Romano „Naktis ant morų“ (1948) novelės – sužeistų likimų istorijos, kurias vieną naktį pabėgėlių stovykloje papasakoja lemties suvesti bolševikų ir vokiečių okupaciją pergyvenę žmonės.

 

***

 

Pirmiausia turiu prisipažinti, kad esu egoistas. Ką pasa­kosiu, pasakosiu dėl savęs. Aš noriu netikėti ir noriu, kad vieną kartą tą pajusčiau tikrai ir tvirtai. Ligi šiol tą nešiojau tik savo širdy ir niekam nesakiau. Jaučiu, kad dabar čia pasidarė nuo­taika kaip tik man išsipasakoti. Aš noriu pajusti, kad esu tei­sus ir neklaidžioju patamsėse. Bet atleiskite, kad pradėsiu nuo tolo.

Jau iš kalbos galėjote suprasti, kad esu klaipėdietis. Gi­miau mišrioj šeimoj. Tėvas buvo lietuvis, o motina vokietė, bet skirtingų tautybių sunkumų nejutome. Kalbėjom ir lietuviškai, ir vokiškai. Tėvas sakydavo:

– Jūsų motiną vedžiau iš meilės. Kas, kad aš lietuvis, o ji vokietė, bet mes abu juk to paties Viešpaties Dievo į pasaulį leisti. Jeigu aš kraują esu gavęs iš savo tautos, ji juk neturi teisės įsakyti man vadinti jo vokišku, kaip aš neliepiu jai sa­kyti, kad nuo vestuvių jos kraujas jau lietuviškas pasidarė. O jūs, vaikai, žiūrėkite, kur širdis traukia, tik nenaudokite to trau­kimo kitos pusės negerui. Jeigu pasineši į motinos pusę, žinok, kad dėl savo buvimo esi skolingas ir tėvui, ir jo tautai, o jeigu į tėvo, – neužmirškite, kas buvo jūsų motina. Svarbiausia – turėkite širdy pakantrumo kitam.

Šeimoj viešpatavo skaidri Evangelijos dvasia, ir Dievas mums buvo kaip artimas ir labai geras bičiulis, su kuriuo gali­ma būdavo pasikalbėti paprastai ir be rinktų žodžių apie viską, kas rūpėjo ir skaudėjo. Augom dviese: aš ir sesuo. Ji buvo labai prisirišusi prie žemės ir prie tėvo, kuris buvo iš tos žemės iš­augęs, o mane viliojo tolumos. Kokios tautybės esu ar turiu būti, niekada to klausimo nekėliau. Jaučiausi esąs tik žmogus tarp žmonių ir širdy nešiojausi gerą ir labai konkretų Dievą. Bet užsidaryti Lietuvos sienose nenorėjau. Nors abi kalbas mokė­jau vienodai gerai, bet vokiečių kalba man atrodė būsiąs daug geresnis tramplynas išsimušti į pasaulį negu lietuvių. Aš tegal­vojau apie save ir žmoniją. Ta linkme mane ypač stūmė slap­ta svajonė tapti pasaulinio garso rašytoju. Rašinėjau, bet ne­drįsau spausdinti. Ką parašydavau, viskas atrodė dar prasčiau negu tų, šalia kurių svajojau atsistoti. Studijuoti pasirinkau teisę. Tėvas galvojo, kad teisė yra neblogas amatas, o aš ma­niau, kad ji padės man pažinti žmogų.

Kai užėjo didieji įvykiai, buvau ją bebaigiąs. Vieną dieną gavau pilną pasipiktinimo tėvo laišką. Jis sakėsi su geliama širdim skiriąsis su žeme ir išvykstąs į Lietuvą. Čia nebegalįs nė valandos pasilikti. Jis nežinąs, kaip bus tenai, kai ten jau atėjo bolševikai, bet čia pagal įsakymą vokiečiu pasidaryti jis negalįs, jeigu jau vieną sykį yra gimęs lietuviu. Žino, kad te­nai laisvės kažin kokios ir nerasiąs, bet manąs, kad prievarta rusu jo neversią. Juk dabar ne carizmo laikai. O tarp lietuvių vis gyvensiąs. Kartu išvažiuojanti ir motina. Ji irgi negali pa­kęsti, kad svetima ranka jos širdžiai kelius rodytų.

Tėvo laiškas man buvo kaip netikėtas smūgis į veidą. Tą pačią dieną sėdau ir išvažiavau, bet buvo vėlu: jie jau buvo iš­vykę, ir kaimynai kalbėjo apie juos piktai. Man nuvažiuoti į Lietuvą buvo tada neįmanoma, o antra vertus, net nežinojau, kur jie sustos.

Sugrįžau į universitetą. Čia radau kitą tėvo laišką, kuria­me pataria tęsti studijas ir laukti, kol parašys iš Lietuvos. Pi­nigų irgi atsiuntė tiek, kad dėl materialinių reikalų galėjau visiškai nesukti galvos.

Laiško reikėjo laukti du mėnesius, o atėjęs jis irgi didelio džiaugsmo nenešė. „Jeigu dar gali, studijas tęsk: aš niekuo padėti nebegaliu.” Paskum atėjo ir mano eilė metams į kariuo­menę. Iš karto paskyrė į SS, o po būtino pradinio apmokymo nukėlė į vieno kaceto apsaugos dalinį. Kaceto paties kaip ir ne­mačiau. Sėdėjau raštinėj ir tvarkiau didžiulę kartoteką. Kiek­vieną dieną ateidavo daug pranešimų apie mirtį ir vis nuo tų pačių nekaltų ligų: širdies raumenų susilpnėjimas, plaučių už­degimas, skilvio kataras, žarnų uždegimas, smegenų uždegimas. Mes išrinkdavom korteles, užrašinėdavom ligas ir dėdavom į negyvųjų skyrių, o į jų vietą atplaukdavo nauji lapeliai, juose žymėdavom atvykimo datą ir dėdavom tarp gyvųjų. Atsimenu: kai kuriuos jau kitą dieną reikėdavo perkelti į mirusiuosius.

Tikrą tų žmonių padėtį suprasti buvau per jaunas. Žinojau, kad yra įstatymai ir žmonės, kurie tuos įstatymus peržengia, ir tų žmonių srovė kaip tik tekėjo pro mano pirštus. Žinojau, kad už kiekvieno lapelio slypi didelė istorija, iš kurios galima būtų padaryti apysaką ar romaną, ir aš kiekvieną laisvesnę akimir­ką atsidėjęs studijavau, kad gavęs atostogų, galėčiau arčiau galo pasistūmėti universitete.

Vieną dieną į mūsų skyrių užėjo šefas, pulkininkas, kaip mes trumpai jį vadindavom. Kiek pasidomėjęs darbu, sustojo prie manęs.

– Juristas? – paklausė.

– Taip, – atsakiau išsitempęs.

– Pabaigęs?

– Dar liko egzaminai.

– O čia darbu patenkintas?

– Labai, pone pulkininke.

Jis valandėlę pastovėjo, paskum paplojo per petį ir pasakė:

– Naujajai Vokietijai reikės naujų teisininkų, kurie bus matę, kaip ji kuriama. Tik tokie teisininkai galės jai sukurti naująją teisę, kuri duos pagrindą ir naujai pasaulio tvarkai. Romos teisė, mano mielasis, jau baigė savo dienas, dabar iš­kils mūsų teisė, vokiečių teisė, ir ją tegalite sukurti tik jūs, jau­nimas. Tai jūsų uždavinys.

Jis išėjo. Nesileido į ginčus ir neklausė nuomonės, bet per­skaitė kaip įsakymą, kuriuos buvo pratęs savo daliniui leisti. Aš pasilikau tuščia galva, bet be galo susijaudinęs. Literatūri­nės svajonės iš sykio nublanko, o prieš akis atsivėrė naujos gali­mybės. Jaučiausi taip, lyg būtų nusileidusi didelė galybė iš anapus debesų ir pasakiusi: „Štai, tu esi tas, kuris pasauliui duos naują teisę, ir tavo vardas bus žinomas per amžius”.

Lygiai po savaitės gavau atostogų studijoms baigti. Palei­dimo raštą irgi pats pulkininkas atnešė. Paspaudė ranką ir pa­sakė:

– Linkėčiau per tą laiką formalinę studijų pusę baigti ir pradėti tikrąją. Tikrosios studijos prasidės tik čia, šitoj pa­saulio perauklėjimo įstaigoj. Nebetoli toji diena, kai pasauly turės būti vienas Dievas, vienas vadas ir vienas, vienodai te-interpretuojamas įstatymas. Ir įstatymas ne vien negatyvus, neleidžiąs to ir to daryti, bet ir pozityvus, rodąs žmogui kelią ir auklėjas milijonus tamsių galvų, kuriomis vokiečių tautai reikės pasirūpinti.

