Šios knygos autorius ALGIRDAS LANDSBERGIS (g. 1924 m. Kybartuose) – prozininkas, dramaturgas, eseistas ir kritikas. 1941-1943 m. VDU studijavo lituanistiką. Po karo studijas tęsė Mainco (Mainz) un-te anglistikos ir romanistikos srityse. 1949 m. atvykęs j JAV, studijavo anglistiką Bruklino (Brooklyn) koledže. 1957 m. Kolumbijos un-te Niujorke gavo magistro laipsnį lyginamosios literatūros srityje. Nuo 1965 m. Farlėj Dikinsono (Farleiych Dikinson) un-te asistentas profesorius. Dėstė istoriją ir dramą. Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio aktyvus PEN klubo narys. Gyvena prie Niujorko. Išleido pjesių knygas „Meilės mokykla", 1965; „Penki stulpai turgaus aikštėje", 1966 (Lietuvių bendruomenės dramos premija); „Vėjas gluosniuose – gluosniai vėjyje", 1973; „Trys dramos", 1980; novelių rinkinius „Ilgoji naktis", 1956; Muzika, įžengiant j neregėtus miestus", 1979; romaną „Kelionė", 1954 („Draugo" romano premija).

[Algirdas Landsbergis. Kelionės muzika]

Dainos gimimas

Miestelis Valijoje, giliame slėnyje. Perėjus akmeninį tiltą per sraunią upę, matyti būrys didelių palapinių. Prie jų plevėsuoja festivalio vėliavos. Lauke būriuojasi žiū­rovai ir dalyviai. Choro balsų derinys iš didžiosios pala­pinės, palaidas balsų ūžesys lauke. Vasarinės suknelės, atraitotos rankovės, spalvingi liaudies šokėjų apdarai. Vienoje šalutinių palapinių, ant lentinių suolų, prie me­dinių stalų sėdi frakuoti choristai iš Vilniaus. Jų amžius įvairus, nuo dvidešimties iki penkiasdešimties. Vieni kramsnoja, kiti susikaupę niūniuoja patys sau, treti mė­gina juokauti, bet visus jungia bendra įtampa, artėjan­tis pasirodymas scenoje. Įtampa ypač ryški veide įdubu­siomis akimis, giliomis raukšlėmis abipus nosies. Jis pro­tarpiais įdėmiai peržvelgia kitus choristus. Įsižiūrėjus jo akysna iš labai arti, aiškėja, kad jo mintys kitur. Jo stam­bios ir pabalusios lūpos truputį praviros ir kiek juda, lyg jis kalbėtųsi su savimi. Niekas iš ten esančiųjų jo ati­džiau neseka, ir visa tai lieka nepastebėta. Didžiojoje sa­lėje nutyla choro daina, pasigirsta plojimai. Jis įkiša pirš­tą per ankšton apykaklėn ir nekantriai pažiūri į programą...

„CREDO" (JOHN HANDL), LUEBECKER KAMMERCHOR, EUTIN, GERMANY.

