miego bangas

         sapnuose      

 

ar atsikėlę

galime išskaityti

baltą lakštą

 

vieta vietoje

be vietos

 

įsipareigojau klaidai

 

nepriklausau laikui

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)