Sorokin_Ledas       Rusijos literatūrinio andergraundo atstovo Vladimiro Sorokino, šokiravusio skaitytojus ir literatūros kritikus drastiškais kūriniais, atlaikiusio kaltinimus pornografija ir teismus, romanas „Ledas“ (2002, AdMarginem; 2006, Random House, anglų kalba) laikomas vienu iš reikšmingiausių postsovietinio periodo rusų literatūros kūriniu.

       Romanui charakteringas postmodernistinis žanro ribų išnykimas, „aukštojo“ ir „žemojo“ stiliaus susiliejimas, leidžiantis romaną perskaityti keliuose lygmenyse: kaip žaidimą Nietsche‘s ir Solovjovo idėjomis, postsovietinės sociokultūrinės realybės kritiką ir satyrą arba kaip kvapą gniaužiantį postmodernistinį trilerį.

       Pasaulis pilnas „mėsos mašinų“ ir „vaikščiojančių lavonų“ ir tik išrinktieji gali įsijungti į „Šviesos karalystę“ ir „kalbėtis širdimi“. Valiutinė prostitutė, pusiau kriminalinio verslo atstovas arba šeštojo dešimtmečio stalininis saugumo komisaras – juos galima atpažinti iš šviesių plaukų ir žydrų akių – pažadinti brutalaus širdies pabudinimo ritualo, galiausiai suvokia savo žemiško gyvenimo beprasmybę ir įsijungia į išrinktųjų gretas. „Ledas“ – reikalinga „pažadinti“ miegantiems kosminė substancija, Žemę pasiekusi su Tunguskos meteoritu 1908 m.
        Romane „Ledas“ V. Sorokinas materializuoja populiarų posakį „pasiekti širdį“ („достучаться до сердца“) – Pirmapradės Šviesos ir Tikrosios meilės trokštantys brolijos nariai ieško savo brolių ir seserų, lediniais kūjais trupindami jų krūtinkaulius. Netinkamieji („mėsos mašinos“, „gyvieji numirėliai“), kurie sudaro 95 procentus tikrinamųjų, čia pat pribaigiami.  

       Pasak J. Romanovos ir J. Ivanovo straipsnio „Išganymas arba Apokalipsė“, šiame romane V. Sorokinas dekonstruoja rusų sielai artimą V. Solovjovo religinį mokymą apie meilę artimui, kuri turėtų suvienyti žmoniją, paversti ją dievu-žmonija („богочеловечество“). Be to, rašytojas aptinka religinės V. Solovjovo koncepcijos ir F. Nietzsche's teorijos apie antžmogį, gailestingumą ir užuojautą atmetantį kaip nereikalingus, sąlyčio tašką.  

       V. Sorokinas atmeta aklą idėjos – net meilės idėjos – garbinimą, todėl jo romane dangiškosios meilės aktai tam tikra prasme vaizduojami kaip orgija. Sukaupęs dėmesį į keisto mistinės, nuasmenintos meilės išraiškos būdo aprašymą, šis kūrėjas, pasak kritikų, pasirodo esąs „pats neerotiškiausias postmodernizmo rašytojas“. Atremdamas jį moralizuojančiųjų puolimą, V. Sorokinas kategoriškai teigia, kad literatūra neturi mokyti gyventi. Kaltinantiesiems pornografija, koprofagija, nekrofilija ir kitomis mirtinomis nuodėmėmis arba jų vaizdavimu, jis atrėžia, kad tik bando pajusti, kada jo plunksnos paliestas popierius pradės skleisti svilėsių kvapą.   

 

 

       LEDAS

 

       Lagerį, kuriame buvo gaunamas LEDAS, likvidavo. Profesorius, kurie pagrindė, kaip svarbu tirti Tunguskos ledo fenomeną, po mirties pakrikštijo pseudomokslininkais, slaptasis projektas „Ledas“ sunaikintas. Sunaikinta ir „šaraška“, kurioje buvo gaminami ledo kūjai.

       Vis dėlto brolija stiprėjo ir augo. Dar Stalino laikais sukauptų ledo atsargų pakako viskam. 1959-aisiais buvome dėkingi lagerio Nr. 312/500 kaliniams. Savo kirtikliais šie sudėjo būtiną ledo bazę. Ištisi kubiniai metrai ledo miegojo šaldytuvuose ir požeminėse saugyklose laukdami savo valandos. Dalis ledo buvo išvežama į užsienį senais Valstybės saugumo ministerijos kanalais. Iš likusio ledo mes gaminome ledo kūjus.