...vokiečiai dainuoja, o pavadinimas lotyniškas kaip ko­kiuos atlaiduos, velniai žino, ką reiškia? mačiau palapi-nėn žygiuojant, balti frakai raudonais atlapais, nusiganę niemcai, veidai kaip pasturgaliai, gib špek, gib buter! dabar lotyniškai dainuoja, o tada maršyren, maršyren, maršyren, inderheimat, inderheimat, inderheimat! progra­moj čia rašo, kad fabriko choras, ni čerta! darbininkai su­simes, lotyniškai pagiedos, paims ir atvažiuos čia, dudki! padainavo jie inderheimat keturiasdešimt ketvirtais, pasturgalius nešdami! o, Katryt, turėsiu tau ko papasakot sugrįžęs, susimesim drauge gyvent, bus laiko pasakotis (tik ne viską, aišku, ne viską), bet kiek tų vyrų atrasi, kur taip po svietą važinėtų ir tiek matytų? ot mes dabar Velse (kiti sako Valijoj, velnias žino, mano viršininkas sako Velse, tai tegu būna Velse), apgyvendino mus to­kiam bažnytkaimy, o visas folkloro festivalis, nastajaščij balagan, gretimam miestely; čia slėny sustatytos pala­pinės didžiausios, dešimt tūkstančių gali sutilpt (negalė­jo halės pastatyt kaip reikiant, kapitalizmas, ne taip, kaip pas mus), du šimtai chorų, daugiau kaip Vingio aikštėj, ar gali įsivaizduot? o patsai miestelis gražus, nieko nepa­sakysi, kaip tose spalvotose kortelėse, krautuvių dar ne­paspėjau apžiūrėti, bet medžiagų yra, nebijok, tau nailono parvešiu, ir perukų, nepamiršau! ot miestely tie anglai, ne anglai — valai, prie darželių kapstosi, darželiai dai­lūs, o gatves šiukšlina, ir supaisyk tu juos! darželiai dai­lūs, ir žmonės pavalgę, apsirengę, bepig jiems, anglų imperija karo nedaug matė, kolonijas plėšė; o pro mies­telį srauni upė teka, verda, kunkuliuoja per akmenis, aš sustoju ant akmeninio tilto ir, žiūriu, dievaži! žuvis iš­sliuogia iš srauto ir, žaltys! sublizga saulėj, pagalvojau tada, kad mes abu taip ant to tilto kada nors... ką aš čia darau? ne viską tau galėsiu pasakyt, bet kitaip neiš­eina, toksai pasaulis, ideologijų dvikova, supranti? vo­kiečių valdantys sluoksniai revanšistai, bet eiliniai dar­bininkai dori, mir i družba, taip! ko aš tau negalėsiu pa­sakyt, tai koksai mano darbas, gal ir gerai, ba juoktumeis, aš su visais choristais, frakuotas, kaip tie ponai fil­muoti, lipu ant scenos ir žiūriu į dirigentą, laukdamas ženklo, ir išsižioju drauge su visais, tik nedainuoju, jie dainuoja, o aš tik žiopčioju į melodiją kaip lydeka...