Jaučiausi laimingas.

Išvažiavau. Per atostogas išlaikiau egzaminus, bet iš galvos neišėjo naujosios teisės didieji uždaviniai. Apie tą nė per pusę lūpų neprasitariau nė vienam profesoriui, net ir tada, kai pasi­siūliau rašyti disertaciją apie teisę, kaip tautų auklėjamąjį veiksnį.

Mano galvoj brendo didžiulis planas, visiškai nauja teisė, kurios centre stovėtų ne valstybė, bet žmogus, kaip viso organi­zuoto gyvenimo pagrindas. Aš tik norėjau greičiau grįžti į kacetą ir tą plačiai išdiskutuoti su pulkininku. Čia, universitete, buvo tekalbama apie raidę ir dvasią, kurios abi buvo nebegy­vos, persenusios ir pelėsiais padvisusios. Geriausias įrodymas buvo, kad senieji įstatymai mūsų dienoms nebetinka, tie tūks­tančių tūkstančiai žmonių kacetuose. Jie kiekvienas buvo įpra­tęs gyventi pagal teisę, kuri gina jo valstybės interesus, ir tepratę pripažinti tik tuos įstatymus, kuriuos yra jo valstybė pripažinusi. O dabar valstybių epocha baigėsi ir turi prasidėti nauja epocha, kurioje stovės žmogus. Tarpvalstybinio žmogaus epocha.

Tuo metu, kai grįžau iš atostogų, kaip tik buvo prasidėjęs sau pavyzdžio istorijoj neturįs žygis į rytus, ir atrodė, kad So­vietų Sąjungos likimas išsispręs per kelias savaites. Po to eis Anglija, Kinija ir gal net Amerika. Jaučiausi stovįs ant slenks­čio beprasiveriančių durų į vieną pasaulio valstybę, kuriai su­kursiu naujos tvarkos pagrindus. Gerai žinojau, ką Hitleris ka­da buvo pasakęs, bet netikėjau, kad to laikysis karą laimėjęs. Galvojau, kad negali būti pasaulyje tokio kvailo žmogaus, kuris rimtai galvotų su sauja savo tautiečių išlaikyti rankoj visą pa­saulį. Man buvo aišku, kad jį begalės išlaikyti tik didelis žmo­gaus respektavimas, tik žmogaus išlaisvinimas nuo valstybės prievartos. Mano galva, Hitleris irgi tą patį turėjo galvoti, bet visiems to sakyti dar negalėjo. Jam reikia vyrų, kurie eitų už jį per ugnį ir vandenį. Tam jis metė neapykantos ir atsikeršijimo šūkį. Man tas buvo taip nepaprastai aišku, lyg ryški dienos šviesa, nuo kurios akys merkiasi. Kenčiančio žmogaus laisvinti niekas neis. Nors buvau tada visiškai jaunas, bet tą supratau. Aukoti kito laimei savo patogumą?! Ne, tokių kvailučių pasau­lyje niekada daug nebuvo, o šiam amžiuje jų turbūt nė geros divizijos nesurinktum. Žmogui reikia duoti ką aiškų ir konkre­tų. Pavyzdžiui, pasakyti, kad rytuose kiekvienas gausite po dva­rą. Gal tas negerai, bet kai šiandien sutinku tuos pilkus vyrus be rankų ar be kojų, nenorom knisteli: „Jūs dvarus iš rytų par­sivežėte. Kiekvienas po dvarą, kurio niekas ligi grabo lentos ne-beatims”. Bet tada jie ėjo su džiaugsmu. Kad jie būtų ėję ver­gijos naikinti ir išlaisvinti žmogų, šiandien juos laikyčiau did­vyriais, bet jie ėjo įsigyti žemių ir vergų ir gavo pelnytą atly­ginimą. Ir aš ėjau, ir aš tapau atlygintas. Kas žino, gal skau­džiau negu tie, kurie troško dvarų. Bet aš nenorėjau vergti. Aš tikėjau žmonių teise į laisvę ir apsirikau.

Kai grįžau į kacetą, galvoj atsivežiau naują teisę. Laukiau, kada pulkininkas pakvies ir, gal prisaikdinęs, atskleis tikruo­sius Hitlerio tikslus, duos medžiagą, kurią bus surinkę, ir lieps sukurti naujus naujojo pasaulio teisinius pagrindus. Bet pul­kininkas buvo išvykęs. Aš vėl užsidariau kartotekoj. Ji per tą laiką buvo išaugusi keleriopai ir žmonių judėjimas buvo nuosta­biai pagyvėjęs. Mirusiųjų buvo irgi daug daugiau. Mes apie tą nekalbėdavom, nors aiškiai nuvokdavom, kas darosi. Gerai su­pratau, kad didelių dalykų be aukų negalima padaryti, bet mane kartais suimdavo abejonė, ar tos aukos nėra be prasmės. Gal galima būtų to paties ir kitu keliu pasiekti.

Šalia manęs dirbo leitenantas Veissas. Aukštas, lieknas jau­nas vyras, taip pat kaip ir aš nebuvęs jokiam fronte ir turbūt taip pat saugomas kokiam specialiam uždaviniui.

– Ar ne per daug didelis mūsų sanatorijos mirtingu­mas? – kartą pasakiau, suvesdamas mėnesinę kacetininkų apy­vartą.

Jis pakėlė akis, pažiūrėjo į mane ir nusijuokė:

– Ar nepradėsi žmonijos atmatų gailėtis?

– Argi jie jau taip preciziškai atrinkti? – vėl paklausiau. Jis pažiūrėjo pro kaktą ir vėl nuleido akis. Gerą valandą dirbo tylus, paskum nepakeldamas akių pasakė, lyg kalbėtų pats sau:

– Jeigu jų nerinksim, tai jie mus taip atrinks, kad nė padė­koti laiko neturėsime kada.

Turėjau ką jam į tuos žodžius pasakyti, bet susilaikiau. Šir­dy šypsojausi. Norėjau pamatyti, kaip atrodys jo veidas po kelių mėnesių, kai bus paskelbta naujoji pasaulio teisė. Kai milijo­nai dabar nužmogintųjų taps žmonėmis ir kiekvienam vokie­čiui jaus pagarbą, kad jis išdrįso pasaulį į tikrą kelią įstatyti.

– Vieną sykį pasaulis turi pajusti, kas yra gimęs valdyti. Gana skriaudų ligi šiol prikentėjom. Nuo dabar niekas vokie­čio nebeskriaus. Nebedrįs skriausti! – sušuko ir trenkė kumštim į stalą leitenantas.– Pagaliau atėjo žmogus, kuris kiekvie­nam parodys tikrą vietą ir privers atsilyginti už visą laiką mums darytas skriaudas!

Sunkiai galėjau sulaikyti šypsnį. Buvau augęs kitoj dvasioj ir kitose sąlygose ir skriaudą supratau kitaip negu jis. Akimirką susvyravau, pagalvojęs, kad Hitleris gal ir širdyje tą patį nešio­ja, ką kitiems kalba. Jeigu jis tikrai būtų toks aklas, tada jis tik paruoštų kelią bolševizmui. Užuot jį sunaikinęs, būtų jam kaip Jonas Krikštytojas Kristui. Bolševizmui šalininkų atsiras visur, nes nuskriaustųjų bus visur ir jie visur padės jam įsis­tiprinti, o vokiečių tėra ne visur. Kiekvienas nevokietis bus prieš vokietį, ir jeigu kas penkiasdešimtasis pasaulio žmogus užmuš tik po vieną vokietį, toji tauta, ir pasaulį nugalėjusi, sutirps kaip vandens lašas ant karštos geležies. To sakyti jam negalėjau. Niekam dabar negalėjau sakyti, bet žinojau, kad tas teisybė. Aš tik laukiau grįžtant pulkininko. Jis buvo išsiųstas į naujai užimtas sritis spręsti žydų klausimo. Taip paaiškino man tas pats leitenantas ir garsiai nusijuokė. Nesupratęs juoko, pažiūrėjau jam į akis, o jis sušvilpęs nusisuko ir tik po valandėlės tepridėjo:

– Galiu pasakyti, kad naujam pasauliui paties mokslas ne­betiks. Reikės iš naujo persimokyti.

– Žinoma, teisė turės būti visiškai nauja, bet jos pagrin­dai man ir šiandien aiškūs.

– O kam neaiškūs? – atsikirto leitenantas.– Nebent tik tam, kuris užsimerkia ir dar galvą į smėlį kiša, kad kas nema­tytų.