       Į darbą juos paleisdavome retai, nes MŪSIŠKIŲ paieškos susiaurėjo. Jos lokalizavosi. Dabar, neturėdami Valstybės saugumo ministerijos paramos, saviškių ieškodavom atsargiai, kruopščiai ruošdavomės perkutavimui. Stotys, kino teatrai, restoranai, koncertų salės ir parduotuvės buvo pagrindinės mūsų paieškos vietos. Rusvaplaukius žmones žydromis akimis susekdavom, pagrobdavom ir perkutuodavom. Bet geriausiai kažkodėl sekdavosi bibliotekose. Ten nuolat sėdėdavo tūkstančiai mėsos mašinų, apimtų tylaus pamišimo būsenos: jos atidžiai sklaidydavo popieriaus lapus, primargintus raidžių. Tai darydamos jos jusdavo ypatingą, su niekuo nepalyginamą malonumą. Storos apiplyšusios knygos buvo parašytos seniai mirusių mėsos 284 mašinų, kurių portretai iškilmingai kabėjo ant bibliotekų sienų. Knygų buvo milijonai. Jas be perstojo daugino, palaikydami kolektyvinį pamišimą, kad milijonai numirėlių pagarbiai palinktų ties negyvo popieriaus lapais. Prisiskaitę jie tapdavo dar negyvesni. Bet tarp tų sustingusių figūrų pasitaikydavo mūsiškių. Didžiulėje Lenino bibliotekoje aptikome aštuonis. Užsienio literatūros bibliotekoje – tris. Istorinės – keturis.

       Brolija gausėjo.

       Artėjant 1959-ųjų žiemai Rusijoje mūsų buvo jau 118.

 

       Prasidėjo audringas septintasis dešimtmetis.

       Laikas pradėjo judėti greičiau.

       Atsirado daugiau galimybių, atsivėrė naujos perspektyvos.

       Mūsiškiai pradėjo kopti karjeros laiptais, užėmė atsakingus postus. Brolija vėl įsigavo į sovietinį elitą, bet šįkart iš apačios. Įgijome tris naujus brolius Ministrų taryboje ir vieną Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitete. Sesuo Čbė tapo Latvijos kultūros ministre, broliai Ent ir Bo ėjo vadovaujamas pareigas Užsienio prekybos ministerijoje, sesuo Ug ištekėjo už Priešlėktuvinės gynybos kariuomenės vado, brolis Ne tapo Mažojo teatro direktoriumi.

       O svarbiausia – broliai Aub, Nom ir Mir organizavo Sibire mokslinę draugiją Tunguskos meteorito fenomenui tirti. Parėmus Mokslų akademijai, ją pradėjo finansuoti valstybė. Beveik kasmet į kritimo vietą būdavo rengiamos ekspedicijos.

       Ir ledo lytys vėl pradėjo plaukti į Maskvą.

       Dirbome.

 

       Aštuntajame dešimtmetyje brolijos galybė sustiprėjo.

       Atrastasis brolis Leč tapo Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos direktorium. Nuostabiausia, kad jo duktė ir anūkas taip pat pasirodė esą mūsiškiai. Tai buvo pirmas atvejis, kai atradom gyvą šeimą. Leč, Mart ir Bork sudarė brolijos ramstį sovietinėje nomenklatūroje. Ekonominės savitarpio pagalbos taryba pradėjo dirbti mums. Leč dėka pasisekė užmegzti glaudų bendradarbiavimą su mūsiškiais Rytų Europos šalyse. Pradėjome tiesiogiai jiems tiekti ledą, aplenkdami sudėtingus konspiracinius kanalus, kuriuos Cha sukūrė dar Stalino laikais.

       Pradėjau eiti vidutinio lygio vadovo pareigas Ekonominės savitarpio pagalbos taryboje. Todėl galėjau dažnai išvykti į socialistines šalis. Išvydau mūsų brolių europiečių veidus. Pažinau jų širdis. Nors kalbėjom skirtingomis žemės kalbomis, mūsų širdys puikiausiai suprato viena kitą.

       Žinojom, KĄ ir KAIP reikia daryti.

       Brolija gausėjo.

       1980-aisiais Rusijoje mūsų buvo jau 718.

       O pasaulyje – 2 405.

 

       Devintasis dešimtmetis atnešė daug rūpesčių ir nemalonumų.

