tekstai.lt

Algirdas Landsbergis. Paskutinis piknikas (1971)

b_250_332_16777215_0___images_stories_file_landsbergis_alg.jpgIštrauka

 

Klebonijos rūsyje, Naujosios Anglijos miestelio pakraštyje, trys pagyvenę vyrai – BALTRAMIEJUS, VINCAS ir MATAS – veltui stengiasi nu­skandinti pagiežą degtinėje. Jie ima planuoti kerš­tą prieš jų liūdesio kaltininką, naują KUNIGĄ, kuris, tradicinio metinio pikniko išvakarėse, pa­reiškė panaikinsiąs piknikus kaip viduramžiškus ir vulgarius. Jo nuosprendį ypač skaudžiai per­gyvena BALTRAMIEJUS, senosios kartos imi­grantas, dvidešimties metų būvyje pagarsėjęs kaip „piknikų generalissimas tarp Putnamo ir Portlando“. Smūgis jam dar skaudesnis, nes šią vasarą jam pavyko atsivežt savo sūnų, BARTą, kurį jis tikćjoń užimponuoti pikniko gražybe ir savo vaidmenimi. BARTas su savo draugais ARŪ­NU ir MR. SPOCKu sustojo pikniko vietovėje pakeliui į didžiulį „rock“ festivalį Akadijoje, Maine’o valstijoje.

 

BALTRAMIEJUS. Pikniko išvakarėse? Nei sykį akių nesumerkėm! Auštant išeidavom į rasotą pievą. Koksai būdavo paukščių čiulbesys, lyg jie žinotų, kad rytas ypatingas.

VINCAS. Man pati gražiausia pikniko dalis. Kai saulė pasistiebia virš medžių aplinkui pievą.

MATAS. Kasmet nauji nuotykiai! (BALTRAMIEJUI) Atsimeni, kaip bobelės keliais eidavo aplink alto­rių atlaidų – dvidešimt, trisdešimt sykių?

VINCAS (BARTui). Tavo tėvas joms ir sako: durnos, jūs, nežinot, paspauskit mygtuką altoriaus šone ir gausit atlaidus iš karto. Kad jos šoks lenkty­nių, stumdytis, grūstis...

 

BART ima juoktis.

BALTRAMIEJUS prisideda, maitindamas sūnaus juoką ir pats užsikrėsdamas.

 

BART (BALTRAMIEJUI). Teisybė?

MATAS. Liudijam ir prisiekiam.

BALTRAMIEJUS. Pamatysi rytoj!

 

Žodis „rytoj“ nutraukia jų juoką ir sugrąžina juos į tikrovę. Visi nutyla. BALTRAMIEJUS pašoka, pakelia lagaminą, trenkia žemėn, pakelia kumštį KUNIGO linkui.

 

BALTRAMIEJUS. Prilaikykit mane, nes aš tam čigonavaikiui kunigo rūbuos kaklą nusuksiu!

VINCAS (stengdamasis pakeist temą). Išgėrėm sep­tynias, dar gersim devynias...

BALTRAMIEJUS. Ne, Vincai, ir mariose šnapso nenuskandinsim!

ARŪNAS (lėtai, tarsi pagaliau suprasdamas). Čia irgi buvo festivalis, kaip Akadijoj. Nors daugiausia senių, bet festivalis.

VINCAS. Šventė, Arimai, vis tiek šventė!

BART. Dabar vienas žmogus pamoja ranka ir šventės nebėra.

VINCAS. Kaip žvakės liepsną užgniaužt.

MATAS. Jam kaip musę nutrėkšt!

ARŪNAS. Nesuprantu, jis jaunas ir taip kvailai daro.

MATAS. Ar tokiem žmonėm galima dovanot?

VINCAS. Švenčių žudikams? Ne.

BART. Nedovanot!

MATAS. Nubaust jį. Būtų jis man taip Lietuvoj pasišvaistęs, kai aš buvau policininkas!

 

MR. SPOCK įžiebia ir meta įsivaizduojamą Mo­lotovo kokteilį.

 

ARŪNAS. Molotovo kokteilis! Spockai, nekvailiok.

MATAS. Žinau, kaip mes jj nubausim! Mergą! Mes jam mergą tyliai į lovą įkišim!

VINCAS (ironiškai). Šiąnakt. Jis nepabus, mes heli­kopteriu atvešim vyskupą – šiąnakt, atidarysim duris...

