Arvydas Juozaitis. „Metų“ archyvo nuotrauka1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?

 

 

 

1. Prieš atsakydamas į šį klausimą turi žvilgtelėti į kalendorių ir pro langą. Pirma, reikia prisiminti, kiek tau metų, ir, antra, pamatyti, kas vyksta gatvėje. Jeigu gatvėje ramu, galima įsijungti kompiuterį arba TV – ten visko bus per akis. Štai taip ir gyveni: keičiantis metams ir įvykiams, sielą ir kūną maitindamas patirtim ir pasauliu.

Pasaulis pralaimėjo mano metams. Anksčiau stebino pusė pasaulio, dabar stebina gal tik dešimtoji dalis. Tiesa, vis mažiau stebinu ir pats save. Tokias žinias ir metu ant svarstyklių ir matau: bėgant metams nebemoku aistringai judėti gyvenimo arterijomis. O ir nebenoriu. Daug įdomiau galvoti ir svarstyti. Tai, regis, ir sudaro tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Nors gyvenimo skonio sumažėjo.

XXI amžius prasidėjo (mano giliu įsitikinimu, kuris remiasi dar gilesniu įspūdžiu) 2001 m. rugsėjo 11 dieną. Vargu ar reikia priminti, kas tą dieną nutiko Niujorke. Pasaulinės imperijos centre, pačioje jos šerdyje (Pasaulinės prekybos centre!) buvo duotas ženklas amžiaus pradžiai. Įvyko didis sprogimas. Ne atsitiktinis, o dėsningas, negailestingas. Baisių sprogimų buvo ir prieš metus (2000-ųjų išvakarėse vienas po kito susprogdinti milžiniški gyvenamieji namai Maskvoje), tačiau pasaulinės galybės centre stovinčio Pasaulinės prekybos centro sugriovimas – Lemties ženklas. Žmonės, įgyvendinę tai, ėjo vedami beprotiškos Lemties rankos. Lemtis daug dažniau atstovauja ne pasaulio Protui, o pasaulio Beprotybei, ką seniausiai įrodė graikų tragedijos. Kai žūstama rimtai, žūsta ne tik herojus, bet ir choras. Jei kalbėsime apie mus – žūsta civilizacija.

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. tapo aišku kaip ant delno: Vakarų civilizacijai perlaužtas stuburas. Tiesą sakant, XX amžiuje ji pati save laužė ir daužė ne mažiau kaip du kartus, per du pasaulinius karus, tačiau po to tarsi atsigavo. Tačiau jokių „tarsi“ pasaulio raidoje nėra, viskas vyksta išsyk ir klaidos netaisomos. Ne veltui tautų politikai klaidų bijo labiau negu nusikaltimų. Taigi nualinę save Vakarai turėjo gauti smūgį iš šalies. Iš esmės. Kad nė nemanytų atsigauti. Ir šis pirmas smūgis, vardu Sprogimas, tapo XXI amžiaus simboliniu ženklu. Kaip kad XX amžiaus ženklas buvo Greitis.

Žodžiu, atvažiavome.

Įdomiau pasaulyje nebebus. Geriau taip pat nebebus. Sočiau? Nebebus. Ir tai gerai, nes tokia Lemtis.

Gaila tik Lietuvos jaunuomenės. Ji žaidžia paskutinę Lietuvos likimo partiją. Neturėdama patirties, nesuprasdama, kad pralošia visą 4000 metų istoriją. Ar tai dar neaišku? Juk akivaizdu, kaip vilioja ir traukia iš namų dabartinis pasaulis, kokias pagundas siūlo, kaip medžioja jaunimą. Ir lekia jis iš Tėvynės. Nes tiki, kad reikia kuo daugiau pažinti, kuo daugiau patirti. Visa kita palauks. „Įvairovės“ ir „laisvės“ nuodai, tvyrantys Vakarų pasaulio atmosferoje, svaigina ir išlaisvina nuo atminties. Nuodai neleidžia gimdyti vaikų namuose ir mylėti Tėvynės. Ir nebandyk sakyti, kad Lietuva nyksta tuštėdama, kad namai žūsta be jaunuomenės. Niekas nieko negirdės.

 

2. „Lietuvos rezervai“ – labai keistas ir ne mažiau lemtingas žodžių derinys, jis man primena tarybinių metų „Darbo rezervų“ sporto klubą. Regis, anuometinės politinės ir visuomeninės nomenklatūros tinkle tai buvo „visasąjunginis“ klubas, turėjęs filialą Lietuvoje. Štai ir dabar atsirado „Lietuvos rezervų“ filialas kitoje „visasąjunginėje“ sistemoje – Europos Sąjungoje.

Rezervai – tai pirmiausia – alternatyvos. O kokia būtų Lietuva be Europos Sąjungos? Štai ir pagalvokime, ir išdrįskime pagalvoti. Jeigu šis klausimas sukelia panišką baimę visam mūsų politiniam elitui, tai visiškai nereiškia, kad ir man širdis turėtų nusiristi iki kulnų. „Neduok Dieve, jis dar ir iš ES nori išstoti!“ – sušuks iš Seimo tribūnos. Ir tegul sau šaukia. O aš pasakysiu: man Lietuvoje nereikia europinigo. Iš tikrųjų nereikia.

Rezervai atsiranda tada, kai pasižiūrime į tuščias rankas. Tada iš kažkur kažkas ištraukiama. Lietuviškai ištraukiama, iš mūsų žemės, ne iš dangaus.

Tačiau gyvenimas lūžio momentais būna klastingas: ima ir pakiša koją bene šviesiausi žmonės – inteligentija. Jos klausimas „Ką daryti?“ pasigirsta net tada, kai būna aišku, ką daryti. Dar blogiau, kai klausimą užduoda saitus su žeme nutraukę žmonės, politinis elitas. Jis pakeičia tą klausimą kitu: „Ką daryti su tais, kurie nežino, ką daryti?“ O žinantieji išvejami iš šalies. Nes apkraunami nepakeliamais mokesčiais ir netenka darbo. Trečias klausimas: „Ką daryti su tais, kurie kalti?“ dažniausiai užduodamas jau ant griuvėsių.

O gyvenimas eina sava vaga. Bus panašiai.

 

3. Tik gera literatūra ir geras teatras. Ir mano artimieji.

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 3 (kovas)