Ir jis vėl ėmė dėstyti man oficialiąsias Hitlerio, Rosenbergo ir Goebbelso pažiūras. Klausiausi ir šypsojausi.

– Ar tik nemanai, kad dar gali būti kitaip? – staiga pa­klausė, ir jo balse suskambėjo grasinimas.

– O ne! – atsakiau. – Aš tik džiaugiuosi, kad mūsų pažiū­ros visiškai sutampa.

– Sugrįžai? – nutraukė mano žodžius pažįstamas balsas, ir mudu abu išsitempėm. Pulkininkas jau buvo grįžęs. Jis sto­vėjo tarpdury ir labai rimtai žiūrėjo į mus, paskum žengė per kambarį, padavė ranką man, o paskum leitenantui, kalbėdamas:

– Tikiu, kad viskas gerai. Taip? Na, matai. Dabar galėsi visiškai rimtą darbą dirbti. O dėl principų judu nesibarkite. Mūsų kelias tiesus. Kaip autostrada. Aš buvau rytuose ir mačiau jį. Jis labai išmintingai nubrėžtas, ir aš niekada nemaniau, kad jis galėtų būti toks paprastas ir tiesus. Mums tik reikia eiti juo. Ir eiti nebeatsigrįžtant, nes laivai sudeginti ir grįžti kelio nebėra. Man judu ten reikėjo pasiimti. Būtumėte pamatę ir at­gal grįžę subrendę visiškai rimtam darbui. Bet manau, kad subręsite ir čia.

– Taip, pone pulkininke, – išsitempė leitenantas.

Aš nesitempiau, nes tikėjau savo uždaviniui esąs visiškai subrendęs. Jis pažiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu.

– Aš manau, pone pulkininke, kad patį svarbiausią jau tu­riu,– pasakiau, nes jutau, kad pulkininkas gerai nusiteikęs, o gerai nusiteikęs jis tebūdavo labai retai kada.

Jis pakėlė antakius ir žiūrėjo, nesuvokdamas, apie ką kalbu.

– Vokiečių teisės pagrindus, – pridėjau. Jis nusišypsojo.

– Greitai, – pasakė. – Beveik per greitai. Ir valandėlę pagalvojęs pridūrė:

– Nors šiais laikais daug kas vyksta greičiau, negu esam įpratę laukti. Gerai. Galėsim kada pažiūrėti. Bet pirma pačiam dar reikėtų į rytus pavažiuoti, tenai pamatytum tokių dalykų, nuo kurių jaunas žmogus per dieną subręsta.

– Jeigu galima būtų, pulkininke, nors ir tuoj. Lietuva jau buvo užimta, ir aš be galo norėjau pamatyti savuosius. Tiesiai to sakyti negalėjau, nes dar žiemą įspėtas, kad savo tėvų negaliu tėvais vadinti, ir dabar, pasisakydamas norįs jų ieškoti, galėjau viską sugadinti. Nenorėjau išlįsti per anksti, bet jis pasakė:

– Eikš, – ir nuėjo koridoriais ir per kiemą į savo kabine­tą taip, lyg šalia jo niekas kitas neitų.

Įsivedęs pasisodino ir pats atsisėdo už didelio sunkaus stalo.

– Prašom pasakoti.

Jis buvo pasiruošęs klausyti, o mane staiga suėmė abejonė, ar aš esu geram kely, bet pasakoti reikėjo.

– Mano visas darbas remiasi hipoteze, – pradėjau. – Aš nemanau, kad fiureris būtų į žygį išėjęs visiškai atviromis kor­tomis. Jis pasakė tik tą ir tik tiek, kas reikalinga sėkmingai kovą laimėti, o visa kita pasakys, kai reikės tvarkyti. Va tąjį būsimojo pasaulio tvarkymą aš ir mėginu atspėti. Svarbiau­sias mano argumentas – vokiečių ir nevokiečių santykis pasau­lyje.

Mano žodžius nutraukė beldimas į duris. Įėjo adjutantas. – Jau atvyko, – pranešė.

Pulkininkas susijuokė. Mačiau, kaip jo akys sublizgėjo, pas­kum metė tokį žvilgsnį į mane, lyg aš būčiau staiga pasidaręs sunkenybė ir pasakė:

– Na, tiems reikalams aptarti mes dar rasime laiko. Atro­do, kad pradžia gera, bet dabar man bus naujų reikalų.

Išėjau. Eidamas atgal jutau sunkumą. Tik tą akimirksnį man galutinai tepaaiškėjo, kad aš spėju kaip loterijoj. Jeigu mano planas skirtųsi nuo viršūnių ketinimų, galėjau iš karto atsidurti kaceto kartotekoj. Tuo atveju būtų geriau, kad tylė­čiau ir laukčiau. Bet jeigu būčiau atspėjęs didžiuosius jų planus ir svarbiausiąjį laiką pratylėčiau, visą gyvenimą negalėčiau sau to atleisti.

Tada man nė į galvą negalėjo ateiti mintis, kad Vokietija fronte galėtų pralaimėti. Karinis laimėjimas buvo tikras. Aš tebijojau politinio pralaimėjimo, kuris turėjo ateiti vėliau, kai pavergtas žmogus pakils sunaikinti pavergėją. Bet jeigu jie laimėję turės pakankamai išminties sulyginti vokietį su žmo­gum, o žmogų su vokiečiu? O tas turės būti! Turės! Kiekvienas sveikas protas tą turi matyti! Tuos žodžius karštai pats sau ka­liau grįždamas per kiemą, ir jie vėl tvirtino ryžimąsi veikti, nes tikėjau atėjusią gal niekada daugiau nebepasikartosiančią progą išeiti į pasaulį.

Įėjus į raštinę, leitenantas pašoko iš už stalo ir pasitiko vi­dury kambario. Jis prieš mane tempėsi beveik taip pat kaip prieš patį pulkininką.

– Tvarkoj? – paklausė.

Paaiškinau, kad nespėjom išsikalbėti, nes adjutantas pra­nešė, kad kažin kas esą jau atvežta.

– Jau atvežta? – sušuko leitenantas ir smagiai patrynė rankas.

– Kodėl taip džiaugies? – pasakiau.

– Tai nežinai, kas atvežta? Ne, to aš nežinojau.

– Ir nei pulkininkas, nei adjutantas neužsiminė? Ne, ir jie man nebuvo nieko užsiminę.

– Mergaičių. Supranti? Iš rytų. Lenkių, žydukių. Ten žydus, supranti, – čia jis pasuko ranka ore lyg ką griebdamas, suspaudė saujoj ir sviedė žemėn.– Bet pačias gražiąsias su vi­sa nekaltybe atiduoti kirminams gaila. Pulkininkas puikus vyras. Aš jį pažįstu gerai, mes abu iš vienos vietos. Jeigu eisi su juo, jis tave į pragarą nusives ir vėl sveiką namo sugrąžins. Pamatysi, kokią šventę jis mums surengs. Ne visiem, bet tik tiems, kurie su juo. Aš iš karto pamačiau, kad tu esi iš jų tarpo. Galiu pasisakyti, kad aš irgi. Pamatysi, rytoj arba mane, arba tave iškels į kitą skyrių. Čia taip visada yra, todėl manęs gali ir nebetyrinėti.

– Kaip tai? – nustebau.

Aš nieko niekada nebuvau tyrinėjęs ir nemaniau to daryti. Leitenantas nusijuokė.

– Na, na savitarpy mes neapsimetinėjam. O kam gi klausei, ar ne per didelis mūsų sanatorijos mirtingumas?

– Taip sau, – atsakiau ir nusišypsojau. – Man taip pasi­rodė.

Bet tas leitenanto neįtikino. Jis atsisėdo ant suolo krašto, tabalavo rūpestingai nublizgintus batus ir kalbėjo.

