Roberto Bolano       Roberto Bolaño (1953–2003) tapo tuo, kas Lotynų Amerikos literatūrai yra Gabrielis García Márquezas ir Julio Cortázaras. „Tolima žvaigždė“ (Estrella Distante, 1996)  – įvadas į rašytojo kūrybą, kurią vainikuoja tokie šedevrai kaip „Pašėlę detektyvai“ ir „2666“, XXI a. pratęsę didžiosios pasaulinės literatūros tradiciją.


      Nepaisant milžiniško populiarumo Vakaruose, Roberto Bolaño Lietuvoje žinomas menkai. Lietuvos skaitytojai beveik nepastebėjo 2008 m. išleisto jo „Čilės noktiurno“, o autorius taip ir liko girdėtas tik saujelei literatūros gurmanų.
      1984 metais, iki tol gyvenęs klajoklišką politinio aktyvisto ir bohemiško menininko gyvenimą, R. Bolaño išspausdino pirmąjį romaną, už kurį gavo „Ámbito Literario“ premiją. 1993 m. medikams diagnozavus sudėtingą hepatito formą, rašytoją tiesiog apsėdo mintis palikti gilų pėdsaką literatūroje. Dar tais pačiais metais pasirodė du jo romanai ir poezijos rinktinė, 1996 m. – romanai „Nacių literatūra Amerikoje“ ir „Tolima žvaigždė“, 1997 m. – pasakojimų rinkinys „Telefoniniai skambučiai“, už kurį autorius buvo apdovanotas garbingiausia Čilės literatūros „Municipal“ premija.
      1998 m. romanas „Pašėlę detektyvai“ gavo du svarbius apdovanojimus: „Herralde“ premiją ir tarptautinę Rómulo Gallegoso premiją (laikoma Lotynų Amerikos literatūros Nobelio premija) „už prozos kokybę ir novatorišką pasakojimą“. 2000 m. rašytojui apsilankius gimtojoje žemėje gimė alegorinis pasakojimas, pavadintas „Čilės noktiurnu“ (lietuviškai išleistas 2008 m.). Sveikatai ėmus blogėti itin sparčiai, R. Bolaño nusprendė užrašyti tai, „kas liko iš jo gyvenimo“. Milžiniškos apimties – daugiau nei tūkstančio puslapių romaną „2666“, tapusį jo kūrybos viršūne, rašė iki pat mirties.
      Romanas „Tolima žvaigždė“ pelnytai laikomas puikiu įvadu į R. Bolaño kūrybos pasaulį. Autorius, pats kalėjęs Pinocheto kalėjime, šiame romane atliko neįprastą literatūrinį ir kartu detektyvinį tyrimą. Jame rašytojas atskleidė sudėtingą nusikaltimo ir bausmės problematiką bei parodė kontroversišką XX a. pabaigos žmogų, savyje talpinantį ir poeto, ir budelio sielas.
      Jaunas poetas Pinocheto laikais tampa kitu žmogumi – Karlosu Vyderiu, kuris išgarsėja lėktuvo dūmais meistriškai rašydamas eiles ir Biblijos citatas Čilės danguje. Dėl išvaizdaus talentingo lakūno ir poeto kraustosi iš proto vedyboms pribrendusios ir nieko nenutuokiančios merginos, o ištekėjusios moterys tiesiog alpsta iš liūdesio. Praėjus daugeliui metų jo vardas išplaukia į paviršių tiriant žvėriškai nužudytų ir dingusių be žinios žmonių bylas...
     
Bolano Tolima zvaigzde - virselis      Roberto Bolaño. Tolima žvaigždė
      10 skyrius
     
      Romerą vėl pamačiau tik po dviejų mėnesių.
      Į Barseloną jis grįžo suliesėjęs. Išsiaiškinau, kur yra Žiulis Defo, tarė. Visą laiką buvo čia pat, visiškai šalia, kartu su mumis, sakė. Ir nepatikėsi, ar ne? Romero šypsena mane išgąsdino.