BENEDICTUS (HANS LEO HASSLER), KRASNOHORShA WOMEN'S CHOIR, BRNO, CZECHOSLOVAKIA

...čekės, ir tos lotyniškai tirlena kaip kokiam davatkų fes­tivaly; jei man reikėtų tau paaiškint, Katriuk, kodėl aš ant scenos kaip lydeka žiopčioju, aš tau pasakyčiau, ar prisimeni Čekoslovakiją? paleido vadžias, neprižiūrėjo kaip reikiant, revizionistai ir nacionalistai, ir žydeliai (ra­porte rašysiu — sionistai) pradėjo savo daineles niūniuot, supranti? manai, kad galima išleisti porą tuzinų balsin­gų vyrų į užsienį kaip į Žirmūnus, o jie padainuos ir sugrįš tokie patys?! balsus jie turi, bet dauguma, ideo­logiškai kalbant, žali, kitiem gal buržuaziniai naciona­listinės miglos dar neišgaravo; žiūri kaip nekalti, tyli, o velniai žino, ką jie galvoja? vakar tas tenoras raitytais plaukais, ir per ilgais, sukišę nosis su čeke šnabždasi, net krūptelėjo mane pamatęs, aš j knygutę įsirašiau, gal apie Kauno chuliganus pasakojo, ar tuos Prahos ir Kau­no susideginusius pamišėlius lygino, supranti? tik pa­leisk juos be priežiūros, susigundys kokiais blizgučiais ar skudurais, galva apsisuks, dar pas kapitalistus sugal­vos pabėgt, ir padainuok tada! o kas žino, dar kokie an­titarybiniai emigrantai prisistatys, pradės savo giesme­lę? o kur dar anglai &u savo žvalgyba, žinom jų fokusus, jų laikraštininkų čia tik knibžda, o kiek iš tų laikraštinin­kų tikri laikraštininkai? prie mūsų, prie visų socialistinių kolektyvų tik sukasi, mūsų įdainavimus per radiją transliuo­ja, Bi-bi-si televizija į videomagnetofono juostą įrašė, iš tos Bi-bi-si televizijos palapinės tik šypsenos, mojavimai, avinėliai nekaltieji susirinkę, lyg mes nežinotumėm, kad čia ta pati Bi-bi-si, kur antitarybines laidas siunčia, by-bis jiem! o kaip su manim atsitiko? kitus apgyvendino po du tris pas angliakasius, pas mokytojus, pas barų savininkus, o mane pas policininką! ir nuduoda nekalčiausius, tas poli­cininkas pypkę pampia, alaus siūlo, televizorių man nu­taiso, o kaip jie žinojo, kas aš toks? tyčia jie mane pas policininką! o gal kas iš mūsiškių jiem pasakė? kas?! tik pakliūtų man į rankas! prie Stalino geriau buvo, taip nesiterliojo su tokiais, po minutės klykdavo! bet ir dabar jie žino, kas valia ir kas nevalia, aš pereinu visus aki­mis, ir jų Adomo obuoliai sujuda, tuoj baimę įkvepiu! o prie Stalino tuoj klykdavo, tas klyksmas...