– Na, dėl manęs, kaip nori. Gali ir nepasitikėti. Nepasiti­kėdamas tikrai toliau nueisi už mane. Bet man ir čia gera. Aš pa­tenkintas. Čia nepavojinga ir tokių patogumų ir pramogų nie­kur taip pigiai negausi. Pats brangiausias daiktas – moteris – čia ir tai nieko nekaštuoja. Mes, kurie žinomės, kas esą, tai net pasitariame suėję. Draugai irgi reikalingi. Pamatysi. Čia toks prakeiktai įdomus visokių niekšų malūnas, tik jis negali viso šlamšto sumalti, todėl kiti dedami tenai, kur yra. Mirtingu­mas? – jis vėl nusijuokė. – Iš karto pamačiau, kad naujokas esi. Ant tokio kabliuko šių dienų kieto vyro nebepakabinsi, še, kodėl pasakiau, kad reikia persimokyti. Kokį seną humanistą, gatavą kiekvieną pasaulio išvėpėlį po stiklu pasidėti ir saugoti kaip kokią brangenybę, tuo paklausimu gal ir būtum užkabinęs, bet ne žmogų su nauja širdim. Mirtingumas? Tu gi pats gerai žinai, koks mirtingumas yra rytuose ir koks jis turės būti čia. Bet spjauti į visa tą. Nugirdau, kad šį vakarą pulkininkas rengia staigmeną. Jis kartais moka parodyti, ko niekas nesiti­kėjo: ir plaukai ant galvos šiaušiasi, ir širdy saldu darosi. Pa­matysi.

Už durų pasigirdo žingsniai, ir leitenantas greitai nutrau­kė kalbą. Abu pasilenkėm prie savo darbo.

Po pietų tikrai sužinojau, kad pulkininkas kviečia ir mane. Nuėjau.

Susirinko tik karininkai, vieni vyrai. Stalai irgi buvo ap­krauti valgymais ir gėrimais, ir nieko nebuvo matyti pašalinio.

Paskutinis įėjo pulkininkas. Jis apmetė visus akimis, lyg no­rėdamas įsitikinti, ar visi susirinko ir ar nėra ko, kurio nebuvo kvietęs. Kai susėdom, jis pakėlė pirmą taurę ir pasakė keliąs ją už laimėjimą. Ne už tą didžiulį laimėjimą, kuris jau laimė­tas, bet už tą, kuris dar tebėra prieš akis. Ir ne už karių laimė­jimą fronte.

– Jie nueina pirmyn, o teritorijos ir žmonės pasilieka užpakaly jų. Užpakalyje jų pasilieka žmonės! Fronto kariai užima erdvę, o mums reikia užimti joje pasilikusius žmo­nes. Tas uždavinys yra daug didesnis ir sunkesnis, negu sumuš­ti kariuomenę ir per mėnesius nueiti tūkstančius kilometrų,– ir jį fiureris patikėjo mums. Jis viešai to nepaskelbė, nes tas sukeltų negerumų, bet jį jis perdavė tiesiogiai mums. Dabar jau mūsų rankose didžiulės erdvės, pilnos menkaverčių žmonių, ke­lis kartus prašokančių mūsų skaičių. Kai vyksta karas, dūmų debesys užkloja žemę, ir niekas negali suskaityti, kiek yra dingę ir kur jie dingo. Mums ir skirtas uždavinys pravalyti savo tautai kelią. Tai yra be galo garbinga. Po karo ji turi rasti pakankamai tuščios erdvės. Kiekvienam jos vaikui ten tu­ri būti tiek žemės ir darbininkų, kiek reikalinga, kad jis ga­lėtų gyventi laisvas nuo kasdieninių rūpesčių ir galėtų atsidėti aukštesniajai, dvasinei kūrybai. Mūsų tautoje glūdi begalinė kūrybinė potencija ir jai turi būti sudarytos sąlygos pasireikšti. Po kelių dešimtmečių, kai pasauly sužydės nauja vokiečių kul­tūra, ir tie, kurie šiandien verčiau nori čia ateiti, kad tik ne­reikėtų amžinajam vokiškumui tarnauti, didžiuosis nors juodu darbu galėję prie to prisidėti. Vienas iš jūsų norėjo atspėti slapčiausią, į tolimiausią ateitį vedančią mintį,– dabar ją pa­sakiau. Jis čia yra ir gali nesuklysdamas savo naująjį darbą ta mintim grįsti. Aš didžiuojuos fiurerio mums patikėtu užda­viniu ir lenkiu taurę už vokiško pasaulio ateitį!

Visi džiūgaudami išgėrė, o mano nuotaiką apsakyti būtų tikrai buvę sunku. Jutau, kad klydau, ir gaila buvo, kad mano svajonės taip greitai sklaidosi. Galiu prisipažinti, jog kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą melsdavausi, kad man pasisektų nauja­jam pasauliui duoti teisingus pagrindus. Prašydavau Dievą, kad man leistų žmogų pakelti iš begalinio nužeminimo, ir ma­no maldos turinį sudarydavo žmogiškosios teisės pagrindai. Tikėjau, kad Jis girdi mane ir pasaulio įvykius taip kreipia, kad viskas ateitų į tikrą ir teisingą kelią, o dabar staiga gavau kaip šlapia mazgote per veidą. Aš nepakėliau taurės ir neišgėriau.

– Na, o juristui ko trūksta? – išgirdau balsą. Krūptelėjau. Į mane žiūrėjo pulkininkas.

– Ar tavo teisė žada būti kitokia? – man neatsiliepiant dar pridėjo, ir jam per veidą nuslinko kreiva šypsena.

Kitam stalo gale susijuokė. Nepasukęs galvos, supratau, kad ten mano bendradarbis leitenantas.

– Atleiskite, pulkininke, bet mane parbloškė nuostabus mano ir fiurerio minčių sutapimas. Kad taip galėtų būti, – apie tą aš net pagalvoti nebuvau pagalvojęs, ir dabar atrodo, kad mano darbas nebeturi prasmės. Jis jau padarytas.

– Tai išgerk,– visiškai švelniai, taip lyg sakytų tėvas, vėl pratarė pulkininkas. – Arba ne: išgerkim abu, kad be laiko ir be reikalo nenusimintum.

Jis greitai prisipylė taurę ir pakėlė į mane. Išgėriau. Ne­galėjau parodyti, kad širdis šaukė stebuklo. Aš jau buvau gir­dėjęs apie ilgus griovius, į kuriuos tenai, rytuose, suverčiami šimtai tūkstančių žmonių: moterų, vyrų, senių ir vos gimusių vaikų. Juos tegalėjo gelbėti tik pats Dievas, ir Jo aš visa širdi­mi šaukiausi, o pulkininkas kalbėjo:

– Aš jums galiu atidengti dar vieną paslaptį. Ji nėra tokia generalinė kaip anoji, kurią ką tiktai pasakiau, bet ne ma­žiau reikšminga, nes išreiškia jaunąją mūsų tautos dvasią. Jį jūs visi pažįstate, – čia jis parodė į mane, – bet turbūt nė vienas nežinote, kad šitas jaunas vyras dėl vokiškumo atsisakė savo šeimos ir taip sutapo su didžiąja šio meto dvasia, kad net slapčiausias fiurerio mintis nuspėjo. Jis kuria naują naujos Vokietijos teisę, kuri netrukus bus viso pasaulio teisė. Kad jis tą gali padaryti, man tvirtino jo profesoriai, ir fiureris tam nebus priešingas. Nuo šios dienos aš atleidžiu tave nuo visų kitų darbų. Vykdyk savo didįjį uždavinį, kuriam tave skyrė Visa­galis ir informuok mane, o aš informuosiu patį fiurerį. Pada­ryk taip, kad jis būtų patenkintas.

Jis vėl pakėlė taurę. Pakėliau ir aš ir mačiau, kaip virpa mano ranka.

– Patenkintas? – paklausė pulkininkas.

Aš nieko neatsakiau ir, kad nereikėtų atsakyti, greitai susi-pyliau į burną konjaką.

Tuoj ėmė šnekėti visi, ir aš valandėlę galėjau pasilikti vie­nas su savo mintimis. Ir keista, aš galvojau ne apie tą, ką pasakė pulkininkas, bet apie senuosius katalikybės kankinius. Kiekvienas jų būtų viską atmetęs ir išpažinęs čia visiems, ką jis tiki, bet aš nedrįsau. Aš bijojau dingti patylomis. Kitą die­ną manęs niekas nebebūtų matęs, o kiek vėliau pro krematoriu­mo kaminą būtų išrūkęs mažas dūmų debesėlis: visas aš, visos mano svajonės ir pastangos. Ne, aš sėdėjau, laukiau stebuklo ir meldžiausi. Salia sėdįs majoras kažin ką sakė, aš jam irgi kažin ką atsakiau. Nebežinojau, ką reikės daryti, kai kitą dieną pulkininkas pasišauks ir lieps išdėstyti savo principus. Tam aukštam sausam vyre jutau visą milžiniškos karo mašinos jė­gą, kuriai ligi šiol visi mėginimai priešintis sudužo kaip tra­pus stiklas. Visiem atrodžiau per daug išsiblaškęs ir po kelių bandymų užmegzti su manim kalbą pasilikau vienas. Sėdėjau tyliai ir buvau laimingas, kad niekas nieko nebeklausinėja ir ne­dėsto savo pažiūrų. Norėjau taip amžinai pasilikti vienas ir visų užmirštas. Tą akimirką pajutau neišpasakytą pavydą eiliniam kariui fronte.