      Jis sublogo ir tapo panašus į šunį. Eime, paliepė tą patį pavakarį, kai sugrįžo. Paliko lagaminą mano namuose ir prieš išeidamas įsitikino, ar užrakinau duris. Nesitikėjau, kad viskas vyks taip greitai, spėjau pasakyti. Romeras pažiūrėjo į mane iš koridoriaus ir tarė, ruoškitės, turime atlikti nedidelę kelionę, viską papasakosiu pakeliui. Ar tikrai jį radome? paklausiau. Nežinau, kodėl pasakiau daugiskaita. Radome Žiulį Defo, patvirtino jis ir neaiškiai pajudino galvą, ir tas gestas galėjo reikšti bet ką. Nusekiau paskui jį lyg lunatikas.
      Manau, kad daug mėnesių, o gal ir metų nebuvau išvykęs iš Barselonos, ir stotis Katalonijos aikštėje (už kelių metrų nuo mano namų) man atrodė visiškai nepažįstama, šviesi, pilna naujų įtaisų, kurių paskirtis man buvo nesuprantama. Pats vienas būčiau nesugebėjęs suktis taip tiksliai ir vikriai, kaip tai darė Romeras, ir šis iš anksto suvokė ar numatė lengvai nuspėjamą mano kaip keliautojo bukumą bei nerangumą ir apsiėmė praskinti man kelią pro aparatus, saugojusius peronų prieigą.Paskui, kelias minutes tyliai palaukę, sėdome į priemiestinį traukinį ir važiavome palei Maresmę iki Blaneso Kosta Bravos pradžios, tuoj už Torderos upės. Kol vykome iš Barselonos, paklausiau, kas yra jo klientas. Vienas kraštietis, atsakė Romeras. Pravažiavome dvi metro stotis ir įvažiavome į priemiesčius. Netikėtai pasirodė jūra. Blanki saulė apšvietė paplūdimius, kurie sekė vienas kitą kaip vėrinio karoliukai, pakibę ne ant kaklo, o tuštumoje. Kraštietis? Ir kokia jam iš viso to nauda? Geriau, kad jūs to nežinotumėte, atsakė Romeras, bet galite įsivaizduoti. Ar jis daug moka? (Jei moka daug, pamaniau, galutinis šio tyrimo rezultatas tegali būti vienas.) Pakankamai, tai kraštietis, praturtėjęs pastaraisiais metais, atsiduso jis, bet ne užsienyje, o pačioje Čilėje, matote, kas dedasi, atrodo, dabar Čilėje daugelis turtėja. Šitai aš girdėjau, pasakiau norėdamas, kad tai nuskambėtų sarkastiškai, bet išėjo tik liūdnai. O ką jūs darysite su pinigais, ar vis tebegalvojate grįžti į Čilę? Taip, aš noriu grįšti, atsakė Romeras. Po minutėlės pridūrė: turiu planą, verslą, kuris negali nepasisekti, sumąsčiau jį Paryžiuje, ir jis turi pavykti. Ir koks tai planas? paklausiau. Verslas, atsakė. Įkursiu savo paties verslą. Aš tylėjau. Visi grįžta su verslo idėja. Pro traukinio langą pamačiau labai gražų modernistinės architektūros namą, su aukšta palme sode. Aš tapsiu laidotuvių organizatoriumi, tarė Romeras, pradėsiu kukliai, bet esu įsitikinęs, kad verslas išaugs. Pamaniau, kad jis juokauja. Nekliedėkite, tariau. Aš jums rimtai sakau: paslaptis yra ta, kad pasiūlysiu neturtingiems žmonėms orias laidotuves, net sakyčiau elegantiškas (šioje srityje prancūzai, patikėkit, yra nepralenkiami), buržuazines laidotuves smulkiems buržua ir smulkių buržua laidotuves proletariatui. Štai ir visa paslaptis, ne tik ritualinių paslaugų, bet ir apskritai gyvenimo! Gerai elgtis su giminaičiais, tęsė jis. Ir visą laiką pasakoti, koks geras, koks kilnus, kokios aukštos moralės buvo bet kuris velionis. Iš pradžių, tarė jis traukiniui išvažiavus iš Badalonos (aš jau susimąsčiau, jog tai, ką ruošiamės daryti, yra tikra, neišvengiama realybė), man pakaks trijų gerai mebliuotų kambarių, vieno biurui, dar ir lavonui sutvarkyti, kito šermenims ir trečio – laukiamajai salei, su foteliais ir peleninėmis. Idealu būtų išsinuomoti dviaukštį namelį arti centro, antrame aukšte gyventi, o pirmas būtų skirtas laidotuvių namams. Verslas būtų šeimyninis, mano žmona ir sūnus gali man padėti (nors