1. Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?

       2. Hipiai, rokeriai ir pankai kadaise paskelbė gyvenimo būdo šūkį: „Gyvenk greitai, mirk jaunas.“ Tai buvo protestas prieš tėvų kartos gyvenimo monotoniją ir vartotojiškumą. Kaip Jūs sprendžiate gyvenimo rutinos problemas, kaip jaunatviškas maksimalizmas veikia Jūsų kūrybą?

       3. Įžengdami į literatūrą neišvengiamai susiduriate su kitų jau nustatyta rašytojų ir jų kūrinių hierarchija. Su kuo labiausiai nenorėtumėt sutikti? kokios Jums lietuvių rašytojų figūros yra atraminės?

       4. Ar galėtumėt suformuluoti specifines savo kartos problemas, kurios Jums yra pakankamai skaudžios?

       1. Klausimas sunkesnis už kasdieninį „kaip gyveni?“. Būti jaunam – gyventi save apgaudinėjant, kad viskas dar priešaky, svarbiausias knygas atidedant ateičiai, niekur neskubant, niekam nelipant per galvas, neprisirišant prie daiktų, kėdžių ir parkerių.

       Pažiūrėjus į rezultatus, didieji maištininkai pasiekia mažiau už tuos, kurie dirba tyliai, kryptingai, nesitikėdami greito efekto.

       Jaunumas – klaidinanti kategorija. Vieni jau sulaukę šešiolikos būna bjaurūs seniai, kiti – iki gyvenimo galo išlieka jauni.

       Andrejus Tarkovskis, rodos, „Aukojime“, įtaigiai cituoja Laozi (pamėginsiu atkurti iš atminties): jaunas augalas, jauna gyvybė yra lanksti – jei jauną prilenksi prie žemės, vėliau atsities; senas, kietas, sumedėjęs – lenkiamas sulūš. Ne į fizinį lankstumą norėjau atkreipti dėmesį. Man kaip tik atrodo, kad žmonės maždaug iki dvidešimt septynerių išgyvena didžiausią riziką susenti: apakti nuo kokios vienos „teisingos“ ideologijos, perdžiūti nuo per didelės aistros, prisirišti prie daiktų arba – priešingai – prisirišti prie savo neprisirišimo, prie valkatavimo, tapti amžinu turistu, naujų įspūdžių ir potyrių maniaku ar našta aplinkiniams.

       Man jaunas yra tas, kuris nuolat jaučia saiką – neima daugiau, nei jam tą dieną reikia, nesiblaško, nepanikuoja, nes žino, kad bus dar tų progų.

       2. Ar kas nors skaičiavo, kiek hipių mirė jauni, o kiek dabar sėdi kostiumuoti Briuselio kabinetuose ir kilnoja popieriukus? Skelbti šūkius yra viena, o jų laikytis – visai kas kita.

       Nežinau, kas yra rutina ir monotonija. Man laimingiausios savaitės yra tos, kai niekas nepaskambina, neparašo laiškų, neužsuka, nieko nesiteirauja ir neskubina. Nežinau, kas yra nuobodulys – išskyrus tuos retus atvejus, kai atsiduriu išderintoje aplinkoje.

       Jaunatviškas maksimalizmas veikia tada, kai žaidžiu futbolą, bėgioju ar pan. Kūrybos neveikia jokie jausmai, jokie dirgikliai. Veikia tik smalsumas, nes, pradėdamas eilėraštį ar pasakojimą, nežinau, kuo baigsiu. Tas kūrybinis smalsumas gal kažkaip ir susijęs su jaunatviškumu, bet maksimalizmas rašant tik kliudytų. Rašydamas nesiekiu jokių aukštumų ir su niekuo nelenktyniauju.