Visas stalas greitai įgėrė ir visi ėmė garsiai kalbėti ir ūžti. Jie atrodė laimingi. Visi džiaugėsi pergale ir buvo sma­gūs, kad pagaliau nebetoli laikai, kada nė vienam vokiečiui juodo darbo dirbti nebereikės. Tiesiai prieš mane, kitoj pusėj stalo, sėdėjo smulkutis kapitonas. Jis ilgai žiūrėjo į mane, pas­kum staiga pakėlė taurę.

– Sveikinu! – sakė jis. – Sveikinu tavyje visą vokiečių jaunimą ir pavydžiu jums. Jūs gyvensite, o mums nebebus ka­da. Mes gal tik bepasižiūrėsim, kaip jūs gyvenate. Jūs dabar mūsų avangardas. Per aną karą buvau rytuose ir aš. Puikių yra ten moterų. Tada svajojau įsigyti dvarą ir kelias moteris, pačias gražiausias, kurios visada patarnautų. Ne taip įvyko. Da­bar ta laimė jums teks. . .

Seno kapitono akyse sužibo ašaros, bet gale stalo pakilo pulkininkas ir nutraukė jo kalbą.

– Draugai, – sakė jis. – Jūs žinote, kad aš esu vyras ne žodžio, bet darbo. Iš rytų ne tuščias sugrįžau. Parvežiau jums dovanų. Jūs esate viešpačiai tų žmonių, kurie liko užpakaly mūsų armijos. Kiekvienas iš jūsų nuo šiandien gaunate spe­cialų uždavinį anam plačiam krašte, bet pagrindinis uždavinys bendras: vokiečių tautai padaryti erdvės. Pagrindinį planą jūs taip pat gausite į rankas, o smulkų pasidarysite tokį, kokio reikės vietoje. O dabar aš noriu jums parodyti lygį anų žmonių rytuose ir jūsų gyvu pavyzdžiu, kad dirbti pradėjus, svyruo­ti nebereikėtų.

Jis pamojo ranka ir atsisėdo. Visi žiūrėjo tai į pulkininką, tai į duris, nuo kurių jis pamojo. Pulkininkas buvo susijau­dinęs: veido raumenys įsitempę nuo tvirtai sukąstų dantų, akys žibėjo kaip karščiuojančio ligonio.

Atsidarė durys ir įėjo būrys visiškai nuogų mergaičių. Pir­mosios įėjo ir sustojo kaip stabo ištiktos. Jos turbūt buvo ėju­sios per kelis tuščius kambarius, čia įėjo visiškai laisvai ir staiga pamatė į save subestas karininkų akis. Kai kurios pasu­ko atgal, bet užpakaly pasigirdo šiurkštūs balsai, ir jos, viena už kitos slapstydamosios, suėjo į salę. Paskui jas įėjo keli kaceto prižiūrėtojai. Jie stūmė mergaites priekin ir išrikiavo pusra­čiu prieš mus. Visos buvo jaunos ir daugumas veidus užsi­dengė rankomis.

Viena pačiam dešiniam krašte nusisuko, bet jos palydovas žiauriai pagavo už pečių ir atsuko atgal. Keli balsai prie stalo susijuokė. Dabar pamačiau, kad už kiekvienos stovi po augalotą mūsų uniforma apsirengusį vyrą. Pulkininkas tebestovėjo. Va­landėlę žiūrėjo į mergaites ir šypsojosi. Aš jaučiausi kaip ant žarijų. Visą savo gyvenimą tebuvau dirbęs ir tikėjau, kad kiek­vienas mano pasiekimas teįvyksta Apvaizdos valia. Aš nebuvau rimtai mylėjęs ir nebuvau turėjęs jokio artimesnio ryšio su moterimi. Man nebuvo paslaptis, kaip gyveno Berlyno studenti­ja, bet iš namų buvau atsinešęs tokią širdį, kuriai daug dalykų buvo taip šventa kaip Viešpaties altorius. Tiesiai prieš mane stovėjo aukšta tamsiaplaukė mergaitė. Plaukai turbūt seniai buvo nešukuoti: jie buvo išsidraikę ir kaip tamsūs rėmai ban­gomis krito ant pečių, veidas tarp jų atrodė nuostabiai baltas ir skaistus. Ji visiškai nesidangstė rankomis ir žiūrėjo tiesiai į mane. Žvilgsnis buvo aštrus ir kietas kaip griežtas įsakymas, bet aš negalėjau suvokti, ką jis reiškia: begalinį paniekinimą ar reikalavimą laisvės. Jo aš negalėjau išlaikyti. Nuleidau akis ir valandėlę žiūrėjau į savo rankas, kurios pešiojo stal­tiesės kampą ir virpėjo. Bijojau, kad pulkininkas gali įsakyti pasiimti po vieną. Tai būtų be galo šlykštu, ir aš nežinojau, ką darysiu. Jutau, kad prievartos didžiulis svoris gula ant ma­nęs ir laužo. Vėl pakėliau akis: ji tebežiūrėjo. Ji buvo gyvas nuogas protestas prieš išniekinimą žmogaus, kurį, Dievo pade­damas, aš tikėjau į patį gyvenimo vidurį padėti. Bet fiureris irgi visada sakė, kad jis eina Dievo padedamas ir štai jo dievas žibančioj uniformoj atsistojo prieš manąjį, išrengtą ir panie­kintą.

– Tai padarai, kurie galvoja, kad vokietis yra žemesnis už juos, – nutraukė mano mintis pulkininkas. – Dabar aš noriu jums parodyti, kur jų vieta. Jeigu vokietis jums per žemas, tai šuo bus kaip tik. Šitoji visa prakeikta rytų giminė nuo šian­dien turi pajusti savo tikrąją vertę, turi išmokti žiūrėti į mus atsidavusio ir drebančio šuns akimis. Vokietis nepakęs nė vieno akiplėšiško žemesnės rasės pažvelgimo!

Kas vyko po to, man sunku papasakoti. Aš negalėjau šaltai stebėti ar juoktis, bet nieko negalėjau ir daryti. Koks baisus dalykas, kada nieko negali daryti! Įsivaizduok, kad nuo kalno skardžio slinksti į bedugnę ir nebėra už ko besusilaikyti. Taip buvo ir tada.

Po jo žodžių tuoj atsirado vyrai su šunimis, dideliais, vil­kiniais. Jie apuostinėjo nuogus, krūpčiojančius mergaičių kū­nus. Vienas po kito ėmė šokti joms ant krūtinių, o vyrai kari­ninkai ėmė baisiai kvatoti. Valandėlę buvau apstulbęs ir nega­lėjau suvokti, kas darosi. Jos stūmė šunis nuo savęs, o tie žaisda­mi vėl kabinėjosi. Staiga šuo šoko ir ant tos, kuri stovėjo prieš mane. Ji apsikabino šunį ir prisispaudė prie savęs, o akys nekrypo nuo manęs į šalį ir buvo baisios. Kelios galvos grei­tai pasilenkė.

– Gudri! – vienas sušuko. – Praskėsti kojas!

Palydovai tuoj puolė prie jos, ir aš supratau. Ne, aš pama­čiau. Kitos jau buvo parmuštos ant žemės, ir šunes jas niekino, o karininkai stovėjo aplinkui ir kvatojo.

Nepajutau, kaip pašokau ir nubloškiau šunį į šalį. Jis tuoj su­urzgė ir puolė ant manęs, bet palydovas sulaikė. Ant peties pajutau kietą ranką. Atsisukau. Užpakaly stovėjo pulkininkas.

– Šita tik šuniui. Pats paskum galėsi pasirinkti kokią norėsi.

Jis juokėsi iš mano nekantrumo.

– Bet jeigu ji man patinka? – pasakiau.

Ką geresnio pasakyti nebegalėjau ir vėl atsisukau į mer­gaitę.

– Man šuo verčiau! – tyliai, bet tvirtai pasakė ji. Ji suprato, ir kalbėjo vokiškai.

Nuo tų žodžių man nuėjo per nugarą šiurpas, o pulkinin­kas ėmė kvatotis.

– Gavai, ko norėjai! – pro juokus kalbėjo. – Dabar aišku, kokie tenai žmonės gyvena ir ko jiems reikia? Duok čia šunį! – sušuko šunininkui.

Aš vėl pažiūrėjau į mergaitę. Ji buvo išbalusi, ir man pasirodė, kad svyruoja. Vos šuo prisiartino, ji be sąmonės krito ant grindų.

