Romano fragmentas

 

Gediminas Gaidulevičius labai išgyveno, nes jam stigo laisvo laiko.

Kai jis prabildavo per konstruktorių biuro partinius susirinkimus, visų viršininkų širdys nupuldavo į užkulnius. Nepavykdavo užčiaupti šio drąsuolio. Gediminas savo darbą atlikdavo gerai, pats į viršininkus netaikė, slaptų nuodėmių neturėjo.

Jis kalbėdavo trumpai, aiškiai ir pagrįstai. Jis nereikalaudavo ką nors išmesti iš darbo ar sušaudyti. Jis reikalaudavo pašalinti trūkumus. Deja, jokie žodžiai niekad neturėjo kuriamosios galios, o pakovoti už savo pasiūlymų įgyvendinimą autoriui nebuvo kada. Gediminas kūrė apsakymus ir dramas.

Todėl jis labai išgyveno, kad jam stinga laiko.

 

Po tokių susirinkimų Gediminas grįždavo namo suirzęs ir jam rodydavosi, kad knygų lentyna žvalgosi į jį pašaipiai.

– Nėra ko šaipytis, – sakydavo jis. – Šaipokliai dažniausiai nukenčia, taip, taip. Nereikia manyti, jog esi neliečiamas, nereikia pamiršti istorijos. Aš tau papasakosiu vieną anekdotą. Karininkas klausia eilinio: Šulce, ar jūs skaitėte Heinę? O taip, atsako tasai, kaipgi neskaitysi, savo rankom sukroviau į laužą mažiausiai tūkstantį jo knygų. Taip, mielasis, autodafė rengiami ne vien eretikų materialiam apvalkalui. Taigi nenustebk, jei vieną rytą pabusi ir pamatysi, jog tavęs nebėra.

 

Astrauskas gerai suvokė, kad jo darbas gali likti visiškai formalus: per mėnesį pasirašyti tiek lapų, kad iš jų išeitų žurnalo numeris, retkarčiais išbraukiant nežinia kurion pusėn krypstantį šalutinį sakinį, juoba kad neretai medžiagą vizuodavo patsai Vyriausiasis. Astrauskas nenorėjo dirbti vien taip, tad jaunesnieji redaktoriai, kurie visada labai rūpinasi viršininkų sveikata ir todėl atneša jiems tik tokius straipsnius, kuriuos šie be jokių abejonių gali pasirašyti, jam darydavo išimtį: pateikdavo žymiai daugiau lapų, nei jų reikia žurnalo numeriui.

Jis parsinešdavo į namus šūsnis popierių ir vakarais ilgai mąstydavo. Astrauskas gerai pažino savo autorius, retai įsiterpdavo negirdėta pavardė ar neregėtas stilius. Tiesa, daugumos jis asmeniškai nepažinojo, tačiau su kiekvienu buvo ne sykį kalbėjęs telefonu. Jis dėliodavo lapus ant stalo, galvodamas, kaip geriau sukomponuoti žurnalo numerį.

– Ką veiki? – mėgdavo paklausti Leonardas.

– Kortuoju. Pasiansą dėstau.

Leonardas nesidomėdavo tėvo darbais, nors retkarčiais, nuobodulio priremtas, perskaitydavo ant stalo paliktus lapus.

 

– Jau kokį penktą sykį matau šią pavardę, – kartą pasakė Leonardas, – o žurnale jos nebuvo. J. Mačiulis. Kuo jis tau nusikalto?

Astrauskas buvo užsiėmęs ir atsakė nepakeldamas galvos:

– Matyt, niekaip nesusideda į pasiansą.

– Jis gerai rašo, tas vyras. Ar tu jį pažįsti?

– Pasianse yra savos taisyklės, – mašinaliai tęsė Astrauskas.

Leonardas ištiesė smilių į gulinčius ant stalo lapus:

– Paf! – ir pilve liko skylutė. Penki šūviai, penkios skylutės. Tu jį pažįsti?

Astrauskas neatsakė. Jis be galo susikaupęs rašė straipsnį, tad šiuo momentu jį slėgė dviguba atsakomybė.

 

Tą dieną Astrauskas kūrė straipsnį, kuriame, pasikliaudamas savo ilgamete patirtimi, aiškino, kokia privalo būti spauda, o kokie – spaudos darbuotojai. Jis nagrinėjo spaudos paskirtį, tikslus, uždavinius, aptarė redaktorių teises, pareigas, metodus, žodžiu, išrašė visą eilę neklystamų receptų, dėl kurių mūsų laikraščiai ir žurnalai turėjo greit virsti idealiais.

Tai buvo labai gražus straipsnis. Jis vadinosi „Spaudos riteriai“.

 

Perskaitęs Astrausko straipsnį, Gediminas pasakė savo knygų lentynai:

– Kas, turėdamas žinių, sakosi mažai žinąs, tas aukštesnis už visus. Kas, neturėdamas žinių, nuduoda, kad žino, tas yra ligonis.

Gediminas buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad šiuos žodžius jis sugalvojo pirmas. Jis nežinojo, kad juos jau buvo pasakęs Didysis Daosas Lao-dze penktame amžiuje pr. m. e.

 

Šiaip ne taip pajėgęs susikalbėti su knygų lentyna, Gediminas ir nudžiugo, ir nuliūdo.

– Kiek erdvės! – sakydavo jis susirūpinęs. – Kiek problemų! Koks aš buvau aklas!

Jis neberašė apsakymų: nutarė, jog šiuo žanru jis nesugebės išsakyti tiek daug, kiek panoro išreikšti. Dabar jis kūrė vien dramas.

Dieve, dieve, sakydavo jis, perskaitęs kokią nors šiuolaikinę pjesę, argi taip galima! Po penkerių metų jos niekas neprisimins. Pagrindinis herojus užduoda tris klausimus, kurie mums labai parūpo užvakar ir kuriuos mes užmiršim poryt, nes pasirodys, jog tai visai ne tie klausimai. Kokie paiki psichologizmai! Kur dvasia, kur jėga, kur žmogus – aš tavęs klausiu.

Lentyna, žinoma, neatsakydavo, kaip ir pritinka lentynoms.

 

Cha cha, sakydavo jis, perskaitęs kokią nors eiliuotą istorinę dramą, šiuolaikinis inteligentas viduramžiais, labai įdomu. Kur žiaurumas, kur gaivališkumas, kur asmenybės? Kur tos patologinės aistros, pajungiančios savo valiai kitus visomis įmanomomis priemonėmis? Pasakėlės, o ne tragedija.

Lentyna tylėdavo, kaip ir pritinka lentynoms.

Po Gedimino Gaidulevičiaus pjesės pastatymo jį priėmė į Jaunųjų rašytojų sekciją. „Jaunųjų rašytojų sekcija“ vadinosi organizacija, kuri labai uoliai balsuoja „už“ (už naujų narių priėmimą), taigi atitinka pačius aukščiausius standartus. Kai Gediminą išvarė už durų, idant balsavimas būtų slaptas, vienas jaunasis paklausė kaimyno:

– Kas jis toks?

– Kažkoks inžinierius.

– Prilenda čia visokių, – pasakė vieno balso savininkas ir jau daug garsiau šūktelėjo (jis buvo gerokai įkaušęs): – Šalin inžinierius iš literatūros!

Jis pats dirbo redaktoriumi televizijos studijoje, prieš trejus metus „Pergalėje“ išspausdino du apsakymus, tad laikė save šimtaprocentiniu rašytoju. Pastaruosius šešis mėnesius jis nieko nerašė, nes beveik neįmanoma rašyti prozą neblaiviam.

 

Iš kaimynų parodymų apie Gediminą Gaidulevičių: ne, nepastebėjau; negaliu tvirtinti; ne, moterys nesilanko; visą laiką vienas; ne, nepamenu; rodos, ne, nebuvo; knygeles tai, mačiau, tempdavo; ne, nekalbėdavo; ne, nebendraudavo.

 

Iš kaimynų parodymų apie Andrių Astrauską: nesusikalbėsi kartais, kad ims idėjom žerti… o politinių anekdotų klausyti tai pirmas… a, toks kaip visi jie, ką čia dar kalbėt… toks tvarkingas, gerai išauklėtas, visada pasisveikins, žinote, ir šiaip… vaikšto pasipūtęs, viršininkas mat; šūdas jis, o ne viršininkas, pačiam kinkos dreba… pareigingas ir kuklus, visada ateina, jei kiemą tvarkom, ar ką nors… aš jam nieko, jis man nieko; jei aplink tokie kaimynai, geriausia užsidaryti duris ir sėdėti vienam… ir sūnus toks malonus, ir apskritai, manau, tikras inteligentas… kodėl jums j i s parūpo, pilna tokių harmoningų asmenybių visose pakampėse… lošėm sykį, nemoka, matyt, retai kortas į rankas paima…

 

Antra Gedimino drama visus kiek nustebino. Redaktoriai pasiūlė mažumėlę pataisyti pirmą veiksmą. Taip pat ir antrą. Trečias turėjo pasikeisti savaime. Režisieriui, pasišovusiam žūtbūt statyti dramą, pasiūlė nešokinėti aukščiau bambos.

P. Bertulis pasakė jam, kad geriau pasiduoti redaktorių žirklėms, šiek tiek pasikirpti, nei likti be galvos. Gediminas atsakė jam necenzūriškai ir jų draugystė kuriam laikui iširo.

Pjesėje buvo rašoma apie našlę, kurios sūnūs po karo išėjo į mišką kovoti prieš Tarybų valdžią. Vyriausias, organizatorius ir gaujos vadas, gerbė, kaip pats kalbėjo, „tik tautos interesus“ ir patologiškai mėgaudamasis žudė ateivius iš svetur, o kartu ir visus pasipainiojusius po ranka tautiečius. Gedimino nuomone, jis buvo silpniausia figūra dramoje. Antras brolis, kankinamas Edipo komplekso, paėmė į rankas ginklą, ko gero, vien dėl to, kad galėtų atkeršyti vietiniam viršininkui, kuris meilinosi jo motinai dar prieš karą. Jis rašydavo eilėraščius ir miško brolijoje jautėsi svetimas. Trečias, jaunėlis brolis, tenorėjo išlikti gyvas ir nusprendė, jog geriau seksis tarp miškinių, nei sėdint troboje ir bandant ką nors aiškinti tiems, į kuriuos šaudo kiti du broliukai. Šis aplinkybių, baimės, brolių autoriteto sugniuždytas žmogelis, suprantama, žuvo pirmas. Motina, kuri iš visko, kas vyko aplink, suprato tik tiek, jog, kaip rašė poetas, vieni šaudė iš namo, kiti šaudė iš miško, ėmė visai rimtai tartis su seniai mirusio vyro šmėkla. Finalinė scena, kai ji, grįžusi iš miestelio aikštės, kurioje tarp kitų išvydo abiejų vyresniųjų sūnų sumaitotus lavonus, pradėjo ieškoti vaikų po lova, puoduose, už Šventosios Motinos paveikslo ir t. t., autoriaus nuomone, pavyko.