PSALM 23 (FRANZ SCHUBERT), UKRAINIAN SHEVCHENKO CHOIR, ENGLAND

...ukrainiečiai iš... Londono! kaip arabai iš Panevėžio, ži­nau, kas tą ukrainiečių chorą sudarė, arabus mums pu­čia, ne be reikalo psalmes gieda, matai, su kuo mum čia reikia galynėtis, ne juokas! keista tikrai, kad lietuvių imi­grantų dar nepristatė, turiu instrukcijų, ką su jais daryt: kantriai, švelniai, duot tautinį kaklaryšį, knygelę, atva­žiuokit j Lietuvą, pamatysit, kaip mes gyvenimą kuriam, jei paminės Staliną, sakyt „sunkūs laikai buvo tada", Stalinas nebegrįš; o prie Stalino su tokiais būtų lengviau susitvarkyt! provokacijos čia kiekvienam žingsny; atva­žiavom, prie palapinių vėliavos, aš taip ir nepastebėjau, kad tarybinės nėra, ar aš galiu viską iš po kelionės, iš karto? o viršininkas ėmė ir pastebėjo, ir kaltė man —tavo darbas, sako, viską pastebėt! ir dar pridėjo, kad man čia nepasikartotų Italija! jis pats nuėjo pas rengėjus ir sako, kodėl neplevėsuoja Tarybų Sąjungos valstybinė vėliava? rengėjai atsiprašė, sako, tuoj gausim, pradėkim festiva­lį, ir tas baritonas riestanosis pliurptelėjo, pradėkim ir be vėliavos, viršininkas šoko ant jo visu savo meškos svo­riu: o kam mes atstovaujam?! Lietuvai atstovaujam, ba­ritonas kaip aklas toliau sau duobę kasa; ne, viršininkas atšauna, mes turim dar didesnę, garbingesnę misiją — supažindinti valus su Didžiosios Tėvynės, Tarybų Są­jungos, T-A-R-Y-B-Ų   S-Ą-J-U-N-G-O-S   tautų liaudies menu, tarybine choro kultūra! ir tada baritono veidas iš­tįso, susiprato, gal per daug alaus buvo išgėręs; ir kol ant stiebo nepakilo tarybinė vėliava, festivalis neprasi­dėjo; uždainuos tasai baritonas sugrįžęs! matai, Katriut, kas čia dedasi, o visko tau ir pasakyt negalėsiu; ir tas viršininkas, ko jis su manim žaidžia? ar aš pelė jam? Klausia, kaip tau scena atrodo? nu, tvarkoj, sakau, o jis man, ar nematai, kad be laiptų, mūsų chorams neįprastas sustojimas tik ant dviejų plokštumų?! nu taip, sakau, o jis klausia — atsitiktinai? turbūt, sakau, o jis purto gal­vą ir murma, ne be reikalo tu ten, Italijoj... o ko jis mane Italija gąsdina? prieš dvi vasaras mes didelę ekskursiją laivu atplukdėm j Neapolį, darbas buvo nesunkus, mes kiekvienas buvom atsakingas už penkis žmones, šešias­dešimt mūsų mėlynkepurių visoj ekskursijoj, nastajaščij batalijon, ir kai nuvažiavom į Romą automobiliu, toksai ruskelis užsižiopsojo, ir toks inžinierius ėmė ir pradingo, koksai triukšmas pakilo, mus visus užaliarmavo, o eks­kursija buvo gera, laive kasdien katlietai, mūsų laimei, ta italų policija tokia nususus, nepalyginsi su mūsiške, mane pasiuntė su Vladimiru geležinkelių stoties saugot, žiūrim, ogi tasai snarglys-bėglys prie bilietų langelio su dviem policininkais! mudu prišokam ir tempiam jį, aš keikiuos lietuviškai, Vladimiras rusiškai, baimę reikia iš karto įvaryt, tie italai mus visus nuvedė į gelžkelio pos­tą, iš ten į centrinę būstinę, sienos nedažytos, tinkas by­ra, tai tau ir policija, o mes tą laiką pakeliui išnaudojom ir bėgliui tiek baimės įkvėpėm, sakėm, žmoną, vaikus į Mordoviją išgrūsim, kad jam išgaravo noras bėgt, ir atsisakymą bėgt patvirtino, ir pasirašė pareiškimą (dur­nius, norėjo bėgt, o itališkai nei mikt, ir angliškai tik gudbai), ir sugrįžo kaip avinėlis, šlapiu klynu, aš jam kumščiu į tuščią vietą, ambasados koridoriuj, kad atsi­mintų gudbai, o jis suunkštė kaip šuo, gudbai, jisai su­unkštė, ir ambasados koridoriuj staiga kitas riksmas, ne­žmoniškas, iš keturiasdešimt devintųjų... o kaip tu, Kat-riut, dabar lovoj rangais, ar atsispirsi, kai grįšiu su nai­lonais ir perukais?.. Iš keturiasdešimt devintųjų, viršinin­kas gal nežino mano nuopelnų iš keturiasdešimt devintų­jų, tas riksmas nežmoniškas iš keturiasdešimt devintų­jų... kas ploja?., ploja tiem falšyviem ukrainiečiam...