– Artistė! Nieko nepadės! – juokėsi šunininkas. Nusisukau. Salia šuo niekino kitą mergaitę. Keturi vyrai

laikė sunkiais batais primynė kojas ir rankas, o iš perkąstos krūtinės bėgo kraujas. Toliau pagal sieną buvo girdėti mergai­tės riksmas, šuns urzgimas ir vyrų kvatojimas.

– Palaikyti, jei vienas šuo nepaima! – sušuko pulkinin­kas.

Pro vyrų pečius pamačiau akimirkai iškylančią šviesią galvutę, bet ji tuoj vėl dingo.

Atsiminiau. Ji įėjo paskutinė ir visą laiką buvo rankomis užsidengusi veidą. Tik ji viena tebuvo šviesiaplaukė ir smulkutė. Visiškai kaip kūdikis.

Bet man pasidarė bloga. Išėjau. Niekas nesulaikė. Ėjau per tuščius, apšviestus kambarius.

Trečiam kambary radau pridraikyta moteriškų drabužių. Čia jos, matyti, buvo išrengtos, ir mane vėl nukrėtė šiurpas. Tada staiga užėjo noras pamatyti tas, kurios buvo skirtos ki­tiems šunims, piktesniems. „Verčiau šuo!” Gal ji ir teisi? Ne, ji tikrai teisi, – galvojau, žiūrėdamas į krūvutes drabužių, ir akyse atsistojo anoji, vidury grindų plačiai iškryžiuotoji. . .

Pasukau į kitus kambarius ir išėjau į kiemą. Prie durų stovįs sargybinis garsiai taukštelėjo kulnimis, bet aš rankos nepakėliau. Ji kabėjo nudribusi žemyn kaip paraližuota, o priešais tamsoj degė piktos tamsios akys. Norėjau nueiti pas jas, tas kitas, ir pažiūrėti kaip į žmones, be nuogumo uždangos. Bet jų čia nebuvo, o toliau buvo marios pastatų, ir aš buvau čia mažas ir neprityręs. Ne, aš nieko negalėjau padaryti!

Perėjau per kiemą ir vėl įėjau pro tas pačias duris. Korido­riuje sargybinis paprašė dokumentų. Parodžiau.

– Ponai karininkai dabar ten, – pridėjo ir parodė į kitą koridoriaus galą, kuriame dar nebuvau buvęs.

Man iš sykio pasidarė aišku, kas ten darosi, bet pagal ka­reivio mostelėjimą instinktyviai pasukau anuo koridorium.

Buvo tylu, tik mano žingsnių aidas toli skambėjo. Staiga nuaidėjo aštrus, pilnas siaubo moters klyktelėjimas. Krūptelė­jau ir sustojau. Vėl buvo tylu. Dar paėjau kelis žingsnius, pas­kum ligi koridoriaus galo. Tenai laiptai ėjo žemyn. Vėl sustojau ir vėl nieko negalėjau girdėti.

Mane apėmė toks jausmas, lyg tas klykiąs moteriškas balsas būtų išėjęs iš mano smegenų, bet ne iš to požemio, o aš pats vaikščiojau numirėlių krašte. Nepaprastai aiškiai suvo­kiau, kad žemyn man nebėra ko eiti, apsisukau ir sugrįžau į pirmąjį kambarį, kur viskas prasidėjo.

Čia nebebuvo nei šunų, nei moterų, tik gale stalo sėdėjo se­nukas kapitonas. Jis pylėsi, kėlė taurę į tuščią stalą ir gėrė. Pamatęs mane, sulaikė ranką puškelyje nuo burnos, pastatė taurę ir pasišaukė. Ne žodžiais, tik su ranka pamojo.

Priėjau. Jis žiūrėjo valandėlę į mane ir smailiai šypso­josi.

– Jau iš ten? – paklausė.

– Iš kur? – nustebau.

– Iš apačios.

– Tenai visiškai nebuvau, – atsakiau.

– Kodėl ne! Aš irgi nebuvau, bet man tenai nebėra ko ir veikti. Jei tavo metų būčiau. . .

– Aš ne tokio būdo! – atsikirtau.

Jis vėl nusijuokė smulkiu, senu, girtu juoku.

– Ne kareivis esi. Kareivis eitų. Bet šito tai aš nesupran­tu, – ir parodė akimis į grindis.– Suneš ir moterys – tai ne mūsų jaunystės įprotis. Ne! Vyras ir moteris – kas kita. Matei, kaip toji blondinukė kovojo. Ir šuo buvo kantrus: nė sykio neįkando, bet paėmė. Džentelmenas. Džentelmeniškesnis už dau­gelį vyrų. Ne be reikalo pulkininkas kelis mėnesius mergas jiems kvietė, kad išmokytų.

Jis vėl juokėsi pats sau, tyliai, lyg ką apmąstydamas, pas­kum staiga pakėlė galvą ir pasakė:

– O tu važiuok į frontą. Kartu su -manim. Greitai pripylė taurę ir ištiesė man.

– Gerai?! Aš matau, kad tau čia dvokia. Važiuok, kol užuodi. Kai nebeužuosi, žinok, kad jau pats pradėjai dvokti! Tada ir frontas nebenuvalys. Kiaulystė! Važiuosi?

Pakėlė taurę, pažiūrėjo į ją ir pilną sviedė į grindis.

– Kiaulystė, – tyliai pakartojo, ir aš pamačiau, kad jo vei­das apie lūpas nervingai trūkčioja. Man pasidarė nejauku: senis sėdėjo ir verkė, bet neradau preteksto nueiti. Tada jis nubraukė ranka per akis ir pasakė:

– Eik. Nežiūrėk, kaip senas karys verkia. Ką tu seno su­žiūrėsi. Jis gal sėdi ir žliumbia, kad negali nueiti apačion. Supranti, kad negali... Kiaulystė, supranti, po velnių! Išeik!

Patraukė staltiesės kampą, ir indai pabiro ant grindų.

– Kiaulystė! Aplink! Žengte marš! Neatsigrįžti ir atgal nežiūrėti! Išeik!

Išėjau neatsigrįždamas. Net duris uždarydamas nepažiūrė­jau, ką jis veikia.

– Ne čia! – išgirdau balsą užpakaly.

Atsisukau. Kapitonas svyruodamas sekė paskui mane.

– Ne čia, ne. Verčiau eik apačion, tenai rasi gyvybės, o čia nebėra. Sudarkyta. Kiaulystė! Kairėn!

– Aš einu namo, – pasakiau atsisukęs.

– Namo gali eiti per ten!

– Ar ne vis tiek, – atkirtau ir mėginau nusijuokti. – Man čia geriau patinka.

– Bet aš įsakau.

– Leiskite, pone kapitone, nepaklausyti jūsų įsakymo. Kai būsime fronte, – tada, o dabar, jei norite, galite palydėti kaip jauną bičiulį. Gerai?

Kalbėjau kaip galėdamas švelniau, ir jis ėjo kelis žings­nius kartu su manim, paskum vėl sustojo:

– Tenai visai nėra ko eiti. Aš jau buvau. Visas išvedė. Ta ilgoji, kur prieš mus stovėjo, ta irgi atgavo sąmonę. Ji gal nė nejuto, kas jai buvo padaryta.

– Dar geriau, – atsakiau. – Tada nebėra jokios priežas­ties, dėl ko čia negalėčiau eiti.

Mes vėl ėjom kelis žingsnius.

– Na, kaip sau nori... Kaip sau nori... – murmėjo šalia manęs eidamas. – Bet toji blondinė... Ta, kur taip puikiai ko­vojo. Kaip tikras karys. Karys prieš bestiją. Kiaulystė...

– Šiandien prieš Vokietiją niekas negali atsilaikyti, – pasakiau su kartėliu, bet jis to kartėlio nenugirdo. Jis grei­tai sustabdė mane, pažiūrėjo į veidą, paskum pastūmė pirmyn ir pasakė:

– Taip? Tai eik. Eik. ..

Man jis pasidarė įkyrus, kaip kiekvienas girtas blaivam, ir aš palengvėjusia širdim, kad pagaliau juo atsikratysiu, žen­giau greičiau, atidariau duris į tą kambarį, kuriame pirma ma­čiau mergaičių drabužius, ir sustojau. Negaliu pasakyti, kas tik­rai man pasirodė pirmą akimirką, bet mečiau žvilgsnį ir krūp­telėjau, nors tikrą teisybę tesuvokiau tik už kelių akimirkų. Prie lango stovėjo blondinė mergaitė. Ji buvo apsirengusi ir man nuostabiai pažįstama pasirodė. Iš pirmo akimirksnio pasi­rodė, kad ten stovi sesuo, ir aš susvyravau. Keistai ji stovėjo, rankas nuleidus ir galvą ant peties palenkusi, lyg norėdama apmąstyti, kas atsitiko, – bet ji buvo sesuo.