dėl sūnaus nesu toks tikras), bet taip pat tiktų pasamdyti sekretorę, ne tik darbščią, bet jauną ir kuklią, juk žinote, kaip malonu, kai šermenyse ir net pačiose laidotuvėse dalyvauja jaunimas. Žinoma, retkarčiais viršininkas (o jam nesant kuris nors padėjėjas) turi vis užeiti ir velionio giminėms bei draugams pasiūlyti išgerti pisko* ar ko nors kita. Tai reikia daryti su atjauta ir taktiškai. Neapsimetant, kad velionis tavo giminaitis, bet parodant, kad tau nesvetima tai, ką jie išgyvena. Reikia kalbėti pusbalsiu, nesikarščiuoti, reikia paduoti ranką, o kaire suspausti alkūnę, reikia žinoti, ką apkabinti ir kokią akimirką, reikia dalyvauti pokalbiuose, ar tai būtų apie politiką, futbolą, gyvenimą apskritai ar septynias mirtinas nuodėmes, bet nešališkai, tarsi geram teisėjui pensininkui. Iš karstų pelnas gali siekti iki trijų šimtų procentų. Turiu seną draugą Santjage iš Kriminalinių tyrimų skyriaus laikų, kuris verčiasi meistraudamas kėdes. Aną dieną kalbėjau su juo apie šį reikalą telefonu, ir jis pasakė, kad nuo kėdžių prie karstų – tik vienas žingsnis. Pirmaisiais metais galiu išsiversti su juodu furgonėliu. Šis darbas, nėra abejonės, labiau nei prakaito reikalauja mokėjimo bendrauti. O jei esi gyvenęs tiek metų užsienyje ir turi ką papasakoti... Čilėje žmonės dėl tokių istorijų miršta iš smalsumo.
      Bet aš jau neklausiau Romero. Galvojau apie Bibjaną O’Rajaną, Storulę Posadas, apie jūrą, kuri tyvuliavo po nosimi. Akimirką įsivaizdavau Storulę, dirbančią Konsepsjono ligoninėje, ištekėjusią, daugmaž laimingą. Prieš savo valią ji buvo velnio patikėtine, bet liko gyva. Net įsivaizdavau ją su vaikais ir tapusią protinga ir ramia skaitytoja. Netrukus pamačiau Bibjaną O’Rajaną, likusį Čilėje ir sekusį Vyderio pėdsakais, mačiau jį dirbantį batų parduotuvėje, padedantį dvejojančioms vidutinio amžiaus moterims pasimatuoti aukštakulnius batelius ar aptarnaujantį nieko blogo nedarančius vaikus, su aunamuoju šaukštu vienoje rankoje, su dėžute pigių firmos „Bata“ batų – kitoje. Jis šypsosi, bet mintimis toli. Taip jis dirbo iki trisdešimt trejų metų, kaip Jėzus Kristus, nei daugiau, nei mažiau, o paskui mačiau jį leidžiantį pasisekimą turinčias knygas ir dalijantį autografus Santjago knygų mugėje (nežinau, ar tokia būna), ir kaip kviestinį profesorių, leidžiantį semestrus Šiaurės Amerikos universitetuose, lengvabūdiškumo protrūkyje postringaujantį apie naująją Čilės poeziją arba šiuolaikinę čiliečių poeziją (lengvabūdiškumo, nes rimti žmonės aptaria romanus) ir cituojantį mane, nors ir tarp paskutinių sąraše, grynai iš ištikimybės ar iš gailesčio: keistas poetas, pasimetęs Europos fabrikuose... Mačiau jį lyg šerpą kopiantį į savo karjeros viršūnę, kaskart vis labiau gerbiamą, vis labiau žinomą ir vis turtingesnį, tobulai pasirengusį galutinai suvesti sąskaitas su praeitimi. Nežinau, ar tai buvo melancholijos, nostalgijos ar sveiko pavydo (Čilėje tai, beje, labai žiauraus pavydo sinonimas) priepuolis, bet akimirką pamaniau, kad už Romero gali stovėti Bibjanas. Taip jam ir pasakiau. Mane pasamdė ne jūsų draugas, tarė Romeras, neturėtų pinigų net tam, kad galėčiau pradėti paieškas. Mano klientas, jis nuleido balsą, kol jo tonas tapo konfidencialus, nors tai vis tiek skambėjo apsimestinai, tikrai turi pinigų, suprantate? Žinoma, tariau, ir jis juos užsidirbo ne iš literatūros. Romeras nusišypsojo. Pažvelkite į jūrą, pažvelkite į laukus, kokie gražūs. Pažvelgiau pro langą: vienoje pusėje jūra buvo panaši į aliejaus balą, kitoje, Maresmės daržuose ir soduose, plūkėsi juodaodžiai.