Pjesę atmetė už patologines scenas, šviesesnių vaizdų stoką ir dar šį bei tą.

 

Kas yra inercija negyvosios gamtos pasaulyje, gerai žino fizikai. Nagrinėjant aukštai organizuotą materiją, ši sąvoka lieka labai miglota.

Pvz.: Gediminas iš inercijos parašė trečią pjesę. Žmonės, kuriems Leista Spręsti iš inercijos, ją atmetė. Jis iš inercijos rašė pjeses toliau.

Sėdintys redaktorių kambaryje po kiekvieno atmetimo iš inercijos pasakydavo jam: rašykite, rašykite ir būtinai atneškite, mes labai mėgstame paskaityti geras pjeses. Tačiau jų inercija buvo pernelyg menka, kad jie galėtų tapti žmonėmis, Kuriems Leista Spręsti.

 

Beje, Gedimino atveju inerciją galima paaiškinti kitu požiūriu. Jis stačiai pakliuvo į spąstus, kurie slypi kiekvieno jauno rašytojo kelyje.

 

Inercija atliko svarbų vaidmenį ir Astrausko gyvenime. Žurnalo autoriai iš inercijos rašė straipsnius. Jis iš inercijos taisydavo, braukydavo ir atmesdavo juos, remdamasis tais pačiais kriterijais, kuriais vadovavosi prieš penkerius ar septynerius metus.

Beje, Astrausko inerciją galima paaiškinti kitu aspektu. Jis stačiai pakliuvo į kiekvieno atsakingo darbuotojo kelyje slypinčius spąstus.

Pirmieji spąstai buvo tokie: visada geriau vengti naujovių, nes neaišku, ką apie jas pasakys dar atsakingesnis darbuotojas. Išsyk po šių laukia antrieji: kiekvienas, kuris siūlo ką nors nauja, pradeda atrodyti neatsakingas.

 

Blogos nuotaikos Astrauskas būdavo dviem atvejais. Pirmasis: kai sūnus jo neklausydavo. Antrasis: susimąsčius, kodėl sūnus neklauso. Astrauskas sugalvojo teoriją, kuri teigė, jog sūnus nepaiso tėvo autoriteto todėl, kad Astrauskas gyvenime pernelyg mažai pasiekė. Mat jo žmonos brolis užėmė labai aukštą postą.

 

Pirmieji spąstai, tykoję jauno rašytojo kelyje, buvo tokie: jam ėmė patikti rašymas. Pakliuvęs į šiuos, Gediminas beveik iškart prasmego ir į antruosius: jis nebegalėjo nerašyti.

Vieną dieną Gediminas tarė knygų lentynai:

– Sako, reikia parašyti knygą ir pasodinti medelį, tuomet tavo tikslas šioje žemėje pasiektas. Taigi – išleis mano knygą, greit sodinu medelį ir stačia galva nuo tilto.

Deja, kol kas niekas nesirengė išleisti jo knygos.

 

Kada Gediminas kur nors išvykdavo, jis rašydavo laiškus knygų lentynai. adresuodavo juos „K. L.“, kad paštininkai nepagalvotų, ko nereikia.

Laiškus jis pradėdavo taip:

„Brangus kolega!“

 

1973-iųjų vasarą, kai atmetė trečią iš eilės jo pjesę, Gediminas išvažiavo pailsėti į Nidą. Jis jautėsi pervargęs. Iš Nidos atsiuntė knygų lentynai tokį laišką:

„Brangus kolega!

Dienos slenka vienodai. Čia nuobodu. Kažkada čia nuobodžiavo Manas. T. arba H. Rodos, kad T.

Labai gaila, kad niekuo nesergu. Čia nepaprastai tinkamas gydymuisi klimatas.

Prie manęs buvo prikibęs toksai Lažinskas. Baisiai troško, kad pasakyčiau, kaip jam nusisekė nauja pjesė. Šauni pjesė. Vienuolika personažų dvi valandas įrodinėja, kad autoriaus galvoje tuščia. Pasakiau šitai jam, žinoma, atsargiai ir taktiškai, tačiau jis vis vien nusiminė. Visai be reikalo. Pastačius šią pjesę, pagal kiekybinius rodiklius jis nepajudinamai įsitvirtins pirmoje mūsų dramaturgų trejukėje.

Buvo čia ir jaunų dramaturgų. Ko jiems čia reikėjo? Visi jie už mane vyresni. Vienas labai įdomus. Jis visą laiką dievagojosi, kad pagiriotis reikia vien alumi, tačiau kiekvieną kartą išgerdavo ir degtinės, todėl per pačius pietus jam jau tekdavo eiti į lovytę.

Apskritai čia visai įdomu. Kopose galima garsiai vaidinti kokias tik nori dramas.

Iki pasimatymo prie darbo stalo.“

 

– Tu tiesiog bijai, – kartą pasakė tėvui Leonardas, grįžęs iš varžybų, kuriose beviltiškai pralaimėjo, – ir todėl, kai tau parašo koks nors vyrukas, kuris nebijo, tu pradedi jo neapkęsti, net jei tuo konkrečiu atveju nėra ko bijotis.

Astrauskas gavo dar kartą nuliūsti dėl sūnaus įsitikinimų ir dar kartą pasigailėjo, kad taip neaukštai iškilo.

– Tu stačiai nieko nesupranti. Negalima elgtis neatsakingai. Jeigu tiems mano anarchistams leistum rašyti, ką jie nori…

Kas tada būtų, Astrauskas nepasakė.

 

Kaip jau buvo minėta, Astrausko sąvoka „atsakomybė“ susiformavo iš sudėtinės sąvokos „baimė padaryti ką nereikia“. Sąvokos „ką nereikia“ prasmė kol kas nėra verifikuota.

 

Kai Gediminas Gaidulevičius grįždavo iš klajonių namo, pašto dėžutėje rasdavo keletą laiškų, adresuotų K. L. Kartais joje būdavo laiškas nuo mamos.

Vienas iš daugelio mamos laiškų buvo toks:

„Mestum vieną sykį, vaikeli, tą rašymą, jei jis tau tiek kraujo iščiulpia. Gal ir gražu būtų, jei ko pasiektum, jei tavo vardą visi minėtų, betgi pats matai, kad nieko gero neišeina.

Tu manęs neklausysi, bet geriau netrukdytum pats sau gyventi, darbą dirbtum, kaip visi, žmoną gerą susirastum. Kaimynai vis klausia, ar dar nevedęs, sako, liks senbernis. Rašai tai tu teisingai, bet užtat kaip negražiai, net skaityt būna baisu. Vargo, sūneli, ir taip užtenka, ir visokių baisybių, kam jų dar daugiau prigimdyti. Parašytum ką nors gražaus, kad žmonės paskaitytų ir miela jiems pasidarytų, kad nors knygoj pamatytų, kaip gražiai galima gyventi. Pažiūrėk, kaip kiti rašo, aš juk paskaitau, nemanyk. Irgi protingi žmonės rašo, paprastai ir navatnai, kaip kuris moka, ir viskas gražu, tikrai kaip knygoj. Visai be reikalo sakai, kad jie meluoja. Ir visokių dalykų būna prirašyta, ir beveik kaip iš tikrųjų. O tu vis nori dar kažkaip išsigalvoti.

Baisybių ir gyvenime pakanka, kam tu apie jas rašai. Nemiegos paskui žmonės perskaitę, galvą be reikalo laužys.

Tu geriau apie meilę parašytum, arba apie žmones, kurie gerus darbus daro.“

Ir taip toliau.

Visi mamos laiškai būdavo labai panašūs.

 

Perskaitęs šį mamos laišką, Gediminas pasakė knygų lentynai:

– Jei visi minėtų tavo vardą… Ir sugalvoja gi. Būt garsiu negražu… Juk taip, juk teisybė?

Mat Gediminas buvo sugalvojęs teoriją, kuri teigė: jei visi pradeda tave girti ir garbinti, vadinasi, tau nutiko kažkas negera.

Gediminas dar kiek pamąstė ir pridūrė:

– Mes dar pakovosim. Kopijavimo mašinos produktai bei šlapios vištos liks kuo buvę, o mes dar pakovosim. Ką iškovosim, nežinau ir negaliu žinoti. Ką pasieks ateityje, žino tik tie, kurie nori turėti nuosavą namą.

Paskui jis, iškėlęs į viršų pirštą, griausmingai pareiškė:

– O visus, kurie siekia konkrečių, suvokiamų tikslų, reikia nubausti norų išsipildymu, kad jie pamatytų, KĄ pasiekė! Pala, ar tik ne pats man sakei?

Paskaitęs mamos laišką, Gediminas visada būdavo kupinas gilių minčių.

 

Kaip matome, Gediminas, kalbėdamas apie save, retkarčiais irgi vartodavo daugiskaitą.

 

Žmonos Gediminas neturėjo. Jis buvo sugalvojęs teoriją, kuri skelbė: žmonoms reikia padėti gyventi. Jis buvo įsitikinęs, kad nesugeba padėti nė pats sau.

 

Vieną kartą Gediminas perskaitė knygoje: „Velniop vieną kartą visus optimistus! Vien dėl jų gyvenimas ir pasidaro nepakenčiamas.“

Gediminas labai įsižeidė. Jis laikė save optimistu, jei taip galima vadinti žmogų, kuris yra įsitikinęs, kad visi nesklandumai laikini ir teisybė tikrai nugalės, o naktimis sapnuoja didelę šventę, į kurią yra pakviestas ir jis.

Astrauskas patirdavo galybę sunkių abejonių, svarstydamas savo teoriją, aiškinančią, kodėl sūnus nenori jo klausyti. Susimąstęs, kodėl tapo tuo, kuo yra, kada ir kaip jo gyvenime atsirado pareigos, žmona, pomėgiai, atsakomybė ir t. t., jis kartais pagalvodavo, jog visada tai priklausė nuo kažkokių nesuprantamų impulsų, aplinkinių nuotaikos, humoro, sveikatos, kad viskas galėjo vykti ir kitaip. O tuomet jam pasidingodavo, kad jis – tai kažkuris kitas, net mažai pažįstamas, kad jį žiauriai apgavo, pakišę jam tą kitą vietoj tikrojo Andriaus Astrausko.

Teorijų, kurios būtų kėlusios dar didesnių sunkumų, jis nebuvo sugalvojęs.

