Mildinės
– Siuntė mane motinėlė,
siuntė mane motinėlė,
siuntė mane motinėlė
į jūreles vandenėlió.
Milda buvo visai jaunutė, dar nė penkiasdešimt neturėjo, kaip kažkada sakė Džordžas Kjukoras apie Katerinę Hepburn.
Milda dirbo gimdymo namuos (gimdykloje) slauge valytoja, jos darbas buvo kruvinas, nes valomos buvo ne vien grindys.
Valomas ir kūnas. Sterilia vata. Kipitoku.
Žodžiu, Milda buvo sunkaus fizinio darbo darbininkė… Bet garbingo.
Koktaus darbo, pridurtų kokia nors poniutė, bet čia tos poniutės asmeninis reikalas, tegu priduria, jei toks jos noras.
O ką ji, ta poniutė, sugeba? Tik visas gimdykloje ant ausų pastatyti, kai jos duktė gimdo. Ir nei kam ačiū.
O čigonų baronas, nesakysiu kuris, nes jų pasaulyje ne vienas, kai jo žmona gimdė ir pagimdė, tai atsiuntė didžiūūūlę piicą, ką tu, dvyyy picas didžiūūūles… šampano jaščiką ir pinigų visoms davė. Ot tai buvo dižūras! Ot tai naktis.
Naktis kaip gimdanti čigonė. Garsi naktis. Šaukė baronienė galingai. Sakė: jai nuo to lengviau.
Ilgam įsimintina data. Ilgam ilgam.
– O novelletum, quod ludis…
– Novelletum, kur žaidi
Širdies vienatvėje.
Aš pasižiūrėjau į lotynų–lietuvių kalbų žodyną: kas tat – novelletum? Juk ne noveletė, išblyškusi prie Litfondo tvoros. Umhu, kažkas panašaus: novelletum – tai daigas, atžala. Tarkim, bulvės daigas rūsyje. Bet kaip tas daigas atžala gali žaisti? Ir dar širdies vienatvėje, ne rūsyje. Žinant, koks reiklus žodžiui buvo Bodleras, o dar lotyniškai parašytoje savo liaupsėje „Franciscae meae laudis“, darosi truputį keista, kaipgi ten žaidžia, plaikstosi vėjy, ar ką?
Pervertęs dar porą žodynų, radau dar vieną novelletum prasmę: stirnos jauniklis, stirniukas. Naujokėlis, pažodžiui. Viskas tampa labai aišku ir netgi poetiška. Stirniukas žaidžia širdies vienatvėje. Dvidešimt pirmame amžiuje tai netgi kiek poetinis štampas.
Milda nežaidė, ji dirbo, ir ne vienatvėje, o bendrabūvyje. Su internacionaliniu (kosmopolitiniu) kolektyvu. Kartu su Froska, Inge, Dange, Jolka ir daugeliu daugeliu (visas vzvodas) kitų. Visos jos buvo padorios moterys, ištekėjusios ir našlės, viena kita ir rozwodka, bet tokie jau yra gyvenimo vingiai. Aš visai nenusiteikęs rašyti apie purvą, kurvą (lot. kreiva), apie bomžus ir buomus, šiukšlynus fufukus ir buvusiųjų didžiūnų neįdomias ydas, kad juos visus kur Malūkas!
„O kas kovoja už tai, kad padorūs žmonės gautų daugiau <…>? Nėra patriotizmo – štai kur bėda. Matriotizmo irgi nėra.“
Joseph Heller. 22-oji išlyga.
„Tyto alba“, Vilnius, 2002.
Ar neteisybė? Turi tie amerikonai košės bei racijos. O gal tas Heleris anglas. Tai irgi turi poridžo ir proto. Pan Redaktor neatimsi. Reikia už save pakovoti, bent tiek, kiek ta motera iš Turgelių, katra po pirmos darbo dienos apsibliovė:
– Przepraszam bardzo, panie panowie, ale aš čia pracowac nebūsiu. Prawda nie mogę, przepraszam wszystkich!