       3. Nežinau kaip seniau, bet dabar lietuvių literatūroje trūksta sveikos konkurencijos, hierarchijų, šurmulio, rietenų, užkulisinių žaidimų, skandalų, išdavysčių, niekšybės, klastos, kelių, už kokias nors įsikalbėtas nesąmones, kovojančių stovyklų. Trūksta gyvybės. Atrodo, tarsi visi vieni kitiems būtų liguistai mandagūs, paslaugūs. Dėl to kyla įtarimų, kad patiems rašytojams literatūros gyvybė nelabai rūpi. Kur ta hierarchija, kurią derėtų klibinti? Pas mus beveik nėra rašytojų, kurie būtų pervertinti, užkelti į kažkokius aukso sostus. Ką siūlytumėt klibinti – Just. Marcinkevičių, V. P. Bložę, M. Martinaitį? Argi jų kūryba saulę užstoja, neduoda laisvai kvėpuoti? Verčiau užstoti savo patriarchus ir saugoti juos. Ar S. Gedai reikėjo kibti į atlapus? Kažin ar jis bent būtų teikęsis nusispjauti į maištininkų pusę. Klibinti galima pastatus, institucijas, bet kol kas esu per menkai susipažinęs su Rašytojų sąjungos veikla, kad galėčiau teigti, jog tą rūmą atėjo laikas klibinti.

       Maištauti vertėtų nebent prieš tuos rašytojus, kurie žiloje senovėje įstojo į Rašytojų sąjungą ir nustojo rašyti. Ne tik literatūrą apleido, bet apskritai pasitraukė į šešėlį. Jei paskaičiuotume, labai gausi turėtų būti ta J. D. Salingerio kelią pasirinkusių rašytojų brolija. Ar kas bandė skaičiuoti, kiek tokių RS sąvaduose? Argi nesmalsu, ką jie rezga? Gal, susipažinus su jų veikla, prieš juos ir verta būtų maištauti?

       O pati gyvoji literatūra yra tokia plati valtis, kad nei jos apversi, nei prakiurdysi. Nei kažką nustebinsi. Neradau priežasties maištauti (ar apskritai buvo maištininkų, žinančių, ko nori?), nes, susiklosčius aplinkybėms, daugelis rašytojų dabar gyvena ne tik literatūra, ne vien iš literatūros. Beveik kiekvienas turi atsarginę maniją. Pavyzdžiui, aš – sportą, kuris man svarbesnis už literatūrą. Ten ir sudeginu energijos bei emocijų perteklių. O su rašytojais galima nebent diskutuoti publicistiškai, apie bendrus dalykus, pavyzdžiui, sureaguoti raštu, kai T. Venclova skelbia oro pavojų.

       Pagal išsilavinimą ir pašaukimą esu lituanistas, todėl kiekvienas dalyvaujantis lietuvių literatūros procese man yra atraminis. Yra pusšimtis pirmo būtinumo figūrų, kiti – šiaip įdomūs.

       4. Mano galva, didžiausia Lietuvos problema ta, kad nebuvo įvykdyta liustracija ir desovietizacija. Formaliai – SSRS nebėra, bet tas senasis aparatas, palaikomas „blato“ ir korupcijos, daugelyje sričių tebeveikia. Visur – inercija, paniška baimė keistis, neprofesionalumas. Visuomenė, užuot kūrus ką nors pozityvaus, eikvoja jėgas kurdama dirbtinius skandalus.

       Mano karta neturi atsakomybės. Nesijaučiame esą kalti dėl to, kad kai kurios gražios vizijos niekaip nesipildo. Nėra geras tas atsiribojimas, nesusisaistymas. Kita vertus, tai tik gražios kalbos, kad jaunimas reikalingas Tėvynei. Tik kalbos – beveik visose srityse.

       Žinoma, dabar, visuotinės gerovės epochoje, visai sočiai galima gyvuoti ir nepaisyti viso to blogio. Ir netgi neburnoti, nes ne viskas vien blogai. Dauguma – realistai, suvokia, kad kakta sienos nepramuši, todėl tausoja save. Gal dėl to mano karta neturi lyderių, literatūroje – taip pat.

       Trisdešimtmečių keturiasdešimtmečių net politikoje yra mažoka. Nežinia, ar tai apatija, ar tylus cinizmas – laukimas, kol visi senieji išmirs, o jau tada ir prasidės nauji laikai.

       Nauji geri laikai galėtų išaušti greičiau, jei apnyktų toks reiškinys kaip godulys – pinigų ir garbės. Apstu groteskiškų asmenybių, kurios pasižymi nesveiku apetitu, susitapatinimu su postais. Juokinga. Mano karta juokiasi, nes galvoja, kad tos senosios ydos yra ne jos problemos.

       Turbūt patikėjom tomis žydiškomis pasakomis apie būtinybę klaidžioti po dykumą keturiasdešimt metų. Pusę kelio nuėjom.  

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 4 (balandis)