MATAS (sutikdamas, kad jo planas netikęs). Gerai, gerai...

 

Trumpa tyla.

 

BALTRAMIEJUS. Aš jį ir mirdamas keiksiu!

MATAS. Kas iš to, jei jis negirdės?

VINCAS. Teisingai, jis turi girdėt. Visą gyvenimą!

BART. Kaip? Kas mėnesį atvažiuosim ir šauksim jam į ausį?

VINCAS. Kaip jis girdės tave visą gyvenimą? Jo at­mintin turi įsirėžt nepamirštamas vaizdas. Tu, mirdamas, jį prakeiki, o jisai stovi prieš tave, be­jėgis!

BALTRAMIEJUS. Bet aš nemirštu!

ARŪNAS (VINCUI). Aš suprantu! Suvaidint miru­sį!

VINCAS. Taip! Dabar!

 

MR. SPOCK krenta į lovą ir sustingsta, ant krū­tinės sukryžiuotomis rankomis.

 

BART. Yippie!

BALTRAMIEJUS. Kaip aš taip ilgai, nekvėpavęs? Be to, jis vis tiek sužinos, kad aš gyvas.

MATAS. O kam tau visai mirt? Būk paralyžuotas, kaip mano uošvis.

VINCAS. Taip, taip! (Nuduotu liūdnumu) „Širdies smūgis jį paralyžavo...“

BALTRAMIEJUS. Kažin...

VINCAS. Kas du mėnesius pasiusi jam atviruką: „Te­besu paralyžuotas“.

MATAS. „Dėka jūsų.“

BALTRAMIEJUS (įsijungdamas į sąmokslo nuotai­ką). „Su šventom Kalėdom. Vis dar negaliu pa­judėt.“

BART. Labai gerai!

VINCAS. Vis tiek kunigas – sąžinė grauš.

MATAS. Nei minutės ramybės!

BALTRAMIEJUS (viltingai). Gal jį patį suparalyžuos!.. Žinot, gal taip ir padarysim.

VISI. Valio!

BALTRAMIEJUS. Jis erzino mane, kaip meksikonai jautį. Bakšt čia, bakšt ten, – vis arčiau širdies. Da­bar jo eilė būt jaučiu!

 

MATAS pripildo stiklus.

 

MATAS. Išgėrėm septynias, dar gersim devynias...

BALTRAMIEJUS. Dar mūsų galvelėj dar nieko nėra!

 

Visi išgeria.

 

VINCAS. Tučtuojau pakviest jį.

BART. Aš!

VINCAS. Ne, ne. Sūnus liūdi prie paralyžuoto tėvo. (BART linkteli galva) Arūnai, bėk pas kunigą. Sakyk – labai blogai, prie mirties. Paskutinis pa­tepimas.

ARŪNAS. „Labai blogai. Prie mirties. Paskutinis patepimas.“

VINCAS. Būk uždusęs, nusigandęs.

 

Pademonstruoja ARŪNUI, kuris pakartoja savo žinią ir išbėga.

 

VINCAS. Prie darbo!

 

Visi sujuda. BALTRAMIEJUS atsigula. VINCAS vėl pasodina jį, nuima švarką, atsega marškinius. MR. SPOCK ir BART nuauna jam po batą. BAL­TRAMIEJUS vėl atsigula ir sustyra, vaidindamas paralyžuotą. MR. SPOCK ima juoktis, MATAS jį griežtai sudraudžia. BART pavelia BALTRAMIE­JAUS plaukus, dramatiškesniam įspūdžiui. BALT­RAMIEJUS paima jo ranką. BART klausiančiai žiūri į jį.

 

BALTRAMIEJUS. Dar... Daugiau suveik, baisiau at­rodys.

 

BART dar pavelia jo plaukus. BALTRAMIEJUS atsisėda, viltingai žiūrėdamas į jį.

 

MATAS. Gulk, Baltrau! Tu pusiau paralyžuotas!

VINCAS. Vaistų ant stalelio. Bus tikroviškiau. Kas turi?

 

Visi ima knistis savo rakanduose.

 

MATAS. Aspirinas.

BART. Vitaminai.

 

MR. SPOCK paduoda VINCUI bonkutę, kitos ran­kos pirštais užsiėmęs nosį. VINCAS skaito etiketę.