Kruvino darbo užgrūdintos senbuvės tik niekinamai nusiviepė: „Ne tokio minkštakūnėm lepūnėm ši vieta darbavietė!“
Tiū, dar nukeips vietoje kaip tas paikas vyrelis, užsimanęs pamatyti žmonos kančią, kartu „sudalyvauti“, morališkai paremti, pirskis toks! Kūvažo užsigeidė! Susileido prie gimdymo staklių ant linoleumo kiek ilgas ir viskam trukdė. Teko dviem slaugėms už kojų į koridorių išvilkti ir, atrėmus į sieną, palikti. Atsigaivelėjęs pats išklyšino lauk, perpus persisukęs.
Taigi, mieli vyrai, atjautą savo gimdyvėms išreikškite kitaip. Ne „sudalyvavimu“. Tradiciškesniais būdais. Truputį vėliau, kai pasaulis joms taps lengvesnis.
– Man besemiant vandenėlį,
man besemiant vandenėlį,
man besemiant vandenėlį,
o ir atplaukė juodas laivelis.
Oi, yra paslapčių neįspėjamų Vilniaus mieste ir nė nemėgink jų racionaliai paaiškinti. Kaip, sakykime, to fakto, kodėl šv. Kazimieras stebuklingame paveiksle yra su trimis rankomis. Taip reikia. Tai yra paslaptis ir stebuklas. Nė gilintis neverta, ar kokios pagoniškos racijos atrasti.
Nes koks tada čia bus stebuklas. Ar paslaptis.
Pamatei, įsiminei ir nuėjai. Taip šit.
Chruščioviniame name, visai šalia gimdyklos, laisvame plote, trečiame aukšte, o balkono durys atviros kaip Lorkos, repetuoja folkroko dainininkės, gal fuksė, dainuoja pamario žemaičių akcentu… kretingiškė ar memeliškė, negaliu atskirti. Kaip kad kaišiadoriškių ir prieniškių kalbos, – kad labai panašu… Su ja dar ir groja keliese: skamba kankliai, atataria vamzdžiai, pumpsi basetlas ir žėlabni būbnai būbnija.
– Sėsk, sesele, į laivelį,
sėsk, sesele, į laivelį,
sėsk, sesele, į laivelį,
mudu plauksim per jūreles.
Ir nutyla pamario vaikas, o muzikantai vieni groja, rodo, ką sugeba. Net Jolka, einanti į „Delikatą“ bonkelės „Lithuanian“ – darbas baigiasi, pusvalandis liko, reikia. Net Jolka sustoja ir užsiklauso, pakėlusi aukštyn riestą, bet trumpą nosytę. „Ak, ką tu čia, sako jinai, greičiau, bendradarbės laukia, jau nesulaukia, ypač Frosia…“
Be to, šiandien gegužio 13-a. Milda ją ir pasiuntė į „Delikatą“. Pinigų davė.
– Jei bernas gims tokią dieną, tai bus mergininkas, bobišius, suvedžiotojis, paleistuvis – teigiamai vertina tokius moterys.
Tai kad atėjo gegužis, tai ir įpusėjo… ir prasidėjo… šiais metais ir gegužio pūga vadinamoji, kai ėmė visi medžiai ir krūmai vos ne vienu metu žydėti, o ilgai nelaikę ir snigti žiedlapiais, tarsi Jeseninas su chebra būtų praėjęs dešiniu šaligatviu. Įsaulyje slyvukės alyčios tkemalės storai apsisnigo sau kojas, o alyvos šalia tik tik ėmė skleistis, klausydamosi, kaip Petras Ubartas pro pirmo aukšto langą jas vokalu šmeižia, esą jos begėdės… Sukas plokštelė nuzulinta, pafas plerpia, o folkrokininkė ir jos kapela tyli, kavą turbūt sutartinai geria, ilsisi kaupiasi…
„Šventė šioje gatvėje, tanculkos, skačkės…“ – galvoja sau Jolka, bet jau ir „Delikata“ po dešinei rankai, tai smunka pro duris.
