Benedikto Januševičiaus iliustracija









Rapolo Mackonio „Pilkieji didvyriai“



Žurnalistas, rašytojas Rapolas Mackonis (1900–1982), tarpukario Vilniaus lietuvių literatūros pradininkas, debiutavęs istorine drama „Sulaukė“ (1926), buvo ir produktyvus prozininkas, parašęs šūsnį apsakymų, apybraižų, per dešimtmetį išleidęs šešias apysakų knygas. Baigęs minėtąją dramą apie baudžiavos panaikinimą, R. Mackonis sėda prie apysakos apie knygnešių laikus. Kaip rašo autobiografijoje, „leidžiamos Kaune lietuviškos knygos, su maža išimtimi, pavergto Vilniaus krašto lietuviams buvo neprieinamos. Reikėjo patiems vilniečiams parūpinti Vilniuje leidžiamų knygų“ (1). Taigi, rašyti jį skatino rūpestis Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvybės išsaugojimu, lietuvių švietimu ir, suprantama, noras kurti. Knygnešių tematiką, ko gero, lėmė tuo metu R. Mackonio rašomi straipsniai apie lietuvių kalbos draudimą, knygnešius, kovą už spaudos laisvę. Šie straipsniai 1929 m. buvo išleisti atskira knygele „Kovoje už gimtąją kalbą“.

1929 m. balandžio 16 d. dienoraštyje rašo: „Šiandieną išėjo iš spaudos „Pilkieji didvyriai“. Rašiau ilgai ir priruošęs savo lėšomis išleidau.“ „Pilkieji didvyriai“ autoriaus buvo sumanyti kaip trilogija apie kovą už lietuvių tautos teises nuo spaudos draudimo laikų iki lenkų okupacijos Vilniaus krašte. Išėjo tik dvi dalys, antroji – 1930 metais. „Trečios nebaigiau rašyti, nors buvau įpusėjęs, – pasakoja atsiminimuose autorius. – Neskubėjau, gerai žinodamas, kad kol Vilniaus kraštas bus okupuotas – nepavyks išleisti, kadangi trečioje dalyje ketinau pavaizduoti šios nelaimingos Lietuvos dalies nepavydėtiną padėtį“ (2).

1938 m. rašytame straipsnyje R. Mackonis prisipažino trečią tomą tiesiog bijąs leisti, nes jam jau kliuvę už tai, kad „paprastus škaplierininkus mėginęs skelbti tautos didvyriais“. Autorius prisipažįsta idealizavęs lietuvių knygnešių gyvenimą, nes lietuvių tautos sąmoningo gyvenimo laikotarpis esąs „toks trumpas, toks negausus savo įvykiais, kad noroms nenoroms tenka tuos įvykius didinti ir gražinti“ (3).

Apysakos epigrafu R. Mackonis pasirenka dviejų autorių mintis. Pirmiausia – Maironio žodžius: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris / Ir vaikams užtekės prasiblaivęs dangus, / Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis, / Jiems nebesuprantamos bus...“ Metafora „be ryto naktis“ R. Mackoniui taip įkrito į širdį, jog jis būtent šiais žodžiais pavadino ir po trisdešimties metų parašytus savo atsiminimus apie tarpukario Vilniaus lietuvių vargus. Antra epigrafo dalis – XVI a. lenkų poeto Jano Kochanovskio eilutės: „O jei kam atviras kelias į dangų, / Tai tiems, kurie tėvynei tarnauja...“

Apysakos veiksmas sukasi Krūminių sodžiuje, dydžiu ir lietuviškumu panašiame į autoriaus gimtąjį Paąžuolės kaimą. Jo aprašymu, tiksliau, jo lietuviškumo akcentavimu, ir pradedamas pasakojimas:

 

Krūminių sodžius buvo nedidelis: turėjo vos apie 20 trobų. Ūkininkai visi vidutiniškai pasiturį, beveik visa ko pilni. Sodžius grynai lietuviškas, o maži vaikai ir moters kitaip, kaip lietuviškai, nemokėjo nė žodžio. Apsilankiusiam ten kokiam nors „kacapėliui“, kaip tuomet lietuviai vadindavo visus rusų valdininkus, – buvo tikra bėda, nes jei nerasdavo sodžiuje vyrų, kas labai dažnai atsitikdavo darbymety, tai su moterimis jokiu būdu negalėdavo susikalbėti (p.3).