 

VINCAS. Laxative!

 

VINCAS sustato bonkutes ant dėžės prie BALT­RAMIEJAUS lovos, atidaro vieną.

 

MATAS. Kaip sustosim?

VINCAS. Sūnus prie tėvo.

 

BART atsistoja prie lovos.

 

VINCAS. Atsiklaupk.

 

BART atsiklaupia.

 

VINCAS. Daug geriau. Paimk jo ranką.

 

BART paima BALTRAMIEJAUS ranką. Kiti mė­gina įvairias pozas. BART, kažką išgirdęs, pakelia pirštą.

 

MATAS. Ateina! (BALTRAMIEJUI) Susiparalyžuok!

 

Visi skubiai įlenda į savo pozas. BART klūpi prie lovos. MATAS stovi nuleidęs galvą ir sudėjęs maldai savo rankas. VINCAS atsisėda ant kitos lovos ir susiima rankomis galvą. Pasigirsta žings­niai. MR. SPOCK atsistoja karate paruošties pozi­cijoje, staigiai prisimena kažką pamiršęs, nubėga už uždangos, išsima iš kuprinės savo raguotą šal­mą, užsimaukšlina jį, grįžta į savo vietą ir vėl užima karate poziciją.

Įskuba KUNIGAS, juodu lietpalčiu ant pižamų, šliurėmis, su maldaknyge, švęstais aliejais rankose. Paskui jį įžengia ARŪNAS, pamerkia suokal­bininkams. KUNIGAS sustoja, žvelgia į jų veidus. BART nusisuka nuo jo; VINCAS liūdnai pa­purto galvą; MATAS ir MR. SPOCK rūsčiai žvelgia KUNIGUI į akis. KUNIGAS žengia prie BAL­TRAMIEJAUS. BART atsistoja.

Durys vėl atsiveria ir MORTA nedrąsiai įkiša galvą. Pamačiusi, kas dedasi, ji įbėga vidun. Jos plaukai susukti tūtelėmis, veidas išteptas vazeli­nu nakčiai. Chalatas, šliurės. MR. SPOCK už­sklendžia duris.

 

MORTA. Išgirdau triukšmą. (Pastebi BALTRAMIE­JŲ) Baltramiejau!

 

BALTRAMIEJUS neatsako. MATAS liūdnai pa­purto galvą.

 

MORTA. Kas atsitiko?!

VINCAS. Širdis...

MATAS. Striukai kalbant, širdis plyšo.

MORTA. Ne!

KUNIGAS. Bet jis dar gyvas!

VINCAS. Paralyžuotas, pusiau.

MATAS (pasitaisydamas). Pusiau plyšo.

VINCAS. Nuo širdies smūgio.

MORTA. Baltramiejau...

BART. Jis negali kalbėt.

KUNIGAS. Daktaras?..

VINCAS. Ką tik išėjo.

MORTA (sėsdamasi prie BALTRAMIEJAUS ant lo­vos). Kojų pirštų gražintuvą man dovanojo per­nai ... Vieną dieną, dar Lietuvoj, supratau – jaunystė mirė. Dabar, kaip tą dieną.

 

BALTRAMIEJUS tiesia ranką jos paguosti. VIN­CAS, tebestebėdamas KUNIGĄ, nustumia BALT­RAMIEJAUS ranką ir piktu žvilgsniu jį sudrau­džia.

 

VINCAS (KUNIGUI). Jis minėjo jus. Paskutiniai jo žodžiai.

 

BALTRAMIEJUS netyčia sužaksi. KUNIGAS at­sisuka į jo pusę. MATAS ir ARŪNAS pareigingai sužaksi įtarimui nukreipti.

 

KUNIGAS. Ką... jis sakė?

VINCAS. „Kunigo kaltė... Dievas jam teatleidžia... Aš jam niekad neatleisiu.“

KUNIGAS. Bet jo širdis juk iš anksčiau, daug anks­čiau. Kodėl aš?!

MORTA. Piknikai buvo jo gyvenimas.

MATAS. Sveikesnis buvo už mus visus.

MORTA. Šventa teisybė. Kai jis vakar ėjo per pievą, sveikata žibėjo.

KUNIGAS. Aš nežinojau...

VINCAS (pašaipiai). Atleiskit jam, Viešpatie, nes jis, vargšelis, nežinojo, ką darė...