– Rūta, – nepasijusdamas sušukau ir žengiau per kambarį, bet vėl atšokau: ji ne stovėjo, bet kabėjo.

Bet Rūta ji buvo tikrai. Ir drabužiai jos, ir veidas, ir plau­kai, ir ji pati, smulkutė ir daili, lyg būtų tik džiaugtis su­kurta.

Keista, bet pajutau linkstant kojas ir atsirėmiau į stalo briauną. Ji, mano vienintelė. Tada ji pasirinko Kauną. „Ar manai, kad Berlyne daugiau rasi, – sakė, kai aš, gimnaziją baigęs, rengiausi Vokietijon studijuoti.– Aš tai pirma studi­juosiu Kaune, o paskum gal važiuosiu ir į Vokietiją ar kur ki­tur.” Dabar ji tikrai buvo jau atvažiavusi ir susiradusi mane. Ar ji pažino mane sėdintį už stalo tarp šunų pagelbininkų? Aš girdėjau jos klyksmą. O gal šaukė ne ji? Ne, ji negalėjo šaukti. Ji buvo išdidi kaip tėvas ir turėjo kovoti tyliai ligi galo.

Atsigrįžau.

Vidury kambario stovėjo kapitonas, rankas prieky sunėręs.

– Ar ji šaukė? – paklausiau.

– Ne. Ji kovojo. Narsi mergaitė... Aha...

Paskum priėjo artyn, padėjo ranką ant peties ir paklausė:

– Pažįstama?

– Sesuo, – atsakiau.

Kapitonas valandėlę stovėjo, paskum priėjo, nupjovė raištį ir nuleido ją žemėn. Paskum pakėlė ir paguldė ant stalo.

Man krūtinėj kažin kas nutrūko ir pasidarė taip tuščia, lyg nuo šios dienos būtų viskas vis tiek.

– Palaidoti kaip žmogaus jos neleis, – pasakė.

Jis nepaklausė nei kur ji buvo, nei kodėl čia atsirado. Aš pats nebūčiau galėjęs nieko apie tą pasakyti, bet jutau tam senam vyrui dėkingumą, kad jis nesmalsus.

– Bet dėl visa ko paprašysiu pulkininką, kad ją išsiųstų. Tik kur? – staiga sustojo ir pakėlė akis į mane.

Aš nieko negalėjau pasakyti. Namų neturėjau.

– Tada paprašysiu, kad nusiųstų pas mane. Nuvažiuosim ir palaidosim.

Jis man dabar atrodė visiškai toks kaip tėvas.

– Ne, – pasakiau. – Tegu būnie, kaip yra. Ji tegu būnie čia, tam didžiuliam kape, kartu su visais. Su visu pasauliu.

Jis norėjo dar ką sakyti, bet aš neleidau kalbėti.

– Dabar karas. Tegu būnie ir ji kaip kareivis: kur žuvo, ten ir kapas. Aš einu miegoti.

Pabučiavau jos auksinius plaukus ir išėjau. Ir kapitonas manęs nelaikė. Ir tikrai parėjau į savo kambarėlį. Buvau taip pavargęs, lyg ant pečių būčiau šį vakarą pusę pasaulio nešiojęs. Ant lūpų ir veido jutau sesers plaukų švelnumą. Ir tada, kai ji įėjo į salę, man jie pasirodė tokie, lyg būčiau kur daug sykių matęs. Bet ji buvo užsidengusi veidą, o paskum toji moteris su degančiom akim. Jeigu tada būčiau pamatęs, būčiau išgelbėjęs arba būtumėm žuvę abu, bet aš būčiau žinojęs, kodėl ji čia, kur tėvas ir kur motina.

Gulėjau pilna galva degančių minčių, o prieš akis buvo ne sesuo, bet anoji, vidury aslos nukryžiuotoji. Užmigti negalė­jau. Atsikėliau ir pasiėmiau Šventąjį raštą. Su juo buvau susi­gyvenęs nuo pat mažens, nesiskyriau nė tada, nors jis ir ne­populiarus buvo pasidaręs. Varčiau ir mano nustebimas augo. Jame teradau tik žodžius, o to, kuris juos sakė, nebebuvo. Aš neberadau Dievo.

Aš nebetikėjau jau anksčiau, dabar tą pradėjau suvokti, kai pulkininkas kalbėjo ir kai mergaites atvedė. Atsimenu, tada meldžiausi ir laukiau kažin kokio įvykio, kuris ateitų netikėtai kaip audra ir visus tuos nešvarumus nuneštų. Bet niekas neatsi­tiko, tik senis paprasčiausiai pastūmė mane į šalį, kai norėjau įsikišti, o sesers akivaizdoje viskas užsibaigė. Argi Visagalis galėtų žiūrėti į viską ramiausiai, kai mergaitės užleidžiamos šunimis... Ne, Dievo man nebeliko, tik ant plono popierėlio rūpestingai prispausdinta daugybė žodžių ir gėdingiausiai iškryžiuota moteris. Ne, ne ji. Tai iškryžiuota visa žmonija ir teisybė. O Dievas? Jis tik žodžiai. Pagalvojau, kad galėčiau parašyti evangeliją apie nukryžiuotą moterį.

Neturiu žodžių pasakyti, kaip tada man pasidarė liūdna, kai tą suvokiau. Pirma turėdavau kam pasisakyti ir jutau, kad mane supranta ir remia, dabar žiūrėjau į daugybę žodžių ir jaučiausi taip, lyg visi būtų kur išėję, o aš pasilikęs vienas.

Staiga pasidarė gaila, kodėl išėjau ir Rūtą palikau vieną. Atsikėliau ir vėl nuėjau, bet jos nebebuvo. Tik ant lango ran­kenos kabojo galas raiščio. Atsirišau. Jis buvo plonytės šilkinės medžiagos. Grįžusi susiplėšė marškinius ir pabaigė savo dienas dar gyventi nepradėjusi. Jai ėjo tik dvidešimti metai. Ir kodėl to niekas nesukliudė?

Išlyginau medžiagos skiautę, susilanksčiau, įsidėjau į kišenę ir išėjau į kitus kambarius. Norėjau rasti kapitoną ir paklausti, kur ji dingo. Kambariai buvo tušti. Ėjau į kiekvienas duris, bet daugumas buvo užrakinta. Nusileidau požemin. Bet ir ten buvo tuščia. Slėptuvės kambariai buvo tušti arba užrakinti. Iš vieno mušė į nosį vėmalais. Ant sofos gulėjo atsisagstęs, galvą užvertęs karininkas ir garsiai knarkė.

Išėjau vėl į kiemą. Jau buvo šviesu. Tarp namų draikėsi skystas rūkas. Vėl sugrįžau į savo kambarį, atsiguliau ir gulė­jau, be minties įspyręs akis į lubas.

Pažadino stiprus beldimas. Pašokau ir negalėjau suvokti, kur esu.

Įėjo kareivis.

– Pulkininkas kviečia ateiti, – pasakė.

Su tais žodžiais man nuo akių lyg uždanga nukrito: vėl at­siminiau viską ir greitai ėmiau tvarkytis. Ant stalo gulėjo Šven­tasis raštas. Paėmiau. „Aš esu tiesa ir gyvenimas”, – perskai­čiau ir, mesdamas knygą, pasakiau:

– Ne, tu esi melas ir mirtis.

Nuo tų žodžių mane suėmė juokas, ir aš valandėlę šiurkščiu balsu juokiaus. Man staiga pasidarė aišku, kaip baisiai nelo­giška duoti žodžio srovei kitą vardą ir kovoti su tuo, ko visai nėra. Ir ne visai taip: kuris yra, bet ne tas, ką žmogus sugalvojo save susiraminti. Valia. Visagalė valia savo ženklą pasauliui tikrai uždėjo, bet ji juoda, pikta ir brutali. Jai melstis nereikia. Ji ateina, paima ir nusineša! Kaip šimts perkūnų, nusineša!

Ėjau koridoriais ir tas mintis turbūt garsiai reiškiau, kad staiga sustabdė smagus balsas:

– Alio, ko pyksti?

Prieš mane stovėjo leitenantas iš kartotekos ir šypsojosi.

– Galvą skauda?

Norėjau praeiti pro šalį, bet jis sulaikė.

– Ar pas pulkininką? – paklausė. Atsakiau galvos linktelėjimu.