       Mirė Brežnevas. Ir Rusijoje prasidėjo tradicinis valdžios persiskirstymas. Keturi mūsiškiai neteko aukštų postų Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitete ir Ministrų taryboje. Trys iš Valstybinio planavimo komiteto buvo perkelti į žemesnes pareigas. Brolis Jot, žymus Sąjunginės profesinių sąjungų centro tarybos funkcionierius, pašalintas iš partijos už „protekcionizmą“ (per daug aktyviai stūmė mūsiškius į profsąjungų vadovų postus). Du broliai iš Užsienio prekybos komiteto, prasidėjus kovos su korupcija kampanijai, buvo nuteisti kalėti ilgus metus. Seserys Fed ir Ku pašalintos iš komjaunimo Centro komiteto už „amoralų elgesį“ (užtiko besikalbančias širdimis). O mano ištikimasis ir ryžtingasis Šro nuteistas už sunkų kūno sužalojimą (vienas iš perkutuojamųjų ištrūko, pabėgo ir įskundė).

       Bet Leč pavyko išsigelbėti.

       O du mūsiškiai, Uy ir Im, tapo Valstybės saugumo komiteto pulkininkais.

       Ledas buvo kasamas ir eksportuojamas į 28 šalis.

       Ir lediniai kūjai beldėsi į širdis.

       Mirė Andropovas ir Černenka.

       Atėjo Gorbačiovas.

       Prasidėjo Viešumo ir Pertvarkos epocha.

       SSSR pradėjo griūti. Buvo panaikinta Ekonominės savitarpio pagalbos taryba. Ir beveik tuo pat metu mirė Leč. Tai buvo didžiulė netektis. Mūsų širdys karštai atsisveikino su didžiuoju Leč. Jis labai daug nuveikė brolijos labui.

       Partija šalyje turėjo vis mažiau valdžios. Viršutiniuose valdžios ešelonuose prasidėjo panika: sovietinė nomenklatūra jautė mirtiną artėjančios demokratizacijos grėsmę, bet nieko padaryti nebegalėjo.

       Atsirado individualusis verslas. Protingiausi nomenklatūros atstovai perėjo į verslą. Naudodamiesi senais ryšiais, jie greitai darė pinigus.

       MŪSIŠKIAI taip pat žaibiškai susiorientavo. Buvo nuspręsta steigti prekybos įmones, bankus ir akcines bendroves.

       1991-ųjų rugpjūtį žlugo SSSR.

       Likimo ironija: tądien mes su trimis broliais atsidūrėm Lubiankos aikštėje ir stebėjom, kaip griaunamas Dzeržinskio paminklas. Kai jį aprišo plieniniais lynais ir pakėlė į viršų, prisiminiau areštą, savo kamerą šaldytuvą, tardymus, gintarines angis, piktus veidus ir negyvas tardytojų širdis.

       Paminklo demontavimo darbams vadovavo šviesiaplaukis vaikinas jūreiviška palaidine ir tankisto šalmu. Jo akys buvo žydros spalvos. Susipažinom, o praėjus porai valandų perkutavom Sergejų specialiai įrengtame rūsyje. Ir jo širdis ištarė tikrąjį vardą: Dor.

       Taip Dzeržinskis padėjo mums rasti brolį.

 

       Šuoliais lėkė veržlusis dešimtasis dešimtmetis.

       Prasidėjo linksma ir baisi Jelcino epocha.

       Brolijai – aukso laikai. Pasiekėme tai, apie ką svajojome: tvirtai laikėmės valdžioje, sukūrėm galingas finansines struktūras, įkūrėm nemažai bendrų įmonių.

       Bet svarbiausia brolijos pergalė buvo tai, kad mūsiškiai prasiskverbė į aukščiausias valdžios struktūras.

       Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Leningrade atrastas brolis Uf per dvejus metus sugebėjo padaryti fantastišką karjerą: nuo Inžinerijos ir ekonomikos instituto docento iki Rusijos Vyriausybės vicepremjero. Jis vadovavo ekonominėms reformoms ir valstybinės nuosavybės privatizavimui. Šimtų gamyklų ir fabrikų pardavimas buvo Uf rankose. Galima sakyti, kad pirmoje dešimtojo dešimtmečio pusėje jis buvo Rusijos nekilnojamojo turto šeimininkas.

       Neįmanoma pervertinti jo indėlio į brolijos veiklą. Raudonplaukio Uf dėka tapom ekonominiu požiūriu laisvi tikrąja to žodžio prasme. Pinigų klausimas buvo išspręstas visiems laikams. O pinigai mėsos mašinų planetoje lėmė viską.

       Dievinau raudonplaukį Uf.

