Tomas Taškauskas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka 

       1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

       4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

 

       1. J. Myrdalio, deja, skaityti neteko. Tad nežinau, ar oponuosiu tam, ką jis iš tiesų kalba savo romane, ar tik savajai šio švedų rašytojų minties interpretacijai. Kad ir kaip ten būtų, nelabai norėčiau sutikti su mintimi, kad jaunam būti sunku. Būti jaunam man pirmiausia yra džiaugtis, būti laimingam. Tiesiog privalau pacituoti dar mokykloje įsidėmėtas Biblijos eilutes: „Džiūgauk, jaunuoli, kol esi jaunas! Leisk savo širdžiai mėgautis savo jaunystės dienomis. Eik, kur veda tavo širdies troškimai, daryk, kas patinka tavo akims, bet žinok, kad dėl viso to tave Dievas pašauks į teismą. Išmesk rūpestį iš savo širdies, savęs neapsunkink, nes jaunystė ir gyvenimo aušra yra rūkas!“ (Koh 11, 9–10). Kol kas neradau jokio savo patirčiai artimesnio mąstymo apie jaunystę... Galbūt todėl, kad ypač aktualūs man atrodo du vienas kitą papildantys jaunystės aspektai – gyvybingumas ir gyvenimo džiaugsmas.

       Kaip jau supratote, jaunystę suvokiu kaip dvasinę kategoriją. Labai įdomiai apie tai kalba filosofas S. Šalkauskis savo 16 puslapių knygelėje „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“. Biologiškai vertinant kiekvienas vos gimęs žmogus iškart pasmerkiamas mirčiai. Fizinis mūsų gyvenimas primena lygiašonę (arba nebūtinai) trapeciją – pirmiausia augi, stiprėji (kilimas aukštyn), tada išgyveni jėgų žydėjimą (tiesė) ir galiausiai prasideda senėjimas, užsibaigiantis mirtimi (kritimas žemyn). O štai dvasia gali daugiau negu kūnas – palaikydamas tinkamą moralinę higieną gali išlikti jaunas visąlaik. Šią tiesą liudija ir mano patirtis.

       Iš tiesų beprotiškai gaila, kad savo aplinkoje matau kiek kitokią situaciją, kuri daug panašesnė į J. Myrdalio minties įsikūnijimą – daugybė jaunų žmonių, nors ir turėdami puikias materialines sąlygas, įvairiausias laisvalaikio ir mokslo bei meno pažinimo galimybes ir t. t., visai nesijaučia laimingi, veikiau pavargę nuo gyvenimo, nuo aplinkinių, nuo savęs, kartais netgi įsikalbėję nepakeliamą būties sunkumą, nesamas problemas, arba esamas netinkamu požiūriu pasunkinę kelis kartus... Keista, kad tai būdinga net ne paviršutiniškiems, bet individualiau mąstantiems, menu besidomintiems ir jį kurti bandantiems žmonėms... Žinoma, nesu beprotis, kad teigčiau, jog gyvenimas yra paprastas ir lengvas. Jis tikrai spygliuotomis rožėmis klotas, bet kančios ir išbandymai yra gyvenimo prieskoniai, o ne džiaugsmo nuodai.

 

       2. Nei hipiai, nei rokeriai, nei tuo labiau pankai man neatrodo nė per nago juodymą panašūs į tikrus protestuotojus, maištininkus prieš monotoniją ir vartotojiškumą. Pirmiausia todėl, kad jų šūkis, jų gyvenimo credo „gyvenk greitai, mirk jaunas“ visai neatmeta vartotojiškumo, o tiesiog deklaruoja kitą jo variantą. Tai puikiai iliustruoja jų gyvenimo būdas – išgertuvės, palaidi seksualiniai santykiai, narkotikai, žodžiu, savęs arba kitų žalojimas... Maištas dėl maišto tėra savo žmogiškojo potencialo švaistymas. Atsisakymas priimti gyvenimą kaip vienąsyk duodamą pačią vertingiausią dovaną, su kuria reikia ir atitinkamai elgtis, man atrodo mažų mažiausiai kvailas. Beje, tokia nuostata neišvengiamai kelia dvasinę senatvę, kuri gimdo metafizinę apatiją.

       Mėgstu prajuokinti savo pažįstamus kalambūru: „Didžiausias maištas yra nemaištauti.“ Tai nereiškia, kad visiems reikia tapti pelėmis ir apsigyventi po šluotomis. Tiesiog, mano galva, šiandien (kaip ir visada) reikia ne abstraktaus maišto prieš visuomenę, o konkretaus maišto prieš joje slypintį blogį, atgyvenas, kurios kelia apatiją, t. y. dvasinę mirtį. Pavyzdžiui, mąstymo ir buvimo klišės: menininkas – nuo gyvenimo atitrūkęs keistuolis; baigei mokyklą – stok į universitetą; gyvenk greitai, mirk jaunas; šventumas – nuobodu... Svarbiausia – vidinė kova, nes gyvenimo rutina pirmiausia yra kokybės, o ne kiekybės ir formų klausimas.

       Kokie mano ginklai prieš gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą, t. y. prieš sąmonės apsnūdimą ir kūno godumą? Formą mano dvasiniam gyvenimui duoda Katalikų Bažnyčia, o turinį – tikėjimas į Dievą, kuris už mane mirė ant kryžiaus. Kasdienė malda, dalyvavimas mišiose, reguliari išpažintis, sakramentinis gyvenimas, bendravimas su savęs ir tikrovės nebijančiais žmonėmis. apskritai bendravimą laikau vienu didžiausių malonumų. Neabejotinai sąmonę nuvalo, suaktyvina ir poezijos skaitymas, bet vien literatūros mano dvasiai neužtenka. Nes, kaip pažymėjo R. Tamošaitis, dabartinė literatūra psichologiškai nenatūrali, joje gausu literatūrinių konservantų, dažiklių ir skonio stipriklių.