Tik aprašęs sodžiaus lietuviškumą, autorius atsigręžia į gamtą:

 

Patsai sodžius stovėjo labai gražioje vietoje, abipus aukštų Neries krantų. Pietų pusėje ošė amžiną, liūdną ir nesuprantamą savo dainą miškas, ir čia pat, jo pašlaitėmis, žaliavo net sušniukusi didelė žolė, kurios krūminiškiai gaudavo kasmet po dvi. <...> Iš tos šalies, kur saulė kas rytas teka, skubino vakarų pusėn sriauni Neris, nešdama krištolinį savo vandenį tėvo Nemuno prieglobstin. O švystelėjus po žiemos saulutei, sujusdavo ji, pakildavo, ir lyg ant ko pykdama, lyg kam grasydama, šniokšdavo putodama ir nešdama didžiausius ledų gabalus.<...> Į šiaurę nuo sodžiaus pavasarį juodavo, vasarą linko nuo javų sunkumo, rudenį pilkavo, o žiemą, kaip akim užmatai, tviskėjo saulės šviesoje – dideli ir platūs laukai. (p. 3–4).


Sodžius ant Neries kranto, vadinasi, apysakos veiksmas rutuliojasi autoriui gerai pažįstamoje pietryčių Lietuvoje, gimtojoje Dzūkijoje. Veiksmo centre – ūkininko Prano Matulio šeimyna, kurioje auga du vaikai – Marytė ir Jonelis, būsimasis knygnešys. Joneliui paūgėjus, tėvas skaudančia širdim, „kad savo vienatūrį sūnų atiduoda svetimam ir tikėjimu, ir kalba žmogui mokyti“, išveža sūnų į valsčiaus centre Valkynuose esančią rusišką mokyklą. Čia Jonelis gauna ne tik pirmąsias gyvenimo, bet ir kovos už lietuvišką žodį pamokas. Itin drąsus vieno mokinio pasipriešinimas rusui mokytojui įskelia neapykantos ugnį, pakviesti žandarai daro kratą ir randa keturias Valančiaus „Vaikų knygeles“. Prasideda tardymas, bet mokinių vienybė ir žandarų žioplumas sugriovė žandarų viršininko užmačias rasti kaltininką ir pasirodyti kuo ištikimesniu caro tarnu. „Mokinių byla dėl stokos įrodymų po dviejų metų buvo panaikinta, ir gyvenimas vėl plaukė įprasta savo vaga, nors kaskart ta vaga plėtėsi, darėsi įvairesnė, neramesnė...“ (p. 27), – baigia autorius šį epizodą.

Vargu ar XIX a. pabaigos Lietuvos kaimo rusiškoje mokykloje vaikai buvo tokie sąmoningi ir drąsūs, kad išdrįstų ginčytis su mokytoju ir netgi skanduoti „Tegyvuoja Lietuva!“. Akivaizdu, jog autorius meninę tikrovę pajungia idėjai, todėl, kaip pats rašė, įvykius didina ir gražina. Įvesdamas mokyklos epizodą, norėjo parodyti, kad netgi tokioje mokykloje, „kurioje buvo panašiais būdais kamuojami lietuvių vaikai, kur buvo torturuojama jų dvasia, niekinama kalba <...> buvo ruošiama ateities didvyriai“.

Siekdamas kuo labiau atskleisti niekšingą caro valdžios politiką, lietuvių pasipriešinimą, dvasios stiprybę, autorius dažnai pereina į publicistinį pasakojimą, primenantį populiariai, paprastam skaitytojui suprantamai parašytą istorijos vadovėlį:

 

Tautinis Lietuvos atgimimas nematytai greit plėtėsi visame dvigalvio rusų erelio pavergtame krašte, užimdamas kaskart didesnius plotus ir susilaukdamas vis didesnio ir didesnio skaičiaus kovotojų už laisvą žodį. Vyskupo Valančiausko suorganizuotas lietuviškų knygų spausdinimas Mažojoj Lietuvoj ir slaptas jų gabenimas per sieną, kuri buvo stropiai saugojama, pasirodė rusų vyriausybei didžiausiu pavojumi; o juo labiau, kad nežiūrint rusiškomis raidėmis lietuviškų knygų, kurias pardavinėjo ir net dovanai davinėjo žandarai ir rusų mokytojai, slaptai gabenamos lietuvių knygos iš anapus sienos visiškai išstūmė pačios vyriausybės leidžiamas knygas. <...> Uždraustos literatūros nesulaikė nė sustiprinta siena, nė dažnai rašomi aplinkraščiai bei instrukcijos, kaip gaudyti knygnešius ir ieškoti lietuviškų knygų, nei specialiai tam dalykui paskirti šnipai. Viskas buvo veltui. Knygnešių armija augte augo diena dienon, lietuviškos knygos ir laikraščiai plito nepaprastu gausumu (p. 27–28).