      Traukinys sustojo Blanese. Romeras kažką sumurmėjo, ko aš neišgirdau, ir mes išlipome. Mano kojos buvo lyg mėšlungio sutrauktos. Už stoties, kvadratinėje aikštėje, kuri vis tiek atrodė apskrita, stovėjo du autobusai – raudonas ir geltonas. Romeras nusipirko kramtomosios gumos ir, pastebėjęs mano ištįsusį veidą, spėju tam, kad mane padrąsintų, paklausė, kaip manau, į katrą autobusą mudu lipsime. Į raudonąjį, atsakiau. Būtent, tarė Romeras.
      Autobusas mus išleido Ljoret de Mare. Buvo sauso pavasario vidurys, ir turistų buvo nedaug. Iš pradžių leidomės viena gatve, o paskui kilome dviem stačiomis gatvėmis iki vasarnamių, kurių dauguma buvo tušti, kvartalo. Tyla buvo keista: buvo girdėti tolimi gyvulių skleidžiami garsai, tarsi būtume šalia žirgyno ar ūkio. Viename iš tų apleistų namų gyveno Karlosas Vyderis.
      Kaip atkeliavau iki čia? mąsčiau. Kiek gatvių turėjau pereiti, kad atkakčiau iki šios?
      Dar traukinyje paklausiau Romero, ar jam sunku buvo rasti Delormą. Atsakė, kad ne, visai paprasta. Jis vis dar dirbo Paryžiuje namų prižiūrėtoju, ir jam visi lankytojai buvo proga pasireklamuoti. Aš apsimečiau žurnalistu, tarė Romeras. Ir jis tuo patikėjo? Aišku, patikėjo. Pasakiau, kad Kolumbijos laikraštyje ketinu paskelbti visą rašytojų barbarų istoriją. Delormas buvo Ljoret de Mare praėjusią vasarą, tęsė jis. Iš tikrųjų butas, kuriame gyvena Defo, priklauso vienam iš jų sąjūdžio rašytojų. Vargšas Defo, tariau. Romeras pažvelgė į mane taip, tarsi ką tik būčiau pasakęs kvailystę. Man šių žmonių negaila, tarstelėjo. Dabar stovėjome prieš pastatą – aukštą, platų, nestilingą, būdingą turizmo klestėjimo laikotarpiui, su tuščiais balkonais ir beveidžiu apleistu fasadu. Čia tikrai niekas negyvena, nusprendžiau, nebent užsilikėliai iš praėjusios vasaros. Užsispyriau sužinoti, kokia dalia laukia Vyderio. Romeras man neatsakė. Aš nenoriu kraujo, iškošiau pro dantis, tarsi kas galėtų išgirsti, nors gatvėje mudu buvome vienų vieni. Šią minutę vengiau žiūrėti į Romerą ir į Vyderio pastatą ir jaučiausi lyg košmariškame sapne. Štai atsibusiu, maniau, motina man suteps sumuštinį su virta dešra, ir eisiu į mokyklą. Bet aš nesiruošiau atsibusti. Štai čia jis gyvena, parodė Romeras. Pastatas, visas kvartalas buvo tuščias – laukė kito turistinio sezono pradžios. Akimirką pamaniau, kad ketiname užeiti, ir stabtelėjau, ruošdamasis peržengti Vyderio namo priemenę. Eikite toliau, nestoviniuokite, paragino Romeras. Jo balsas skambėjo ramiai, tarsi žmogaus, kuris žino, kad gyvenimas visada baigiasi blogai, todėl neverta jaudintis. Pajutau, kad jo ranka liečia mano alkūnę. Eikite tiesiai, tarė, ir nesižvalgykite atgal. Spėju, kad turėjome atrodyti keista pora.