       Jo nedidelė, bet padūkusi, energinga širdis dažnai kalbėdavosi su manąja.

       Uf pradėjo vadovauti radikaliam brolijos sparnui.

       Radikalai siekė visomis įmanomomis priemonėmis pagausinti mūsiškių būrį ir išgyventi iki Didžiojo Atsimainymo.

       Mes, priešingai, nebuvome tokie egoistiški ir dirbome būsimoms kartoms.

       Bet Uf savo didžiuoju ekonominiu šuoliu priartino ateitį: 2000-ųjų metų sausio 1 dieną MŪSŲ visame pasaulyje jau buvo 18 610.

       Ir aš pirmą kartą patikėjau, kad SULAUKSIU!

       Nedidelė mūsų draugija sutiko Naujuosius metus Uf užmiesčio name. Tai buvo vienintelė mums priimtina šventė iš visų mėsos mašinų švenčių: juk su kiekvienais naujaisiais metais artinosi Didžiojo Atsimainymo valanda.

       Baigę neilgą širdžių bylą, sėdėjom ant kilimo aplik vaisių kalną ir tylėdami valgėm. Mes apskritai stengėmės nesikalbėti mėsos mašinų kalba.

       Staiga Uf sustingo su slyva rankoje. Jo pilkšvai mėlynos akys prisimerkė, maža atkakli burna prasivėrė:

       – Po metų ir aštuonių mėnesių visi tapsim šviesos spinduliais!

       Apmiriau. Apmirė ir kiti.

       Uf nužvelgė mus skvarbiu žvilgsniu. Ir tvirtai pridūrė:

       – Žinau!

       Tą pačią akimirką jo akys sudrėko, lūpos suvirpėjo, pirštai paleido slyvą. Jo skruostais pradėjo riedėti ašaros.

       Puoliau prie jo, apkabinau.

       Ir, apsipylusi ašaromis, pradėjau bučiuoti jo šlakuotas rankas.

 

       Nubudau, kaip įprasta, ryte.

       Nuo švelnių sesers Tbo prisilietimų. Jos rankos glostė mano veidą.

       Ir tuoj pat prisiminiau: šiandien ypatinga diena. Pasveikinimo Diena.

       Atsimerkiau: erdvus miegamasis švelniai žydromis sienomis ir aukso atspalvio lubomis, žydraakės Tbo veidas, jos minkštos rankos. Suskambo tyli muzika. Tbo nuėmė apklotą. Apsiverčiau ant pilvo. Sesers rankos pradėjo masažuoti mano nebejauną kūną.

       Be garso įėjo broliai Mef ir Por. Sulaukę masažo pabaigos, jie pakėlė mane ir nunešė į vonios kambarį. Ten man padėjo ištuštinti žarnyną ir šlapimo pūslę. Paskui mane panardino į putojančio karvės pieno vonią. Maždaug po dešimties minučių iškėlė, nuplovė pieną, įtrynė krūtinę sezamų aliejum, ant veido užtepė jaunų mėsos mašinų spermos kaukę. Sesuo Viche sušukavo plaukus, padarė makiažą. Persikėliau į drabužinę, kur Viche padėjo išsirinkti suknelę šiai dienai.

       Ypatinga proga nuo galvos iki kojų rengiuosi žydrai. Išsirinkau santūrios žydros spalvos krepdešino suknelę, žydro šilko tabletę su žydru vualiu, žydrus lakuotus aulinukus, auskarus ir apyrankę iš turkio.

       Mane pernešė į valgomąjį.

       Didelis, pusapvalis. Jame vyrauja tie patys auksiniai ir žydri tonai. Baltų rožių ir lelijų puokštės keturiose auksinėse vazose. Anapus plačių langų žaliuoja eglynas...

       Oriai atsisėdusi prie auksu serviruoto stalo, ištiesiau rankas. Mef ir Por jas tuoj pat apvyniojo šiltomis drėgnomis servetėlėmis. Brolis Rolis padavė tropinių vaisių dubenį. Atėjo vienas iš šešių mano sekretorių – brolis Ha. Pradėjo skaityti suvestines.

       Klausydamasi jo neskubėdama valgiau.

       Jis baigė skaityti ir pasišalino.

       Baigusi valgyti, vėl ištiesiau rankas. Ir vėl dvi drėgnos servetėlės jas delikačiai nušluostė.

       Mane pernešė į širdžių bendravimo salę. Ji apvali, be langų.

       Salės sienos dekoruotos žydru jaspiu. Salės vidury klūpojo trys nuogi broliai.