Į tą knygnešių armiją po kelerių metų įtraukiamas ir Jonas Matulis. Jį autorius vaizduoja su ypatinga meile, negaili jam nei gražios išvaizdos, nei malonaus, linksmo būdo. Vaikinas niekam nepadaręs skriaudos, visi jį mėgę. „Jei dar prie to pridėsime jo mokslą, kurį jis gavo liaudies mokykloje, tai gausime pilną sodžiaus inteligentą“, – tokiais žodžiais autorius baigia piešti kone idealų Jono paveikslą. Įdomu, jog kritikas V. Bičiūnas apysakos recenzijoje Joną Matulį netgi gretino su Jonu Basanavičiumi, įžvelgdamas vietomis tam tikro panašumo, tik tas panašumas nesąs „išvestas iki galo“, todėl, anot kritiko, „romaną tenka laikyti ne biografiniu ir ne personifikuotu, bet epochiniu“ (4). Iš tikrųjų pagrindinio apysakos veikėjo gretinimas su mūsų tautos patriarchu visiškai nepagrįstas, pernelyg pritemptas, nes tai skirtingo dydžio figūros.

Knygnešių darbą organizuoja, jų veiklai vadovauja Valkynų bažnyčios vargonininkas Laukelis. Moraliai ir materialiai knygnešių veiklą remia vikaras Banaitis, uoliai prisidėdamas prie knygų platinimo, dažnai paguosdamas ir dvasia sustiprindamas pavargusius ar abejojančius, nors pats turi saugotis senojo klebono, kuriam lietuviški laikraščiai ir knygos tėra bedieviški cicilikų pramanai. Nepaisant tokių kunigų ir kai kurių žmonių tamsumo, sukuriamas visas knygų gabenimo ir platinimo tinklas, kuriame autoriaus valia veikia ir istorinė asmenybė – knygnešių pokalbiuose minimas raudonsiūlių nesugaunamas dėdė Jurgis, garsusis knygnešys Jurgis Bielinis.

Knygnešiai turėjo būti be galo atsargūs, niekam nė žodeliu neprasitarti, tačiau be artimiausių žmonių supratimo ir palaikymo veikla būtų buvusi neįmanoma. Apie Jono veiklą žinojo tik namiškiai ir mylimoji Onytė Gėliūnaitė. Jis sugebėjo įtikinti tėvą „leisti jam užsiimti tuo pavojingu darbu“, o motinai beliko atsiduoti Dievo valiai ir rytą vakarą melstis, kad apsaugotų nuo nelaimių. Tačiau nelaimė jau tykojo, – Purvio įskųstas Jonas pakliūva žandarams į nagus ir uždaromas į šaltąją, tardomas, išvežamas į Vilnių, iš ten trejiems metams ištremiamas į Kazanę. Neišlaikiusi to smūgio, motina miršta.

Jono vietoje knygnešystės imasi Onytė, – platina Krūminiuose vikaro ir vargonininko jai perduodamus lietuviškus laikraščius. Tačiau valdžia nesnaudžia. Per Šv. Onos atlaidus, kai klebonijon suvažiavę kunigai pietauja, įpuola vargonininko žmona ir praneša, jog žandarai užgriuvo vargonininko namus, krato, ieško lietuviškų laikraščių. Įsižiebia diskusija apie lietuvišką spaudą, kurią gina tik vikaras. Ir čia R. Mackonis, niekada nejautęs prielankumo dvasininkams, senųjų kunigų lūpomis atskleidžia luominį ribotumą ir netgi priešiškumą savo tautai. Po vikaro kalbos apie kunigų pareigą „pasirūpinti šviesos ir susipratimo platinimu liaudyje“, po jo bandymo apginti „Varpą“ ir „Ūkininką“, įsiplieskia ginčas:

 

– Atmink, kunige, kad tamsta esi kunigas, – sušuko džiakonas. – Taip kalbėt kunigas neturi tiesos. Taip kalba tik laisvamaniai.

– Atsiprašau, – atsakė vikaras. – Kunigas džakonas čia smarkiai klysta. Taip kalba ne laisvamaniai, ar masonai, kaip juos vadina, bet žmonės, o kunigas yra taip pat žmogus, turįs vienodas su kitais inteligentais pareigas, o gal net didesnes.

– Žmogus tai žmogus, – karščiavosi mostaguodamas rankomis džiakonas, – bet ir kunigas, o kunigas taip neprivalo kalbėti, jam taip draudžiama, jis neturi tiesos laisvai manyti, o juo labiau kalbėti.

– Nieko aš čia blogo nekalbu, bet tik sakau, kaip manau ir ką galvoju.