 

Kartą, žiūrėdamas pro langą, Astrauskas pasakė tokį monologą:

– Dieve, koks keistas tas pasaulis. Štai žiūriu į tą mergelę ir siaubas ima. Trinasi per dienas kieme, sėdinėja ant suoliukų. Nors knygą paskaitytų, jei skaityti moka. O ko norėt: tėvas alkoholikas, motina darbais apsikrovusi. Baigė aštuonias klases, technikumėlį ir gyvena it vabalėlis. Jokių tikslų, jokių siekimų. Gal ir galvelė nelabai veikia. Žinia, kokie būna tie alkoholikų vaikai. Žiūrėk, dar gerti pradės. O juk paims kažkas ir tokią, gyvens, vaikų priperės. Gyvens, žinoma, stums laiką, kol numirs. Siaubas ima pažiūrėjus…

Leonardas nepasakė nė žodžio, nes visai neteko amo. Tėvas kalbėjo apie Nijolę.

 

Savo gyvenimo tikslu Gediminas laikė ne inžinerinį darbą ir netgi ne dramas. Jis rengėsi sudaryti Generalinę kopijavimo mašinos teoriją. Jis jau buvo neblogai išstudijavęs šios mašinos mechanizmą, tačiau jį kankino viena neišsprendžiama problema, tiesiogiai neįeinanti į pačią teoriją: kas yra tas originalas, kurį mašina kopijuoja.

 

Andrius Astrauskas taip pat gaudavo laiškus iš mamos. Pavyzdžiui:

„Kaip gyveni, sūneli?

Gal kada vis dėlto užsuktum, apsilankytum? Nors ką aš, sena boba, noriu Tave nuo darbų atitraukti. Žinau, valdžios reikalus tvarkai, bet nevalia ir pamiršti namų. Seserys geresnės: užsuka, aplanko. Parašiau ir pagalvojau: ką aš čia paistau. Mergaitės – jos vištelės, vis prie namų sukasi, kurgi jos nuskris. Dirbk toliau, nepalik savo svarbių reikalų. Bet gal nors anūkėlis atvažiuotų, šiemet braškių daug turiu, obuolių bus. Žinau, jūs, valdžios žmonės, galit ko norint gauti, bet kaime viskas skaniau.“

Ir taip toliau.

Visi motinos laiškai būdavo labai panašūs.

Kartais, pagalvojus, kad gimtame kaime pasiskelbė tokiu dideliu viršininku, Astrauskui pasidarydavo bent kiek nepatogu.

 

Astrauskas su Gaidulevičiumi dažnai susitikdavo kieme, bet absoliučiai nekreipdavo kits į kitą dėmesio. Tik vieną vienintelį kartą prasilenkdami jie ilgėliau pažiūrėjo vienas į kitą ir jų smegenyse šmėkštelėjo trumpos mintys.

Astrauskas pagalvojo: a, čia tas vyrukas, kuris, atrodo, nesėkmingai gadina popierių; kvaiša!

Gaidulevičius pagalvojo: o! žmogus iš kopijavimo mašinos!

Straižys sėdėjo paniuręs. Darbo diena pasibaigė. Viskas jau praeita: konstruktoriai aprėkti, pasikeikta su tiekėjais, dešimt kartų išprakaituota. Skauda galvą.

Jei rytą jo veidas išrodė be galo protingas, dabar pajuodę paakiai atspindi vien begalinį nuovargį. Visa jo esybė tarytum sako: dirbi dirbi – ir nei naudos, nei pereinamųjų vėliavų.

Storapilvis, žilaplaukis vyriškis vaikštinėja po kabinetą, susidėjęs rankas už nugaros ir vogčiomis žvilgčioja į perkarusį Straižio veidą. Gali pamanyti, jog jis nesiryžta prabilti – akys neramiai laksto nuo vieno daikto prie kito, nors visa solidi povyza bei nepriklausoma laikysena neišduoda jo esant savim pasitikintį šeimininką. Straižys pakelia galvą, tarsi norėdamas kažką sakyti, bet dručkis ūmai prakalbsta įtaigiu salsvu balsu. Matyt, jis norėjo tarti žodį pirmas.

– Ką gi, pradžia sunki, jūs pats žinote, kad įdiegiant naują technologiją pasitaiko visokiausių nesklandumų. Bet, manau, viskas susiklostys kuo geriausiai.

Straižys užsimerkia, jo bent kiek pageltęs veidas rodo tik begalinį nuobodulį. Rodosi, jam viskas vis vien: neverta klausyti, neverta kalbėti, neverta nieko daryti.

– Ne pirmą dieną kartu dirbame. Kaip nors išsisuksime. Žiūrėsime, ką gero atneš naujas posūkis.

Sulig šiuo žodžiu Straižio vokai tankiai suvirpčioja, bet jis vis nepramerkia akių, skendi savo abejingoje vienatvėje. Direktorius (o tai, žinoma, jis) dar kiek lūkuriuoja, trypčioja vietoje, tarytum rengtųsi išeiti, ir neaiškiai, tarsi tarp kitko, suburbuliuoja visai praradusiu įtaigumą balsu:

– Beje, į Švediją siunčiame Bruzgelį. Dar jaunas, nusimanantis. Dokumentus ruošia ir Baltramiejūnas, jei kartais ano neišleistų, – jis nenatūraliai linksmai kosčioja. – Khm chmm cha – lyg kosmonautą, su dubleriu.

Jo žvilgsnis net juokaujant lieka šaltas, skvarbus; Straižys greit atsimerkia ir nemirksėdamas įsistebeilija į nutukusią povyzą, lėtai judindamas lūpas, tarsi ką nors gromuliuotų.

– Kada? – galų gale sako jis. – Kada nusprendėt?

– Šiandien prieš pietus. Jūs kaip tik buvot šoktelėjęs į ministeriją, ir…

Tačiau Straižys nesiklauso. Jo veido raumenys vėl suglebo, pečiai sulinko. Rodosi, jo smegenyse šmėkščioja viena mintis: atsigulti ir pamiegoti.

– Siųskit, ką norit, – burba jis.

Direktorius dar lukteli, matyt, nesitikėdamas, kad čia jau viskas, tačiau, taip nieko ir nesulaukęs, švelniai sako:

– Nesveikuojat? – dar kiek pastovi ir klausia: – Kas čia ant jūsų stalo?

Straižys lėtai pakreipia galvą, jo niūrus žvilgsnis įžūliai įsikimba į tankius direktoriaus antakius. Kreivai šypsodamasis, jis sunkiai, tarsi atsikrenkšdamas, prašneka:

– Tai vamzdis. Lenktas vamzdžio galas.

Jo balsas stiprėja, darosi vis garsesnis, tvirtesnis, nors direktorius nemirksėdamas hipnotizuoja jį mėlynomis piktomis akimis.

– Tai vamzdis, velniai mane griebtų. Labai patogiai sulenktas. Specialus mano sukonstruotas vamzdis posūkiams daryti.

– Stop! Pasirinkai ne tą kryptį, – lėtai ištarė figūra, uždėjusi ranką jam ant peties. – Einam į „Tauro ragą“. Yra pinigų.

Rimgaudo veidas perkreiptas. Kas jį čia atnešė? Tik ne šiandien. Greičiau namo. Tik ne dabar.

– Nusidirbęs, kaip visada. Baisu į tave žiūrėt. Vien alus mus gali išgelbėti! – prodainiu.

Piktoji dvasia. Kodėl kaip tik dabar? Draugas direktorius prarijo tabletę, skonį pajuto. Boksas prasidėjo, pirmas raundas. Rimga stovi ir laukia. Šlaistytis negalima, reikia eiti namo. Kažkoks žmogutis, išskleidęs rankas lyg sparnus, nuskuodė į nuvažiuojantį troleibusą. Vos nepargriovė Rimgaudo. Vyras mūras ąžuolas ir mažytis žmogutis su sparnais. Vos neapvertė.

– Ko tyli? – susiraukęs. – ko tyli, sušiktas karjeriste? Juk matai – visuomenė mus stumdo. Išsigelbėjimo nėra. Vien alus…

– Negaliu.

Didelis ir sunkus Rimgaudas nerangiai gūžtelėjo pečiais. Dešinėje rankoje aplankas. Kiūtina iš darbo. Gyvulys. Ištroškęs gyvulys. Pabaisa. Atsikratyti, ir kuo greičiau. Jei nueisi kartu nors dvidešimt metrų, būsi pagautas. Reikia bėgti iš karto. Įšokti į nuvažiuojantį troleiberį.

– Pasaulio pabaiga! Ką iš žmogaus padaro darbas ir pareigos! Trys bokalai, tavo autoritetas liks nepažeistas. Bėgte! Pinigų turiu, girdi tu, viršininke? O gal su prasčiokais jau ir nekalbi, a? Kurgi čia mums, prastiems žmogeliams, su ponais. Ak, nelieskite prasmirdusio draugo karjeristo!

– Ne šiandien, galvą skauda.

– Šef, baik trydaliot. Bėgte. Imam motorą. Viens du trys.

Pabaisa. Sučiupo prie pat išėjimo. Geriausia būtų išsimiegoti. Ar alus kenkia mąstymui? Iš kur tas arklys gavo pinigų? Amžinas ubagas. Premija? Atrodo, skolinau. Niekad nežinau, kam kiek skolinau. Paklos pradžiai, paskui pradės melžti. „Tauro ragas“: dvipusės girdyklos, veidas prieš veidą. Dar naujas, nenusibodo. Tik ne šiandien. Reikia atsigauti, kapitališkai atsigauti. Ilgam laikui. Alus šaltas. Reikia eiti namo, jau seniai reikėjo. Troleibusas atvažiuoja, nutaikai momentą ir op. viskas, žmonės išlipa, galima pasiruošti. Alus šaltas ir skanus.

– Einam, einam, viskas nuspręsta, – Rimgaudas pasisuko ant kulno, dairydamasis aplinkui. – Kulniuojam prie tilto, pagausim taksiuką.

– Klausyk, aš nė nežinau…

Svarbiausia griežtai pasiryžti. Žmogus viską sprendžia vienas. Visa kita yra fikcija. Besidairąs Rimga negali būti mano valdovas. Viską nusprendi pats. Nereikia alaus, nereikia romo. Baigti galima bet kurią dieną. Kad ir šiandien, sunkiausia jau praeita. Alkoholis neatpalaiduoja, tik dar labiau supančioja. Tokie norai tik parodo silpnumą. Žmogaus valia gali nugalėti viską. Reikia tik ryžtis. Nuo šios dienos nė į burną. Susičiupsim su direktorium kaip reikiant. Reikia tik ryžtis.

– Seni, ryžtis reikia greitai. Na? Iš akių matau…

O jeigu tik porą bokalų? Ramiai atsigauni, paskui važiuoji namo. Diena vis vien pasibaigė. ką aš veiksiu namie? Ne, negalima taip galvoti. Baigta. Nuspręsta. Ne.