       Atsiklaupiau šalia. Jų rankos mane apglėbė.

       Širdys prabilo.

       Mokiau juos tarti žodžius.

       Bet neilgai: išleidę palaimos aimaną, paleidom kits kitą iš glėbio, ir mane pernešė į poilsio kambarį.

       Tylus, apstatytas aukso ir žydros spalvos baldais, kambarys visas persmelktas rytietiškų smilkalų kvapų. Kol gulėjau minkštame fotelyje, masažavo rankas. Paskui išgėriau Altajaus žolynų arbatos.

       Įžengė sekretorius.

       Metas.

       Išnešė iš namų.

       Priešais marmurinį prieangį stovi mano šarvuota tamsiai mėlyna mašina ir dvi apsaugininkų mašinos. Saulėta ir gaivu kaip pavasarį. Sniego likučiai ištirpo, gazonuose kalasi žalia žolė. Genys stuksena sausą šaką. Sodininkas Eb taiso piramidę akmenų sode. Automatu ginkluotas apsaugininkas vaikštinėja prie vartų.

       Mane pasodino į mašiną.

       Ir pajudėjom į Maskvą.

       Sunkus limuzinas be garso lėkė, švelniai liūliuodamas. Žiūrėjau pro langą. Dievinau Pamaskvį, tą įstabų laukinės gamtos ir laukinių būstų derinį. Čia žemiškas gyvenimas nebekėlė man tokio siaubo. Kelias skriejo miško masyvais, tarp medžių šmėkščiojo vasarnamių siluetai. Taip jie šmėžavo ir prieš keturiasdešimt metų. Pamaskvyje nuo vadinamojo Stalino laikotarpio niekas nepasikeitė. Tik tvoros aukštesnės ir prašmatnesnės.

       Užtai Maskva labai pasikeitė.

       Jinai išplero. Jos per daug.

       Skriejom Rubliovo plentu pro baltus blokinius namus. Mėsos mašinos galvoja, kad jie bjaurūs, ir teikia pirmenybę plytiniams namams. Bet kas iš viso yra žmogaus namai? Baisi ribota erdvė. Akmenyje, geležyje ir stikle įsikūnijęs troškimas pasislėpti nuo Kosmoso. Karstas. Į kurį žmogus įkrinta iš motinos įsčių.

       Jie visi pradeda savo gyvenimą karstuose. Nes negyvi nuo gimimo.

       Žvelgiau į blokinių namų langus – tūkstančiai vienodų karstelių.

       Ir kiekviename mirčiai rengėsi mėsos mašinų šeima.

       Kokia laimė, kad MES kitokie.

       Pravažiavęs Mosfilmovskajos gatvę, limuzinas pasuko Vorobjovo kalvų link. Čia, kaip visada, tuščia ir erdvu. Kaip koks paminklas Stalino epochai stūkso Maskvos valstybinis universitetas.

       Keli sklandūs posūkiai – ir mes jau prie mūsiškės reabilitacijos klinikos. Ji pastatyta prieš penkerius metus. Joje gydosi naujai atrastieji broliai ir seserys. Čia jiems užgydomos žaizdos, paliktos ledo kūjų.

       Sesuo Karo pristūmė prie mano mašinos kėdę. Man padėjo persėsti į ją ir nuvežė į kliniką. Koridoriuje mane pasitiko patyrę Mer ir Irė. Pasveikinau jų širdis impulsu.

       – Jie pasirengę, – pranešė Mer.

       Mane nuvežė į palatą.

       Ten didelėje baltoje lovoje gulėjo atrastųjų trijulė. Jie buvo išsekę nuo širdies verksmo, kuris savaitę drebino jų širdis.

       Mano širdis pradėjo atsargiai kedenti tas tris pabudusias širdis.

       Praėjus pusei minutės, žinojau apie juos viską.

       Kai jie pabudo, prabilau:

       – Ural, Diar, Mocho. Aš – Chram. Sveikinu jus. Jūsų širdys raudojo septynias dienas. Tai gėlos ir gėdos dėl jūsų praėjusio negyvo gyvenimo rauda. Dabar jūsų širdys apsivalė. Jos daugiau neberaudos. Jos pasirengusios mylėti ir byloti. Dabar mano širdis tars jūsiškėms pirmąjį žodį pačia svarbiausia kalba. Širdies kalba.

       Trys atrastieji žiūrėjo į mane.

       Ir mano širdis kreipėsi į juos.

 

       Vladimir Sorokin. Ledas: romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. K: Kitos knygos, 2007.

       sorokin_vladimir_2