Paulina Žemgulytė. „Metų“ archyvo nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Išskrido. Išskrido vėtrungės

 

 

Per šimtmečių vandenis

Išplaukė kuršių dorėnai

Ir nebegrįžo.

 

Giliai po kopų parabolėm

Ilsisi pamato akmenys

Užpustytuose kaimuos.

 

Teka lietaus srovelės

Mediniais krikštų veidais,

O jie kantriai žvelgia

Į marių plynę

 

Ir vis laukia ir laukia

Parskrendant vėtrungių.

 

 

 

Švyturys tarp vakaro ir ryto

 

Brūkšteli

Per sutemusį dangų

Ugninė švyturio šluotelė –

 

Taip nubraukia ranka nuo veido

Rūpestį ar prakaitą

Po didelio darbo –

 

Juk nakty klydinėjančiam

Parodė kelią –

Kaip perplaukti bedugnę tamsą

Tarp vakaro ir ryto,

 

Nes ten – kitoj dienoj –

Tavo namai.

 

 

 

Renkasi rokeriai

 

Prieplaukoj

Nuogi burlaivių stiebai

Siūbuoja

Ir perrėkia vėjo ūžesį

Rokerių balsai ir vyriškas juokas –

Renkasi jauni ir stiprūs,

Pasiryžę

Važiuoti ar plaukti,

Viliojami pavojų, rizikos ir greičio,

Kiekvienas tarytum vejamas

Iš čia ir iš ten,

Iš šiandien ir iš rytoj,

Gal pašėlusių vėjo gūsių,

O gal – pats savęs.

 

 

 

Koncertas obojui ir krikštams

 

Irias padange

Sunkūs lietaus debesys

Lyg didelis juodvarnis

Virš kapinaičių.

 

Mažaūgės drebulės

Skimbčioja metaliniais lapeliais.

 

Glaudžias vienas prie kito

Pilki krikštai –

Bevardžiai gyvybės kareiviai

Po pralaimėjimo.

 

Pačiam pakrašty – Hermanas Blodė

Po skaudžiai raudonom begonijom

Klausos obojaus,

 

Gotikos bokšto smaigaliui smingant

Į juodų juodžiausio

Vakaro dangų.

 

 

 

Toluma turi savo spalvą

 

Šliaužia ir šliaužia

Tarp susiraizgiusių kalnapušių

Kelio gyvatėlė.

 

Kairėj vanduo,

Dešinėj vanduo –

 

Pasibėgėk, gyvatėle,

Į švytinčią geltono smėlio kalvą,

 

Kol ji su vėtrom

Neiškeliavo dar

Pati nežinodama kur –

 

Kur žalia ir mėlyna

Susilieja į vieną –

Tolumos spalvą.

 

 

 

Vėjo ir eglių oratorija Kuvertui

 

Didžiulės mėlynos eglės kryžkelėj –

Mažų kapinaičių sargai

Iš lėto linguoja,

 

Kai vėjas vakaris,

Nuo jūros atšniokštęs,

Paskęsta sunkių šakų tamsoje.

 

Nuščiūva skurdžių kapinaičių

Mažiausia žolelė,

Už antkapinio akmens užsiglaudusi.

Ateina tyla –

 

Bežodis aukojimo metas –

Paminklo taurė,

Atsivėrusi dangui, –

Lyg laukianti tavo žvaigždės,

Gotlybai Dovydai Kuvertai,

 

Ar sūnų palydinti

Pašto karietai

Karaliaučiaus pusėn nutolstant.

 

 

 

Viena dovanotų dienų

 

Skaidraus sidabro marių lyguma

Ir sidabrinis dangus

Sujungti horizonto –  

Lyg kriauklėj tobulybės

Dovanota diena,

Už kurios jau kitą pasaulį

Stebi trikampė

Apvaizdos akis

Ar tik pasvirusi burė balta

Nutoldama ištirpsta...

 

 

 

Urbo kalnas. Buvusiems

 

Kopos nugaros

Saulėje žėrinti smiltis

Nušviečia dieną,

Kai vėjas perplėšia debesį,

 

Tarytum nudžiunga

Pilkos pašiauštos marių platybės –

Lyg vienas veidas

Tolstančių tolstančių,

 

Kurių gyvenimai buvo,

Tik kvėpavimas liko,

Atsimušęs į sienas,

 

O dabar kaip sparnai

Iš nebūties sumosuoja

Ir šešėlį nuveja,

Niaukusį atmintį.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr.5–6 (gegužė–birželis)