      Pastatas buvo panašus į suakmenėjusią paukščio iškaseną. Kurį laiką tarsi jutau, kad iš visų langų į mane žvelgia Karloso Vyderio akys. Aš vis labiau nervinuosi, tariau Romerui, ar tai labai pastebima? Ne, bičiuli, atsakė Romeras, jūs šauniai laikotės. Jis buvo ramus, tai padėjo nusiraminti ir man. Už kelių gatvių nuo ten sustojome prie įėjimo į barą. Regis, tai buvo vienintelė atidaryta įstaiga visame kvartale. Baras vadinosi andalūzišku vardu, ir jo viduje labiau melancholiškai nei veiksmingai bandyta atkurti tipišką Sevilijos užeigos aplinką. Romeras mane palydėjo iki durų. Pasižiūrėjo į laikrodį. Po valandėlės, tiksliai nežinau kada, jis ateis išgerti kavos. O jei nepasirodys? Ateina kasdien, tarė Romeras, tikrai žinau, ateis ir šiandien. Bet jei šiandien apvils? Tada vėl čia grįšime rytoj, tarė Romeras, bet jis ateis, nebijokite. Linktelėjau galva. Atidžiai į jį įsižiūrėkite, o paskui man papasakosite. Sėskite ir nejudėkite. Man bus sunku nejudėti. Pasistenkite. Nusišypsojau: aš tik pajuokavau, tariau. Tai vis nervai, atsakė Romeras. Ateisiu čia, kai sutems. Lyg kokie  mulkiai stipriai paspaudėme vienas kitam rankas. Ar atsinešėte ką nors paskaityti? Taip, tariau. Knygą? Kokią? Parodžiau jam. Nežinau, ar tai gera mintis, staiga suabejojo Romeras. Nesirūpinkite, tariau, tai rašytojas, kurį labai mėgstu. Romeras pažiūrėjo į mane dar kartą ir tarė: ką gi, iki, ir nepamirškite, kad praėjo daugiau kaip dvidešimt metų.
      Pro didelius baro langus matėsi jūra ir labai mėlynas dangus, ir kelios žvejų valtys, plūduriuojančios netoli kranto. Užsisakiau kavos su pienu ir pabandžiau nurimti: atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės. Baras buvo beveik tuščias. Prie vieno stalo moteris skaitė žurnalą, o du vyrai kalbėjosi ar ginčijosi su barmenu. Atsiverčiau knygą, Bruno Šulco „Raštus“, išverstus Chuano Karloso Vidalio, ir pabandžiau skaityti. Po kelių puslapių suvokiau, kad nieko nesupratau. Skaičiau, bet žodžiai praropodavo lyg vabalai, užsiėmę savo nesuprantamais darbais. Vėl ėmiau galvoti apie Bibjaną, Storulę. Nenorėjau galvoti apie seseris Garmendijas, jau tokias nutolusias, nei apie kitas moteris, bet mintys pačios lindo į galvą.
      Niekas neįėjo į barą, niekas nejudėjo, laikas tarsi sustojo. Ėmiau blogai jaustis: jūroje žvejybos valtys pavirto burlaiviais (vadinasi, pamaniau, turi kilti vėjas), kranto linija buvo pilka ir vienoda, ir labai retai plačiu tuščiu šaligatviu pražingsniuodavo praeiviai arba pravažiuodavo dviratininkai. Apskaičiavau, kad pėsčiomis pasiekti paplūdimį užtruktų kokias penkias minutes. Visas kelias ėjo nuokalnėn.
      Danguje debesų beveik nesimatė. Idealus dangus, pamaniau.