       Esame žmonės, prasmės ieškančios būtybės, todėl kitų žmonių kūryba, kultūra, menas mums yra reikšmingi. Tai veikia ne tik mūsų psichologiją, bet ir dvasią. Štai šunys vienas kitam eilėraščių nekuria ir nedeklamuoja. Vis dėlto atsakyti, ką mano kūrybai duoda įvardytas gyvenimo ir mąstymo kryptingumas, kol kas sunku. Jau kelis mėnesius galvoje skamba psichiatro V. E. Franklio mintis apie moderniąją literatūrą ir jos kūrėjus: „Jei rašytojas neįstengia suteikti žmogui imuniteto nuo nevilties, jis bent jau neturėtų plūktis, stengdamasis užkrėsti jį neviltimi.“ Tiesa, taip gyventi ir kurti nėra paprasta... Tą puikiai įrodo ir pavyzdys iš mano jau cituotos Koheleto knygos, kur išsakyta daug psichologinės nevilties, daug nusivylimo gyvenimu. Ir vis dėlto už to negatyvo esama kažkokios daug gilesnės šviesos perspektyvos. Norisi tikėti, kad nesu nevilties pasiutligės užkrato nešiotojas, kad dabartinis mano gyvenimo ir mąstymo pastangos yra vilties ir šviesos perspektyvos paieška, o ne tolimas nuo jos.

 

       3. Pradėsiu nuo atsakymo į antrąjį klausimą. Poeziją atradau dar mokykloje, skaitydamas V. Mačernį. Vėliau persirgau A. Marčėnu ir G. Grajausku. Savitą žymę paliko daugumai mano bendraamžių gal kiek mažiau žinomas G. Gutauskas. Studijų metais kaip žaibas nušvito iki tol neskaityti R. Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“ ir aistringosios B. Pūkelevičiūtės „Metūgės“. Nors ir neskaitau daug prozos, naujai atradau J. Biliūno kūrinius, ypač empatinę laikyseną juose. Žavus man ir K. Binkio tekstų vitalizmas.

       Iš užsienio autorių gilų įspūdį paliko visa „Aidų“ poezijos serija, kurią skaitydamas susipažinau su M. Boogo ir H. Lenzo eilėmis. Iš prancūzų stipriai paveikė E. Ionesco absurdo pjesės bei P. Eluard’o ir J. Prévert’o poezija.

       Šis sąrašas nėra nei baigtas, nei galutinis. Manau, kad reikėtų palaukti dar 10–20 metų, kol paaiškės, kurie autoriai ir kūriniai man buvo, yra svarbiausi ir kodėl. Šiuo metu domiuosi B. Krivicku, kurio egzistencializmas artimas mačerniškajam, tik su gilesne Dievo perspektyva.

       Iš mano ankstesnių pamąstymų turbūt jau paaiškėjo, kad nesu joks didis maištininkas, revoliucionierius. Didelių, pripažintų autorių, esamos hierarchijos neneigiu. Tiesiog skaitau tai, kas man įdomu. Tiesa, esama hierarchija neretai padeda atsirinkti. Vis dėlto literatūra man primena dialogą arba, tiksliau, dialogus. Kas nors mane užkalbina, ar aš ką nors užkalbinu. Ir kalbamės. Kartais – ir iki išnaktų, po kelis sykius tomis pačiomis temomis. Taip aš skaitau.

       Kritikuočiau nebent mąstyseną, nes dabartinėje literatūroje, kaip jau seniai pažymėjo U. Eco, avangardas yra tapęs tradicija. Žinoma, kiekviena metafora primena siurrealistinį manevrą, o poetinė kalba visada yra ir referencinių kalbos santykių permąstymas, netgi naujų reikšmių, kartais žodžių, kūrimas, bet pats labiau orientuojuosi į grožio, o ne bjaurumo, keistumo ar buitiškumo estetiką. Kiek tai pavyksta, kiek tai įdomu, kiek estetiškai paveiku, tevertina skaitytojai.

 

       4. Šitas klausimas man sunkiausias. Ne todėl, kad būtų sunku rasti į jį atsakymų. Daugelis dalykų jau yra įvardyti kitų, jau ir „nukartoti”. Kraštutinis individualizmas, šizofreniška sąmonė, nihilizmas, cinizmas, atsakomybės stoka, nepasitikėjimas aplinkiniais, susvetimėjimas, hiperironiškumas, pašaipumas ir t. t. Bet visa tai tėra ligos simptomai. Kitaip sakant, tai nėra tikroji problema. Tikroji priežastis, mano galva, yra dvasinė. kas, jei ne Dievas ir religija, gali mūsų dvasinį kūną, pavargusią arba sukietėjusią širdį gydyti? Aš nežinau.

       Man pačiam galbūt labiausiai apmaudu, kad ne visi nori pripažinti faktą, jog menas gali provokuoti neigiamas sąmonės būsenas, ne tik paįvairinti, bet ir iškreipti pasaulio matymą. Negalima visko pateisinti subjektyvumu – juk iškyla ir menininko atsakomybės prieš save bei kitus klausimas. Nors tai, kaip jau minėjau, nėra paprasta – neužtenka kurti kažkokio optimistinio meno. Kartais ir autentiškas nevilties iškalbėjimas veikia kaip terapija. Vis dėlto manyčiau, kad šiandienos literatūrai itin aktuali tam tikra vaizduotės ekologija, savęs ir kitų saugojimas. Antraip gyvensime apsivertę vaizduotės šiukšlėmis ir jokios akcijos „Darom“ nepadės.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)