POLISH FOLK DANCE, STUDENT ENSEMBLE, UNIVERSITY OF LUBLIN

...paliokai trypia, skripka iš didžiosios palapinės, mer­gos kaspinais apsikarstę, vyrai paliokiškais čebatais, čebe-pačeba, jiems reikia stiprios rankos, per mažai juos prižiūri, pro šalį eidamas į juos dėbtelėjau, o jie lyg nieko, nežino, kas aš... jei žinotų, tai sudrebėtų, prose pana! kas būtų pagalvojęs, kad aš, samdinio vaikas, žą­siukus lietuj gainiojęs, tarptautiniam festivaly žvilgter­siu — ir du tuzinai vyrų sudrebės! yra teisybė pasauly, tik mano viršininkas, jo vardo aš tau nesakysiu (sako, Rusijoj gimęs ir augęs), man vis tą vėliavą prikiša ir apie Italiją marmaliuoja, kad man čia taip nepasikarto­tų, bet ginčytis su juo neverta, jis viršininkas, jam ne­reikia lipt ant scenos ir žiopčiot, užpykinsi jį — parašys blogą raportą ir atšauks į namus, ir bus praščiaj, Itali­ja, ir praščiaj, Valija! sudiev nailonai ir perukai, ir rankiniai laikrodėliai, tik bobeles vaikyt nuo šventoriaus Kazlų Rūdoj! ne vien pyragai man čia, Katriut, o kiek žmonių tą supran­ta? kai tik sužino, kad į užsienį, tuoj sąrašus grūda ko par­vežt, lyg aš kokia skraidžiojanti prekybos bazė, o jei ne­parveši, nebekalbės! tas mano viršininkas skaitys mano raportą ir rašys mano charakteristiką, ir aš tau prisipa­žinsiu, Katriut, aš truputį prisibijau, ką jis supranta apie mane? vis šnairom į mane, gal mano, kad bet kas gali lipt ant scenos ir žiopčiot, o reikia žmogaus muzikalaus, kad neissižiotų, kai kiti užsičiaupia, ar atvirkščiai, su­pranti? ar jie eiliniam saugumiečiui prižiūrėtojui leistų žaist krepšinį užsieny? ar eilinį sodintų į valtį irkluot drauge su „Žalgirio" irklininkais?!.. kai mes čia autobu­su važiavom pro ežerą, jau temo, ant kalno pilis, o eže­re laivelis raudonom burėm, visur pilka, juoda, tiktai tos raudonos burės, saulės pagautos... tu mane suprastum, Katriut, jei aš tau galėčiau viską paaiškint, aš stoviu čia ant scenos ir burną atidarinėju, be garso, bet tiksliai, kaip reikiant, kodėl? nes aš balsingas, aš galiu dainuot! brolyt, kaip užplėšdavau su liaudies gynėjais, ne vienas man sakė, eik mokytis dainuot, tikrai! prieš išvažiuojant į Velsą, per instruktažą, aš ir sakau vyresniajam, kad ir aš galiu dainuot, jeigu prireiktų, jis pažiūrėjo į mane kaip mazgotę prarijęs, lyg aš koks durnius būčiau, net užėjo noras jam užplėšt iš visų plaučių ir parodyt, vos susilaikiau! tau aš užplėšiu, Katriut, sugrįžęs! gal rei­kėjo į klausimų lapą užrašyt, kad aš galiu ir mėgstu dai­nuot? o aš neįrašiau: kad tas viršininkas neprikibtų... su liaudies gynėjais kad užtraukdavau, net varnos iš pušų pakildavo, juodos varnos, kaip tada, kai tas klyksmas, ir jo akys išsprogo kaip skenduolio, kur mane, dar pieme­nį, ištraukė iš Mūšos, ir prakaitas jį apipylė, ir krito po varstotu, šlapias maišas...