KUNIGAS. Tikrai nemaniau...

MATAS. Jam bus lengviau, žinant, kad jūs nemanėt.

 

MATAS sėdasi ant BALTRAMIEJAUS lovos kraš­to ir atsisėda ant jo kojos.

 

BALTRAMIEJUS. Ai!

KUNIGAS. Ką?!

 

MATAS pašoka nuo lovos.

 

VINCAS. Matyt, kalba atsistatė.

MATAS. Pusiau.

VINCAS. Iš skausmo.

KUNIGAS (BALTRAMIEJUI). Ar gali kalbėt? BALTRAMIEJUS (stenėdamas). Truputį... Iš skaus­mo.

 

KUNIGAS pakelia dėkingas akis į dangų.

 

MORTA. Ačiū Dievui!

KUNIGAS. Amen! (BALTRAMIEJUI) Gal perkelt į kambarį aukštai? Koks čia kvapas! (Pastebi bonką) Degtinė!

VINCAS. Manėm, kad mirė.

MATAS. Šermenys, lietuviški šermenys.

KUNIGAS. Prie mirštančio, paralyžuoto?!

MATAS. Jo valia. Gerkit ir dainuokit, jis mum sakė. Ar ne, Baltramiejau?

BALTRAMIEJUS. Taip.

MATAS.

Mieli draugai, kai aš numirsiu,

Jau žmonės sako tai seniai...

VINCAS (MATUI niūniuojant toliau). Įsivaizduokit, kaltininkas nurodinėja aukai, kaip elgtis!

BART. Pagalvokit.

MATAS. Užuot įgrimzdęs į bendrą liūdesį.

 

Visuotinas pasipiktinimas.

 

VINCAS. Lietuviui – lietuviški šermenys.

MATAS. Čigonai mes kokie, ar ką?!

VINCAS. Visi gedėtojai lietuviškuose šermenyse lie­tuviškos gegužinės išvakarėse išgeria Baltramie­jaus... ir gegužinių atminimui!

 

ARŪNAS ima improvizuoti liūdną melodiją gita­ra. MATAS pila visiems degtinės ir tiesia puoduką KUNIGUI.

 

KUNIGAS. Kaip jūs drįstat?!

MATAS. Pamanykit, jis atsisako!

VINCAS. Net su paralyžium ant jo sąžinės!

 

BART purto galvą. ARŪNAS piktai perbraukia gitaros stygas.

 

MATAS. Kaip akmuo. Net mirtis nesuminkština.

 

MR. SPOCK demonstratyviai užsideda savo šal­mą.

 

KUNIGAS. Aš gailiuos, aš gedžiu. Bet aš niekad nei lašo!

VINCAS (purtydamas galvą). Ką tu apie tai pasaky­si, Baltramiejau?

BALTRAMIEJUS (sunkiai spausdamas žodžius). Ak­muo. Baisu!

 

KUNIGAS grumiasi su savimi, nenoriai ištiesia ranką. MATAS jon įspaudžia stiklinėlę. KUNIGAS nugeria truputį, pasipurto. Visi žiūri į jį ir, kaltindami, purto galvas. KUNIGAS pasiryžta ir ištuština stiklą. Jo veidas išsikreipia, jis gaudo orą, ašaroja, ima kosyti. Tyla. KUNIGAS sumišęs ir susigėdęs.

 

KUNIGAS (BALTRAMIEJUI). Prašyk manęs, ko tik nori. Išpažinties?

BALTRAMIEJUS, žiūrėdamas j KUNIGĄ, ima purtyti galvą, visą kūną.

KUNIGAS (stebėdamas, MATUI). Kuri jo pusė paralyžuota?

VINCAS. Ne viena pusė. (Kumšteli BALTRAMIEJŲ nustot purčiusis) Daktaras sakė – sudėtingas pa­ralyžius. Dryžais.

MATAS (KUNIGUI). Matot, kaip jūs nenustojat jo žeidę. Jį mėšlungis purto.

VINCAS. Jis daugialypis žmogus, kunige. Paralyžius jam netoks, kaip eiliniams. Dryžais.

MATAS. Koks galingas mėšlungis, kad net paralyžių supurto!

KUNIGAS. Palaukit, man nebeaišku. (BALTRAMIE­JUI) Ar pasiruošęs išpažinčiai?

VINCAS. Išpažinčiai – jūsų ausin?