Pražydusios ievos kiek atšaldė orus dieną ir naktį, ir dar kitą rytą, o tada kaip pražydo obelys ir kriaušės, tai ir žydi, ir kvepia kaip vakar rytą, kai Milda ėjo į darbą šaligatviu, o ne pakriaušiu kokiu ten, ir jos vidinis balsas niauzgė, kad tomorow jos vardinės, Mildinės, gegužio 13-a ir tai yra graži pagoniška lietuvių šventė, bet vidinis balsas jai ir priminė, kad bendradarbės sveikins ją ir reikės su jomis gerti šampaną, nors kad ir Alytaus muskatinį, bet butelius tris, tai kainuos. Ir gal mažą torčiuką, nedidelį, bet, kaip matome, buvo apsigalvota ir nuspręsta, kad jei lietuviška šventė, tai reikia „Lithuanian“, bet dabar Jolka mąsto: o gal ir dvi…
Na, jūs nesmerkit, nes užkandos, pasirodo, atsinešta, ir įvairios, apie viską buvo pagalvota. Ką gi jau darysi, kad tokie papročiai ir ne tik jos darbavietėj, bet ir visur, mieste, kaime… ir prisiminė gi Milda girdėjusi gimtame kaime, kad per Mildines gimsta tik mergos ir dažniausiai… umhu… aistringos, na. O jei atsitiktinai bernas – tai būtinai merginykas. Kaip įdomu! Bet tą ji jau pasakojo draugėms. Reiks pakartoti. Gal kuri negirdėjo.
Aš asmeniškai manau (bet tai aš, o ne mano noveletės herojės), kad likimas to berno tai jau būtų fataliai nulemtas fatalių moterų: pradedant mitologine Milda, baigiant realiomis ir smalsčiomis televizijos žiūrovėmis. Karalienė Morta čia niekuo dėta. Ji buvo net užsiminusi, kad ateityje ši detalė nebus pirmutinės svarbos, bet, ką ji tuo norėjo pasakyti, žinote nebent Jūs, gerbiamoji skaitytoja. O mūsų shreibendės frau mane peikia:
– Kad tu čia, Kasparai, richtig kaip mes!
Net latvės, ir tos taip.
Patefonas išjungtas, antinai gaigalai neūbauja, Jolka skuba į darbelio (dižūro) pabaigtuves, jos baltame „Iki“ maišelyje kažkas cinksi ir kliuksi. Į ritmą trumpoms jos kojelėms, kažkuri bendradarbių pasilenkusi žiūri pro langą, sako:
– Pareina Jolka, parrisnoja kaip saigakas. Ale teisingai Milda sakė: „Tądien vien mergos gimsta.“ Taip ir atsitiko, tai ir mums „navaro“ iš šviežių tėtušių veik nėra, kodėl jie visi...
– …ir visos, – tęsia Ingė, – taip sūnų nori?
– Tie, šią dieną gimę, būtų… – krizena Frosė, bet nesako, kas gi jie būtų, nes įeina svarbioji Jolka.
O kad užgriežia uždūduoja senobinė kapela balkone, uždzingsi užbumbsi, rods, net langų stiklai šerkšna subyrės, užgieda uždainuoja jauna pajūrio žemaitė kaip kunigaikštienė Birutė kokia:
– Dievas davė man protelį.
kad nesėdau į laivelį.
Umhu!
Visoms patinkanti novelė
Gyveno vienas seniokas. Ne vienas, tiesą nušnekant. Su savo senuke.
Bet atėjo laikas ir numirė to senioko motina, žinoma, senesnė ir už jį. Atsilaisvino senoji troba, senovinė, vos ne dūminė, patobulinta, aišku, atsižvelgiant į pakitimus, įvykusius amžių sankirtoje ir liaudies sąmonėje.