– Klausyk, tu nevaidink vaidilutės.

Pora bokalų. Alus šaltas.

– Bet, Rimga, be užsikabinimo.

– O! Čia jau žmogaus šneka!

Menkysta. Ne, taip negalima. Ne.

– Klausyk, žinai, aš vis dėlto ne…

Bet buvo jau vėlu, Rimgaudas, mojuodamas rankomis ir aplanku, iššoko į gatvę. Viensdutrys. Žalsva taksi spalva. Nevilties spalva. Vairuotojas ūsuotas, dantyse cigaretė. Rimgaudas moja ranka, durelės praviros. Alus šaltas. Kodėl neįšokau į troleibusą? Šiandien jokiu būdu negalima. Draugas direktorius ilgai tą prisimins.

Tris bokalus, ne daugiau.

 

Pirmas klausimas: kur aš? Vaizdai sugrįžo, regėjimas veikia. kol veikia visas šitas mechanizmas. Pažįstama erdvė, kažkada regėta. Nedidelis atsijungimas. Tatai vadinasi alkoholinis nokautas. Bam, pussunkis svoris, bam, Ričardas Straižys, bam bam, Lietuvos TSR, BAM: viensdutrysdešimt: aut! Svyruodamas kyla nuo grindų. Prisikėlimas iš mirusiųjų, antrasis Kristaus nužengimas. Trumpas sujungimas smegenyse. Lūžis: Tauro ragas, Rūta, Žarija… Pauzė. Maršrutas pažymėtas turistiniuose vadovuose. Vaizdas lyg filme juoda balta: kambarys, figūros, atsiranda spalvos. Labai ryškus vaizdas: kambarys, jokių miglų. Kur aš?

Pirmasis iš kairės. Viskas prasideda, kai žengiame pirmą žingsnį. Stengiamės įtikinti save, jog tai nieko tokio: gerovės siekimas, visi mes norime gyventi; tačiau tai jau galo pradžia. Tikras menininkas…

Kumpanosis filosofas. Dar negirtas. Kuriems galams šiame pasaulyje negirti žmonės? Geltonas bandito snukis, tapybiškas vaizdas. Breigelio miestelėnas: rudoji deformacija.

Iš kampo: Jesus Christ Superstar…

Iš dešinės: Ko klyki?

Rimgaudas: Užčiaupkit tą ožį!

Rimgaudas. Didysis nesusipratimas: Rimga bėgioja po kambarį, iš paskos drūtas bernelis, mojuodamas tuščiu buteliu. Nedovanosiu! Kodėl jis įžeidinėja lietuvių tautą? Šiandien ar anksčiau? Šitai nieko nereiškia. Surasim, pamesim. Visi mes esame lėlės, prikimštos pjuvenų, tik jas vadiname pilkąja medžiaga. Niekas nežino, kas yra laikas.

Rodos, anksčiau. Taip, žinoma, anksčiau. Kambarys buvo kitoks. Pasakė: lietuvio aktyvumas tolygus vedamo skersti jaučio. Diskusijų klubas. Tolygus: negramatiška. Rimgą gelbėjo visa kompani. Šiandien vėl daug šneka.

Danties skausmas atbukęs. Du penkti iš abiejų dešinių pusių. Tai yra vienas penktas. Viskas į gera šiame geriausiame. Kur čia tualetas? Klaikus skonis burnoje, nejaugi vėmiau, nereikėjo prisiminti, vėl pykina.

Kiek daug ponų ir kokie visi. Pykina. Mėlyna sofa. Nieko, regis, nieko, kojos laikys. Mes viską nugalėsime. Nutirpusios, vatos saugyklos. Ko jie taip triukšmauja? Paklausti, ar surasiu pats? Tualetas. Klozetai, klozetai. Darysime Posūkį. Straižys, kiek susvyravęs, atsistojo ir prasispraudė pro kaimyną iš dešinės. Vaikščiojantis po Breigelio paveikslus. Pavadinimas prisiminimams įrėminti. Graudi skausmo gaida. Kažkas virkdo radiją. Durys čia pat, naujas namas. Tualetas bus standartinis. Standartai mus užgožė, mūsų nebėra, tik standartai. Pilkos sienos, valandos rieda. Niekada nenukrypsime nuo. Baltramiejūno benefisas. kažkoks ginčas. Kažkoks ginčas. Taip taip, tabletė, lenktas vamzdis posūkiams, na, ką gi. Vėliau, vėliau, dabar tualetas.

Girkšt girkšt! – durys. Geriausiai tepti grafitu. Siūlinė kristalo struktūra, lengvai skeldėja. Labai svarbi medžiaga: lengvai skeldėja. Visų mūsų svajonė: lengvai skeldėti. Pasaulinė reikšmė, visapasaulinis taikymas. Koridorius beveik tuščias: veidrodis, telefonas ant grindų. Reikia paskambinti Gedai. Ji mane supras. Nereikia, esi girtas. This awful drunkard of me. Angliškai moku tik apie gėrimą. Ir siena prie skambučio suskilusi. Labai pažįstama. Sudaužyti veidrodžius. Sudaužyti veidrodžius.

Penki žingsniai, linguoja laivo denis. Aš senas jūreivis. Jūra šėlsta, neša bangą. Visi išgerti kokteiliai, romai, konjakai, viskiai: ištisa jūra, akys neužmato. Kartkarčiais nuskęsti. Siaubo akimirkos, patirtos pačiame dugne. Ką jame surandi? Jei tu ieškai Eldorado. Kuris ką nors išmanė apie dugną? Bodleras?

Kodėl ji laiko savo Meškiuką? Balta plokštelė, juodi rageliai – kuris jungtukas? Abu. Tualetas. Kodėl tualetas? Man visai nereikia tualeto. Vonia. Mėlynos plytelės, Adrijos mėlynė, gamybinė psichologija. Už vyr. inžinieriaus lango turi būti tualetas. Kodėl ji laiko savo Meš – jis nepataikė suimti durų rankenos. Klinkt! – durys. Olia lia, didžioji laimė! Maudykitės vonioje nusirengę. Knyga praustuvo kriauklėje, blizgantis viršelis. Labai pažįstama. Čiaupas girgžda. Įtartina.

Jis pakišo galvą po čiurkšle, nusipurtė, lyg elektros trenktas, ir vėl pakišo. Išsitiesė, be galo greitai blaivėdamas. Šitą knygą aš vakar skaičiau vonioje. Molloy. Akmenukai jam nebuvo būtini, jis stačiai čiulpė juos tam tikra tvarka savo malonumui. Absurdo kvintesencija, vienintelė pasaulio tiesa. Straižys užsimerkė. Gesinkit lampionus, atėjo jis. Stulbinantis vėsumas. Vandens lašai nuslydo kaklu žemyn. Valandos rieda skruostais. Kraupu. Jo akys veidrodyje atgavo išraišką. Namie. Faktas. Namie. Aišku, namie. Ar gali visatoje egzistuoti du identiški butai? Klaikus reikalas. Rodyklės: pusė dvyliktos. Kambaryje buvo girdėti moteriškų balsų klegesys. Namie. Klaikus reikalas, Magdalenos nuopuolis. Jai buvo dovanota, nes ji daug mylėjo. Jam bus atleista, nes jis daug gėrė. Iš kur čia atsirado panos?

Piktai truktelėjęs duris, jis išėjo iš vonios, ir veidrodis, vos besilaikąs ant vieno vinies, gailiai barkštelėjo į sieną. Šitas stiklo gabalas be gailesčio parodo visas baisybes. Sudaužyti veidrodžius. Svarbiausia nematyti to bejėgio niekšo, nematyti teisybės. Koridoriaus sienų linijos toldamos plečiasi. Atvirkštinė rusiškų ikonų perspektyva. Atvirkštinė elgsena. Šitaip elgiasi Geda. Nekentė Roberto, kol jis buvo gyvas. Dabar žaidžia su savo Meškiuku. Mirusieji. Klaikus reikalas.

Šviesa už durų stiklo. Dievų šviesa betikslėje naktyje. Maišalynė, nieko nesuprasi. Jokio ryšio. Jis virstelėjo pro duris, vos neužmynęs ant kojų arčiausia sėdinčiai merginai. Niekas nekreipė į jį dėmesio. Mehera. Šlaunų kandžiojimo ekstazė. Sadistiniai elementai visiškai natūralūs, jei jie neperžengia ribų. Iš Kamasutros. Kol lieka mėlynės. Iš kur čia atsirado panos? Panų nebuvo. Įskrido pro langą: balti angelai. Visi angelai pedikai, kaip restoranų kelneriai. Visiškai suprantama: danguje nėra angelaičių. O gal jie dvilyčiai? Įdomus homoseksų gyvenimas: moters kūnas išmainytas į vyro užpakalį. Tačiau Ženė ir Boldvinas aprašo viską labai poetiškai. Nieko nesuprasi. Gal jie prisiskaitė Platono? Tarsi nepakaktų moterų. Iš kur čia atsirado panos? Buvo ar nebuvo? Jei nebuvo, tai kodėl yra? Fui, non sum. Toks yra gyvenimas. Surasim, pamesim. Atradę džiūgaujam, pametę verkiam. Manom, jog viskas vyksta tvarkingai: priežastis ir pasekmė, laikas eina viena kryptimi. Visa tai nesąmonė. Mūsų pjuvenos nesugeba nieko išprotauti.

Kerinčios šlaunys. Kumelių prajodymas, rodeo: kuris geriau sugebės. Dramblio poza: atliekama su asistentais. Rytietiška mokykla: begėdžių karaliavimas, kvepiantys sodai. Asistuos Geda. Gal jai nieko daugiau ir nereikia? Jis įbedė akis į kaimynės kojas. Ilgos nuostabios blauzdos, po begėdiškai užsivertusiu sijonėliu šmėkšo nėriniuotos kelnaitės. Devyniolika dvidešimt metų. Jau prityrusi. breigelio miestelėnai atgijo. Tą vakarą Geda tikriausiai pamatė pirmą kartą. Ilgai glostė pirštu popierių: jie tarsi gyvi, jie juda. Kokia jo pavardė? Žiūrint į gerus paveikslus, jie pradeda judėti, patikrinta teorija. Katastrofa, judantys kūnai. Stebeilijant jie atgyja.

Be galo švelnūs plaukeliai: geltoni, minkšti, dailūs. Čia pat, prieš akis, galima paglostyti. Kam žmogui duotos rankos? Kodėl ji taip arti? Čia pat, galima palaižyti: sūrūs minkšti plaukeliai. Suartėjimas ir susiliejimas. Nejaugi griūnu, kodėl taip arti? Ne, stoviu, laikau durų rankeną. Regėjimo defektai, nejaučiu vaizdo gilumo. Visi vienoje plokštumoje: paveikslas, judantis paveikslas.