– Klaidingai kunigas galvojat! – atsakė džiakonas. – Mes turim dogmas ir kanonus, o ne kokį ten žmoniškumą. <...>

– Ko čia karščiuotis, – įsikišo Kubilių klebonas. – Tai visai be reikalo ir dar prie žalio staliuko. Bet ir aš taip manau, kaip kunigas džiakonas, kad lietuviškų knygų platinimas yra tai neleistinas darbas ir mes kunigai jo negalime palaikyti, nes vyriausybė draudžia ir su tuo kovoja, o mes vyriausybę, kaipo iš Dievo paeinančią, turime palaikyti.

– Vyriausybė kovoja ir su mūsų tikėjimu, – ironiškai nusišypsojo vikaras, – bet mes jo neišsižadam ir niekuomet neišsižadėsime.

– Čia visai kas kita, – pastebėjo kiek švelniau džiakonas. – Tikėjimas yra vienas, o lietuvybė mužikų dalykas, mes galime apsieiti be jos, turime juk lenkų kalbą, lenkų literatūrą (p.112).


Tuo tarpu susirėmimuose su knygnešiais žuvus keliems žandarams, jų viršininkas išsikviečia kazokų būrį ir Bruoželių sodžiuje surengia tikras Kražių skerdynes, reikalaudami išduoti knygnešius Staniulį ir Miklušį. Gelbėdami sodžių nuo sudeginimo, vaikinai pasiduoda patys. Sukaustytus išvaro į Valkynus, kitą dieną varant į geležinkelio stotį Andrius Miklušis bando bėgti ir nušaunamas, o Antanas Staniulis išsiunčiamas katorgon į Rusiją. Jis pakliūna į to paties miesto, kur tremtyje gyvena Jonas, kalėjimą.

Jono dalia lengvesnė, jis tremtinys, dirba fabrike ir gyvena vienoje rusų šeimoje. Tik begalinis Tėvynės ilgesys kamuoja sielą. Autoriaus valia Jonas ne tik atsispiria, kad ir sunkiai, rusaitės Tanios, kurios tėvų šeimoje priglaudžiamas, meilei, bet ir pažadina lietuvybę surusėjusio gydytojo Raškinio širdyje. Šituo personažu R. Mackonis norėjo atkreipti dėmesį į dar vieną mūsų tautos nelaimę – į nutautėjimo bacilą. Šimtai lietuvių inteligentų, baigę mokslus, tiek valdžios spiriami, tiek savo valia, pasilikdavo Rusijoje. Gavęs gerą tarnybą, sukūręs šeimą su kitataute, lietuvis atsižadėdavo praeities, visiškai nutoldavo nuo Tėvynės, kaip ir gydytojas Raškinis:

 

Jautėsi vispusiškai patenkintas, eidavo kas sekmadienis į Nikalojaus cerkvę, vedė plačią pažintį su jos šventiku, dažnai ten būvodavo svečiuose, kaip ir šventikas pas jį. <...> Niekuomet neužsimindavo, kad jis yra katalikas, lietuvis. To vengė ne tik kalboje, bet ir mintyje. Jo tėvynė Lietuva, kurioje gimė, augo ir praleido gražiausias kūdikystės dienas, jos vargai, kančios, meilė prie jos išnyko, kaip dūmai padangėje.<...> Žodžiu, buvo vienas tų skaitlingų Lietuvos sūnų klajūnų, kurie be jokios naudos savo tėvynei bastosi po visus pasaulio kraštus, ieškodami lengvos duonos. „Kur gera, ten tėvynė“. <...> Palaidodavo savo tautybę, tikėjimą, savo vardą ir garbę „gardaus valgio šaukšte“, o dažniausiai svetimtautės žmonos glėbyje (p. 225).


Pirmoji apysakos dalis baigiama pakilia spaudos grąžinimo švente Valkynų bažnyčioje ir miestelyje. Bažnyčioje sužibtos visos žvakės, viskas tviska mirga lyg rojuje. Dar prieš sumą vikaras Banaitis balta kamža įlipa sakyklon sakyti pamokslo. Paskaitęs Evangeliją, nesulaikydamas džiaugsmo ašarų, praneša šią džiugią žinią: „… Mums leista spauda… Keturiasdešimt metų vargome, keturiasdešimt metų gyvenome naktyje be dienos, klaidžiodami tamsybėje, kovodami už laisvą žodį, už laisvą kalbą. Kiek išlieta ašarų, kiek pralieta mūsų brolių kraujo… Bet šiandieną laimėjome…“ (p. 234).

 

Po visam vėl miestelyje negalima buvo nė praeit. Ūpas visų nepaprastas, visur vien apie spaudos leidimą ir tekalbama. Net ir žandarai kažkur dingo, niekur nė gyvos dvasios. Spauda leista, tad ir laikraščiai galima dalyti. Ilgai laukti nereikėjo. Keletas knygnešių išbarstė daugybę laikraščių, kuriuos kas tik pagriebęs demonstratyviai skaitė, vieni kitiems rodė nieko nesibijodami (p. 235).