Seniokas deramai paverkė savo mamytės, nes jinai buvo gera, jam gyventi netrukdė, savo senų bėdų ir godų neužkraudavo, gyveno vidur laukų viena ir krykštavo kaip sena kregždė. Taip ji sakė, nes buvo juodo darbo moteris, mačiusi ir tolimesnių, t. y. šaltesnių kraštų.
Sūnelis, kaip gimė Lietuvoje, taip ir visą amžių liko. Neužgrūdintas.
Seniokas nusiramino ir padarė netinkamas išvadas. Sutriko jo mąstymas bei rega. Palaidojęs seną motiną, jisai staiga „pamatė“, kad jo žmona irgi sena. Sutrikusioje jo vaizduotėje tapo senesnė net už jo amžinatilsį motiną, bet daug blogesnė, šiurkštesnė, o jau kad netikus – tai šimtą kartų daugiau.
Atsilaisvino senoji irštva.
Toks kultūringas buvo žmogus, o ėmė galvoti kaip laukinis.
Blogiausia! Blogiausia, kad ėmė ne tik nepadoriai mąstyti, kas dar kęstina, nes beveik visi taip daro… Ne visi, ne visos, pažįstu ir daug teisingai mąstančių, tarp tų ir Jus, godotinoji mano skaitytoja, bet… ėmė seniokas ir nepadoriai elgtis, kaip čia pasakius… Kad tat lyg irgi atleistina. Neva Gamtos taip nurodyta… kad vargu ar kam pavyksta to išvengti tokiame vyro amžiuje, vienaip ar kitaip, dratata!
O amžius jam buvo sukakojęs klimaksinis, gerbiami vyrai. Tai moterų terminas ir jų pasityčiojimas, pejoratyvas jums: velnias galvon, žilė žemiau…
Tai susirado jauną ir gyvena savo mamytės šviesios atminties troboje, seną žmoną popsto sūnūs. O jisai turi, kas jį popsto. Popsto ir glosto, palikimo švankiai geidžia, bet ar tai nenatūralu? Bet popsto. Valgyt verda. Paduoda… kultūringai, inteligentiškai. Gerai.
Senukei nelabai gerai. Vienas sūnus popstė, nusipopstė, kitas… o su marčiomis – koks ten popstymas? „Jį, – pyko senukė, – geriau popsto. Tą niekšą. Geriau susitvarkė, senas dūda, mane apgavo, ant pajuokos išstatė. Jam geriau. Tai kas, kad pas mane linksmiau… sūnų tos, anūkai… dar vienas kitas žmogelis… Mano amžiaus, be rimtų ketinimų… Tiesiog šlykštu, – su ašaromis galvojo senukė, – kaip jis man padarė!“
Iš to pykčio pastvėrė pašluostę, trenkė ir užmušė musę. Paskui nusiramino ir kelerius metus gyveno ramiai. Laiminga nebuvo. Šiek tiek labai jau retkarčiais. Moteriai tat nėra malonu. Šiek tiek?.. Pamanykit.
Bet būk tu taip… vieną kartą atsitiko, kad nė vienas sūnus negalėjo popstyti, ką ten, prie jos pabūti, ir sena moteris, dar ne visai sena, liko viena kaip kažkada jos anyta… Čia tai jau visai.
„Štai kaip jis man padarė, kad man būtų kaip jo motinai.“ Apširdo labai, nes buvo dzūkė. Taip apširdo, kad pajuto, jog nieko pasaulyje jai nereikia. Įtūžo:
– Kad aš jūsų visų daugiau nematyčiau!
Net išsigando – taip buvo apširdus. Ir apako.