MEN OF HARLECH (FOLK SONGS), COR MEIBION WALES

...valai dainuoja, sako, jie nuo lopšio iki grabo plyšauja, vakarais nuo kaimo j kaimą, nuo slėnio į slėnį, pro tuos kalnus, Katriut, autobusu važiavom, diena aušta, dulkia lietus, o pašlaitėse avys, ką tik nuskustos, pašiurpusios, mėlynais ženklais ant pašiurpusios skūros, dienos mano piemenystės, pamėlynavusios kojos, nors į mėšlą kišk, ar kada jautei tokį šaltį, tokį alkį? paskui angliakasių miestelis prie kalvos prilipęs, siauri šaligatviai, namai anglim apnešti, tuščia gatvė brukavota, vargas-vargelis, pradėjo lyt smarkiau, mūsų autobusas stabtelėjo, prie­šais eilutė prie laidotuvių, juodi skėčiai, vargas, britų imperializmas ir kapitalizmas (nepamiršt raporte pami­nėt), o už miestelio pilis ant kalvos, į Trakų panaši; kal­vos, kalnai, pilys, pilys, karai, karai, karai, tokia sako, Velso istorija; Kryme tai buvo, tą vasarą, kai gavau kelialapį, guliu pliaže, apelsiną čiulpiu (dar vaikas būdamas, mies­tely mačiau mokytoją su mokytoja, jis apelsino skiautelę jai, o aš stoviu akis išplėtęs, koksai stebuklas buvo ta­sai apelsinas, o dabar Krymo pliažas, saulė, apelsinas rankoj), ir tada toksai meitėlis šalimais, juodais plaukais apžėlęs, užveda kalbą, litovec, a? ir dviem pirštais parodė, kiek tų litovcų mažai, man kraujas muša į galvą, gal per daug saulės, ir aš jam, dar apelsino neprarijęs, drėb­telėjau, tie tavo litovcai į Maskvos vartus baladojosi! jis paraudo, o aš išbalau, supratau, koks durnas buvau, iš kalbos išėjo, kad jis papulkininkis, aš jam stengiaus me­dum tept: tautų brolybė, lygūs tarp lygių, rusų liaudies progresyvios tradicijos, o jis tebemurmėjo, pasitempė tru-sikus viršum bambos, ir nuėjo, lyg ir marožino, o man nuo to laiko jo paraudęs veidas neišeina iš minties, jei jis kam paskundė? išsitarė kam ar neišsitarė? yra įrašas mano byloj ar ne? pašauks kurią dieną ir paklaus, kaip ten su buržuaziniai nacionalistiniais pasisakymais Kry­me? kodėl neįrašei anketon, kad mėgsti dainuot? a, bobų pasakos, seniai būtų pašaukę! mes ilgai autobusu važia­vom, Katriut, ant sienų matėm užrašus „Free Wales", tai reiškia, laisvas Velsas ar „Wales for the Welsh", Velsas valams, aš abu užsirašiau į savo bloknotėlį, bet pas­kui išplėšiau ir išmečiau, kam šauktis bėdos, ypač jei tas papulkininkis pasiskundė, bet atmintin vis tiek įsirašiau; ant kitos sienos „English go home", anglai, eikit namo! autobusas sustojo tokiam kurortėly, trumpam užsukom į liaudies dirbinių krautuvę, kaip Vilniuj, mezginiai, lė­lės juodais cilinderiais, aš tau piniginę, rankom megztą, nupirkau, žaliai melsvą, ir tada kertėj pamačiau ratelį, visai kaip lietuvišką, su špūle ir kuodeliu, visai kaip ma­mytės, ir siūlas nusidriekęs ant žemės, kaip tą dieną, kai ji numirė ir paliko... per šermenis teta Ancė rėkė ne­savu balsu, bobelės užgiedojo kaip juodos varnos, aš už­rikau, kad nutiltų, mane išvedė laukan, paskui gėrėm, aš uždainavau visa gerkle, kad neuždusčiau, taip juoda krūtinėj, teta Ancė nenustojo klykusi kaip prie varstoto, jo akys buvo mėlynos, veidas pažaliavo, putos pro dan­tis, krito kaip' maišas, pjuvenos juodos plaukuos, klykda­mas, nežmoniškai...