– Klaikiai karšta, – kas, kuris, visi vienoje plokštumoje. – Idėja! Nusirenkime iki pusės, mes juk ne maži vaikai.

Vėl atsirado gilumas, kambarys labai ištęstas. Kas atsitiko? Aš savo namuose. Šeimininkas ir svečiai, šūksniai vivat! Keistos išraiškos moterų veiduose. Dvi panos. Jos krūtys raivantis suvirpėjo. Be liemenėlės. O antra?

– Pirmyn! – koks klaikus balsas, girtutėlė.

Kas vyksta? Išsipešė megztinį: mėlynas. kas vyksta? Jie ruošiasi nusirengti. Mano namuose. Kambarys tarsi armonika: pirmyn – atgal. Dvi šliundros. Rimgaudas segiojasi marškinius. Ir čia prostitutės. Artimesnioji sukiojasi, demonstruoja marškinėlių nėrinius. O antra? Nugalėtoja: jau rankoje laiko liemenėlę. Krūtys – dvi baltos dėmės įdegusiame kūne. Kvaila girta šypsena: kaip jums patinka mano papai? Visuotinis šliundrų antplūdis. Nusirenginėja mano namuose, manęs neatsiklausę. Viskas, toliau nebėra kur. ką, jūsų mieste nėra neperkamų moterų? Žinoma, yra, tik jos brangiai kainuoja. Vėl šliundros. Ir darbe, ir namuose, nė žingsnio nežengsi. Man trūksta oro.

Jis ūmai pakėlė ranką, tarsi kviesdamas kažką į priekį, ir klaikiu balsu suriko:

– Lauk!

Kaimynė apstulbusi paleido iš rankų megztinį. Mėlynas gniužulas sulėtintai nuplasnojo ant grindų. Tylos minutė. Pagerbkime žuvusius. Buvęs pirmas iš kairės šaltakraujiškai išlenkė taurelę.

– Lauk!

– Ko jis čia šūkauja? Šizikas.

– Supyko: šeimininkas, o į jį niekas nekreipia…

– Seni, kas čia tau, raminkis, – Rimgaudas. Gyvulys. Ištroškęs gyvulys. Sudaužyti veidrodžius. Gėrėm: Tauro ragas, Rūta, Žarija, dabar namie, viskas aišku. Darbas, ryt darbas. Draugas direktorius nokdaune. Be dvidešimt. Aplinkui vien prostitutės. Nors namie reikia pailsėti.

– Eikit lauk, – jis kalbėjo visiškai ramiai, bet grėsmingai. – Be ekscesų ir derybų. Rimga, tu mane pažįsti. Išsineškit, kas liko. Duodu tris minutes.

– Rička…

– Dvi keturiasdešimt penkios.

–Šef!

– Dvi trisdešimt.

Pajuto. Kažką burba. Antroji – greitumo rekordininkė: jau su liemenėle. Kumpanosis krizena. Tegu neveda iš kantrybės. Ištaškysiu. Šliundros.

– Ne, tu tik pažiūrėk į jo veidą. Koks išeitų portretas!

Dailininkai. Tikriausiai vaizduoja genijus, žinau tokius. Vienam tvosi, kiti išsilakstys. Tegu neveda iš.

– Užsikimšk, matai gi – gatavas. Toks bulius kai tvos kuo nors…

Galiu. Galiu.

– Klausyk, seni, nurimk. Po pusvalandžio išeinam, nedaug liko…

– Minutė trisdešimt.

Grįžta laiko jausmas. Ar geri todėl, kad nejaustum laiko? Be aštuoniolikos.

Rimgaudas, kažką aiškindamas kumpanosiui, krovė į aplanką butelius ir agurkus. Dailininkai nenoriai sukilo, minkštaplaukė, laikydama rankoje mėlyną megztinį, svirduliavo šalia stalo:

– Ką, man apsirengt? Man vėl apsirengt, taip?

– Durnas jis…

– Nieko, užgriūsim pas Mečką.

Balius baigtas. Užgriuvinėkit pas ką norit. Klozetai, klozetai. Idealiausia gyvenama vieta. Ten mes ir gyvenam. Mums šika ant galvų, o mes geriam. Vandenį iš unitazo bakelio.

Kompanija išlingavo į koridorių. Kraustosi. Išeina į pakrantės baltą smėlį. Keliautojai ir ieškotojai, kuriems neatsirado vietos. Išvaryti iš rojaus. jau rakina duris, Rimgaudas pirmas. Kiti: dailininkai, kumpanosis, dvi panos. Jei nori vadinti prostitutėmis tas, kurios parduoda savo kūną, o ne visą save kaip anie, tai jos, be abejo, prostitutės. Jos turėjo būti išvarytos. Už nenuoseklumą: parduoda vien kūną. Visi kenčia dėl to, kad būna nepakankamai nuoseklūs. Šliundra, kuri ūmai nusprendžia kažkam neduoti, gauna į snukį. Baltramiejūnas, panoręs parodyti principingumą, bus ištrenktas lauk. Kiekvienas turi savo funkcijas ir privalo jas vykdyti.

Durys piktai užsitrenkė. Straižys nužvelgė apšniaukštą stalą. Buteliai, trupiniai, netvarka. Du pilnus butelius išsinešė. Rodyklės: be trylikos. Kur dingo girtumas?

Blaivus girtumas: ryškus vaizdas, smegenys supančiotos, bet dar yra erdvės ir mintys blaškosi nuslysdamos visiškai netikėtomis kryptimis. Sąmonė paskandinta, plaukai tekyšo. Gal pasąmonė? Instinktai, seksualiniai impulsai. Kur jie? Jokių seksualinių impulsų. Blaivus girtumas. Jis atsisėdo ant mėlynos sofos. Šalta. Šalta ir reikia romo, mažyčio lašelio balto romo. Raižytose stiklinėse būtų ant paties dugno. nereikia gerti taurėmis. Bare pilnas butelis.

„Pagalvok, prieš darydamas. Tau negalima gerti, ypač dabar. Juk žinai, ką pradėjai. Direktorius neatleis.“

Gerai pažįstamas balsas, kalba piktai. Ričardas atsuko kamštį ir įsipylė ant paties dugno. Pagrindiniai požymiai: isterija, agresyvumas, nemiga, impotencija, balsai, kurie moko ir pataria. Be šešių. Kodėl taip lėtai eina laikas? Geriant laikas turi sustoti. Prieš tai, po to, dabar. Kokie bjaurūs žodžiai, bereikšmiai ir melagingi.

„Vėliau, vėliau. Ryt, ryt viskas baigsis. Ši diena jau sugadinta. Nėra nieko lengvesnio: rytą susikaupi ir meti. Visi taip daro.“

Dar vienas pažįstamas. O gal piktoji dvasia? Taip, geriausia ryt. Jis greit nurijo kartų deginantį skystį. Atsisėdo prie rašomojo stalo. Tušti lapai, iš kur jie?

Baltus lapus reikia prirašyti, negalima palikti tuštumos, jos ir taip per daug. Ką rašyti? Sau rašyti nereikia, gal balsams? Libretą balsams, kurie kol kas kalba be plano. Be plano? Ką nori? Kaipgi galima kalbėti ką nori, kur tai regėta, kas leido? Sunaikinti kalbančius be leidimo, tuoj pat sunaikinti!

Laišką? Ateinančioms kartoms: o puikieji krabai, nematomi lubų gyventojai! Nebylūs įvykių stebėtojai, kur jūs? Prasmės ieškotojai, ką jūs surandate, stebėdami šaunią mūsų epochą? Jis atsirūgo ir pajuto burnoje bjaurų alkoholio su skrandžio sultimis skonį. Dabar vemsime žodžiais. Stalas sugirgždėjo jam rašant pirmąją eilutę. Visos prostitutės savo vietose, aš nors trumpam vienas. To negali būti. Šiam pasauly taip nebūna. Vadinasi, viskas išgalvota: pramanytas aš sėdžiu prie neegzistuojančio stalo. Visiška laisvė. Regimybių pasaulis, muzika, tegroja muzika. Bachas. Aš už stalo ir Bachas, pilnas kambarys Bacho. Absoliučioje tyloje jis rašė laišką Gedai. Ji miega ir sapnuoja, kad miega ir negali nieko susapnuoti. Laiškas, kurio niekas neskaitys. Laiškas, kurio niekas neparašė. Užsimiršimas, jokių minčių, viskas popieriaus lapui. Popieriaus lapui…

Skambutis sustingdė jo ranką ore. Telefonas. Jis atsikėlė ir įsipylė beveik pilną taurę romo. Gerdamas baltą romą, nepatiri moralinių pagirių. Gali savo mylimąją išvadinti šliundra ir neskaudės širdies, nes tu gėrei baltą romą. Telefono ragelis verkia. Pakelk jį, nutrauk verksmą.

– Aš matau tavo langą, – tarė moters balsas. – Dega šviesa, tu nemiegi. Nežinau, ką tau pasakyti, todėl ir skambinu.

– Aš klausau, mieloji.

Mieloji, kodėl mieloji? Pavadinti vardu dar būtų galima, bet kodėl mieloji? Čia kažkas susipainiojo. Gal ji visai neskambina? O kas tuomet kalba?

– Tu nežinai, kodėl aš tau skambinu?

Klausimai. Negaliu atsakyti į savus, kodėl reikia atsakinėti į svetimus? Jis sriūbtelėjo gerą gurkšnį. Esu visiškai blaivus. Kolosaliai blaivus, net nuostabu. Tik juodasis Edgaro varnas. Nevermore. Taip, labai gražu. Ko ji nori?

– Tu nežinai. Tu, viską žinantis, nežinai? O gal žinai ir tyli. Aš nesiskundžiu, aš suprantu: tu vaikštai, tau gerai…

Girta. Dievaži girta. Ko ji nori? Suvedžiota ir pamesta. Tragedijos užuomazgos. Kiek laiko mes nekalbėjom? Visos, kurios sulaukia tokio amžiaus nekaltos, – nenormalios. Neurotikė. Ko jai reikia?

– …tu vaikštai, tu geri. Bet kam tau prireikė liesti mane? Kodėl tu įpainioji kitus, dvėsk vienas, jei tau tas patinka, girdi, gražuoli?

Kliedi. Baltoji karštligė. Kada aš ją birbinau, prieš metus? Vargšelė, išprotėjo. Ofelija. Pasakų naktis, demografinis pamišėlių sprogimas. Ko jai reikia? Nenusisekusi poetė.

– Nejaugi tau net šitai neatrodo siaubinga? Netgi tai, kad aš negaliu tau paskambinti, vien pamačiusi šviesą tavo lange, nors praėjo jau tiek laiko?