Užėjo dieną tamsa nepraeinanti. Sėdi viena tamsoje, laukia… Vienas sūnus užeina, valgyt atneša, pasišneka, paklausia, ko reikia, pasako, kada brolis ateis… o šiaip viena… po namus pavaikščioja, mintinai visus namus išmoko, vaikšto neužkliūna, ir kieme taip netolies iki obelų, klaimo, kas nežino, tai nesupranta, kad akla…
Baigiantis pavasariui, užėjo vėtra ir amaluota naktis. Labai baisu buvo, nesuprato, kas darosi. Ryte atėjo kaimynė, paaiškino, kas vyko: kad baisu, bet nieko ypatinga. Amalas akluosius kažkaip nesveikai veikia, nerimas didelis apima ir kažkas nenusakomo.
Sėdi sena moteris, susilaižiusi plaukučius kaip kokia žiurkių žiurkė, galvoja: „O kaip aš atrodau? Ir kas čia dabar bus? Ir ko aš bijau?“
Gal net gailiai šypteli.
Aš suprantu, gerbiamoji skaitytoja, kad jums norisi, jog tą nedorą senioką nubaustų Aukščiausiasis ir nelabosios jėgos ar kas. Ar jinai pati jam šepečiu kaukštelėtų, o paskui…
…kad susirinktų visi aukštame kalnelyje ir būtų viskas graudu, giedotų dievotos moterys ir lakštingalos.
Tačiau tat ne anglų romanas damoms, o tik mažas apsakymėlis.
Ką čia – saulė nešviečia, bet ir nelyja. Kame čia gerumas?
Poringė apie šlėktą, kuris kardą tynė
Nė neaiškinu, kad tai ne legenda ar padavimas. Ar dar koks elgetos pasakojimas, nes taip nėra nė kiek.
Kilę iš liaudies meluoja geriau. Jiems tas natūralu. Kaip antai Baltušis. Jis kaip jau paaiškindavo apie smetonmetį, tai koks dzūkas net suabejodavo:
– Gal ten, Aukštaitijoje…
Mat nebuvęs Aukštaitijoje tas dzūkas buvo. O buvęs tai jau taip tardavo:
– Eik jau, eik. Aukštaitijoje tai viskas buvo kaip pas mumi. Beveik kad.
Tai aš ir sakau:
– Ką jūs! Ką, jūs!
Čia aš ne rusiškai. Ko jau man šiuo atveju atgailauti.
Dabar pabūkit rimti kaip žmonės, klausantys pasakos.
…
Gyveno kartą šlėkta.
Iš liaudies jis buvo kilęs.
– Paskui tikriausiai numirė, – teisingai pagalvosite jūs.
Taip ir buvo. Vienas numirė ir jo sūnus numirė, ir to sūnus. Kardas vis atitekdavo iš kartos į kartą. Todėl tapo labai plonas, t. y. subtilus.
Šlėktos pavardė buvo, o gyveno jis pamišky prie upės… Ne! Ne Erlickas ir ne prie Erlos upės. Neieškokit, minkštai išsireiškus, nuotykių „ant…“.
Va ir prisiminiau: to šlėktos vardas buvo Bonadventūras, taubūt, gimęs per Adventą. Pavardė jo buvo Tprumtprumtprumkevičius, bet čia gal jo pravardė onomatopėjinė. Gyveno Rytų Lietuvoje, tarp Trakų ir Varėnos, ne Žilinuos, kitam kolchozi, pavardė, kur valsčiaus leistruos, tai Zoslanskas.
Herbas jo buvo burokinės spalvos kumštis akmenų požievio spalvos fone, o ne špyga, kaip neteisingai bando įteigti Juozas Šikšnelis. Jis klysta. Jis nė gerai nežino, apie ką šneka eina, o rėkia:
– Kasparavičiau, b…t', aš tau sakiau!
Nieko jis nesakė. Jis turi omenėj Zakšanską. O aš ne. Tai kitas asmuo asmeniškas. Ne iš Gudo šalies, o iš manųjų patrakėlių. Jo devizas buvo „Kochajmy się“. Bent jau taip teigė, bet kad niekas gerai to nė nežino.