Antrą apysakos dalį, kaip ir pirmąją, R. Mackonis pradeda dviem epigrafais Tėvynės tema, vėl cituodamas ne tik lietuvių poetą, bet ir kitatautį, lyg parodydamas skaitytojui Tėvynės svarbą bet kurios tautos žmogui. „Be tėvynės jūs neturite nė vardo, nė kalbos, nė žado, nė teisių ir nesate prileisti, kaipo broliai, prie tautų bendrijos,“ – prabyla į skaitytoją italų patriotas ir filosofas Giuzeppe’as Mazzinis. Jo mintį su lietuviškom realijom susieja Prano Vaičaičio ketureilis: „Dar laimė ir šventa liuosybė / Surinks vaitojančius vaikus, / Atmins mūs‘ protėvių tvirtybę, / Ir mūs‘ tėvynė nepražus.“

Antroje „Pilkųjų didvyrių“ dalyje autorius nuosekliai vysto pirmosios veiksmo linijas, artėdamas prie istorinių 1905 metų įvykių. Jie ir sudaro šios apysakos dalies siužeto pagrindą.

Grąžinus spaudą, paleistas iš tremties Jonas važiuoja namo. Išlipęs Vilniuje, vaikšto jo gatvėmis, kol atsiduria prie Katedros ir Gedimino kalno. Aplankęs Katedrą, įkopia į Pilies kalną. Ir čia autorius Jono lūpomis išsako visą savo širdies skausmą dėl Vilniaus:

 

– Kaip gi nepanašus dabartinis Vilnius į senąją Lietuvos sostinę, kaip jis pasikeitęs! Nėra nei šimtamečių šventų ąžuolų, nei Perkūno šventyklų, nei amžinosios ugnies, nei senų baltaplaukių vaidilų, nei kunigaikščių, nei tų pasakiškų rūmų, nei stipruolių lietuvių! Kur visa tai dingo, kur prapuolė? – paklausė pats savęs.

Atsakymo nebuvo. Kerpėmis apaugusi Gedimino pilis tylėjo, tik sėdinti ant suolų svetimieji žmonės kvailu tonu kvatojosi. Lyg replėmis suspaudė knygnešiui Jonui širdį, ji krauju patekėjo. Ir gaila, ir graudu pasidarė. Pats nepajuto, kai per veidą ėmė riedėti ašaros.


Tarsi norėdamas parodyti, jog iš tremties knygnešys grįžta nepasikeitęs, nepraradęs ryžto kovoti, psichologiškai gana motyvuotą sceną Katedroje ir įkopus į Pilies kalną autorius baigia pernelyg patetiškai skambančia Jono priesaika:

 

Ilgai verkė... Ašaros lyg atgaivino jį, lyg pridavė naujų jėgų. Krūtinėje suplakė smarkiau širdis.

– Ne! – ėmė pats sau kalbėti. – Lietuva dar nežuvo. Ne. Jeigu jos senosios pilys pelėsiais ir kerpėmis apaugo, tai dar liko ištikimi jos sūnūs, kurių gyslose iki šiol plaka lietuviškas kraujas, kurių širdys yra kupinos tėvynės meilės. Tie sūnūs tai esame mes, jaunieji, – ir tėvynei žūti neleisime. Tave anksčiau ar vėliau prikelsime, atgaivinsime iš miego ir iškovosime tau laisvę. Tikėk mumis, Lietuva... Neapvilsime tavęs (p. 52).


Į gimtąjį sodžių Jonas spėja grįžti pačiu laiku – tėvo prievarta tekinamos mylimosios Onytės Gėliūnaitės vestuvių išvakarėse. Vestuvės nutraukiamos. Netrukus pradedama rengtis Jono ir Onytės vestuvėms. R. Mackonis gana smulkiai aprašo vestuvių papročius, o Jono ir uošvio Gėliūno santykiuose atsispindi autoriaus tėvų vedybų istorija. Buities, švenčių, papročių aprašymai pagyvina apysaką, prislopina jos publicistiškumą.

Buvę knygnešiai buriasi tolesnei veiklai. Organizaciniam susirinkimui pasinaudoja vestuvėmis, – visiems išsiskirsčius į namus poilsio, knygnešiai renkasi piršlio Trečioko namuose. Pirmasis kalbėjęs vikaras pabrėžia, jog „spaudos atgavimas savaime nėra galutinis laimėjimas“, jog „kelias į Lietuvos laisvę yra dar ilgas, erškėčiuotas ir... kruvinas“. Visi supranta, kad carizmo jungo vien švietimu nenusimesi, kad caro valdžia geruoju jokių laisvių neduos, jei duos, tik priversta, todėl esą būtina burtis, rengtis kovai. Kuriama slapta organizacija, o jos „vadu buvo išrinktas Brazaitis, valsčiaus raštininko pagalbininkas, visų valsčiaus gyventojų mylimas žmogus, susipratęs lietuvis“.

