Vaiva Ružaitė





       Vaiva Ružaitė gimė 1988 m. Vilniuje, vaikystę praleido Pagramančio kaime (Tauragės r.). Mokėsi Vilniaus J. Basanavičiaus vidurinėje mokykloje ir Vilniaus licėjuje. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja psichologiją. Kūrybos publikuota „Šiaurės Atėnuose“ ir kitur.



              įrašai


       records on my skin


       pražysta dangus atrodo tik dvylika kilometrų

       tik dvylika juodvarnių skiria būtą ir būsimą

       atrodo spalvomis iškrenta vidus lašais sako

       ašaros gydo verksmas išlaisvina atsileidžia

       suspausti kumščiai išskrenda origami gervės


       tik kodėl taip klykia geltonai žvilgsniai žod

       žiai telefonai kol guašu ant veido išpieši ne

       viltį kartoji anagramą kaip prisukamo paukščio

       kronikas skaitai iš naujo kaip prisuki žadintuvą

       kas vakarą kad verktų rytai nors jau nebegirdi

       ką kartoja išbadytos akys krentančios rodyklės

       nuo kaklo kaskart transformuoja istoriją po gurkšnį

       gimsta orgijos piešiny trūkinėja pirštai sako oda

       tampa permatoma kai laukiesi dvylika kilometrų

       devyni mėnesiai namo numeris apaugęs vijokliais

       gatvė kurios nepamenu kaip gaila apsaugoti norėjau

       kol laikas visas neapėjo šilkinėmis rūpesčio kilpomis


       taip, ma, paleistuve gali mane vadinti

       neskambink daugiau


       Marijos žemėje nieko naujo –



              Apie genetiką


       Iš Etiopijos kilimų smėlėtais žingsniais iš po sijono sėjai žolę

       po savim išpėdavai kraujagysles odą plaukus mūsų nebylias

       šypsenas savimi laistei duburėlius kvapu išglostei kiekvieną

       įlinkį krūtį paslaptį įsiuvai kišenėlėn pirmojo rūbo – ten kodas,

       vaikai, patarimas pritrūkus jėgų kantrybės savasties.


       išlygins tau baltinius pirmoji žmona prie stalo pakvies pailsėti

       šėtono apsėstos moterys pačios žaviausios kol dega aistra akyse

       kraujuoja lūpos – gardžiausias kąsnis iš širdies į širdį – tave mylėjo

       tik adomai nors tu ne ieva bet visgi vaikai ateina ne tik iš meilės

       kartais iš baro ar skausmo netiki priesaikom ir bučiniais ypač į kaklą

        (kartais taip skauda, lyg virvė užspaustų tau kvapą) išbyra neparašyti

       laiškai iš stiklo dėžutės subyra portretai į sepiją į juodą ir baltą nelieka

       veidų akių iškvepi prisilietimus iki paskutinės alveolės tavo rankos


       per šaltos mano pirštams nors ir sakei namo lydi kad ir tau

       patinka suknelės taškuotos.



              urbanistinio prisipažinimo belaukiant


       vilniau tu tyli kai žengia mano kojos

       plyteles kapodamos kąsnį po kąsnio

       surydamos kvapą minkšto grindinio

       traukdamos į save drėgmę rytinių garsų

       violončelėm bažnyčios vitražai išvirpa

       nedrąsią saulę skubėjimas įgarsina tai

       aš vėluoju prisiglausti – – – kol tu man.


       čiauški pasakas ir rasos žvilga lyg verkti

       nedrįstum norėtum papasakoti savo is-

       toriją bet stringa kaštonai ir avikailiai še-

       riasi iš praeities toks kvapas atsklendžia

       pakyla dūmai naminiai taip primena duo-

       ną kur motina rankas nusitrynė beminky-

       dama bevystydama tave į lopšį guldydama.

       o aš nedrąsiai vis vaikštau ratą po rato

       kikiliais burna užsiūta išspringstu rūką

       voratinkliai pirštus aprengė nuo speigo

       ar myli mane klausiu juk vilniau o tu vėl

       – – – tyli.



              Vaistai


       Šitiek lapų aplinkui sukasi ratais,

       kiekvienas su savo istorija, nuo

       taško a į b ar zet lygiomis

       trajektorijomis mano kūnas išlaša,

       kai prisiliečiu prie oro tylioje transo

       būsenoje – kapsi kapsi – lig ryto ar vakaro.

       Kojas praskėski plačiau – nebetelpu

       šioje hipnozėje. Vaiduokliais man

       grįžta animus sutvirtėjęs iš persona

       non grata į jaukią isteriją. Įsikibk

       įsikibk į petį – mokysimės vaikščioti

       žingsneliais mažyčiais į tamsų kambarį,

       bijau kito ryto, įeiti bijau, kito alpulio

       pagauta atsiduoti žinojimui.

       Užmirštu savo kalbą iš naujo.


       – Kalbėdama gydyki neviltį, mano Anna, –

       patarė daktaras Brojeris.



              valymas


       mano lūpos aguonom nusėtos

       sako nuo ligų geriausiai padeda

       morfijus kai siela išskyla kristalais


       jei nebelieka šnabždesių naktimis

       kankinančių košmarų paklodės

       geltonos kraujagyslių raidės


       išvarpo kritulius iki paskutinio

       ženklo mozaikomis nuklotas kelias

       bijai surinkti įkvėpti dar morfijaus


       iš skausmo darosi lengva


       iššluoti šiukšles

       raganų kerais

       –lyja–

       iš delno

       atsigerk.



       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 5 (gegužė)