TURKISH FOLK DANCE, STUDENT ENSEMBLE, UNIVERSITY OF ISTAMBUL

...turkai su būgnais bum bum bum, vienodai, be atvangos, bobos išpūstom kelnėm, veidus šyduose paslėpusios, tik didelės akys blizga, musulmoniškos akys, jų tėvai gal Korėjoj kariavo imperialistų pusėj, mediniais plūgais dar žemę aria, o skersai rubežiaus, tarybinėj šaly, kombai­nai, traktoriai; turkai, sako, žopajobai, kaip armiaškos, gal todėl tom turkėm akys taip blizga, a, Katriut, tą ilganosį tenorą mūsų nugirdau bambsint apie armėnų radiją, užsirašiau knygutėn, turės pasiaiškint, bus jam armėnų radijas, kai reikės pasilikt namuos ateinantį sykį! bum bum bum ant turkiško jaučio skūros, kelnės-balionai, dantys blizga juoduos veiduos, trypčioja vietoj, ne mūsų liaudies šokiai! vakar naktį, Katriut, visas mies­telis — vienas kermošius, gatvės ir aikštelė prisigrūdo tu­ristų, vietinių, dainininkų, šokėjų, ir tas turkas atsivilko tą savo barabaną ir pradėjo barabanyt, vienodai, be per­stojo, kaip dabar, o žmonės susiėmę rankom ėmė šokt ratelį, mir i družba, aš išsinėriau iš jo, per rimtas mano darbas šokinėt, supranti? aš pasukau dainos link, prie didžiojo viešbučio, kur apsistoję samyje glavnyje, susi­grūdo minia, daugiausia jaunikliai, studentai ir gimna­zistai; kliaukia iš butelių kaip Lietuvoj, iš karto susideri­na, tūravoja, aš taip niekur ir nebėjau, pradėjau lūpas judint kaip ant scenos, iš įpratimo, supranti? taip norė­jau įsijungt visa gerkle, bet visos dainos vališkai, nei vienos angliškai; aš paklausiau tokio studenčioko šalia, „what means?" angliškai „ką reiškia?" ir užsirašiau vališką pavadinimą „Caown ni ein tir" ir angliškai „We shall keep our land", ir lietuviškai „Mes neduosim savo žemės", dar neišplėšiau iš knygutės; supratau, kad čia valų nacionalistai, norėjau paklaust studenčioko, kieno bus ta žemė, liaudies ar ponų? anglų ar valų? bet jis pradingo grūsty, o minia vis didėjo, aš niekur nejudėjau, nors man pareiga buvo, reikėjo vaikštinėt, savo avinėlius prižiūrėt, aš stovėjau, dar prisidėjo girtų bernų; už kal­no čia lygumos, ūkiai ir javų laukai; tie bernai dar girtesni už   studentus,   nebeišdainuodami   šlitinėja, vištos koja taukuotuos pirštuos, ar žuvis su bulvėm laikraštin įvyniota, mėsininkas gudrus, atdaras po vidurnakčio, tau­kuotus pirštus šluostos į baltą žiurstą, taukuotus bank­notus kišenėn, o tie bernai savo girtus balsus pridėjo stumdydamiesi, o kur policija?! Tik keturi aikštės pakraš­ty, rankas ant krūtinių sunėrę, su tais angliškais šalmais ir neginkluoti, ot tau ir tvarka čia, mes per minutę bū­tumėm sutvarkę! tie bernai plyšauja, kumščiais policinin-' kam pagrūmoja, o tie stovi kaip stulpai, ir, Katriut, aš puikiausiai žinojau, ką tie policininkai jautė, man teko Kaune tada prieš tuos rėkiančius vaikėzus, tvarkos ardy­tojus; bet palauk, palauk, ką aš sakau? tie policininkai imperialistų, čia valų liaudis demonstruoja už savo tei­ses, per ideologinį instruktažą mano viršininkas man pa­sakojo, kad „valai ruošia festivalius, nes jie nori išlaikyt, atgaivint savo liaudies papročius, tradicijas, parodyt pa­sauliui, kad valai skirtingi nuo anglų", jo žodžiai, į kny­gutę užsirašiau; po apmokymo nugirdau vieną savo ave­lių lyginant valus su lietuviais, aš tuojau jį prie sienos, o ką turėjai omeny? jis, uodegą sukdamas, žmonės darbš­tūs, sako, dori, gražiai dainuoja, melagis! žinau, kas jam ant liežuvio buvo — tie šūkiai ant sienų! užsirašiau jo pavardę, turės pasiaiškint, paprakaituos! ir tada, Katriuk, policininkas atsisuka į mane, dievaži, mano šeimininkas, tas pats, kur rankoves atsiraitęs man alų pylė, o ta mi­nia vis augo — kaip Kaune, gerai žinau, ką tas policinin­kas jautė! daina po dainos, šūkiai, „freedom" — laisvė! ką jie žino apie laisvę be ideologinių pagrindų, „savo kalbą, tradiciją, papročius", o dainavo jie velniškai gra­žiai, žinai, koksai šūkis festivalio? „laimingas pasaulis, kai dainuoja, puikios jo dainos", gerai pasakyta, kaip iš mano lūpų, bet palauk, palauk, o imperialistai, buržuazi­niai nacionalistai ar negali gražiai dainuot?! „savo kal­bą, tradiciją, papročius"; tie turkų būgnai, kad jie nutil­tų pagaliau! ir tada vienas tų bernų, iš praskeltos nosies kraujas, policininkų pusėn, kraujas iš bandito gerklės, kai jam varstotu suspaudėm, kad pasakytų, kur kiti sle­pias, klykdamas krito ant žemės, plaukuose pjuvenos, pu­tos iš burnos, „laimingas pasaulis, kai dainuoja", varnos pakilo nuo medžio, ant jo kaklo randas vingiavosi, krau­jas pjuvenose...