Po kelių mėnesių įvyksta pirmoji spontaniška žmonių manifestacija prieš caro valdžią. Ją pasmerkia ne tik žandarų viršininkas, sulenkėjęs dvarininkas Baublinskis, bet ir senasis klebonas:

 

– Taip, – pritarė permetęs akimis proklamaciją klebonas. Socialistai yra bendras visų mūsų priešas ir prieš jį turime kovoti. Socializmas griauna Bažnyčią, niekina kunigus; socializmas eina prieš Dievo nustatytąją vyriausybę, prieš carą; socializmas nepripažįsta ir dvarų. Matote, kad tai bendras visų mūsų priešas (p. 111).


Į tai žandarų viršininkas atsako, jog kylančios jėgos nepasitenkins „agitacija prieš carą, bažnyčią ir dvarus“, jog einama daug toliau – kovojama už Lietuvos atstatymą: „Jiems jau bloga būti po Rusijos valdžia, jie nori Lietuvos ir tam tikslui veda agitaciją. Aš tai puikiai žinau. Apie Lietuvą pilni jų laikraščiai. <...> Todėl privalome budėti, kad neprileidus prie kokių nors sumišimų.“

Prasidedančią suirutę mato ir knygnešiai. Kad kova nepavirstų chaotišku maištu, kad ji būtų kryptinga, nerimauja labiau išsilavinę, labiau politiškai nuovokūs Antanas Brazaitis ir kunigas vikaras:

 

Aptarę vispusiškai neseniai įvykusią pirmąją Valkynuose demonstraciją prieš carizmą, abudu priėjo vienos išvados, kad ta demonstracija esanti tik suirutės pradžia, kuri kabanti, lyg juodas debesis, ant viso Lietuvos krašto. Kaip prie jos ruoštis? Pirmas žingsnis – išplatinti kuo daugiausiai naujai pasirodžiusių lietuvių laikraščių: „Vilniaus Žinių“ ir „Lietuvių Laikraščio“.

– Tai pirmas dalykas, – aiškino vikaras. – Reikia, kaip galima greičiau, mokyti liaudį skaityti, rašyti, skiepijant kartu joje tautinę sąmonę. To neįgyvendinus, nėra ko pradėt, nėra ko geresnės ateities Lietuvai laukti (p. 114).


Tačiau ilgiems mokslams, ilgam rengimuisi laiko nebuvo. Slapta grįžta į Valkynus vargonininkas Laukelis ir ragina organizuoti ginkluotus jaunimo būrius. Išsiunčiama peticija carui su savo reikalavimais. Vis dažniau pasirodo proklamacijų, „kuriose buvo kviečiama sukilti ir versti caro valdžią“. R. Mackonis gana tiksliai pavaizdavo to laikotarpio įvykių stichišką raidą, stiprėjančią tautinio išsivadavimo įtampą. Pabudusi iš ilgo miego tautos dvasia savaip rikiavo mintis ir veiksmus. „Kol pirko knygeles ir laikraščius ir juos dalijo žmonėms, dažniausiai dovanai, – tol jautėsi gerai darąs, tol sąžinę turėjo ramią. Bet dabar? Užuot knygų – perka ginklus“ (p. 167), – graužiasi vikaras, visa siela nepritariantis kraujo praliejimui, ir vis dėlto tuos ginklus perka.

R. Mackonis jautė ypatingą meilę Vilniui ir ją dažnai deklaruodavo tiek publicistikoje, tiek grožinėje kūryboje. Ir šioje apysakoje, prieš pradėdamas pasakoti apie Pirmąjį Vilniaus seimą, įterpia romantizuotą istoriją apie senąją lietuvių sostinę, „senelį Vilnių“, pralinksmėjusį po kelių šimtų metų liūdesio, nes vėl pamatė savo tautos atstovus, išgirdo gimtąją kalbą.