MATAS. Budelio kruvinon ausin?

VINCAS. Ar ne jūs turit prašyt jo atleidimo?

MORTA. Dovanok jam, Baltramiejau. Ko iš jo? Ža­lias, beveik vaikas dar.

 

BALTRAMIEJUS purto galvą.

 

BART. Nedovanok, tėvai.

 

BALTRAMIEJUS linksi galva.

 

MATAS (KUNIGUI). Niekad nebeturėsi ramybės. Jo paralyžuota dvasia persekios visą gyvenimą!

KUNIGAS. Aš kaltas, prisipažįstu. Bet aš ne koks žvė­ris!

MATAS. Ne?

VINCAS (ironiškai). Jis ne žvėris. (KUNIGUI) Jūsų išpažinties reikia!

KUNIGAS. Kodėl jūs nepamėginat suprast manęs? Nors vienas. (Apeina jų veidus akimis. Trumpa tyla) Pirmąją savo kunigystės naktį aš negalėjau užmigt. (MR. SPOCK ima nuduot smuiku palydįs KUNIGO „graudžią“ istoriją) Aš sveikinau sau­lę, kylančią virš Bostono skurdžių kvartalo – ma­no vynuogynas, mano piūties pradžia! Po penkių minučių, beveik po mano langu, dvylikmetė mergaitė pasviro ir lėtai susmuko. Iš jos išdžiūvusios rankos į mano akis įsibedė narkotikų adatų žymės. (MR. SPOCK nustoja mėgdžiojęs smuiką, susidomėjęs KUNIGO pasakojimu) Jos plaukai lietė šiukšlių dėžę, jos paklaikusios akys siekė, nepasiekdamos, surūdijusių gaisrinių kopėčių – pasaulis, kurį sukūrė ne ji, ne jos vienmečiai. Žy­mės jos rankoj susiliejo su Veronikos skara – nuo to ryto tai buvo mano gyvoji bažnyčia! Aš nešiau tą vaizdą savo tėvams, savo bendruomenei. Jie atsuko man nugaras. Jų tikrovė buvo praeity, jų paliktoj Lietuvoj. Mano vynuogyno aukos jiems tebuvo tamsūs tinginiai. Peteliškės jų vaikystės pievose jiems buvo daug tikroviškesnės už dabar­ties žiurkes hašišo koridoriuose. Aš atsiklaupiau prieš savo bažnyčią ir padėjau tą vaizdą po jos kojomis. Mano bažnyčia nusižiovavo ir, pro mano pečius, tebežiūrėjo į praeitį. Aš maniau, kad ma­no pyktis sudegins mano meilę ir viltį. Bet mano bažnyčia neliko sustingus – ji užvirė, sukunkuliavo, jos pluta ėmė eižėt. Su atgimusia viltimi akyse aš ėjau į gatves, pagreitint savo bažnyčios atgi­mimą!

MATAS. Jisai pakeis bažnyčią.

VINCAS (nuoširdžiai susidomėjęs KUNIGO kalba). Tylėk, Matai!

KUNIGAS. Mano šauksmas dykumoje buvo per gru­bus lotyniško aksomo ausims. Vyskupas griežtai mane sudraudė ir perkėlė į čia – į „apsnūdusį užkampį, atvėst“. Senas vyskupas pagal nežmoniškai senus paklusnumo įstatymus. Ir ką aš pa­mačiau vos atvykęs čion? Penkių ir dešimties cen­tų vulgarumą, komercinės civilizacijos smulkias atmatas, viduramžiškas tradicijas. Tai, kas riša mano bažnyčią prie atgyvenusios praeities... Aš norėjau... Gal man trūko meilės...

 

Trumpa tyla. ARŪNAS apžvelgia visus.

 

ARŪNAS. Jis... geras žmogus... Ką mes darom? Ko jūs tylit?..

 

MATAS parodo ARŪNUI ženklu tylėt.

 

VINCAS (rodydamas pirštu į BALTRAMIEJŲ). Ir jis geras žmogus, Arūnai.

ARŪNAS. Neteisinga. Užteks!

VINCAS. Palauk, Arūnai. (MATUI) Gal jau laikas, kol mes giliau...

MATAS. Ne.

BALTRAMIEJUS. Ne!

ARŪNAS. Tada aš pasakysiu.