– Verčiau palauk. Jis įsiutęs.

– O aš ar negaliu būti įsiutęs?

Jis pažiūrėjo į mane, paskum patempė į kambarį.

– Paklausyk, – sakė. – Nekišk galvos liūtui į nasrus. Vis tiek bus kaip seniui. Geriausia į jo reikalus nesimaišyk. Ar jis tau nesakė priimdamas, kad čia nėra nei tėvo, nei motinos.

Aš vėl linktelėjau galvą, o leitenantas tęsė:

– Ir tas šventa! O senis vakar užsimanė, kad atiduotų jo pažįstamos mergos lavoną padoriai palaidoti. Vakar mat viena po šunų žaismo pasikorė. Nepatiko tas žaismas ir man. Bet kas man rūpi, kas ką daro. Patinka – ir daro. O senis kapitonas atėjo ir tą pareiškė viešai. Kai pulkininkas liepė išėjus išsipa­girioti, jis drožė jam per veidą. To užteko. Jį tuoj paėmė, ir, aišku, nebematysim. Pulkininkas juokų nedaro. Taip jis gal bū­tų užmiršęs, kad tu norėjai aną lenkaitę gelbėti, bet po to jis ir tavo pasipriešinimo tikriausiai nepraleis pro ausis. Taip mano ir kiti. Palauk su savo įstatymais. Vis tiek jų šiandien dar ne­reikia.

Leitenanto plepėjimas mane prablaivė. Aš ėmiau galvoti, bet nenueiti negalėjau. Pirma buvau nusiteikęs pulti, o jis mane pa­ruošė gintis. Jam plepant, man lyg pilkuma nuo akių sklaidėsi. Suvokiau, kad man žūti dar nėra ko, bet ir čia nebegalėjau pasilikti.

– Kad mane jis pats kviečia, – pasakiau. Leitenantas prikando lūpą.

Paspaudžiau jam ranką ir išėjau. Ne, žūti čia, rūsy, ir de­besėliu pro kaminą išrūkti nenorėjau.

Pulkininkas sėdėjo už stalo sausas ir oficialus. Į mane ke­lis akimirksnius žiūrėjo kietomis pilkomis akimis, paskum ne­žymiai nusišypsojo ir pasiūlė sėstis.

– Išdėstyk savo naujosios teisės pagrindus, – pasakė taip paprastai ir šaltai, kad kelis akimirksnius visiškai neradau žo­džio, paskum susigriebiau.

– Po vakarykščios tamstos kalbos visą naktį svarsčiau ir dar daug spragų radau pačiuose pagrinduose, – atsakiau. – Norėčiau dar laiko juos suformuluoti. O tuo tarpu prašau leisti mane į frontą.

Pulkininkas staiga pakėlė antakius ir pasilenkė į priekį.

– O ko ten? – mestelėjo.

Jis apie tą tikrai nebuvo pagalvojęs.

– Įsitikinau, jog man reikia ten pabūti, kad galutinai su­bręstų mano projektas.

Pulkininkas atsistojo ir kelis kartus perėjo per kambarį. Atsistojau ir aš. Laukiau pratrūkstant perkūnijos, bet jis susto­jo priešais mane ir visiškai ramiai pasakė:

– Pagalvok. Tą, kaip turės būti reikalai tvarkomi, galėsi čia geriau patirti kaip kitur.

– Bet aš noriu pamatyti erdvę ir žmones taip, kaip jie yra, – taip pat ramiai atsakiau.

– Erdvę ir žmones! – jis nusijuokė. – Naujoj santvarkoj

jie visai kitaip atrodys.

– Aš to ir siekiu. Bet savo darbui norėčiau turėti po kojų

natūralų pagrindą, nes galvoju ne apie pereinamąjį karo metą, bet apie būsimąją taiką.

–Ir tu manai, kad tas tavęs nesugadins?

– Nemanau, kad žinios darbą galėtų sugadinti.

– Bet dėl jų tu statysi savo gyvybę pavojun. Argi jos būtų vertos. Mūsų uždavinys – išsaugoti būsimai Vokietijai kaip galima didesnį skaičių asmenybių.

– Dėl to, pulkininke, gali būti ramus. Aš, kaip ir mūsų fiureris, tikiu visagale Apvaizda, kuri veda mus iš laimėjimo į laimėjimą. Ir jeigu mano darbas bus reikalingas vokiečių tau­tai ir pasauliui,– aš nežūsiu.

Man pasirodė, kad jo veidu nulėkė paslėptas šypsnys, bet kai prašneko, balsas buvo ramus ir tirštas.

– Gerai,– sakė jis.– Apvaizda didelis dalykas. Ji saugo fiurerį, tegu saugo ir tave. Kada nori važiuoti?

– Kaip galima greičiau, kol ten dar tebevyksta įvykiai. Pulkininkas valandėlę galvojo, o aš buvau smagus, kad ištrūkstu. Apie tą, kad šlykščiausiai melavau net nė akim ne­mirktelėdamas, tik vėliau tepagalvojau, kai jau sėdėjau trauki­ny ir lėkiau į rytus. Prieš dvidešimt keturias valandas, kol ta Apvaizda tebetikėjau, niekada taip šaltai ir drąsiai to žo­džio mele nebūčiau pavartojęs savo asmens reikalui. Dabar jis man tebuvo žodis, netekęs turinio, kurio skaudžiai buvo gaila.

Palengva akys vėrėsi, ir daugelis dalykų aiškėjo, kurie pirma buvo žodžių migla aptraukti. Aš tapau pliku, nuogu žmogum, sukurtu iš melo, gyvenančiu tarp kitų tokių pat. Dar norėjau pasiekti Lietuvą ir sužinoti, kas atsitiko mano tėvams, o po to viskas vis tiek. Eiti į frontą ir mirti atrodė visų geriausias dalykas.

Vis tiek žmogus keistas. Jis nori, kad viskas eitų pagal jo norą. Be jokių valios pastangų ateina galvon keisti, netikėti miražai. Mačiau savo akimis Rūtą, liečiau jos nukankintą kūną, bet į galvą ėjo mintys, lyg ten būtų buvusi ne ji. Man atrodė, kad nuvyksiu į Lietuvą, rasiu ją ir tėvus. Nenorėjau galvoti, kad tą padarys Dievas, bet toji mintis ėjo pati iš vidaus kaip iš že­mės garuojanti drėgmė. Man net rodėsi, kad radęs tėvus ir ją, rasčiau ir Dievą. Galėčiau viską užmiršti, ką buvau matęs, ir vėl pajusčiau džiaugsmą gyventi, lyg tėvai ar sesuo galėtų ir man dalį savo Dievo atiduoti.

Ir radau: ir kur jų buvo gyventa, ir net dalį daiktų, bet nė vieno jų pačių. Tėvas mirė bolševikų kalėjime. Nukankino. Jo kartotekinį lapelį turbūt taip pat kokia ranka perkėlė į ne­kaltomis ligomis mirusiųjų. O gal bolševikai nė kartotekos ne­vedė. Motiną pavasarį ištrėmė į Sibirą. Būtų ištrėmė ir Rūtą, bet ji tuo metu buvo Kaune ir taip pasiliko. Atėjus vokie­čiams, vėl pradėjo studijuoti, bet vieną vakarą išėjo į gatvę ir nebegrįžo. Draugai spėjo, kad pagavo vokiečiai, nes tą vakarą kaip tik gatvėse ir kavinėse rinko moteris. Jie prašė manęs, kad skubėčiau ieškoti. Manė, kad aš galiu labai daug padaryti.

Bet man ieškoti nebereikėjo. Ir jokie miražai nebesirodė. Išvykau tiesiai į frontą. Galėjau juk daug paprasčiau viską užbaigti. Kulką paleisti juk taip nesunku: tik mažas akimirks­nis susitelkimo... Bet aš tikėjau, kad motina tebėra gyva ir no­rėjau ją pasiekti... Surasti ir išgelbėti. Paskum dingo ir ta vil­tis. Mes traukėmės, bet aš buvau visiškai vienas. Nevengiau nieko. Ir žudžiau. Žmogus man pasidarė baisesnis už gyvulį, už šunį. Taip, už šunį. Anos nuogos mergaitės žodžiai įsigręžė į patį vidurį širdies. Aš irgi norėjau žūti. Bet ne kaip sesuo. Aš norėjau, kad mane nužudytų žmogus. Bet matote. Pustrečių me­tų ieškojau mirties ir neradau. Išlikau. O kam? Be prasmės bas­tytis iš vieno krašto į kitą?..

 

Jurgis Jankus. Naktis ant morų: novelių romanas. Tübingen: Patria, 1948.