Kad kažkaip čia keblu.
Bet mes visi žinom, ir Julius Veselka, kaip svarbu yra susikurt apie save skambų įvaizdį.
Vienu metu ar traktoristas, ar bajoras, tai kaime buvo veik tas pat. Sinonimai veik.
…
Bažnytkaimių ir kolchozų poetai, pasakų ir genijų sekėjai!
Šit vienas iš jų:
– Dabar aš rašysiu ne kaip Mieželaitis, o kaip Martinaitis. Bet literatūrinis montažas iš mano ir Mieželaičio eilėraščių buvo geras. Septynios mano mokinės atliko!
…
Klausykitės toliau, bet apie traktoristą, tokį veik laisvūną ir svavalnyką kaip Granauskas, bet iš veido bruožų visiškai nepanašų.
Apie Bonadventūro Zoslansko kardą ir honorą.
Kardas, nesang subtilus, tai buvo ir lengvas, nedaug svėrė – kiek daugiau už skustuvą „Zollingen“, bet plieno buvo minkštesnio. Tokio kaip dalgė. Nesunku buvo jį nešiotis, tai Bonys Z. taip ir darė. Tėtušis jo tai prie Smetonos su tuo kardu ir arė, tai yra jį prisijuosęs. Arė tai arkliu ir arklu. Du arklius turėjo? Ar pamišai, ką, plūge tu vienas! Arklį ir arklą turėjo. Arklas palei sieną kiūksojo, o arklys buvo ne pilkas, o palvas.
Po Antrojo pasaulinio karo per dar baisesnį pokarį Bonys traktoriumi arė, irgi su tuo kardu. Su juo atėjo ir kai į kolchozą stojo, visus bajorystės dokumentus, ką turėjo, atnešė valdybai, visapusiškai apsiformino ir tapo bajoras kolūkietis. Prieš liaudies priešus apsiginklavęs.
Arė traktoriumi, kurį vadino „Žiogu“. Jis buvo visas geležinis, tas traktorius, bet į žiogą kažkuo panašus. Vėliau jau kitokiais gudiškais plieno žirgais smėlėtą dirvą gadino, iš traktoriaus išlipęs visiems laukininkams aiškino, kad netrukus visi kaime būsią bajorai: kaip didikai gyvensią, auksiniais valdžios raštais sienas pasipuošę.
Visi į jį prisimerkę žiūrėjo, nes tai buvo prie Bulganino, o paskui tik skersi tylėjo, nes tikrai ėmė gyventi kaip bajorai, turiu omeny, kad nieko beveik nedirbo, net duoną nustojo namie kepti, į parduotuvę vaikščiojo jos pirkti, kai kurie netgi ir sviesto, net pieno ir vandens, o auksuotų valdžios raštų tai visi turėjo daug ir įvairių: ant sienų ir stalčiuose, katrie ne tokie gražūs.
Vaikams ir tiems tų raštų išrašydavo mokykloje: už tai, kad spaliukas ir kad pionierius, ir sportininkas tos orientacijos, ir netgi botanikas, ir agronomas nuo Mišiugino ir Lysenkos. Mišiuginas prie Smetonos jidiš kalba reiškė „visiškas begalvis“, kodėl prie sovietų tapo ta prasme, kad genijus, tai visiems liko nelabai suprantama, o Lysenka buvo didis ir pavyzdinis tuo, kad išrado pirmas pasaulyje, neimant domėn Lietuvos, kad bulves galima skaldyti ir vis tiek jos pasodinus gerai užauga ir dar šiknelių (bulvių gabalų be akučių) lieka paršams. Žmonės tuo stebėjosi, nes jau nuo caro Aleksandro laikų taip buvo daroma ar nuo Nikalojaus pirmojo, bet Rusijoj gal nė nežinojo mužikai ir kolchozninkai, tai gal tas Lysenka ir pirmas, nes kas pirmas Rasiejoj, tai tas ir pasauly. Popovas gi radiją išrado, ne koks fašistas Markonis.