 

BART žiūri į savo tėvą, į KUNIGĄ, apsispren­džia.

 

BART. Stok, Arūnai! Tik išsižiok, ir bus sudiev festi­valiui!

Beldimasis į duris.

ANELĖ (už sienos). Kū-kū. Kavalieriai-burdingieriai!

MATAS. Anelė!

 

BALTRAMIEJUS iš nustebimo atsisėda ir, bema­tant, susipratęs, vėl skubomis atsigula.

 

ANELĖ (už sienos). Aš girdžiu jus! Ar be kelnių? Nenustebinsit.

 

VINCAS ir MATAS susižvalgo. MR. SPOCK atsklendžia duris. ANELĖ žengia vidun, pamato „raguotą“ MR. SPOCK, aikteli. Ji tris sykius nusispiauna ir ima juoktis. Peroksidinė blondinė, gėlėta suknele, gerokai pasidažiusi, ji akivaizdi priešingybė MORTAI. Ji turėtų nešioti akinius, todėl ji žiūri labai atidžiai, prisimerkus.

 

ANELĖ. Šiū, jauti! Kad vyrai persigėrę paršais pa­virsta, girdėjau ir mačiau. Bet jaučiais... Matai, tavo pilvas dar didesnis. Ko taip išsižiojęs, Vincai?

VINCAS. Labas vakaras, Anele.

MATAS. Labas.

ANELĖ. Baltrus jau nusilesęs. Keista, jisai paskutinis nugriūdavo... Baugščiai leidukei nedera taip verž­tis į vyrų mygj. (Ji pastebi MORTĄ) Bet aš čia ne pirmoji! Nekaltos mergelės ir jaučiai – šventas paveikslas, imk ir kabink bažnyčioj. Morta, Mor­ta, kas iš tavęs to tikėjos?

 

MORTA demonstratyviai nusisuka. ANELĖ atsi­suka į VINCĄ ir MATĄ, jos tonas pasikeičia.

 

ANELĖ. Na, vyrai? Kas atsitiko? Dvylika metų kaip užsukti budilninkai atbirbdavot pikniko išvakarė­se. Telefonu paskambint nebemokat? Man, aišku, nedidelis dalykas. Bet kitos leidukės nerimsta. Ir valgis atšalo. Ar taip galima su senais priete- liais? Skambinu į kleboniją, niekas neatsako. Iš­girdau balsus...

VINCAS. Anele, užsidėk akinius.

ANELĖ. Kam? Puikiausiai matau.

VINCAS. Tu graži ir su akiniais. Užsidėk.

ANELĖ. Kas yra?

MATAS. Baltrus.

ANELĖ. Ką, Baltrus?

 

ANELĖ skubiai išsiima iš rankinuko puošnius „Miami stiliaus“ akinius, užsideda juos, prieina prie lovos.

 

ANELĖ. Susirgo? Kunigas! Ne! Baltrau! Kas jam?!

VINCAS. Širdis.

ANELĖ. Širdies smūgis! Aš nujaučiau. Jis būtų atė­jęs, jis visad ateidavo.

VINCAS. Jis gyvas.

ANELĖ. Kodėl nekalba?

MATAS. Žodį-kitą kalba. Paralyžuotas.

ANELĖ. Nebegyvas... (MORTAI) Tai todėl atskubė­jai! Pralenkt mane! Visados akimis jį sekiodavai!

MORTA. Nežinau, apie ką kalbi, ir nenoriu žinot!

ANELĖ. Šventenybė vazelinuotu veidu! Kas jam tavo šventybė?! Mano nešventybė jam šimtą sykių la­biau rūpėjo!

MORTA. Ne tau suprast, kas jam rūpėjo. Ką tu matai pro savo išdažytus akinius?!

ANELĖ. Kad vyrai turi kūnus, ir moterys. Kad lovos ne tik miegui...

MORTA (vyrams). Nutildykit ją! Begėdė! Prie mirš­tančio!

ANELĖ. Ah, dora moteris pasipiktino! Dorybė susi­raukė iš augštybės! Kas jam tavo dorybė dabar, sausi šiaudai...

VINCAS. Anele, valdykis.

ANELĖ. Valdytis, kai jis paslikas?!

 

ANELĖ sėdasi prie BALTRAMIEJAUS, MORTA pašoka nuo lovos.

 

ANELĖ. Kodėl taip staiga, kodėl dabar, kodėl?