– Vaike mano, drąsioji mažyle, – staiga labai narsiai tarė jis, – entre nous, dalykai, kurie jums, žmonėms, atrodo baisūs ir neįmanomi, šičia, kame gyvenu aš, neturi nė mažiausios reikšmės.

– Plepi. Tu visada plepi. Visada užsidangstai žodžiais, kad liktum sveikas, kad tau nereiktų nieko prisiminti…

Jis vienu mauku pabaigė romą, nubraukė plaštaka lūpas ir nutraukė ją:

– Kai reikia prisiminti tik tuos menkus vakarus ir naktis, dar pakenčiama. Tačiau kai reikia atsiminti rytus ir dienas, dantų skausmą, traukinių tvarkaraštį, algos dydį, prezervatyvus, radioaktyvumą, kainas, korupciją, savo motiną, butų mokestį, silpnas kepenis, norus negerti…

– Palauk, palauk!

–…mirtį, kojinių keitimą, direktoriaus pavardę, telefonų numerius, Bodlero eilėraščius, valgio pirkimą, tamprumo modulius, šizofrenijos priežastis, mutacijas, badą, bombas, negimusius savo vaikus…

– Ričardai!

–…romą, visatos atsiradimo teorijas, planą, generalinę liniją, demografines problemas, kambarių švarą, dujų kontoros instruktažą, draugus, madas – tai jau visai kitas reikalas.

Ragelyje pasigirdo pratisas švilpesys. Ričardas atsargiai nuleido jį ant aparato.

Pasakiau. pasakiau, labai gerai. Vis rinkausi progą, o šiandien pasakiau.

„Nors daugiau negerk. Ryt anksti keltis.“

„Kiekvieną rytą reikia keltis anksti. Kas gi sustoja pusiaukelėje?“

„Tai paskutinis perspėjimas.“

„Darysime posūkį…“

„Aš negaliu suprasti…“

„Rašyk toliau, rašyk toliau…“

 

Pirmą valandą dvidešimt minučių Ričardas Straižys miegojo nenusirengęs čia pat, svetainėje, ant mėlynos sofos. Prie degančios stalinės lempos gulėjo nebaigtas laiškas Gedai.

„Miestas sumigo: vėl tamsa kovoja su beprotybe, migloje mirksi akys, jos žiūri į mane, iš visų pusių atplaukia pamėklės, perspėdamos mane, o Bachas groja sudūlėjusiais vargonais. Viso miesto benamiai šunys turėtų susirinkti pas mane. Jie mane suprastų, pritūpę savo apdulkėjusias uodegas ir nuoširdžiai, beatodairiškai gėrėdamiesi (kaip sugebame tik mes, benamiai) amžinaisiais choralais.

Naktis: aptemusiose krištolinio skliauto platybėse parimo miriadai žvaigždžių – tai kitos visatos, niekad nesusiduriančios, nepažįstamos, jų keliai per milijonų milijonus metų nesusikerta, niekad nesusikirs, ir jos skries amžinoje erdvės naktyje, išdidžios ir nepriklausomos, bet vienišos. Vėjas atskrieja iš tolimų nematomų kalnų ir beldžiasi į langą, kviečia keliauti kartu, tačiau koks gi paukštis pakils aukštyn, neturėdamas sparnų? O kiek pats vėjas turi siausti po šį geriausiąjį iš pasaulių, kol suras langą, kuris pasibeldus atsivers? Ko tad norėti iš žmonių, kurie galbūt bijo, kad į praviro lango kiaurymę įskris tik juodasis Edgaro varnas?

Aš geriu? Kodėl aš geriu? Tai piktoji dvasia man įsako – tu juk turi tikėti dvasiomis. Tu, visada reginti šalia savo juodąją dvasią. Juk ji neleidžia tau elgtis taip, kaip nori: uždaro duris, kai nori jas praverti, užmuša, kai nori gyventi, liepia egzistuoti, kai tenori numirti. Tas kūnas, kuris guli tavo kambaryje, kuo jis vardu, kuo vardu ta tavo baisioji dvasia: Nemirtingumas, Idealas, Pasaulis? Tu klausi, ir aš atsakau: manoji dvasia taip nori, ji nori sustabdyti laiką, ji neapkenčia judančių rodyklių, ji trokšta, kad jos sustingtų amžiams. Tu klausi, ir aš atsakau, negi dar nesupranti? Mes, tušti raumenų maišai, argi mes galime pasipriešinti joms, mus valdančioms, mes, silpni, bejėgiai? Tu nesupranti, ko aš noriu, tu manai, jog nesupranti, bet juk tik dvasia, gulinti tavo juodajame kambaryje, neleidžia tau suprasti. Ko aš noriu? Noriu suporuoti tas mūsų dvasias, piktąsias idėjas, kad jos isterišką meilės naktį pradėtų ir pagimdytų laiką ir dar ką nors, ko mums nereikia: beprotybę ar susitaikymą. Ir tegu tavęs nestebina, kad aš siekiu to, ko man nereikia. Kaipgi kitaip gali atsitikti mums, žmonėms, kurie visada siekia tik to, ko jiems nereikia, apsimelavusiems ir paskendusiems jūrose, kurios neegzistuoja, mums, kurių klausimus už juos užduoda kiti, kiti ir atsako, o mes tylime, mes net nebandome pasakyti, kad mums nereikia nei tų klausimų, nei tų atsakymų. Taip, mums netgi tai nerūpi, nes mes einame nejudėdami ir stovime bėgdami, mes, zuikiai, drebą iš baimės, bet pasiskelbę, kad pavysime tigrą, o paskui šokę strimagalviais, nors tigras nė nejuda, mes, pusdieviai, kurių gyvenimas eina iš ateities į praeitį. Tu klausi dalyko, kuris tėra atomas toje baisioje visumoje, ir netiesa, jog aš negaliu atsakyti. Štai: tik todėl, kad visada siekiu, ko nenoriu. Aš einu su gauja tokių pat ir kitokių, nes nekenčiu jų, savęs ir to ėjimo. Aš einu ir kartoju: negerti, negerti, negerti ir todėl užeinu į barą, kad paskandinčiau tą mane persekiojantį žodį. negi tau dar neaišku? Kodėl tu nesupranti to, angele su savo juodąja dvasia, kodėl viską paaiškinti turiu kaip tik aš? Aš, žmogus be savybių. Arba dar geriau: savybės be žmogaus. Taip jau man lemta: savybių daug, tik nėra žmogaus. Jos ne mano, svetimos, kažkas visada daugiau už mane žino, daugiau už mane gali, visada daugiau išmanė ir suprato, kažkas visada mane nukreipdavo ir mokė. Man jų nereikia, aš negaliu nė vienos pasirinkti sau, aš joms abejingas. Tai jos, tos nesančios savybės, išstūmė mane iš manęs, o kur aš atsidūriau, negaliu pasakyti, nes… voient de ne pouvoir etre seul. Tu klausi, o aš negaliu atsakyti, nes…“

 

Leonas Mikšys, dirigentas (bet ne kompozitorius), pavargęs atsilošė krėsle. Partitūra pasibaigė. Orkestrantai sušurmuliavo, padėjo instrumentus, dalijosi įspūdžiais: trečios dalies stacatto; matei, kaip tas vyrukas plėšėsi; na, kodėl – seniai laikas įvesti džiazines improvizacijas; pernelyg perkrauta; klausyk, ten buvo galima sugroti lėčiau, melodingiau; a, mūsų darbas – muzikuoti, kompozitoriaus klaidas įvertins kritikai, jie už tai gauna pinigus.

Leonas Mikšys truputį gailėjosi namo, kuris dabar privalėjo prasmegti į nebūtį. Jis pasklaidė partitūros lapus, retkarčiais paskaitydamas paraštėse pastabas: ne taip tragiškai, daugiau jėgos, daugiau spalvų.

– Maestro, kada renkamės rytoj?

Leonas Mikšys lėtai pakilo ir iškart visų paklausė:

– Ar visi patenkinti?

Kurį laiką orkestrantai tylėjo, bet jau po minutės buvo nebeįmanoma išskirti, kuris ką šneka. Variniai piktinosi gavę per mažai erdvės, pirmas kontrabosas mušėsi į krūtinę, aiškindamas, jog vienuoliktą dalį reikėjo groti triskart greičiau, pianistas skeptiškai išbarškino keletą koncerto temelių – tarara, tū tū, tarara, idža indža – ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis: na ką čia padarysi? Nieko daugiau Leonas Mikšys nesuprato: visi vienas per kitą kilnojo rankas, graibė smičius, daužė būgnus, aičiojo, šaukė, niūniavo temas, rodė į natų lapus. Leonas Mikšys pakėlė ranką:

– Silencio!

Orkestras pamažu nurimo. Jis šyptelėjo ir garsiai tarė:

– Viskas aišku. Dar sykį pradėti iš naujo nebėra laiko, – ūmai jis ironiškai šyptelėjo. – Tačiau yra viena išeitis.

Visi sukluso.

– Sugrosime, hm… postliudiją. Kiekvienas gali griežti, ką panorės: tai, ko pristigo koncerte, tai, ko buvo per daug, tai… žodžiu, ką nori.

Apstulbę orkestrantai dirsčiojo vienas į kitą. Leonas Mikšys užvertė partitūrą, pliaukštelėjo per ją delnu ir kimiai šūktelėjo:

– Na?!

 

 

Postliudija

 

Kodėl reikėjo parašyti šį romaną?

O kodėl viešpačiui dievui reikėjo sukurti pasaulį?

 

Kaip gimė romano idėja?

Autorius dalyvavo Nijolės Kučinskaitės laidotuvėse. Po laidotuvių jis, nesuprantamų paskatų varomas, nuėjo pažiūrėti namo, kuriame ji gyveno. Stora moteris, nežinomų simpatijų skatinama, pasakė autoriui štai ką: „Šitas namas užburtas. Prieš dvejus metus toks berniokas susikūlė su mašina, pavasarį toks geruliukas senelis mirė, o dabar šita mergikė. Šitas namas užburtas.“

Ne kiekvienam šiais materializmo bei racionalybės laikais pavyksta rasti užburtą namą. Pagunda buvo pernelyg didelė.

 

Ar turi romano personažai – meninės fikcijos, fantastiniai monstrai, intuicijos kūdikiai – konkrečius realius prototipus?

Visi jie, be abejo, suvogti iš materialaus pasaulio dalimis, gabalėliais, po kruopelytę ir pan. Tačiau trys pasisavinti ištisai: Nijolė Kučinskaitė, Vytautas Galčius, Sapežinskas.

 

Kokios priežastys paskatino rašyti ne šiaip sau Concerto, o būtinai Concerto Grosso?

Šiaip Concerto gerai parodo vieno, dviejų, kelių instrumentų sugebėjimus. Tokio didelio namo metraštis negalėjo apsiriboti vienu, dviem, keliais.