      Tada atėjo Karlosas Vyderis ir atsisėdo prie lango, per tris stalus nuo manęs. Akimirką (per kurią vos nenualpau) man atrodė, kad esu beveik su juo susijungęs, kad mes su juo – siaubingi Siamo dvyniai, ir žvelgiu per jo petį į knygą, kurią jis ką tik atsivertė (mokslinė knyga apie klimato atšilimą ar visatos kilmę). Buvo taip arti, jog atrodė neįmanoma, kad jis nieko nepastebėtų, bet, kaip ir numatė Romeras, Vyderis manęs nepažino.
      Man jis pasirodė pasenęs. Koks tikriausiai esu ir aš. Bet ne. Jis buvo susenęs daug daugiau. Labiau papilnėjęs, turėjo daugiau raukšlių, atrodė bent dešimčia metų vyresnis už mane, nors iš tikrųjų buvo dvejais ar trejais. Žvelgė į jūrą ir rūkė, o retkarčiais žvilgtelėdavo į knygą. Visai kaip aš, pamaniau sunerimęs ir užgesinau cigaretę ir pasistengiau susikaupti ties knygos puslapiais. Bruno Šulco žodžiai akimirksniu įgavo pabaisišką, beveik nepakeliamą prasmę. Jaučiau, kad mane tiria užgesusios Vyderio akys, ir sykiu puslapiuose, kuriuos verčiau (galbūt pernelyg skubiai), vabalai, kurie anksčiau buvo raidės, tapo akimis, Bruno Šulco akimis, tai atsimerkiančiomis, tai užsimerkiančiomis, akys šviesios kaip dangus, spindinčios kaip jūros paviršius, kurios atsimerkė ir mirktelėjo, kartą, kitą, visiškoje tamsoje. Ne, ne visiškoje, – pieniškoje tamsoje, tarsi juodo debesies viduje.
      Kai vėl pažvelgiau į Karlosą Vyderį, jis buvo pasisukęs į mane profiliu. Pamaniau, kad atrodo griežtas, kokie būna tik kai kurie lotynų amerikiečiai ir tik perkopę per keturiasdešimt. Visai kitoks griežtumas nei europiečių ar šiaurės amerikiečių. Liūdnas ir nepataisomas griežtumas. Bet Vyderis (tas Vyderis, kuris mylėjo bent vieną iš seserų Garmendijų) neatrodė liūdnas, ir būtent čia glūdėjo begalinis liūdesys. Atrodė suaugęs. Bet nebuvo suaugęs, tą iškart žinojau. Atrodė pats sau šeimininkas. Ir savaip, savo prigimtimi, kad ir kokia ji bebūtų, buvo labiau sau šeimininkas nei bet kuris iš mūsų, sėdinčių tame tyliame bare. Buvo labiau sau šeimininkas nei daugelis tų, kurie kaip tik tuo metu ėjo į paplūdimį ar nepastebimai dirbo, ruošdamiesi gresiančiam turistiniam sezonui. Jis buvo griežtas ir neturėjo nieko arba turėjo labai mažai ir neteikė tam pernelyg daug reikšmės. Regis, jam šiuo metu nesisekė. Jo veidas buvo kaip žmonių, kurie moka laukti nesinervindami arba įžūliai įsisvajoti. Nepanėšėjo į poetą. Nepriminė buvusio Čilės oro pajėgų karininko. Nepanėšėjo į legendinį žudiką. Nepriminė žmogaus, kuris skrido į Antarktidą tam, kad parašytų ore eilėraštį. Nė iš tolo.
      Jis išėjo, kai ėmė temti. Surado kelnių kišenėje monetą ir paliko ją ant stalo kaip šykščius arbatpinigius. Kai pajutau, kad už mano nugaros durys užsidarė, nežinojau, ar imti juoktis, ar verkti. Su palengvėjimu atsidusau. Laisvės pojūtis ir džiaugsmas dėl išspręstos problemos buvo toks stiprus, kad bijojau sužadinti buvusiųjų bare smalsumą. Tiedu vyrai stovėjo prie baro kalbėdami pusbalsiu (lyg ir ginčijosi), tarsi turėtų savo žinioje visą pasaulio laiką. Padavėjas su cigarete lūpose stebėjo moterį, kuri protarpiais pakeldavo žvilgsnį nuo žurnalo ir jam nusišypsodavo. Moteriai turėjo būti apie trisdešimt ir jos profilis buvo labai gražus. Buvo panaši į mąslią graikę. Arba atsimetėlę graikę. Staiga pasijutau alkanas ir laimingas. Pamojau padavėjui. Užsisakiau kumpio suktinuką ir alaus. Kai jis mane aptarnavo, persimetėme keliais žodžiais. Paskui bandžiau toliau skaityti, bet nesugebėjau, todėl nusprendžiau laukti Romero valgydamas ir gerdamas, ir žiūrėdamas pro langą į jūrą.