MATAS. Širdis plyšo... (Pasitaisydamas) Plyštelėjo. Kunigas jam pasakė, kad piknikų nebebus.

ANELĖ (KUNIGUI). Jūs jį nužudėt!

KUNIGAS (ANELEI). Palaukit, jūs nežinot.

VTNCAS (KUNIGUI). Kunige, gal jums geriausia bū­tų pasitraukt.

ANELĖ. Pats velnias jo nebūtų nugalabijęs. Kaip jūs įspėjot jo silpniausiąją vietą?

KUNIGAS. Jūs nesuprantat.

ANELĖ. Ką man kalbat apie supratimą, o jis ant len­tų kaip lenta. Ėmėt ir pasakėt: Nebebus piknikų. Ar žinot, ką padarėt? Kas dabar bešoks ant pie­vos? Kas besusiims rankomis? Jei kitaip nebeiš­eina, reikia paimt po vieną už rankos ir tyliai pa- šnabždėt į ausį: šokių dienos pasibaigė...

VINCAS (ramindamas). Anele, dėl piknikų...

ANELĖ. Ar aš dėl piknikų raudu? Ne, dėl savęs rau­du! Jums visad buvo lengviau; jums ir bus leng­viau. Visi iš augšto į mane žiūrėdavot – visi jūs, dypukai, kunigai, šventosios. Ką jūs žinot apie Anelę? Žinokit, dabar vis tiek nebesvarbu! Aš visad norėjau gerų dalykų, bet kas man juos, iš kur? Mano tėvas, nuo caro kariuomenės pabėgęs, pasupo mane ant kelių porą sykių ir krito Dėdės Samo kariuomenėj aštuonioliktais. Linksma bu­vau ir graži, mėgau bernus ir juoką. Bet motina amžinai plūkės nuo pat mažumės. Dar mokinuke būdama, skylėtas kelnaites turėjau nešiot, pasi­lenkt negalėdavau, kaip baisiai aš gėdydavaus. Kiek svetimų koridorių, kiek langų išploviau per depresiją. Anglis pyliau į svetimus pečius apartmenthauzo rūsy. Ką jūs žinot apie Anelę? Juoką mėgau, bernus. Kas per vyrai šitam miestely. Ge­resni išbėga, kas lieka? Pravažiuojantys selsmenai su išvirtusiais pilvais. Aš norėjau gerų daly­kų, nailoninių kojinių per karą. Baltramiejus bu­vo kitoks. Jis uždėdavo ranką, lyg jis žinotų, koks mano gyvenimas buvo, nors aš jam niekad nesa­kiau. ..

MATAS (rodydamas į BALTRAMIEJŲ). Žiūrėkit, ašara ant jo skruosto. Iš paralyžiaus, iš akmens.

 

MORTA ir ANELĖ lenkiasi prie BALTRAMIE­JAUS veido, bet ANELĖ pirmoji nušluosto ašarą.

 

ANELĖ (triumfališkai, MORTAI). Ne dėl tavęs jis verkia, dėl manęs! Ir aš ilgiau už tave verksiu dėl jo. Aš jį geriausiai pažinojau – vyrą ir vai­kiną. (Trumpa tyla, atsisukusi į BALTRAMIEJŲ) Tau bepiga ilsėtis, o ką aš daugiau be tavęs? Ko­kios bus vasaros be tavo žingsnių? O dar buvo degtinės neišgertos, dainų neišdainuotų. Kas mano tuščiam lange dabar...

 

Tyla. MATAS ir VINCAS pasikeičia nejaukiais žingsniais.

 

ANELĖ (lyg pabusdama, blaivesniu tonu). Kodėl nie­kas man neužčiaupė burnos? (KUNIGUI) Ką jis pasakė per išpažintį? (Ranka sustabdo KUNI­GĄ) Žinau, negali išduot. Jis man visad išsipažindavo. Gal save labai nuodėmingu padarė? Ne­tikėk viskuo. (BALTRAMIEJUS pakelia galvą) Jis mėgdavo perdėt, pagražint. Oi, žinau jį – ant mirties slenksčio neatsigintų pagundos save pa­verst baisiu nusidėjėliu. Bet kokios buvo iš tik­rųjų jo nuodėmės? Niekai. Kortos, šnapsas ir pa­girios. O kūno griekai?