Bonys Z. vingriai aiškino, kad akademikas Lysenka pirmasis išsiėmė Maskvoj „bulvių skaldymo sodinant“ patentą – niekas prieš jį to nesusigalvojo padaryti, tad oficialiai ir formaliai jisai ir padarė tą atradimą išradimą, t. y. racionalizaciją.
Dar Bonys pasakojo, neva tą viską perskaitęs žurnale „Kolchoznica“, kurį valdyba buvo užprenumeravusi bajoro traktoristo žmonai, bet ji neskaitė, nes labai sunku yra skaityti, kur kas sunkiau nei paršus liuobti, ir neįdomu, tai Bonys gyrėsi skaitęs apie Lysenkos bandymų stotį Pamaskvėje, kuri visa apžėlus piktžolėmis – varnalėšomis ir usnimis, darbuotojai tik vaikšto su šiaudinėmis skrybėlėmis nuo saulės ir algas gauna, taip jiems gerai, kad ir visiems taip.
Tasai sklypas natūraliai žaliuoja, usnimis badosi, o akademikas Lysenka sėdi valdyboje, į baltas lubas žiūri ir atradimus išradinėja: daugiamečius kviečius, bulvių skiepijimą pamidorais: ir gumbai, ir vaisiai jūsų stalui, bet daugiau gumbai, koksagyzą kaliošams, tausagyzą tau, turnepsą paršams, koloradą dėl gražumo…
Laukininkai kikeno:
– Kur jau čia tokius dalykus Maskvos spaudoje išskaitei, ypač apie piktžoles. Dar sakysi, kad ir iš kukurūzų jokios naudos, – nes tat buvo jau prie Chruščiovo.
O buvo taip: nei jis toje spaudoje skaitė, nei rusiškai gerai mokėjo, pavartydavo kartais tą žurnalą, prieš pečių pakurdamas, paveiksliukus pažiūrėdavo, o tas visas žinias išgirdo per radiją iš „Amerikos balso“ gilią naktį traškiu balsu, baisu buvo ir prisipažinti tiesą teisybę, dar radiją atims! „Baku“ vadinosi aparatas, azerbaidžanų gamybos ir konstrukcijos.
O gali ir bajorystę atimt. Gali.
Kad jau taip, tai jis anksti ryte, vėlai vakare, o ypač po pietų, kad visi girdėtų, koks jis yra darbštus, Bonys plakdavo kardą pasvirnyje ant bobelės. Kartais tindavo ir tikrą dalgį, bet garsas būdavo kitoks. Žmona klausydavo to jo „Ingę Dangę į padangę“ ir džiaugėsi, kad šoblę, o ne jai šonus plaka, kitą bobelę dindina. Pagalvok tik: jei plaktuku per šonus, tai tikriausiai labai skauda ir dar mėlynom dėmėm šonai nueina bei nugara, dėmėta kaip lūšis liksi, gėda bus išsirengti runkelius beravint. Bet kad neturėjo jin tokio pobūdžio problemų, netynė Bonys jos.
Dėl garso ir skardo buvo tat. Gerai sukurtas ir skambus įvaizdis, dažnai paviešinamas, beveik tikrą žmogų atstoja.
Jisai, išplakęs tą savo kardą, ištynęs, nes čia labiau tinka senobinis, beveik užmirštas žodis „tinti“, nunešdavo pagarbiai pirkion ir pakabindavo tarp garbės ir pagyrimo raštų. Kasdien to kardo nesinešiodavo. Kad traktoriaus kabinoje jisai, žinote, kiek netgi trukdė.
Nuo ankstyvo pavasario iki užsningant visiems primindavo, kas esąs, tąjį ploną kardą tindamas, o žiemą ne, nes visi kas sau, ištisi ir apkloti, krankė pas kakalį šiltą kaip Kristijono Donelaičio socialistinio darbo herojai, tai kam čia tinti skambinti?