 

Ar namo gyventojai groja Koncertą kiekvienas savu instrumentu?

Taip.

 

Išvardykite pagrindinius romano veikėjus bei jų gimimo metus.

Vanda Kučinskienė, 1927. Nijolė Kučinskaitė, 1952. Kazys Lapelė, 1942. Stasė Lapelienė, 1942. Karilė Lapelytė, 1968. Gediminas Gaidulevičius, 1939. Ignas Stankevičius, 1936. Robertas Malinauskas, 1942. Geda Malinauskienė, 1946. Sapežinskas, 1897. Sapežinskienė, 1906. Rimas Boruta, 1950. Andrius Astrauskas, 1926. Leonardas Astrauskas, 1950. Dovydas Eigirdas, 1936. Gintaras Eigirdas, 1962. Vytautas Galčius, 1930. Juozas Karosas, 1922. Monika Karosienė, 1922. Ričardas Straižys, 1943. Nikolajus Veršininas, 1923. Vladimiras Rogaliovas, 1947. Zoja Rogaliova, 1951. Vytas Livontas, 1927. Stasys Yla, 1945. Jolanta Ylienė, 1948.

 

Romane pasirodo ir daugiau veikėjų. Kuo groja jie?

Jie sudaro chorą. Jame dainuoja 104 realiai romane pasirodantys vyrai, moterys, vaikai ir naminiai gyvuliai bei 63 pasirodantys prisiminimuose ir vizijose vyrai, moterys, vaikai, naminiai gyvuliai, personifikuoti daiktai, istoriniai bei mitologiniai personažai. Solistas – Povilas Boruta.

 

Ar autorius viliasi parodęs tipiško Vilniaus namo tipišką gyventojų margumyną?

Ne.

 

Kodėl dvidešimt šeštas butas dvejus metus stovėjo tuščias?

Todėl, kad jo šeimininkas turėjo dar vieną butą Kaune.

 

Kodėl jis į vilniškį butą nepriėmė nuomininkų?

Todėl, kad nenorėjo.

 

Kodėl jis turėjo du butus?

Todėl, kad jis taip norėjo.

 

Ar jis turėjo naudos iš tuščio buto?

Taip. Niekam nežinomais būdais mainydamas, iškeitinėdamas savo butus į vis mažesnius, jis uždirbo nemaža pinigų.

 

Kas yra tasai vyrukas, minimas Uvertiūroje, neva įsikeliąs į dvidešimt šeštą butą?

Neegzistuojantis asmuo, sapnų fantomas, literatūrinė mistifikacija, pirmasis choro tenoras.

 

Ar seniai Kazys Lapelė rašo savo dienoraštį?

Nuo mokyklos laikų.

Kokie kalendoriniai cistologiniai skaičiavimai neduoda jam ramybės?

Jis atima iš Karilės gimimo datos nuostabaus pirmojo susitikimo su žmona datą ir kiekvieną kartą gauna 273 dienas.

 

Kur dirba jo žmona?

Poliklinikos registratūroje.

 

Kokia liga sirgo Vytautas Vingilis (1920–1962), Vandos Kučinskienės pirmoji meilė?

Maniakine depresija arba cikline psichoze (oficiali diagnozė). Šizofrenija (dar viena oficiali diagnozė).

 

Kaip žuvo Kučinskienės motina?

Nukrito nuo kaugės viršaus per šienapjūtę.

 

Kiek laiko truko Leonardo ir Nijolės meilės istorija iki pirmo bučinio?

Šešiolika dienų.

 

Kas žinojo apie niekam nežinomus Nijolės ir Leonardo santykius?

Visiems patarinėjantis Leonardo draugas Remigijus. Į viską spjaunantis Rimas Boruta. Visa žinantis Gediminas Gaidulevičius. Viską pasakojantis tik sau pačiam Leonardo darbo kolega L. Prekeris.

 

Kur studijavo ilgasijonė Leonardo pusseserė?

KPI. Iš pradžių ji norėjo tapti astrofizike, nes galvojo, kad astrofizikai daug žiūri į žvaigždes ir mažai dirba.

 

Kodėl ji persiorientavo būtent į KPI?

Kad galėtų gyventi toliau nuo tėvų.

 

Kaip studijos patvirtino jos bendrąjį credo?

Visiškai. Pirmą sesiją ji gavo keturis dvejetus, bet padedant metafizinėms jėgoms studijavo toliau. Antrą sesiją ji jau nebegavo nė vieno dvejeto.

 

Kodėl Andrius Astrauskas nemėgo skaičių?

Skaičių kalba jam nekėlė pasitikėjimo. Jis manė, kad, jais remiantis, galima daug ką įrodyti. Jis bijojo, kad kas nors, pasitelkęs skaičius, neįrodytų ko nors neatsakingo.

 

Kokios sąvokos turėjo didelės reikšmės Andriaus Astrausko gyvenimui?

Atsakomybė. Inercija. Baimė. Nereikia.

 

Kokią prasmę Leonardas suteikė terminui „dvasinis impotentas“, taikydamas jį savo tėvui?

Impotentas, be abejo, negali turėti savo vaikų. Dvasinis impotentas negali sukurti naujų dvasinių vertybių.

 

Paštrichuokite merginos, monologu aptariančios Nijolės Kučinskaitės mirtį, portretą.

Raudonskruostė energinga storulė. Daugiakalbė trisdešimtmetė progresuojanti senmergė. Visuomeniškadarbė bukagalvė antinimfomanė.

 

Ar gali Robertas Malinauskas pagyti?

Ne.

 

Ar Geda tą žino?

Taip.

 

Ką ji sapnuoja?

Akmeninius falus, kurie, vien palietus, sukelia jai šleikštulį ir baimę.

 

Kiek užsienio kalbų moka Gediminas Gaidulevičius?

Keturias: lenkų, anglų, ispanų, vokiečių.

 

Ar tikrai jo knygų lentyna galėjo būti visaverčiu pašnekovu?

Sakoma, kad rašytojas įdeda į knygą dalelę savęs. Gediminas į lentynas sukrovė 1414 knygų. Jei rašytojas įdeda į knygą nors vieną tūkstantį keturi šimtai keturioliktąją dalį savęs, jo šimtaspalvė lentyna – visavertis pašnekovas.

 

Kokios lyties pašnekovu Gediminas laikė savo lentyną?

Vyriškos.

 

Ar toksai Lažinskas sugebėjo pasiekti, kad kas nors pastatytų jo pjesę, kurią Gediminas kritikavo?

Ne.

 

Ar buvo dar kokių nors priežasčių (be laiko stokos), privertusių jį mesti rūkymą?

Buvo. Jis rūkydavo cigaretes su filtru: „Kastytį“, „Taliną“, „Leek“. Kai jis įprasdavo prie „Kastyčio“, tos ūmai dingdavo iš kioskų bei parduotuvių ir jam tekdavo pereiti prie „Talino“, kurių būdavo tol, kol Gediminas spėdavo priprasti prie šios cigarečių rūšies. Tada jis imdavo rūkyti „Leek“, kurios pradingdavo po tokio pat laiko tarpsnio. Tuomet ateidavo metas, kai cigaretės su filtru apskritai neegzistuodavo gamtoje, išskyrus restoranų drabužininkų kišenes, iš kurių jos būdavo išimamos su 0,5 rublio pagalba. To daryti Gediminui neleido jo principai.

Šis cigarečių markių svyravimas buvo toks periodiškas ir nuoseklus, kad Gediminas nutarė, jog jis, kaip, sakykime, metų laikai, priklauso prie fundamentalių pasaulio, kuriame gyvename, reiškinių.

Metus rūkyti, šios problemos jo nebejaudino.

 

Skaitytojas, neradęs Tarptautinių žodžių žodyne sąvokos „karasas“ prasmės, klausia: ką reiškia šis žodis?

Kurtas Vonegutas knygoje „Katės lopšys“ pateikia Bokonono raštų citatą, kuri netiesiogiai atsako į šį klausimą: „Kada jūs įsitikinsite, jog jūsų gyvenimas siejasi su kito žmogaus gyvenimu be jokio logiško pagrindo, tas žmogus veikiausiai yra jūsų karaso narys.“

 

Koks buvo žemiausias Rimo bendrakursių, paskirtų dirbti Vilniuje, pažymių vidurkis?

3,66.

 

O Rimo, kuriam niekaip neatsirado vietos Vilniuje, pažymių vidurkis?

4,82.

 

Koks buvo ankstyvesnis Rimo susitikimas su prorektoriumi?

Nemalonus. Žiemą jis buvo nuėjęs prašyti leidimo įsidarbinti. Prorektorius liepė jam nusikirpti plaukus. Dar dviem prašytojams jis liepė nusiskusti barzdas. Visi trys labai pasipiktino dėl tokio sąžinės laisvės nepaisymo. Paskui barzdylos nuėjo skustis, o Rimas išsakė savo nuomonę garsiai.

Leidimo dirbti jis negavo.

 

Ką reiškė Veršinino „status quo“?

Natūralų žmogišką norą, kad viskas liktų kaip buvę, bet pasidarytų geriau.

 

Kaip išrodė Vova Rogaliovas?

Aukštas, vidutinio sudėjimo blondinas. Pečiai kiek įtraukti, sprandas trumpas. Balsas švelnus, truputį švepluoja. Akys mėlynos, žvilgsnis šaltas ir negyvas. Juokiasi retai.

 

Belerofontas žūsta. Kodėl Dovydas Eigirdas lieka gyvas?

Belerofontas netyčia užmuša miesto gyventoją. Kodėl Dovydas neužmuša Geniušo?

 

Kodėl Jurikovas paliko Dovydą likimo valiai?

Jurikovas apie jaunų fizikų auklėjimą visur skelbė tokią teoriją: įmesk jauną vyruką į vandenį; išplauks – pasveikink, nuskęs – vadinasi, iš jo vis vien nebūtų išėjęs geras plaukikas.

 

Kokius skaičiavimus, skatinančius kiek pamąstyti, leidžia atlikti Dovydo Eigirdo pabrėžtina neskuba rašyti ir gintis daktaro disertacijos?

Dovydas Eigirdas – fizikos ir matematikos mokslų kandidatas, vyresnysis mokslinis bendradarbis gaudavo 280 rublių mėnesinį atlyginimą. Dovydas Eigirdas – mokslų daktaras, sektoriaus vadovas būtų gavęs maždaug 500.

 

Kodėl tiek nedaug žmonių žinojo, kad Sapežinskas kovojo Ispanijoje?