MORTA. Ir vėl ji!

ANELĖ. Nebijok, Morta, apsidžiaugsi išgirdus. (KU­NIGUI) Iš mano kalbos galėjot pamanyt, kad jis baisus nusidėjėlis. Iš tikrųjų, tie jo kūno griekai tik žodžiai... Nelabai ką begalėjo...

 

BALTRAMIEJUS pašoka nuo lovos, kaip bitės įgeltas.

 

BALTRAMIEJUS. Nelabai! Kas per pasaka?! Aš liu­dininkų! Nuo Portlando iki Putnamo!..

 

BALTRAMIEJAUS staigus „atgijimas‘‘ paveikia visus kaip bombos sprogimas. MORTA ir ANELĖ pastyra iš nustebimo. MR. SPOCK sviedžia savo raguotą šalmą į lubas. MATAS žnekteli ant lovos. VINCAS susiima rankomis galvą. ARŪNO akys nukreiptos į KUNIGĄ, kuris sugniaužia kumš­čius. BART susiima rankomis bumą, juokui su­laikyti.

BALTRAMIEJUS supranta padaręs klaidą. Jis mėgina gelbėti padėtį susiimdamas šoną ir sun­kiai sugriūdamas atgal ant lovos.

 

KUNIGAS (pašaipiai, BALTRAMIEJUI). Atsargiai, kad vėl širdis neplyštų.

 

ANELĖ ir MORTA išsivaduoja iš savo sustingi­mo. MORTA ima verkti, o ANELĖ pratrūksta pykčiu.

 

ANELĖ (BALTRAMIEJUI). Apgavikas! Beširdis! Šai­pytis, lašinius ištiesus, kai aš savo širdį nuogą išrengiu.

BALTRAMIEJUS. Ne, Anele, aš nesijuokiau, aš ver­kiau!

KUNIGAS. Viskas čia buvo apgavystė. Šiąnakt ir per dvidešimt metų. Proga pagirtuokliaut, paleistuvaut po šventumo šydu. Apgavystė ir sąšlavos!

 

BALTRAMIEJUS išsitiesia. Jo komedija baigėsi.

 

BALTRAMIEJUS. Sąšlavos, sakai?! Už tave jaunes­nis atvažiavau Amerikon, žvalus, stiprus kaip jau­tis. Kaip ant lyžės tiesiai į peklos liepsną – pe­čius-milžinus kūrenau, šešias dienas po dvyliką valandų. Žiopčiodamas, dusdamas, pigiu alum užliedamas. Niūniuodavau, rėkdavau per karštį ir triukšmą. O tu, liepsnų neliestas, mokai liepsnas praėjusius! Kai mes, išdeginti, ištuštinam stiklą ar grybštelim minkštą kūną, mes pasidarom sąšla­vos!

KUNIGAS. Aš irgi vaikščiojau vargo gatvėmis, pro išdegusius kūnus. Tenai aš mėnesiais nemačiau tiek apgaulės, išpurtusios gašlybės, kiek čia per vieną dieną. Tikra, gryna krikščionybė...

BALTRAMIEJUS (pertraukdamas jį). Tuščia pieva ir šaltas vėjas – tokia bus tavo krikščionybė. Vokas su čekiu kas mėnesį – tikinčiojo nario mokestis. Išspausdintas lapelis su padėka. O paprasti žmoneliai gers, kaip gėrę, ir merginės, ir nagais vienas kitam akis draskys, bet šventės nebebus, nebebus išganymo. Gers ir draskysis, bet šventa dva­sia jų nebesaugos!

 

KUNIGAS pastverta beveik tuščią „Four Roses“ butelį.

 

KUNIGAS. Šventa dvasia!

 

KUNIGAS meta butelį ant grindų ir išskuba. Ty­la. BALTRAMIEJUS lėtai nusisuka prie sienos, susiima rankomis galvą, vėl atsisuka. Jo veidas skausmo kaukė, anapus klyksmo. Visi, nejudėda­mi, žiūri į jį. BART žengia keletą žingsnių prie jo, dvejoja ir, uždangai pradedant leistis, deda ranką jam ant peties.

 

MR. SPOCK. Bullshit!

 

Uždanga

 

1971

 

      Metmenys, Nr. 22, 1971.

 

      b_500_730_16777215_0___images_stories_file_metmenys_nr22.jpg