Pirmasis Vilniaus seimas pateikiamas Jono Matulio akimis, kuris su keliais ūkininkais atstovavo Valkynų apylinkei. Jis susižavėjęs klausosi tautos patriarcho Jono Basanavičiaus, kuris jam atrodo lyg tautos atgimimo garantas, džiaugiasi netikėtai pamatęs gydytoją Raškinį, kalbėjusį išblaškytų po Rusiją lietuvių vardu. Susitikę abu ilgai kalbasi apie Lietuvos atgimimą, kaimo rūpesčius, inteligentų vaidmenį. Paklaustas apie tolesnę veiklą Jonas atsako:

 

– Mūsų apylinkė seniau jau tų dalykų reikalavo, apie kuriuos dabar susirinkime kalbėjo ir dėl kurių priimta rezoliucija. Po to nieko daugiau nebelieka, kaip nuo žodžių pereiti į darbus. Taigi: nemokėsime maskoliams mokesčių, neisime į kariuomenę, uždarysime monopolius, neleisime vaikų į rusiškas mokyklas, išvaikysime žandarus, valsčiaus ponus ir įvesime naują tvarką. Darbo užteks.

– O jeigu nepavyks? – paabejojo gydytojas, norėdamas išgirsti, ką į tai atsakys Jonas.

– Jeigu lauksime skaičiuodami: pavyks ar nepavyks, tai niekuomet nepradėsime jokio didesnio darbo. Turi pavykti. O kai nepavyks mums, tai mėgins jėgas mūsų vaikai. Bet dabar yra tinkamiausia proga ir ją turime išnaudoti (p. 202).


Ir iš tikrųjų ginkluotas Valkynų jaunimo būrys, kuriam vadovauti stojo studentas socialdemokratas Pūtys, imasi ginklo, – puola dvarą, monopolį, nuginkluoja žandarus, išvaro rusą mokytoją su šeimyna. Netrukus atvyksta bausmės būrys, sušaukia žmones ir koneveikdami reikalauja išduoti maištininkus. Jei ne rotmistro širdį suminkštinęs vikaro laiškas su dviem šimtais rublių ir kvietimu pietų, kraujo praliejimo nebūtų išvengta. Dabar gi pasitenkino parklupdę minią ir privertę kiekvieną eiti keliais per purvą ir bučiuoti suplėšytą caro portretą. Kitą dieną buvo sušaukta valsčiaus sueiga ir visi turėjo „išreikšti savo paklusnumą valdžiai ir meilę bei prisirišimą carui“. Mėginimas nusimesti caro jungą nepavyko, tačiau kovota buvo ne veltui.

 

1905 metų sukrėtimas paliko gilius lietuvių visuomenėje pėdsakus, pabudino ją iš miego, iš neveikimo. Nors reakcija ir užgulė visus sunkumus, bet ji jau buvo nuolaidesnė. Daugelyje vietų buvo iškovota lietuviškos mokyklos, atgauta lietuvių kalbos teisės bažnyčiose (p. 239).

 

Pagal siužetą apysaka priskirtina istorinei prozai. Anot F. Kiršos, „Pilkieji didvyriai“ yra draudimo laikų epopėja“ (5). Matyt, taip pavadino ne tik dėl vaizduojamų įvykių reikšmingumo, bet ir dėl apimties, nes „Pilkieji didvyriai“, didžiausias R. Mackonio kūrinys, yra daugiau nei puspenkto šimto puslapių. Savo tematika pirma apysakos dalis sietina su S. Čiurlionienės-Kymantaitės drama „Aušros sūnūs“ (1926), o antra, vaizduojanti 1905 m. revoliucijos įvykius, su Lazdynų Pelėdos romanu „Klaida“ (1909) ir J. Lindės-Dobilo „Blūdu“ (1912). Skirtingai nei Lazdynų Pelėda, R. Mackonis revoliucijos neneigia, mato joje postūmį tautos sąmonėjimui, o iš J. Lindės-Dobilo romano tarsi perima konservatyviosios dvasininkijos kritiką.

Kritikas V. Bičiūnas, recenzuodamas „Židinio“ žurnale R. Mackonio apysaką, „Pilkuosius didvyrius“ gretina su „Pragiedruliais“: „Vaižgantas, rašydamas „Pragiedrulius“, vadavosi vien savo paties patyrimais ir atsiminimais iš kontrafakcijos laikų. R. Mackevičiaus „Pilkuosiuose didvyriuose“ matyt platesnis užsimojimas. Jisai mėgina atvaizduoti visą lietuvių kovą su rusų valdžia. Jo romane aprašomieji įvykiai liečia ir Lietuvos kaimą, ir miestą, ir netgi užsienius“ (6). V. Bičiūnas teigia, jog „romaną tenka laikyti ne biografiniu ir ne personifikuotu, bet epochiniu“, jog „epochos atvaizdavimas, kad ir su kai kuriom spragom, išvestas gana tiksliai“. Kita vertus, „Pilkieji didvyriai“ esąs „atspindys tos nuotaikos, kuria gyvena Vilniaus lietuvių visuomenės patriotiškoji <…> dalis“ (7).