Jis niekada niekam nesigyrė. Jis nuvyko į Ispaniją ne iš Lietuvos, o iš Pietų Afrikos. Jis niekada nepriklausė jokiai partijai. Prieš penkiolika metų, kai jis dar mėgdavo pafilosofuoti, dažnai sakydavo: „Visada ir visur darydavau tik tai, ką norėjau. Kai ateis mano laikas, aš pats atsigulsiu į duobę.“

 

Kodėl Stasys Yla taip mistifikavo Sapežinsko asmenybę?

Nuo vaikystės jis tikėjo, kad egzistuoja keisti išminčiai, kurie gali atsakyti į visus be išimties klausimus. Iš visų matytų žmonių pats panašiausias į tokį išminčių buvo Sapežinskas.

 

Kodėl Stasys Yla taip ir nepasikalbėjo su juo?

Išstūmimo reakcija. Jis bijojo, kad jo fantazijos pasirodys esančios tik fantazijos.

 

Kokią kaimynų neišaiškintą savybę turėjo Stasys Yla?

Jis mielai skolindavo pinigus.

 

Ar Stasys Yla niekad neturėjo artimesnių draugų?

Turėjo.

 

Kur jie išsislapstė?

P. Matulis – Šiaurėje. B. Krivickas – jūroje. R. Paukštė – kape.

 

Kokia paslaptinga asmenybė skambino Ričardui Straižiui į darbą?

Ta pati, kuri vakare skambino į namus.

 

Kas jam vakare skambino į namus?

Mergina, dirbanti jo gamykloje: pradedanti poetė, prirašiusi septynis storus sąsiuvinius eilių; nepripažinta poezijos žvaigždė, S. Nėries gerbėja; asmenybė, kad ir dailios išvaizdos, išsaugojusi nekaltybę iki dvidešimt aštuonerių metų; Ričardo Straižio seksualinio apetito auka; mazochistiška melancholikė.

 

Kokios buvo pagrindinės Straižio ir direktoriaus konflikto šaknys?

Direktorius jautė, kad jis, kaip visuomeninis reiškinys, spėriai sensta; todėl stengėsi viską daryti pagal naujausią mados žodį, todėl stengėsi įtikti visiems įtakingiesiems, todėl nesąmoningai stengėsi diskredituoti jaunus kylančius pavaldinius.

Straižys jautė, jog jis nepageidautinas kaip psichologinis reiškinys; todėl daug triukšmavo, todėl grindė viską temperamentu ir drąsa, peraugančia į isteriją, todėl nekentė prisitaikėlių bei viršininkų apskritai.

Praktiniame darbe jie siekė priešingų tikslų: direktorius diegė vis naujus patobulinimus (plg. darysime Posūkį), nepasistengęs, kad veiktų ankstesnieji; Straižys buvo pasiryžęs apskritai nieko netobulinti, nepasiekęs, kad sena gamybos sistema veiktų be priekaištų.

 

Kokios merginos buvo Ričardo bute aprašomą dieną?

Viena – medicinos mokyklos auklėtinė. Jos hobis: registruoti visus vyrus, su kuriais ji turėjo coitus. Prie numerio ji prirašydavo visus vidinius bei išorinius duomenis, kuriuos jai pavykdavo surinkti. Antroji buvo dailininkė – meniška asmenybė, tad jokios statistikos nevedė.

 

Ar kitą dieną Straižys nuėjo į darbą?

Taip. Nepavėlavęs.

 

Ar Straižys buvo didelis eruditas?

Taip.

 

Ar jis žinojo, kad kuo daugiau žmogus žino, tuo mažiau pradeda suprasti?

Įtarė.

 

Ar Karoso išlaidos alkoholiui žymiai skiriasi nuo oficialiai paskelbto respublikos vidurkio?

Karoso išlaidos sudaro: 3,50 (be indo vertės) padauginti iš 364 plius 10 proc. priedo šventinėms dienoms (padidinta norma) – maždaug 1400 rublių per metus. Tad jis tvirtai stovi pirmaujančių gretose. Be to, šis skaičius rodo, kiek garaže galima uždirbti iš šalies.

 

Kodėl Karosų šeima apsigyveno kooperatiniame name?

Rengiant vietą naujoms statyboms, Karosų namelis buvo nugriautas, o jie patys gavo nemažą piniginę kompensaciją. Vykdomasis komitetas jų keturių asmenų šeimai skyrė dviejų kambarių butą. Tada Karosas pasakė: „Šūdą jiems. Dabar būsim inteligentai.“

Vykdydamas savo planą, jis nupirko kooperatinį butą bei pačios pirmosios laidos „Moskvičių“, kuris iki romane aprašomo laikotarpio (1972–1974), deja, neišgyveno.

 

Iš kur Stankevičius gauna plokšteles ir dailės albumus, kurių aš ir jūs negauname?

Jis parduoda savo matematinius sugebėjimus ne tik valstybei, bet ir privatiems asmenims: konsultacijos, rengimas, visokeriopa pagalba. Vieno jo buvusio aspiranto tėvai jautėsi skolingi jam už puikų vadovavimą sūnui, net už disertacijos medžiagos dalį ir aprūpindavo jį padedant giminėms, gyvenančiais JAV.

 

Kokį žmogų Stankevičius aptaškė prieš katostrofą?

Tai buvo vyras, atvažiavęs į komandiruotę iš Šiaulių. Vakare jis ūžė restorane ir nuėjo nakvoti pas atitinkamo elgesio merginą. Pabudęs rytą, rado tik raštelį: „Kava bufete. Išeidamas užtrenk duris.“ Liūdnai apžiūrėjęs ištuštėjusią piniginę, jis suprato, kad neliko pinigų net bilietui, pavarstė stalčius, nelauktai rado sugedusį auksinį laikrodį ir jį pasisavino.

Įvykdęs šį nusikaltimą, jis pasijuto be galo vienišas ir taip žemai puolęs, kad net nedrįso lipti į troleibusą, kuriuo važinėja dori žmonės.

Laikrodį jis pardavė aukso supirkimo punkte už 45 rublius ir juos pragėrė tą patį vakarą, o pinigų kelionei pasiskolino iš tam tikro elgesio merginos, pas kurią nakvojo kitą naktį.

 

Kas buvo moteris, privertusi Stankevičių padaryti avariją?

Meno mokyklos dėstytoja, vėlavusi į pamokas.

 

Ar ji kada nors sužinojo, ką sužalojo ir kiek kainavo automobilio remontas?

Niekada.

 

Ar Marytė Gražioji įstojo į medicinos fakultetą?

Taip.

 

Ar ji turėjo kokių nors seksualinių planų Stankevičiaus atžvilgiu?

Jokių.

 

Iš kur sklido naktinis verksmas, taip sujaudinęs Stankevičių?

Iš niekur. Jo paprasčiausiai nebuvo.

 

Kaip kompanija užmiesčio namuke reagavo į Stankevičiaus dingimą?

Širvaitis pasakė: „Šefas skaldo bajerius.“

 

Kaip vadinosi piktoji dvasia, kurią mini Sapežinskienė, sužalojusi abu name gyvenančius mokslininkus?

Ji vadinasi Ričardas Gavelis.

 

Koks konfliktas, taip sujaudinęs Galčių, įvyko tarp jo ir direktoriaus?

Jokio akivaizdaus konflikto nebuvo. Stačiai direktorius, skirstydamas kelialapius, kuriais Galčius niekad nesinaudojo, įrašė jo pavardę ne prie mokytojų, o prie aptarnaujančio personalo.

 

Kas padegė Galčių sodybą?

Banditai, buržuaziniai nacionalistai, miškiniai, miško broliai, Lietuvos Laisvės Armija. Konkrečiai: vienas piromaniakas iš jų būrio, Danutės brolis. Tuo metu jie dar nebuvo pradėję siautėti, tik drąsinosi, ir jiems reikėjo padaryti ką nors, kas pakeltų juos savo pačių akyse ir kartu užkirstų kelią atgal.

 

Kiek metų turėjo Galčiaus motina?

82.

 

Ką Galčiui siųsdavo brolis iš JAV?

Geras kostiumų medžiagas bei kaklaraiščius.

 

Kokiu būdu Galčius atsidūrė Vilniuje?

Jo įrengtos provincijos dirbtuvės buvo pripažintos geriausios ir jį pakvietė į Vilnių kaip gerą specialistą.

 

Kodėl Galčius stato savo Babelio bokštą?

Jis nieko nestato. Tai tiesiog kažkurio kaimyno fantazijos vaisius. Kurio – nenustatyta.

 

Ar Galčius kada nors turėjo lytinius santykius su moterimi?

Taip. Pirmą kartą – trisdešimt ketverių metų.

 

Koks gamybinis susirinkimas aprašytas epizode METRAS?

Gamybinės korporacijos ABBA prekybinio skyriaus.

Jos pavadinimas inspiruotas eilėdaros (plg. eilučių rimavimą posme). Jį sugalvojo Šederis.

 

Pateikite Šederio poezijos pavyzdį.

 

„JUBILIEJUS

 

Sukako dešimt milijardų metų

nuo saulės įkūrimo

Jubiliejus

Daug vyrų susirinko švęsti

ir visi protingi

Ir sakė

           kaip svarbu

                              labai reikėtų

(Jau dešimt milijardų metų

o žmonės vaikšto klupdami

lyg tamsoje

                  aš pagalvojau)

Ir jiems sakau

Įžiebkim dar vieną

                             mažytę saulę

Gal ji nušviest galės

žmonių kelius

O jie tik juokiasi

Mažytė saulė

                     sako

Nieko nepadės

Geriau jau mokom žmogų

                                        vaikščioti patamsy

Sako jie“

 

Kur susirinkimo metu yra asmuo, vadinamas Mykolu?

Kaune asmeniškai tikrina, ar ABBA valdyba nepaliko kompromituojančių dokumentų bei neteisėtų medžiagų ir prekių, nes organizacija įspėta apie staigų patikrinimą plačiu frontu.

 

Kodėl Astrauskas gyvena kooperatiniame name?

Jis atsiliepė į raginimą gyventi kooperatiniuose namuose, rodydamas pavyzdį savo redakcijos darbuotojams. Be to, jis nenorėjo, kad butą jam „padarytų“ žmonos brolis (nepilnavertiškumo kompleksas).

 

Ką apie jį pagalvojo žmonos brolis?

„Asilas.“

 

Ką autorius galvoja apie savo romaną?

„Aš parašiau apie tai šitaip ir neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjęs apie tai parašyti kaip nors kitaip.“ (T. Viljamsas)

 

Apie ką autorius galvoja, rašydamas šias eilutes?

Apie bananus.

 

Ką galvoja skaitytojas, perskaitęs šį romaną?

 

JŪS PAŽĮSTATE ŠĮ NAMĄ?

GAL JAME GYVENATE?

JEI NE, TAI KODĖL?

 

1973 m. spalis–1976 m. rugsėjis

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.11 (lapkritis)