      Po valandėlės atėjo Romeras, ir mes išėjome. Iš pradžių atrodė, kad tolstame nuo Vyderio pastato, bet iš tikrųjų tik darėme lankstą. Ar tai jis? paklausė Romeras. Taip, atsakiau. Be jokios abejonės? Be jokios abejonės. Ketinau ką nors pridurti, etinių ar estetinių pasvarstymų apie tekantį laiką (kvailystė, nes laikas, kiek tai susiję su Vyderiu, buvo kaip uola), bet Romeras paspartino žingsnį. Jis dirba, pamaniau. Mes dirbame, pagalvojau su siaubu. Sukome gatvėmis ir skersgatviais, vis tylomis, kol mėnulio apšviestame danguje išryškėjo Vyderio namas. Ypatingas, kitoks nei visi kiti pastatai, kurie jo akivaizdoje atrodė besigūžiantys, prarandantys konkretumą, o jis – paliestas magiškos lazdelės ar galingesnės vienatvės nei likusieji.
      Išsyk įžengėme į mažą parką, vešlų lyg botanikos sodas. Romeras man parodė į pasislėpusį tarp šakų suolą. Laukite manęs čia, tarė. Iš pradžių klusniai atsisėdau. Paskui tamsoje pasistengiau įžiūrėti jo veidą. Ar jį nužudysite? suvapėjau. Romeras atsakė neįžiūrimu gestu. Laukite manęs čia arba eikite į Blaneso stotį ir lipkite į pirmą traukinį. Pasimatysime vėliau Barselonoje. Geriau būtų, kad jo nežudytumėt, tariau. Toks reikalas gali mus sužlugdyti, jus ir mane, o be to, ir nebūtina, šis tipas jau niekam nepakenks. Manęs tai nesužlugdys, tarė Romeras, priešingai, praturtins. O dėl to, kad jis daugiau negali niekam pakenkti, pasakysiu, kad nežinia, mes negalime to žinoti, nei jūs, nei aš nesame Dievas, tik darome tai, ką galime. Nieko daugiau. Neįžiūrėjau jo veido, bet iš balso (balso, sklindančio iš visiškai nejudraus kūno) supratau, kad jis stengiasi būti įtikinamas. Neverta, atkakliai teigiau, viskas baigėsi. Ir niekas niekam nepakenks. Romeras patapšnojo man per petį. Geriau į šitai nesikiškite, tarė. Aš tuoj grįšiu.
      Likau sėdėti, stebėdamas tamsius krūmus, šakas, kurios siūbuodamos vėjyje piešė atsitiktinius raštus, ir klausiau tolstančių Romero žingsnių. Užsidegiau cigaretę ir ėmiau galvoti apie visokius niekus. Pavyzdžiui, laiką. Klimato atšilimą. Vis tolimesnes žvaigždes. Stengiausi galvoti apie Vyderį, bandžiau įsivaizduoti jį vieną savo beveidžiame bute, pavyzdžiui, ketvirtame tuščio aštuonaukščio pastato aukšte, žiūrintį televizorių arba sėdintį krėsle ir geriantį, kol Romero šešėlis nesvyruodamas slenka artyn. Sakau, bandžiau įsivaizduoti Vyderį, bet negalėjau. Arba nenorėjau.
