Vaiciulaitis virselis
Vaiciulaitis virselis
Talentingo novelisto, literatūros tyrinėtojo, vertėjo A. Vaičiulaičio (g. 1906; nuo 1940 m. gyvena JAV) knyga sudaryta iš prozos rinkinių, išleistų 1932–1986 m. Spausdinamas ir romano „Valentina" trečias pataisytas leidimas (1 – 1936, II – 1951). Rašytojo kūrybai būdingas psichologizmas, grožio, dvasinių vertybių poetizavimas, giedra harmo­nija, grakštus stilius.

 

BENVENUTAS DI DŽOVANIS* PRISTATO MECENATUI SAVO PAVEIKSLĄ


Matydamas šviesiausią Tolomėją, geradarį ir glo­bėją, Sienos prekijų šlovę ir menų ramstį, grįžtant iš Piacos del Kampo žaidynių, drįsau pasveikinti pro langą ir kviesti vidun, trokšdamas pranešti linksmą naujieną, kad vakar baigiau Trijų karalių paveikslą, kurį jūsų prakilnybė užsakėte švento Domininko baž­nyčiai.

Būčiau ir aš mielai ėjęs į didingą aikštę, kur tarp rūmų plevėsavo tuntų vėliavos, garbingi sėdėjo Sie­nos seniūnai ir aukštieji teisėjai, grūdosi piliečiai, prunkštė žirgai ir svirdinėjo iškimšti slibinai, dram­bliai bei vienaragiai, mergaičių dorybės ženklas.

Deja, antras mėnuo dešinį kelį man raižo diegliai, ir jau nebegaliu taip skrajoti kaip anomis saulėtomis jaunystės dienomis, kada lyg sakalas plasnojau mūsų brangiosios Toskanos kalnais ir lygumomis ar mūsų garsaus miesto gatvėmis.

Beliko sielos akimis grožiuotis šventės puošnumu, moterų grakštumu, aksomų ir šilkų gašnumu, mezgi­nių plonumu ir baltų žirgų išlenktais sprandais.

Regėkite, ir aš savo paveiksle, angoje prie prakartėlės, atvedęs pastačiau baltakartį širmį iš Arabijos dykumų.

O kad šviesiausias globėjas, kuris dosnia savo ranka nuo senų dienų šelpiat ir sergstit mūsų namų židinį, kartais nepagalvotumėt mane sumaišius dro­bėje gyvulius ir žmones, netgi patį Kūdikėlį Jėzų ir šventus jo tėvus, leiskite pažymėti, kad paveikslui daviau dėsnį, tvarką, grožį, meilę ir tiesą.

Dėsnis yra tasai, kurį paliko didieji meistrai ir mošalies išminčių kelionę pagarbinti Dievo gyvojo sū­naus, gimusio Betliejaus užeigoje. Aure jų vilkstinė žygiuoja pro miesto mūrus taip, kaip ir jūsų, taurusis Tolomėjau, karavanai traukia pro Kamolijos vartus į prancūzų ir flamandų žemes su Oriento ir italų pir­kiniais.

Nesigirdamas norėčiau pasakyti, kad dėsnis yra ir tai, ką mes patys pridėjome, išradome ir pagražino­me pagal savo išmonę ir vaizduotę.

Paveikslų nerinkau tokių dangiškai mėlynų ir skaisčių spalvų, kokias tarp Švento Morkaus vienuo­lyno mūrų Florencijoje savo Trims karaliams išsva­jojo Fra Anželikas. Neieškojau ir tokios ilgesingos padangės ar tokių grakščių kalvų kaip Sandras Bo­tičelis, nes mes, Sienos tauta, pamilome niūkų bizantinį dažą ir neturime tokių maloningų kauburių kaip Raudonosios lelijos miestas.

Dabar jums aiškinsiu tvarką, kurią pritaikiau savo kūriniui, skeldamas jį į du planus pagal veiksmo ir li­nijos prigimtį ir pagal fantazijos žaismą.

Pačioje viršūnėje išrikiavau vilkstinę, kada pro vartus išneria skalikai ir žirgai, linguoja kupranuga­riai, žėri dovanos ir liūliuoja minia, kuriai kelią į nežinomą šalį šviečia aukso spinduliais ištryškusi žvaigždė.

Ir taip pro Oriento miestus, per dykumas ir oazes, o pagaliau ir per mūsų Toskanos mielas kalvas vingu­riuoja karavanas, kol atkeliauja prie prakartėlės an­gos, kurioje įstačiau puošnų, išmintingo ir liūdno vei­do jaunikaitį, jau atjojusį pasveikinti Kūdikėlio Jė­zaus. Kantrus ir mandagus, jisai laukia savo eilės žengti vidun, kur ramiai sau mąsto asilas ir jautis ir kur, nuo šieno ant Marijos rankų pakeltas, žvelgia viešpatnus vaikelis.

Antrą paveikslo planą apsukriai sutvarkiau, nu-lauždamas grotos priekį. Taigi žmones, kuriuos viršuje matome išjojant iš Rytų miesto, tą pačią aki­mirką randame jau žemai užeigoje, aukojant mūsų Išganytojui auksą, mirą ir smilkalus.

Kai lipote per mano trobos slenkstį, aš jums, dosniausias globėjau, užsiminiau apie grožį. Pirmiausia jis glūdi mano kūrinio ramiame iškilnume, dažo tau­riam kuklume, linijų ir proporcijų gracijoje ir visų šių dalių vienybėje bei judesyje, kuris, pradžią gavęs prie Oriento miesto vartų, per tolimas žemes viena slinktimi, nelyginant upių srovė, plaukia ir banguoja ligi mūsų Išganytojo bei Viešpaties kūtelės.