Vilniaus krašto lietuviams, nuolat kovojantiems už savo kalbos, už savo tautos teises, apysaka buvo aktuali ir gyvenimiška. „Rašytojas pateikė mūsų krašto kaimo žmogui knygą, kurioje kvietė jį sekti garsių pilkųjų didvyrių pėdomis, kovoti už lietuvišką knygą ir laikraštį savame krašte. Veikalas turėjo nemažą pasisekimą“ (8), – rašė O. Miciūtė, taikliai pastebėdama, jog R. Mackonis yra labiau rašytojas publicistas, nei menininkas.

Poetė visiškai teisi. Nors apysakoje esama įtaigių publicistikos bei beletristikos samplaikų, vietomis siužeto vingiai tesudaro aistringos publicistikos foną. Veikėjų charakteriai gana statiški, kai kuriems trūksta gyvenimiškumo, paprastumo, ne visi jų poelgiai psichologiškai motyvuoti. Teigiamų veikėjų aistringos patriotinės kalbos kartais skamba kaip autoriaus minčių intarpai. Pasitaiko ir tam tikros patetikos bei sentimentalumo. Apysaka, anot Jūratės Sprindytės, plieskia publicistiniu įkarščiu (9). Iš tikrųjų R. Mackoniui ne tiek rūpėjo kūrinio estetika, meninės formos dalykai, kiek išsakyti tai, kas jam atrodė būtina perteikti skaitytojui.

Pagrįstai priekaištaudami R. Mackonio grožinės kūrybos estetinei pusei, privalome pripažinti nenuginčijamą „Pilkųjų didvyrių“ ir vėlesniųjų šio autoriaus apysakų svarbą tiek Vilniaus lietuvių literatūros raidai, tiek Vilniaus krašto lietuvybei išsaugoti.

„Vyresnės kartos žmonės dar ir šiandien prisimena, kokį gilų įspūdį Vilnijos skaitytojams (ypač jaunuomenei) padarė „Pilkieji didvyriai“. Romane pavaizduotas Dzūkijos gyvenimas XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje nėra vien buities paveikslas, o romantiškas himnas apie žmones, visas savo pajėgas atiduodančius tautiniam sąjūdžiui“ (10), – rašė Algis Kalėda. Kaip teigė O. Miciūtė, „R. Mackevičius – vienintelis rašytojas, kurį labiausiai mūsų kaimas skaitė“ (11). Skaitė, nes paprastam Vilniaus krašto žmogui R. Mackonio stilius buvo suprantamas, mintis lengvai pagaunama, o publicistiniai intarpai padėdavo suvokti apysakos veiksmo istorinį kontekstą, įžvelgti sąsajas su jo sunkia kasdienybe.

Tautinis idealizmas ir stiliaus paprastumas, – taip 1932 m. „Jaunimo draugas“ apibūdino R. Mackonio literatūros veikalus (12). Kaip tik šie bruožai lėmė ir „Pilkųjų didvyrių“, ir vėlesnių apysakų – „Liepto galas“, „Čia mūsų žemė...“, „Likimas“, „Kapinės“, „Sunkus kelias“ – populiarumą bei svarbą Vilniaus kraštui.

_________________________________________

(1) J. Mackonis, R. Mackonis: padariau, ką galėjau. – Birutės Mackonytės asm. archyvas.

(2) Mackonis R. Amžiaus liudininko užrašai. Atsiminimai. – Vilnius, LRS leidykla, 2001. – P. 158–159.

(3) Mackonis R. Pakalbėkime atvirai // Lietuviškas baras. – 1938. – Nr. 5. – P. 5.

(4) V. B-nas. Rapolas Mackevičius. Pilkieji didvyriai // Židinys. – 1932. – Nr.2. – P. 195–196.

(5) Kirša F. Knygos // Naujas žodis. – 1929. – Nr. 10–11. – P. 20.

(6) Židinys. – 1932. – Nr. 2. – P. 195.

(7) Židinys. – 1932. – Nr. 2. – P. 196.

(8) Miciūtė O. Vilniaus krašto lietuvių grožinė proza // Kultūra. – 1940. – Nr. 1. – P. 74.

(9) Sprindytė J. Lietuvių apysaka. – Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. – P. 174.

(10) Kalėda A. Apie autorių (įvadinis str. 1992 m. rengtam spaudai, bet neišleistam „Pilkųjų didvyrių“ leidimui). – B. Mackonytės asm. archyvas.

(11) Miciūtė O. Vilniaus krašto lietuvių grožinė proza. – P. 74.

(12) A. Lyg ir sukaktuvės // Jaunimo draugas. – 1932. – Nr. 2. – P. 10.