      Po pusvalandžio Romeras grįžo. Po pažastimi nešėsi mokyklinį aplanką su popieriais, su gumomis vietoj užrakto. Jis buvo išsipūtęs nuo popierių, bet jame galėjo tilpti ir daugiau. Aplankas buvo žalias kaip parko krūmai ir nuzulintas. Tai buvo viskas. Romeras neatrodė pasikeitęs. Neatrodė nei geresnis, nei blogesnis, kaip anksčiau. Kvėpavo lengvai. Žiūrėjau į jį, ir jis man pasirodė visai toks kaip Edvardas G. Robinsonas*. Tarsi Edvardą G. Robinsoną būtų perleidę per mėsmalę ir jis būtų išėjęs pasikeitęs: liesesnis, tamsesnės odos, plaukuotesnis, bet su tomis pat lūpomis, ta pačia nosimi ir ypač tomis pat akimis. Akimis, kurios žino. Akimis, kurios tiki visomis galimybėmis, bet sykiu žino, kad nieko pakeisti neįmanoma. Eime, tarė jis.
      Sėdome į autobusą, kursuojantį tarp Ljoret de Maro ir Blaneso stoties, o paskui į traukinį į Barseloną. Kelionės metu Romeras porą kartų pabandė kalbėtis. Vienąkart pagyrė „aiškiai šiuolaikinę“ ispaniškų traukinių estetiką. Antrąkart apgailėjo, kad negalės matyti „Barcelonos“ rungtynių „Camp Nou“ stadione. Aš tylėjau arba atsakinėjau vienskiemeniais žodžiais. Man kalbėtis nesinorėjo. Atsimenu, kad naktis pro traukinio langą buvo graži ir rami. Kai kuriose stotyse įlipdavo vaikinų ir merginų, kurie kitoje stotelėje išlipdavo, tarsi žaistų. Tikriausiai, suvilioti kainos ir artumo, vyko į artimiausias diskotekas. Visi buvo nepilnamečiai, o kai kurie – herojiškos išvaizdos. Atrodė laimingi. Paskui sustojome didesnėje stotyje, ir įlipo grupė darbininkų, kurie galėjo būti jų tėvai. O paskui, bet nežinau kada, važiavome per kelis tunelius, ir kai vagone užgeso šviesa, kažkuri paauglė suriko. Tada pažvelgiau Romerui į veidą – atrodė toks kaip visada. Galiausiai, kai atvykome į stotį „Katalonijos aikštė“, galėjome pakalbėti. Paklausiau, kaip viskas vyko. Na, kaip visada tokie reikalai, atsakė Romeras, sunkiai.
      Pėsčiomis nuėjome iki mano namų. Ten jis atidarė savo lagaminą, ištraukė voką ir ištiesė jį man. Voke buvo trys šimtai tūkstančių pesetų. Man nereikia tiek pinigų, pasakiau suskaičiavęs. Jie jūsų, tarė Romeras įsprausdamas aplanką tarp savo drabužių ir vėl uždarydamas lagaminą. Užsidirbote juos. Aš nieko neužsidirbau, tariau. Romeras neatsakė, nuėjo į virtuvę kaisti vandens. Kur trauksite? paklausiau. Į Paryžių, tarė, turiu bilietą į dvyliktos valandos skrydį, šiąnakt noriu miegoti savo lovoje. Paskutinįkart išgėrėme drauge arbatos, o vėliau palydėjau jį į gatvę. Valandėlę laukėme taksi, stovėdami ant šaligatvio krašto, nežinodami, ką sakyti vienas kitam. Man niekad nieko panašaus nebuvo nutikę, prisipažinau. Ne visai taip, labai švelniai tarė Romeras, mums yra nutikę blogesnių dalykų, pagalvokite. Gali būti, sutikau, bet šis reikalas buvo ypač bjaurus. Bjaurus, pakartojo Romeras, tarsi skonėdamasis tuo žodžiu. Paskui tyliai nusijuokė, su dirbtine šypsena, ir pasakė: žinoma, kaip jam nebūti bjauriam. Man nebuvo juokinga, bet ir aš nusijuokiau. Romeras žiūrėjo į dangų, į pastatų šviesas, automobilių šviesas, šviečiančias reklamas ir atrodė mažas ir pavargęs. Spėjau, kad netrukus jam bus šešiasdešimt. Aš jau buvau perkopęs keturias dešimtis. Prie mūsų sustojo taksi. Saugokite save, bičiuli, tarė jis atsisveikindamas ir nuvažiavo.
     
      Roberto Bolaño. Tolima žvaigždė: romanas. Iš ispanų kalbos vertė Zigmantas Ardickas. K.: Kitos knygos, 2011. 

      Bolano Tolima zvaigzde - virselis