Jeigu įsižiūrėsite į mano paveikslo linijų liaunumą ir grakštų natūralumą, spinduliuojančią Madonos rimtį, šventą Juozapo nuolankumą, žaismingą Kūdi­kėlio prakilnumą, damaskinio šilko ir brokatų brangumą, maldingą asilo veidą prie ėdžių,— sakykite, ar nepažins akis meistro rankos, gebėjusios į santū­rią grožio melodiją sudėti pasaulio įvairumą?..

Kalbėjau apie meilę. Yra tai mano meilė menui, amžinam, ilgesingam jo šauksmui, keistam nerimui ir nirtėjimui, kuris net ligoje ar gėloje tave maudžia, vi­lioja prie drobės, nepaleidžia, ligi tu, tepdamas dažą po dažo, atveri savo regėjimus ir sapnus. Kiek dienų ir naktų mačiau šiuos veidus, galvojau apie dievišką Vaikelio švelnumą, apie motinos šilumą kūdikiui ar apie kantrų Juozapo taurumą, o pagaliau net apie Arabijos žirgų sprando išdidų lanksmą.

Dieną ir naktį mane drumstė Dievo, aukščiausios galybės, žvaigždžių ir pasaulių Viešpačio, meilė žmo­nėms,— žemės dulkėms ir išpuikusiems, teisiems, lyg arkangelai prie Dievo sosto, ir melagiams, kaip mano mielas bičiulis kurpius Frančeskas iš Buonsinjorio gatvės.

Tapydamas daug valandų mąsčiau apie šią Aukš­čiausiojo meilę mums, apie jos didumą, gelmę ir pras­mę. Galiu tarti, kad mano protas nepajėgė jos aprėpti. Tai prašoksta mūsų galias, ir tokią auką mums gali išgvildenti tiktai dangaus siųstieji pranašai, šventos knygos, nužemintas tikėjimas ir meno slėpiniai, kai jie atsiskleidžia lyg gėlių žiedai nakčia.

Pasaulio gudriųjų išmintį sumaišo Dievas.

Kalbėjau jums ir apie tiesą. O tiesa yra ta, kad anas orus ir guvus bernelis, kurio kojytės padą nuo­lankiai bučiuoja žilas Rytų šalies išminčius, viena ranka atsiremdamas į grindis, yra Viešpats, Dievo gyvojo sūnus, atėjęs į pasaulį mirti už mūsų nuodėmes įr per savo kančią išganyti mus.

Šviesiausias Tolomėjau, kilnus mano globėjau, išgliaudžiau jums savo darbo prasmę ir meną.

O dabar, kaip sakoma, meistras vertas savo atpil­do. Traukite iš kapšio florinus ir paberkite man į del­ną, kiek suderėta. Kol žvangindami skaičiuojate au­ksą ir sidabrą, turėčiau jums meilikautis ir girtis, kad, už jūsų lobį prisipirkęs dažų, kiauras dienas lyg pa­trakęs plūksiuosi prie naujų drobių.

Tačiau būsiu atviras ir prisipažinsiu, kad šiandien man galvoje drumsčiasi kiti vėjai: kai tik sausgėla kelyje pradings, trauksiu už mūsų katedros, baltais ir juodais marmurais tviskančios miestui, ir tenai, siau­roje ir jaukioje gatvelėje, užsuksiu į smuklę, kur tau duoda skaidraus vyno ir skanios, ką tik iš krosnies ištrauktos, kvepiančios duonos, o paskui atkiepsi gražuolė šeimininkų duktė, droviai sėdasi tau ant ke­lių, glosto tavo plaukus ir pešioja barzdą. Ir tada pa­junti, lyg sielvartų ir skausmų niekados nebūtų buvę, lyg ašarų ir mirties nebūtų buvę, lyg niekas tavęs nebūtų skriaudęs ir niekinęs, lyg vaikystėje nebūtum kentęs alkio ir lyg pats nebūtum už durų išmetęs mo­ters, kurią kadaise labiau už angelus mylėjai. Belieka palaiminga užmarštis, jauki šiluma ir švelnūs apsika­binimai aplink kaklą.

Jogei, kilnusis Tolomėjau, nesuklystumei savo mintyse, girdėdamas tokią mano šneką, galiu pridėti, kad tai mielai mergytei, smuklininkės dukrai Teresei, Toskanos miestų gėlei, dabar tik devinti metai, ir jūs nesvajokite savo dvasioje apie mane taip, kaip jau buvot pradėjęs galvoti.

Dėkodamas už auksą, kuris skamba maloniai, lenkdamasis jūsų prakilnybei ir prisiekdamas vėl kaip milžinas šokti prie darbo, kai tik jūs atsiminsite mano menus, dar prašau ir maldauju, kad Švento Do­mininko vienuoliams, kuriems netrūksta žemiško smalsumo, neišduotumėte šios mano paslapties: anam žvaliam jaunikaičiui paveiksle prie angos daviau mė­lynas Teresėlės akis, kad ji amžinai gyventų mano mene.

 

* Benvenutas di Džovanis (1436–1518) – Sienos dailinin­kas{aut. past.).

 

Antanas Vaičiulaitis. Tavo veido šviesa: novelės, padavimai, romanas. – Vilnius: Vaga, 1989.


Vaiciulaitis virselis
Vaiciulaitis virselis