AVE VERUM CORPUS (L. G. VIADANA), ŠAUKLYS CHOIR, VILNIUS, LITHUANIA, USSR

...jėzusmarija, mūsų eilė, vyrai jau keliasi, ko jie žiūri į mane kaip į kokį vaiduoklį, kas mano veide? aš jiem pa­žiūrėsiu! į didžiąją palapinę, choristai frakuoti, žali kal­nai aplinkui, per daug žmonių tarp palapinių, kiekvienas gali būti priešas, reikia sekt, sekt be perstojo, nė valan­dėlės miego atvažiavus, laikraščiai po kojom, imperialistų laikraščiai, ar kas tą mamytės ratelį dar pasuka? dulkėm apneštas, dulkėm, pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai... pilis ant kalnų, kaip Lietuvoj... mes jau palapinėj, kiek akių! aplink sceną gėlės, lipam į sceną, plojimai, rikiuo­jamės scenoj, veidai, akys, pirmoj eilėj frakai ir balinės suknios, anglų buržuazija, valų buržuazija, antroj eilėj moterėlė su mezginiu, jėzusmarija! net širdis sustojo, vi­sai kaip mamytė! publika nutyla, dirigentas pakelia ran­kas; mama, mama! vaikystės dienos, man Levoniukas sa­kė, ištepk veidą karvelio šūdu, pasėdėk prieš saulę ir strazdanos pranyks, melavo, rupūžė! paskui juokės, mela­vo ir melavo, ir melavo! jėzusmarija, jie jau dainuoja, ar viršininkas nepastebėjo?! aš žiojuos, vėl lotyniški žodžiai, prakliatyje, ką, ar mes tamsybininkų tarnai, prie mišių patarnaujam?! studentai prie viešbučio dainuoja, kad širdį veria, „laisvės Valijai"! vaikėzai pakrinka Laisvės alėja, aš pastveriu vieną su plakatu „laisvės"! jo marš­kiniai plyšta, dievulėliau, karvelio šūdas! melas, melas, melas! kaip gražiai dainavo, pilnatis virš gojaus, šuo kaukė tokioj tolybėj, bernai iš kaimo į kaimą dainavo, ir aš kišau ranką po jos bliuze, šilta, šilta, ai! žuvis, žuvis pašoksta iš srauto ir sužvilga! Katryt, Katryt! aš nebegaliu, jėzusmarija, turkų būgnai, upė, verdanti per akmenis, mano rankos suspaudžia varstotą, ai!!!.. GARRR-DUS ALUTIS PADARYTAS!!..

Dramatiškas epizodas vakarykščiame festivalio kon­certe. Įpusėjus lietuvių choro privalomajai dainai, vienas choristas ją staiga pertraukė savo paties daina. Jo kole­gos mėgino jį ištempti iš scenos, bet jis nepasidavė ir stipriu tenoro balsu, lietuvių kalba, tęsė savo dainą. Jį pagaliau pašalinus iš scenos, choras vėl padainavo pri­valomąją dainą iš pradžios. Vėliau lietuvių grupės vado­vas padarė viešą pareiškimą spaudai, paaiškindamas, kad jo choristas staigiai susirgęs maisto užnuodijimu ir da­bar esąs grupės gydytojo priežiūroje. Tai maža auka, pa­reiškė vadovas, veikloje už tautų draugystę, už taiką, už tautas vienijančią dainą.

Algirdas Landsbergis. Kelionės muzika: romanas, novelės. Vilnius: Vaga, 1992.