Buvo tais laikais keistenybių panašių, bet kiekvienoj vietoj skirtingų. Stebuklų tiesiog, pasakytume dabar, kai tokių dalykų neatsitinka net Naisių ŽŪB'e.
Stebuklų dabar nebūna.
Bonys ypač laikėsi nacionalinės filosofijos slunkizmo kanonų, buvo darbštus kaip bulgaras, o vieną kartą atsitiko toks įvykis, kad jis per visą rajoną išgarsėjo, toliau nei per devynias parapijas.
Buvo žiema tokia, kad jau gruodžio pradžioj ežerus užklojo ledas ir laikėsi jis iki balandžio pirmosios ar Jurginių. Todėl visi atsimena tą žiemą.
Bonys iš fermų priprato namo važiuoti Antakmenių ežeru: ir lygu, ir arčiau, o ir greičiau, nekrato. Sakė jam kolchozo valdžia:
– Važiuok tu, Bony, ar girdi, per aplinkui, saugiau bus, negi tau valdiško dyzelino gaila?
Bonys, žinote, turi savo nuomonę: tiesiog arčiau, aplink toliau. Jis taip įprato nuo mažens, ledu ir į mokyklą mažas ėjo, kartais slidėmis čiuožė. Taip įprato ir taip reikia.
Ir vaizdas platesnis prieš akis atsiveria.
Betgi kovo galop, maždaug per pagoniškus Naujuosius metus, per pirmą metų lygiadienį, per pavasario solsticiją važiavo Bonys namo pietauti. Per patį vidurį Gavėnios karšto kugelio valgyti.
Pasisukiojo dešimties metrų amplitude ir įlūžo, nes pataikė ton vieton, kur ežeran įteka nedičkis upeliukas. Iki kranto buvo likę gal penkiolika metrų, bet gylis toje vietoje buvo gal net kokie šeši. Oj. Boniui pasisekė, ojoj, kad iš kabinos iššoko ir pilvu nučiuožė ledu tolyn nuo pragaištingos vietos. Keturpėsčias nuropojo iki kranto, tada atsistojo, atsigręžė: properša didelė, tik nesimato nieko, vien burbulai mėlynais dūmais burbuliuoja.
Tai jis ir pasakė pro šalį einančiam Vidziuliui, kažkodėl slaviškai:
– Niech predsedatel’ ciągnie!
Ir nuėjo namo džiovintis ir kugelio valgyti.
Pirmininkas pats vienas, supraskit gi, traktoriaus neištraukė, teko važiuoti į rajoną ir atsivežti narą iš vodolazų dueto, kuris rezidavo kažkodėl rajono gaisrinėje. ČP, avralas!
Naras sąžiningai atliko savo sunkų ir brangiai apmokamą darbą. Panėrė šaltan vandenin, užkabino skenduolį kabėmis, išnėręs išgėrė dvi stiklini samanės. Tada dar jos pasitaikydavo. Išvarydavo josios pirmininko nurodymu, ypatingiems atvejams ir asmenims. Dvi stiklini, kaip sakė Justas Pilyponis apie spiritą, pati norma.
Tada trys kolchozo vikšriniai sutartinai ištraukė Bonio „Belarusą“ į krantą.
Aišku, kad po to pirmininkas ėmėsi priemonių, kad Bonys per metus uždirbtų mažiau už laukininką. Atėmė traktorių, kitą paskyrė – vos pakrutantį vikšrinį. Tą jo traktorių kiekvieną žiemą taisė visa remontininkų brigada ir pataisydavo tip top sėjai pavasarinei slėgsnose vietose. Kai jau ledo o niekur nelikdavo.
…
Niekai visa tat. Tas viskas. Nei dabar taksistas ponas, nei traktoristas bajoras. Praėjo proletariato diktatūros laikai. Hegemonija.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 10 (spalis)